Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės, Virginijaus Kairevičiaus ir Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens (apelianto) antstolio Aleksandro Selezniovo apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 16 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-3908-964/2021 pagal ieškovo Ž. B. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „SEB investicijų valdymas“ dėl įpareigojimo išmokėti pinigines lėšas pagal pensijų kaupimo sutartį; tretieji asmenys - antstolis Aleksandras Selezniovas, R, M., Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacija „Linava“; išvadą teikianti institucija - Lietuvos banko finansų rinkos priežiūros tarnyba.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

0 II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

1 III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

2 IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

21. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigą) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

22. Teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą trečiojo asmens (apelianto) antstolio Aleksandro Selezniovo apeliacinio skundo ribose, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

23. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teismas apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

24. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškovo Ž. B. ieškinį atsakovei UAB „SEB investicijų valdymas“ dėl įpareigojimo išmokėti pinigines lėšas pagal pensijų kaupimo sutartį atmetė. Taigi nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl reikalavimo teisės į pensijų išmoką, kai II-os pakopos pensijos kaupimo sutartis nenutraukta ir reikalavimo teisė į pensijų išmokas yra perleista, realizavimo, tinkamai taikė materialiąsias ir procesines teisės normas, reglamentuojančias pensijos išmokų išmokėjimo tvarką.

Dėl ginčo esmės.

25. Iš byloje turimo antstolio Aleksandro Selezniovo 2019 m. gruodžio 17 d. Pranešimo dėl turto pardavimo iš varžytinių aktų sudarymo Nr. S1d-131362 nustatyta, kad antstolis Aleksandras Selezniovas, vykdydamas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 10 d. išduoto vykdomojo rašto Nr. e2-4810-639/2017 ir Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. gruodžio 5 d. išduoto vykdomojo rašto Nr. e2-550-479/2017 reikalavimus, 2019 m. lapkričio 25 d. įvykusiose varžytynėse Nr. 181273 iš pirmųjų varžytynių pardavė skolininkui R. M. nuosavybės teise priklausantį turtą - turtinę teisę į pinigines lėšas/pensijų išmokas pagal 2019 m. balandžio 11 d. pensijų kaupimo sutartį, sudarytą trečiojo asmens R. M. ir atsakovės UAB „SEB investicijų valdymas". 2019 m. gruodžio 13 d. varžytynes Nr. 181273 laimėjo Ž. B.. 2020 m. lapkričio 17 d. ieškovas atsakovei pateikė prašymą dėl pensijų išmokos išmokėjimo, tačiau atsakovė 2020 m. gruodžio 11 d. atsakyme ieškovo prašymą patenkinti atsisakė.

26. Byloje nėra ginčo, kad trečiojo asmens R. M. su atsakove UAB „SEB investicijų valdymas“ sudaryta 2019 m. balandžio 11 d. pensijų kaupimo sutartis yra nenutraukta, įmokos mokamos toliau; taigi pensijos kaupimas, nors trečiasis asmuo R. M. ir yra sulaukęs pensinio amžiaus, tęsiasi. Byloje nepateikta duomenų, kad atsakovė būtų gavusi (o trečiasis asmuo atitinkamai pateikęs) prašymą 2019 m. balandžio 11 d. pensijų kaupimo sutartį nutraukti ir pasirašyti pensijų išmokų sutartį.

27. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad byloje kilo ginčas dėl teisės į pensijų išmoką, kai II-os pakopos pensijos kaupimo sutartis nenutraukta. Teismas vertino, kad nagrinėjamu ieškovas įgijo reikalavimo teisę į trečiojo asmens R. M. pensijų išmoką, kai jos dar nebuvo, todėl atsakovas turėjo pagrindą atsisakyti ją išmokėti, ir tuo pagrindu ieškinį atmetė.

28. Kaip matyti iš apeliacinio skundo argumentų, apeliantas savo apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad išieškojimas iš turtinės teisės priklauso nuo pensijų kaupimo dalyvio (trečiojo asmens R. M.) valios. Apelianto teigimu, trečiasis asmuo R. M. yra sulaukęs senatvės pensijos amžiaus, todėl išieškojimas iš skolininkui priklausančios turtinės teisės yra galimas. Be to, teisės nuostatų aiškinimas, jog išieškojimas iš skolininkui priklausančio turto priklauso nuo skolininko valios ir skolininko atliekamų veiksmų, yra nepagrįstas, nes reikštų, jog vienos proceso šalies (skolininko) interesai būtų iškeliami aukščiau išieškotojo interesų.

