Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės, Gintaro Pečiulio ir Irmanto Šulco (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo D. Z. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2023 m. birželio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Šiaurės projektai“, atstovaujamos nemokumo administratoriaus Antano Radavičiaus, patikslintą ieškinį atsakovui D. Z. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė likviduojama dėl bankroto uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir LUAB) „Šiaurės projektai“ (toliau – ir ieškovė, bendrovė), atstovaujama nemokumo administratoriaus Antano Radavičiaus, patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo D. Z. 116 088,97 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad paskutinis bendrovės vadovas – atsakovas D. Z. neįvykdė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nurodytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Patikslinusi ieškinį, ieškovė prašė atlyginti žalą, atsiradusią dėl tyčinio bankroto veiksmų. Įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu konstatuota, kad bendrovė buvo privesta prie bankroto tyčia. Tokios aplinkybės, ieškovės vertinimu, sudaro pagrindą teigti, kad dėl buvusio bendrovės vadovo neveikimo ir neteisėtų veiksmų bendrovei ir jos kreditoriams buvo padaryta žala, kurią sudaro bendrovės byloje nepatenkintų kreditorių finansinių reikalavimų suma.

3. Atsakovas D. Z. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad byloje surinkti duomenys nepatvirtina ieškovės teiginių, jog jis neįvykdė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos laiku pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Ieškovės nurodytu laikotarpiu ieškovė buvo moki, aktyvią ūkinę – komercinę veiklą vykdanti bendrovė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Kauno apygardos teismas 2023 m. birželio 20 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai – priteisė ieškovei LUAB ,,Šiaurės projektai“ iš atsakovo D. Z. 116 088,97 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą 116 088,97 Eur nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. birželio 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė valstybei iš atsakovo 1 846 Eur žyminį mokestį.

5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad, pripažindami bankrotą tyčiniu, teismai padarė išvadą, jog buvęs bendrovės vadovas D. Z. sąmoningai neteikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos UAB „Šiaurės projektai“ iškėlimo, toliau tęsė nemokios bendrovės veiklą tol, kol ši gavo pajamų, kurių didžioji dalis panaudota atsiskaityti su juo pačiu, o kitų kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą buvo iš esmės panaikintos. Šie veiksmai pablogino nemokios bendrovės padėtį ir eliminavo bet kokį atsiskaitymą su kreditoriais.

6. Teismas nurodė, kad teismų procesiniuose sprendimuose, kurie turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai, yra konstatuoti atsakovo nesąžiningi, neteisėti, kalti veiksmai. Remdamasis kasacinio teismo praktika, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos – žala ir priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir bendrovės negalėjimo įvykdyti prievoles, dėl kurių dydžio ginčo byloje nėra, kreditoriams preziumuojami. Teismas pažymėjo, kad pasiūlė atsakovui pateikti įrodymus, patvirtinančius, kokia dalis nepatenkintų kreditorių finansinių reikalavimų nėra susiję priežastiniu ryšiu su tyčiniu bankrotu, t. y. kokia reikalavimų dalis liktų nepatenkinta, nepriklausomai nuo to, ar būtų atlikti tyčinį bankrotą lėmę veiksmai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 179 straipsnio 1 dalis). Atsakovas teismo pasiūlymu pateikti papildomus įrodymus nepasinaudojo, priešingai – įrodinėjo, kad bendrovė 2018-2019 m. vykdė prisiimtus įsipareigojimus kreditoriams, bendrovės veikla nebuvo nuostolinga, o bankrotą nulėmė ne atsakovo veiksmai, bet ieškovės pagrindinių partnerių atsisakymas vykdyti prisiimtus sutartinius įsipareigojimus.

7. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas nusprendė, kad egzistuoja visos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei kilti. UAB „Šiaurės projektai“ iškėlus bankroto bylą ir nustačius, kad bendrovės prievolės kreditoriams yra neįvykdytos, taip pat teismams ieškovės bankrotą pripažinus tyčiniu, atsakovas turi prievolę atlyginti visą ieškovės reikalaujamą žalą, kuri yra lygi nepatenkintų kreditorinių finansinių reikalavimų daliai bendrovės bankroto byloje.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

8. Atsakovas (apeliantas) D. Z. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2023 m. birželio 20 d. sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

