- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-03-15
- Bylos Nr.
- e2A-45-657/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-51-3-00228-2017-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Tamašauskas, Nerijus Meilutis, Žibutė Budžienė
- Atsakovas
- A. Č.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“
- Advokatai
- Nijolė Raulušaitienėsp
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nerijaus Meilučio, Egidijaus Tamašausko,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės A. Č. apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-413-308/2017 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“ ieškinį atsakovei A. Č. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė UAB „Gelvora“ kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovės 4 194,58 Eur skolos, 4 525,35 Eur palūkanų, 461,79 Eur delspinigius, 74,40 Eur palūkanų delspinigius, viso 9 256,12 Eur, 5 proc. procesines palūkanas, sutartinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo pagal Vartojimo kredito sutartį Nr. 11-045660–GV 22 proc. nuo pagrindinės skolos sumos – 3 557,74 Eur, pagal Vartojimo kredito sutartį Nr.12-014134-GV 17,5 proc. nuo pagrindinės skolos sumos – 636,84 Eur iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad AB „Swedbank“ ir A. Č. 2011 m. rugsėjo 30 d. sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. 11-045660-GV, 2012 m. kovo 23 d. – Vartojimo kredito sutartį Nr. 12-014134-GV, pagal kurias AB „Swedbank“ atsakovei suteikė minėtose sutartyse nurodyto dydžio kreditą. Atsakovė netinkamai vykdė minėtomis sutartimis prisiimtus įsipareigojimus, AB „Swedbank“ sutartis nutraukė ir įgijo teisę reikalauti iš atsakovės grąžinti visą likusį kreditą bei pateikti reikalavimus atsakovei dėl palūkanų, delspinigių ir kitų susijusių piniginių sumų sumokėjimo. 2013 m. vasario 22 d. AB „Swedbank“ su UAB „Gelvora“ sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 13-20-10/ST-13-6294, pagal kurią AB „Swedbank“ perleido ieškovei visus reikalavimus atsakovės atžvilgiu pagal minėtas sutartis. Ieškovės reikalavimo įvykdyti įsipareigojimus pagal minėtas sutartis atsakovė nėra įvykdžiusi.
Atsakovė A. Č. su ieškiniu sutiko iš dalies. Nurodė, kad nutraukus sutartis su pradiniu kreditoriumi, niekas jai nepaaiškino, kad sutarčių ir galimai prievolių pagal jas reikalavimo teisė buvo perduota ieškovei. Reikalavimo perleidimo sutarties Nr. 13-20-10 atsakovė nėra gavusi, o pranešimas, kuriame nurodoma, kad ieškovė įgijo teisę į pradinio kreditoriaus skolą rodo, kad ieškovei buvo perleista tik pačios piniginės skolos reikalavimo teisė. Atsižvelgus, kad vartojimo kredito sutartys su atsakove jau buvo nutrauktos vienašališku kreditoriaus sprendimu, netinkamą informavimą apie reikalavimo perleidimo sutarties faktą, dėl ko ji negalėjo laiku įgyvendinti savo teisių ir pareigų, laikytina, kad ieškovei buvo perleistos reikalavimo teisės tik dėl pradiniam kreditoriui susidariusios skolos likučių iki Reikalavimo teisės sutarties sudarymo - ieškinyje pateiktų pradinių pranešimų sumų ribose: sutarties Nr. 11-045660-GV pagrindu – 4 458,39 Eur (15 393,93 Lt), sutarties Nr. 12-014134-GV pagrindu – 793,94 Eur (2 741,31 Lt). Šiuo metu atsakovės ir jos sutuoktinio finansinė padėtis yra labai bloga. Ieškovė negali iš atsakovės reikalauti prisiteisti Vartojimo kredito sutarčių nustatytų palūkanų normų ir apskaičiuotų palūkanų sumos už visą laikotarpį po skolų perdavimo. Iš jos priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos, nuo reikalavimų perleidimo sutarties sudarymo dienos (2013 m. vasario 22 d., pradinio kreditoriaus - AB „Swedbank“ Bylų priėmimo perdavimo akte Nr. 1 prie 2013 m. vasario 22 d. Reikalavimo perleidimo sutarties Nr. 13-20-10, nurodytoms skolų sumoms, t. y. 4 458,39 Eur ir 793,94 Eur. Toks ieškovės reikalavimas yra nesąžiningas, ydingas ir prieštaraujantis kasacinio teismo formuojamai praktikai, prieštaraujantis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems principams.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Varėnos rajono apylinkės teismas 2017 m. birželio 15 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė iš A. Č. UAB „Gelvora“ naudai 4 194,58 Eur skolą, 4 525,35 Eur palūkanas, 461,79 Eur delspinigių, 74,40 Eur palūkanų delspinigių, 5 proc. procesines palūkanas už priteistą sumą – 9 256,12 Eur nuo bylos iškėlimo teisme dienos - 2017 m. kovo 14 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 22 proc. sutartinių palūkanų nuo priteistos pagrindinės skolos sumos – 3 557,74 Eur nuo bylos iškėlimo teisme 2017 m. kovo 14 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo pagal Vartojimo kredito sutartį Nr. 11-045660–GV; 17,5 proc. sutartines palūkanas nuo priteistos pagrindinės skolos sumos – 636,84 Eur nuo bylos iškėlimo teisme - 2017 m. kovo 14 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo pagal Vartojimo kredito sutartį Nr.12-014134-GV bei bylinėjimosi išlaidas – 280,00 Eur žyminį mokestį.
