Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalė Burdulienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus prašymą dėl uždarosios akcinės bendrovės „Frondita“ bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuoti asmenys V. B., Ž. M., P. L., G. V., S. L., J. R., K. S. ir Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

bankrutavusios UAB „Frondita“ kreditorius Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius (toliau – VSDFV Kauno skyrius) kreipėsi į teismą, prašydamas UAB „Frondita“ bankrotą pripažinti tyčiniu.

Prašymą grindžia tuo, kad atsakovės veikla buvo perkelta į kitą susijusią įmonę (ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Nurodo, kad UAB „Reditus amnis“ ir BUAB „Frondita“ sieja analogiška veikla, turtas, tie patys vadovai (išskyrus akcininkę), darbuotojai, ta pati veiklos vykdymo vieta – Taikos pr. 4, Kaunas.

Pareiškėjo nuomone, tyčinis įmonės bankrotas pripažintinas ir tuo pagrindu, kad nemokumo administratorius kreditoriams pateikė informaciją, kad jokio turto BUAB „Frondita“ neturi. Tačiau yra žinoma, kad antstolis, vykdydamas išieškojimą iš BUAB „Raviluta“, už skolą UAB „Frondita“ perdavė stakles. Bendrovės finansiniuose dokumentuose tai neatsispindi. Pažymi, kad kreditorius VSDFV Kauno skyrius 2018-12-27 sprendimu Nr. VIA-SP2F-102 UAB „Raviluta“ turtui iki 2023-12-27 nustatė priverstinį įkeitimą – gręžimo staklėms OPTIMAT (duomenys neskelbtini) inventoriaus Nr. 07, kurių vertė įkeitimo metu buvo nustatyta 18 720 Eur, šį priverstinį įkeitimą įregistravo VĮ Registrų centro Hipotekos registre 2018-12-28. UAB „Raviluta” buvęs vadovas nurodytą turtą priėmė saugoti bei pasirašytinai patvirtino, kad yra įspėtas apie atsakomybę už sprendime turtui nustatytų apribojimų pažeidimus, tačiau šio turto neišsaugojo ir BUAB “Raviluta” bankroto administratorei neperdavė. Manytina, kad tai tos pačios staklės, kurios buvo perduotos UAB „Fronditai“. UAB „Frondita“ buvo UAB „Raviluta“ apskaitą tvarkantis juridinis asmuo, įgaliotas asmuo – G. V.. UAB ”Raviluta” 2021-01-13 išregistruota iš JAR pasibaigus bankroto procedūrai (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

Pareiškėjui kilo abejonės dėl 2018-12-03 transporto priemonės Honda CRV pirkimo–pardavimo sandorio pagrįstumo, t. y. pareiškėjas mano, jog šio sandorio suma buvo aiškiai per maža ir šis automobilis buvo parduotas, siekiant išvengti darbuotojams neišmokėto darbo užmokesčio grąžinimo. Tikėtina, kad automobilis buvo parduotas, kai prasidėjo teisminiai ginčai tarp darbuotojų ir UAB „Frondita“ dėl neišmokėto darbo užmokesčio (civilinė byla Nr. e2-187-615/2019) ir šiam turtui galėjo būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės, skolos grąžinimui užtikrinti. Todėl pareiškėjo nuomone, yra pagrindas pripažinti, kad buvo sudarytas nuostolingas, ekonomiškai nenaudingas įmonei sandoris (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

VSDFV Kauno skyrius nurodo, jog BUAB „Frondita“ įsipareigojimai 2019-05-20 buvo 64 576,00 Eur, o 2019-10-15 mokėtinos sumos sudarė 52 125 Eur, todėl daro prielaidą, jog galėjo būti pažeistos pirmos ir antros eilės kreditorių teisės. Be to, pažeidžiant 1 ir 2 eilės kreditorių reikalavimus, 2019-05-10 BUAB „Frondita“ akcininkei ir vyr. buhalterei G. V. buvo išmokėti 4135 Eur. Dėl šių aplinkybių VSDFV mano, jog buvo pažeistas atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumas (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktas). VSDFV nurodo, jog apyvartos žiniaraštyje laikotarpiu 2019-05-01 – 2020-05-20 nurodytos beviltiškos skolos 34 944,57 Eur sumai, iš kurių 30 091,52 Eur buvo išmokėta BUAB „Frondita“ atskaitingam asmeniui – buvusiam direktoriui, kuris, būdamas skolingas bendrovei, mirė, jokio turto nepaliko, įpėdinių taip pat nėra, todėl jo skola buvo pripažinta kaip beviltiška. Tačiau tuo metu, kai atskaitingam asmeniui buvo išmokėtos pirmiau nurodytos sumos, skola valstybės biudžetui nuolat augo. VSDFV Kauno skyriaus 2019-06-19 teiktas kreditorinis reikalavimas, iškėlus bankroto bylą ne teismo tvarka, sudarė 1414,75 Eur (neatleisti 6 darbuotojai), 2021-01-05 Kauno apygardos teismo nutartimi patvirtintas patikslintas 13 856,31 Eur kreditorinis reikalavimas bei 2020-06-26 patvirtintas VSDFV Alytaus skyriaus 13813,19 Eur kreditorinis reikalavimas, kuris susidarė dėl lėšų pervedimo darbuotojams iš Garantinio fondo. VMI prie FM 2019-06-04 pateiktas kreditorinis reikalavimas, iškėlus bankroto bylą ne teismo tvarka – 2488,06 Eur, 2019-07-02 patikslintas kreditorinis reikalavimas sudarė 13141,32 Eur, t. y. toks pat, kaip ir iškėlus bankroto bylą teisme. Bankroto byloje nei vienas paslaugų tiekėjas ar buhalterinių paslaugų gavėjas nėra pateikęs kreditorinio reikalavimo.

VSDFV prie FM nuomone, sudarant 2018 m. finansinę atskaitomybę tyčia buvo padarytos klaidos tam, kad 2019 m. būtų galima išsikelti neteisminį bankrotą. Netinkamai tvarkyta atsakovės buhalterinė apskaita (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas). VĮ Registrų centrui UAB „Frondita“ balansai už 2016, 2017, 2018 metus pateikti nesilaikant teisės aktuose nustatytų terminų. Darbuotojų teigimu, tuo metu teisme buvo nagrinėjamos civilinės bylos dėl neišmokėto darbo užmokesčio. 2016 metų balansas VĮ Registrų centras buvo pateiktas 2019-10-25, jau įsiteisėjus nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo. Išanalizavus pateiktų balansų duomenis nustatyta, kad skiriasi balansų 2016-12-31, 2017-12-31, 2018-12-31 likučiai. Buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo sąraše nurodyta 11 sutarčių, tačiau buvusios darbuotojos žino, kad prieš keliant bankroto bylą ne teismo tvarka, pagal sutartis bendrovė teikė paslaugas apie 30 įmonių (pirkėjų žiniaraštis 241 už laikotarpį 2019-01-01 – 2019-04-30). Bendrovės sudarytų sutarčių su paslaugų tiekėjais sąraše nėra sutarčių su fiziniais asmenimis dėl patalpų ir garažo nuomos (VĮ Registrų centro duomenimis, patalpų, adresu Taikos pr. 4, Kaune, nuomos sutartis baigėsi 2017-06-25), tačiau pateiktuose dokumentuose nurodytos nuomos sąnaudos 2019-05-20 sudarė 6 259,90 Eur. Iš pateiktų dokumentų taip pat nustatyta, kad buvo sumokėtas 176,00 Eur nekilnojamo turto mokestis, nors bendrovė nekilnojamo turto neturi.

