Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs suinteresuotų asmenų P. L. ir G. V. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. lapkričio 25 d. nutarties, kuria bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Frondita“ bankrotas pripažintas tyčiniu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Frondita“ bankroto pripažinimo tyčiniu.

2. BUAB „Frondita“ kreditorius Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius (toliau – VSDFV Kauno skyrius) kreipėsi į teismą, prašydamas BUAB „Frondita“ bankrotą pripažinti tyčiniu. Prašymą grindė tuo, kad atsakovės veikla buvo perkelta į kitą susijusią įmonę. Nurodė, kad UAB „Reditus amnis“ ir BUAB „Frondita“ sieja analogiška veikla, turtas, tie patys vadovai (išskyrus akcininkę), darbuotojai, ta pati veiklos vykdymo vieta – (duomenys neskelbtini). Taip pat dėl aplaidžiai tvarkomos buhalterinės apskaitos, pažeisto atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo ir dėl sudaryto nuostolingo, ekonomiškai nenaudingo įmonei sandorio.

3. Nagrinėjamu atveju BUAB „Frondita“ bankrotą buvo prašoma pripažinti tyčiniu Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 2, 4 ir 5 punktuose, bei 3 dalies 1 pirmame punkte nurodytais pagrindais.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4. Kauno apygardos teismas 2021 m. lapkričio 25 d. nutartimi pripažino BUAB „Frondita“ bankrotą tyčiniu. Pirmosios instancijos teismo nutartis grindžiama šiais argumentais:

4.1. Teismas nustatė, kad bendrovės bankroto procedūra inicijuota galiojant ĮBĮ nuostatoms, BUAB „Frondita“ bankroto byla iškelta Kauno apygardos teismo 2019 m. spalio 4 d. nutartimi, t. y. iki Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) įsigaliojimo. Veiksmai, kuriais grindžiamas reikalavimas dėl BUAB „Frondita“ bankroto pripažinimo tyčiniu, atlikti galiojant ĮBĮ nuostatoms, nors pareiškimas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu pateiktas po JANĮ įsigaliojimo, tačiau klausimas dėl BUAB „Frondita“ bankroto pripažinimo tyčiniu spręstinas taikant ĮBĮ numatytą teisinį reguliavimą

4.2. Teismas, įvertinęs bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų duomenis, mokėtinų sumų ir skolinių įsipareigojimų balansą, sprendė, kad įmonė buvo nemoki vėliausiai nuo 2018 m. gruodžio 31 d.

Dėl nuostolingų ar ekonomiškai nenaudingų sandorių sudarymo

4.3. Teismas byloje nustatė, kad transporto priemonės Honda CRV pirmosios registracijos data 2009 m. kovo 3 d. 2014 m. kovo 14 d. Turto perdavimo lizingo gavėjo nuosavybės aktu minėta transporto priemonė buvo perduota iš lizingo davėjo UAB „NORDEA FIFANCE LITHUANIA“ atsakovei BUAB „Frondita“, pastarajai pilnai įvykdžius savo įsipareigojimus pagal lizingo sutartį. Iš byloje nemokumo administratoriaus pateiktos pridėtinės vertės mokesčio (PVM) sąskaitos-faktūros Serija FRO Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad minėtas automobilis 2018 m. gruodžio 3 d. buvo parduotas A. B. už 2 000 Eur sumą, tačiau apmokėjimo dokumentų tarp įmonės finansinių dokumentų nėra pateikta. Nemokumo administratorė iniciavo civilinę bylą Kauno apylinkės teisme dėl žalos atlyginimo (civilinę bylą Nr. e2-16532-713/2021), dėl bendrovei sudaryto nenaudingo sandorio, parduodant automobilį Honda CRV. Nutarties priėmimo dieną byla nebuvo išnagrinėta. Kartu nemokumo administratorė patvirtino, o pirmosios instancijos teismas pritarė, kad automobilis buvo parduotas tuo metu, kai bendrovė susidūrė su finansiniais sunkumais ir turėjo pradelstų įsipareigojimų kreditoriams: kreditorei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie LR FM) PVM mokestinė nepriemoka susidarė ir pradėjo kauptis nuo 2016 m. lapkričio 25 d., kuri 2019 m. spalio 24 d. sudarė 13 141,32 Eur; kreditorėms Ž. M. ir V. B. kreditorinis įsipareigojimas susidarė ir pradėjo kauptis nuo 2018 m. rugpjūčio mėnesio.

4.4. Teismas sprendė, kad įmonės vadovai, priėmę sprendimus dėl tokio sandorio sudarymo, nagrinėjamoje byloje neįrodė sandorio naudingumo įmonės interesams. Jie nenurodė, kad tarp įmonės dokumentų yra duomenų, kurie galėjo objektyviai turėti įtakos automobilio vertės sumažėjimui, ar įrodymų, jog prieš sudarant sandorį buvo renkami duomenys apie šios transporto priemonės rinkos vertę, kad būtų sudarytas įmonei naudingas sandoris. Todėl šio įmonės turto pardavimas tokia kaina, kuri nurodyta sutartyje, buvo įmonei nenaudingas sandoris, jis sumažino kreditorių galimybes patenkinti savo reikalavimus iš įmonės turto, kas atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytą tyčinio bankroto požymį.

Dėl atsiskaitymų eiliškumą pažeidžiančių mokėjimų

4.5. Iš nemokumo administratorės į bylą pateikto antstolės R. S. 2019 m. sausio 3 d. turto perdavimo išieškotojui akto nustatyta, kad gręžimo staklės OPTIMAT BHX055 inventoriaus Nr. 07 buvo perduotos BUAB „Frondita“. Turto perdavimo išieškotojui akte staklių vertė nurodyta 18 000 Eur. Iš pateiktos byloje 2019 m. sausio 28 d. PVM sąskaitos faktūros Serija FRO Nr. (duomenys neskelbtini) turinio matyti, kad staklės buvo parduotos „Kastytis“, UAB už 12 100 Eur. Iš nemokumo administratorės pateikto atsakovės banko sąskaitos išrašo nustatyta, kad 2019 m. sausio 28 d. „Kastytis“, UAB atsakovei BUAB „Frondita“ pervedė 10 000 Eur, o likusią dalį, t. y. 2 100 Eur, sumokėjo grynaisiais pinigais pagal kasos pajamų orderį Serija Nr. (duomenys neskelbtini). Minėtos staklės įmonės finansinės apskaitos dokumentuose neatsispindi, to nepaneigė nei atsakovės vadovas, nei įmonės finansininkė. Įvertinus nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad už turto (staklių) pardavimą gautos lėšos nebuvo panaudotos atsiskaityti nei su įmonės kreditoriais, nei padengti įsiskolinamus įmonės darbuotojams. Taigi, yra pagrindas konstatuoti, kad įmonės veikla buvo organizuota taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos. Todėl teismo vertinimu, šiuo atveju yra pagrindas pripažinti, jog nustatytos aplinkybės atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytą tyčinio bankroto požymį.

4.6. BUAB „Frondita“ įsipareigojimai 2019 m. gegužės 20 d. buvo 64 576,00 Eur, 2019 m. spalio 15 d. mokėtinos sumos sudarė 52 125 Eur, skirtumas – 12 451 Eur. Tuo metu įmonė buvo skolinga trečios eilės kreditoriams – UAB „Bitė Lietuva“, UAB „Echo stamp“, UAB „Orgsis“, UAB „Polistampa“ ir UAB „Verslo idėjų partneriai“. Bendra skola šiems kreditoriams siekė 1 623,96 Eur. BUAB „Frondita“ bankroto bylos duomenimis nustatyta, kad 2019 m. lapkričio 29 d. nutartimi patvirtinus įmonės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą bei vienas šis trečios eilės kreditorius nepareiškė kreditorinio reikalavimo, kas teikia pagrindą manyti, kad jų reikalavimai buvo patenkinti, nepatenkinus VMI prie FM kreditorinio reikalavimo.

4.7. Taip pat nustatyta, kad prieš pat keliant neteisminio bankroto bylą (2019 m. gegužės 20 d.), BUAB „Frondita“ jau esant nemokiai nuo 2018 m. gruodžio 31 d., akcininkei ir vyr. buhalterei G. V. 2019 m. gegužės 10 d. grynaisiais buvo išmokėta 4 135 Eur, nors VMI prie LR FM PVM mokestinė nepriemoka jau buvo susidariusi ir pradėjo kauptis nuo 2016 m. lapkričio 25 d., kuri 2019 m. spalio 24 d. sudarė 13 141,32 Eur, VSDFV Kauno skyriaus 2019 m. birželio 19 d. teiktas kreditorinis reikalavimas jau sudarė 1 414,75 Eur (neatleisti 6 darbuotojai). Šie reikalavimai iki bankroto bylos iškėlimo tik augo. Taip pat buvo susidaręs įsipareigojimas kreditorėms Ž. M. ir V. B. Teismas sutiko su pareiškėju, kad nustatytos aplinkybės yra pakankamos išvadai, jog atliktais mokėjimais buvo pažeistos pirmos ir antros eilės kreditorių teisės, todėl yra pagrindas konstatuoti atsiskaitymų eiliškumo pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, BUAB „Frondita“ bankrotas pripažintinas tyčiniu ir ĮBĮ 20 straipsnio2 dalies 4 punkto pagrindu.