Teismas nustatė, kad ,,Swedbank“, AB ir atsakovė sudarė 2011 m. rugsėjo 30 d. Vartojimo kredito sutartį Nr. 11-045660-GV ir 2012 m. kovo 23 d. Vartojimo kredito sutartį Nr.12-014134-GV, pagal kurias AB ,,Swedbank“ atsakovei suteikė kreditus, o atsakovė įsipareigojo minėtose sutartyse nustatyta tvarka mokėti įmokas bei mokėti palūkanas, delspinigius ir kitas sutartyje numatytas sumas AB ,,Swedbank“ naudai. Sudarytos sutartys yra kreditavimo sutartys, atitinkančios CK 6.881 straipsnio 1 dalyje numatytą kreditavimo sutarties sampratą. Iš šių sutarčių jų šalims kilo prievolės, tačiau atsakovė netinkamai vykdė Vartojimo kredito sutartis. Atsakovei nevykdant sutartinių prievolių dėl paskolų grąžinimo ir sutartimis numatytų palūkanų mokėjimo AB „Swedbank“ nutraukė sutartis bei pareikalavo iš atsakovės grąžinti likusius kreditus bei įgijo teisę reikalauti palūkanų, delspinigių ir kitų susijusių piniginių sumų sumokėjimo. 2013 m. vasario 22 d. Reikalavimo perleidimo (cesijos) sutartimi pradinis kreditorius – „Swedbank“, AB savo reikalavimo teisę pagal abi sutartis perleido naujam kreditoriui – UAB „Gelvora“. Šios sutarties 2.3 punkte numatyta, kad naujasis kreditorius įgyja net tik reikalavimą į skolininką, bet ir teisę į įstatymų nustatytas palūkanas, delspinigius, baudas ir kt., t. y. įgijo reikalavimo teises pradinio kreditoriaus visų teisių apimtyje po sutarčių nutraukimo. Kadangi pagal CK 6.221 straipsnio 3 dalį sutarties nutraukimas neturi įtakos ginčų nagrinėjimo tvarką nustatančių sutarties sąlygų ir kitų sutarties sąlygų galiojimui, jeigu šios sąlygos pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad su ieškove yra atsiskaityta, taigi, pažeidė sudarytas Vartojimo kredito sutartis. Atsakovė pažeidė CK 6.873 straipsnio 1 dalies nuostatą, kuri numato, kad paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą (kreditą) paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka. Pradinis kreditorius „Swedbank“, AB atsakovei siuntė pretenzijas. Esant CK 6.889 straipsnyje numatytoms sąlygoms, kredito davėjas pagrįstai ir teisėtai nutraukė Kreditavimo sutartį, o atsakovė ir neginčija šių sutarčių nutraukimo pagrįstumo. Atsakovė nėra grąžinusi suteiktų kreditų, Vartojimo kredito sutartys yra nutrauktos, naujasis kreditorius reikalauja grąžinti neatgautas kredito sumas, kurias pradinis kreditorius yra perdavęs atsakovei vykdydamas Vartojimo kredito sutartis, kaip tai numato CK 6.221 straipsnio 3 dalis. Naujasis kreditorius už naudojimąsi pinigais, yra apskaičiavęs palūkanas, jas prašo priteisti. Tai atitinka CK 6.872 straipsnio 2 dalies ir 6.874 straipsnio 1 dalies nuostatas, todėl šis ieškovės reikalavimas yra pagrįstas ir tenkintinas. Sudarytų Vartojimo kreditų sutarčių bei Reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu ginčo šalims atsirado prievolės. CK 6.38 straipsnio 1 dalis numato, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus. CK 6.200 straipsnio 1 dalis numato, kad šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai. Atsakovė, neįvykdydama Vartojimo kreditų sutartyse numatytų mokėjimo sąlygų, praleisdama prievolių įvykdymo terminus pažeidė prievoles, todėl turi atlyginti visus pradinio kreditoriaus patirtus nuostolius (negautas pajamas, ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidas). CK 6.221 straipsnio 2 dalis numato, kad sutarties nutraukimas nepanaikina teisės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo, bei netesybas. Kreditavimo sutartyse yra numatyti delspinigiai už kiekvieną uždelstą dieną. Naujasis kreditorius yra apskaičiavęs 360,47 Eur delspinigių pagal 2011 m. rugsėjo 30 d. Vartojimo kredito sutartį Nr. 11-045660-GV ir 101,32 