8.1. Pirmosios instancijos teismas nenustatė momento, kada atsakovas sužinojo ar turėjo sužinoti apie bendrovės nemokumą ir turėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Atsakovas apie bendrovės nemokumą galėjo sužinoti tik tada, kada buvo sudaryti ar turėjo būti sudaryti bendrovės finansinių ataskaitų rinkiniai už 2018 m. Bendrovės finansinių ataskaitų rinkiniai už 2018 m. buvo sudaryti ir patvirtinti 2019 m. rugsėjo 3 d., taigi tik nuo šios dienos atsakovui turėjo būti žinoma apie bendrovės nemokumą. Vadovaujantis tuo metu galiojančiu teisiniu reglamentavimu ir formuojama teismų praktika, atsakovas privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ne vėliau kaip per 40 dienų nuo to momento, kada sužinojo arba turėjo sužinoti apie bendrovės nemokumą, t. y. iki 2019 m. spalio 10 d. Kita vertus, remiantis Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 58 straipsnio 2 dalimi, atsakovas apie bendrovės nemokumą galėjo sužinoti nuo 2019 m. balandžio 30 d., kuomet turėjo vykti bendrovės eilinis akcininkų susirinkimas ir patvirtinti 2018 m. bendrovės finansinių ataskaitų rinkiniai. Laikantis šios pozicijos dėl atsakovo sužinojimo apie bendrovės nemokumą momento nustatymo, atsakovas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo turėjo kreiptis 2019 m. birželio 9 d.

8.2. Pirmosios instancijos teismui tinkamai nenustačius momento, kada atsakovas sužinojo ar turėjo sužinoti apie bendrovės nemokumą, neteisingai buvo apskaičiuotas ir priteistas visas ieškovės prašytas žalos dydis. Teismas nepasisakė, kokie kreditoriai ir kokio dydžio jų finansiniai reikalavimai buvo tuo metu, kai atsakovas sužinojo ar turėjo sužinoti apie bendrovės nemokumą. Taip pat neaišku, kokiu pagrindu priteistas visas ieškovės prašytas priteisti žalos dydis. Teismas neįvertino atsakovo argumentų, kad byloje nėra įrodymų apie tai, kokio dydžio ir kada atsirado ieškovės nurodyti finansiniai reikalavimai. Žalos dydį privalo įrodyti ieškovė, o ne atsakovas. Teismas nepagrįstai šią įrodinėjimo pareigą perkėlė atsakovui.

9. Ieškovė LUAB ,,Šiaurės projektai“, atstovaujama nemokumo administratoriaus Antano Radavičiaus, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundo netenkinti, Kauno apygardos teismo 2023 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi šie pagrindiniai atsikirtimai:

9.1. Šiuo atveju nėra svarbus bendrovės nemokumo atsiradimo momentas. Pagal kasacinio teismo praktiką bendrovės bankrotą pripažinus tyčiniu, bendrovės nepadengtų kreditorių finansinių reikalavimų dalis laikoma žala.

9.2. Atsakovo argumentai, kad žalos dydį privalėjo įrodyti ieškovė, nepagrįsti. Remiantis kasacinio teismo praktika, esant aplinkybėms, kai nustatyti dėl tyčinio bankroto atsakingo asmens neteisėti veiksmai (kuriais įmonė buvo privesta prie bankroto tyčia) ir tos įmonės kreditorių žala (likviduotos įmonės bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų suma, neišieškota bankroto procese), priežastinis ryšys tarp šio asmens neteisėtų veiksmų, sukeliant tyčinį bankrotą, ir tos įmonės kreditorių žalos (sumos, neišieškotos įmonės bankroto byloje) yra preziumuojamas. Dėl tyčinio bankroto atsakingas asmuo turi teisę paneigti šią priežastinio ryšio prezumpciją, įrodinėdamas, kad bendrovė nebūtų pajėgi atsiskaityti su konkrečiu kreditoriumi net asmeniui neatlikus neteisėtų veiksmų, dėl kurių bankrotas buvo pripažintas tyčiniu. Atsakovas nepasinaudojo teismo siūlymu pateikti papildomus įrodymus, todėl jo argumentai dėl netinkamo įrodinėjimo pareigos paskirstymo atmestini.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

11. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl esminių bylos faktinių aplinkybių

12. Bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia faktinis ieškinio pagrindas ir ieškinio dalykas, taip pat atsakovo pateikti atsikirtimai į ieškinį. Teismas neturi teisės peržengti bylos nagrinėjimo ribų, apibrėžtų pirmiau įvardytais elementais, išskyrus proceso įstatymo nustatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. sausio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-123-823/2022 29 punktas). Byloje buvo pareikštas 116 088,97 Eur reikalavimas dėl žalos atlyginimo.

13. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1638-577/2021 (B2-618-577/2022, B2-267-340/2023) UAB „Šiaurės projektai“ iškelta bankroto byla, nemokumo administratoriumi paskirtas Antanas Radavičius; nutartis įsiteisėjo 2021 m. kovo 16 d.

14. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2‑1638‑ 577/2021 UAB ,,Šiaurės projektai“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

15. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2‑1638‑ 577/2021 patvirtinti pirmosios eilės darbuotų finansiniai reikalavimai, 171 615,22 Eur antrosios eilės kreditorių finansiniai reikalavimai ieškovės bankroto byloje; nutartimi patvirtintas atsakovo 55 526,25 Eur finansinis reikalavimas.

16. Juridinių asmenų registro duomenimis atsakovas D. Z. buvo UAB „Šiaurės projektai“ vadovu (direktoriumi) nuo 2016 m. spalio 3 d. iki 2018 m. liepos 13 d. ir nuo 2018 m. lapkričio 19 d. iki bankroto bylos iškėlimo dienos.

