Panevėžio apygardos teismo nutartis, e2A-543-739/2020

Teismas: Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-11-05
Bylos Nr.: e2A-543-739/2020
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-07515-2019-9
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Laimutė Sankauskaitė, Birutė Valiulienė, Dalia Pranckienė
Atsakovas: K. Š.
Ieškovas: N. V.
Trečiasis asmuo: AS „Citadele banka“

Kategorijos

2.4.2.9.1Bendrosios dalinės nuosavybės teisė

Civilinė byla Nr. e2A-543-739/2020Teisminio proceso Nr. 2-68-3-07515-2019-9Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.9.1.; 2.6.37.; 3.3.1.14; 3.3.1.18.3. (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. lapkričio 5 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Pranckienės (pirmininkė ir pranešėja), Laimutės Sankauskaitės ir Birutės Valiulienės, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo K. Š. (K. Š.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-537-1080/2020 pagal ieškovės N. V. ieškinį atsakovui K. Š. dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, trečiajam asmeniui AS „Citadele banka“ Lietuvoje veikiančiam per AS „Citadele banka“ Lietuvos filialą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė N. V. (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti gyvenamąjį namą ir žemės sklypą (duomenys neskelbtini) bendrąja daline ieškovės ir atsakovo K. Š. (toliau - ir atsakovas, ir apeliantas) nuosavybe, priteisiant ieškovei ½ dalį gyvenamojo namo ir ½ dalį žemės sklypo (duomenys neskelbtini), taip pat priteisti iš atsakovo 4 987,33 Eur skolą ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

1.1. Ieškovė paaiškino, kad su atsakovu pradėjo gyventi nuo 1991 metų, gyveno kaip šeima vykdydami bendrą jungtinę veiklą apie 20 metų. 2003 metais savininko leidimu įsikėlė į gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), o vėliau šį neįrengtą gyvenamąjį namą su žemės sklypu įsigijo už 250 000 Lt. Pažymėjo, kad šalių bendru sutarimu ir esant tarpusavio pasitikėjimui žemės sklypo ir namo pirkėju buvo nurodytas tik atsakovas, nors faktiškai už nekilnojamąjį turtą mokėjo abu kartu.

1.2. Paaiškino, kad su atsakovu gyvendami kartu abu gaudavo nemažas pajamas, kurias skirdavo bendriems poreikiams tenkinti, namo įrengimui ir remontui. Namui įsigyti ir remontuoti ieškovė skyrė didelę dalį savo asmeninių lėšų, kadangi tuo metu ji iš individualios veiklos gaudavo nemažas pajamas. Aplinkybė, jog turtas įregistruotas tik atsakovo vardu nereiškia, jog tik jis vienas siekė tapti turto savininku. Priešingai, pirkdami gyvenamąjį namą, ieškovė ir atsakovas pasitikėjo vienas kitu ir nekėlė klausimo dėl namo registracijos vieno ar kito vardu. Nurodė, kad 2008 metais atsakovas pradėjo dažnai nenakvoti namie, pradėjo dvigubą gyvenimą, tačiau iki 2014 metų visgi lankydavo šalių (duomenys neskelbtini) ir nakvojo namuose.

1.3. Pažymėjo, kad su atsakovu gyveno kartu ilgą laiką, abu turėjo pajamų, kartu tvarkė bendrą ūkį, planavo ateitį, kūrė bendrą turtą lėšomis ir darbu, todėl egzistavo aiškus ir neabejotinas šalių susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės), sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, o ginčo turtas sukurtas bendra šalių veikla, todėl turi būti remiamasi Civilinio Kodekso (toliau – CK) 4.73 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad bendraturčių dalys yra lygios.

1.4. Teigė, kad atsakovui išsikrausčius iš bendrų namų, visas išlaidas už namui teikiamas komunalines paslaugas, susidariusias skolas mokėjo viena ieškovė. Atsakovas nuo pat 2008 metų nevykdė savo pareigos išlaikyti nekilnojamąjį turtą. Atsakovui palikus šeimą liko įsiskolinimas už suvartotą elektros energiją, taip pat ieškovė mokėjo už komunalinių atliekų tvarkymą. Ieškovė rūpinosi ne tik gyvenamuoju namu, bet žemės sklypu, jį prižiūrėjo, laistė, pjovė žolę ir kt., dėl to manė, kad atsakovas, kaip solidarus skolininkas, ieškovei regreso tvarka turi atlyginti už šalių namui suteiktas paslaugas.

Atsiliepimas

2. Atsakovas K. Š. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškovės ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.1. Paaiškino, kad gyvenamasis namas su žemės sklypu buvo įsigytas 2007 metais, o namo 100 proc. baigtumas įregistruotas 2008 metais. Kadangi šalys išsiskyrė 2008 metais, ieškovė turėjo 10 metų terminą ieškiniui pateikti. Atsakovo nuomone, diena, kai ieškovė sužinojo apie pažeistas teises yra nekilnojamojo turto registracijos atsakovo vardu momentas. Todėl ieškovė negali būti laikoma sąžininga ir apdairia, kadangi esant pašlijusiems poros santykiams ir vienam iš jų įregistruojant turtą savo vardu, remtis vien tik nepagrįstu pasitikėjimu yra neprotinga. Taip pat ieškovė per 10 metų niekada nesikreipė į atsakovą ir nereiškė reikalavimų dėl pusės turto. Pažymėjo, kad ieškinys turi būti atmestas suėjus ieškinio senaties terminui.

2.2. Tvirtino, kad yra žemės sklypo ir namo (duomenys neskelbtini), kurį įsigijo 2007 metais, savininkas. 2008 metais šalims išsiskyrus, ieškovė buvo išėjusi iš namų, tačiau grįžus atgal gyventi į namą, bendras gyvenimas buvo negalimas, todėl atsakovas išsikraustė į nuomojamą butą. Ieškovė liko gyventi name, vėliau žadėjo jį nuomoti, dar vėliau perpirkti iš atsakovo, tačiau jokių aktyvių veiksmų nesiėmė ir be jokio teisinio pagrindo toliau gyvena name. Atsakovas nuo pat namo įsigijimo už jį mokėjo, ieškovė savo lėšomis prie namo pirkimo neprisidėjo, turtas niekad nepriklausė ieškovei, turto įsigijimo metu šalys nebuvo kartu, buvo susipykę ir nebendravo.

2.3. Teigė, kad turi kreditorinių įsipareigojimų bankui dėl ginčo būsto įsigijimo. Dėl to, kad ieškovė ir jos šeimos nariai gyvena name, atsakovas negali turto parduoti ir atsiskaityti su banku. Ieškovė niekada nemokėjo už būstą, nedalyvavo perkant būstą, jis yra įgytas atsakovo vardu ir jo lėšomis, paimtomis iš banko, o vien faktas, jog ieškovė turėjo lėšų iš individualios veiklos, nepatvirtina, jog ji davė pinigų atsakovui.

2.4. Nurodė, kad ieškovė įsipareigojo mokėti mokesčius pati, žadėjo mokėti už būsto nuomą, todėl atsakovas neprivalėjo mokėti už paslaugas, kuriomis naudojosi ieškovė.

3. Trečiasis asmuo AS „Citadele banka“, Lietuvoje veikiantis per AS „Citadele banka“ Lietuvos filialą, atsiliepimu į ieškinį prašė ginčą spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad nuo kredito sutarties sudarymo su banko atstovais dėl kredito klausimų bendravo ir įmokas mokėjo tik atsakovas.