Atsiliepimu į prašymą atsakovės nemokumo administratorė UAB „Reniva“ sutiko su kreditoriaus (pareiškėjo) išdėstyta pozicija ir nurodė, kad pareiškime išdėstyti argumentai atitinka LR Juridinių asmenų nemokumo įstatymo 70 straipsnio 1 dalies nuostatas. Todėl nemokumo administratorius prašo teismo pripažinti UAB „Frondita“ bankrotą tyčiniu.

Suinteresuotas asmuo kreditorė Ž. M. (buvusi atsakovės darbuotoja) prašo teismo pripažinti atsakovės bankrotą tyčiniu. Nurodo, kad 2018 m. rugpjūčio mėn. kreditorei nutraukus darbo sutartį su UAB Frondita ir pastarąjai neatsiskaičius su darbuotoja, 2018 m. spalio 22 d. ji atsakovei pareiškė ieškinį. Direktorius P. L. pareiškė, kad jei bylą laimės kreditorė, jis iškels UAB „Frondita“ bankrotą ir ji nieko negaus, šiuos žodžius paminėjo ir teismo posėdyje. 2019 m. balandžio 25 d. Kauno apylinkės teismas visiškai patenkino ieškinį dėl neišmokėto darbo užmokesčio. Kol neįsiteisėjo teismo sprendimas, UAB „Frondita“ vadovai direktorius P. L. ir akcininkė (tiesioginė bendrovės vadovė) G. V. ėmėsi veiksmų iškelti UAB „Frondita“ neteisminį bankrotą. 2019 m. gegužės 2 d. buvo įkurta UAB „Reditus amnis”, reg. adresas (duomenys neskelbtini) (akcininkės G. V. gyv. vieta), veiklos sritis ta pati kaip ir atsakovės – buhalterinių paslaugų teikimas ir antspaudų gamyba/pardavimas, veiklos vykdymo vieta su visu materialiniu turtu – Taikos pr.4, Kaunas. Palaipsniui buvo perkelti darbuotojai iš UAB „Frondita“ į UAB „Reditus amnis“, apie 30 sutarčių, sudarytų su buhalterinių paslaugų pirkėjais, buvo tiesiog perkelta į naują įmonę. UAB „Frondita“ vadovai tęsia veiklą tik kitu pavadinimu – UAB „Reditus amnis“, žlugdant pirmtakę įmonę, paliekant ir auginant skolas ir kreditorinius įsipareigojimus. Pažymi, jog UAB „Frondita“ akcininkė G. V. buvo ir UAB „Frondita“ finansininkė, todėl buvo paprasčiau UAB „Frondita“ finansinius dokumentus suruošti/pritaikyti neteisminiam UAB „Frondita“ bankrotui. Vien tai, kad 2019 metais sudarant metines finansines ataskaitas nebuvo atstatytas ilgalaikio turto nusidėvėjimas (perleisto leng. automobilio savikaina į sąnaudas nurašyta du kartus), kuris ženkliai lėmė 2019 m. susidariusį nuostolį, rodo nesąžiningą veiką. Nesąžiningą/netvarkingą buhalterinių dokumentų tvarkymą rodo ir metinių finansinių ataskaitų nesutapimai (nėra tęstinumo), greičiausiai dėl to, kad perdarinėti atbuline data ir kelis kartus. Registrų centrui pateiktos finansinės ataskaitos nesilaikant terminų. Be to, buvo padaryta ir daugiau nuostolingų sandorių: IT pardavimas ženkliai žemesne rinkos kaina, brangių staklių perleidimas ir prekių, skirtų perparduoti perleidimas be piniginių lėšų gavimo, nurašant į nuostolį debitorinius įsipareigojimus, pirmoje eilėje išsimokant kreditorinius įsipareigojimus susijusiems asmenims (tikėtina, priskaičiuotas atbuline data, kad išsiimti likusias lėšas), įdarbinant naują darbuotoją (po neteisminio bankroto išsikėlimo) ir neatleidžiant dirbančių, taip didinant įsipareigojimus.

Suinteresuotas asmuo kreditorė V. B. (buvusi atsakovės darbuotoja) su pareiškėjos prašymu sutinka, prašo atsakovės bankrotą pripažinti tyčiniu. Nurodo, kad kilus ginčui dėl jai neišmokėto darbo užmokesčio, nutraukus darbo sutartį su UAB „Frondita“, Darbo ginčų komisijoje direktorius pagrasino, kad jeigu teisme ji laimės bylą dėl neišmokėto atlyginimo, jis iškels bankrotą UAB „Frondita“. Tokiu tikslu jis suklastojo 2018 metų finansines ataskaitas, parodė 28 875,0 Eur nuostolį ir 2019 m. balandžio 20 d. išsikėlė neteisminį bankrotą. 2019 m. balandžio 25 d. Kauno apylinkės teismas priėmė sprendimą dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo. 2019 m. balandžio 29 d. buvo įsteigta nauja įmonė UAB „Reditus amnis“, kuri užsiima ta pačia kaip atsakovės veikla ir UAB „Frondita“ verslas perkeltas į naują įmonę. Pažymi, kad UAB „Frondita“ tiesioginis vadovas buvo ne direktorius P. L., o vienintelė akcininkė G. V. (P. L. mama). Ji buvo ir UAB „Frondita“ finansininkė, sudarinėjusiu finansines ataskaitas, kurios VĮ Registrų centrui buvo pateiktos gerokai pavėluotai.

