Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurimo Brazdeikio, Aušros Maškevičienės ir Danutės Žvinklytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo antstolio A. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Ž. B. ieškinį atsakovui antstoliui A. S. dėl varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu ir nuostolių priteisimo, tretieji asmenys R. M., Lietuvos nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija „(duomenys neskelbtini)“, uždaroji akcinė draudimo brokerių bendrovė „(duomenys neskelbtini)“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).

17. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

18. Apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo pripažintas negaliojančiu atsakovo antstolio A. S. vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) 2019 m. gruodžio 17 d. priimtas turto pardavimo iš varžytynių aktas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo antstolis pardavė trečiojo asmens R. M. turtinę teisę į pinigines lėšas / pensijų išmokas pagal pensijų kaupimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytą 2019 m. balandžio 11 d. su UAB „(duomenys neskelbtini)“, ieškovui Ž. B., ir priteistas iš atsakovo 7 862 Eur nuostolių atlyginimas.

Dėl prejudicinio fakto

19. Apeliantas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2021 m. liepos 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-1669-340/2021 padaryta išvada, jog „turtinės teisės į pensijų išmokas nagrinėjamu atveju negali būti savarankišku turtinių teisių (reikalavimo teisių) perleidimo dalyku“. Apelianto teigimu, tokio imperatyvaus draudimo įstatyme nėra, be to, byloje buvo sprendžiamas visai kitas klausimas dėl įpareigojimo išmokėti pinigines lėšas pagal antstolio A. S. apeliacinį skundą, todėl minėta Vilniaus apygardos teismo išvada jokios prejudicinės galios neturi. Teisėjų kolegija tokius atsakovo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

20. Pagrindinės teismo sprendimo prejudicialumo vertinimo taisyklės yra suformuluotos ir nuosekliai plėtojamos kasacinio teismo praktikoje. Teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Tai yra vadinamasis pozityvusis res judicata principo taikymo efektas – teismo sprendimas gali būti naudojamas kaip reikalavimo pagrindas kitoje byloje. Pozityviojo efekto išraiška įtvirtinta CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punkte, jame nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Šia CPK 182 straipsnio 2 punkte įtvirtinta taisykle siekiama proceso ekonomiškumo, kad nebūtų pakartotinai tiriama tai, kas jau yra patikimai ir privalomai nustatyta teismo sprendimu. Šio reguliavimo tikslas, inter alia, yra užtikrinti teisinį stabilumą, įgytų teisių apsaugą. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra pasisakęs, kad teisė į teisingą bylos nagrinėjimą pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, atsižvelgiant į teisėtumo ir teisinio tikrumo principus, apima reikalavimą, kad tais atvejais, kai teismai jau yra išsprendę ginčą, jų sprendimu neturėtų būti abejojama (EŽTT 2006 m. sausio 12 d. sprendimas byloje K. ir kiti prieš Bulgariją, peticijų Nr. 47797/99, 68698/01, 61 punktas).

21. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad CPK 182 straipsnio 2 dalies taikymas siejamas su tokiais reikalavimais: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-695/2019, 39 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

22. Minėtos teismų praktikos nuostatos reiškia, kad asmens teises nustato toks ankstesnis teismo sprendimas (juo konstatuotas faktas), dėl kurio asmuo turėjo galimybę pasinaudoti teise į teisingą teismą, – teismo proceso garantuojamomis teisių gynimo priemonėmis. Suinteresuotas asmuo turi būti įtrauktas į teismo procesą ir suvokti, kad nagrinėjamoje byloje nagrinėjamas faktas jam turės teisinių padarinių, ir turėti galimybę atitinkamai pasinaudoti procesinėmis teisėmis, įrodinėdamas sau palankias aplinkybes ar ginčydamas oponuojančių asmenų įrodinėjamus faktus. CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta teismo sprendimu nustatytų faktų prejudicinės galios tik byloje dalyvavusiems asmenims taisyklės išlyga „išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims“ turi konkretų turinį ir negali būti aiškinama plečiamai. Ji aiškintina kitų civilinio proceso normų, reglamentuojančių teismo diskreciją priimti sprendimą ir teismo sprendimo teisinę galią, kontekste. CPK 18 straipsnyje įtvirtintas teismo sprendimo visuotinio privalomumo principas, pagal kurį įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

23. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismo 2021 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1669-340/2021 atitinka prejudicinės teismo sprendimo galios kriterijų visetą, inter alia, dėl to, kad priimant minėtą nutartį dalyvavo visi šioje byloje dalyvaujantys asmenys, jie turėjo galimybę atitinkamai pasinaudoti procesinėmis teisėmis, įrodinėdami sau palankias aplinkybes ar ginčydami oponuojančių asmenų įrodinėjamus faktus. Pažymėtina, kad byla buvo išnagrinėta būtent pagal atsakovo antstolio A. S. apeliacinį skundą, kuriuo jis minėtoje apeliacine tvarka nagrinėtoje byloje skundė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 16 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-3908-964/2021. Svarbu tai, kad minėtoje byloje buvo sprendžiamas su šia byla tiesiogiai susijęs klausimas – ieškovas mėgino realizuoti iš varžytynių įsigytą turtinę teisę, prašydamas teismo įpareigoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ išmokėti ieškovui 9 797,11 Eur pinigines lėšas / pensijų išmoką pagal 2019 m. balandžio 11 d. pensijų kaupimo sutartį, sudarytą tarp R. M. bei UAB „(duomenys neskelbtini)“. Teismas atsisakė įpareigoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ išmokėti ieškovui pensijų išmoką būtent tuo pagrindu, kad ieškovas nebuvo įgijęs reikalavimo teisės į R. M. pensijų išmokas, kadangi turtinė teisė negalėjo būti reikalavimo perleidimo dalyku. O šioje byloje ieškovas, antstoliui atsisakius grąžinti ieškovui 7 862 Eur sumą, varžytynėse sumokėtą antstoliui už turtinę teisę, kurios neįgijo, kreipėsi į teismą su prašymu pripažinti negaliojančiu 2019 m. gruodžio 17 d. varžytynių aktą Nr. (duomenys neskelbtini) ir priteisti nuostolius.

24. Iš to, kas pasakyta, išplaukia reikšminga nagrinėjamu atveju išvada, kad Vilniaus apygardos teismo 2021 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1669-340/2021 turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje aktualiu ginčo teisės klausimu.

25. Kaip minėta, Vilniaus apygardos teismas 2021 m. liepos 13 d nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1669-340/2021 konstatavo, kad R. M. egzistuojančios reikalavimo teisės į pensijų išmokas neturėjo, t. y. trečiasis asmuo turėjo tik teisę sudaryti pensijų išmokų sutartį (taip siekiant realizuoti turtinę teisę į pensijų išmokas), bet ne pačią turtinę prievolę gauti pensijų išmokas. Taigi, kadangi R. M. neturėjo egzistuojančios turtinės teisės į pensijų išmokas (nebuvo įgyvendintos visos PKĮ nustatytos kumuliatyvios sąlygos išmokoms gauti), tokia turtinė teisė negalėjo būti reikalavimo perleidimo dalyku, iš to manytina, kad ieškovas Ž. B. nebuvo įgijęs reikalavimo teisės į R. M. pensijų išmokas.

26. Esant šioms aplinkybėms, egzistuojant tokiems prejudiciniams faktams, kad R. M. egzistuojančios reikalavimo teisės į pensijų išmokas neturėjo, tokia turtinė teisė negalėjo būti reikalavimo perleidimo dalyku, nuspręstina, kad ieškovas Ž. B. nebuvo įgijęs reikalavimo teisės į R. M. pensijų išmokas, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog antstolis neturėjo pagrindo skelbti varžytynes; varžytynėse pasiūlytas turtas – ieškovo įsigytos varžytynių metu turtinės teisės – nepriklausė skolininkui, todėl negalėjo būti perleidžiamos varžytynėse ir įgytos ieškovo. O tai suteikia pagrindą ginčijamą 2019 m. gruodžio 17 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. (duomenys neskelbtini) laikyti pažeidžiančiu imperatyviąsias įstatymo nuostatas, nes buvo realizuotas skolininkui nepriklausantis turtas, ir pripažinti negaliojančiu (CPK 602 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

27. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiamu sprendimu varžytynių aktą pripažindamas negaliojančiu, rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.80 straipsniu. Pažymėtina, kad ginčijant turto pardavimo iš varžytynių aktą bendrieji sandorių negaliojimo pagrindai, šiuo atveju – CK 1.80 straipsnis, negalėjo būti taikomi. Turto pardavimo iš varžytynių akto, kaip sandorio, pripažinimo negaliojančiu pagrindams reglamentuoti specialiai skirtas CPK 602 straipsnis. Pastarosios teisės normos santykis su CK normomis, įtvirtinančiomis sandorių pripažinimo negaliojančiais bendruosius pagrindus, vertintinas kaip specialiosios teisės normos santykis su bendrosiomis. Toks turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu teisinis reglamentavimas teisės aktuose įtvirtintas, atsižvelgiant į varžytynių ir antstolio institutų esmę bei specifiką. Varžytynių specifika reiškiasi tuo, kad jomis siekiama priverstinai įvykdyti teismo sprendimą, užtikrinti skolininko turto realizavimo visapusišką efektyvumą, t. y. užtikrinti tokį areštuoto turto pardavimą, kuris atitiktų tiek skolininko, tiek išieškotojo interesus. Kasacinis teismas, suvienodindamas ir plėtodamas formuojamą praktiką dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu teisinių pagrindų, sąlygų ir padarinių, išaiškino, kad, atsižvelgiant į varžytynių ir antstolio institutų esmę bei specifiką, turto pardavimo iš varžytynių aktas teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu tik specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas, vertindamas, ar yra pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, CPK 602 straipsnio nustatytus akto pripažinimo negaliojančiu pagrindus turi aiškinti ir taikyti kartu su kitomis CPK nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009-04-23 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009). Dėl šių argumentų teisėjų kolegija pašalina iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus dėl nepagrįsto CK 1.80 straipsnio taikymo kaip teisiškai nepagrįstus. Tai nesudaro teisinio pagrindo panaikinti visą teismo sprendimą, nes 2019 m. gruodžio 17 d. turto pardavimo iš varžytynių aktas Nr. (duomenys neskelbtini) yra pripažintas negaliojančiu teisėtu bei pagrįstu CPK 602 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, o įstatymų leidėjas draudžia formaliais pagrindais panaikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą (CPK 328 straipsnis).

Dėl teisių gynimo būdo pripažinus antstolio sudarytus aktus negaliojančiais

28. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad tik išimtinais atvejais teismas gali keisti restitucijos būdą ar jos netaikyti, o nagrinėjamu atveju, atsakovo nuomone, tokių aplinkybių nėra.

29. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad restitucija ir civilinė atsakomybė yra savarankiški civilinių teisių gynimo būdai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2008).

30. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas, pripažindamas sandorį negaliojančiu, privalo ex officio išspręsti restitucijos klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2014). Restitucija taikoma pagal CK šeštosios knygos normas, atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. CK 6.145 straipsnio 2 dalyje, 6.146 ir 6.147 straipsniuose nustatytos įvairios restitucijos taikymo modifikacijos, kurių esmė – užtikrinti sąžiningą ir pagrįstą šalių interesų pusiausvyrą, įtvirtinant galimybę teismui išimtiniais atvejais pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Šios nuostatos patvirtina, kad restitucijos taikymo sąlygiškumas gali pasireikšti tais atvejais, jeigu jos taikymas suponuotų sandorio šalių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyros išbalansavimą. Vis dėlto, ką nurodo ir pats įstatymų leidėjas, restitucijos netaikymas yra galimas tik išimtiniais atvejais, vadinasi, sandorio šalių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyros išbalansavimas CK 6.145 straipsnio 2 dalies prasme turi būti esminis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad, taikant restituciją, sąžiningumo principas yra teisiškai reikšmingas sprendžiant klausimą dėl restitucijos šalių tarpusavio interesų pusiausvyros (CK 6.145 straipsnio 2 dalis), bet ne kaip turto įgijėjo žinojimas ar galėjimas žinoti apie pardavimo sąlygas ir aplinkybes (CK 4.96 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2007, 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2007, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-93/2012).

31. Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pritaikius aktualią kasacinio teismo praktiką ir ieškovo įmokėta suma sumažinus skolininko R. M. įsipareigojimus 7 558,86 Eur suma Lietuvos nacionalinei vežėjų automobiliais asociacijai „(duomenys neskelbtini)“, ieškovas turėtų tapti nauju R. M. kreditoriumi už 7 558,86 Eur sumą, o 303,14 Eur galėtų atgauti iš antstolio, tačiau, įvertinus vykdomųjų bylų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) duomenis, jog likusi skolininko skola Lietuvos nacionalinei vežėjų automobiliais asociacijai „(duomenys neskelbtini)“ kartu su vykdymo išlaidomis antstoliui 2021 m. birželio 29 d. sudarė 128 936,28 Eur, visos rizikos dėl panaudotų lėšų atgavimo restitucijos būdu perkėlimas ieškovui, nustatant, jog jis įgyja reikalavimo teisę į skolininką ir kartu tampa vienu iš skolininko kreditorių, neatitiktų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principų ir tuo remiantis negali būti taikomas. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai kad antstolis apeliaciniame skunde akcentuodamas, jog gautus pinigus pervedė išieškotojui ir jų neturi, neteigia ir neįrodinėja, jog pritaikius restituciją ir ieškovui priteisus 7 558,86 Eur iš skolininko R. M., ieškovas turėtų realias galimybes šią sumą atgauti iš R. M. per protingą terminą. Taigi nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, jog nagrinėjamu atveju restitucijos taikymas neproporcingai ir, aplinkybių visumoje įvertinus, nesąžiningai pablogintų ieškovo padėtį.

32. Be to, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl restitucijos taikymo, padarė pagrįstą išvadą, kad šioje konkrečioje byloje, ieškovui neįgijus jokio turto, o skolininkui nepraradus teisės kreiptis dėl pensijų išmokų sutarties, nėra pagrindo spręsti dėl turtinių teisių grąžinimo skolininkui, kurių jis nebuvo įgijęs varžytynių metu. Taigi, nagrinėjamu atveju varžytynių aktą pripažinus negaliojančiu CPK 602 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, pažymint, kad ieškovui buvo parduotas skolininkui varžytynių metu dar nepriklausęs turtas, restitucijos taikymas negalimas. Turto pardavimo iš varžytynių aktą pripažinus negaliojančiu ir taikant restituciją, skolininkui (buvusiam iš varžytynių parduoto turto savininkui) grąžinamas turtas, o pirkėjui priteisiama jo už turtą sumokėta pinigų suma. Tačiau nagrinėjamu atveju konstatuota aplinkybė, kad antstolis pardavė neegzistuojantį turtą – varžytynių metu neegzistuojančią teisę.

33. Tokiu atveju, esant faktinei situacijai, kai restitucijos taikymas yra neproporcingas gynimo būdas ir restitucija yra negalima, daroma išvada, jog ieškovas pagrįstai siekia savo teises apginti kitu civilinių teisių gynimo būdu (CK 1.138 straipsnis), prašydamas iš pažeidusio teisę asmens priteisti padarytos turtinės žalos atlyginimą (nuostolius), t. y. taikyti civilinę atsakomybę antstoliui.

Dėl antstolio civilinės atsakomybės

34. Kasacinis teismas formuoja nuoseklią praktiką, kad, sprendžiant ginčus dėl antstolio veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos CK normos, reglamentuojančios deliktinę civilinę atsakomybę, kartu atsižvelgiant į antstolio profesinės veiklos teisinio reglamentavimo nulemtą civilinės atsakomybės taikymo specifiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456/2013 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

35. Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 16 straipsnio 1 dalies nuostatos nustato, jog antstolis už savo paties ir savo darbuotojų padarytą žalą atsako įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.263 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno asmens pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, jog savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Civilinė atsakomybė atsiranda esant asmens, įpareigoto atlikti atitinkamus veiksmus ar nuo jų susilaikyti, neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, kaltei dėl šių neteisėtų veiksmų padarymo ar neveikimo, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp veiksmų ar neveikimo ir atsiradusios žalos (CK 6.246–6.249 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-185-916/2019).

36. Sprendžiant klausimą dėl antstolio civilinės atsakomybės, turi būti atsižvelgiama į antstolio profesinės veiklos teisinio reglamentavimo nulemtą civilinės atsakomybės taikymo specifiką. Antstoliui, be kita ko, taikytinas profesinio rūpestingumo standartas, kuris suponuoja, kad rūpestingas antstolis turi būti aktyvus vykdymo procese, reaguoti į vykdymo kliuvinius ir dėti visas reikiamas protingas pastangas tam, kad jie būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-479-248/2015). Kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, tam, kad būtų pagrindas tenkinti nagrinėjamoje byloje pareikštus reikalavimus ir taikyti antstoliui civilinę atsakomybę, būtina nustatyti visas antstolio civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, padarytą žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį, taip pat kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2012).