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto kriterijaus

4.8. Bylos duomenimis nustatyta, kad valstybės įmonei (toliau – VĮ) Registrų centrui BUAB „Frondita“ balansai už 2016, 2017, 2018 metus, pateikti nesilaikant teisės aktuose nustatytų terminų. 2016 metų balansas VĮ Registrų centrui buvo pateiktas 2019 m. spalio 25 d., jau įsiteisėjus nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo. Išanalizavus pateiktų balansų duomenis, nustatyta, kad skiriasi balansų, sudarytų 2016 m. gruodžio 31 d., 2017 m. gruodžio 31 d., 2018 m. gruodžio 31 d. likučiai. Kaip teisingai nurodo pareiškėjas, buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo sąraše nurodyta 11 sutarčių, tačiau pagal sutartis bendrovė teikė paslaugas apie 30-čiai įmonių. Bendrovės sudarytų sutarčių su paslaugų tiekėjais sąraše, nėra sutarčių su fiziniais asmenimis dėl patalpų ir garažo nuomos (VĮ Registrų centro duomenimis, patalpų, adresu (duomenys neskelbtini), nuomos sutartis baigėsi 2017 m. birželio 25 d.), tačiau pateiktuose dokumentuose nurodytos nuomos sąnaudos 2019 m. gegužės 20 d. sudarė 6 259,90 Eur. Iš pateiktų dokumentų taip pat nustatyta, kad buvo sumokėtas 176 Eur nekilnojamo turto mokestis, nors bendrovė nekilnojamo turto neturi. VSDFV Kauno skyrius teigia, kad sudarant 2018 m. finansinę atskaitomybę tyčia buvo padarytos klaidos tam, kad 2019 m. atsakovei būtų galima iškelti neteisminį bankrotą.

4.9. Teismas sutiko su pareiškėju, kad įmonės buhalterinė apskaita buvo vedama netinkamai, tačiau vien dėl to negalima daryti išvados, jog dėl konstatuotų pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Todėl šioje dalyje teismas sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtino tyčinio bankroto požymio.

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatyto tyčinio bankroto požymio

4.10. Bylos duomenimis nustatyta, kad BUAB „Frondita“ įregistruota 1992 m. rugsėjo 22 d., veikla – buhalterinių paslaugų teikimas, registracijos adresas: (duomenys neskelbtini). Nuo 2015 m. vasario 17 d. iki 2015 m. birželio 8 d. bendrovės vadove buvo G. V., nuo 2015 m. birželio 8 d. iki 2019 m. gegužės 20 d. P. L. Bendrovės vienintele akcininke nuo 2013 m. gegužės 21 d. buvo G. V. Pareiškėjos duomenimis, bankroto bylos iškėlimo metu BUAB „Frondita“ dirbo: S. L., G. V., P. L. – tarpusavyje susiję artimais giminystės ryšiais (P. L. G. V. sūnus, S. L. P. L. žmona bei G. V. marti), R. J. R., V. Ž., K. S. BUAB „Frondita“ paslaugas teikė iki 2019 m. balandžio 20 d., kol buvo nutraukta paskutinė sutartis, tačiau 2019 m. spalio 15 d. bendrovėje tebedirbo 6 darbuotojai. Tuo tarpu UAB „Reditus amnis“ (juridinio asmens kodas 305151518, juridinių asmenų registre įregistruota 2019 m. gegužės 2 d., registracijos adresas: (duomenys neskelbtini). (G. V. gyvenamoji vieta)). UAB „Reditus amnis“ direktorė – S. L., apskaitą tvarkantis asmuo – G. V. Pareiškėjo duomenimis, kiti darbuotojai: R. J. R. ir K. S. (priimta 2019 m. gegužės 20 d.). UAB „Reditus amnis“ dirba penki darbuotojai, keturi įdarbinti 2019 metų gegužės mėnesį, P. L. (BUAB „Frondita“ buvęs direktorius) įdarbintas 2021 metais balandžio mėnesį. Veiklos rūšis – apskaitos, buhalterijos ir audito veikla, konsultacijos mokesčių klausimais. Esant nustatytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad minėtų įmonių vadovai ir akcininkai nesutampa.

4.11. Teismo vertinimu, byloje nėra objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti BUAB „Frondita“ veiklos perkėlimą į UAB „Reditus amnis“. Pažymėtina, kad joks teisės aktas Lietuvos Respublikoje fiziniam ar juridiniam asmeniui nedraudžia steigti ir turėti po kelis juridinius asmenis ar turėti darbo santykių su keliais juridiniais asmenimis. Todėl tai, kad buvo įsteigta UAB „Reditus amnis“, kurioje pradėjo dirbti tie patys darbuotojai, kurie dirbo BUAB „Frondita“, nereiškia veiklos ir turto perkėlimo iš BUAB „Frondita“ į UAB „Reditus amnis“, tuo labiau, kad 2019 m. gegužės 20 d. BUAB „Frondita“ buvo iškelta bankroto byla ne teismine tvarka.

4.12. Nors abi įmonės vykdė panašią veiklą (teikė apskaitos paslaugas), tačiau ši aplinkybė nėra esminė ir lemiama, ir nesudaro pagrindo spręsti apie veiklos perkėlimą. Nors pareiškėjos teigimu atsakovės turtas galimai atiteko UAB „Reditus amnis“, kadangi interneto svetainė, buhalterinės apskaitos programos licencija, t. y. BUAB „Frondita“ intelektinis (nematerialus) turtas bei kompiuterinė technika, perleistos prekės, skirtos perparduoti (antspaudų rankenėlės) įsigytos prieš pat neteisminį bankroto iškėlimą, byloje nėra įrodymų, kad UAB „Reditus amnis“ būtų perėmusi BUAB „Frondita“ turtą. Be to, nėra duomenų, kad UAB „Reditus amnis“ būtų perėmusi BUAB „Fordita“ nebaigtas vykdyti sutartis arba reikalavimo teises. Nustačius minėtas aplinkybes, nėra pagrindo spręsti, kad BUAB „Frondita“ vadovai būtų siekę visus skolinius įsipareigojimus palikti šioje įmonėje, o vykdytą veiklą perkelti kitai (susijusiai) bendrovei UAB „Reditus amnis“. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo pripažinti, jog bendrovės veikla buvo perkelta į kitą įmonę, tokiu būdu eliminuojant bendrovės kreditorių galimybes patenkinti savo reikalavimus iš jos turto. Todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtino tyčinio bankroto požymio.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

5. Suinteresuoti asmenys P. L. ir G. V. pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo Kauno apygardos teismo 2021 m. lapkričio 25 d. nutartį panaikinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl nuostolingų ar ekonomiškai nenaudingų sandorių sudarymo

5.1. Pareiškėjas VSDFV Kauno skyrius iškėlė abejones dėl 2018 m. gruodžio 3 d. transporto priemonės Honda CRV sandorio pagrįstumo, t. y. pareiškėjas mano, kad sandorio suma buvo aiškiai per maža ir automobilis buvo parduotas siekiant išvengti darbuotojams neišmokėto darbo užmokesčio grąžinimo. Apeliantų teigimu, automobilis Honda CRV pagamintas 2009 metais. Įmonė automobilį įsigijo naują. Automobilis buvo patekęs į du ar tris autoįvykius ir apgadintas. Pardavimo metu automobilis turėjo defektų, automobilis buvo apklijuotas reklaminiais įmonės lipdukais, kuriuos šalinant buvo apgadinti dažai ir šie faktai įrodinėjami bankroto administratoriaus inicijuotoje civilinėje byloje.

5.2. Atkreipė dėmesį, kad šią ieškinio dalį ieškovas įrodinėja ne automobilio rinkos verte, o vidutinėmis viešai skelbtomis kainomis portalo autoplius.lt skelbimuose. Ši automobilio vertė nurodoma neatsižvelgiant į automobilio komplektaciją ir techninę būklę ir tai aiškiai nurodoma ieškovo pateiktame įrodyme. Vadinasi teismas, nesant jokių įrodymų nepagrįstai konstatavo, kad automobilio pardavimo sandoris pažeidė kreditorių interesus, o teismo šioje byloje nurodomas bendrovės nemokumo būklės atsiradimo momentas yra vėlesnis, nei automobilio Honda CRV pardavimo momentas.

5.3. Apeliantų manymu, teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovė buvo nemoki vėliausiai nuo 2018 m. gruodžio 31 d., nes buvo skolinga įmonės darbuotojoms V. B. ir Ž. M. Su šiomis darbuotojomis buvo sprendžiami ginčai Darbo ginčų komisijoje. Darbo ginčų komisija atmetė darbuotojų V. B. ir Ž. M. skundus dėl pinigų iš bendrovės priteisimo. Skola darbuotojoms priteista Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 25 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-187-615/2019, o sprendimas įsiteisėjo tik 2019 m. gegužės 25 d., kai bendrovė nusprendė teismo sprendimo neginčyti. Bendrovė (neteisminis bankroto administratorius) priteistą sumą 2019 m. spalio 15 d. apskaitė apyvartos žiniaraštyje Nr. 6351. Iki šio teismo sprendimo įmonės vadovas buvo įsitikinęs, kad teismas nepriteis buvusių nesąžiningų darbuotojų reikalaujamų sumų ir nepanaikins Darbo ginčų komisijos sprendimo, bendrovė siekė ir tikėjosi išsaugoti likusius klientus ir tęsti pelningą veiklą.