29. PKĮ 28 straipsnis reglamentuoja pensijų fondų dalyvių teisę į pensijų išmokas. Nurodyto straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisę gauti pensijų išmoką iš pensijų fondų dalyviai įgyja tik sukakę senatvės pensijos amžių, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje numatytą atvejį. PKĮ 28 straipsnio 3 dalyje atitinkamai įtvirtinta, kad teisę gauti pensijų išmoką iš pensijų fondo šio įstatymo nustatyta tvarka įgyja ir dalyviai, kuriems iki 2017 m. gruodžio 31 d. buvo paskirta išankstinė valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija pagal Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų išankstinio mokėjimo įstatymą ar nuo 2018 m. sausio 1 d. yra paskirta išankstinė socialinio draudimo senatvės pensija pagal Socialinio draudimo pensijų įstatymą.

30. PKĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pensijų išmokų rūšys, mokėtinos dalyviams atsižvelgiant į jų vardu pensijų fonde sukauptą pensijų turtą, yra: 1) pensijų anuitetas; 2) vienkartinė pensijų išmoka; 3) periodinės pensijų išmokos. PKĮ 30 straipsnis reglamentuoja tvarką, pagal kurią pensijų fondo dalyvis ir pensijų kaupimo bendrovė sudaro pensijų išmokos sutartį dėl PKĮ 29 straipsnio 1 dalyje nurodytų pensijų išmokų mokėjimo (PKĮ 30 straipsnio 1 dalis). Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad dalyvis, įgijęs teisę gauti pensijų išmoką, pensijų kaupimo bendrovei pateikia rašytinį prašymą dėl pensijų išmokos sutarties sudarymo. Pensijų išmokos sutartis sudaroma dalyvio prašymo dėl pensijų išmokos sutarties sudarymo pagrindu (PKĮ 30 straipsnio 3 dalis), o pensijų išmokos sutartis įsigalioja nuo jos sudarymo (PKĮ 30 straipsnio 4 dalis). Pažymėtina ir tai, kad pagal PKĮ 7 straipsnio 5 dalį pensijų kaupimo bendrovė neturi teisės nutraukti pensijų kaupimo sutarties be dalyvio sutikimo, išskyrus atskirus atvejus.

31. Nagrinėjamu atveju aktualios ir PKĮ 11 straipsnio nuostatos, įtvirtinančios, kad pensijų fondą sudarantis pensijų turtas yra pensijų fondo dalyvių bendroji dalinė nuosavybė (1 dalis). Pensijų kaupimo bendrovė pensijų turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja turto patikėjimo teisės pagrindais (2 dalis). Kiekvieną pensijų fondą sudarantis pensijų turtas turi būti atskirtas nuo kito pensijų kaupimo bendrovės turto ir kitų tos pačios pensijų kaupimo bendrovės valdomų pensijų fondų pensijų turto (3 dalis). Į pensijų turtą draudžiama nukreipti išieškojimą pagal pensijų kaupimo bendrovės ir pensijų fondo dalyvių prievoles (4 dalis). Nurodyto įstatymo 4 straipsnio 8 dalis taip pat numato, kad pensijų kaupimas baigiasi, kai: 1) dalyvis sukanka senatvės pensijos amžių ir pagal pensijos išmokos sutartį jam išmokama visa pensijų išmoka; 2) dalyvis miršta; 3) teismo sprendimu pensijų kaupimo sutartis pripažįstama negaliojančia; 4) Europos Sąjungos institucijų darbuotojų ir Europos Parlamento narių pensinių teisių išsaugojimo ir perkėlimo įstatymo nustatyta tvarka dalyvio vardu sukauptos piniginės lėšos pervedamos į Europos Sąjungos institucijų pensijų sistemą.