4. Dubliku ieškovė prašė atsiliepimą atmesti kaip nepagrįstą, ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovo ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas. Paaiškino, kad vien žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandoris, konkrečiu atveju – registracijos momentas, savaime nereiškia asmenų teisių pažeidimo, jeigu ginčo šalys gyveno kartu, tvarkė bendrą ūkį, tarp šalių susiklostė tarpusavio pasitikėjimo santykiai, todėl ieškinio senaties eiga prasidėjo nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Ieškovė apie savo teisės pažeidimą sužinojo tik 2018 m. lapkričio 19 d., kai atsakovas atsiuntė prašymą atlaisvinti namą, o ne nuo nekilnojamojo turto įregistravimo 2008 metais.

5. Atsakovas tripliko į dubliką neteikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. vasario 17 d. sprendimu ieškinį tenkino – pripažino gyvenamąjį namą ir žemės sklypą (duomenys neskelbtini) bendra daline ieškovės N. V. ir atsakovo K. Š. nuosavybe ir priteisė ieškovei N. V. ½ dalį gyvenamojo namo ir ½ dalį žemės sklypo (duomenys neskelbtini). Teismas priteisė iš atsakovo K. Š. ieškovei N. V. 4987,33 Eur skolą ir 3171,97 bylinėjimosi išlaidų, o valstybei 1390,12 bylinėjimosi išlaidų.

7. Teismas sprendė, kad atsakovui iki 2018 m. lapkričio 19 d. neteikiant jokių reikalavimų dėl turto atlaisvinimo, ieškovė negalėjo manyti, jog jos teisė į bendrai su atsakovu įgytą nekilnojamąjį turtą yra pažeista, dėl to laikė, kad ieškinio senaties termino pradžia yra 2018 m. lapkričio 19 d. ir ieškovė, ieškinį atsakovui pareiškusi 2019 m. kovo 12 d., dešimties metų ieškinio senaties termino nepraleido (CK 1.125 straipsnio 1 dalis).

8. Spręsdamas ieškinio reikalavimą dėl bendros dalinės nuosavybės nustatymo, teismas nurodė, kad nustatytos faktinės aplinkybės ir jas pagrindžiantys įrodymai neabejotinai patvirtino ieškovės ir atsakovo siekį kartu įsigyti nekilnojamąjį turtą, vėliau namą visiškai įrengti, kartu nurodytame name gyventi, nekilnojamąjį turtą kartu valdyti, naudoti ir juo disponuoti žodinio susitarimo dėl jungtinės veiklos pagrindu. Teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje ieškovė pilnai įrodė, kad ji su atsakovu nuo 1991 metų iki 2014 metų vesdami bendrą ūkį, veikdami jungtinės veiklos pagrindu, įgijo bendrosios dalinės nuosavybės teisę į žemės sklypą ir gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini). Kadangi byloje nebuvo įmanoma tiksliai nustatyti, kokia dalimi kiekvienas iš jų prisidėjo prie bendro turto sukūrimo, teismas laikė, kad šalių dalys bendrojoje dalinėje nuosavybėje yra lygios.

9. Remdamasis ieškovės pateiktais įrodymais, teismas nustatė, dėl namo priežiūros, remonto ir suteiktų komunalinių paslaugų apmokėjimo, ieškovė turėjo 9974,65 Eur dydžio išlaidų. Teismas pažymėjo, kad solidariąją prievolę įvykdžiusio asmens regreso teisė, atskaičius jam tenkančią dalį, yra besąlyginė ir nepriklauso nuo kitų skolininkų norų, valios ar kitų subjektyvių kriterijų. Atsižvelgęs į tai, kad byloje esantys duomenys patvirtino šalių pareigą sumokėti už paslaugas, teismas laikė, jog ieškovė įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę, kad atsakovas atlygintų tai, ką ji įvykdė, atskaičius jai pačiai tenkančią dalį, todėl iš atsakovo priteisė 4987,33 Eur sumą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

10. Apeliaciniu skundu atsakovas K. Š. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, taikyti ieškinio senaties terminą ir CK 1.131 str. 1 d. pagrindu ieškovės N. V. ieškinį atmesti, apeliacinės instancijos teismui neradus pagrindo taikyti ieškinio senaties terminą, prašo panaikinti sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-537-1080/2020 ir priimti naują sprendimą – ieškovės N. V. ieškinį atmesti kaip neįrodytą, priimti ir prie civilinės bylos prijungti naujai pateikiamus įrodymus – 2006 m. K. Š. metinę pajamų mokesčio deklaraciją ir Valstybinio socialinio draudimo pažymėjimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

10.1. Nurodo, kad pirmos instancijos teismas aplinkybę apie ieškovės prisidėjimą prie ginčo turto įgijimo nustatė tik iš ieškovės paaiškinimų, liudytojų parodymų, tačiau nebuvo atsižvelgta į tai, kad ieškovė nepateikė jokių konkrečių duomenų apie lėšų turėjimą ginčo turto įsigijimui. Duomenys apie ieškovės turėtas pajamas, kurie buvo pateikti byloje, teismo įvertinti paviršutiniškai, o liudytojų parodymai nebuvo vertinami, atsižvelgiant į kitus bylos duomenis. Nesutinka, kad pajamų turėjimas galėjo būti įrodinėjamas liudytojų parodymais. Nesutinka su teismo išvadomis, kad ieškovės gyvenamosios vietos deklaravimo ginčo name aplinkybė yra pakankama nuspręsti, kad tarp šalių buvo susitarimas sukurti bendrąją dalinę nuosavybę. Ginčija pirmos instancijos teismo išvadas dėl ieškovės galimybių prisidėti prie ginčo turto įsigijimo buvimo, pažymėdamas, kad ieškovės deklaruotos pajamos buvo nurodomos neatskaičius mokesčių valstybei ir patirtų sąnaudų, o tokių lėšų, kokios ieškovei turėjo likti jas investavus į savo veiklą, negalėjo pakakti pragyvenimui, o tuo labiau brangaus turto įgijimui. Tvirtina, kad duomenų apie tai, kad ieškovė būtų turėjusi santaupų ar kitų pajamų ieškovė nepateikė.

10.2. Apeliantas atkreipia apeliacinės instancijos teismo dėmesį, kad ginčo turtas buvo įgytas 2007 m. sausio 9 d. sudarant žemės sklypo su gyvenamuoju namu pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio reg. Nr. (duomenys neskelbtini), o gyvenamojo namo statybos užbaigimas buvo įregistruotas 2008 m. Būtent 2008 m. atsakovas vienasmeniškai sudarė kredito sutartį, kurios pagrindu gavo kreditą gyvenamojo namo remontui. Hipotekos lakšte, kuriuo ginčo turtas įkeistas bankui, atsakovas nurodytas kaip vienasmenis skolininkas ir ginčo turto savininkas. Su kreditoriumi atsiskaitinėjo atsakovas. Ieškovė, pateikdama teismui procesinius dokumentus, buvo nurodžiusi, kad su atsakovu kaip šeima gyveno tik iki 2008 m., duomenų apie bendro ūkio vedimą po nurodytos datos nepateikė. Šių argumentų pagrindu tvirtina, kad teismas neturėjo pagrindo nustatyti šalių susitarimą įgyti turtą bendrai.

10.3. Pateikdamas argumentus dėl CK 4.76 str. normos netinkamo aiškinimo ir taikymo, apeliantas teigia, kad ieškovė, gyvendama atsakovui nuosavybės teise priklausančiame name ir gaudama komunalines paslaugas, pati pareigą už paslaugas susimokėti, kadangi tai yra ne turto išlaikymo ar apsaugojimo nuo žuvimo išlaidos, o asmens poreikių tenkinimui teikiamos paslaugos.