Eur delspinigių pagal 2012 m. kovo 23 d. Vartojimo kredito sutartį Nr. 12-014134-GV ir šias sumas pagrįstai prašo priteisti. Palūkanos, kurias turi mokėti kredito gavėjas yra banko atlyginimas už kredito suteikimą, todėl toks Vartojimo kredito sutarčių susitarimas, kai delspinigiai skaičiuojami už nesumokėtas palūkanas nelaikytinas pažeidžiančiu sąžiningumo, protingumo ir teisingumo reikalavimus. Ieškovė pagrįstai prašo priteisti delspinigius už nesumokėtas palūkanas - 66,35 Eur pagal 2011 m. rugsėjo 30 d. Vartojimo kredito sutartį Nr. 11-045660-GV ir 8,05 Eur delspinigius pagal 2012 m. kovo 23 d. Vartojimo kredito sutartį Nr. 12-014134-GV. Atsakovė privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, kaip tai numato CK 6.37 straipsnio 2 dalis. Palūkanų dydį – 5 proc. nustato CK 6.210 straipsnio 1 dalis. Ieškovės reikalavimas dėl šių palūkanų yra pagrįstas. CK 6.874 straipsnio 1 dalies nuostatomis turi būti mokamos ir sutartinės mokėjimo funkciją užtikrinančios (22 proc. pagal Vartojimo kredito sutartį Nr.11-045660-GV bei apskaičiuota 3 968,32 Eur palūkanų suma ir 17,5 proc. pagal Vartojimo kredito sutartį Nr.12-014134-GV bei apskaičiuota 557,03 Eur palūkanų suma), ir įstatyminės procesinės (5 proc.) palūkanos. Atsakovės reikalavimas priteisti iš jos tik 6 305,68 Eur neatitinka įstatymų reikalavimų ir yra atmestinas.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Apeliaciniame skunde atsakovė A. Č. atstovaujama advokatės Nijolės Raulušaitienės prašė iš dalies panaikinti Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 15 d. sprendimą, sumažinant priteistą skolos sumą iki 6 305,68 Eur (su 5 proc.) palūkanomis, išdėstant priteistų sumų mokėjimą laikotarpiui iki trijų metų dėl sunkios atsakovės finansinės padėties. Apeliaciniame skunde nurodė:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas priteisė nepagrįstai didelę palūkanų sumą, neįvertindamas aplinkybių, kad pradinis kreditorius sutartis nutraukė prieš terminą. Aiškinant sutarties sąlygas CK 6.221 straipsnio nuostatų ribose kreditorius įgijo teisę reikalauti netesybų, nuostolių atlyginimo bei procesinių palūkanų nuo laiku nesumokėtos sumos tik iki sutarčių nutraukimo datos. Iš pradinio kreditoriaus siųstų pranešimų galima tik spėti, kad sutartys su atsakove buvo nutrauktos 2012 m. rugpjūčio 21 d. ir 2012 m. rugsėjo 18 d. Pagal apeliantės turimus AB „Swedbank“ pranešimus tuo metu skola pradiniam kreditoriui sudarė 3 916,50 Eur sutarties Nr. 11-045660-GV pagrindu, bei 695,21 Eur sutarties Nr. 12-014134-GV pagrindu. Nutraukus sutartis ir nustojus galioti jų sąlygoms pradinis kreditorius galėjo reikalauti tik patirtų nuostolių atlyginimo, už termino praleidimą.
Apeliantei apie reikalavimo perleidimo sutartį nebuvo tinkamai pranešta, ji nėra supažindinta su sutarties sąlygomis. Be to, negalima perleisti reikalavimo be skolininko sutikimo, jei kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminės reikšmės. Iš pranešimo, kuriame nurodoma, kad ieškovė įgijo teisę į pradinio kreditoriaus skolą, matyti, kad ieškovei buvo perleista tik pačios piniginės skolos reikalavimo teisė. Atsižvelgus, kad vartojimo kredito sutartys vienašališku kreditoriaus sprendimu jau buvo nutrauktos, netinkamą informavimą apie reikalavimo perleidimo sutarties faktą, dėl ko apeliantė negalėjo laiku įgyvendinti savo teisių ir pareigų, laikytina, kad ieškovei buvo perleistos reikalavimo teisės tik dėl pradiniam kreditoriui susidariusios skolos likučių iki Reikalavimo teisės sutarties sudarymo, t. y. ieškinyje pateiktų pradinių pranešimų sumų ribose: 4 458,39 Eur (sutarties Nr. 11-045660-GV pagrindu) ir 793,94 Eur (sutarties Nr. 12-014134-GV pagrindu).