17. LUAB ,,Šiaurės projektai“, atstovaujama nemokumo administratoriaus Antano Radavičiaus, 2022 m. birželio 9 d. kreipėsi į pirmosios instancijos teismą su ieškiniu (dokumento registracijos Nr. CBP-335) atsakovui D. Z. dėl žalos, atsiradusios už pareigos inicijuoti nemokios bendrovės bankroto bylą nevykdymą, atlyginimo.

18. Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-618-577/2022 patvirtinti 67 342,55 Eur pirmos eilės darbuotojų finansiniai reikalavimai, 558,13 Eur pirmos eilės VSDFV Vilniaus skyriaus finansinis reikalavimas, 171 610,05 Eur antros eilės kreditorių finansiniai reikalavimai.

19. LUAB ,,Šiaurės projektai“ bankrotas pripažintas tyčiniu Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-834-577/2023, kuri palikta nepakeista Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-301-910/2023.

19.1. Nustatyta, kad (nuorodos daromos į Lietuvos apeliacinio teismo nutartį):

19.1.1. 2019 m. balanso duomenimis, bendrovė turėjo 162 533 Eur vertės turtą (4 278 Eur materialusis ilgalaikis turtas, 158 012 Eur trumpalaikis turtas (per vienerius metus gautinos sumos), 243 Eur atsargos), o mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai buvo 349 301 Eur (visa suma – per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai). Pagal UAB „Šiaurės projektai“ 2019 m. pelno (nuostolių) ataskaitą bendrovė 2019 m. veikė nuostolingai (nuostoliai – 195 554 Eur) (54 punktas). 2019 m. pirmajame pusmetyje, kai bendrovė gaudavo nemažas pajamų sumas, buvo atlikta daug mokėjimų apeliantui (suinteresuotam asmeniui) (62 punktas). Bylos duomenys patvirtina, jog, nepaisant bendrovės gaunamų nemažų pajamų, 2019 m. pirmąjį pusmetį nebuvo laiku vykdomos piniginės prievolės net darbuotojams. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartimi patvirtintų darbuotojų finansinių reikalavimų dėl neišmokėto darbo užmokesčio bendra suma 96 178,98 Eur (po mokesčių, išmokėtina suma), su palūkanomis, netesybomis, ir kt. – 117 551,09 Eur (CPK 179 straipsnio 3 dalis) (69 punktas). 2019 m. sausio-gegužės mėn. apeliantui (suinteresuotam asmeniui) buvo išmokamos didelės pinigų sumos paskolai, kurios grąžinimo terminas nebuvo nustatytas, grąžinti, o su darbuotojais, kurie uždirba bendrovei pajamas, nebuvo tinkamai atsiskaitoma. Atskirojo skundo argumentai, kad darbuotojams buvo iš dalies mokama, nepateisina situacijos, kai bendrovė iš gaunamų pajamų nesumokėdama darbuotojams viso darbo užmokesčio, kurio suma – nedidelė, išmoka dideles sumas bendrovės vadovui ir akcininkui kaip paskolos, kurios grąžinimo terminas nenustatytas, sugrąžinimą (70 punktas). Mažiausiai 28 kreditoriams 2019 m. gruodžio 9 d. buvo pradelsta sumokėti ne mažiau kaip 93 431,27 Eur (atsižvelgiant į tai, kad UAB „Arinstata“ skola pradelsta ne nuo 2020 m. sausio 2 d., kaip nurodyta restruktūrizavimo plane, bet nuo 2019 m. spalio 8 d., ir neįskaičius UAB „Aivaro projektai nuo 2019 m. vasario 28 d. nesumokėtos, remiantis neištaisytais defektais, 2 630 Eur sumos) (79 punktas).

19.1.2. <...> apeliantas, būdamas bendrovės vadovas ir geriausiai žinodamas realią bendrovės finansinę padėtį, jau 2019 m. balandžio–gegužės mėn. suprato jos rimtumą. Apeliantas neabejotinai žinojo apie pradelstas skolas kreditoriams, vykdomus priverstinius skolų išieškojimus. Ta aplinkybė, kad 2019 m. gruodžio 2 d. įvyko UAB „Šiaurės projektai“ akcininkų visuotinis susirinkimas, kuriame buvo nutarta kreiptis į teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, teikia pagrindą daryti išvadą, jog apeliantas ne vėliau kaip 2019 m. lapkričio mėn. buvo (turėjo būti) išsianalizavęs ir susisteminęs bendrovės veiklos ir įsipareigojimų kreditoriams duomenis. Apeliantui ne vėliau kaip 2019 m. lapkričio 1 d. turėjo būti žinoma, kad bendrovė 2019 m. gruodžio 2 d. visuotinio akcininkų susirinkimo sušaukimo dieną bus pradelsusi ne mažiau kaip 104 360,51 Eur, kuriems padengti nėra pakankamai lėšų ir turto (tokie duomenys aiškūs iš parengto restruktūrizavimo plano 5. Kreditorių sąrašas, be to, iš VSDFV 2019 m. spalio 16 d. sprendimo Nr. (7.2)VRE-SP2-108291 „Dėl UAB „Šiaurės projektai“ skolos išieškojimo priverstine tvarka“, kuriame konstatuota, kad išieškoma UAB „Šiaurės projektai“ skola 2019 m. spalio 16 d. – 10 929,24 Eur) (81 punktas).