Žemesnės instancijos teismas

10.4. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir netinkamai įvertino surinktus įrodymus. Teigia, kad pirmos instancijos teismas didesnę įrodomąją reikšmę suteikė ieškovės pateiktiems paaiškinimams bei duomenims ir nepateikė jokių argumentų, dėl kokių priežasčių atmetė apelianto poziciją ir pateiktus duomenis. Be to, ieškovės iniciatyva apklaustų liudytojų parodymai nebuvo vertinami kartu su kitais bylos duomenimis, o pačios ieškovės nurodytos aplinkybės prieštaravo liudytojų nurodytoms aplinkybėms.

10.5. Taip pat teigia, kad ginčo turto pirkimo – pardavimo sutartis buvo sudaryta 2007 m. sausio 9 d. ir tik sudarant sutartį buvo patvirtinta, kad pirkėjas K. Š. su pardavėja A. V. atsiskaitė. Tai paneigia liudytojo R. V. ir ieškovės teiginius, apie atsiskaitymą už ginčo turtą iki 2005 m. gruodžio 19 d. Be to, pirkimo–pardavimo sutarties 4.1 punkte nurodyta, kad pardavėja A. V. šį turtą pati įgijo tik 2006 m. kovo 6 d., todėl su pardavėju atsiskaityti anksčiau, negu jis pats įgyja parduodamą turtą objektyviai nėra įmanoma.

Šalies argumentai

10.6. Apelianto teigimu, R. V. pasirašytame 2005 m. gruodžio 19 d. raštelyje, kurį teismui pateikė ieškovė, nėra atsakovo parašo, nors pakvitavimas turėtų būti atliekamas bendrai abiejų šalių, t. y. tiek mokėjimą atlikusios šalies, tiek mokėjimą priėmusios šalies. Be to, laikant, kad su pardavėju atsiskaityta 2005 m. pabaigoje, turėjo būti nustatyta, dėl kokių priežasčių pirkimo–pardavimo sutartis buvo pasirašyta 2007 m. pradžioje, t. y. po metų laiko nuo atsiskaitymo. Taip pat turėjo būti vertinama, kieno lėšomis atsiskaityta.

10.7. Nurodo, kad ginčo sprendimui yra svarbi aplinkybė, kad gyvenamasis namas ir žemės sklypas nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas išimtinai atsakovo vardu. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad ieškovė siekė turtą įregistruoti kaip bendrą, nors, ieškovės teigimu, gyvenamojo namo pirkimo metu šalys gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį bei turtą įgijo bendrai.

10.8. Vertinant atsakovo kreditavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) sudarymą, apelianto nuomone, svarbu yra tai, kad jeigu ieškovė kartu su atsakovu būtų siekusi įgyti ginčo turtą, ji taip pat būtų prisiėmusi ir atitinkamus įsipareigojimus, susijusius su šiuo turtu. Tačiau prievoles prieš kreditorių vykdo atsakovas vienasmeniškai, ką patvirtina ir byloje esantys atsakovo banko sąskaitų išrašai. Šios aplinkybės leidžia tikėti atsakovo argumentais, kad tarp šalių nebuvo susitarimo sukurti bendrąją dalinę nuosavybę.

10.9. Apelianto teigimu, nors pirmos instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė ir atsakovas kartu gyveno ir bendrą ūkį vedė iki 2014 m., nebuvo įvertina, kad pati ieškovė procesiniuose dokumentuose nurodė, jog šalių bendras gyvenimas truko iki 2008 m. Atsakovas tiek teikdamas procesinius dokumentus, tiek duodamas paaiškinimus nurodė, kad šalys nuo 2008 m. kartu negyveno.

10.10. Be to, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas atsakovo pateiktų paaiškinimų ir kitų duomenų, o taip pat kitų byloje buvusių duomenų apie atsakovo turėtas finansines galimybes įgyti ginčo turtą, nevertino. Atsakovas buvo pateikęs duomenis apie tai, kad žemės sklypui ir gyvenamajam namui (duomenys neskelbtini) įgyti skolinosi lėšas, taip pat prašė apklausti liudytojus, tačiau teismas atsakovo nurodytas paskolintas lėšas įvardino kaip nepakankamas ginčo turtui įgyti, o prašymą apklausti liudytojus atmetė. Byloje buvo duomenys, kad Valstybinei mokesčių inspekcijai patikrinus atsakovo veiklą, pažeidimų nebuvo nustatyta, , taip pat kad atsakovas turėjo ir kitų lėšų (darbo pajamų), kuriomis galėjo pasinaudoti turtui įgyti. Be to, tikslu atlikti remontą, užbaigti statybą, atsakovas buvo sudaręs prieš tai nurodytą kredito sutartį, kurią dengė išimtinai savo lėšomis. Ieškovė nepateikė jokių duomenų, kad būtų kompensavusi atsakovui nors dalį jo patirtų išlaidų dengiant kreditą, kuris buvo naudojamas namo remontui.

10.11. Dėl teisės normų, reglamentuojančių senaties termino taikymą, apeliantas paaiškino, kad ginčo namo statybos 100 proc. baigtumas buvo įregistruotas 2008 m., tačiau ieškovė nesiėmė jokių veiksmų, kad taptų turto bendraturte ir jos dalis būtų atitinkamai įregistruota. Apelianto nuomone, toks ieškovės neveikimas nuo 2008 m. yra niekuo nepateisinamas, todėl ieškovė yra praleidusi senaties terminą.

10.12. Apeliantas prašo prijungti prie bylos naujus įrodymus ir bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Atsiliepimas

11. Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė N. V. prašo atsakovo K. Š. apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

11.1. Atsiliepime nurodo, kad teismas itin kruopščiai išnagrinėjo atsakovo paaiškinimus teisme, jo atsiliepime nurodytas aplinkybes ir atkreipė dėmesį, kad atsakovas viso proceso metu davė skirtingus, nenuoseklius, prieštaraujančius bylos medžiagai parodymus dėl gyvenimo kartu su ieškove trukmės. Skundžiamo teismo sprendimo išvada buvo padaryta atsižvelgus ir į liudytojų E. V., R. J., T. Š., E. V., R. V., D. S., A. V. parodymus. Teismas nustatė, kad liudytojų santykiai tiek su ieškove, tiek su apeliantu yra draugiški, nėra konfliktiški.

11.2. Taip pat nurodo, kad šioje byloje buvo konstatuoti visi jungtinės veiklos sutarties požymiai – šalys gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį, ieškovės su atsakovu faktiniai santykiai tęsėsi nuo 1991 m. iki 2014 m., (duomenys neskelbtini) susilaukė (duomenys neskelbtini) N. V., kartu augino ir du ieškovės vaikus iš ankstesnių santykių, gyveno iš bendrų lėšų ir jas kaupė, dirbo kartu, siekė įsigyti nekilnojamąjį turtą, visas gautas pajamas skyrė tiek šiam turtui, tiek ir prekėms (verslui plėtoti) pirkti, įsigiję namą, jį pabaigė statyti, remontavo, išlaikė, rūpinosi, kartu lankė jo ir ieškovės gimines bei draugus, kaip sutuoktiniai dalyvavo giminių šventėse, kartu atostogavo, t. y. gyveno kaip šeima.

