Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Almanto Padvelskio, Giedrės Seselskytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Larisos Šimanskienės,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės S. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. B. ieškinį atsakovėms Klaipėdos rajono savivaldybės administracijai ir Klaipėdos rajono savivaldybės tarybai dėl nekilnojamojo turto priskyrimo Klaipėdos rajono savivaldybei ir įpareigojimo jį perleisti ieškovei ir pagal trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, valstybės įmonės Turto banko priešieškinį ieškovei S. B. ir atsakovei Klaipėdos rajono savivaldybės administracijai dėl turto pripažinimo valstybės nuosavybe, tretieji asmenys byloje valstybės įmonė Turto bankas, J. R..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7.2. Akcentavo, kad administracinėje byloje Nr. eI3-8637-583/2022 S. B. kreipėsi su skundu į teismą, be kita ko, prašydama įpareigoti atsakovę išregistruoti Nekilnojamojo turto registre (toliau – ir NTR) įregistruotą nuosavybės teisę Lietuvos Respublikai į 787/1666 dalis gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini). Regionų apygardos administracinio teismo 2022 m. gruodžio 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-8637-583/2022 nutarta S. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą. Minėtoje byloje nurodoma, kad buvo pastebėta, jog pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo įgyvendinimo įstatymo nuostatas duomenys, sukaupti Respublikiniame inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biure, NTR nuostatų nustatyta tvarka nebuvo visiškai perkelti į NTR, t. y. neįrašytas gyvenamojo namo likusios neprivatizuotos dalies savininkas. 2022 m. kovo 21 d. buvo ištaisyta techninė klaida ir atnaujinti NTR duomenys, t. y. įregistruota Lietuvos Respublikos nuosavybės teisė į neparduotą gyvenamojo namo dalį. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 15 d. nutartimi byloje Nr. eA-1318-662/2023 S. B. apeliacinis skundas atmestas, Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. gruodžio 13 d. sprendimas paliktas nepakeistas.

7.5. Akcentavo, kad nustatyti, jog ginčo turtas nuosavybės teise priklauso Klaipėdos rajono savivaldybės administracijai, kaip to prašo ieškovė, ir įpareigoti Klaipėdos rajono savivaldybės tarybą perleisti ieškovei nuosavybės teises į ginčo butą, nėra jokio teisinio pagrindo, nes ginčo butas yra valstybės nuosavybė. Be to, šis butas nereikalingas jokioms savivaldybės funkcijoms įgyvendinti.

7.6. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ginčo turto – buto nuosavybės teisės ir nebuvo išviešintos viešajame registre, tačiau dėl to toks turtas netampa bešeimininkiu, tai savaime nepanaikina valstybės nuosavybės teisių į ginčo butą ir nesukuria ieškovei kokių nors teisėtų ir pagrįstų lūkesčių. Nors ieškovė nurodo ginčo turtą sutvarkiusi, investavusi į jį savo lėšas, tačiau taip pat pažymėjo, jog ieškovė neatlygintinai, nemokėdama jokio nuomos mokesčio, 18 metų gyveno valstybei priklausančiame bute.

7.7. Konstatavo, kad iš bylos duomenų yra pakankamas pagrindas teigti, jog nagrinėjamu atveju daiktas (ginčo butas) yra valstybės nuosavybės teisės objektas ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduotas (parduotas ar kitaip pagal įstatymus perleistas) privačių asmenų nuosavybėn ar kitų valstybės ir savivaldybės institucijų žiniai (nuosavybėn), todėl jis turi būti vertinamas kaip priklausantis valstybei nuosavybės teise.