Tarp apeliantės ir ieškovės susidariusiems prievoliniams santykiams taikomas ne nutrauktose sutartyse su pradiniu kreditoriumi nustatytų palūkanų dydis, bet įstatyminės palūkanos. Su ieškove nebuvo sudaryta jokių susitarimų dėl perleistos skolos palūkanų dydžio apskaičiavimo ir (ar) apmokėjimo. Teismas nesivadovavo protingumo, sąžiningumo ir proporcingumo principais. Ieškovės reikalavimas priteisti dideles palūkanas pagal sutartis už visą skolos laikotarpį po perdavimo ieškovei yra nesąžiningas, neproporcingas ir pažeidžia apeliantės, kaip ekonomiškai silpnesnės, nepatyrusios sandorio šalies teises. Ieškovei iš atsakovės priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos, nuo reikalavimų perleidimo sutarties sudarymo dienos 2013 m. vasario 22 d. pradinio kreditoriaus – AB „Swedbank“ Bylų priėmimo perdavimo akte Nr. 1 prie 2013 m. vasario 22 d. Reikalavimo perleidimo sutarties Nr. 13-20-10, nurodytoms skolų sumoms, t. y. 4 458,39 Eur (sutarties Nr. 11-045660-GV pagrindu) ir 793,94 Eur (sutarties Nr. 12-014134-GV pagrindu). Be to, teismas nepagrįstai priteisė sutartines 22 proc. dydžio palūkanas pagal sutartį Nr. 11-045660-GV ir 17,5 proc. dydžio pagal sutartį Nr. 12-014134-GV nuo pagrindinių skolos sumų, nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Atsiliepimas
Ieškovė UAB „Gelvora“ atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą prašė apeliacinį procesą nutraukti ir grąžinti atsakovei sumokėtą žyminį mokestį; paaiškėjus, kad atsakovė galėjo pateikti apeliacinį skundą, apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Varėnos rajono apylinkės teismo sprendimą. Atsakovės pozicija dėl teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo per ne trumpesnį nei trejų metų laikotarpį pažeidžia CPK 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostatą, jog įsiteisėjęs teismo sprendimas turi būti įvykdytas per trumpiausią laiką ir kuo ekonomiškiau. Vien turtinė atsakovės padėtis negali lemti sprendimo įvykdymo būtino išdėstymo. Atsakovė nuo reikalavimo teisių perleidimo UAB „Gelvora“ neatliko nė vienos įmokos įsiskolinimui pagal Sutartį Nr. 11-045660-GV ir Sutartį Nr. 12-014134-GV dengti. Toks atsakovės elgesys neatitinka šalių interesų pusiausvyros bei paneigia prievolės privalomumo bei vykdytinumo principus. Tenkinus atsakovės prašymą, būtų pažeisti ieškovės interesai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
Apeliantė neginčija teismo sprendimo dėl priteistos pagrindinės skolos pagal kredito sutartis dydžio, tačiau nesutinka su teismo sprendimo dalimi dėl priteistų palūkanų ir delspinigių dydžio. Nesant pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribų, teisėjų kolegijas pasisako tik dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų.
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad 2011 m. rugsėjo 30 d. pradinė kreditorė AB „Swedbank“ ir atsakovė sudarė Vartojimo kredito linijos sutartį Nr. 11-045660-GV, kurios pagrindu AB „Swedbank“ atsakovei suteikė 12 918,04 Lt (3 741,32 Eur) kreditą, 2012 m. kovo 23 d., pradinė kreditorė AB „Swedbank“ ir atsakovė sudarė Vartojimo kredito linijos sutartį Nr. 12-014134-GV, pagal kurią AB „Swedbank“ atsakovei suteikė 2 198, 87 Lt (636,84 Eur), o atsakovė pagal abi kredito sutartis įsipareigojo sutartyse nustatyta tvarka ir sąlygomis grąžinti kreditą bei mokėti palūkanas, delspinigius ir kitus sutartyse numatytus mokėjimus.
Pradinė kreditorė AB „Swedbank“ 2012 m. rugpjūčio 3 d. pranešimu Nr. SR/12-30997 ir 2012 m. rugpjūčio 28 d. pranešimu Nr. SR/134189 įspėjo atsakovę dėl įsipareigojimų nevykdymo ir ketinimo nutraukti vartojimo kredito sutartis atitinkamai nuo 2012 m. rugpjūčio 21 d. ir 2012 m. rugsėjo 18 d.
Ieškovė UAB „Gelvora“ ir pradinė kreditorė AB „Swedbank“ 2013 m. vasario 22 d. pasirašė Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 13-20-10, pagal kurią AB „Swedbank“ perleido ieškovei visas reikalavimo teises atsakovės atžvilgiu. Apie tai atsakovė buvo informuota raštu 2013 m. kovo 7 d. pranešimais.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas ieškovės UAB „Gelvora“ ieškinį tenkino visiškai ir priteisė iš atsakovės ieškovei skolą ir delspinigius, palūkanas pagal abi vartojimo kredito sutartis.
Byloje ginčas kilo dėl palūkanų priteisimo CK 6.210 straipsnio 1 dalies pagrindu dėl skolininko delsimo įvykdyti prievolę kreditorei.
Dėl reikalavimo perleidimo
Apeliantė apeliaciniame skunde teigia, jog jai nebuvo pranešta apie reikalavimo perleidimo sutartį, be to, draudžiama perleisti reikalavimą be skolininko sutikimo, jei kreditoriaus asmuo turi skolininkui esminės reikšmės.
CK 6.101 straipsnis nustato, jog kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievolės. Reikalavimo įgijėjui pereina ir prievolės įvykdymui užtikrinti nustatytos teisės bei kitos papildomos teisės.
CK 6.102 straipsnio 3 dalyje draudžiama perleisti reikalavimą, neatsiejamai susijusį su kreditoriaus asmeniu (pvz., reikalavimą išlaikyti, reikalavimą atlyginti žalą, padarytą dėl sveikatos sužalojimo arba gyvybės atėmimo, ir t.t.) Šiai draudimų grupei taip pat galėtų būti priskirtini ir reikalavimai dėl pensijų, pašalpų, kadangi kreditorių pasikeitimas tokiose prievolėse prieštarauja jų prigimčiai. Tokio reikalavimo perleidimas be skolininko sutikimo galėtų būti pripažintas negaliojančiu kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms (CK 6.101 str. 5 d.). Civilinis kodeksas nenustato jokių specialių pranešimo skolininkui apie prievolės įvykdymą formos reikalavimų.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog apie reikalavimų perleidimą atsakovė buvo informuota 2013 m. kovo 7 d. pranešimais, kartu su reikalavimais sumokėti skolą. Pranešimai siųsti atsakovės adresu (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegijos nuomone, perleisti reikalavimai nėra priskirti prie reikalavimų, neatsiejamai susijusių su kreditoriaus asmeniu, atsakovė reikalavimo teisės perleidimo sutarties įstatymų nustatyta tvarka neginčijo, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl reikalavimo sutarties perleidimo atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl priteistinų palūkanų dydžio
Ieškovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde prašė sumažinti palūkanas už netinkamą sutarties vykdymą. teismo priteistos palūkanos neatitinka įstatymų reikalavimų ir prieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, todėl be pagrindo priteisė ieškovei tokią nepagrįstai didelę palūkanų sumą.