Suinteresuoti asmenys P. L. ir G. V. atsiliepimu į prašymą prašo jį atmesti ir priteisti jų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad nepagrįstai pareiškėjas tvirtina, kad atsakovės veikla buvo perkelta į kitą įmonę. VSDFV neteisingai nurodo, jog UAB „Reditus amnis“ ir BUAB „Frondita“ yra tie patys vadovai. Ieškinyje nurodyta, jog UAB „Reditus amnis“ direktorė yra S. L., o BUAB „Frondita“ vadovas buvo P. L., be to skiriasi ir akcininkai. Nors VSDFV teigia, jog BUAB „Frondita“ turtas, t. y. interneto svetainė, buhalterinės apskaitos programos licencija, kompiutrerinė technika ir kt., atiteko UAB „Reditus amnis“, tačiau nepateikė jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Be to, VSDFV nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, kad UAB „Reditus amnis“ perėmė UAB „Frondita“ nebaigtas vykdyti sutartis arba reikalavimo sąlygas, nors tokia sąlyga yra būtina tyčinio bankroto nustatymui. Nors VSDFV įrodinėja, jog antstolis, vykdydamas išieškojimą iš BUAB „Raviluta“, už skolą BUAB „Frondita“ perdavė stakles, tačiau BUAB „Frondita“ nemokumo administratorius kreditoriams pateikė informaciją, kad jokio turto BUAB „Frondita“ neturi. Įmonės turtas atsispindi įmonės balanse. VSDFV pareiškime nurodo, jog BUAB „Frondita“ finansiniuose dokumentuose neva perduotos staklės nenurodytos, tačiau pačių finansinių dokumentų teisingumo VSDFV neginčija. Pažymi, kad transporto priemonė Honda CRV buvo parduota iki bankroto bylos iškėlimo BUAB „Frondita“. Patys darbuotojai, kurių teises neva pažeidė šis sandoris jo niekada neginčijo. VSDFV nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų, jog sandoris buvo sudarytas siekiant išvengti prievolės kreditoriams. Nors VSDFV teigia, jog buvo pažeistas atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumas, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kad įmonė turėjo kitų neginčytinai mokėtinų sumų. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pažeisdamas mokėjimų eiliškumą bendrovės vadovas tyčia siekė išvengti atsiskaitymų su kitais kreditoriais, esmingai bloginti įmonės turtinę padėtį ir sukelti įmonės bankrotą. Nagrinėjamu atveju BUAB „Frondita“ įsipareigojimų skirtumas tarp 2019-05-20 ir 2019-10-15 sudarė 12451,00 Eur, tokia suma negali būti laikoma esminė įmonės turto dalimi. Pareiškėjas nepagrindė ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyto tyčinio bankroto požymio. Nepagrįstas pareiškimo argumentas, kad buvo netinkamai tvarkomi įmonės finansinės apskaitos dokumentai. VSDFV nurodo, jog apyvartos žiniaraštyje laikotarpiu 2019-05-01 – 2020-05-20 nurodytos beviltiškos skolos 34944,57 Eur sumai, iš kurių 30091,52 Eur yra susijusiam asmeniui išduoti ir negrąžinti, nėra ir skaičiuotų palūkanų. Pažymi, jog ši suma buvo išmokėta BUAB „Frondita“ atskaitingam asmeniui – buvusiam direktoriui, kuris būdamas skolingas bendrovei mirė, jokio turto nepaliko, įpėdinių taip pat nėra, todėl jo skola buvo pripažinta kaip beviltiška. Be to, VSDFV teigia, jog sudarant 2018 m. finansinę atskaitomybę tyčia buvo padarytos klaidos tam, kad 2019 m. būtų galima išsikelti neteisminį bankrotą, tačiau nepateikė jokių duomenų, kad dėl nustatyto netinkamo BUAB „Frondita“ buhalterinės apskaitos vedimo negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Pripažįsta, kad netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas yra neteisėtas veiksmas, už kurį įmonės vadovui gali būti taikoma teisinė atsakomybė, tačiau netinkamas apskaitos tvarkymas ne visais atvejais reiškia tyčinį bankrotą. Tuo tarpu, ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu įmonės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, jei yra pakankamai duomenų išvadai, kad netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu buvo padaryta žala įmonės kreditoriams, o įmonės dokumentų neperdavimu siekiama nuslėpti įmonės turto iššvaistymą ar įstatymo nuostatas pažeidžiančius atsiskaitymus su pasirinktais kreditoriais (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-476-330/2018, 2018 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-702-823/2018). Tokių aplinkybių nagrinėjamu atveju VSDFV nepagrindė, todėl nėra pagrindo tenkinti reikalavimą BUAB „Frondita“ bankrotą pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytu pagrindu.

Kreditorė Valstybinė mokesčių inspekcija prie FM (toliau – VMI prie FM) atsiliepimu į pareiškimą prašo teismo nustačius, kad įmonė buvo prie bankroto privesta tyčia, pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu. Nurodo, kad VMI prie FM 2020-07-10 raštu Nr. RNA-17811 tuo metu buvusio bendrovės nemokumo administratoriaus UAB „Start Invest“ buvo paprašyta pateikti informaciją ir paaiškinimus, siekiant nustatyti galimo bendrovės tyčinio bankroto požymius. Administratoriaus 2020-08-13 raštu buvo pateiktas atsakymas, kuriame nebuvo išsamiai atsakyta į VMI prie FM rašte išdėstytus klausimus. Buvusio administratoriaus UAB „Start Invest“ pateiktoje 2020-01-10 informacijoje pirmajam bendrovės kreditorių susirinkimui buvo nurodyta, kad „Įmonės vadovas, vykdydamas Nemokumo administratoriaus įsakymą, nepraleisdamas teismo nustatyto termino, perdavė nemokumo administratoriui Įmonės dokumentus bei Įmonės antspaudą“. Naujasis bendrovės nemokumo administratorius UAB „Reniva“, pradėjęs administruoti bankrutuojančią UAB „Frondita“, 2021-05-11 pateikė sąrašą dokumentų buvusiam bendrovės vadovui, kurie administratoriaus manymu nebuvo periimti ankstesnio administratoriaus, ar buvęs vadovas nebuvo jų pateikęs ankstesniam administratoriui (UAB „Reniva“ informacija 2021-05-27 kreditorių susirinkimui). Taigi, tikėtina, kad ankstesnis bendrovės nemokumo administratorius bendrovės kreditoriams teikė netikrą informaciją, taip galimai siekdamas nuslėpti bendrovės tyčinio bankroto požymius atitinkančią informaciją.

Dėl taikytino teisinio reglamentavimo

2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus JANĮ, neteko galios Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ) su visais pakeitimais ir papildymais (JANĮ 153 straipsnis). JANĮ 155 straipsnyje, reglamentuojančiame pereinamąsias nuostatas dėl nemokumo procesų, nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo (JANĮ) nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus šio įstatymo nuostatas, reguliuojančias: 1) atlygį nemokumo administratoriui; 2) kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką; 3) reikalavimus restruktūrizavimo plano turiniui ir įgyvendinimo trukmei; 4) kreditorių balsavimą dėl restruktūrizavimo plano; 5) nemokumo administratoriaus skyrimą bankroto byloje. To paties straipsnio 2 dalis numato, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms išimtims taikomas ĮBĮ.