37. Vykdymo procesą, jo eigą, galimus atlikti vykdymo proceso dalyvių veiksmus reglamentuoja CPK, Sprendimų vykdymo instrukcija ir kiti norminiai teisės aktai (CPK 1 straipsnio 1 dalis, 583 straipsnio 1 dalis). Vykdymo procesas yra grindžiamas bendraisiais teisiniais teisėtumo, interesų derinimo ir proporcingumo principais. Antstolis – tai valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia, be kitų, vykdomųjų dokumentų vykdymo funkciją (Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, 21 straipsnio 1 dalis). CPK 634 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta antstolio pareiga savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, ir aktyviai padėti šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus. Antstoliai, atlikdami savo funkcijas, privalo vadovautis antstolių veiklos teisėtumo, kooperacijos ir demokratiškumo, taip pat civilinio proceso principais; vykdydami vykdomuosius dokumentus, teisėtomis priemonėmis užtikrinti išieškotojo interesų gynybą, nepažeisdami kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų; vadovautis įstatymais ir kitais teisės aktais (žr. Antstolių įstatymo 3 straipsnio 1, 2 dalis); neviršyti suteiktų įgaliojimų (CPK 585 straipsnio 4 dalis).

38. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priešingai, nei teigia antstolis, bylos duomenys nepatvirtina, kad antstolis A. S. vykdymo procese veikė pakankamai rūpestingai. Nors antstolis apeliaciniame skunde nurodo, kad jis visus vykdymo veiksmus atliko ir procesinius sprendimus priėmė tiksliai laikydamasis procesinę veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų ir jokių CPK ar kitų teisės aktų normų nepažeidė, byloje esančių duomenų visuma apeliacinės instancijos teismui leidžia daryti išvadą, kad antstolis neturėjo jokio teisinio pagrindo iš varžytynių parduoti skolininko R. M. turtines teises į pinigines lėšas / pensijų išmokas pagal pensijų kaupimo sutartį, sudarytą 2019 m. balandžio 11 d. tarp R. M. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, todėl teismas konstatavo, jog 2019 m. gruodžio 17 d. turto pardavimo iš varžytynių aktas Nr. (duomenys neskelbtini) laikytinas pažeidžiančiu imperatyviąsias įstatymo nuostatas, pripažintinas negaliojančiu, nes buvo realizuotas skolininkui nepriklausantis turtas. Antstolis, nusprendęs vykdyti varžytynes, neįsitikino, ar bus galimas išieškojimas iš tokios išvaržomos turtinės teisės, neįvertino PKĮ ir CK nuostatų. Pensijų kaupime pensijų dalyvio valia sudaryti pensijų išmokos sutartį yra būtina sąlyga siekiant pensijų dalyviui realizuoti teisę gauti pensijų išmokas, todėl skolininkui atitikus tik vieną sąlygą – jam sulaukus pensinio amžiaus, antstolis neturėjo pagrindo skelbti varžytynes; varžytynėse pasiūlytas turtas – ieškovo įsigytos varžytynių metu turtinės teisės – nepriklausė skolininkui, todėl negalėjo būti perleidžiamos varžytynėse ir įgytos ieškovo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad antstolio veiksmai neatitiko CPK, PKĮ įstatymo nuostatų, taip pat tokie veiksmai neatitiko protingo, atidaus, rūpestingo išieškojimo procesą vykdančio profesionalo veiklos kriterijų, todėl tokius antstolio veiksmus teismas pagrįstai pripažino neteisėtais.

39. Vykdymo procese turtą įgiję asmenys turi pagrįstą lūkestį tikėtis, kad turto realizavimas vykdymo procese bus teisėtas, šios procedūros garantas yra šios srities profesionalas – vykdymo veiksmus atliekantis antstolis. Priverstinio turto pardavimo vykdymo procese specifika yra ta, kad šiame procese siekiama priverstinai įvykdyti teismo sprendimą, užtikrinti skolininko turto realizavimo visapusišką efektyvumą, įskaitant ir jo ekonomiškumą, t. y. užtikrinti tokį areštuoto turto pardavimą, kuris atitiktų tiek skolininko, tiek išieškotojo interesus. Varžytynių tikslui pasiekti, be kita ko, būtina, kad varžytynių institutas būtų patrauklus pirkėjams ir garantuotų jiems minimalią riziką, varžytynės būtų operatyvi priemonė, būtų garantuojamas varžytynių būdu sudarytų sandorių stabilumas bei sudarytos teisinės garantijos, kad šie sandoriai nebūtų pripažįstami negaliojančiais įprastiniais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009). Vykdymo procesas yra grindžiamas bendraisiais teisiniais interesų derinimo ir proporcingumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo 2015 m. liepos 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-463-915/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-40-381/2022 34 punktas).

40. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, antstolis, paskelbdamas varžytynes ir jose parduodamas turtą – turtinę teisę, neįsitikinęs, kad ji realiai priklauso skolininkui, šiuo konkrečiu atveju negali gintis argumentais, kad įstatymas nenumato pareigos jam fiziškai perduoti pirkėjui turtą. Iš bylos duomenų matyti, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ ne kartą informavo antstolį apie specifinę su pensijos kaupimo dalyviu susietą turtinę teisę ir jos realizavimo sąlygas, įtvirtintas specialiame PKĮ, tačiau antstolis, neįsigilinęs į PKĮ reguliavimą, nepatikrinęs informacijos apie skolininką, jog jo pensijos kaupimas UAB „(duomenys neskelbtini)“ nepasibaigęs, išmokų mokėjimas neprasidėjęs, priėmė sprendimą skelbti varžytynes ir realizuoti turtą, kurio skolininkas dar neturėjo. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje konkrečioje situacijoje antstoliui turėjo kilti pagrįstų abejonių dėl galimybės realizuoti parduodamą turtinę teisę, tačiau antstolis šias aplinkybes ignoravo, o pirkėjas, teisėtai tikėdamasis įsigyti varžytynėse parduodamą turtą, pasiūlydamas didžiausią kainą ir ją sumokėdamas už skelbime nurodytą turtą, realiai patyrė nuostolius, nes negavo to, ko tikėjosi (CPK 634 straipsnio 2 dalies ir Antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalis, CK 6.246–6.249 straipsniai).

41. Pasisakydamas dėl žalos, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovas pervedė į antstolio depozitinę sąskaitą 7 862 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas nepagrįstai paskelbė varžytynes, o ieškovas – varžytynių laimėtojas nepagrįstai pervedė į antstolio depozitinę sąskaitą 7 862 Eur sumą, antstolis privalo prisiimti dėl neteisėtų veiksmų kilusias pasekmes. Taigi, priežastinis ryšys tarp ieškovo patirtos žalos (7 862 Eur sumos, sumokėtos į antstolio depozitinę sąskaitą) ir to, kad antstolis nepagrįstai ir neteisėtai organizavo ir įgyvendino varžytynes, yra akivaizdus ir įrodytas.

42. Apibendrindamas tai, kas aptarta, apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, darydamas išvadą, kad antstolis nesiėmė visų veiksmų, turėjusių užtikrinti ieškovo, kaip varžytynėse dalyvavusio asmens, teisę gauti ir realizuoti už varžytynėse numatytą ir ieškovo sumokėtą kainą varžytynių metu įsigytą turtą. Ieškovas įrodė antstolio neteisėtų veiksmų, ieškovo įvardintos žalos ir priežastinio ryšio tarp jų buvimą.

43. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

44. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, įvertinęs tiek skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, tiek apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, teisingai taikė tiek antstolių veiklą, tiek deliktinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, jį panaikinti ir priimti priešingą sprendimą nėra teisinio pagrindo. Dėl to atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

45. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

46. Atsakovo (apelianto) A. S. apeliacinį skundą atmetus, jam apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu ieškovas pateikė prašymą priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas 1 064,80 Eur bylinėjimosi išlaidas. Šios ieškovo išlaidos yra pagrįstos, atitinkančios Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ įtvirtintus priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydžio nustatymo kriterijus, todėl priteistinos ieškovui iš atsakovo.

47. Trečiasis asmuo UADBB „(duomenys neskelbtini)“ prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, tačiau nepateikė jokių savo patirtas išlaidas pagrindžiančių įrodymų. Pažymėtina, kad trečiasis asmuo nurodė, kad palaiko atsakovo apeliacinį skundą, ir prašė teismo jį tenkinti, tad išreiškė aiškią poziciją, jog byloje dalyvauja atsakovo pusėje. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad atsakovo apeliacinis skundas netenkinamas, trečiajam asmeniui UADBB „(duomenys neskelbtini)“ bylinėjimosi išlaidų nepriteisia.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo antstolio A. S. ieškovo Ž. B. naudai 1 064,80 Eur (vieną tūkstantį šešiasdešimt keturis eurus aštuoniasdešimt centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.