Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalė Burdulienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę byloje pagal ieškovo likviduotos A. P. įmonės „Komercinis Džiazo Centras“ teisių perėmėjo A. P. ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei Ūkio bankas dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Byla nutraukiama.

8. Byloje ieškinį pareiškęs ieškovas A. P. savo pažeistas teises kildina iš individualios įmonės A. P. įmonė „Koncertinis komercinis džiazo centras“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) (toliau ir KKDC) savininko, jos teisių perėmėjo, teisių pažeidimo. Ši įmonė 2016 m. gruodžio 14 d. buvo išregistruota iš Juridinių asmenų registro, vadovaujantis 2015 m. gruodžio 9 d. LT Vyriausybės nutarimu Nr. 1292, todėl juridinis asmuo pasibaigė nuo jo išregistravimo iš juridinių asmenų registro (CK 2.95 straipsnio 3 dalis). Individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, jeigu jo prievolėms įvykdyti neužtenka individualios įmonės turto, už jos prievoles atsako juridinio asmens dalyvis, jeigu įstatymai nenustato kitaip (CK 2.50 straipsnio 4 dalis). Ieškovas nurodo, kad 1990-10-23 sutartimi S-23 tarp įmonės „Kauno Džiazo Centro“ ir UAB „Veka“ buvo vykdomas projektas „Retieji metalai“ (b. l. 8-10). Šios sutarties šalys 1995-10-20 protokolu Nr. 12 susitarė, kad UAB „Veka“ perduoda KKDC saugojimui 6 kolbas su skandžiu, o KKDC įsipareigoja jas patalpinti į AB Ūkio banko saugyklas (b. l. 13). Ieškovas į bylą pateikė Aktą (be datos) (b. l. 11), sudarytą tarp AB Ūkio banko ir KKDC, pagal kurį iš ieškovo atsakovė priėmė saugojimui 6 kolbas su skandžiu. Byloje taip pat paminėtos sutarties šalys 1995-10-20 protokolu Nr. 11 susitarė, kad UAB „Veka“ perduoda KKDC saugojimui 53 vnt. volframo–skandžio strypų, kuriuos KKDC įsipareigoja patalpinti į AB Ūkio bankas saugojimui. Ieškovo įsitikinimu, Bankas nuo 1995-01-08 vilkino į atsakovės saugyklas perduoto turto grąžinimą, kurį grąžino tik po dvidešimties metų – 2016-02-24, tačiau ne tam asmeniui, kuris šiuos metalus padėjo į saugyklas. Todėl atsakovė turi sumokėti ieškovui kompensacines palūkanas už 20 metų, nes turto jį padėjusiam asmeniui ji nesugrąžino iki šiol.

9. Atsakovės įsitikinimu, ieškovo tapatūs ieškinio reikalavimai jau buvo išnagrinėti ir atmesti įsiteisėjusiais teismų sprendimais, todėl byla turi būti nutraukta CPK 293 straipsnio 3 punkto pagrindu.

10. Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 259 straipsnio 1 dalį teismas išsprendžia iš esmės bylą priimdamas sprendimą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią, tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas negrįžtamai ir bylos šalys arba jų teisių perėmėjai nebeturi teisės dėl to paties ginčo kreiptis į teismą ateityje (CPK 279 straipsnio 4 dalis). CPK 293 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu arba teismo nutartis priimti ieškovo ieškinio atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį.

11. Kasacinis teismas yra suformavęs nuoseklią praktiką tapataus ieškinio aiškinimo ir taikymo klausimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2012; 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3-3K-602/2013; 2014 m. kovo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2014; kt.) ir tokias pagrindines taisykles: pirma, šiuo pagrindu civilinė byla gali būti nutraukta tik konstatavus ieškinių tapatumą; antra, ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą. Kasacinio teismo praktikoje išsamiai pasisakyta dėl tapataus ieškinio konstatavimo kriterijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476/2010; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2010; 2011 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-123/2011; 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2013; 2014 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3-3K-187/2014; kt.).