32. Taigi teisėjų kolegija daro išvada, kad pensijų fondų dalyvio teisė į pensijų išmoka yra realizuojama įgyvendinant dvi kumuliatyvias sąlygas: pirma, asmuo turi būti sukakęs senatvės pensijos amžiaus (išskyrus minėtą PKĮ 28 straipsnio 3 dalį); ir antra, asmuo turi pateikti pensijų kaupimo bendrovei rašytinį prašymą dėl pensijų išmokos sutarties sudarymo. Taigi asmuo, įgijęs teisę į pensijų išmoką, tačiau nustatyta tvarka nesudaręs pensijų išmokos sutarties, ir toliau dalyvauja pensijų kaupime, pasinaudodamas galimybe nukelti išmokos mokėjimo pradžią (PKĮ 28 straipsnio 2 dalis).

33. Padaręs nurodytą išvadą, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad, trečiajam asmeniui R. M. sulaukus senatvės pensijos amžiaus, išieškojimas iš skolininkui priklausančios turtinės teisės yra galimas. Kaip jau minėta, turtinės prievolės į pensijų išmoką atsiradimą įstatymų leidėjas susiejo ne vien su senatvės pensijos amžiumi (jo sukaktimi), bet ir su pensijos išmokų sutarties sudarymu, kurią sudaryti gali tik pensijų fondo dalyvis, t. y. nagrinėjamu atveju trečiasis asmuo R. M..

34. Teisėjų kolegija taip pat atmeta apeliacinio skundo argumentą, kad išieškojimas iš skolininkui priklausančio turto priklauso nuo skolininko valios ir skolininko atliekamų veiksmų, todėl yra nepagrįstas, kadangi, kaip nurodo apeliantas, tai reikšia, jog vienos proceso šalies (skolininko) interesai iškeliami aukščiau išieškotojo interesų. Pažymėtina, kad, sprendžiant klausimą dėl pensijų išmokos mokėjimo, PKĮ yra specialusis įstatymas, numatantis konkrečią išmokų išmokėjimo tvarką. Nurodytame įstatyme yra nurodytas baigtinis pensijų kaupimo pabaigos pagrindų sąrašas, iš kurio darytina išvada, kad tik nuo pensijų kaupime dalyvaujančio asmens valios priklauso, ar asmuo, įgijęs teisę į pensijų išmoką, tokią teisę realizuos sudarydamas pensijų išmokos sutartį, ar pasinaudos teise ir toliau pensiją kaupti.

35. Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo apibendrinimui, kad kol nėra atlikti aukščiau nurodyti veiksmai (sudaryta pensijų išmokos sutartis) ir nėra mokamos pensijos išmokos, negalimas ir išieškojimas iš jų.

36. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas negali pritarti pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad nagrinėjamu atveju ieškovas įgijo reikalavimo teisę į R. M. pensijų išmoką, kai jos (išmokos) dar nebuvo.

37. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad apeliacine tvarka yra patikrinama ir faktinė, ir teisinė neįsiteisėjusio teismo sprendimo pusės. Teismo sprendimo motyvais yra konstatuojami tam tikri reikšmingi faktai ir teisiniai santykiai, kurie turi ar gali turėti įtaką ne tik ginčo šalių, bet ir kitų asmenų teisių ir pareigų atsiradimui, pasikeitimui ar pasibaigimui. Tai reiškia, kad teisinę reikšmę turi ne tik teismo sprendimo rezoliucinė dalis, bet ir nustatymas konkrečių faktų ir teisinių santykių, kurie vertintini kaip prejudiciniai, turintys res judicata galią (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-835/2014; 2018 m. rugsėjo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1142-798/2018).

38. Pirma, iš šioje nutartyje nurodyto teisinio reglamentavimo bei nustatytos faktinės aplinkybės, kad trečiasis asmuo R. M. nebuvo sudaręs pensijų išmokos sutarties, darytina išvada, kad trečiasis asmuo R. M. egzistuojančios reikalavimo teisės į pensijų išmokas neturėjo, t. y. trečiasis asmuo turėjo tik teisę sudaryti pensijų išmokų sutartį (taip siekiant realizuotą turtinę teisę į pensijų išmokas), bet ne pačią turtinę prievolę gauti pensijų išmokas. Taigi kadangi trečiasis asmuo neturėjo egzistuojančios turtinės teisės į pensijų išmokas (nebuvo įgyvendintos visos PKĮ nustatytos kumuliatyvios sąlygos išmokoms gauti), tokia turtinė teisė negalėjo būti reikalavimo perleidimo dalyku, iš ko spręstina, kad ieškovas nebuvo įgijęs reikalavimo teisės į R. M. pensijų išmokas.