5.4. Apeliantai taip pat pabrėžė, kad tai, jog nemokumo administratorė inicijavo civilinę bylą Kauno apylinkės teisme dėl žalos atlyginimo (civilinė byla Nr. e2-16532-713/2021), dėl bendrovei sudaryto nenaudingo sandorio, parduodant automobilį Honda CRV, nėra įrodymas, jog toks sandoris savaime yra nuostolingas ir ekonomiškai nenaudingas.

5.5. Galiausiai, teismas konstatavo, kad automobilio Honda CRV pardavimas sumažino kreditorių galimybes patenkinti savo reikalavimus iš įmonės turto, tačiau tai paneigia faktinės aplinkybės – nenustatyta, kad dėl šio sandorio įmonė tapo nemoki, nutartyje ir nenurodomi kreditoriai, kurių teisės sandoriu pažeistos. Nagrinėjamu atveju Kauno apygardos teismas, konstatuodamas įmonės bankrotą buvus tyčinį dėl automobilio Honda CRV pardavimo sandorio nenaudingumo, nenustatė, kiek šis sandoris turėjo įtakos įmonės finansinės padėties pasikeitimui ir (ar) jos bloginimui, taip pat, kad juo buvo siekiama priešingų įmonei tikslų, todėl nėra pagrindo spręsti, jog tarp šio sandorio sudarymo ir BUAB „Frondita“ nemokumo yra priežastinis ryšys.

Dėl atsiskaitymų eiliškumą pažeidžiančių mokėjimų

5.6. Teismo motyvai yra neteisėti šioje dalyje, nes teismas neteisingai identifikavo stakles. BUAB „Frondita“ niekuomet ir jokia forma, iš jokio antstolio nėra perėmusi staklių OPTIMAT BHX055. Byloje yra bankroto administratorės pateikti rašytiniai įrodymai, kad BUAB „Frondita“ 2018 m. gruodžio 14 d. iš antstolės R. S. perėmė stakles CNC OPTIMAT BHP200. Nors pareiškėjas nurodo, kad BUAB „Frondita“ iš antstolės perėmė stakles OPTIMAT BHX055, tačiau to nepagrindė jokiu leistinu rašytiniu įrodymu. Tai reiškia, kad teismas iš esmės suklydo laikydamas, kad bendrovė iš antstolio gavo dvejas stakles, kurių vienas CNC OPTIMAT BHP200 perėmė iš antstolio pagal turto perdavimo išieškotojui aktą, o OPTIMAT BHX055 perėmė neapskaičiusi ir pardavė „Kastytis“, UAB.

5.7. Teismas klaidingai identifikavo ir pardavimo faktą, nes 2019 m. sausio 28 d. BUAB „Frondita“ „Kastytis“, UAB pardavė iš antstolės perimtas stakles CNC OPTIMAT BHP200. Vadinasi, nesant jokių pirminių dokumentų ir įrodymų, kad BUAB „Frondita“ yra perėmusi stakles OPTIMAT BHX055, teismas neteisėtai konstatavo, kad jos turėjo būti apskaitytos bendrovės apskaitos dokumentuose. „Kastytis“, UAB už nupirktas stakles 2019 m. sausio mėnesį į BUAB „Frondita“ sąskaitą sumokėjo 10 000 Eur, kurie panaudoti mokant mokesčius valstybei, mokant darbo užmokestį, atsiskaitant su kreditoriais, o 2 100 Eur sumokėti į bendrovės kasą, kurių panaudojimas atspindėtas kasos knygoje. Pabrėžė, kad įmonės metiniame ar tarpiniame balanse atspindimas įmonės balanso sudarymo metu turimas bendras turtas metų pabaigoje (ilgalaikis, trumpalaikis ir kt.), tačiau balanse nėra vietos kiekvienam metų bėgyje buvusiam sandoriui išskirti. Tai reiškia, kad teismas šioje byloje pagal pateiktus įrodymus: pirminius apskaitos dokumentus, nustatęs, kad staklės parduotos „Kastytis“, UAB, padarė prieštaraujančią išvadą, jog sandoris neapskaitytas finansinės apskaitos dokumentuose. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismas net nenurodo kas jo nuomone yra finansinės apskaitos dokumentai, kuriuose turi atsispindėti staklių pardavimas „Kastytis“, UAB ir kokią įtaką įmonės mokumui turi jo nuomone sandorio neapskaitymas nežinia kokiuose apskaitos dokumentuose.

5.8. Apeliantų teigimu, BUAB „Frondita“ pagrindinė veikla buvo apskaitos paslaugų teikimas įmonėms. Jokios gamybinės veiklos bendrovė nevykdė, tam, neturėjo nei finansinių, nei materialių, nei žmogiškųjų išteklių. UAB „Raviluta“ buvo BUAB „Frondita“ skolininkė, įsiskolinimas susidarė už suteiktas apskaitos paslaugas. Pagal teismo sprendimą išieškodamas skolą antstolis atsakovei BUAB „Frondita“ pasiūlė perimti skolininko turtą, nes pagal antstolio nustatytą kainą, sumažintą 40 procentų, neatsirado nei vieno pirkėjo. Kadangi BUAB „Frondita“, tvarkiusi UAB „Raviluta“ apskaitą žinojo, kad skolininkas kito turto, iš kurio būtų išieškota skola neturi ir vienintelė galimybė bent kiek atgauti skolos yra staklių perėmimas natūra už pradinę antstolio nustatytą kainą. Nusprendus perimti turtą buvo ieškomas pirkėjas staklėms už realią kainą, nes kaip minėta, už pradinę kainą, sumažintą 40 procentų staklių niekas nepirko, BUAB „Frondita“ stakles pardavė „Kastytis“, UAB. Perėmus stakles UAB „Raviluta“ bankrutavo.

5.9. Apeliantės manymu, bankroto byla BUAB „Frondita“ iškelta 2019 m. spalio 4 d., todėl teismas įsiskolinimų eiliškumą turėjo vertinti ne pagal nemokumo įstatymą, o pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso (toliau – CPK) ir Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą (toliau – CK). 2019 m. gegužės mėnesį bendrovės atžvilgiu nebuvo išduota jokių vykdomųjų dokumentų ir jokie išieškojimai iš bendrovės nebuvo vykdomi. Tai reiškia, kad jokių pradelstų kreditorių eilių nebuvo, todėl mokėjimas buhalterei atliktas nepažeidžiant mokėjimų eilės. Nagrinėjamu atveju nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pažeisdamas mokėjimų eiliškumą bendrovės vadovas tyčia siekė išvengti atsiskaitymų su kitais kreditoriais, esmingai bloginti įmonės turtinę padėtį ir sukelti įmonės bankrotą. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad būtų pažeistos mokėjimų proporcijos.

5.10. Taip pat pirmosios instancijos teismas nenustatė priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo.

6. Kreditorius VSDFV Kauno skyrius pateikė atsiliepimą į suinteresuotų asmenų P. L. ir G. V. atskirąjį skundą, kuriame prašo Kauno apygardos teismo 2021 m. lapkričio 25 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

6.1. Apeliantai atskirajame skunde teigia, kad teismas, nesant jokių įrodymų nepagrįstai konstatavo, jog automobilio pardavimo sandoris pažeidė kreditorių interesus, o teismo nurodomas bendrovės nemokumo būklės atsiradimo momentas yra vėlesnis, nei automobilio Honda CRV pardavimo momentas. Kreditorius pažymėjo, kad jei sandoris bendrovei buvo naudingas bei buhalterinė apskaita buvo vedama tinkamai, turėjo būti tinkamai sutvarkyti apmokėjimo dokumentai. Pažymėtina, kad apmokėjimo dokumentų tarp įmonės finansinių dokumentų nėra pateikta.

6.2. Aplinkybę, kad minėtas sandoris buvo naudingas BUAB „Frondita“ turi įrodyti bendrovės vadovai, priėmę sprendimus dėl tokio sandorio sudarymo, tačiau, kaip jau minėta, apmokėjimo dokumentai nebuvo pateikti. Kadangi transporto priemonė nebuvo vertinama, vadovaujamasi vidutine rinkos kaina, kuria galima tuo metu parduoti ar nusipirkti analogiško tipo daiktą. Faktas, kad nemokumo administratorė inicijavo civilinę bylą Kauno apylinkės teisme dėl žalos atlyginimo dėl bendrovei sudaryto nenaudingo sandorio, parduodant minėtą automobilį rodo, kad patikrinus nemokumo administratorei bendrovės dokumentus taip pat kilo abejonė dėl minėto sandorio naudingumo. Šis sandoris buvo sudarytas 2018 m. gruodžio 3 d., t. y. tuo metu kai BUAB „Frondita“ jau susidūrė su finansiniais sunkumais. Nuo 2018 metų rugpjūčio mėnesio bendrovė turėjo skolų darbuotojams (darbo sutartys su darbuotojomis nutrauktos 2018 m. rugpjūčio 20 d., įsiskolinimas atsirado nuo atleidimo datos), nuo 2016 metų lapkričio VMI prie FM. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, matyti, kad sandoris buvo nuostolingas, nenaudingas, nes piniginės lėšos nepasiekė bendrovės, pinigai nebuvo panaudoti padengti kreditoriniams įsipareigojimams. BUAB „Frondita“ vadovai 2019 m. gegužės 20 d. inicijavo ne teisminį bankrotą, tuo pripažindami, kad bendrovė yra nemoki.