7.8. Nusprendė, jog ieškovės ieškinys yra nepagrįstas, todėl pagrindinis ir visi išvestiniai ieškinio reikalavimai atmestini, o trečiojo asmens priešieškinis tenkintinas, nuosavybės teisių įregistravimo tikslu nustatė faktą, kad nekilnojamasis turtas – butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), yra valstybės – Lietuvos Respublikos nuosavybė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8. Ieškovė S. B. pateikė apeliacinį skundą, juo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą: l) nustatyti, kad nekilnojamasis turtas – butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Klaipėdos rajono savivaldybės administracijai; 2) nustatyti, kad S. B. nuomos / panaudos pagrindais nuo 2005 metų naudojasi butu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiu adresu (duomenys neskelbtini); 3) įpareigoti Klaipėdos rajono savivaldybės tarybą perleisti S. B. nuosavybės teises į butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), priteisti ieškovei lygiomis dalimis iš atsakovės Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos ir trečiojo asmens VĮ Turto banko bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai ir motyvai:

8.1. Nurodo, kad priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į ginčo nekilnojamojo turto istoriją, kas lėmė neteisingą materialinės teisės normų taikymą ir to pagrindu padarytos išvados dėl šio turto priklausymo valstybei neteisingumą.

8.2. Pažymi, kad iš Klaipėdos regioninio valstybės archyvo gauto Klaipėdos rajono valdybos 1993 m. kovo 18 d. potvarkio Nr. 112-v „Dėl leidimo įteisinti buvusiam Priekulės valstybinam paukštininkystės ūkiui gyvenamus namus su ūkio pastatais“ ir prie jo pridėto sąrašo (toliau – potvarkis ir sąrašas) matyti, kad gyvenamasis namas, kuriame yra ginčo butas, buvo pastatytas 1915 metais, t. y. tuo metu, kai nebuvo sukurta nei Lietuvos Respublika, nei Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika, nei atkurta Lietuvos Respublika.

8.3. Akcentuoja, kad ginčo butas kartu su visais pastatais buvo nacionalizuotas iš privačių asmenų. Laikui bėgant nacionalizuotą pastatą pradėjo prižiūrėti Priekulės valstybinis paukštininkystės ūkis. Iš VĮ Registrų centro duomenų bazėje esančių duomenų matyti, kad Priekulės valstybinis paukštininkystės ūkis buvo savivaldybės įmonė.

8.4. Nurodo, kad renkant duomenis civilinei bylai paaiškėjo, kad Ž. skirtas butas nebuvo privatizuotas, todėl jis turėjo likti Priekulės valstybinio paukštininkystės ūkio balanse.

8.5. Tai, kad Priekulės paukštininkystės valstybinis ūkis sovietmečiu valdė turtą patikėjimo teise, o nuosavybės teisę į turtą turėjo valstybė, teisinės reikšmės neturi, nes, atsižvelgiant į aptartą specifinį privatizavimo laikotarpiu galiojusį teisinį reguliavimą, valstybei atkūrus nepriklausomybę toks žemės ūkio sektoriaus turtas (nepaisant to, ar jis valdomas valstybės nuosavybės teise, ar patikėjimo teise) buvo priskirtas savivaldybei, tokiu būdu pradedant pirmąjį savivaldybių vietinio ūkio formavimo etapą.

8.6. Ieškovės vertinimu, turto nereikalingumas savivaldybės funkcijoms įgyvendinti negali būti pagrindu turtą nepripažinti savivaldybės nuosavybe, o ypač tais atvejais, kai turto pripažinimas savivaldybės nuosavybe yra būtinas privatiems asmenims siekiant įgyvendinti savo teises, apginti teisėtus lūkesčius, tai yra tokiais atvejais, kai, nepripažinus savivaldybės nuosavybės teisės į turtą, būtų pažeistos privačių asmenų teisės ir teisėti lūkesčiai.

8.7. Pripažįstant ginčo butą valstybės nuosavybe ir valstybei nesant įpareigotai perleisti ieškovei nuosavybės teisės į ginčo butą, sudaroma situacija, kai ieškovė negalės naudotis savo lėšomis renovuotu ginčo butu ar, valstybei nesutinkant jo parduoti, jo įgyti iš valstybės nuosavybės teise. Valstybei galimai nekompensuojant ieškovės padarytų nekilnojamojo turto pagerinimų vertės, tuo ir vėl būtų pažeistos ieškovės teises.