12. Nurodytoje teismų praktikoje pabrėžiama, kad sprendžiant, ar ginčo šalys yra tapačios, esminę reikšmę turi ne jų formalus procesinis statusas, o tai, ar asmenys yra to paties materialiojo teisinio santykio, dėl kurio ginčą sprendė teismas, dalyviai. Nagrinėjamu atveju jau nurodyta, kad ieškovas buvo likviduotos individualios įmonės A. P. įmonė „Koncertinis komercinis džiazo centras“ savininkas, jos vardu sudarė sandorius, prisiėmė prievoles ir pats laiko savo šios įmonės teisių perėmėju (CK 2.50 straipsnio 4 dalis). Teismas konstatuoja, kad ieškovas buvo KKDC su AB Ūkio bankas ir UAB “Veka” siejusio materialinio teisinio santykio, kilusio iš 1990-10-23 sutarties S-23 ir protokolų Nr. 11 ir 12, vykdant projektas „Retieji metalai“ (b. l. 8-10). Todėl sutiktina su atsakovės argumentais, kad ieškovo ieškinys yra tapatus KKDC, atstovaujamos įmonės savininko A. P., ieškiniui, kuris buvo išnagrinėtas atsakovės nurodytoje Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-1143-259/2015.

13. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Kauno apygardos teismas 2015-03-04 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1143-259/2015 išnagrinėjo likviduojamos A. P. individualios įmonės „Koncertinis komercinis džiazo centras“ ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei Ūkio bankas, trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Veka“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir palūkanų priteisimo. Ieškovė ieškiniu prašė įpareigoti atsakovę BAB Ūkio banką grąžinti jai priklausantį ir banke saugomą turtą: 53 volframo – renio strypus, kas sudaro 46,8 kg, ir 6 skandžio kolbas, kas sudaro 1598,1 g., taip pat prašė priteisti iš BAB Ūkio banko 5 procentų dydžio palūkanas per metus už trukdymą verslui ir neteisėtą disponavimą svetimu turtu 17 metų, kas sudaro 1 957 086, 41 Eur. Nurodė, jog 1990-10-23 ji ir UAB „Veka“ sudarė sutartį Nr. S-23 dėl bendros gamybinės ir komercinės finansinės veiklos, pagal kurią įmonės keitėsi materialinėmis vertybėmis. UAB „Veka“ priklausė nuosavybės teisė į materialines vertybes: 2581,18 kg skandžio; 46,830 kg volframo-renio lydinio ir 650 kg berilio. Ieškovė nurodė, kad 1995-10-20 sutarties protokolai patvirtina, kad nuosavybės teisė į 1598,1 g. skandžio ir 46,8 kg volframo-renio lydinio priklausė UAB „Veka“, kuri perdavė ieškovei saugoti šias materialines vertybes, o ieškovė įsipareigojo jas perduoti bankui. 1995-11-02 A. P., kaip įgaliotas UAB „Veka“ atstovas, perdavė Bankui saugoti 1598,1 g skandžio ir 46,83 kg volframo-renio lydinio. 1995-12-12 UAB „Veka“, veikdama pagal 1990-10-23 sutartį Nr. S-23 (sutarties 3.1 punktas), visuotiniu akcininkų susirinkimo protokolu Nr. 15, perdavė ieškovei nuosavybės teisę į volframo-renio lydinį ir skandį. Kadangi atsakovė šių materialinių vertybių ieškovei paprašius negrąžino, ieškovė prašė įpareigoti atsakovę šį turtą grąžinti ir prašė priteisti iš BAB Ūkio banko 5 procentų dydžio palūkanas per metus už trukdymą verslui ir neteisėtą disponavimą svetimu turtu 17 metų, kas sudaro 1 957 086, 41 Eur.