6.3. Atskirajame skunde nurodyta, kad Darbo ginčų komisija atmetė darbuotojų V. B. ir Ž. M. skundus dėl pinigų iš bendrovės priteisimo. Skola darbuotojoms buvo priteista Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 25 d. sprendimu, bet bendrovė nusprendė teismo sprendimo neskųsti. Kaip teigiama skunde, būtent šios darbuotojos sužlugdė bendrovę, bet vadovas sprendimo neskundė ir 2019 m. gegužės 20 d. inicijavo ne teisminį BUAB „Frondita“ bankrotą. Manytina, buvęs vadovas netinkamai vertino susidariusią situaciją bei nesiėmė tinkamų veiksmų, siekiant atstatyti bendrovės mokumą.

6.4. Antstolis, vykdydamas išieškojimą iš UAB „Raviluta“, už skolą BUAB „Frondita“ perdavė stakles. Bendrovės finansiniuose dokumentuose tai neatsispindi. Skunde teigiama, kad BUAB „Frondita“ pagrindinė veikla buvo apskaitos paslaugų teikimas įmonėms. Jokios gamybinės veiklos bendrovė nevykdė, tam neturėjo nei finansinių, nei materialinių, nei žmogiškųjų išteklių. Tačiau buvo priimtas vadovo sprendimas perimti už skolą stakles. Staklių išmontavimas, pervežimas, saugojimas reikalauja piniginių lėšų, nors kaip teigiama „bendrovė neturėjo nei finansinių, nei materialinių, nei žmogiškųjų išteklių“. Minėtos staklės bendrovės finansinės apskaitos dokumentuose neatsispindi, to nepaneigė nei buvęs vadovas, nei bendrovės finansininkė. Įvertinus aukščiau minėtas aplinkybes, darytina išvada, kad už staklių pardavimą gautos lėšos nebuvo panaudotos atsiskaityti nei su įmonės kreditoriais, nei padengti įsiskolinimai įmonės darbuotojams. Analogiška situacija susidarė ir pardavus transporto priemonę.

6.5. Apeliantai teigia, kad bankroto byla iškelta atsakovei 2019 m. spalio 4 d., todėl teismas įsiskolinimų eiliškumą turėjo vertinti ne pagal nemokumo įstatymą, o pagal CPK ir CK. 2019 metų gegužės mėnesį bendrovės atžvilgiu nebuvo išduota jokių vykdomųjų dokumentų ir jokie išieškojimai iš bendrovės nebuvo vykdomi. Tai reiškia, kad jokių pradelstų kreditorių eilių nebuvo, todėl mokėjimas buhalterei atliktas nepažeidžiant mokėjimų eilės. Kreditorė pažymėjo, kad Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2019 m. balandžio 25 d. sprendimu pagal ieškovių V. B. ir Ž. M. ieškinį atsakovei BUAB „Frondita“, priteisė iš BUAB „Frondita“ 430 Eur valstybei žyminį mokestį. Vykdomasis raštas išduotas 2019 m. gegužės 29 d.

7. Atsakovė BUAB „Frondita“, atstovaujama nemokumo administratorės UAB „Reniva“, pateikė atsiliepimą į suinteresuotų asmenų P. L. ir G. V. atskirąjį skundą, kuriame prašo atskirąjį skundą atmesti, o Kauno apygardos teismo 2021 m. lapkričio 25 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

7.1. Transporto priemonės pardavimo sandoris buvo sudarytas 2018 m. gruodžio 3 d., t. y. tuo metu, kai atsakovė susidūrė su finansiniais sunkumais, bendrovė turėjo darbo užmokesčio skolų darbuotojams bei PVM mokestinę nepriemoką, kuri 2019 m. spalio 24 d. sudarė 13 141,32 Eur. Atsakovė pati kėlė neteisminio bankroto bylą, pripažindama, kad bendrovė buvo nemoki. Akivaizdu, kad bendrovės automobilio pardavimas tokia kaina, kuri nurodyta sutartyje, buvo bendrovei nenaudingas sandoris, jis sumažino kreditorių galimybes patenkinti savo reikalavimus iš bendrovės turto, kas atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytą tyčinio bankroto požymį.

7.2. Prieš pat keliant neteisminio bankroto bylą (2019 m. gegužės 20 d.), bendrovei jau esant nemokiai, akcininkei ir vyr. buhalterei G. V. 2019 m. gegužės 10 d. grynaisiais pinigais buvo išmokėta 4 135 Eur, tačiau, kaip jau minėta, bendrovė turėjo įsiskolinimų.

8. Kreditorės V. B. ir Ž. M. pateikė atsiliepimą į suinteresuotų asmenų P. L. ir G. V. atskirąjį skundą, kuriame prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

8.1. Nagrinėjant transporto priemonės Honda CRV 2018 m. gruodžio 3 d. pardavimo sandorį bendrovės finansiniuose dokumentuose niekur nėra užfiksuota apie transporto priemonės apgadinimus, defektus ir / ar turto vertės sumažėjimą, tarp dokumentų nėra ir turto vertinimo, todėl tikslinga vadovautis viešai skelbtomis vidutinėmis rinkos kainomis – tai kaina, už kurią realu rinkoje įsigyti ar parduoti tokį (ar atitinkamą) objektą nepermokant ir neprarandant pinigų. Atkreipė dėmesį, kad bendrovė dėl šio sandorio neteko turto ir negavo pajamų, o įmonės kreditoriai neteko galimybių teismo prašyti taikyti skolos užtikrinimo priemonių.

8.2. Apeliantų skundo 22-27 punktuose minimos iš antstolės perimtos staklės, kurių kaina turto perdavimo išieškotojui akte nurodyta jau sumažinta 18 000 Eur po neįvykusių varžytynių. Šis turtas parduotas skubotai dar labiau sumažinus kainą, akivaizdžiai dar vienas nuostolingas sandoris.

8.3. Atskirajame skunde teigiama, kad teismas nepagristai konstatavo, jog įmonė tapo nemoki vėliausiai 2018 m. gruodžio 31 d., nes nepagristai sprendė, kad ji jau buvo skolinga darbuotojoms V. B. ir Ž. M. Kreditorės pažymėjo, kad darbo sutartys su darbuotojomis nutrauktos 2018 m. rugpjūčio 20 d. ir įsiskolinimas atsirado nuo atleidimo datos, VMI prie FM rašte apie kreditorinį įsiskolinimą taip pat nurodyta. Taigi, įmonė nemoki vėliausiai nuo 2018 m. gruodžio 31 d.

8.4. Pažymėjo ir tai, kad Darbo ginču komisija negalėjo patenkinti darbuotojų reikalavimų dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo, dėl vadovo nesutvarkytų darbo sutarčių, o ne dėl to, kad darbuotojų reikalavimas buvo nepagristas. BUAB „Frondita“ vadovas ir akcininke pozicijos neišmokėti pilno galutinio atsiskaitymo išeinantiems darbuotojoms laikėsi ir anksčiau. Pavyzdžiui, buvo neišmokėtas galutinis atlyginimas A. L., kuris taip pat kreipėsi į Darbo ginčų komisija. Atsakovė faktą pripažino ir vėliau su darbuotoja atsiskaitė. Tuo tarpu su V. B. ir Ž. M. atsakovė taip pat neatsiskaitė. Todėl kilo teisminiai ginčai, kurių metu konstatuota, kad darbo užmokesčio atsiradimo momentas yra 2018 m. rugpjūčio mėn., todėl priteistos netesybos. Kadangi atsakovė neginčijo priimto teismo sprendimo, reiškia, kad ji sutiko su priteista skola. Be to skunde nurodyta neteisinga data, kada bendrovė apskaitė priteistą sumą – 2019 m. spalio 15 d. (apskaityta 2019 m. gegužės 20 d.).

9. Kreditorė VMI prie FM pateikė atsiliepimą į suinteresuotų asmenų P. L. ir G. V. atskirąjį skundą, kuriame prašo atskirojo skundo netenkinti, o Kauno apygardos teismo 2021 m. lapkričio 25 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

9.1. Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą, ir tai, kad bendrovė buvo nemoki vėliausiai nuo 2018 m. gruodžio 31 d., skundžiamoje nutartyje pagrįstai konstatavo, jog automobilio Honda CRV pirkimo—pardavimo sandoris, sudarytas 2018 m. gruodžio 3 d., t. y. tuo metu, kai bendrovė susidūrė su finansiniais sunkumais, turėjo darbo užmokesčio skolų darbuotojams, PVM mokestinę nepriemoką, taip pat esant aplinkybei, kad bendrovė pati kėlė neteisminio bankroto bylą, pripažindama, jog įmonė nemoki (2019 m. gegužės 20 d.), tokia kaina, kuri nurodyta sutartyje, buvo bendrovei nenaudingas sandoris, jis sumažino kreditorių galimybes patenkinti savo reikalavimus iš įmonės turto, kas atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytą tyčinio bankroto požymį.