Palūkanos – tai mokestis už pinigų skolinimą (mokėjimo, pelno palūkanos) arba minimalių kreditoriaus nuostolių kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (kompensuojamosios palūkanos). Pelno palūkanos iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą.
Kasacinio teismo praktikoje pelno palūkanos aiškinamos kaip atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014; 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007). Taigi kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.2013 str. 1 d., 6.872 str.). Tokios palūkanos mokamos iki piniginių prievolių įvykdymo, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip. Mokėjimo (pelno) palūkanos gali būti nustatytos tiek CK normose (CK 6.872, 6.896 ir kt.), tiek ir specialiuose įstatymuose (Vartojimo kredito įstatyme).
Kompensuojamosios palūkanos neatlieka mokėjimo už naudojimąsi pinigais funkcijos – jomis tik kompensuojami dėl prievolės neįvykdymo patirti nuostoliai. Dėl skirtingos šių palūkanų paskirties kreditorius šių palūkanų gali reikalauti kartu, t. y. pelno ir kompensuojamosios palūkanos vienu metu gali būti skaičiuojamos sudarius bet kurį finansavimo sandorį. Tokiu atveju kreditorius įgyja teisę reikalauti kompensuojamųjų palūkanų už prievolės įvykdymo termino praleidimą, o mokėjimo palūkanų – už naudojimąsi paskolintais pinigais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016).
Vartojimo sutartyje draudžiama įtvirtinti nesąžiningas sąlygas, o jei tokios įtvirtintos, vartotojui neprivaloma jų laikytis, tai teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį sąžiningumo kriterijams vertinti savo iniciatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2012). Tokios nuostatos laikomasi ir vertinant vartojimo kredito sutarties sąlygas dėl palūkanų dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e3K-29-248/2016).
Vartojimo kredito įstatymo redakcijos, galiojusios ieškinio pagrindu esančių sutarties sudarymo metu, 1 dalyje nustatyti reikalavimai bendrai vartojimo kredito kainai: ji turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito davėjo ir vartojimo kredito gavėjo interesų pusiausvyros. Dėl to teismas, spręsdamas ginčą Dėl vartojimo kredito sutartimi nustatytų palūkanų priteisimo, turi patikrinti, ar šalių nustatytų palūkanų, sudarančių bendrą kredito kainą, dydis protingas, pagrįstas, sąžiningas, atitinka abiejų šalių interesų pusiausvyrą. Šio straipsnio 2 dalyje preziumuojama, jog bendra vartojimo kredito kaina neatitinka nurodyto straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo metu yra didesnė kaip 200 proc. Tačiau toks teisinis reglamentavimas nereiškia, kad bendra vartojimo kredito kaina, neviršijanti šio dydžio, visais atvejais atitinka Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio reikalavimus. Tokiais atvejais, kai bendra kredito kaina neviršija įstatyme nustatytos maksimalios ribos (200 proc.), ji turi būti vertinama pagal Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio kriterijus ir gali būti pripažinta jų neatitinkančia bei dėl to mažintina.
Teismas, spręsdamas dėl bendros vartojimo kredito kainos (pelno palūkanų) mažinimo, turi atsižvelgti į Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes: šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, kreditoriaus išlaidas, vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Spręsdamas dėl palūkanų dydžio teisėtumo, teismas turi atkreipti dėmesį į tai, kad sutarties šalys privalo vykdyti vartojimo kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus; kredito gavėjas, pasirašydamas kredito sutartį, susitarė dėl palūkanų dydžio, su tokiu palūkanų dydžiu susipažino ir savo parašu patvirtino sutikimą; smulkusis vartojimo kreditas paprastai imamas trumpam laikotarpiui, todėl palūkanos už tokio tipo kreditus būna didesnės. Taigi būtina įvertinti tiek kredito davėjo pareigą skolinti atsakingai, tiek ir kredito gavėjo pareigą skolintis atsakingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-916/2015).
Žemesnės instancijos teismas
Šalių 2011 m. rugsėjo 30 d. sudarytos Vartojimo kredito sutarties Nr. 11-045660-GV specialiose sąlygose numatyta, kad metinė palūkanų norma yra 22 proc., o 2012 m. kovo 23 d. Vartojimo kredito linijos sutarties Nr. 12-014134-GV specialiose sąlygose numatyta, kad metinė palūkanų norma yra 17,5 proc., kurios neviršija Vartojimo kredito įstatyme nustatyto maksimalaus dydžio. Palūkanos pradedamos skaičiuoti nuo pirmos kredito suteikimo dienos ir skaičiuojamos iki viso kredito grąžinimo kredito davėjui (sutarties 5.1 p.).