39. Antra, nors nagrinėjamu atveju turtines teises buvo siekiama perleisti vykdymo procese, tokiam turtinių teisių perleidimui, nors jį atlieka ne pats kreditorius, o antstolis, pagal analogiją taikytinos materialinės teisės nuostatos, nustatančios reikalavimus ir apribojimus reikalavimo perleidimui. Kaip antai, CK 6.201 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad draudžiama perleisti reikalavimą, kurio atžvilgiu negalimas išieškojimas, o CK 6.201 straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas perleisti reikalavimą, kuris neatsiejamai susijęs su kreditoriaus asmeniu (reikalavimą išlaikyti, reikalavimą atlyginti žalą, padarytą dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo ir t. t.). Pažymėtina, kad CK 6.201 straipsnio 3 dalyje nurodytas atvejų sąrašas nėra baigtis, o tiek teisės doktrinoje, tiek teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad nurodytai draudimų grupei taip pat priskirtini ir reikalavimai dėl pensijų, pašalpų, kadangi kreditorių pasikeitimas tokiose prievolėse prieštarauja jų prigimčiai (Kauno apygardos teismo 2018 m. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-45-657/2018).

40. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad turtinės teisės į pensijų išmokas nagrinėjamu atveju negali būti savarankišku turtinių teisių (reikalavimo teisių) perleidimo dalyku. Tokią poziciją patvirtina ir paties įstatymo leidėjo PKĮ 11 straipsnio 5 dalies nuostata, įtvirtinanti vienintelį pagrindą, kada pensijų fondo dalyviui priklausančios lėšos (turtinės teisės į lėšas) yra perleidžiamos kitam asmeniui, t. y. pensijų fondo dalyviui priklausanti pensijų turto dalis, išreikšta pensijų fondo vienetais, paveldima Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka po dalyvio mirties. Kitų pagrindų, kuriais pensijų fondo dalyvis galėtų perleisti pensijų turto dalį kitiems asmenims, įstatymas nenumato.

41. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad PKĮ 36 straipsnyje nustatyta, kad išieškojimas iš periodinių pensijų išmokų ir pensijų anuiteto vykdomas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatų, reglamentuojančių išieškojimą iš skolininko pensijos, nustatyta tvarka; išieškojimas iš vienkartinės pensijų išmokos vykdomas CPK nuostatų, reglamentuojančių išieškojimą iš skolininko piniginių lėšų, nustatyta tvarka. CPK 736 straipsnis reglamentuoja išskaitų iš skolininko darbo užmokesčio ir kitų jo pajamų dydžius. Taigi antstolis, siekdamas patenkinti išieškotojo interesus ir išieškoti iš skolininkui priklausančios pensijos, išieškojimą turi vykdyti atlikdamas CPK 736 straipsnyje nurodytas išskaitas iš skolininko gaunamos pensijos (CPK 663 straipsnio 2 dalis), o ne realizuodamas pačią skolininko turtinę teisę į pensijų išmokas.

Dėl bylos procesinės baigties.

42. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į aukščiau šioje nutartyje nurodytų aplinkybių visumą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir ne visiškai tiksliai konstatavo faktines aplinkybes, susijusias su reikalavimo teisės perleidimu, priėmė iš esmės tinkamą procesinį sprendimą, kurio apeliacinio skundo motyvais naikinti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai bei vadovaujantis šioje nutartyje išdėstytais motyvais, apelianto Aleksandro Selezniovo apeliacinis skundas atmestinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 16 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

43. Kiti apeliacinio skundo argumentai, nepaminėti šioje nutartyje, nėra teisiškai reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

44. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Byloje dalyvaujantys asmenys nepateikė prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, todėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

apelianto Aleksandro Selezniovo apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.