9.2. Atskirajame skunde teigiama, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog BUAB „Frondita“ veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės turtą buvo apribotos, o vykdant atsiskaitymus buvo nesilaikoma CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintos tvarkos.

9.3. VMI prie FM vertinimu, teismas skundžiamoje nutartyje išsamiai pagrindė išvadą, kad atliktais mokėjimais buvo pažeistos pirmos ir antros eilės kreditorių teisės, todėl yra pagrindas konstatuoti atsiskaitymų eiliškumo pažeidimą. Teismas nurodė, kad byloje nėra pateikta jokių duomenų, jog atlikti mokėjimai buvo nulemti siekio gaivinti jau faktiškai nemokios bendrovės veiklą, t. y. atsiskaitymai nebuvo susiję su įmonės veiklos tęstinumą lemiančiais kreditoriais ar skirti bendrovei būtinoms paslaugoms, taigi negali būti pateisinami. Teismas pažymėjo, kad dėl tokių veiksmų sumažėjo bendrovės galimybės atsiskaityti su kreditoriais. Apeliantai, nesutikdami su šiomis teismo išvadomis, minėtų aplinkybių atskirajame skunde taip pat neįrodė.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

10. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

11. Nagrinėjamojoje byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria BUAB „Frondita“ bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

Dėl atskirojo skundo argumentų

12. Nagrinėjamoje byloje nekilo ginčas dėl to, kad sprendžiant klausimą dėl BUAB „Frondita“ bankroto pripažinimo tyčiniu taikytinas ĮBĮ.

13. 2019 m. spalio 4 d. Kauno apygardos teismas nutartimi, įsiteisėjusia 2019 m. spalio 15 d., iškėlė BUAB „Frondita“ bankroto bylą. Nemokumo administratore teismas paskyrė UAB „Start Invest“, kuri teismo 2020 m. rugsėjo 28 d. nutartimi atstatydinta, paskiriant nemokumo administratore – UAB „Reniva“.

14. 2019 m. lapkričio 29 d., 2020 m. sausio 28 d., 2020 m. birželio 26 d. , 2021 m. sausio 5 d., 2021 m. rugpjūčio 30 d. nutartimis patvirtinti įmonės kreditoriai ir jų finansiniai reikalavimai.

15. Atsakovės kreditorius VSDFV Kauno skyrius kreipėsi į teismą, prašydamas BUAB „Frondita“ bankrotą pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2, 4 ir 5 punktuose, bei 3 dalies 1 pirmame punkte nurodytais pagrindais.

16. Pirmosios instancijos teismas ginčijamoje nutartyje nustatė, kad bankrotas pripažintinas tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 ir 4 punktuose numatytais pagrindais, o įmonė vėliausiai yra nemoki nuo 2018 m. gruodžio 31 d.

Dėl įmonės nemokumo momento

17. Apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo nutartimi nustatytu atsakovės nemokumo momentu nurodė, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovė buvo nemoki vėliausiai nuo 2018 m. gruodžio 31 d., nes buvo skolinga įmonės darbuotojoms V. B. ir Ž. M. Su šiomis darbuotojomis buvo sprendžiami ginčai Darbo ginčų komisijoje. Darbo ginčų komisija atmetė darbuotojų V. B. ir Ž. M. skundus dėl pinigų iš bendrovės priteisimo. Skola darbuotojoms priteista Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 25 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-187-615/2019, o sprendimas įsiteisėjo tik 2019 m. gegužės 25 d., kai bendrovė nusprendė teismo sprendimo neginčyti. Bendrovė (neteisminis bankroto administratorius) priteistą sumą 2019 m. spalio 15 d. apskaitė apyvartos žiniaraštyje Nr. 6351. Iki šio teismo sprendimo įmonės vadovas buvo įsitikinęs, kad teismas nepriteis buvusių nesąžiningų darbuotojų reikalaujamų sumų ir nepanaikins Darbo ginčų komisijos sprendimo.

18. ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis, apibrėžia, kad įmonės nemokumas – būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Įmonės nemokumas yra nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte ir įmonės ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Visais atvejais klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl nemokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes.

19. Naujausioje kasacinio teismo praktikoje teisinio nemokumo būsena aiškinama plačiau, nei pažodžiui yra įtvirtinta ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje. Juridinio asmens nemokumas aiškinamas kaip reiškiantis, kad juridinis asmuo yra susidūręs su ilgalaikiais rimtais finansiniais sunkumais, užkertančiais kelią vykdyti įprastą ūkinę komercinę ar kitą įstatuose apibrėžtą veiklą ir reikalaujančiais kraštutinių priemonių taikymo priverstinai nutraukiant tokio asmens veiklą ir likviduojant jį per bankroto procedūrų vykdymą. Juridinio asmens finansiniai sunkumai bendriausia prasme aiškinami kaip reiškiantys prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą, t. y. negalėjimą nustatytais ar pateisinamai uždelstais terminais vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams. Būtinasis negalėjimo vykdyti įsipareigojimų, kaip nemokumo būsenos požymio, elementas – sistemiškumas. Pažymėtina, kad rimtiems finansiniams sunkumams, kaip nemokumo būsenos pagrindui, konstatuoti nepakanka nustatyti pavienių ir (ar) atsitiktinių įsipareigojimų kreditoriams nevykdymo atvejų – turi būti nustatytas tokių atvejų pakartotinumas, tęstinumas ir pastovumas. Sprendžiant klausimą dėl juridinio asmens mokumo reikėtų papildomai įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su vertinamo (mokumo aspektu) juridinio asmens vykdomos veiklos pobūdžiu, retrospektyvomis, perspektyvomis ir pan. Be to, įvertintini ne tik paties juridinio asmens įsipareigojimai kreditoriams (įsipareigojimų vykdymo eiliškumas, struktūra, pokytis ir pan.), bet ir skolininkų (debitoriniai) įsipareigojimai vertinamajam juridiniam asmeniui, t. y. tokių įsipareigojimų dydis, struktūra, santykis su pradelstais įsipareigojimais kreditoriams, galimybės gauti šių įsipareigojimų patenkinimą ir kt. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimas dėl juridinio asmens mokumo ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies prasme spręstinas, sistemiškai vertinant visus nurodytus kriterijus ir sietinas su rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: 1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį; 2) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; 3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019).

20. Pirmosios instancijos teismas ginčijamoje nutartyje nustatė, kad 2019 m. rugsėjo 3 d. balanso duomenimis bendrovė turėjo turto už 4 489 Eur (224 Eur atsargos, 3 723 Eur – gautinos sumos), tuo tarpu pradelsti finansiniai įsipareigojimai – 47 437 Eur. Bendrovė per paskutinį ataskaitinį laikotarpį patyrė 71 619 Eur nuostolių. Iš BUAB „Frondita“ balanso, sudaryto už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d., duomenų matyti, kad įmonės turimo turto vertė siekė 56 235 Eur, tarp jų 49 295 Eur sudarė per vienerius metus gautinos sumos. Nevertinant gautinų sumų, įmonė realiai 2018 m. pabaigoje turėjo tik 6 940 Eur turto, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 27 565 Eur (visi įsipareigojimai buvo trumpalaikiai). Įmonė dar 2018 m. dirbo nuostolingai. VMI prie LR FM duomenimis PVM mokestinė nepriemoka susidarė ir pradėjo kauptis nuo 2016 m. lapkričio 25 d.

21. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad skunde apeliantai nenuginčijo aukščiau nustatytų pirmosios instancijos teismo nurodytų faktinių aplinkybių, nepateikė šias aplinkybes paneigiančių rašytinių įrodymų. Vieninteliu aspektu, kuriuo apeliantai ginčija kvestionuojamą nutartį, yra tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovė turėjo įsiskolinimų darbuotojams.

22. Įvertinęs aukščiau nurodytas teismo nustatytas faktines aplinkybes, byloje esančius rašytinius įrodymus bei klausimui aktualią kasacinio teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad vien pagal 2018 metų balansą yra pagrindas konstatuoti, kad įmonė buvo nemoki vėliausiai nuo 2018 m. gruodžio 31 d. Taigi, net jei ir teismas sutiktų su apeliantų teiginiu ir pripažintu, kad nurodytu laikotarpiu atsakovė nebuvo skolinga V. B. ir Ž. M., ši aplinkybė nepaneigtų fakto, jog atsakovė 2018 metais sistemiškai nevykdė savo įsipareigojimų kreditoriams (VMI prie FM, VSDFV), o taip pat neturėjo turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti. Vadinasi, yra pagrindo teigti, kad atsakovė atitiko nemokaus juridinio asmens statusą ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies prasme.

23. Visgi, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliantų argumentais dalyje dėl skolų aukščiau nurodytoms įmonės darbuotojoms nebuvimo.