Kasacinio teismo praktikoje pripažinta, kad įstatyme įtvirtintos taisyklės dėl tyčinio bankroto yra materialiojo pobūdžio. Todėl sąlygų, kokia veikla laikoma tyčiniu bankrotu, apibrėžimas, prezumpcijų elgesio neteisėtumui nustatymas yra materialinio pobūdžio norma, kuriai netaikoma atgalinio galiojimo išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016, 24 punktas). Vadinasi, prašymo dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimo klausimas yra susijęs su veiksmų, kurie yra tyčinio bankroto pagrindas, atlikimo metu galiojusio teisinio reglamentavimo taikymu, todėl taikytinas teisinis reglamentavimas turi būti nustatomas pagal veiksmų (neveikimo), kuriais buvo įrodinėjamas tyčinis bankrotas, atlikimo laiką. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas naujausiuose išaiškinimuose dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimui taikytino teisinio reglamentavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-210-313/2021, 32–33 punktai, 2021 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-378/2021, 51 punktas).

Nagrinėjamu atveju, bendrovės bankroto procedūra inicijuota galiojant ĮBĮ nuostatoms, UAB „Frondita“ bankroto byla iškelta Kauno apygardos teismo 2019 m. spalio 4 d. nutartimi, t. y, iki JANĮ įsigaliojimo. Be to, veiksmai, kuriais grindžiamas reikalavimas dėl BUAB „Frondita“ bankroto pripažinimo tyčiniu, atlikti galiojant ĮBĮ nuostatoms, nors pareiškimas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu pateiktas po JANĮ įsigaliojimo, tačiau klausimas dėl UAB „Frondita“ bankroto pripažinimo tyčiniu spręstinas taikant ĮBĮ numatytą teisinį reguliavimą.

Dėl tyčinio bankroto požymių

Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto, sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis). Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, jog yra bent vienas iš šioje dalyje nurodytų požymių, dėl kurių kilo bankrotas, šio straipsnio 3 dalyje yra apibrėžtos sąlygos, kurias nustačius tyčinio bankroto faktas yra preziumuojamas.

Sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018).

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiama tyčinio bankroto apibrėžtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017). Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai, įtvirtinti ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse, gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinės, baudžiamosios atsakomybės taikymą ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

Nagrinėjamu atveju BUAB „Frondita“ bankrotą prašoma pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2, 4 ir 5 punktuose, bei 3 dalies 1 pirmame punkte nurodytais pagrindais.

Dėl įmonės nemokumo

ĮBĮ 2 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.

Kauno apygardos teismo 2019 m. spalio 4 d. nutartimi UAB „Frondita“ iškelta bankroto byla (civilinė byla Nr. eB2-358-254/2021). Sprendžiant bankroto bylos iškėlimo klausimą, teismas, vertindamas paskutinio įmonės balanso duomenis, nustatė, kad 2019 m. rugsėjo 3 d. balanso duomenimis bendrovė turėjo turto už 4 489 Eur (224 Eur atsargos, 3 723 Eur – gautinos sumos), tuo tarpu pradelsti finansiniai įsipareigojimai – 47 437 Eur. Bendrovė per paskutinį ataskaitinį laikotarpį patyrė 71 619 Eur nuostolių. Atsakovės vadovas pats pripažino, jog bendrovė yra nemoki. Pastebėtina ir tai, kad bendrovės valdymo organai bei kreditoriai buvo inicijavę bendrovei neteisminį bankrotą. Kreditorių 2019 m. gegužės 20 d. nutarimu bendrovei buvo iškeltas neteisminis bankrotas. Nors šis nutarimas Kauno apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1710-638/2019 buvo panaikintas dėl procedūrinių pažeidimų, iš esmės šios aplinkybės patvirtina ne ką kitą, kaip bendrovės nemokumo faktą. Iš UAB „Frondita“ balanso, sudaryto už laikotarpį nuo 2018-01-01 iki 2018-12-31, duomenų matyti, kad įmonės turimo turto vertė siekė 56 235 Eur, tarp jų 49 295 Eur sudarė per vienerius metus gautinos sumos. Nevertinant gautinų sumų, įmonė realiai 2018 m. pabaigoje turėjo tik 6 940 Eur turto, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 27 565 Eur (visi įsipareigojimai buvo trumpalaikiai). Įmonė 2018 m. dirbo nuostolingai. VMI prie LR FM pridėtinės vertės mokesčio (PVM) mokestinė nepriemoka susidarė ir pradėjo kauptis nuo 2016 m. lapkričio 25 d. Įmonė turėjo darbo užmokesčio skolų darbuotojams nuo 2018 m. rugpjūčio mėn. Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 25 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-187-615/2019 buvo konstatuota, kad kreditorei V. B., vien neišmokėtas darbo užmokestis sudarė 919,46 Eur, kompensacija už nepanaudotas atostogas – 1809,91 Eur, o kreditorei Ž. M. vien neišmokėtas darbo užmokestis sudarė 841,45 Eur, kompensacija už nepanaudotas atostogas – 1058,97 Eur, kai abi šios kreditorės darbo santykius su atsakove nutraukė 2018 m. rugpjūčio 20 d. Atsakovė šių kreditorių reikalavimus, tarp jų ir kitas teismo priteistas sumas, apskaitė kaip pradelstus tik 2019 m. spalio 15 d. apyvartos žiniaraštyje Nr. 6351. Todėl vien balanso už 2018 m. duomenimis yra pagrindas konstatuoti, kad įmonė buvo nemoki vėliausiai nuo 2018 m. gruodžio 31 d. (27 565 Eur + 919,46 Eur + 1809,91 Eur + 841, 45 Eur + 1058,97 Eur = 32 221,79 Eur; 56 235 Eur : 2 = 28 117,50 Eur).

Dėl nuostolingų ar ekonomiškai nenaudingų sandorių sudarymo

Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai. Kaip minėta anksčiau, esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki.

Pagal nagrinėjamam ginčui aktualią kasacinio teismo praktiką tam, jog būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą. Tam reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste, visumą. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodytų, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-219/2017).