11.3. Teigia, kad ieškovei su atsakovu gyvenus kartu ir vedus bendrą ūkį, nėra galimybės įvertinti kiekvieno iš šalių indėlio į šeimą atskirai, kadangi jie visuomet dirbo kartu, turėjo bendrą verslą, pajamas, išlaidas, tad, esant tarpusavio pasitikėjimui ir nekylant abejonių dėl esamos padėties, jokie papildomai duomenys apie bendrą turtinę padėtį kaupiami nebuvo.

Šalies argumentai

11.4. Ieškovė mano, kad iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, kad teismas visos bylos kontekste vertino ir įrodymus apie atsakovo turtinę padėtį, o pats atsakovas nepateikė jokių įrodymų, jog iš asmeninių lėšų galėjo vienas įgyti tokios didelės vertės nekilnojamąjį turtą.

11.5. Nurodo, kad pats atsakovas teismo posėdyje pripažino, jog pagal atsakovo nurodytą kredito sutartį gauti pinigai buvo panaudoti išimtinai prekybos kiosko (duomenys neskelbtini) turgavietėje pirkimui, o atsakovo nurodytų sumų turėjimas/skolinimasis iš trečiųjų asmenų negali paneigti buvus šalių susitarimą dėl bendros veiklos sukuriant bendrą dalinę nuosavybę į ginčo turtą.

11.6. Ieškovė teigia, kad bylose dėl bendrosios jungtinės sugyventinių, gyvenusių bendrą šeimyninį gyvenimą neįregistravus santuokos, veiklos siekiant sukurti bendrąją dalinę nuosavybę į tam tikrą turtą, įrodinėjimo dalyką kaip tik ir sudaro aplinkybės apie tai, jog tikrasis ginčo turto savininkas yra ne vien viešame registre atitinkamo sandorio pagrindu įregistruotas asmuo (vienas iš sugyventinių) ir šiai aplinkybei pagrįsti pasitelkiamos įvairios įrodinėjimo priemonės, nereikalaujant privalomai nuginčyti sandorį, kurio pagrindu įregistruota tik vieno asmens nuosavybės teisė į turtą.

11.7. Nurodo, kad vien nekilojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo ar ginčo namo baigtumo įregistravimo viešajame registre momentas savaime nereiškia ieškovės teisių pažeidimo, nes ieškovė su apeliantu kartu gyveno, tvarkė bendrą ūkį, tarp jų buvo susiklostę pasitikėjimo santykiai. Todėl mano, kad teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ieškinio senaties termino eiga prasidėjo nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo tos dienos, kada ieškovė sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), t. y. 2018 m. lapkričio 19 d., apeliantui pateikus prašymą atlaisvinti namą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

13. Nagrinėjamoje byloje apeliacijos dalykas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškovės ieškinys dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir skolos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

14. Apeliantas kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus rašytinius įrodymus, prašydamas juos prijungti prie bylos. Nurodo, kad susipažinęs su pirmos instancijos teismo sprendimu, suprato, kad teismas kritiškai vertino jo pateiktus duomenis apie turėtas lėšas ginčo turtui įsigyti, jas laikydamas nepakankamomis, o taip pat, kad nebuvo atsižvelgta į atsakovo žodinius paaiškinimus, todėl teikia apeliacinės instancijos teismui K. Š. 2006 m. metinę pajamų mokesčio deklaraciją ir Valstybinio socialinio draudimo pažymėjimą(kopijas).

15. CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus atvejus, kai: 1) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti įrodymus; 2) įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi, draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčui išspręsti. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis, ir šį įrodymą priimti. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatomas fakto klausimas, gali būti priimami naujai sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-351-687/2018, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-378/2020).

16. Atsižvelgiant į nagrinėjimo klausimo esmę, į tai, kad pateikti įrodymai yra susijęs su sprendžiamu ginču ir jų pridėjimas prie bylos neužvilkins apeliacinio skundo nagrinėjimo, siekiant tinkamai ir visapusiškai atskleisti bylos aplinkybes ir išnagrinėti apeliacinį skundą, atsakovo pateikti įrodymai pridedami prie bylos.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme

17. Atsakovas, pateikęs apeliacinį skundą, prašo bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka. Žodinio bylos nagrinėjimo būtinumą apeliacinėje instancijoje apeliantas grindžia tuo, kad esant skirtingai šalių pozicijai dėl reikšmingų faktinių aplinkybių, kurias reikia ne tik nustatyti, bet ir atitinkamai įvertinti, papildomi šalių paaiškinimai galėtų padėti apeliacinės instancijos teismui teisingai nustatyti byloje esmines faktines aplinkybes, geriau išsiaiškinti ir nustatyti, ar buvo tarp šalių susitarimas dėl turto bendrosios dalinės nuosavybės teise įgijimo, kaip toks susitarimas pasireiškė ir pan. Kaip matyti iš atsakovo argumentų apeliaciniame skunde, atsakovas, be kita ko, mano, kad teismas nepagrįstai neapklausė jo nurodytų liudytojų ir nesiaiškino aplinkybių dėl jo finansinių galimybių ginčo turto įgijimo metu.

18. CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklė – apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. CPK 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad toks teisinis reguliavimas reiškia, jog bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia šio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė tai nuspręsti skirta teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014).

19. Šiuo konkrečiu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Apeliantas savo argumentus išsamiai išdėstė byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose, pateikė įrodymus, kuriais grindžia procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, išdėstė savo poziciją pirmosios instancijos teismo posėdžiuose. Be to, pirmosios instancijos teismas sprendė klausimą dėl atsakovo prašomų apklausti liudytojų (jo tėvų) 2019 m. liepos 25 d. parengiamajame posėdyje, prašymas buvo atmestas, nurodant, kad visas atsakovo išdėstytas aplinkybes patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai, o pakartotinio prašymo dėl liudytojų apklausos atsakovas nereiškė. Vien tai, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nereiškia, jog yra būtina apeliacinės instancijos teisme bylą iš naujo nagrinėti žodinio proceso tvarka ir reikalauti iš bylos šalių papildomų paaiškinimų, ar apklausti papildomus liudytojus. Atsižvelgiant į tai, prašymas bylą pagal apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkinamas.

Dėl jungtinės veiklos fakto

20. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus dėl ieškovės finansinės padėties ginčo turto įgijimo metu, nevertino atsakovo galimybių vienasmeniškai įsigyti turtą, taip pat netinkamai vertino faktą, kad atsakovas yra paėmęs paskolą ginčo namo remontui ir vienas už jį moka paskolos grąžinimo įmokas, be to, atsakovo teigimu, teismas nepagrįstai neteikė reikšmės ginčo turto įregistravimo vien atsakovo vardu faktui, dėl to priėmė neteisėtą sprendimą, nuspręsdamas, kad bylos šalys buvo sutarusios dėl junginės veiklos, kad ginčo turtą įgijo veikdamos bendrais tikslais ir kad ginčo turtas yra bendra dalinė ieškovės ir atsakovo nuosavybė.

21. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai išvystyta praktika, jog nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Kasacinis teismas taip pat ne kartą yra pažymėjęs, jog įstatymuose nėra keliamas reikalavimas, kad kartu gyvenantys nesusituokę asmenys (sugyventiniai) bendrai įgydami turtą visus klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais, o bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019 ir kt.).

22. Pagal CK 6.970 straipsnio 1 dalį partnerio įnašu pripažįstama visa, ką jis įneša į bendrą veiklą – pinigai, kitoks turtas, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra nurodęs, kad sugyventiniams veikiant bendrosios jungtinės veiklos sutarties pagrindu bendroji nuosavybė kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais, bet ir dalyvaujant savo darbu. Dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygtam tikslui pasiekti suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant (rekonstruojant) daiktą kaip nuosavybės objektą, tačiau ir kaip darbas bendrame ūkyje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020).