24. Susipažinus su Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 25 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-187-615/2019, kuris įsiteisėjo 2019 m. gegužės 28 d., nustatyta, kad nurodytu sprendimu teismas ieškovei Ž. M. iš atsakovės priteisė 841,45 Eur neišmokėto darbo užmokesčio, 1 058,97 Eur kompensaciją už nepanaudotas atostogas, 7 704,96 Eur netesybų, o ieškovei V. B. iš atsakovės priteisė 919,46 Eur neišmokėto darbo užmokesčio, 1 809,91 Eur kompensaciją už nepanaudotas atostogas, 6 767,64 Eur netesybų. Kadangi darbo sutartys su darbuotojomis buvo nutrauktos 2018 m. rugpjūčio 20 d., darbdaviui (atsakovei) nuo darbo sutarčių nutraukimo dienos atsirado pareiga visiškai atsiskaityti su darbuotojomis, nebent šalys susitaria, kad su darbuotoju bus atsiskaityta ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 146 straipsnio 2 dalis). Todėl apeliantų argumentai, kad nemokumo atsiradimo momentu atsakovė nebuvo skolinga savo darbuotojams yra atmetami, kaip nepagrįsti.

25. Atmetami apeliantų argumentai ir dėl to, kad tik įsiteisėjus Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 25 d. sprendimui civilinėje byloje Nr. e2-187-615/2019 jie sužinojo apie tai, jog atsakovė yra skolinga savo darbuotojoms. Nurodytame sprendime teismas pripažino, kad nuolatiniai ir sistemingi priedai (premijos) laikytini ieškovių darbo užmokesčiu, kuris apima tiek pagrindinį darbo užmokestį, tiek ir sutartas premijas, kaip atlyginimą už atliktas darbo funkcijas bei tam tikrų rodiklių įvykdymą. Į bylą pateiktas Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijos 2018 m. rugsėjo 24 d. sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina kreditorių V. B. ir Ž. M. atsiliepimo į skundą argumentus, kad Darbo ginčų komisija jų ieškinio netenkino dėl to, jog darbo sutartys nebuvo tinkamai įformintos, t. y. darbo sutartimis papildomas atlygis darbuotojoms nebuvo nustatytas, o atsakovė neįsipareigojo skaičiuoti darbo užmokestį, susidedantį iš pastovios ir papildomos dalies. Jokių darbuotojų nesąžiningumo aspektų nėra konstatuota nei Kauno apylinkės teismo sprendime, nei Darbo ginčų komisijos sprendime. Priešingai, Kauno apygardos teismo sprendime yra aiškiai nurodyta, kad susitarimas buvo sudarytas su mirusiu atsakovės vadovu, kurio vykdyti, akivaizdu, tuometinis vadovas P. L., neketino. Teismas konstatavo tai, kad dabartinis atsakovės vadovas nurodo, jog jis su ieškovėmis dėl papildomo darbo užmokesčio nesitarė, nagrinėjamu atveju neturi esminės teisinės reikšmės, kadangi susitarimą dėl darbo užmokesčio ieškovės sudarė ne su ankstesniu įmonės vadovu, kaip privačiu asmeniu, o su atsakove (darbdaviu), kaip įmone, atstovaujama jos tuometinio vadovo. Todėl šio susitarimo naujasis įmonės vadovas privalėjo laikytis.

26. Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad net ir esant ginčams dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies darbuotojams, P. L. neturėjo pagrindo vertinti, jog darbuotojams skola visiškai neegzistuoja ir tikėtis, kad teismas jos nepriteis. Nagrinėjant ginčą teisminėje institucijoje visuomet egzistuoja ieškinio visiško patenkinimo, dalinio patenkinimo arba atmetimo tikimybė. Todėl net ir tikėdamasis, kad teismas atmes darbuotojų reikalavimą, įvertinęs ginčo nagrinėjimo trukmę, būdamas atidus ir rūpestingas, atsakovės tuometinis vadovas privalėjo įvertinti riziką, jog teismas darbuotojų ieškinį galimai patenkins pilna apimtimi, nors to ir nepadarė Darbo ginčų komisija. Tik įvertinęs šią riziką, vadovas galėjo pasirūpinti, kad ieškinio patenkinimo atveju įmonė turėtų pakankamai (rezervuotų) lėšų atsiskaityti su darbuotojomis.

27. Pažymėtina ir tai, kad vykdomasis raštas pagal aukščiau nurodytą teismo sprendimą buvo išduotas 2019 m. gegužės 29 d. VMI prie FM bylinėjimosi išlaidų išieškojimui, o 2019 m. birželio 4 d. – darbuotojoms, priteistų sumų išieškojimui. Patys apeliantai nurodė, kad Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-187-615/2019 atsakovė neskundė. Atitinkamai laikytina, kad su priimtu sprendimu atsakovė sutiko, todėl lieka neaišku, kodėl nurodytą sprendimą atsakovė delsė vykdyti. Be to, apeliantai klaidina teismą nurodydami, kad bendrovė (neteisminis bankroto administratorius) priteistą sumą 2019 m. spalio 15 d. apskaitė apyvartos žiniaraštyje Nr. 6351. Bylos medžiaga patvirtina faktą, kad skola darbuotojoms buvo apskaityta 2019 m. gegužės 20 d. Ir tą patvirtina apeliantų nurodomas žiniaraštis Nr. 6351. Šie duomenys visiškai paneigia atskirojo skundo argumentus, kad nemokumo atsiradimo dieną atsakovė darbuotojams skolinga nebuvo.

28. Apibendrinant išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliantų argumentus dėl to, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė nemokumo atsiradimo momentą ir konstatuoja, kad įmonė vėliausiai yra nemoki nuo 2018 m. gruodžio 31 d.

Dėl nuostolingų ar ekonomiškai nenaudingų sandorių sudarymo

29. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nustatė, kad transporto priemonės Honda CRV pirmosios registracijos data 2009 m. kovo 3 d. 2014 m. kovo 14 d. Turto perdavimo lizingo gavėjo nuosavybės aktu minėta transporto priemonė buvo perduota iš lizingo davėjo UAB „NORDEA FIFANCE LITHUANIA“ atsakovei BUAB „Frondita“, pastarajai pilnai įvykdžius savo įsipareigojimus pagal lizingo sutartį. Iš byloje nemokumo administratoriaus pateiktos PVM sąskaitos-faktūros Serija FRO Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad minėtas automobilis 2018 m. gruodžio 3 d. buvo parduotas A. B. už 2 000 Eur sumą, tačiau apmokėjimo dokumentų tarp įmonės finansinių dokumentų nėra pateikta.

30. Apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo nutartimi dalyje, kuria aukščiau nurodytas sandoris pripažintas ekonomiškai nenaudingu atsakovei, nurodė, kad pareiškėjas VSDFV Kauno skyrius mano, jog sandorio suma buvo aiškiai per maža ir automobilis buvo parduotas siekiant išvengti darbuotojams neišmokėto darbo užmokesčio grąžinimo. Apeliantų teigimu, automobilis Honda CRV pagamintas 2009 metais. Įmonė automobilį įsigijo naują. Automobilis buvo patekęs į 2 ar 3 autoįvykius ir apgadintas. Pardavimo metu automobilis turėjo defektų, automobilis buvo apklijuotas reklaminiais įmonės lipdukais, kuriuos šalinant buvo apgadinti dažai ir šie faktai įrodinėjami bankroto administratoriaus inicijuotoje civilinėje byloje.

31. Patikrinus duomenis Lietuvos teismų informacinėje sistemoje (LITEKO) nustatyta, kad Kauno apylinkės teismo Kauno rūmuose nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-249-713/2022 pagal ieškovės BUAB „Frondita“ ieškinį atsakovui P. L. dėl žalos atlyginimo. Apeliantai teisingai nurodė skunde, kad vien ieškinio pateikimas teismui dar neįrodo, jog sandoris buvo atsakovei nenaudingas, tačiau tokių aplinkybių pirmosios instancijos teismas ginčijamoje nutartyje ir nenurodinėjo.

32. Susipažinus su aukščiau nurodytos civilinės bylos medžiaga, kuri patvirtina pirmosios instancijos teismo ginčijamoje nutartyje nurodomas faktines aplinkybes, nustatyta ir tai, kad pats P. L. nemokumo administratorei elektroniniu laišku patvirtino, jog atsiskaitymo ir lėšų panaudojimo dokumentų už transporto priemonės pardavimą nėra. Byloje taip pat pateiktas UAB „Ivuana“ elektroninis laiškas, kuriame yra nurodyta, kad pagal automobilio lankymosi servise istoriją matoma, jog garantiniai aptarnavimai transporto priemonei Honda CRV buvo atliekami laiku. Automobilis 2012 m. yra turėjęs smulkų draudiminį įvykį, kurio metu buvo pažeistas duslintuvas. Šis automobilis UAB „Ivuana“ servise lankėsi nuo 2010 m. kovo 3 d., paskutinis apsilankymas buvo 2015 m. birželio 17 d. Šie duomenys patvirtina faktą, kad transporto priemonė buvo patekusi į autoįvykį, tačiau įvertinant nurodytą pažeidimą (buvo pažeistas duslintuvas), darytina išvada, jog šis autoįvykis negalėjo turėti automobilio nusidėvėjimui esminės reikšmės, t. y. dėl duslintuvo pažeidimo automobilis, įsigytas už 24 313,48 Lt negalėjo tapti visiškai beverčiu. Į bylą pateiktos transporto priemonės nuotraukos patvirtina, kad automobilis buvo apklijuotas lipdukais, tačiau nepateikta jokių objektyvių įrodymų dėl to, kad juos nuplėšus būtų pažeisti automobilio kėbulo dažai. Daugiau jokių objektyvių duomenų apie tai, kad transporto priemonė buvo apgadinta, arba turėjo defektų, šioje civilinėje byloje nėra pateikta.