Pareiškėjo nuomone, nuostolingu ir ekonomiškai nenaudingu įmonei sandoriu laikytinas 2018-12-03 transporto priemonės Honda CRV pirkimo–pardavimo sandoris. Pareiškėjas mano, kad šio sandorio suma buvo aiškiai per maža ir šis automobilis buvo parduotas, siekiant išvengti darbuotojams neišmokėto darbo užmokesčio grąžinimo. Iš nemokumo administratoriaus pateiktų įrodymų, susijusių su minėto automobilio įsigijimo ir pardavimo aplinkybėmis (DOK-25607), nustatyta, kad transporto priemonės Honda CRV pirmosios registracijos data 2009 m. kovo 3 d. 2014 m. kovo 14 d. Turto perdavimo lizingo gavėjo nuosavybės aktu minėta transporto priemonė buvo perduota iš lizingo davėjo UAB „NORDEA FIFANCE LITHUANIA“ UAB Frondita“, pastarajai pilnai įvykdžius savo įsipareigojimus pagal lizingo sutartį. Iš byloje nemokumo administratoriaus pateiktos PVM sąskaitos faktūros Serija FRO Nr. 11578 matyti, kad minėtas automobilis 2018 m. gruodžio 3 d. buvo parduotas A. B. už 2000 Eur sumą, tačiau apmokėjimo dokumentų tarp įmonės finansinių dokumentų nėra pateikta. Pareiškėjas nurodo, kad 2020 m. birželio 10 d. pardavimo skelbimuose analogiško automobilio kaina nurodyta 8890 Eur, taigi, pardavimo metu minėto automobilio pardavimo rinkos vertė galėjo būti bent 4 kartus didesnė negu jis buvo parduotas, kas įrodo, kad buvo sudarytas įmonei nenaudingas sandoris. Nors tretieji asmenys P. L. ir G. V. atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad minėtas sandoris nebuvo ginčijamas, nemokumo administratorius 2021 m. lapkričio 4 d. teismui pateiktame pranešime dėl informacijos pateikimo nurodė, kad administratorius yra iniciavęs civilinę bylą Kauno apylinkės teisme dėl žalos atlyginimo (civ. b. Nr. e2-16532-713/2021), dėl bendrovei sudaryto nenaudingo sandorio, parduodant automobilį Honda CRV. Byla šiuo metu dar nėra išnagrinėta. Kartu nemokumo administratorius patvirtino, kad automobilis buvo parduotas tuo metu, kai bendrovė turėjo pradelstų įsipareigojimų kreditoriams: kreditoriui VMI prie LR FM pridėtinės vertės mokesčio (PVM) mokestinė nepriemoka susidarė ir pradėjo kauptis nuo 2016-11-25, kuri 2019 m. spalio 24 d. sudarė 13 141,32 Eur; 2) kreditorėms Ž. M. ir V. B. kreditorinis įsipareigojimas susidarė ir pradėjo kauptis nuo 2018 m. rugpjūčio mėnesio.

Pastebėtina, kad aplinkybę, jog kreditorės nenaudingu įvardintas sandoris iš tiesų yra naudingas bendrovei, turėjo įrodinėti būtent įmonės vadovai, priėmę sprendimus dėl tokio sandorio sudarymo (CPK 178 straipsnis). Jie nenurodė, kad tarp įmonės dokumentų yra duomenų, kurie galėjo objektyviai įtakoti automobilio vertės sumažėjimą, ar įrodymų, kad prieš sudarant sandorį buvo renkami duomenys apie šios transporto priemonės rinkos vertę, kad būtų sudarytas įmonei naudingas sandoris. Šis sandoris buvo sudarytas 2018 m. gruodžio 3 d., t. y. tuo metu, kai įmonė susidūrė su finansiniais sunkumais, įmonė turėjo darbo užmokesčio skolų darbuotojams (nuo 2018 m. rugpjūčio mėn.), VMI prie LR FM pridėtinės vertės mokesčio (PVM) mokestinė nepriemoka susidarė ir pradėjo kauptis nuo 2016 m. lapkričio 25 d., kuri 2019 m. spalio 24 d. sudarė 13 141,32 Eur. Atsakovė pati kėlė neteisminio bankroto bylą, pripažindama, kad įmonė nemoki (2019 m. gegužės 20 d.). Todėl šio įmonės turto pardavimas tokia kaina, kuri nurodyta sutartyje, buvo įmonei nenaudingas sandoris, jis sumažino kreditorių galimybes patenkinti savo reikalavimus iš įmonės turto, kas atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytą tyčinio bankroto požymį.

Dėl atsiskaitymų eiliškumą pažeidžiančių mokėjimų

Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktą, teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.930¹ straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto.

Pareiškėjas tyčinio bankroto požymius įžvelgia ir tame, kad nors nustatyta, jog iškėlus bankroto bylą, įmonė jokio turto neturi, tačiau pareiškėjo duomenimis, antstolis, vykdydamas išieškojimą iš BUAB „Raviluta“, už skolą UAB „Frondita“ perdavė stakles. Bendrovės finansiniuose dokumentuose tai neatsispindi. Pažymi, kad kreditorius VSDFV Kauno skyrius 2018-12-27 sprendimu Nr. VIA-SP2F-102 UAB „Raviluta“ turtui iki 2023-12-27 nustatė priverstinį įkeitimą – gręžimo staklėms OPTIMAT (duomenys neskelbtini) inventoriaus Nr. 07, kurių vertė įkeitimo metu buvo nustatyta 18 720 Eur, šį priverstinį įkeitimą įregistravo VĮ Registrų centro Hipotekos registre 2018-12-28. UAB „Raviluta” buvęs vadovas nurodytą turtą priėmė saugoti bei pasirašytinai patvirtino, kad yra įspėtas apie atsakomybę už sprendime turtui nustatytų apribojimų pažeidimus, tačiau šio turto neišsaugojo ir BUAB „Raviluta” bankroto administratorei neperdavė. Pareiškėjo nuomone, šios staklės buvo perduotos UAB „Frondita“, kuri buvo UAB „Raviluta“ (2021-01-13 išregistruota iš JAR pasibaigus bankroto procedūrai) apskaitą tvarkantis juridinis asmuo, tačiau UAB „Frondita“ šio turto neturi.

Iš nemokumo administratoriaus į bylą pateikto antstolės R. S. 2019 m. sausio 3 d. turto perdavimo išieškotojui akto nustatyta, kad minėtos staklės buvo perduotos UAB „Frondita“. Turto perdavimo išieškotojui akte staklių vertė nurodyta 18 000 Eur. Iš pateiktos byloje 2019 m. sausio 28 d. PVM sąskaitos faktūros Serija FRO Nr. 11674 turinio matyti, kad staklės buvo parduotos UAB „Kastytis“ už 12 100 Eur. Iš nemokumo administratoriaus pateikto atsakovės banko sąskaitos išrašo nustatyta, kad 2019 m. sausio 28 d. UAB „Kastytis“ UAB „Frondita“ pervedė 10 000 Eur, o likusią dalį, t. y. 2100 Eur, sumokėjo grynaisiais pagal kasos pajamų orderį Serija Nr. FR0439. Minėtos staklės įmonės finansinės apskaitos dokumentuose neatsispindi, to nepaneigė nei atsakovės vadovas, nei įmonės finansininkė. Įvertinus nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad už turto (staklių) pardavimą gautos lėšos nebuvo panaudotos atsiskaityti nei su įmonės kreditoriais, nei padengti įsiskolinamus įmonės darbuotojams. Taigi, yra pagrindas konstatuoti, kad įmonės veikla buvo organizuota taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos. Todėl teismo vertinimu, šiuo atveju yra pagrindas pripažinti, jog nustatytos aplinkybės atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytą tyčinio bankroto požymį.

CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šia eile: 1) pirmąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo; 2) antrąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; 3) trečiąja eile atsiskaityti pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; 4) ketvirtąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; 5) penktąja eile atsiskaityti pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka. CK 6.930¹ straipsnio 2 dalis nustato, kad atsiskaitymai pagal tos pačios eilės reikalavimus atliekami mokėjimo dokumentų gavimo kalendorinio eiliškumo tvarka.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad sprendžiant, ar skolininko atliktas mokėjimas pažeidžia CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintą imperatyvą, turi būti nustatyta, kad skolininkas atsiskaitymo metu neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti. Nustatant šią aplinkybę, būtina įvertinti skolininko turimas lėšas grynaisiais ir negrynaisiais pinigais atlikto ginčijamo atsiskaitymo momentu, taip pat pareikštų reikalavimų skolininkui tuo pačiu momentu apimtį. Be to, turi būti nustatyta, kad skolininkas, esant pirmiau aptartai sąlygai, atliko mokėjimą pažeisdamas CK 6.930¹ straipsnio 1 ar 2 dalyje nustatytą eiliškumą, t. y. turi būti nustatyta, ar egzistuoja pirmesnės eilės kreditoriai, kaip jie įvardijami aptartoje normoje, palyginti su kreditoriumi, kuriam atliktas mokėjimas yra ginčijamas. Tik esant šių dviejų sąlygų visumai, skolininko atliktas mokėjimas gali būti pripažįstamas pažeidžiančiu CK 6.930¹ straipsnio reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-611/2017; 2018 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-458-687/2018; 2019 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-278-469/2019).

Atsiskaitymų eiliškumo pažeidimas nepripažįstamas tyčinio bankroto požymiu tais atvejais, kai tokiais veiksmais nėra siekiama apriboti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, bet yra sąžiningai siekiama vertingų tikslų (pvz., tęsti įmonės veiklą, atliekant einamuosius mokėjimus arba atsiskaitant su kreditoriais, nuo kurių priklauso tolesnė įmonės veikla). Teisiškai reikšmingu taip pat pripažįstamas atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo mastas (ar suteikiant pirmenybę perleidžiama esminė įmonės turto dalis, taip nepaliekant galimybių atsiskaityti su ankstesniais kreditoriais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017; 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje e3K-3-324-915/2017).

UAB „Frondita“ įsipareigojimai 2019-05-20 buvo 64 576,00 Eur, 2019-10-15 mokėtinos sumos sudarė 52 125 Eur, skirtumas – 12 451 Eur. Pastebėtina, kad iš kartu su pareiškimu pateikto 2019 m. gegužės 20 d. UAB „Frondita“ kreditorių susirinkimo registracijos lapo turinio (įmonės rengtas kreditorių sąrašas 2019 m. gegužės 20 d. kreditorių susirinkimui (pareiškėjo prašymo priedas) nustatytina, jog tuo metu įmonė buvo skolinga trečios eilės kreditoriams – UAB „Bitė Lietuva“, UAB „Echo stamp“, UAB „Orgsis“, UAB „Polistampa“ ir UAB „Verslo idėjų partneriai“. Bendra skola šiems kreditoriams siekė 1623,96 Eur. UAB „Frondita“ bankroto bylos duomenimis nustatyta, kad 2019 m. lapkričio 29 d. nutartimi patvirtinus įmonės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą bei vienas šis trečios eilės kreditorius nepareiškė kreditorinio reikalavimo, kas teikia pagrindą manyti, kad jų reikalavimai buvo patenkinti, nepatenkinus VMI prie FM kreditorinio reikalavimo.

Taip pat nustatyta, kad prieš pat keliant neteisminio bankroto bylą (2019-05-20), UAB „Frondita“ jau esant nemokiai nuo 2018 m. gruodžio 31 d., akcininkei ir vyr. buhalterei G. V. 2019-05-10 grynaisiais buvo išmokėta 4135 Eur 3 eilės kreditorinio reikalavimo (Apyv. žin. 44861). Nors tretieji asmenys P. L. ir G. V. atsiliepime į pareiškimą šioje dalyje nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad tuo laikotarpiu įmonė turėjo kitų neginčytinai mokėtinų sumų, tačiau kaip jau minėta, VMI prie LR FM pridėtinės vertės mokesčio (PVM) mokestinė nepriemoka susidarė ir pradėjo kauptis nuo 2016-11-25, kuri 2019 m. spalio 24 d. sudarė 13 141,32 Eur, VSDFV Kauno skyriaus 2019-06-19 teiktas kreditorinis reikalavimas jau sudarė 1 414,75 Eur (neatleisti 6 darbuotojai). Šie reikalavimai iki bankroto bylos iškėlimo tik augo: 2021-01-05 Kauno apygardos teismo nutartimi patvirtintas patikslintas 13 856,31 Eur kreditorinis reikalavimas bei 2020-06-26 patvirtintas VSDFV Alytaus skyriaus 13 813,19 Eur kreditorinis reikalavimas, kuris susidarė dėl lėšų pervedimo darbuotojams iš Garantinio fondo (CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies 3 punktas). Taip pat kreditorėms Ž. M. ir V. B. kreditorinis įsipareigojimas susidarė ir pradėjo kauptis nuo 2018 m. rugpjūčio mėnesio, nesumokėtos sumos Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 25 d. sprendimu buvo priteistos iš UAB „Frondita“ darbuotojoms. Pastebėtina, kad UAB „Frondita“ apyvartos žiniaraštyje 6351 nurodyta, kad 2019 m. gegužės 20 d. įmonės skola darbuotojoms V. B. sudarė 10 565,83 Eur, o Ž. M. – 21 240,03 Eur (CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Nustačius minėtas aplinkybes, teismo vertinimu, sutiktina su pareiškėju, kad nagrinėjamu atveju nustatytos aplinkybės yra pakankamos išvadai, jog atliktais mokėjimais buvo pažeistos pirmos ir antros eilės kreditorių teisės, todėl yra pagrindas konstatuoti atsiskaitymų eiliškumo pažeidimą. Byloje nėra pateikta jokių duomenų, kad atlikti mokėjimai buvo nulemti siekio gaivinti jau faktiškai nemokios bendrovės veiklą, t. y. atsiskaitymai nebuvo susiję su įmonės veiklos tęstinumą lemiančiais kreditoriais ar skirti bendrovei būtinoms paslaugoms, taigi negali būti pateisinami. Pažymėtina, kad dėl tokių veiksmų sumažėjo įmonės galimybės atsiskaityti su kreditoriais.

Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad UAB „Frondita“ veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės turtą buvo apribotos, o vykdant atsiskaitymus buvo nesilaikoma CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintos tvarkos. Atsižvelgiant į tai, BUAB „Frondita“ bankrotas pripažintinas tyčiniu ir ĮBĮ 20 straipsnio2 dalies 4 punkto pagrindu.

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto kriterijaus

Pareiškėjos nuomone, šiuo atveju netinkamai tvarkyta atsakovės buhalterinė apskaita, todėl tokie veiksmai atitinka tyčinio bankroto požymį, numatytą ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte.

Šiame kontekste pažymėtina, kad viena iš bendrovės valdymo organų pareigų yra tinkamas įmonės buhalterinės apskaitos organizavimas (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalis). Pagal įstatyme įtvirtintus reikalavimus vedama apskaita yra pagrindinis šaltinis, remiantis kuriuo galima nustatyti įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatus, turto sudėtį ir identifikuoti su juo susijusias operacijas. Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Teismų praktikoje pažymėta, kad bendrovės vadovo pareiga elgtis rūpestingai su juridinio asmens turtu apima pareigą tinkamai vesti turto apskaitą, teikti kasmetinių finansinių ataskaitų rinkinį Juridinių asmenų registrui, taip pat išsaugoti duomenis apie įmonės finansines operacijas įstatymų nustatytą laikotarpį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad esant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytoms aplinkybėms, susijusioms su apgaulingu ir (arba) netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu arba neišsaugotais buhalterinės apskaitos dokumentais, kai dėl to visiškai ar iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, siekiant pripažinti bankrotą tyčiniu, neprivalo būti atskirai nustatytas ryšys tarp šių aplinkybių ir įmonės privedimo prie bankroto arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Priešingas aiškinimas, kad net ir netinkamai tvarkius buhalterinę apskaitą arba neišsaugojus buhalterinės apskaitos dokumentų tyčinio bankroto nustatymas būtų įmanomas tik įrodžius konkrečias įmonės privedimo prie nemokumo priežastis, padarytų tyčinio bankroto aplinkybių įrodinėjimą neįmanomą bei neatitiktų principo, jog niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018, 28 punktas). Vis dėlto kasacinis teismas yra atkreipęs dėmesį ir į tai, kad, remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu, ne bet kuris buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir ne bet kuris buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas lemia bankroto pripažinimą tyčiniu, o tik toks, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Toks negalėjimas turi būti susijęs su objektyviu neįmanomumu įvertinti įmonės nemokumo priežastis. Jei įmonės veiklą galima įvertinti remiantis kitais duomenimis (pvz., pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais), be kita ko, ir netiesioginiais įrodymais, taip pat jei akivaizdu, kad įmonės nemokumo priežastys yra kitos nei tos, kurias galimai patvirtintų trūkstami buhalterinės apskaitos dokumentai, nebelieka pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018, 29 punktas).

Bylos duomenimis nustatyta, kad VĮ Registrų centrui UAB „Frondita“ balansai už 2016, 2017, 2018 metus, pateikti nesilaikant teisės aktuose nustatytų terminų. 2016 metų balansas VĮ Registrų centrui buvo pateiktas 2019-10-25, jau įsiteisėjus nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo. Išanalizavus pateiktų balansų duomenis, nustatyta, kad skiriasi balansų, sudarytų 2016-12-31, 2017-12-31, 2018-12-31 likučiai. Kaip teisingai nurodo pareiškėjas, buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo sąraše nurodyta 11 sutarčių, tačiau pagal sutartis bendrovė teikė paslaugas apie 30-čiai įmonių (pirkėjų žiniaraštis 241 už laikotarpį 2019-01-01 – 2019-04-30). Bendrovės sudarytų sutarčių su paslaugų tiekėjais sąraše, nėra sutarčių su fiziniais asmenimis dėl patalpų ir garažo nuomos (VĮ Registrų centro duomenimis, patalpų, adresu Taikos pr. 4, Kaune, nuomos sutartis baigėsi 2017-06-25), tačiau pateiktuose dokumentuose nurodytos nuomos sąnaudos 2019-05-20 sudarė 6259,90 Eur. Iš pateiktų dokumentų taip pat nustatyta, kad buvo sumokėtas 176 Eur nekilnojamo turto mokestis, nors bendrovė nekilnojamo turto neturi. VSDFV teigia, jog sudarant 2018 m. finansinę atskaitomybę tyčia buvo padarytos klaidos tam, kad 2019 m. būtų galima išsikelti neteisminį bankrotą.

Nustačius aptartas aplinkybes, sutiktina su pareiškėju, kad įmonės buhalterinė apskaita buvo vedama netinkamai, tačiau vien dėl to negalima daryti išvados, kad dėl konstatuotų pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Todėl šioje dalyje teismas sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtino tyčinio bankroto požymio.

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatyto tyčinio bankroto požymio

Preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis, jeigu veikla ir turtas buvo perkelti į kitą įmonę, įmonę reorganizavus arba įmonės dalį atskyrus, kai veiklą vykdo ir finansinius įsipareigojimus prisiima turto nevaldanti įmonė, kita veikianti ar naujai įsteigta įmonė perėmė įmonės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises ir į šią įmonę perėjo dirbti darbuotojai ir (arba) vadovai ir (arba) su jais susiję asmenys (ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punktas).

Esminis ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytą prezumpciją charakterizuojantis požymis yra tas, jog vieno ūkio subjekto veikla perkeliama kitiems ūkio subjektams, tarp kurių ar tarp kurių valdymo organų egzistuoja sąsajumas (pvz., kai veikla perkeliama į nuo skolininko juridinio asmens atskirtą įmonę (naujai įkurtą įmonę), kai veikla perduodama juridiniam asmeniui, kuriam vadovauja (ar pereina vadovauti) įmonės skolininkės valdymo organai ar su jais susiję asmenys) tokiu būdu, kad visi skoliniai įsipareigojimai paliekami įmonei skolininkei, o reikalavimo teisės ir vykdyta veikla pereina kitai (susijusiai) įmonei. ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytos tyčinio bankroto prezumpcijos taikymui nepakanka nustatyti vien to, jog kitai veikiančiai ar naujai įsteigtai įmonei buvo perduotas įmonės skolininkės valdytas turtas, bei to, jog į kitą, veikiančią ar naujai įsteigtą įmonę, perėjo dirbti įmonės skolininkės darbuotojai, kadangi turi egzistuoti ir kita būtina sąlyga šios prezumpcijos taikymui – kita įmonė turi perimti įmonės nebaigtas vykdyti sutartis arba reikalavimo teises (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-445-330/2018; 2018 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-700-407/2018; 2020 m. liepos 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1135-381/2020).