19.1.3. <...> UAB „Šiaurės projektai“ 2019 m. gruodžio 1 d. neabejotinai buvo nemoki, nes bendrovė nevykdė įsipareigojimų kreditoriams, jos pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis) (82 punktas). 2020 m. sausio 7 d. restruktūrizavimo plano projekte, be kita ko, buvo pateiktas bendrovės skolininkų (debitorių), sąrašas (bendra gautinų skolų suma – 266 077,75 Eur), iš kurio matyti, kad iš By Nordic Design AS gautina 37 667 Eur skola pradelsta net 824 dienas, iš 3 Bet As gautina 42 738,32 Eur skola pradelsta net 414 dienų, iš ET GODT LIV & EN TRYGG FRAMTID AS gautina 149 923 Eur skola pradelsta net 171 dieną, iš UAB „Adavas“ gautina 21 749,43 Eur skola pradelsta 166 dienas, iš UAB „Naresta“ gautina 14 000 Eur skola pradelsta 97 dienas (2020 m. sausio 7 d. restruktūrizavimo plano projekto 9 punktas). Apeliantas nepateikė įrodymų, kad 2020 m. būtų imtasi veiksmų išsiieškoti dideles skolų sumas, kurių sumokėjimo terminai pradelsti daug, juolab nėra įrodymų, kurie pagrįstų nurodytų skolų sumų išieškojimo galimybių realumą (CPK 12, 178 straipsniai) (99 punktas).

19.1.4. <...> apeliantas (suinteresuotas asmuo) 2019 ir 2020 m. nevykdė Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo reikalavimų ir, pasibaigus finansiniams metams, nerengė finansinės atskaitomybės dokumentų bei neteikė jų Juridinių asmenų registro tvarkytojui (102 punktas).

19.1.5. <...> suinteresuoto asmens delsimas kreiptis į teismą su pareiškimu iškelti bankroto bylą UAB „Šiaurės projektai“ sudaro pagrindą pripažinti sąmoningai blogą bendrovės valdymą ir tyčinį bankrotą (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis, 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas; JANĮ 70 straipsnio 1 dalis) (103 punktas). Byloje nėra duomenų, kurie teiktų pagrindą daryti išvadą, kad 2019 m. pirmajame pusmetyje, kai iš UAB „Šiaurės projektai“ sąskaitų apeliantui buvo pervestos didelės sumos, nurodant „pagal paskolos sutartį“, „pagal s. f.), bendrovės įsipareigojimų apeliantui įvykdymo terminai buvo suėję, juolab kad būtų pradelsti daugiau nei kitiems kreditoriams (108 punktas).

19.1.6. Bylos duomenų analizė teikia pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad, pervedant apeliantui itin dideles pinigų sumas ir nepadengiant ir (arba) tik nedidele dalimi padengiant įsipareigojimus kitiems kreditoriams, kurių reikalavimų įvykdymo terminai buvo aiškiai apibrėžti ir jau pradelsti, buvo pažeidžiamas atsiskaitymų eiliškumas pagal CK 6.930¹ straipsnį. Nors byloje nustatyta, kad bendrovė 2019 m. vasario mėn. iš dalies vykdė įsipareigojimus kreditoriams, įvertinus itin didelę apelianto 2019 m. vasario, kovo ir gegužės mėn. iš bendrovės gautą pinigų sumą ir tai, jog bendrovė 2018 m. veikė nuostolingai, tokie veiksmai vedė bendrovę prie nemokumo (110 punktas). Išmokant apeliantui itin dideles bendrovės lėšų sumas, jam sąmoningai buvo suteikiamas prioritetas prieš visus kitus kreditorius. Kai UAB „Šiaurės projektai“ tapo faktiškai nemoki ir nebuvo realaus pagrindo tikėtis, kad pavyks atkurti bendrovės mokumą taip, jog pavyktų atsiskaityti su kreditoriais, kuriems pradelstų reikalavimų suma viršijo 100 000 Eur, apeliantui buvo padengta 47 931,54 Eur skola, taip sąmoningai pažeidžiant kitų bendrovės kreditorių teisėtus interesus ir esmingai pabloginant jau faktiškai nemokios bendrovės būklę (CPK 176 straipsnio 1 dalis) (111 punktas).

19.1.7. <...> sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas ne tik sąmoningai neteikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos UAB „Šiaurės projektai“ iškėlimo, bet ir toliau tęsė nemokios bendrovės veiklą tol, kol ši gavo pajamų, kurių didžioji dalis panaudota atsiskaityti su juo pačiu, o kitų kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą buvo iš esmės panaikintos (112 punktas).