33. Apeliantai skunde atkreipė dėmesį, kad ieškovė Kauno apylinkės teisme Kauno rūmuose nagrinėjamoje byloje savo reikalavimus įrodinėja ne realia automobilio rinkos verte, o remiasi vidutinėmis viešai skelbtomis kainomis portalo autoplius.lt skelbimuose, kuriuose automobilio vertė nurodoma neatsižvelgiant į automobilio komplektaciją ir techninę būklę. Atsakant į šiuos apeliantų argumentus pasakytina, kad nors aukščiau nurodyta civilinė byla dėl žalos atlyginimo šios nutarties priėmimo metu nėra išnagrinėta, tačiau šioje bankroto byloje nagrinėjant transporto priemonės Honda CRV 2018 m. gruodžio 3 d. pardavimo sandorį, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su kreditorių argumentais, kad bendrovės finansiniuose dokumentuose niekur nėra užfiksuota duomenų apie transporto priemonės apgadinimus, defektus ir / ar turto vertės sumažėjimą. Parduodant transporto priemonę nebuvo atliktas vertinimas, todėl nėra galimybės nustatyti, kad transporto priemonės pardavimo kaina buvo nustatyta remiantis objektyviais duomenimis. Vadinasi nėra pagrindo sutikti su apeliantų argumentu, kad teismas, nesant jokių įrodymų nepagrįstai konstatavo, jog automobilio pardavimo sandoris pažeidė kreditorių interesus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nesant objektyvių duomenų, kuriuos į bylą privalėjo pateikti apeliantai, dėl automobilio kainos, tikslinga vadovautis viešai skelbtomis automobilio vidutinėmis rinkos kainomis bei konstatuoti, kad automobilis galimai buvo parduotas per maža kaina. Nesant šioje byloje pateiktų atsiskaitymo ir lėšų panaudojimo dokumentų už transporto priemonės pardavimą, yra teisinis pagrindas spręsti, kad atsakovė neteko įmonės turto ir / arba galimai negavo jokių pajamų už jo pardavimą. Atitinkamai nepanaudojo už automobilį gautų lėšų įmonės veikloje arba atsiskaitant su kreditoriais.

34. Taigi, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad automobilis buvo parduotas tuo metu, kai bendrovė susidūrė su finansiniais sunkumais ir turėjo pradelstų įsipareigojimų kreditoriams: kreditorei VMI prie LR FM PVM mokestinė nepriemoka susidarė ir pradėjo kauptis nuo 2016 m. lapkričio 25 d., kuri 2019 m. spalio 24 d. sudarė 13 141,32 Eur; kreditorėms Ž. M. ir V. B. kreditorinis įsipareigojimas susidarė ir pradėjo kauptis nuo 2018 m. rugpjūčio mėnesio. Taigi, priešingai nei teigia apeliantai, pirmosios instancijos teismo nutartyje yra aiškiai įvardyti kreditoriai, kurių teisės galimai buvo pažeistos ginčo sandoriu.

35. Apeliantų teigimu, teismo šioje byloje nurodomas bendrovės nemokumo būklės atsiradimo momentas yra vėlesnis, nei automobilio Honda CRV pardavimo momentas. Apeliacinės instancijos teismas, nors ir sutikdamas su šiuo argumentu, pripažįsta, kad nagrinėjamoje situacijoje jis nėra teisiškai reikšmingas.

36. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai.

37. Kasacinio teismo išaiškinta, kad, sprendžiant dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017). Net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokia tapusios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013) tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo.

38. Vien pats faktas, kad ginčo sandoris buvo atliktas anksčiau nei pirmosios instancijos teismo nustatytas atsakovės nemokumo atsiradimo momentas, neeliminuoja fakto, kad transporto priemonės pirkimo-pardavimo sandoris nebuvo tinkamai apskaitytas įmonės finansiniuose dokumentuose, o automobilį parduodant įmonė jau turėjo skolų valstybei ir savo darbuotojams. Todėl net ir konstatavus, kad pats savaime ginčo sandoris nelėmė įmonės bankroto, darytina prielaida, kad iš sandorio pinigai arba nebuvo gauti, arba, jei gauti, nebuvo panaudoti atsiskaitant su įmonės jau turimais kreditoriais. Atsižvelgiant į išdėstytą, yra pagrindas konstatuoti, kad galimai nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo.

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinto požymio

39. Pirmosios instancijos teismas BUAB „Frondita“ bankrotą pripažino tyčiniu, konstatavęs ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinto požymio egzistavimą.

40. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktą įmonės bankrotas pripažįstamas tyčiniu, jei įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.930¹ straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto.

41. Pažymėtina, kad nurodytos ĮBĮ normos taikymas yra siejamas su sąlyga, kad turi būti žinoma, jog kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-219-196/2016).

42. Šioje nutartyje jau yra konstatuota, kad atsakovė toliau nurodomų sandorių atlikimo metu turėjo pradelstų įsipareigojimų kreditorėms VMI prie LR FM, Ž. M. ir V. B. ir atsakovei šios aplinkybės turėjo būti žinomos, todėl detaliau analizuoti apeliantų argumentus šioje dalyje netikslinga.

43. Pirmiausia, apeliantai nesutikdami su pirmosios instancijos teismo nutartimi šioje dalyje, nurodė, kad teismas neteisingai nutartyje identifikavo stakles, t. y. BUAB „Frondita“ iš antstolio nebuvo perėmusi staklių OPTIMAT BHX055. Byloje yra bankroto administratorės pateikti rašytiniai įrodymai, kad BUAB „Frondita“ 2018 m. gruodžio 14 d. iš antstolės R. S. perėmė stakles CNC OPTIMAT BHP200. Nors pareiškėjas nurodo, kad BUAB „Frondita“ iš antstolės perėmė stakles OPTIMAT BHX055, tačiau to nepagrindė jokiu leistinu rašytiniu įrodymu. Su šiais apeliantų argumentais yra pagrindo sutikti.

44. Susipažinus su pareiškėjo prašymu dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nustatyta, kad pareiškėjas nurodė, jog VSDFV Kauno skyrius 2018 m. gruodžio 27 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) UAB „Raviluta“ turtui iki 2023 m. gruodžio 27 d. nustatė priverstinį įkeitimą – gręžimo staklėms OPTIMAT BHX055 inventoriaus Nr. 07, kurių vertė įkeitimo metu buvo nustatyta 18 720 Eur, šį priverstinį įkeitimą įregistravo VĮ Registrų centro Hipotekos registre 2018 m. gruodžio 28 d.

45. Iš į bylą pateikto Turto perdavimo išieškotojui akto nustatyta, kad antstolė R. S. 2018 m. gruodžio 14 d. perdavė BUAB „Frondita“ stakles CNC OPTIMAT BHP200, kurios priklausė atsakovės skolininkei UAB „Raviluta“ ir kurių vertė perdavimo metu buvo 18 000 Eur. Turto perdavimo aktas atsakovės (išieškotojos) atstovo P. L. pasirašytas 2019 m. sausio 3 d. Taigi, nors Turto perdavimo aktas buvo pasirašytas 2019 m. sausio 3 d., tačiau iš jo turinio galima daryti išvadą, kad faktinė turto perdavimo data buvo 2018 m. gruodžio 14 d.

46. Į bylą pateikta PVM sąskaita faktūra Serija FRO Nr. (duomenys neskelbtini), kuri buvo išrašyta atsakovės įmonei „Kastytis“, UAB ir kurios pagrindu pastaroji įsigijo iš atsakovės stakles CNC OPTIMAT BHP200.

47. Iš LITEKO duomenų nustatyta, kad Kauno apygardos teisme išnagrinėta civilinė byla Nr. e2-990-587/2020 pagal UAB „Raviluta“, atstovaujamos bankroto administratorės Ž. J., ieškinį atsakovui R. M. dėl nuostolių atlyginimo, kurioje teismas 2020 m. sausio 7 d. sprendimu už akių ieškinį patenkino visiškai. Nurodytoje byloje yra pateiktas VSDFV Kauno skyrius 2018 m. gruodžio 27 d. sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo UAB „Raviluta“ turtui iki 2023 m. gruodžio 27 d. nustatytas priverstinis įkeitimas – gręžimo staklėms OPTIMAT BHX055 inventoriaus Nr. 07. O Kauno apygardos teismas nurodytame sprendime konstatavo, kad atsakovas R. M., būdamas UAB „Raviluta“ administracijos vadovas, atsakingas už įmonės turto išsaugojimą, negrąžino įmonei jos turto – nepanaudoto avanso likučio 38 971,90 Eur bei neišsaugojo ir neperdavė 18 720 Eur vertės priverstinai įkeisto įmonės turto, kurie tektų kreditorių finansiniams reikalavimams tenkinti, jei nebūtų neteisėtų atsakovo veiksmų. Tokiais savo veiksmais atsakovas pažeidė CK 2.87 straipsnyje įtvirtintą pareigą sąžiningai ir protingai veikti juridinio asmens atžvilgiu, dėl ko įmonė patyrė 57 691,90 Eur dydžio nuostolį.