14. Kauno apygardos teismas 2015-03-04 sprendimu ieškovės ieškinį atmetė nustatęs, kad jog ginčo turtas 1995-11-02 perdavimo aktu ieškovės perduotas saugojimui AB Ūkio bankui, yra UAB „Veka“ nuosavybė ir sprendė, kad tarp UAB „Veka“ ir AB Ūkio banko buvo sudaryta neterminuota, neatlygintinė turto pasaugos sutartis, kuri atitinka šiuo metu galiojančio CK 6.830 straipsnio turinį ir esmę. O nustatęs, jog ieškovė neįrodė, kad turi nuosavybės teisę į reikalaujamą perduoti jai turtą, teismas ieškinį atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos apeliacinis teismas 2015-11-10 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-714-302/2015 Kauno apygardos teismo sprendimą paliko nepakeistą ir nutartyje nurodė, kad ieškinio reikalavimas įpareigoti atsakovę BAB Ūkio banką grąžinti ieškovui 53 volframo – renio strypus ir 6 skandžio kolbas buvo kildinamas iš ieškovės nuosavybės teisės. Teisėjų kolegija neįžvelgė jokio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog 53 volframo – renio strypai ir 6 skandžio kolbos nuosavybės teise priklauso ne ieškovui, o trečiam asmeniui UAB „Veka“. Apeliacinės instancijos teismas darė išvadą, kad neįrodžius, jog ieškovė turi reikalavimo teisę į atsakovę dėl ginčo turto, konstatavo, kad pirmos instancijos teismas skundžiamu sprendimu teisėtai ir pagrįstai patikslinto ieškinio reikalavimus dėl turto grąžinimo iš atsakovės neteisėto valdymo ieškovui ir palūkanų priteisimo atmetė kaip nepagrįstus (CPK 178 str.).

15. Teismas, pirmiau konstatavęs, kad ieškovas buvo KKDC su AB Ūkio bankas ir UAB “Veka” siejusio materialinio teisinio santykio dalyvis, taip pat konstatuojama, kad ieškovo ieškinio nagrinėjamoje byloje dalykas ir pagrindas yra tapatus Kauno apygardos teismo 2015-03-04 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1143-259/2015 išnagrinėtam likviduojamos A. P. individualios įmonės „Koncertinis komercinis džiazo centras“, kurios teisių perėmėju save laiko ieškovas, ieškiniui atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei Ūkio bankas, trečiasis asmuo UAB „Veka“, dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir palūkanų priteisimo.

16. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įvertinti, koks yra ieškinio pagrindas ir dalykas, galima tik nustačius, ką iš tikrųjų ginčija ieškovas ir kokio teisinio rezultato jis siekia byloje pareikštame ieškinyje suformuluotais reikalavimais. Ginčo dalyko lingvistinės formuluotės bei atskirų ieškinio pagrindo elementų formalus tapatumas ne visada reiškia tapataus ieškinio buvimą, todėl kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti bylos nagrinėjimo dalyką, kuris apima ir konkrečių faktų bei teisinių santykių nustatymą, visumą. Taigi ir priešingai, skirtingos lingvistinės ginčo dalyko ar pagrindo elementų formuluotės ne visada reiškia ieškinių netapatumą, nes šis klausimas turi būti sprendžiamas vertinant pareikšto ieškinio esmę, turinį bei tikslus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-317-421/2019, 39 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

17. Kaip jau paminėta pirmiau, išnagrinėtoje byloje ieškovė KKDC pareiškė ieškinį dėl ginčo turto grąžinimo, nes laikė save šio turto savininke ir prašė priteisti iš atsakovės BAB Ūkio banko 5 procentų dydžio palūkanas per metus už trukdymą verslui ir neteisėtą disponavimą svetimu turtu 17 metų, kas sudaro 1 957 086, 41 Eur. Nagrinėjamoje byloje ieškovas nurodė, kad atsakovė negrąžina jam ginčo turto jau 20 metų, turtą atidavė ne tam, kas jį padėjo į saugyklą, todėl prašė priteisti iš atsakovės 5% kompensacinės palūkanas per metus – 3 219 708,95 Eur žalą už banko dvidešimt metų neteisėtai užlaikytą įmonės „KDC“ padėtą saugojimui turtą. Nagrinėjamu atveju ieškovas ieškinį grindžia tapačiu pagrindu, kaip ir išnagrinėtoje byloje – savo reikalavimo teisę kildindamas iš 1990-10-23 sutarties Nr. S-23 ir 1995-11-02 protokolų. Abiejose bylose pareikšti ieškinio reikalavimai dėl 5% kompensacinių palūkanų per metus už Banko saugyklose saugomą turtą, sutampa net lingvistine prasme, tik nagrinėjamoje byloje nurodomas ilgesnis palūkanų skaičiavimo laikotarpis.