19.1.8. Bankroto bylos duomenys patvirtina, kad su kreditore UAB „Conresta“, kuriai įsipareigojimų įvykdymas pradelstas nuo 2019 m. spalio 8 d., taip ir liko neatsiskaityta, neatsiskaityta ir su darbuotojais, kuriems darbo užmokesčio skola nesumokėta nuo 2019 m. sausio mėn., su Roberto servisu, kuriam skola nesumokėta nuo 2019 m. kovo mėn. ir kt. (113 punktas). Nemokios bendrovės turtinės padėties dar didesnį pabloginimą lėmė sąmoningai blogas valdymas, bet ne verslo nesėkmė, kaip siekė įrodyti apeliantas (suinteresuotas asmuo) (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis) (116 punktas).

19.1.9. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančių duomenų visumą, konstatuoja, kad nustatytos aplinkybės, jog bendrovė, neturėdama pakankamai lėšų padengti pradelstus įsipareigojimus VSDFV, darbuotojams, be to, neatsiskaitydama su ankstesniais tos pačios eilės, kaip apeliantas, kreditoriais, kuriems įsipareigojimų įvykdymo terminai suėjo anksčiau, akivaizdžiai ir sąmoningai teikė prioritetą atsiskaitymui su apeliantu, tai iš esmės pablogino nemokios įmonės padėtį bei eliminavo bet kokią galimybę atsiskaityti su kreditoriais. Dėl to pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad yra pagrindas BUAB „Šiaurės projektai“ bankrotą pripažinti tyčiniu (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis, 20 straipsnio 2 dalies 4 punktas, 3 dalies 2 punktas) (117 punktas).

19.2. Nustatyta, kad (nuorodos daromos į Vilniaus apygardos teismo nutartį):

19.2.1. Pateikti finansiniai dokumentai rodo, kad 2019 m. vasario, kovo, gegužės mėn. bendrovė vadovui D. Z. išmokėjo 79 493 Eur, nors nei į bylą, nei nemokumo administratoriui nėra pateikti jokie įrodymai, patvirtinantys šios sumos D. Z. išmokėjimo pagrįstumą (14.11, 15.1 punktai).

19.2.2. Banko sąskaitos išrašas patvirtina, kad nuo 2019 m. lapkričio 1 d. iki 2020 m. spalio 31 d. lėšų bendrovėje nebuvo. Kasos knygos ir kasos, kurioje būtų laikomos piniginės lėšos, bendrovė taip pat neturėjo. Nustatytos aplinkybės rodo, kad D. Z. ne tik kad neteikė teismui pareiškimo, bet toliau tęsė nemokios įmonės veiklą tol, kol ši gavo pajamas, kurios faktiškai visos buvo išmokėtos D. Z. Aptarti įrodymai patvirtina, kad bendrovės veikla buvo vykdoma taip, jog kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą buvo visiškai eliminuotos; bendrovės pajamos didžiąja dalimi buvo panaudotos atsiskaitymui su vadovu – D. Z. (kaip minėta, nesant įrodymų, patvirtinančių šių atsiskaitymų, kaip tokių, pagrįstumą), pažeidžiant kreditorių eiliškumą pagal CK 6.930¹ straipsnį (15.1 punktas).

19.2.3. Kreditorių reikalavimų lentelės duomenys patvirtina, kad bendrovė, neturėdama pakankamai lėšų dengti pradelstus įsipareigojimus VSDFV, darbuotojams, su kreditoriais atsiskaitinėjo pasirinktinai, akivaizdžiai teikdama prioritetą vienam iš jų. Taigi, jau vien šios aplinkybės, patvirtinančios įsipareigojimus valstybės biudžetui, šių įsiskolinimų didinimą, ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokėjimas darbo užmokesčio darbuotojams, atsiskaitymų savo naudai faktai, kurie iš esmės pablogino nemokios įmonės padėtį bei eliminavo bet kokį atsiskaitymą su kreditoriais, teismo vertinimu, suponuoja pagrindą bankroto pripažinimo tyčiniu požymių konstatavimui (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktas, ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punktas) (15.2 punktas).

20. LUAB ,,Šiaurės projektai“, atstovaujama nemokumo administratoriaus Antano Radavičiaus, pirmosios instancijos teismui pateikė patikslintą ieškinį (dokumento registracijos Nr. DOK‑11381), kuriuo prašė atsakovą atlyginti žalą, atsiradusią dėl tyčinio bankroto.

21. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu patikslintą ieškinį patenkino visiškai, nustatęs visas atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas.

22. Atsakovas nesutikimą su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės grindžia argumentais, susijusiais su nemokumo momento nenustatymu, netinkamu žalos nustatymu ir apskaičiavimu bei netinkamu įrodinėjimo pareigos tarp šalių paskirstymu.