AB „Swedbank“ pagal 2011 m. rugsėjo 30 d. Vartojimo kredito sutartį Nr. 11-045660-GV atsakovei suteikė 3 741,32 Eur vartojimo kreditą, kurį atsakovė įsipareigojo grąžinti iki 2016 m. rugsėjo 27 d. ir mokėti nustatyto dydžio (22 proc.) palūkanas. Bendra kredito gavėjos mokama suma – 21 701,56 Lt (6 285,21 Eur). Todėl įvertinusi byloje pateiktos vartojimo kredito sutarties sąlygas ir ieškovės pareikštų reikalavimų (pagal šią sutartį) apimtį, teisėjų sprendžia, jog bendra vartojimo kredito kaina, nagrinėjamu atveju, būtų 7 526,06 Eur, kurią sudaro 3 557,74 Eur negrąžinto kredito ir 3 968,32 Eur prašomų priteisti palūkanų suma. Ieškovės prašomos priteisti palūkanos pagal šią sutartį viršija pačią negrąžinto kredito sumą.
AB „Swedbank“ pagal 2012 m. kovo 23 d. Vartojimo kredito sutarties Nr. 12-014134-GV atsakovei suteikė 636,84 Eur vartojimo kreditą, kurį atsakovė įsipareigojo grąžinti iki 2013 m. kovo 22 d. ir mokėti nustatyto dydžio (17,5 proc.) palūkanas. Bendra kredito gavėjos mokama suma –719,24 Eur. Todėl įvertinusi byloje pateiktos vartojimo kredito sutarties sąlygas ir ieškovės pareikštų reikalavimų (pagal šią sutartį) apimtį, teisėjų sprendžia, jog bendra vartojimo kredito kaina, nagrinėjamu atveju, būtų 1 193,87 Eur, kurią sudaro 636,84 Eur negrąžinto kredito ir 557,03 Eur prašomų priteisti palūkanų suma. Ieškovės prašomos priteisti palūkanos pagal šią sutartį beveik prilygtų negrąžinto kredito sumai.
Kaip jau minėta ši kredito sutartis Nr. 11-045660-GV buvo nutraukta 2012 m. rugpjūčio 21 d., o kredito sutartis Nr. 12-014134-GV nutraukta 2012 m. rugsėjo 18 d. Reikalavimus ieškovei pirminė kreditorė pagal šias kredito sutartis perleido 2013 m. vasario 22 d., tačiau ieškinys teismui buvo pateiktas tik 2017 m. kovo 14 d.
Be to, pažymėtina, kad Reikalavimo perleidimo sutartyje nurodyta, jog pagal 2011 m. rugsėjo 30 d. Vartojimo kredito sutartį Nr. 11-045660-GV ieškovei perleidžiama palūkanų suma yra 794,03 Eur, tuo tarpu ieškovės prašoma priteisti pagal šią sutartį palūkanų suma yra 3 968,32 Eur, kuri beveik penkis kartus viršija reikalavimo perleidimo metu buvusią palūkanų sumą. Tuo pačiu Reikalavimo perleidimo sutartyje nurodyta, jog pagal 2012 m. kovo 23 d. Vartojimo kredito sutartį Nr. 12-014134-GV ieškovei perleidžiama palūkanų suma yra 105,05 Eur, tuo tarpu ieškovės prašoma priteisti pagal šią sutartį palūkanų suma yra 557,03 Eur, kuri daugiau nei penkis kartus viršija reikalavimo perleidimo metu buvusią palūkanų sumą.
Teisėjų kolegija, vertindama ieškovės ieškinio reikalavimus priteisti iš atsakovės palūkanas už pavėluotą atsiskaitymą už laikotarpį nuo 2013 m. vasario 25 d. iki 2017 m. vasario 24 d., konstatuoja, jog ieškovė, pasinaudodama įstatymo numatyta teise reikalauti palūkanų priteisimo už laiku neįvykdytą prievolę, įstatymo nepažeidė, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, šia teise ji privalo naudotis sąžiningai, ekonomiškesniu būdu laiku, t. y. nedelsiant kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynybos. Atsižvelgiant į protingumo, sąžiningumo ir proporcingumo principus, teisėjų kolegijos sprendžia, vartotojui negali tekti visiškos atsakomybės, už kredito davėjo ilgalaikį nesikreipimą į teismą dėl skolos priteisimo, našta. Tokiu būdu atsakovės prašomos priteisti palūkanų sumos pagal abi kredito sutartis mažintinos perpus, kadangi priešingu atveju būtų pažeistos skolininkės kaip vartotojos teisės.
Remdamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyse keistinas ir ieškovei iš atsakovės priteistina 1 984,16 Eur palūkanų pagal 2011 m. rugsėjo 30 d. Vartojimo kredito sutartį Nr. 11-045660-GV ir 278,52 Eur palūkanų pagal 2012 m. kovo 23 d. Vartojimo kredito sutartį Nr. 12-014134-GV. Atitinkamai mažintini ir palūkanų delspinigiai: pagal 2011 m. rugsėjo 30 d. Vartojimo kredito sutartį Nr. 11-045660-GV priteistina 33,18 Eur palūkanų delspinigių, o pagal 2012 m. kovo 23 d. Vartojimo kredito sutartį Nr. 12-014134-GV priteistina 4,03 Eur palūkanų delspinigių.