8.8. Priešingai, negu nurodo pirmosios instancijos teismas, ginčo butas bešeimininkiu tapo dar 1995 m., kai buto savininkė Ž., kuriai buvo skirtas ginčo butas, mirė ir neįgyvendino savo teisės privatizuoti jai 1993 m. kovo 18 d. potvarkiu Nr. 112-v skirtą butą, ir tik dėl valdžios institucijų neveikimo (nesiėmimo nekilnojamojo turto pripažinimo bešeimininkiu procedūrų) jis nebuvo pripažintas bešeimininkiu, tačiau pažymėtina, kad valstybė už savo institucijų ir pareigūnų veiksmus (neveikimą) negali perkelti atsakomybės privačiam asmeniui.

9. Atsakovės Klaipėdos rajono savivaldybės administracija ir Klaipėdos rajono savivaldybės taryba pateikė atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, juo prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pagrindiniai atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai ir motyvai:

9.1. Nurodo, kad atsakovės sutinka su teismo 2023 m. gruodžio 13 d. sprendime išdėstytais motyvais ir argumentais, kurių pagrindu ieškovės ieškinys atsakovėms buvo atmestas, o trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, VĮ Turto banko priešieškinis patenkintas. Mano, kad teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, tinkamai taikė procesinės ir materialinės teisės normas, detaliai ir išsamiai ištyrė visas bylai reikšmingas aplinkybes.

9.2. Pažymi, kad ieškovė apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais motyvais ir argumentais, kuriuos nurodė 2023 m. sausio 16 d. ieškinyje ir 2023 m. kovo 9 d. atsiliepime į priešieškinį, atitinkamai motyvai ir argumentai, dėl kurių nesutinka su pateiktu apeliaciniu skundu, išdėstyti atsakovių šioje byloje teiktuose atsiliepimuose.

10. Trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, VĮ Turto bankas pateikė atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, juo prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pagrindiniai atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai ir motyvai:

10.1. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes atmesdamas ieškinį ir tenkindamas priešieškinį. Pagal CK 95 straipsnį, galiojusį iki 1994 m. gegužės 17 d. įstatymu padarytų pakeitimų, buvo pripažinta tik viena viešosios nuosavybės forma – valstybės nuosavybė. Savivaldybių nuosavybės, kaip savarankiškos viešosios nuosavybės formos, nenumatė ir 1990 m. vasario 12 d. Nuosavybės pagrindų įstatymas. Šio įstatymo 18 straipsnis nustatė, kad valstybės nuosavybės teisę įgyvendina tiek respublikinės, tiek ir vietinės valdžios institucijos (tuometiniai vykdomieji komitetai). Tačiau 1990 m. vasario 12 d. Vietos savivaldos pagrindų įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta, kad savivaldos nuosavybės teisė atsiranda perduodant savivaldybei įstatymo nustatyta tvarka valstybinės nuosavybės objektus.

10.2. Ieškinyje pripažįstama, kad ginčo turtas priklausė Priekulės valstybiniam paukštininkystės ūkiui (CPK 187 straipsnis). Pagal 1964 m. Civilinio kodekso 97, 98 straipsnius valstybė buvo vienintelė viso valstybinio turto savininkė. Tik atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę įvykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Šiuo atveju byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad ginčo turtas nebuvo privatizuotas teisės aktų nustatyta tvarka, todėl jis liko valstybės nuosavybe. Valstybė taip pat nebuvo perdavusi turto Klaipėdos rajono savivaldybei.

10.3. Ginčo turtas nuosavybės teise priklausė Priekulės valstybiniam paukštininkystės ūkiui. Pažymi, jog 1991 m. balandžio 16 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos žemės ūkio bendrovių įstatymas ir Aukščiausiosios Tarybos nutarimas Nr. 1-1223 „Dėl Lietuvos Respublikos žemės ūkio bendrovių įstatymo įsigaliojimo“, kuriame buvo nustatyta, kad kolūkiai ir tarybiniai ūkiai gali būti pertvarkomi į žemės ūkio bendroves, privatizavus jų turtą pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Kolūkio (tarybinio ūkio), kaip žemės ūkio įmonės, turto privatizavimo santykius reglamentavo 1991 m. liepos 30 d. priimto Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo nuostatos.

10.4. Šiuo atveju ginčo turtas nebuvo privatizuotas teisės aktų nustatyta tvarka, todėl jis tapo valstybės nuosavybe. Valstybė nebuvo perdavusi ginčo turto Klaipėdos rajono savivaldybei ir šis turtas nebuvo privatizuotas. Be to, pagal 1964 m. CK nuostatas, turtą, priskirtą valstybinėms, tarpkolūkinėms, valstybinėms kolūkinėms ir kitokioms valstybinėms – kooperatinėms organizacijoms, operatyviai tvarkė šios organizacijos, kurios, neviršydamos įstatymų nustatytų ribų, vykdė turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo teises, tačiau to turto savininke likdavo valstybė.

10.5. Pažymi, kad, pripažinus turtą valstybės nuosavybe, perleidimas tretiesiems asmenims, taip pat ir ieškovei, galimas tik viešo aukciono būdu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė kaip nepagrįstą ir reikalavimą dėl įpareigojimo perduoti turtą išimtinai ieškovei.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis), bylą nagrinėja neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

12. Pagal CPK 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Šiuo atveju šalys savo reikalavimus ir atsikirtimus grindžia vien rašytiniais įrodymais, procesiniuose dokumentuose pakankamai išsamiai išdėstė savo paaiškinimus ir argumentus, todėl darytina išvada, jog nėra būtinybės skirti žodinį bylos nagrinėjimą.

13. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys dėl nekilnojamojo turto priskyrimo Klaipėdos rajono savivaldybei ir įpareigojimo jį perleisti ieškovei atmestas, trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, priešieškinis tenkintas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme

14. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

15. Teisme gauti V. B. rašytiniai paaiškinimai, su kuriais pridedamas VĮ Regitrų centro Juridinių asmenų registro pagrindinių duomenų išrašas.

16. Apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis, ir šį įrodymą priimti. Teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad V. B. šioje byloje nedalyvauja kaip proceso šalis, atsisako priimti pateiktus įrodymus ir jų nevertina.

Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo (ne)teisėtumo

17. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nekilnojamasis turtas – butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), yra valstybės Lietuvos Respublikos nuosavybė. Todėl nusprendė, kad nustatyti, kad ginčo turtas nuosavybės teise priklauso Klaipėdos rajono savivaldybės administracijai, kaip to prašo ieškovė, ir įpareigoti Klaipėdos rajono savivaldybės tarybą perleisti ieškovei nuosavybės teises į ginčo butą nėra jokio teisinio pagrindo, nes ginčo butas yra valstybės nuosavybė.

18. Apeliantė nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į ginčo nekilnojamojo turto istoriją, todėl tai lėmė neteisingą materialinės teisės normų taikymą ir to pagrindu padarytos išvados dėl šio turto priklausymo valstybei neteisingumą. Apeliacinės instancijos teismas su apeliantės argumentais nesutinka.

19. CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą.

20. Kasacinio teismo praktikoje apibendrinta, kad nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė ir nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi ne mažiau kaip dešimt metų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-263-701/2016, 25 punktas; 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-611/2018, 21 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

21. Pagal CK 4.69 straipsnio 1 dalį, įgyjamąja senatimi nuosavybėn gali būti įgyjami tik tie daiktai, kurie gali būti privačios nuosavybės teisės objektais. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus.

22. Nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. jais nesirūpina, jų neprižiūri, neregistruoja į juos savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. lapkričio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-270-916/2023 31 punktas)

23. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvas negali būti aiškinamas kitaip kaip draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų tokio įgijimo sąlygų buvimo. Draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į viešosios nuosavybės teise priklausantį turtą reiškia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

24. Byloje nėra ginčo, kad ginčo butas nuosavybės teise nepriklauso apeliantei. Ji pati pripažįsta faktą, jog gyvendama drauge su mama matė, kad gretimame bute niekas negyveno, juo niekas nesinaudojo ir nebuvo privatizavęs, todėl gavusi atsakingų seniūnijos darbuotojų žodinį pritarimą, ji sutvarkė ir įrengė apleistą butą.

25. 1964 m. CK 97 straipsnyje buvo nustatyta, kad viešosios nuosavybės teisės subjektai Lietuvos Respublikoje yra valstybė ir savivaldybės. 2001 m. CK 98 straipsnio 4 punkte nurodyta, kad viešosios nuosavybės teisės objektai Lietuvos Respublikoje yra valstybinių (savivaldybių) įmonių, įstaigų ir organizacijų turtas. Pagal 1964 m. CK 99 straipsnio 1 dalį, valstybės ir savivaldybių turtą valdo, naudoja ir disponuoja juo atitinkamai Lietuvos Respublikos aukščiausiosios valstybinės valdžios bei valdymo institucijos ir vietinės valdžios bei valdymo institucijos, remdamosi Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais norminiais aktais. 1964 m. CK 153 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta, kad priklausinį, tai yra daiktą, skirtą tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijusį su juo bendra ūkine paskirtimi, ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu įstatymas arba sutartis nenustato ko kita. Tokia pat nuostata numatyta ir 2001 m. CK 4.14 straipsnio 1 dalyje.

26. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2007, 2008 m. lapkričio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2008, 2015 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-378/2015). Kilus ginčui dėl nekilnojamųjų daiktų buvimo viešosios nuosavybės teisės objektais, turi būti atsižvelgiama į nuosavybės rūšies pertvarkymo iš viešosios į privačią teisinį reguliavimą. Atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, pradėtas formuoti privačios nuosavybės teise grindžiamas šalies ūkis (Konstitucijos 46 straipsnis) ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka buvo perleidžiama privatiems subjektams. Viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011, 2023 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-270-916/2023).

27. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2007; 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2008). Dėl to nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Bet koks valstybei priklausančio daikto valdymas, nepriklausomai nuo jo laiko ir bet kokių kitų aplinkybių, negali būti pripažintas pagrindu įgyjamajai senačiai taikyti. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir, pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį, draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo.

28. Kartu pažymėtina, kad, okupacinei valdžiai 1940 m. ir vėliau įvykdžius nacionalizaciją ir kitais neteisėtais būdais nusavinus privačią nuosavybę, buvo paneigta teisė turėti privačią nuosavybę, tačiau nuosavybės teisių, pažeistų neteisėtai nusavinant privačią nuosavybę, atkurti remiantis tuo metu galiojusiais įstatymais buvo neįmanoma, t. y. tam buvo būtina įstatymu nustatyti specialų (ad hoc) teisinį reguliavimą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas). Aukščiausioji Taryba 1991 m. birželio 18 d. priėmė įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, įsigaliojusį 1991 m. rugpjūčio 1 d., kuriame buvo nustatyta, kokiems asmenims, į kokį turtą, kokiomis sąlygomis ir kokia tvarka yra atkuriamos nuosavybės teisės. Byloje nėra duomenų, kad dėl gyvenamojo namo, kuriame yra ginčo butas, būtų vykdomas nuosavybės teisių atkūrimas pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą.

29. Nustatyta, kad ginčo turtas nebuvo privatizuotas teisės aktų nustatyta tvarka, todėl jis išliko valstybės nuosavybe. Valstybė nebuvo perdavusi ginčo turto Klaipėdos rajono savivaldybei ir šis turtas nebuvo privatizuotas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ginčo butas nuosavybės teise priklauso valstybei, todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad jis buvo bešeimininkis ir negali būti tenkinamas ieškovės reikalavimas. Apeliacinės instancijos teismas su šia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka.

30. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog byloje esančia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 15 d. nutartimi nustatyta, kad Klaipėdos rajono valdyba 1993 m. kovo 18 d. potvarkiu leido Priekulės paukštininkystės valstybiniam ūkiui įteisinti ir teisiškai įregistruoti gyvenamuosius namus su jiems priklausančiais ūkio pastatais. Kartu buvo pateiktas sąrašas nekilnojamojo turto objektų, kuriuos buvo leista šiam ūkiui įregistruoti, tarp jų ir ginčo gyvenamąjį namą. Perkeliant duomenis iš Respublikinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro į Nekilnojamojo turto registrą buvo padaryta techninė klaida – į Nekilnojamojo turto registrą nebuvo įrašyta informacija, kad, vadovaujantis anksčiau nurodytu potvarkiu, 1993 m. kovo 18 d. Priekulės paukštininkystės valstybiniam ūkiui leista teisiškai įregistruoti gyvenamąjį namą su jo priklausiniais, todėl buvo nuspręsta ištaisyti klaidą ir 2022 m. kovo 21 d. Nekilnojamojo turto registre buvo įrašytas juridinis faktas, kad 787/1666 dalys gyvenamojo namo nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, kurį patikėjimo teise valdo anksčiau minėtas ūkis.

31. Remiantis informacinės teismų sistemos LITEKO duomenimis, nustatyta, kad civilinėje byloje Nr. e2YT-135-867/2023 ieškovė (minėtoje byloje pareiškėja) 2022 m. sausio 31 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo pareiškė reikalavimą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji įgyjamosios senaties būdu nuosavybės teise įgijo butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Iš šios civilinės bylos duomenų nustatyta, kad byloje buvo pateikti patikslinti Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašai, ir 2022 m. kovo 21 d. Nekilnojamojo turto registre buvo įrašytas juridinis faktas, kad 787/1666 dalys gyvenamojo namo nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, šį turtą patikėjimo teise valdo Priekulės paukštininkystės valstybinis ūkis. Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. sausio 19 d. nutartimi priimtas pareiškėjos pareiškimas dėl pareiškimo atsisakymo ir civilinė byla nutraukta.

32. Nekilnojamojo turto registro duomenys (esantys civilinėje byloje Nr. e2YT-135-867/2023) patvirtina, kad keturių butų gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatytas 1915 m., jo bendras plotas 166,60 kv. m, gyvenamasis plotas 102,98 kv. m. Kadastro duomenys nustatyti 1992 m. rugsėjo 21 d. Gyvenamojo namo priklausiniai: pastatas – tvartas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiti inžineriniai statiniai – kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Nuosavybės teisė Lietuvos Respublikai į 787/1666 dalis pastato Nr. (duomenys neskelbtini) įregistruota 1993 m. kovo 18 d. Miesto (rajono) valdybos potvarkio Nr. 112-V pagrindu, įrašas galioja nuo 2022 m. kovo 21 d. Turto patikėjimo teise patikėtiniui Priekulės paukštininkystės valstybiniam ūkiui į 787/1666 dalis pastato Nr. (duomenys neskelbtini) buvo įregistruota 1993 m. kovo 18 d. Miesto (rajono) valdybos potvarkio Nr. 112-V pagrindu, įrašas galioja nuo 2022 m. kovo 21 d. Pagal šį potvarkį (1993 m. kovo 18 d.) buvo įregistruota valstybės nuosavybės teisė, valdytojas patikėjimo teise buvo Priekulės paukštininkystės valstybinis ūkis. Nors apeliantė teigia, kad gyvenamasis namas negalėjo priklausyti valstybei, nes Priekulės paukštininkystės valstybinis ūkis buvo savivaldybės įmonė, todėl turtas galėjo priklausyti nebent savivaldybei, iš šio apeliacinio skundo argumento matyti, kad pareiškėja painioja nuosavybės ir turto valdymo patikėjimo teise sampratas. Pagal šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 2 straipsnio 12 dalį turto patikėjimo teisė – valstybės ar savivaldybių institucijos, Lietuvos banko, valstybės ar savivaldybės įmonės, įstaigos, organizacijos teisė savo įstatuose (nuostatuose), taip pat valstybės ar savivaldybės įmonių, įstaigų, organizacijų veiklą reglamentuojančiuose norminiuose aktuose nustatyta tvarka bei sąlygomis valdyti, naudoti valstybės ar savivaldybių perduotą turtą ir disponuoti juo nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių bei interesų. Turto valdymas patikėjimo teise nesukuria nuosavybės teisės, taigi, turto patikėtinis negali įgyti nuosavybės teisės į turtą. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo nustatyti, kad nekilnojamasis turtas – butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Klaipėdos rajono savivaldybės administracijai.

33. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo, kad nors nagrinėjamu atveju ginčo turto – buto nuosavybės teisės nebuvo išviešintos viešajame registre, tačiau dėl to toks turtas netampa bešeimininkiu, tai savaime nepanaikina valstybės nuosavybės teisių į ginčo butą ir nesukuria ieškovei kokių nors teisėtų ir pagrįstų lūkesčių. Akcentuotina, kad ištaisius klaidą 2022 m. kovo 21 d. Nekilnojamojo turto registre buvo įrašytas juridinis faktas, kad 787/1666 dalys gyvenamojo namo nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, o šį turtą patikėjimo teise valdo anksčiau minėtas ūkis. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovės ieškinio reikalavimų ir nuosavybės teisių įregistravimo tikslu nustatė faktą, kad nekilnojamasis turtas butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), yra valstybės Lietuvos Respublikos nuosavybė.

34. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ginčo butas tebepriklauso valstybei, ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir vertindamas įrodymus įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė (CPK 185 straipsnis). Teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo butas valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduotas (parduotas ar kitaip pagal įstatymus perleistas) privačių asmenų nuosavybėn, todėl jis turi būti vertinamas kaip priklausantis nuosavybės teise valstybei. Vien tik faktinis ieškovės naudojimasis butu, jo išlaikymas, priežiūra, siekiant susikurti sau geresnes gyvenimo sąlygas, nesant kitų asmenų prieštaravimams, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog ieškovė yra sąžininga valdytoja ir jai turėtų būti perleistos nuosavybės teisės į ginčo butą.

35. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis bylos medžiaga, mano, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, įrodymus ištyrė ir įvertino laikydamasis CPK 176–185 straipsniuose reglamentuotų įrodinėjimo proceso taisyklių, nustatė visas svarbias bylai faktines aplinkybes, jas tinkamai įvertino, skundžiamame teismo sprendime detaliai nurodė, kokie įrodymai pagrindžia teismo padarytas išvadas ir kuriais įrodymais vadovaudamasis teismas atmetė ieškovės reikalavimus. Tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus, byloje esančius rašytinius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė (ieškovė), nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog skundžiamas teismo sprendimas yra nepagrįstas ar kad jį priimant buvo pažeistos materialiosios ir procesinės teisės normos.

36. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad vien tai, jog teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo bylos šalis, nėra pagrindas nuspręsti, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; 2015 m. liepos 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015). Pagal teismų praktiką, teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes, ir konstatuoti tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2014).

37. Įvertinusi visus apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog kiti skundo argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

38. Vadovaudamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir išsamiai išanalizavo byloje pateiktus šalių argumentus, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų (CPK 329–330 straipsniai), tai yra visiškai atskleidė bylos esmę ir iš esmės priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 328 straipsnis), o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti šį teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

39. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

40. Kadangi ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, apeliacinės instancijos teisme jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

41. Atsakovės Klaipėdos rajono savivaldybės administracija ir Klaipėdos rajono savivaldybės taryba bei trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, VĮ Turto bankas nepateikė bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimų į apeliacinį skundą pagrindžiančių dokumentų, todėl klausimas dėl šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nesprendžiamas.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.