Dėl juridinio asmens vadovo civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl tyčinio bankroto

23. Kasacinio teismo praktika dėl juridinio asmens vadovo, kaip vienasmenio valdymo organo, civilinės atsakomybės yra nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad juridinio asmens valdymo organų (įskaitant vienasmenį valdymo organą, t. y. vadovą) civilinė atsakomybė yra deliktinė (CK 6.263 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2011). Vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015; 2018 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-177-248/2018 41 punktas; 2018 m. rugsėjo 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018 41 punktas).

24. Pirmosios instancijos teismas atsakovui civilinę atsakomybę pritaikė iš esmės remdamasis aplinkybėmis, nustatytomis teismų procesiniuose sprendimuose, kuriuose ieškovės bankrotas pripažintas tyčiniu dėl atsakovo (kaip buvusio ieškovės vadovo) veiksmų. Teismas nurodė, kad teismų procesiniuose sprendimuose, kurie turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai, yra konstatuoti atsakovo nesąžiningi, neteisėti, kalti veiksmai. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kokia dalis ieškovės bankroto byloje nepatenkintų kreditorių finansinių reikalavimų nėra susiję priežastiniu ryšiu su atsakovo atliktais neteisėtais veiksmais, teismas konstatavo, jog atsakovas turi atlyginti visą ieškovės prašytą žalą (116 088,97 Eur), kuri yra lygi nepatenkintų kreditorinių reikalavimų daliai bendrovės bankroto byloje.

25. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai aiškinama, kad faktinių aplinkybių teisinis kvalifikavimas yra teismo pareiga, kurią teismas atlieka pagal pareigas (lot. ex officio), vadovaudamasis teisės normomis ir nesaistomas to, kaip šalys pačios teisiškai vertina savo veiksmus ar kitas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų faktiniu pagrindu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-335-469/2019 40 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva; vykdydamas teisinį santykių kvalifikavimą, teismas įstatymą, taikytiną ginčui spręsti, pagal ieškovo nurodytas faktines aplinkybes parenka savo nuožiūra (CPK 265 straipsnio 1 dalis) ir yra nepriklausomas nuo šalių nuomonės ar pageidavimų; faktinių bylos aplinkybių teisinė kvalifikacija yra teismo prerogatyva (lot. iura novit curia) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-421/2018 17 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procesui būdingas specifinis civilinės atsakomybės sąlygų, būtinų juridinio asmens vadovo atsakomybei atsirasti, įrodinėjimo procesas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad juridinio asmens bankroto pripažinimas tyčiniu turi esminę (ir kartu išskirtinę) reikšmę tokio juridinio asmens vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų įrodinėjimo ir nustatymo kontekste: 1) asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, kitaip negu bendrais vadovo civilinės atsakomybės atvejais, nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų – faktinės aplinkybės, nustatytos sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir susijusios su vadovo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, laikytinos prejudiciniais faktais. Toks kvalifikavimas reiškia, kad civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procese ne tik nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų, bet tokie veiksmai apskritai nebegali būti kvestionuojami (CPK 182 straipsnio 2 dalis, 279 straipsnio 4 dalis); 2) asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, taip pat nereikia įrodinėti žalos bei priežastinio neteisėtų veiksmų ir žalos ryšio, kaip būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų – pripažinus bankrotą tyčiniu, preziumuojamas šių dviejų sąlygų egzistavimas (CPK 182 straipsnio 4 punktas). Pažymėtina, kad prezumpcijos teisinė reikšmė yra kitokia negu prejudicinių faktų – prezumpcija lemia įrodinėjimo naštos perskirstymą (faktinės aplinkybės, sudarančios prezumpcijos turinį, laikomos nustatytomis, nebent atitinkama bylos šalis jas paneigia įstatymo nustatyta tvarka), o šis įrodinėjimo naštos perskirstymas civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procese reiškia, kad juridinio asmens vadovui, kaip atsakovui, tenka pareiga įrodinėti, kad neegzistuoja žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys. Tačiau šioms dviem teisinėms kategorijoms (prejudiciniams faktams ir prezumpcijoms) būdingas bendras ypatumas – ieškovui nereikia įrodinėti faktinių aplinkybių, sudarančių pirmiau įvardytų prejudicinių faktų ir prezumpcijų turinį; 3) juridinis asmuo gali būti privestas prie bankroto tik tyčiniais, t. y. kaltais, veiksmais, vadinasi, juridinio asmens vadovo kaltė, kaip jo civilinės atsakomybės sąlyga, yra neatsiejamai susijusi su jo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, todėl laikytina, kad, pripažinus bankrotą tyčiniu, kartu su neteisėtais veiksmais yra nustatyta (prejudicinių faktų forma) ir vadovo kaltė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018; 2022 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-50-313/2022).