18. Pastebėtina, kad naujas ieškinio pagrindas yra tada, kai nurodomos tokios aplinkybės, kurios nebuvo teisminio nagrinėjimo dalykas išnagrinėtoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2010; 2010 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2010; 2010 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326/2009; kt.). Nagrinėjamoje byloje ieškovas nenurodė jokių naujų aplinkybių, kurios nebuvo išnagrinėtos Kauno apygardos teismas 2015-03-04 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1143-259/2015. O vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ne tiek reikalavimų lingvistinės formuluotės, kiek ginčo materialusis santykis, t. y. teisminio nagrinėjimo objektas ir gynybos būdas. Nagrinėjamu atveju abiejose bylose šie elementai sutampa. O aplinkybė, kad nagrinėjamoje byloje ieškovas reikalavimą dėl žalos, sudarančios 5 procentus kompensacinių palalūkanų per metus, skaičiuoja jau ne už 17 metų, kaip išnagrinėtoje byloje, o už 20 metų, nepakeičia nei nagrinėjamo objekto, nei ieškovo pasirinkto gynybos būdo. Pastebėtina, kad reikalavimo grindimas iš esmės tais pačiais, tačiau papildytais ar (ir) patikslintais faktais taip pat reiškia tapataus ieškinio pareiškimo situaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2010). Tačiau nagrinėjamu atveju net ir tokių aplinkybių nėra pagrindo nustatyti.

19. Atsakovė teisingai nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2016-07-15 priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1343-259/2016 atmesti ieškovės UAB „Veka“ ieškinį priteisti iš atsakovo BAB Ūkio banko minimalius reikalavimus atitinkančias 5 proc. kompensacines palūkanas per metus už trukdymą verslui ir neteisėtą disponavimą svetimu turtu 19 metų – 2187331,87 Eur, o bylos dalį dėl įpareigojimo atsakovą BAB Ūkio bankas grąžinti ieškovei priklausantį turtą (53 volframo-renio strypus, bendras svoris 46,8 kg, ir 6 kolbas su skandžiu: Lot 10 B.12 (277,04 g), Lot 10 A.12 (263,97 g), Lot BK 4 (402,89 g), Lot 10 D.12 (220,05 g), Lot BK 1 (195,58 g) Lot 10 C.12 (238,57 g)) arba apmokėti jo vertę – 2302454,56 Eur, nutraukė. Sprendime buvo konstatuota, kad Bankas 2016-02-24 grąžino metalus VEKA, o VEKA Banke saugomą jos turtą 2016-02-24 aktu priėmė bei šalys pretenzijų dėl akte nurodomo turto viena kitai neturi. Lietuvos apeliacinis teismas 2017-05-04 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-205-241/2017 pirmosios instancijos sprendimą paliko nepakeistą. Todėl sutiktina su atsakove, kad dėl reikalavimo teisės grąžinti atsakovės saugyklose saugotą turtą jau yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuris turi teismo sprendimo privalomumo, res judicata (galutinis teismo sprendimas) ir teismo sprendimo prejudicinę galia (CPK 18 straipsnis), todėl ieškovas nagrinėjamoje byloje nurodydamas, kad atsakovė jam negrąžina turto, todėl jis skaičiuoja kompensacines palūkanas, pažeidžia teismo sprendimo privalomumo galią.

20. Apibendrinant pirmiau nurodytas faktines aplinkybes ir teisinius argumentus teismas pripažįsta, kad ieškovas, kaip KKDC teisių perėmėjas, jos savininkas, jau įgyvendino savo teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos, todėl laikomas praradusiu teisę pakartotinai kreiptis į teismą su tapačiu ieškiniu. Kadangi ieškovo ieškinys buvo priimtas, tai teismas nustatęs, kad yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, bylą nutraukia (CPK 293 straipsnio 3 punktas).

Dėl prašymo skirti ieškovui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

21. CPK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Pagal CPK 95 straipsnio 2 dalį teismas, nustatęs pirmiau įvardytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki penkių tūkstančių eurų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui.

22. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis CPK 95 straipsnio prasme yra siejamas su nesąžiningu nepagrįsto ieškinio ar kito procesinio dokumento pateikimu ir sąmoningu veikimu prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Šie piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pripažinimo pagrindai yra savarankiški, jie nėra būtinoji vienas kito taikymo sąlyga – piktnaudžiavimui konstatuoti pakanka vieno ar kito pagrindo. Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-695/2017 65 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad neigiami piktnaudžiavimo padariniai gali pasireikšti ne tik turtine žala, bet ir normalios proceso eigos sutrikdymu, dėl kurio, pavyzdžiui, tenka atidėti teismo posėdį ar padaryti pertrauką, nepateisinamu teismo ir šalių laiko eikvojimu svarstant piktnaudžiaujant teise pateiktus prašymus, byloje dalyvaujančio asmens neigiamais išgyvenimais ir kita jo neturtine žala, atsirandančia dėl procesinio piktnaudžiavimo. Todėl toks elgesys negali būti toleruojamas nepriklausomai nuo juo padaromos žalos pobūdžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-256-915/2016, 32 punktas). Taigi sprendžiant dėl CPK 95 straipsnio ir jame nurodytų sankcijų byloje dalyvaujančiam asmeniui taikymo turi būti įvertintas šio asmens procesinis elgesys – asmens veiksmai (neveikimas) bylos nagrinėjimo teisme metu. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas. Šalių procesinės teisės ir pareigos išvardytos CPK 42 straipsnio 1 dalyje, o šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, kad šalys joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis privalo naudotis sąžiningai, privalo veikti siekdamos, kad byla būtų išnagrinėta greitai ir teisingai, domėtis nagrinėjamos bylos eiga, pasirūpinti tinkamu atstovavimu, pateikti įrodymus, pranešti teismui apie ketinimą nedalyvauti teismo posėdyje ir nurodyti nedalyvavimo priežastis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-279-684/2020).

23. Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad ieškovas pareiškė ieškinį atsakovei, kai jau yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, todėl teismas bylą nutraukia (CPK 293 straipsnio 3 punktas). Šioms aplinkybėms konstatuoti teismas turėjo išnagrinėti ne tik faktines tapačių bylų aplinkybes, tačiau ir savo išvadas pagrįsti galiojančiu teisiniu reglamantavimu ir kasacinio teismo praktika, kas neleidžia ieškovo, neturinčio teisinio išsilavinimo, bet įgyvendinančio jam įstatymo suteiktas teises kreiptis teisminės gynybos, pareiškiant ieškinį teisme, elgesį vertinti kaip akivaizdų piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis (CPK 42 straipsnio 1, 5 dalys). Bylos nagrinėjimo metu ieškovas taip pat nepiktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, todėl teismas netenkina atsakovės prašymo skirti ieškovui teismo baudą (CPK 95 straipsnio 2 dalis).

Dėl atsakovės prašymo ieškinį palikti nenagrinėtu (CPK 296 straipsnio 1 dalies 7 punktas).

24. Atsakovė mano, kad ieškovas už ieškinį nesumokėjo žyminio mokesčio, nes inicijavo atskirą bylą dėl tariamos žalos priteisimo ne atsakovės bankroto byloje.

25. CPK 83 straipsnio 9 punktas reglamentuoja, kad nuo žyminio mokesčio atleidžiami ieškovai ir turtinius reikalavimus pareiškiantys asmenys – bankroto ar restruktūrizavimo bylose, išskyrus šio Kodekso 80 straipsnio 1 dalies 9 punkte (KEISTA: 2016 11 08 įstatymu Nr. XII-2751 (nuo 2017 07 01).

26. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punktu įstatymų leidėjas siekė, jog jame nurodyti asmenys patirtų kuo mažiau papildomų išlaidų, susijusių su reikalavimais dėl bankrutuojančių įmonių skolinių įsipareigojimų. Nurodytas atleidimo nuo žyminio mokesčio pagrindas nustatytas atsižvelgiant į tai, kad bankrutuojanti ar restruktūrizuojama įmonė gali neturėti pakankamai lėšų ar turto, iš kurio ieškovui arba turtinius reikalavimus pareiškiančiam asmeniui būtų atlygintas jo sumokėtas žyminis mokestis, jeigu reikalavimai būtų patenkinti. Be to, ši norma taip pat realizuoja lygiateisiškumo principą, kadangi pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą bankrutuojančios bei restruktūrizuojamos įmonės nuo žyminio mokesčio atleidžiamos (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-559/2011; 2011 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-694/2011; 2012 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-130/2012; 2013 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2283/2013). Teismų praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad tuo atveju, jei bankrutuojančios įmonės atžvilgiu pareikšti turtiniai reikalavimai yra betarpiškai susiję su tokios įmonės bankroto procesu, pareiškėjai turi būti atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo vadovaujantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punktu, nepaisant to, kad tokie turtiniai reikalavimai nagrinėjami ne pačioje bankroto byloje (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2348/2013, 2013 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2283/2013, 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1063/2013, 2013 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1857/2013; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-510/2014). Todėl vadovaujantis nurodytu teisiniu reglamentavimu ir suformuota teismine praktika, atsakovės argumentai dėl ieškovo ieškinio trūkumų, kuomet ieškinys nėra apmokėtas 15 000 Eur žyminiu mokesčiu, pripažintini nepagrįstais ir jos prašymas ieškovo ieškinį palikti nenagrinėtu atmetamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirtymo.