23. Taigi, tam , kad pripažinti gyvenimo kartu metu įgytą turtą bendrąja daline nuosavybe, reikalinga įrodyti aplinkybes dėl siekio turtą įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, t. y. reikia nustatyti šalių valią, ar šalys buvo sudarę susitarimą įgyti konkretų turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise, ir jeigu sudarę, – koks buvo kiekvienos iš šalių indėlis.

24. Nagrinėjamu atveju, įvertinus apeliacinį skundą ir jo motyvus, ginčas kyla būtent dėl įrodinėtinų aplinkybių, dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių vertinimo sprendžiant klausimą dėl bendrosios dalinės nuosavybės į ginčo turtą pripažinimo. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir netinkamai įvertino surinktus įrodymus. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas didesnę įrodomąją reikšmę suteikė ieškovės pateiktiems paaiškinimams bei duomenims ir nepateikė jokių argumentų, dėl kokių priežasčių apelianto pateiktą poziciją ir duomenis atmeta.

25. Pažymėtina, kad pagal CPK 185 straipsnį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Tai, ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais.

26. Kaip jau minėta, sugyventinių susitarimas įgyti konkretų turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise (ar tokio susitarimo nebuvimas) gali būti įrodinėjamas visais leistinais įrodymais, tarp jų ir šalių paaiškinimais. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad bylos šalių paaiškinimai yra įrodinėjimo priemonė (CPK 177 straipsnio 2 dalis), tačiau juose išdėstyti faktiniai duomenys, ypač kai jie yra pagrindinis įrodymų šaltinis nustatant įrodinėjamą aplinkybę, teismo turi būti kruopščiai pasverti – ar jie detalūs, nuoseklūs ir patikimi. Vienas iš paaiškinimų patikimumo kriterijų yra tai, ar tokio įrodymo duomenis gali patvirtinti kiti byloje surinkti leistini įrodymai, kurių duomenys turi būti palyginti ir įvertinti kartu su šalių paaiškinimais. Jų įrodomąją vertę teismas turi nustatyti juos įvertinęs kartu su byloje surinktų įrodymų visetu (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-429-701/2017, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020).

27. Byloje nėra ginčo, kad šalys kartu gyveno nuo 1991 m., apeliaciniame skunde šios pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės apeliantas neginčija. (duomenys neskelbtini) ieškovei ir atsakovui gimė (duomenys neskelbtini), ši aplinkybė patvirtinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 21 d. įsiteisėjusiu sprendimu dėl atsakovo tėvystės nustatymo. Šalių argumentai dėl to, iki kada truko jų bendras gyvenimas, nesutampa. Ieškovė nurodo, kad 2008 m. atsakovas išėjo iš namų, vėliau epizodiškai pas ją nakvodavo, teigia, kad kartu gyveno iki 2014 m. Atsakovas teigia, kad kartu su atsakove gyveno iki 2008 m. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad laikotarpiu nuo 1991 metų iki 2014 metų ieškovė su atsakovu vedė bendrą ūkį. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esančių duomenų visuma nepatvirtina ieškovės nurodomos aplinkybės, kad šalys kartu bendrą ūkį vedė iki 2014 m., juo labiau kad pati ieškovė teigė, jog atsakovas 2008 m. susirado kitą moterį, o 2014 m. atsakovas sudarė santuoką, ką pats patvirtino 2019 m. lapkričio 12 d. teismo posėdyje. Vis dėlto, spręstina, kad byloje neginčijamai nustatyta, jog šalys kartu gyveno tuo metu, kai buvo įgytas ginčo turtas.

28. Nustačius, kad ginčo turtas įgytas šalims gyvenant kartu ir vedant bendrą ūkį, reikalinga nuspręsti, ar yra įrodytos aplinkybės, jog šalys buvo sudariusios susitarimą įgyti konkretų turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nustatytos faktinės aplinkybės ir jas pagrindžiantys įrodymai neabejotinai patvirtino ieškovės ir atsakovo siekį kartu įsigyti nekilnojamąjį turtą, vėliau namą visiškai įrengti, kartu nurodytame name gyventi, nekilnojamąjį turtą kartu valdyti, naudoti ir juo disponuoti žodinio susitarimo dėl jungtinės veiklos pagrindu.

29. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti nei su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, nei su jų vertinimu, dėl to nekartoja visų byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir pakartotinai jų visų nevertina. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo, teismas, vertindamas byloje esančių įrodymų visumą, o ne išskirdamas išimtinai konkrečius įrodymus, kaip kad teigia atsakovas, išsamiai ištyręs visas bylos faktines aplinkybes, įvertinęs byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą bei tarpusavio ryšį, ir nusprendęs, kad jų pakanka įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti, priėmė sprendimą remdamasis savo vidiniu įsitikinimu, kai byloje esančių įrodymų visuma jam leido labiau tikėti dėl ieškovės ir atsakovo siekio kartu įsigyti nekilnojamąjį turtą, kartu ginčo name gyventi, nekilnojamąjį turtą kartu valdyti, naudoti ir juo disponuoti žodinio susitarimo dėl jungtinės veiklos pagrindu.

30. Apeliaciniame skunde atsakovas teigia, kad teismas netinkamai vertino ieškovės į bylą pateiktus rašytinius įrodymus apie jos gautas pajamas iki ginčo turto įgijimo, nes šie įrodymai nepatvirtina aplinkybės, kad ieškovė buvo pajėgi prisidėti prie turto įgijimo. Atsakovo teigimu, teismas nepagrįstai nevertino aplinkybės, kad tik atsakovas turėjo galimybę įsigyti turtą, nes turėjo pajamų, o dalį pinigų pasiskolino.

31. Kaip nustatyta iš byloje esančių duomenų, ieškovė su atsakovu bendro gyvenimo metu vertėsi ūkine veikla perkant ir perparduodant odinius, kailinius gaminius turguje, byloje esančios foto nuotraukos, kuriuose užfiksuoti tiek ieškovė, tiek ir atsakovas, vilkintys/demonstruojantys įvairius odinius ir kailinius drabužius, ieškovės pateiktos sąskaitos - faktūros šią aplinkybę patvirtina. Kokia buvo ieškovės, ir kokia atsakovo įnašų suma įsigyjant turtą šalys neįrodinėjo, tačiau labiau tikėtina, kad ieškovei su atsakovu vedant bendrą ūkį, kartu užsiimant ūkine veikla, ilgą laiką gyvenat pasitikėjimu pagrįstą bendrą gyvenimą, tokių įnašų dydžių nebūtų įmanoma nustatyti. Juo labiau kad, kaip prieš tai nurodyta, sugyventiniams veikiant bendrosios jungtinės veiklos sutarties pagrindu, bendroji nuosavybė kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais, bet ir dalyvaujant savo darbu bendrame ūkyje.