27. Taigi, dvi civilinės atsakomybės sąlygos – vadovo neteisėti veiksmai ir kaltė – laikytinos nustatytomis prejudicinių faktų forma, kitos dvi civilinės atsakomybės sąlygos – žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys – yra preziumuojamos. Juridinio asmens vadovas, pripažintas kaltu dėl tyčinio bankroto, gali gintis, siekdamas paneigti šias prezumpcijas, tačiau būtent jam ir tenka procesinė pareiga įrodinėti, kad jo veiksmai nėra žalos atsiradimo pagrindas.

28. Bylos atveju atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėti veiksmai ir kaltė – jau yra nustatyti (žr. šios nutarties 19 punktą). Atsakovas apeliaciniame skunde ginčija žalos dydžio nustatymą ir nurodo, kad teismas nenustatė momento, kada atsakovas sužinojo ar turėjo sužinoti apie bendrovės nemokumo momentą ir kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Nenustačius šio momento, nepagrįstai ieškovei priteistas visas jos prašytas žalos dydis. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įrodinėjimo naštą dėl žalos dydžio perkėlė atsakovui, nes būtent ieškovė turi įrodyti ir pagrįsti prašomos priteisti žalos dydį.

29. Pasisakant dėl apelianto argumentų pažymėtina, kad, viena vertus, ieškovės nemokumo momentas nustatytas įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu (CPK 182 straipsnio 2 dalis). Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-301-910/2023 nurodyta, kad UAB „Šiaurės projektai“ jau nuo 2017 m. susidūrė su nuolatiniais finansiniais sunkumais, t. y. finansiniai sunkumai nebuvo laikini, o vėliausiai 2019 m. gruodžio 1 d. neabejotinai buvo nemoki. Tai reiškia, kad, esant nurodytam momentui pagal tuo metu galiojančio ĮBĮ nuostatas, atsakovui kilo pareiga kreiptis dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo. Kita vertus, šio momento kaip atskaitos taško nustatymas žalos dydžiui apskaičiuoti yra aktualus sprendžiant juridinio asmens vadovo civilinės atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo pagal ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalį klausimą. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas dėl juridinio asmens vadovo civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl tyčinio bankroto. Ieškovės bankrotas pripažintas tyčiniu, nes atsakovas pažeidė pareigą laiku kreiptis dėl bankroto bylos nemokiai bendrovei iškėlimo, įstatymo nustatyta tvarka neteikė finansinės atskaitomybės dokumentų, o bendrovės veikla buvo organizuojama sąmoningai pažeidžiant atsiskaitymų eiliškumą, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą buvo panaikintos. Kaip jau minėta pirmiau, juridinio asmens vadovo civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl tyčinio bankroto, procese egzistuoja kitas juridinio asmens vadovo civilinės atsakomybės pagrindas, pasižymintis savita specifika, inter alia (be kita ko), civilinės atsakomybės sąlygų įrodinėjimo ypatumais.

30. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad, teismui pripažįstant bankrotą tyčiniu, yra įvertinama bedrovės veiklos visuma ir padaroma išvada, jog buvo kryptingai siekiama bankroto. Todėl galima preziumuoti, kad neatsiskaitymas su kreditoriais yra nulemtas būtent tų veiksmų, kurie privedė bendrovę prie tyčinio bankroto. Vis dėlto tyčiniu bankrotu laikomi ne tik atvejai, kai įmonė tyčia privedama prie bankroto, bet ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama bendrovės turtinė padėtis. Jei bendrovės turtinė padėtis jau buvo sunki iki veiksmų, lėmusių tyčinio bankroto pripažinimą, atlikimo, dalis nepatenkintų kreditorių reikalavimų gali būti priežastiniu ryšiu nesusiję su tyčiniu bankrotu – šie reikalavimai liktų nepatenkinti, nepriklausomai nuo to, ar būtų atlikti tyčinį bankrotą lėmę veiksmai. Dėl šios priežasties prezumpcija, kad nepatenkinti kreditorių reikalavimai laikytini žala, kurią lėmė dėl tyčinio bankroto kalto asmens veiksmai, gali būti paneigta šiam asmeniui įrodžius, kad visi nepatenkintų kreditorių reikalavimai ar dalis jų būtų atsiradę net ir nesant tyčinio bankroto, t. y. nėra priežastiniu ryšiu susiję su veiksmais, lėmusiais tyčinio bankroto pripažinimą. Tokį įrodinėjimo naštos perkėlimą kaltam dėl tyčinio bankroto asmeniui, siekiančiam išvengti žalos atlyginimo, pateisina ir aplinkybė, kad šis asmuo geriausiai žino įmonės veiklos aplinkybes, jos finansinę padėtį iki ir po veiksmų, privedusių prie tyčinio bankroto, atlikimo, todėl būtent šis asmuo turi didesnę galimybę įrodyti sau naudingas aplinkybes nei kreditorius, reikalaujantis žalos atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 47 punktas; 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018).