Dėl mokėjimo ir procesinių palūkanų priteisimo
Apeliantė taip pat nesutinka su teismo sprendimu dėl sutartinių palūkanų (atitinkamai 22 proc. ir 17,5 proc.) pagal vartojimo kredito sutartis priteisimo nuo pagrindinių skolos sumų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nes tai prieštarauja teisingumo ir protingumo principams.
Teisėjų kolegija, išanalizavusi skundžiamų sprendimo, turinį nustatė, kad Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 15 d. sprendimu ieškovei iš atsakovės priteistos 5 proc. metinės procesinės palūkanos už visą priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, bei priteistos 22 proc. ir 17,5 proc. metinės palūkanos nuo negrąžintos kredito sumos (atitinkamai nuo 3 557,74 Eur sumos pagal Vartojimo kredito sutartį Nr. 11-045660–GV ir 636,84 Eur sumos Vartojimo kredito sutartį Nr.12-014134-GV) nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško kredito grąžinimo, atliekančios mokėjimo funkciją.
Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliantė nepagrįstai skirtingo pobūdžio ir skirtingas funkcijas atliekančias palūkanas sutapatina. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos – palūkanos, atliekančios mokėjimo funkciją (tai užmokestis už pinigų skolinimą (CK 6.37 str. 1 d., 6.872 str.) ir kompensuojamąją funkciją (tai minimalių kreditoriaus nuostolių (negautų pajamų), kurių nereikia įrodinėti, kompensacija už piniginės prievolės pažeidimą (CK 6.210 str., 6.261 str.). Prie kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų priskiriamos ir CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytos procesinės palūkanos. Jų paskirtis – kompensuoti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo, susidariusius kreditoriaus nuostolius, kartu – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-248/2015).
Mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų, dar vadinamų pelno palūkanomis, paskirtis – atlyginti kreditoriui už naudojimąsi jo pinigais. Mokėjimo palūkanų skaičiavimo pradžia ir pabaiga gali būti nustatyta įstatymu arba šalių susitarimu. CK 6.872 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Jeigu šalys nėra susitarusios kitaip, palūkanos mokamos kas mėnesį, iki paskolos suma bus grąžinta (CK 6.872 str. 2d.). Be to, kasacinio teismo išaiškinta, kad paskolos gavėjas negali būti atleistas nuo palūkanų kaip atlyginimo už naudojimąsi paskolos suma mokėjimo tuo atveju, jei paskolos davėjas nutraukia paskolos sutartį paskolos gavėjui pažeidus įsipareigojimus grąžinti suteiktą paskolą ir mokėti sutartas palūkanas nustatytu terminu, išskyrus atvejus, jei tai nustatyta paskolos sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2010). Toks aiškinimas atitinka ir mokėjimo palūkanų paskirtį – atlyginti kreditoriui už naudojimąsi pinigais tol, kol toks naudojimasis tęsiasi.
Nagrinėjamoje byloje vartojimo kredito sutartyse bendrosios dalies 12.2 punkte šalys sulygo dėl neigiamų pasekmių, kredito gavėjams netinkamai vykdant įsipareigojimus. Šių sutarčių 12.2.1 punkte nustatyta, jog kredito gavėjai privalės mokėti sutartyje netesybas bei teisės aktuose nustatyto dydžio procesines palūkanas, kurios skaičiuojamos nuo laiku nesumokėtos sumos. Taigi, ši sutartinė nuostata patvirtina, kad kredito gavėjos pareiga po kredito sutarties nutraukimo mokėti pelno palūkanas išliko.
Aukščiau nurodyta kasacinio teismo praktika leidžia spręsti, jog ieškovė turėjo teisę reikšti reikalavimą priteisti skirtingų rūšių, t. y. skirtingos paskirties, palūkanas, o tokių palūkanų priteisimas nelaikytinas dvigubomis palūkanomis CK 6.37 straipsnio 4 dalies prasme. Tuo pačiu pagal CK 6.38 straipsnį prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais. Vadovaujantis CK 6.210 straipsnio 1 dalimi, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.
Kadangi šalys (pradinė kreditorė ir atsakovė) sutarė, jog dėl netinkamo sutarties vykdymo kredito gavėjai mokės teisės aktuose nustatyto dydžio procesines palūkanas, ir šios nuostatos galioja ieškovei, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš atsakovės priteisė 22 proc. ir 17,5 proc. procesines palūkanas nuo negrąžintos kredito sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško kredito grąžinimo. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje keistinas ir iš atsakovės ieškovei priteistinos 5 proc. dydžio procesines palūkanos nuo negrąžintos kredito sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško kredito grąžinimo, atliekančios mokėjimo funkciją.
Dėl sprendimo vykdymo išdėstymo
Apeliantė taip pat skunde teigia, pirmosios instancijos teismas neišsprendė jos prašymo išdėstyti sprendimo vykdymą iki trijų metų.