32. Atsakovo nurodomi argumentai dėl jo 2006 m. pajamų ir pasiskolintų piniginių lėšų iš tėvų ir draugo bei juos patvirtinantys byloje esantys rašytiniai įrodymai (el. b. 3 t., 159–163 b. l.), teisėjų kolegijos vertinimu, nepatvirtina atsakovo nurodomos aplinkybės, kad ginčo turtą jis įgijo vienas iš paskolintų ir savo uždirbtų lėšų. Byloje liudytoju apklaustas buvęs ginčo turto savininkas R. V. patvirtino, kad su juo bylos šalys už perkamą namą visiškai atsiskaitė dar 2005 m., ir kad šalys su juo atsiskaitė ne iš karto, bet gyvendamos name ir mokėdamos dalimis. Teismas neturi pagrindo netikėti šiais liudytojo parodymais, kadangi byloje nenustatytas nei liudytojo priešiškumas kuriai nors iš bylos šalių, nei jo suinteresuotumas bylos baigtimi. Be to, šie liudytojo parodymai sutampa tiek su ieškovės nurodytais argumentais, kad už ginčo turtą buvo atsiskaityta anksčiau, nei turto pirkimo–pardavimo sutartis buvo patvirtinta notariškai, tiek su byloje esančiais rašytiniais įrodymais (R. V. 2005 m. gruodžio 19 d. raštas, el. b. 3 t., 14 b. l.), tiek su kitos liudytojos A. V., kuri faktiškai 2007 m. perleido turtą atsakovui, parodymais teismo posėdyje. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš byloje esančių rašytinių įrodymų (tiek ieškovės, tiek atsakovo pajamų deklaracijų už 2005–2007m.), negalima daryti vienareikšmės išvados dėl vienos ar kitos šalies pajamų pakankamumo turto įgijimo metu, kadangi, kaip jau nurodyta prieš tai, liudytojų parodymais patvirtinta, jog už ginčo turtą šalys atsiskaitinėjo dalimis ir su R. V. galutinai atsiskaitė 2005 metais.

33. Nors apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo suteikti nekilnojamojo turto registre esančiam įrašui apie atsakovo nuosavybės teisę į ginčo turtą didesnę įrodomąją reikšmę ir remtis juo, o ne liudytojų parodymais, tačiau pagal prieš tai nurodytą kasacinio teismo praktiką, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais. Byloje nustatyta, kad ginčo turto pirkimo–pardavimo sutarties įregistravimo metu šalys vedė bendrą ūkį, rašytiniai įrodymai ir liudytojų parodymai patvirtina, kad šalys ginčo name pradėjo gyventi kaip šeima dar iki jį įsigyjant, kad už jį atsiskaitinėjo abu ir pan. (žr. skundžiamo sprendimo 14, 19, 28 punktą), t. y. siekė įgyti turtą kaip šeima bendriems šeimos interesams, o esant tokioms aplinkybėms, ieškovei nebuvo pagrindo nepasitikėti ar abejoti atsakovu.

34. Apeliantas taip pat nurodo, kad jei ieškovė kartu su atsakovu būtų siekusi įgyti ginčo turtą, ji taip pat būtų prisiėmusi ir atitinkamus įsipareigojimus, susijusius su šiuo turtu, tačiau, pasak apelianto, prievoles kreditoriams vykdo vienas atsakovas, ką patvirtina ir byloje esantys atsakovo banko sąskaitų išrašai. Atsakovo teigimu, šios aplinkybės leidžia tikėti atsakovo argumentais, kad tarp šalių nebuvo susitarimo sukurti bendrąją dalinę nuosavybę. Teisėjų kolegija šiuos argumentus dėl kredito sutarčių įrodomosios reikšmės nagrinėjant tarp šalių kilusį ginčą atmeta kaip nepagrįstus.

35. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) Kredito sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovas su AB „Parex bankas“ sudarė 51500 Eur kredito sutartį namo remontui, kredito sutarties įvykdymą užtikrindamas hipoteka nekilnojamam turtui – gyvenamajam namui ir žemės sklypui, esantiems (duomenys neskelbtini) (el. b. 4 t., 28–39 b. l.). Vėliau, susitarimu Nr. (duomenys neskelbtini) Dėl (duomenys neskelbtini) Kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) sąlygų pakeitimo, AB „Citadelė“ bankas papildomai suteikė 91404 Eur kreditą, atsakovas bei J. N. susitarė pratęsti kredito lėšų gražinimo terminą ir buvo leista parduoti J. N. nuosavybės teise priklausantį turtą – ½ dalį buto ir 485/2546 dalis žemės sklypo, esančius (duomenys neskelbtini).

36. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas ne tik nepateikė į bylą jokių leistinų įrodymų, pagrindžiančių savo teiginius, kad tiek 2008 m., tiek 2012 m. paimti kreditai buvo panaudoti ginčo turtui pagerinti, bet ir savo tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus dėl kredito sutarčių sudarymo ginčo nekilnojamojo turto remontui pats paneigė pirmosios instancijos teismo 2019 m. lapkričio 12 d. posėdyje, patvirtindamas, kad (duomenys neskelbtini) Kredito sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) gautus pinigus panaudojo paviljono (duomenys neskelbtini) pirkimui (125000 Lt), kur panaudojo likusius pinigus neprisiminė, o dėl (duomenys neskelbtini) susitarimo dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo ir remiantis šiuo susitarimu iš banko gautų pinigų paaiškino, kad pinigai buvo panaudoti būstui, esančiam (duomenys neskelbtini), statyti. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo 2008 m. ir 2012 m. su banku sudarytos kredito sutartys nėra susijusios su ginčo nekilnojamojo turto pagerinimu ir šioje byloje neturi reikšmės sprendžiant šalių ginčą dėl bendrosios dalinės nuosavybės pripažinimo.

37. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, iš esmės tinkamai nustatė ir vertino faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė šį klausimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, todėl dėl šios ieškinio dalies priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apelianto nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

38. Kiti neaptarti atsakovo apeliacinio skundo argumentai yra iš esmės pasikartojantys, teisiškai nereikšmingi ir nesudarantys pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Dėl CK 4.76 straipsnio taikymo ir skolos priteisimo

39. Ieškovė pirmosios instancijos teisme taip pat reikalavo priteisti iš atsakovo išlaidų už komunalines paslaugas atlyginimą. Nurodė, kad, atsakovui palikus šeimą, liko įsiskolinimas už suvartotą elektros energiją, taip pat ieškovė mokėjo už komunalinių atliekų tvarkymą, ieškovė rūpinosi ne tik gyvenamuoju namu, bet žemės sklypu, jį prižiūrėjo, laistė, pjovė žolę ir kt., dėl to manė, kad atsakovas, kaip solidarus skolininkas, ieškovei regreso tvarka turi atlyginti už šalių namui suteiktas paslaugas. Pirmos instancijos teismas sprendė, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog ieškovė sumokėjo už komunalines paslaugas 9974,65 Eur. Teismas sprendė, kad ieškovė įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę, jog atsakovas atlygintų tai, ką ji įvykdė, atskaičius jai pačiai tenkančią dalį. Atsakovas su šia teismo sprendimo dalimi nesutinka, nurodydamas, kad ieškovė pati naudojosi teikiamomis komunalinėmis paslaugomis ir turi pareigą už jas susimokėti, kadangi tai yra ne turto išlaikymo ar apsaugojimo nuo žuvimo išlaidos, o asmens poreikių tenkinimui tiekiamos paslaugos.

40. CK 4.76 str. reglamentuota, jog kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. Jeigu vienas iš bendraturčių nevykdo savo pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą daiktą (turtą), tai kiti bendraturčiai turi teisę į nuostolių, kuriuos jie turėjo, atlyginimą. Taigi, įstatyme nustatyta pareiga bendraturčiui apmokėti su turto tvarkymu ir išlaikymu susijusias išlaidas. Sprendžiant dėl prievolės padengti turto išlaikymo išlaidas, būtina atriboti, kurios išlaidos skirtos bendrajam turtui išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jo būtiniems pagerinimams atlikti, o kurios – bendraturčio asmeniniams interesams ir poreikiams tenkinti. Civilinio proceso kodekse nurodoma, kad procesinę pareigą įrodyti nurodomas aplinkybes turi jas teigiantis asmuo (CPK 178 straipsnis).

41. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad išlaidos bendram daiktui išlaikyti ir išsaugoti kaip teisinė kategorija yra suprantamos kaip išleidžiamos lėšos, kurių paskirtis yra išsaugoti turtą nuo žuvimo ar jo vertės pablogėjimo. Jas apibūdina būtinumo ir protingumo kriterijai. Išlaidos daiktui gali būti pripažįstamos būtinomis, jei jos reikalingos turtui išsaugoti nuo žuvimo, palaikyti jo naudingas ir vertingas savybes, neleisti turtui labai pablogėti. Tai daikto išlaikymo išlaidos, kuriomis išlaikoma esama turto vertė, bet daiktas negerinamas ir jo vertė nedidinama. Tokių išlaidų antrasis kriterijus yra protingumas. Pagal jį įvertinama, kokio dydžio išlaidos, atsižvelgiant į konkretaus turto ypatybes ar savybes, yra reikalingos jam tinkamai išsaugoti ir išlaikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-903/2003, 2006 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-309/2006) 2017 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-701/2017).

42. Ieškovė, pareiškusi reikalavimą priteisti iš atsakovo išlaidas už komunalines paslaugas, nedetalizavo, kurios išlaidos buvo skirtos būtent būsto išlaikymui ir buvo nesusijusios su jos pačios ir kitų name gyvenančių asmenų naudojamomis paslaugomis, taigi, iš esmės nepagrindė, kuri jos atliktų mokėjimų dalis buvo skirta būtent turtui išlaikyti ar apsaugoti nuo žuvimo, o kuri jos asmeniniams poreikiams tenkinti. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju pirmiausia būtina pasisakyti dėl prievolių pobūdžio ir tik po to spręsti, ar ieškovės reikalavimai dėl skolos priteisimo atsakovui yra pagrįsti.

43. Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovės į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, sprendžia, kad nuo šalių gyvenimo skyriumi pradžios ginčo name gyveno ieškovė su vaikas. Kadangi teikiamomis paslaugomis namui naudojosi ne atsakovas, o ieškovė, pareiga apmokėti komunalines paslaugas tenka ieškovei. Nors atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė teigia, kad apeliantas nepateikė duomenų, kokios išlaidos buvo skirtos namo šildymui, priežiūrai ir pan., kad apeliantas nepateikė duomenų apie atliktas įmokas už šias paslaugas, todėl teismas pagrįstai priteisė iš apelianto už namo ir jo aplinkos priežiūrą patirtas išlaidas, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šias aplinkybes, priešingai nei teigia ieškovė, turėjo įrodyti ji pati (CPK 178 str.).

44. Teismui nėra galimybės atskirti kuri dalis elektros energijos buvo sunaudota namo šildymui, kuri kitoms reikmėms, tačiau byloje esančios sąskaitos už elektros energiją ir atlikti mokėjimai už 2011 m. liepos mėn. – 2019 m. vasario mėn. laikotarpius patvirtina, kad už elektros energiją bendroms namo reikmėms (pastovioji dedamoji dalis) ieškovė sumokėjo 534,82 Eur, iš kurių 267,41 Eur, kaip solidari bendraturčio prievolė, priklauso ir atsakovui (el. b. 1 t., 169–197 b. l., 4 t., 3–8 b. l.). Teismui taip pat nėra pateikti duomenys, kuri už vandenį ir nuotekas sumokėta dalis buvo skirta namo ar žemės sklypo priežiūrai, ieškovė atskirai šių aplinkybių neįrodinėjo, todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ieškovės sumokėtos sumos už elektros energiją (išskyrus sumas bendroms namo reikmėms) bei geriamąjį vandenį ir nuotekas laikytinos išlaidomis, skirtomis ieškovės asmeniniams poreikiams tenkinti.

45. Ieškovė taip pat prašė priteisti iš atsakovo jos sumokėtą 1093,65 Eur sumą už komunalinių atliekų tvarkymą UAB „Priemiestis“ ir UAB „Ecoservice“. Nuo 2018 m. gegužės 1 d. Vilniaus mieste 2017m. vasario 1d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-818 įvesta vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir atliekų tvarkymą ir patvirtinti Vilniaus miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai. Ieškovė pateikė į bylą Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą mokėjimo pranešimą Nr. 10168755, kuriame nurodoma, kad mokėtina suma už 2018 m. gegužės–gruodžio mėn. yra 39 Eur, iš kurių 19,61 Eur kaip pastovioji dalis, kuri, pagal Vilniaus miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus, galėtų būti laikoma solidaria bendraturčių prievole, nes ji nepriklauso nuo surinktų atliekų kiekio ir paskaičiuojama pagal bendrą apmokestinamo nekilnojamojo turto objekto plotą. Tačiau ieškovė, pateikusi į bylą tik minėtą mokėjimo pranešimą, leistinų įrodymų, kad nuo 2018 m. gegužės mėnesio ji mokėjo vietinę rinkliavą ir taip patyrė realių, o ne tariamų, išlaidų, sumokėdama atsakovo vietinės rinkliavos dalį, nepateikė ir neįrodė, kad atsakovas jai už tai yra skolingas (CPK 178 str.). Nors ieškovė pateikė į bylą duomenis iš UAB „Priemiestis“ už 2014-2018 m. laikotarpį sumokėtą 495 Eur sumą, teigdama, kad šios išlaidos buvo skirtos komunalinių atliekų tvarkymui, tačiau neįrodė už kokias konkrečias suteiktas paslaugas paskaičiuota minėta suma, ieškovė nepateikė į bylą leistinų įrodymų, pagrindžiančių buvus susitarimus su UAB „Priemiestis“ dėl atliekų tvarkymo iki 2018 m. gegužės mėnesio, kai Vilniaus mieste buvo įvesta ankščiau minėta rinkliava (el. b. 1 t., 65 b. l.). Nors ieškovė taip pat pateikė duomenis, kad už 2008 m. laikotarpį UAB „Ecoservice“ buvo paskaičiuota 344,50 Lt, tačiau byloje esantys įrodymai patvirtina, kad juos sumokėjo atsakovas (el. b. 1 t., 78–79 b. l.).

46. Esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir aptartam teisiniam reglamentavimui, vertinant į bylą pateiktų ieškovės įrodymų visumą bei vadovaudamasis įrodymų pakankamumo taisykle, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog ieškovė neįrodė visos ieškinio reikalavimų dalies dėl skolos priteisimo. Todėl ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria iš atsakovo priteista ieškovei 4987,33 Eur už komunalines paslaugas, negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta, todėl keistina, ieškovei iš atsakovo priteisiant 267,41 Eur skolą, likusią ieškinio reikalavimo dalį dėl skolos priteisimo atmetant (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Dėl ieškinio senaties taikymo

47. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo taikyti ieškinio senatį ir ieškovės ieškinį atmesti. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad atsakovui iki 2018 m. lapkričio 19 d. neteikiant jokių reikalavimų dėl turto atlaisvinimo, ieškovė negalėjo manyti, jog jos teisė yra pažeista, dėl to laikė, kad ieškinio senaties termino pradžia yra 2018 m. lapkričio 19 d. ir ieškovė, ieškinį atsakovui pareiškusi 2019 m. kovo 12 d., dešimties metų ieškinio senaties termino nepraleido.

48. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką ieškinio senaties termino eigos pradžios momento nustatymas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2007, 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; kt.). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad pirkimo–pardavimo sandoris savaime nereiškia asmenų teisių pažeidimo, jeigu ginčo šalys kartu gyveno, tvarkė bendrą ūkį, tarp šalių buvo susiklostę pasitikėjimo santykiai, todėl ieškinio senatis pradedama skaičiuoti nuo tos dienos, kada ieškovas sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2010).

49. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas ginčo name gyveno jau anksčiau nei buvo sudaryta 2007 m. turto pirkimo–pardavimo sutartis. Ieškovė liko gyventi ginčo name ir iki šiol jame gyvena, atsakovas jokių pretenzijų iki pat 2018 m. ieškovei nereiškė, šią aplinkybę paneigiančių duomenų byloje nėra, todėl daroma išvada, kad ieškovė galėjo pagrįstai tikėtis, jog tiek ji, tiek atsakovas vienas kitą laiko ginčo turto bendraturčiais. Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė, jog ieškovė, ieškinį atsakovui pareiškusi 2019 m. kovo 12 d., dešimties metų ieškinio senaties termino nepraleido (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Dėl to atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl ieškinio senaties taikymo ir ieškinio atmetimo šiuo pagrindu laikytini nepagrįstais ir atmestini.

Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas pirmosios instancijos teisme

50. Pakeitus pirmos instancijos teismo sprendimą, keistinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas pirmos instancijos teisme (CPK 93 str. 5 d.). Bylinėjimosi išlaidos paskirstytinos proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 str. 2 d.).

51. Kadangi ieškinio suma pateikus ieškinį buvo 75 987,33 Eur (71 000,00 Eur dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir 4 987,33 Eur dėl skolos priteisimo), patenkinus ieškovės reikalavimą dėl skolos priteisimo tik iš dalies – 267,41 Eur sumai, ieškovės patenkintų reikalavimų suma sudaro 94 proc.

52. Kadangi už turtinio pobūdžio reikalavimus mokėtinas žyminis mokestis sudaro 1365,00 Eur(100 proc.) (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir 7 dalis), o ieškovės dalis, kurią jai reikia sumokėti(6 proc.) sudaro 82 Eur žyminio mokesčio ir paduodama ieškinį ieškovė sumokėjo 30 Eur (kitos žyminio mokesčio dalies mokėjimas buvo atidėtas), iš jos valstybei priteistina 52 Eur nesumokėto žyminio mokesčio dalis. Iš atsakovo valstybei atitinkamai priteistina likusi nesumokėta žyminio mokesčio dalis už turtinio pobūdžio reikalavimus – 1283 Eur (94 proc.) ir 38 Eur dydžio žyminio mokesčio už laikinąsias apsaugos priemones dalis, kurios mokėjimas taip pat buvo atidėtas, kadangi pirmosios instancijos teismas ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkino. Dėl to iš viso iš atsakovo priteistinas 1321 Eur žyminis mokestis valstybei.

53. Ieškinį tenkinus iš dalies, valstybei iš atsakovo priteisiamos 16,09 Eur bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, o iš ieškovės 1,02 Eur teismo patirtos (CPK 96 straipsnio 1 dalis).

54. Kadangi ieškovė pirmosios instancijos teisme patyrė 3105 Eur bylinėjimosi išlaidų advokatų paslaugoms apmokėti, kurios neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.)(CPK 98 straipsnis), taip pat 26,97 Eur išlaidų už išrašo iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės gavimą, 10 Eur už duomenis apie mokėjimus už elektros energijos tiekimo paslaugas, kurios pripažintinos būtinomis bylos išlaidomis, ieškovei iš atsakovo priteistinas 2953,45 Eur (94 proc.) bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme atlyginimas.

55. Atsakovui nepateikus įrodymų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme, jam bylinėjimosi išlaidos iš ieškovės nepriteistinos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

56. Apeliacinės instancijos teismui iš dalies tenkinus atsakovo apeliacinį skundą dėl dalies skolos priteisimo, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos proporcingai patenkintų ir atmestų apeliacinio skundo reikalavimų daliai (CPK 93 str. 2 d.). Atsižvelgus į tai, kad ieškovė apeliacinės instancijos teisme už advokato pagalbą surašant atsiliepimą į apeliacinį skundą sumokėjo 1210 Eur, iš atsakovo jai priteistina 1137 Eur suma. Kadangi atsakovas apeliacinės instancijos teisme už advokato pagalbą sumokėjo 1080 Eur, jam iš ieškovės priteistina 65 Eur suma bylinėjimosi išlaidų. Atsižvelgus į tai, kad už apeliacinį skundą turėjo būti mokamas 1365 Eur žyminis mokestis, atsakovas, pateikdamas apeliacinį skundą, sumokėjo 680 Eur, o pirmosios instancijos teismas 2020 m. kovo 18 d. nutartimi atidėjo apeliantui 685 Eur žyminio mokesčio mokėjimą iki teismo sprendimo (nutarties) priėmimo, patenkinus dalį apeliacinio skundo (6 proc.), iš atsakovo valstybei priteistinas 603 Eur žyminis mokestis, o iš ieškovės – 82 Eur žyminis mokestis valstybei (CPK 93 str. 3 d.).

57. Atsižvelgiant, kad iš atsakovo yra priteisiamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas ieškovei, o iš ieškovės yra priteisiamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas atsakovui, taikytinas šių vienas kitam priteistų sumų įskaitymas ir iš atsakovo ieškovei priteistinas 1072 Eur išlaidų advokato pagalbai paduodant apeliacinį skundą apmokėti atlyginimas(1137 Eur – 65 Eur = 1072 Eur)(CPK 284 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsniu, 284 straipsnio 1dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 17 d. sprendimą pakeisti ir išdėstyti jį taip:

„Ieškinį tenkinti dalinai.

Pripažinti gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), bendra daline ieškovės N. V. ir atsakovo K. Š. nuosavybe ir priteisti ieškovei N. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ½ dalį gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir ½ dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini).

Priteisti iš atsakovo K. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei N. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 267,41 Eur (dviejų šimtų šešiasdešimt septynių eurų 41 ct) skolą ir 2953,45 (dviejų tūkstančių devynių šimtų penkiasdešimt trijų eurų ir 45 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Likusią ieškinio dalį atmesti.

Priteisti valstybei: iš atsakovo K. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1337,09 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus trisdešimt septynis eurus 9 ct); iš ieškovės N. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 53,02 Eur (penkiasdešimt tris eurus 2 ct) išlaidų valstybei.“

Priteisti iš atsakovo K. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei N. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1137 Eur (vieno tūkstančio trisdešimt septynių eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.

Priteisti iš ieškovės N. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui K. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 65 Eur (šešiasdešimt penkių eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.

Atlikus išlaidų už advokato pagalbą atlyginimo sumų apeliacinės instancijos teisme įskaitymą, galutinai ieškovei N. V. iš atsakovo K. Š. priteisti 1072 Eur(vieno tūkstančio septyniasdešimt dviejų eurų) išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti atlyginimą(1137 Eur – 65 Eur =1072 Eur).

Priteisti valstybei: iš atsakovo K. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 603 Eur (šešis šimtus tris eurus), iš ieškovės N. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 82 Eur (aštuoniasdešimt du eurus) žyminio mokesčio.

Išlaidos valstybei turi būti įmokėtos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (j.a.k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Teisėjos Dalia PranckienėLaimutė SankauskaitėBirutė Valiulienė