31. Taigi, pripažinus bankrotą tyčiniu, be kita ko, įsigalioja prezumpcija, kad atsakovo, kaip vadovo, neteisėtais veiksmais padarytą žalą sudaro visi ieškovės bankroto procese patvirtinti ir nepatenkinti kreditorių finansiniai reikalavimai (CPK 182 straipsnio 4 punktas). Priešingai nei nurodo atsakovas, pareiga paneigti šią prezumpciją tenka atsakovui. Nagrinėjamu atveju ieškovė prašė priteisti žalą, ją apskaičiavusi iš Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutartimi patvirtintos antrosios eilės kreditorių reikalavimų sumos (171 615,22 Eur) atėmusi atsakovo 55 526,25 Eur finansinį reikalavimą – 116 088,97 Eur. Byloje nėra duomenų, kad ši ieškovės prašoma priteisti kreditorių reikalavimų suma bankroto bylos metu būtų ar galėtų būti patenkinta. Net ir taikant kitokį skaičiavimą, atsižvelgiant į procesinių sprendimų dėl tyčinio bankroto nustatytas aplinkybes (pirmosios eilės darbuotojų patvirtintus finansinius reikalavimus, VSDFV finansinius reikalavimus, paties atsakovo sau išsimokėtą sumą, pažeidžiant kreditorių eiliškumą pagal CK 6.930¹ straipsnį), žalos suma nelaikytina mažesne už pirmosios instancijos teismo priteistą sumą. Tuo pačiu pažymėtina, kad teismas, priimdamas sprendimą, negali keisti nei ieškinio dalyko (pvz., negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo), nei ieškinio pagrindo (negali nustatyti tokių aplinkybių, kuriomis, reikšdamas reikalavimą, nesirėmė ieškovas, negali savo sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė, ir įrodymais, kurių byloje nėra) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-309-378/2021, 22, 23 punktai).

32. Kasacinis teismas taip pat suformulavo tokią teisės taikymo taisyklę: esant aplinkybėms, kai nustatyti dėl tyčinio bankroto atsakingo asmens neteisėti veiksmai (kuriais įmonė buvo privesta prie bankroto tyčia) ir tos įmonės kreditoriaus žala (likviduotos įmonės bankroto byloje patvirtinto kreditoriaus reikalavimo suma, neišieškota bankroto procese), priežastinis ryšys tarp šio asmens neteisėtų veiksmų, sukeliant tyčinį bankrotą, ir tos įmonės kreditoriaus žalos (sumos, neišieškotos įmonės bankroto byloje) yra preziumuojamas. Dėl tyčinio bankroto atsakingas asmuo turi teisę paneigti šią priežastinio ryšio prezumpciją, įrodinėdamas, kad įmonė nebūtų pajėgi atsiskaityti su konkrečiu kreditoriumi net asmeniui neatlikus neteisėtų veiksmų, dėl kurių bankrotas buvo pripažintas tyčiniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 48 punktas).

33. Atsakovas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nepateikė faktinių duomenų (įrodymų), paneigiančių aplinkybes, sudarančias žalos bei priežastinio neteisėtų veiksmų ir žalos ryšio prezumpcijų turinį, o apeliacinio skundo teiginiais iš esmės siekia perkelti ieškovei jam tenkančią įrodinėjimo naštą. Nagrinėjamoje byloje ieškinį pareiškė ne konkretus kreditorius (-iai), bet bankrutavusios bendrovės bankroto administratorius, kuris faktiškai atstovauja šios bendrovės kreditorių interesams, t. y. siekia prisiteisti žalos atlyginimą iš atsakingo pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą už tyčinį bankrotą asmens – įmonės vadovo (atsakovo) tam, kad būtų galima atsiskaityti su kreditoriais. Bendrovės vadovui kyla atsakomybė kreditoriams dėl jam priklausančių pareigų nevykdymo ar netinkamo vykdymo.

34. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas nepaneigė žalos ir priežastinio ryšio prezumpcijų, todėl pirmosios instancijos teismas, nustatęs visas atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas, pagrįstai iš atsakovo ieškovei priteisė visą prašytą 116 088,97 Eur žalos atlyginimo sumą (CK 6.246–6.249 straipsniai).

Dėl bylos procesinės baigties

35. Į pagrindinius apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus atsakyta. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi esminės reikšmės pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑380-690/2018 22–26 punktus; 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 40 punktą).

36. Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas šioje nutartyje nurodytus motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė nagrinėjamoje situacijoje aktualią kasacinio teismą praktiką, esant įsiteisėjusiam teismo procesiniam sprendimui, kuriuo nustatytas bendrovės tyčinio bankroto faktas, pagrįstai vadovavosi dėl atsakovo neteisėtų veiksmų kilusios žalos fakto ir dydžio bei priežastinio ryšio tarp reikalaujamos žalos bei atsakovo neteisėtų veiksmų prezumpcijomis, teisingai paskirstė šalims įrodinėjimo naštą, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį pakeisti ar panaikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Dėl to atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

37. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis).

38. Apeliacinį skundą atmetus, atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Ieškovė nepateikė įrodymų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2023 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.