CPK 284 straipsnio 1 dalyje reglamentuoja, jog teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti arba išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Kadangi CPK 284 straipsnio nuostatų įgyvendinimas reiškia nukrypimą nuo bendros teismo sprendimo vykdymo tvarkos, tai teismo sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas ar išdėstomas tik išimtiniais atvejais. Spręsdamas dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo / išdėstymo, teismas turi atsižvelgti į abiejų šalių turtinę padėtį, taip pat į kitas svarbias aplinkybes, į tai, kad sprendimo vykdymo atidėjimas / išdėstymas neturi suteikti nepagrįsto pranašumo skolininkui, o išieškotojas neturi patirti nepagrįstų nuostolių, siekti išlaikyti išieškotojo ir skolininko teisėtų interesų pusiausvyrą, vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-626-378/2015).
Kartu pažymėtina, kad CPK 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog įsiteisėjęs teismo sprendimas turi būti įvykdytas per trumpiausią laiką ir kuo ekonomiškiau. Taigi prašymą išdėstyti teismo sprendimo vykdymą padavusiai šaliai tenka pareiga pateikti ne tik kiek įmanoma išsamesnius įrodymus, galinčius suformuoti teismo pagrįstą įsitikinimą, kad asmens turtinė padėtis konkrečiu momentu neleidžia įvykdyti teismo sprendimo, bet ir įrodymus, kad sprendimo įvykdymo dieną jis turės galimybę įvykdyti turtinio pobūdžio sprendimą.
Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad apeliantės prašymas buvo pateiktas pirmosios instancijos teismas, tačiau teismas jo neišnagrinėjo ir dėl jo nepasisakė. Pažymėtina ir tai, jog apeliantė nei pirmosios instancijos teismui, nei kartu su apeliaciniu skundu teismui nepateikė įrodymų apie gaunamą darbo užmokestį, jo padidėjimą, kitus galimus pajamų šaltinius, byloje nėra objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie apeliantės deklaruojamą sunkią finansinę padėtį, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, kt. Kadangi pirmosios instancijos teismas klausimo dėl sprendimo vykdymo išdėstymo nenagrinėjo, ir pagal byloje esančius duomenis, nėra galimybės šio klausimo išspręsti apeliacinės instancijos teisme, prašymo dėl sprendimo vykdymo išdėstymo nagrinėjimas perduotinas pirmosios instancijos teismui (CPK 326 str. 1 d. 4 d.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pakeitus teismo sprendimą perskirstytinos šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos, proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 str. 1 d.). Ieškovė už ieškinį yra sumokėjusi 208,00 Eur žyminio mokesčio. Iš dalies tenkinus apeliacinį skundą ir ieškinį patenkinus iš dalies (75,15 proc.), iš atsakovės ieškovei priteistina 156,10 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsakovė už apeliacinį skundą (ginčijama suma 5 061,54 Eur) turėjo sumokėti 114,00 Eur, yra sumokėjusi 208,00 Eur. Permokėta 94,00 Eur suma apeliantei grąžintina įstatymų nustatyta tvarka (CPK 87 str. 1 d. 1 p.). Apeliacinį skundą tenkinus iš dalies iš ieškovės atsakovei priteistina 85,67 Eur už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio. Atlikus vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą iš atsakovės ieškovei priteistina 70,43 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 15 d. sprendimą pakeisti, jo rezoliucinę dalį išdėstyti sekančiai:
Ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovės A. Č., asmens kodas (duomenys neskelbtini) uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“, juridinio asmens kodas 125164834, 4 194,58 Eur (keturis tūkstančius vieną šimtą devyniasdešimt keturis eurus 58 ct) negrąžinto kredito ir 461,79 Eur (keturis šimtus šešiasdešimt vieną eurą 79 ct) delspinigių pagal abi kredito sutartis, 2 262,68 Eur (du tūkstančius du šimtus šešiasdešimt du eurus 68 ct) palūkanų ir 37,21 Eur (trisdešimt septynis eurus 21 ct) palūkanų delspinigių pagal abi kredito sutartis, 5 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą (6 956,26 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (nuo 2017 m. kovo 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei 70,43 Eur (septyniasdešimt eurų 43 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš atsakovės A. Č., asmens kodas (duomenys neskelbtini) uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“, juridinio asmens kodas 125164834, 5 proc. dydžio palūkanas, atliekančias mokėjimo funkciją, nuo negrąžinto 3 557,74 Eur pagrindinio kredito sumos nuo bylos iškėlimo teisme (nuo 2017 m. kovo 14 d.) iki visiško kredito grąžinimo pagal Vartojimo kredito sutartį Nr. 11-045660–GV.
Priteisti iš atsakovės A. Č., asmens kodas (duomenys neskelbtini) uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“, juridinio asmens kodas 125164834, 5 proc. dydžio palūkanas, atliekančias mokėjimo funkciją, nuo negrąžinto 636,84 Eur pagrindinio kredito sumos nuo bylos iškėlimo teisme (nuo 2017 m. kovo 14 d.) iki visiško kredito grąžinimo pagal Vartojimo kredito sutartį Nr. 12-014134-GV.
Perduoti pirmosios instancijos teismui iš naujo nagrinėti apeliantės A. Č. prašymą dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo.
Pavesti Valstybinei mokesčių inspekcijai grąžinti atsakovei A. Č., asmens kodas (duomenys neskelbtini) permokėtą žyminio mokesčio dalį – 94,00 Eur (devyniasdešimt keturis eurus), sumokėta Perlo terminale 2017 m. gruodžio 15 d.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.