48. Išanalizavęs aukščiau nurodytus dokumentus ir priimtus teismų sprendimus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad gręžimo staklės OPTIMAT BHX055 inventoriaus Nr. 07 išsaugotos nebuvo, o byloje nėra duomenų, jog jos buvo perduotos BUAB „Frondita“, kadangi nurodytų staklių ir CNC OPTIMAT BHP200 staklių vertė nors ir nežymiai, tačiau skiriasi. Iš viešai prieinamų duomenų nustatyta, kad UAB „Raviluta“ vykdė baldų gamybą, todėl tikėtina, kad jai nuosavybės teise galėjo priklausyti ne vienos baldų gamyboje naudojamos staklės. Juolab, kad abiejų staklių dydis reikšmingai skiriasi, taip pat jų funkcionalumai yra skirtingi. Visgi, neginčijamai byloje yra nustatyta, kad BUAB „Frondita“ iš UAB „Raviluta“ už skolas perėmė CNC OPTIMAT BHP200 stakles, kurios ir buvo parduotos „Kastytis“, UAB. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantai skunde pagrįstai nurodė, kad CNC OPTIMAT BHP200 ir OPTIMAT BHX055 inventoriaus Nr. 07 yra skirtingos staklės ir pastarųjų atsakovė iš skolininkės UAB „Raviluta“ neperėmė. Šias aplinkybes patvirtina ir tas faktas, kad CNC OPTIMAT BHP200 staklės buvo perduotos atsakovei 2018 m. gruodžio 14 d., t. y. iki tol kol buvo priimtas 2018 m. gruodžio 27 d. VSDFV sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) UAB „Raviluta“ turtui iki 2023 m. gruodžio 27 d. nustatyti priverstinį įkeitimą – gręžimo staklėms OPTIMAT BHX055 inventoriaus Nr. 07. Tiek vienos, tiek kitos UAB „Raviluta“ priklausančios staklės buvo perleistos (neišsaugotos) iki bankroto bylos iškėlimo UAB „Raviluta“. Todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš tiesų netinkamai nustatė atsakovės perimtas iš antstolės R. S. stakles, o nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo teiginiui, kad atsakovei galėjo būti perleistos OPTIMAT BHX055 inventoriaus Nr. 07 staklės, kurioms buvo nustatytas priverstinis įkeitimas 2018 m. gruodžio 27 d. VSDFV sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini). Juolab, nėra pagrindo sutikti su apeliantų argumentu, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime konstatavo, jog atsakovė perėmė iš UAB „Raviluta“ dvejas stakles.

49. Visgi, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ši vienintelė ne itin tinkamai nustatyta faktinė aplinkybė, neturi esminės įtakos sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nustatė, kad iš nemokumo administratorės į bylą pateiktos 2019 m. sausio 28 d. PVM sąskaitos faktūros Serija FRO Nr. (duomenys neskelbtini) turinio matyti, kad staklės buvo parduotos „Kastytis“, UAB už 12 100 Eur. Iš nemokumo administratorės pateikto atsakovės banko sąskaitos išrašo nustatyta, kad 2019 m. sausio 28 d. „Kastytis“, UAB atsakovei BUAB „Frondita“ pervedė 10 000 Eur, o likusią dalį, t. y. 2 100 Eur, sumokėjo grynaisiais pinigais pagal kasos pajamų orderį Serija Nr. (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad staklės buvo parduotos galimai už pernelyg žemą kainą (jų vertė po neįvykusių varžytinių nurodyta 18 000 Eur), todėl atsakovės sprendimas dėl staklių pardavimo galimai buvo priimtas skubotai. Be to, atsakovė šių operacijų vykdymo metu pati jau turėjo finansinių sunkumų ir pradelstų skolinių įsipareigojimų.

50. Iš aukščiau nurodytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje esminės įtakos turi būtent faktinė aplinkybė, kad staklės įmonės finansinės apskaitos dokumentuose nebuvo tinkamai įformintos.

51. Apeliantai nesutiko su pirmosios instancijos teismo nutartimi ir šioje dalyje, nurodydami, kad įmonės metiniame ar tarpiniame balanse atspindimas įmonės balanso sudarymo metu turimas bendras turtas metų pabaigoje (ilgalaikis, trumpalaikis ir kt.), tačiau balanse nėra vietos kiekvienam metų bėgyje buvusiam sandoriui išskirti. Tai reiškia, kad teismas šioje byloje pagal pateiktus įrodymus: pirminius apskaitos dokumentus, nustatęs, kad staklės parduotos „Kastytis“, UAB, padarė prieštaraujančią išvadą, jog sandoris neapskaitytas finansinės apskaitos dokumentuose. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad teismas net nenurodo kas jo nuomone yra finansinės apskaitos dokumentai, kuriuose turi atsispindėti staklių pardavimas „Kastytis“, UAB ir kokią įtaką įmonės mokumui turi jo nuomone sandorio neapskaitymas nežinia kokiuose apskaitos dokumentuose.

52. Pažymėtina, kad rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims: kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2014). Pažymėtina ir tai, kad vertindami šalių pateiktus įrodymus, teismai remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalykų konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013).

53. Pirmiausia pasakytina, kad Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – Buhalterinės apskaitos įstatymas) 19 straipsnio 2 dalis imperatyviai nustato, kad būtent ūkio subjekto vadovas (o ne kiti subjektai) atsako už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą. Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalimi, už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas. Antra, įmonės vadovui turi būti žinoma kokiuose buhalterinės apskaitos dokumentuose turi būti atspindėtos tarpinės ūkinės operacijos ir kaip tinkamai jų pagrindu turi būti pildomi dokumentai metų pabaigoje. Juolab, kad atsakovė buvo buhalterines paslaugas teikianti įmonė. Trečia, CNC OPTIMAT BHP200 staklės buvo faktiškai perduotos atsakovei 2018 m. gruodžio 14 d., o parduotos 2019 m. sausio 28 d., todėl jų gavimas turėjo būti atspindėtas 2018 metų balanse, o pardavimas – 2019 metų balanse. Tokios aplinkybės iš 2018 ir 2019 metų balansų nenustatytos. Todėl apeliantų skundo argumentai pripažintini nenuosekliais, kadangi jie patys nurodė, kad įmonės metiniame ar tarpiniame balanse atspindimas įmonės balanso sudarymo metu turimas bendras turtas metų pabaigoje (ilgalaikis, trumpalaikis ir kt.). Galiausiai apeliantai niekaip nenuginčijo pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad iš byloje pateikto 2019 m. gegužės 20 d. BUAB „Frondita“ kreditorių susirinkimo registracijos lapo turinio (įmonės rengtas kreditorių sąrašas 2019 m. gegužės 20 d. kreditorių susirinkimui) nustatyta, jog tuo metu įmonė buvo skolinga trečios eilės kreditoriams – UAB „Bitė Lietuva“, UAB „Echo stamp“, UAB „Orgsis“, UAB „Polistampa“ ir UAB „Verslo idėjų partneriai“, bendra skola šiems kreditoriams siekė 1 623,96 Eur. Tačiau keliant bankroto bylą teismine tvarka, 2019 m. lapkričio 29 d. nutartimi patvirtinus įmonės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą nei vienas iš aukščiau nurodytų kreditorių reikalavimo bankroto byloje nepateikė, kas teikia pagrindą manyti, kad jų reikalavimai buvo patenkinti, nepatenkinus VMI prie FM ir darbuotojų reikalavimų. Taip pat byloje liko nenuginčyta aplinkybė, kad prieš pat keliant neteisminio bankroto bylą (2019 m. gegužės 20 d.), bendrovei jau esant nemokiai, akcininkei ir vyr. buhalterei G. V. 2019 m. gegužės 10 d. grynaisiais pinigais buvo išmokėta 4 135 Eur.

54. Įvertinus nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad už turto (staklių) pardavimą gautos lėšos nebuvo panaudotos atsiskaityti nei su įmonės kreditoriais, nei padengti įsiskolinamus įmonės darbuotojams. Taigi, yra pagrindas konstatuoti, kad įmonės veikla buvo organizuota taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas darė pagrįstą ir teisingą išvadą dėl BUAB „Frondita“ tyčinio bankroto ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalis 4 punkte nustatytu pagrindu.

55. Apeliacinis teismas atkreipia dėmesį, kad apeliantai pateikia savo nuomonę atskirai dėl kiekvieno pirmosios instancijos teismo argumento, kai įrodymų vertinimo proceso aiškinimas teismų praktikoje suponuoja tai, jog teismas iš pradžių kiekvieną įrodymą įvertina atskirai, o išvadas dėl įrodinėtų aplinkybių daro vertinant įrodymų visetą. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė procesinį sprendimą, kuris nėra palankus apeliantams, nesudaro pagrindo konstatuoti tokių požymių ar faktų buvimo. Kaip matyti iš apskųstosios nutarties turinio, teismas įvertino šalių pateiktus įrodymus, pasisakė dėl visų esminių argumentų. Todėl nėra teisinio pagrindo apeliantų skundo tenkinimui ir pirmosios instancijos teismo nutarties panaikinimui.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

56. Pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė materialinės ir proceso teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios panaikinti atskirajame skunde nurodytais teiginiais nėra teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

57. Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta, dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie neturi įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

58. Pirmosios instancijos teismo nutartį palikus iš esmės nepakeistą, o suinteresuotų asmenų skundą atmetus, atmetamas ir apeliantų prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2021 m. lapkričio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.