Pareiškėjo nuomone, atsakovės UAB „Frondita“ veikla buvo perkelta į kitą susijusią įmonę UAB „Reditus amnis“ (ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Nurodo, kad UAB „Reditus amnis“ ir BUAB „Frondita“ sieja analogiška veikla, tie patys vadovai (išskyrus akcininkę), darbuotojai, veiklos vieta – Taikos pr. 4, Kaunas, tinklalapis, klientai, turtas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad UAB „Frondita“ įregistruota 1992-09-22, veikla – buhalterinių paslaugų teikimas, registracijos adresas: Taikos pr. 4, Kaunas. Nuo 2015-02-17 iki 2015-06-08 bendrovės vadove buvo G. V., nuo 2015-06-08 iki 2019-05-20 P. L.. Bendrovės vienintele akcininke nuo 2013-05-21 buvo G. V.. Pareiškėjo duomenimis, bankroto bylos iškėlimo metu UAB „Frondita“ dirbo: S. L., G. V., P. L. – tarpusavyje susiję artimais giminystės ryšiais (P. L. G. V. sūnus, Samanta L. P. L. žmona bei G. V. marti), R. J. R., V. Ž., K. S.. UAB „Frondita“ paslaugas teikė iki 2019-04-20, kol buvo nutraukta paskutinė sutartis, tačiau 2019-10-15 bendrovėje tuo metu tebedirbo 6 darbuotojai. Tuo tarpu UAB „Reditus amnis“ (juridinio asmens kodas 305151518, juridinių asmenų registre įregistruota 2019-05-02, registracijos adresas: Tulpių g. 15, Karmėlava, Kauno r. (G. V. gyvenamoji vieta)). UAB „Reditus amnis“ direktorė – S. L., apskaitą tvarkantis asmuo – G. V.. Pareiškėjo duomenimis, kiti darbuotojai: R. J. R. ir K. S. (priimta 2019-05-20). UAB „Reditus amnis“ dirba penki darbuotojai, keturi įdarbinti 2019 metų gegužės mėnesį, P. L. (UAB “Frondita” buvęs direktorius) įdarbintas 2021 metais balandžio mėnesį. Veiklos rūšis – apskaitos, buhalterijos ir audito veikla, konsultacijos mokesčių klausimais. Esant nustatytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad minėtų įmonių vadovai ir akcininkai nesutampa.

Teismo vertinimu, byloje nėra objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti UAB „Frondita“ veiklos perkėlimą į UAB „Reditus amnis“. Pažymėtina, kad joks teisės aktas Lietuvos Respublikoje fiziniam ar juridiniam asmeniui nedraudžia steigti ir turėti po kelis juridinius asmenis ar turėti darbo santykių su keliais juridiniais asmenimis. Todėl tai, kad buvo įsteigta UAB „Reditus amnis“, kurioje pradėjo dirbti tie patys darbuotojai, kurie dirbo UAB „Frondita“, nereiškia veiklos ir turto perkėlimo iš UAB „Frondita“ į UAB „Reditus amnis“, tuo labiau, kad 2019 m. gegužės 20 d. UAB „Frondita“ buvo iškelta bankroto byla ne teismine tvarka. Nors abi įmonės vykdė panašią veiklą (teikė apskaitos paslaugas), tačiau ši aplinkybė nėra esminė ir lemiama, ir nesudaro pagrindo spręsti apie veiklos perkėlimą. Nors pareiškėjo teigimu, atsižvelgiant į tai, kad turtas, naudojantis tomis pačiomis patalpomis ir dirbant tiems patiems darbuotojams, galimai atiteko UAB „Reditus amnis“, kadangi interneto svetainė, buhalterinės apskaitos programos licencija, t. y. „Frondita“ intelektinis (nematerialus) turtas bei kompiuterinė technika, perleistos prekės, skirtos perparduoti (antspaudų rankenelės) įsigytos prieš pat neteisminį bankroto iškėlimą, byloje nėra įrodymų, kad UAB „Reditus amnis“ būtų perėmusi UAB „Frondita“ turtą. Be to, nėra duomenų, kad UAB „Reditus amnis“ būtų perėmusi UAB „Fordita“ nebaigtas vykdyti sutartis arba reikalavimo teises. Nustačius minėtas aplinkybes, nėra pagrindo spręsti, kad UAB „Frondita“ vadovai būtų siekę visus skolinius įsipareigojimus palikti šioje įmonėje, o vykdytą veiklą perkelti kitai (susijusiai) bendrovei UAB „Reditus amnis“. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo pripažinti, jog bendrovės veikla buvo perkelta į kitą įmonę, tokiu būdu eliminuojant bendrovės kreditorių galimybes patenkinti savo reikalavimus iš jos turto. Todėl teismas sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtino tyčinio bankroto požymio.

Dėl bylos procesinės baigties

Įmonės bankrotas turėtų būti pripažįstamas tyčiniu tik tuo atveju, jei teismui nelieka pagrįstų abejonių, kad įmonės bankrotą lėmė tyčiniai jos valdymo organų veiksmai, kuriais buvo sukeltas įmonės nemokumas ar iš esmės pabloginta nemokios bendrovės turtinė padėtis. Teismas sprendžia, kad įmonė buvo privesta prie bankroto sąmoningai blogai ją valdant – sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis) ir tuo buvo pabloginta įmonės finansinė padėtis. Priimant sprendimus atsiskaityti su kreditoriais nesilaikant CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintos tvarkos, kiti kreditoriai prarado galimybę nukreipti savo reikalavimus į tą turtą. Į bylą pateiktų įrodymų visuma patvirtina egzistuojant tyčinio atsakovės bankroto požymius, numatytus ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 ir 4 punktuose, todėl yra pagrindas pripažinti UAB „Frondita” bankrotą tyčiniu.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 20 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290-291 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pripažinti uždarosios akcinės bendrovės „Frondita“ (į. k. 133455152, buveinės adresas: Taikos pr. 4, Kaunas) bankrotą tyčiniu.

Įpareigoti bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Frondita“ bankroto administratorių apie priimtą nutartį informuoti bendrovės kreditorius.

Įsiteisėjus šiai nutarčiai, apie tyčinio bankroto iškėlimą pranešti Kauno apygardos prokuratūrai ir Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, išsiunčiant šios nutarties nuorašą.

Nutartis per 7 dienas nuo jos priėmimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.