27. CPK 94 straipsnio, reglamentuojančio bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, 1 dalyje nustatyta, kad kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.

28. Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje aiškinant ir taikant CPK 94 straipsnio nuostatas, išaiškinta, kad, civilinę bylą nutraukus, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos remiantis priežasties teorija; lemiamą reikšmę turi ne galutinio teismo sprendimo priėmimas, o procesinis šalių elgesys, įvertinus bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastingumą, šalių apdairumą, rūpestingumą atliekant procesinius veiksmus, taip pat ir ieškinio padavimą, ir kt. Turi būti atsižvelgta į tai, kad pagal CK 1.1, 6.263 straipsnius kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu ar neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, taip pat vadovautis ir teisingumo bei sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-518-248/2018, 29 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Nagrinėjamu atveju byla nutraukta CPK 293 straipsnio 3 punkto pagrindu nustačius, kad ieškovo tapatūs ieškinio reikalavimai jau buvo išnagrinėti ir atmesti įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Tai reiškia, kad atsakovės bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastimi yra ieškovo neapdairus ir nerūpestingas procesinis elgesys, dėl kurio atsakovė patyrė bylinėjimosi išlaidas.

29. Atsakovės atstovė 2020 m. spalio 28 d. prašymu prašė priteisti Banko patirtas 1 717,16 EUR (su PVM) bylinėjimosi išlaidas, pateikė jų apmokėjimą pagrindžiančius dokumentus. Banko patirtos išlaidos už suteiktas teisines paslaugas apima susipažinimą su bylos medžiaga ir atsiliepimo į ieškovo ieškinį parengimą. Šios išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. 1R-85 (toliau Rekomendacijos) 7 punkte ir 8.2 papunktyje rekomenduojamų priteisti išlaidų maksimalių dydžių, todėl priteisiamos atsakovei iš ieškovo.

30. 2020 m. lapkričio 26 d. prašyme atsakovė nurodė, kad Bankas patyrė papildomų bylinėjimosi išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti, kurias sudaro 919,90 Eur su PVM. Banko patirtos papildomos išlaidos už teisines paslaugas apima pasirengimą ir dalyvavimą 2020 m. spalio 29 d. vykusiame žodiniame teismo posėdyje, taip pat rašytinių paaiškinimų parengimą. Šiuo atveju Rekomendacijų 7 punkte ir 8.16 papunktyje numatytų paslaugų maksimalius dydžius atitinka tik 699,25 Eur suma (559,40 Eur + 139,85 Eur), todėl šis atsakovės prašymas tenkinamas tik iš dallies. Taiga bendra iš ieškovo atsakovei priteisiama suma sudaro 2 416,41 Eur (1717,16 Eur + 699,25 Eur).

31. Valstybė byloje turėjo 5,85 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Šios išlaidos priteisiamos valstybei iš ieškovo, kurio ieškinys atmetamas (CPK 96 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290-291 straipsniais, 293 straipsnio 3 punktu, 98 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

bylą nutraukti.

Priteisti iš ieškovo A. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei Ūkio bankas, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), 2 416,41 Eur (du tūkstančius keturis šimtus šešiolika eurų 41 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovo A. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 5,85 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ((duomenys neskelbtini)), į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini).

Nutartis per 7 dienas nuo jos patvirtintos kopijos įteikimo dienos gali būti skundžiama Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismui.