Šiaulių apygardos teismo nutartis

dalyvaujant atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Aisnera“ administratoriui G. M.,

bankrutavusios UAB „Aisnera“ akcininkei ir vadovei R. V.

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditorės Pakruojo ūkininkų kredito unijos prašymą pripažinti bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau tekste – UAB) „Aisnera“ bankrotą tyčiniu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

2. Kreditorės Pakruojo unijos kredito unijos teigimu, UAB „Aisnera“ sudarinėjo sandorius, kuriais buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, daroma žala įmonei, įmonės vadovai A. P. ir R. V. netinkamai vykdė savo pareigas, bendrovėje dingo didelės vertės įmonės turtas, kuris galimai buvo iššvaistytas, pasisavintas ar kitaip perleistas tretiesiems asmenims. Bendrovės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos. Vadovų netinkamas veikimas organizuojant UAB „Aisnera“ buhalterinę apskaitą buvo sistemiškas ir tyčinis – trūksta ištisų apskaitos registrų, kasos knyga nuo 2010-08-31 nebuvo vedama, nerasta jokių pirminės apskaitos dokumentų, nors šalutinė informacija aiškiai rodo, kad ūkinė veikla buvo vykdoma (dingęs 2010 metų derlius, duomenys apie įgytus dyzelinius degalus ir kita). Kreditorė teigia, kad patikrinimo metu, peržiūrėjus kasos pajamų ir išlaidų dokumentus, atsiskaitymus su atskaitingais asmenimis, nustatyta, kad iš įmonės kasos R. V. galimai yra pasisavinusi 2896,20 Eur, o A. P. yra negrąžinęs įmonei 2011,40 Eur. Kreditorės teigimu, tokiais veiksmais (neveikimu) įmonės vadovai tikslingai siekė prievolių neįvykdymo pagrindiniam bendrovės kreditorei Pakruojo ūkininkų kredito unijai. Dėl neteisėtų BUAB „Aisnera“ vadovų veiksmų Šiaulių apylinkės teisme yra iškeltos civilinės bylos dėl 66689,35 Eur išieškojimo, o Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių apygardos valdyboje pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 222 straipsnio 1 dalyje dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo UAB „Aisnera“ (t. 1, b. l. 1–9).

Teismo nustatytos faktinės aplinkybės

Motyvuojamoji dalis

Teisiniai argumentai ir išvados

Prašymas dėl UAB „Aisnera“ bankroto pripažinimo tyčiniu tenkintinas.

20.Vadovaujantis LR ĮBĮ 20 straipsnio nuostatomis, teisme iškėlus įmonei bankroto bylą, kreditoriai ir paskirtas bankroto administratorius turi teisę kreiptis į teismą dėl tyčinio bankroto nustatymo. Teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad yra bent vienas iš šių požymių, dėl kurio kilo bankrotas: 1) įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu; 2) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai; 3) turtas buvo parduotas mažesnėmis negu rinkos kainomis asmenims, kuriuos su įmone pardavimo metu siejo glaudūs ryšiai, kaip jie apibrėžti Finansinių priemonių rinkų įstatyme, ar kurie susiję giminystės (tiesiosios aukštutinės ir tiesiosios žemutinės linijos giminaičiai, tikrieji bei netikrieji broliai ir seserys, įtėviai ir įvaikiai), svainystės ar partnerystės ryšiais su įmonės vadovu ar kitu asmeniu, įmonėje turėjusiu teisę priimti atitinkamą sprendimą, (toliau – susiję asmenys) arba turtas perleistas neatlygintinai, arba atsiskaitymas už turtą atidėtas ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su įmone atsiskaityta veiklos nevykdančių įmonių ir (arba) įmonių, nepateikusių juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės ataskaitų, akcijomis; 4) įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal Civilinio kodekso 6.930¹ straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto; 5) teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas (LR ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad LR ĮBĮ 20 straipsnyje įstatymų leidėjas nustatė bankroto kilimo požymius, ir esant bent vienam iš jų teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013-11-22 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013, išaiškinta, kad, vertinant teisinio reglamentavimo raidą, įstatymų leidėjas LR ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtino tokius bankroto kilimo požymius, kurių bent vieną nustačius yra pagrindas bankrotą pripažinti tyčiniu, tokiais iš esmės ir iki tol buvo remiamasi teismų praktikoje.

22. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad tyčinio įmonės bankroto požymiai gali būti tokios aplinkybės, kurios yra susijusios su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitos aplinkybės, nulėmusios įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste. Tais atvejais, kai nustatomas tyčinis blogas įmonės valdymas, kuris gali atsiskleisti sąmoningai vykdoma neteisinga investicijų politika, ydinga įmonės veikla ir plėtra (investicijos į nerealius ar pasenusius projektus, neperspektyvių įmonių akcijų supirkimas, nepaklausių prekių gamyba ir pan.), blogu vadovavimu įmonės komercinei, ūkinei ir finansinei veiklai, netinkamu darbo, technologinių procesų organizavimu, žinomai nenaudingų įmonei sandorių sudarymu, neatlikimas tų ekonominių veiksmų ir finansinių operacijų, kurias būtina atlikti konkrečioje situacijoje, yra pagrindas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant dėl įmonės tyčinio bankroto, reikia įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla, tokios įmonės valdymo organų sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalykų konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2014).

23. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad įmonės vadovo A. P. 220000 Lt paskolos grąžinimui užtikrinti 2010 m. sausio 25 d. UAB „Aisnera“ (po dviejų mėnesių nuo UAB „Aisnera“ įsteigimo) sudarė su Pakruojo ūkininkų kredito unija laidavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), o 2010 m. lapkričio 2 d. sprendimu Šiaulių apygardos teismas priteisė Pakruojo ūkininkų kredito unijos naudai solidariai iš atsakovų A. P. ir UAB „Aisnera“ 220000 Lt negrąžintos paskolos, 20698,33 Lt palūkanų, procesinių palūkanų ir 2907 Lt bylinėjimosi išlaidų (nutarties 7 p.).

24. Teismas atmeta administratoriaus G. M. ir trečiojo asmens R. V. pateiktus atsikirtimus, kad kreditorės Pakruojo ūkininkų kredito unijos veiksmai, sudarant 2010-01-25 laidavimo sutartį ir vykdant skolų išieškojimą iš UAB „Aisnera“, buvo neteisėti ir nulėmė bendrovės bankrotą. Laidavimo sutartis – dvišalis sandoris ir sprendimą sudaryti tokią sutartį priėmė ne tik kreditorius Pakruojo ūkininkų kredito unija, bet ir UAB „Aisnera“ valdymo organai. Bendrovė laidavo už jos vadovui A. P. suteiktos 220000 Lt paskolos grąžinimą jau žinodama, kad A. P. jam suteiktos paskolos negalės grąžinti. Teismo vertinimu, akivaizdu, kad šis neatlygintinis sandoris (laidavimo sutartis) buvo nenaudingas UAB „Aisnera“, nes byloje nustatyta, kad skolininkas A. P. nesumokėjo jau pirmosios paskolos grąžinimo įmokos kreditoriui, todėl sutartis buvo nutraukta ir pradėtas skolos išieškojimo procesas iš laiduotojo UAB „Aisnera“. Šios bylos kontekste svarbu ir tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. 2A-781-464/2016, 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimo 36 punkte, yra konstatavęs: „Nagrinėjamoje byloje nustatytomis aplinkybėmis kredito gavimas, jo užtikrinimas laidavimu ir paskesnis sandorius sudariusius asmenų tvirtinimas, kad toks kreditas apskritai negalėjo būti išduotas, o laidavimas – priimtas, paskolos gavėjui inicijavus sau bankroto bylos iškėlimą, iš esmės siekiant susigrąžinti pagal teismo sprendimą jau išieškotą paskolos dalį, akivaizdžiai neatitinka protingo, sąžiningo ir teisingo asmenų sutartiniuose santykiuose elgesio standartų.“ (t. 2, 140–151 b. l.).

25. Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012-10-31 nuosprendyje konstatuota, kad A. P., būdamas BUAB „Aisnera“ direktoriumi, kartu su BUAB „Aisnera“ vieninteliu akcininku N. R. 2009-11-10 savo parašais patvirtino tyrimo nenustatyto asmens pagamintą tikrą dokumentą – 2009-11-10 paskolos sutartį Nr. 1, kurioje buvo įrašyti neteisingi duomenys (jiems žinant, kad duomenys neteisingi) apie tai, kad A. P. laikotarpiu nuo 2009-11-10 iki 2010-10-01 suteikia BUAB „Aisnera“ 30 000 Lt paskolą, tačiau šių pinigų N. R., BUAB „Aisnera“ vieninteliam akcininkui, neperdavė, t. y. realiai neatliko tų veiksmų, kuriuos pagal tarpusavio pasirašytą sutartį turėjo atlikti (nutarties 8 p.). Toks vadovo elgesys leidžia teismui spręsti, kad A. P. tinkamai nesirūpino bendrovės turtu, nevykdė buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų, apgaulingai tvarkė bendrovės buhalterinę apskaitą, nesilaikė CK 2.87 straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalies reikalavimų, supainiojo bendrovės turtą su savo asmeniu turtu.

26. A. P. ir R. V., būdami UAB „Aisnera“ vadovais ir savo žinioje turėdami bendrovės turtą, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 (toliau buhalterinės apskaitos įstatymas) 21 straipsnio 1 dalies nuostatą buvo atsakingi už UAB „Aisnera“ buhalterinės apskaitos organizavimą. Bylos medžiaga leidžia teismui spręsti, kad buhalterinė UAB „Aisnera“ apskaita buvo tvarkoma ne tik aplaidžiai, bet ir apgaulingai, o nuo 2010 metų rugpjūčio 31 d. apskritai nebuvo organizuojama. A. P., žinodamas, kad UAB „Aisnera“ realiai paskolos sutarties su juo nesudarė, pažeisdamas 2001-11-06 Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies ir 13 straipsnio nuostatas, į įmonės apskaitą įtraukė realiai neegzistavusį sandorį – 30000 Lt paskolos sutartį. Tokį bendrovės vadovo elgesį teismas vertina kaip neteisėtą, neatitinkantį CK 2.87 straipsnio reikalavimų, pažeidžiantį ne tik įmonės, bet ir jos kreditorių interesus.

27. CK 2.82 straipsnio 3 dalis numato, kad juridinio asmens organas atsako už juridinio asmens veiklos organizavimą. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnį ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: 1) tinkama, objektyvi ir palyginama; 2) pateikiama laiku; 3) išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams, o pagal šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalį į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintos Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 9 punktas nustato, kad atskaitingas asmuo, gautais pinigais atsiskaitęs su kitais ūkio subjektais, fiziniais asmenimis, pateikia vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) pinigų sumokėjimo įrodymo dokumentus, kuriuos surašo į avanso ataskaitą, – nurodo joje šių dokumentų pavadinimus, numerius, datas, išmokėtas sumas. Nepanaudotų pinigų grąžinimas į kasą įforminamas kasos pajamų orderiu. Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, o už apskaitos organizavimą atsako ūkio subjekto vadovas – šiuo atveju skirtingais laikotarpiais atitinkamai A. P. ir R. V. (Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 str. 1 d., 21 str.). Taigi, iš paminėto reglamentavimo matyti, kad pagal teisės aktų reikalavimus bet kuri įmonės atliekama ūkinė finansinė operacija turi būti įtraukta į įmonės apskaitą ir pagrįsta atitinkamu finansiniu dokumentu. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad A. P. ir R. V. šių reikalavimų nesilaikė. Tai patvirtina prejudicinę reikšmę šioje byloje turintys Šiaulių apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-633-907/2012 nustatyti faktai (nutarties 8 p.), Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Šiaulių apygardos valdybos2017-01-03 rašte Nr. 25/13-1-5-53 pateikta informacija, kad pagal 2016-12-13 Šiaulių AVMI pateiktą medžiagą pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 222 straipsnio 1 dalyje dėl apgaulingos apskaitos tvarkymo UAB „Aisnera“ (t. 1, b. l. 10). Svarbu ir tai, kad 2016-03-29 d. teismo posėdyje administratorius G. M. ir bendrovės vadovė bei akcininkė R. V. pripažino, kad nuo 2010 m. rugpjūčio 31 d. UAB „Aisnera“ buhalterinė apskaita nebuvo tvarkoma ir įmonės kasos knyga nebuvo vedama.

28. Apibendrindamas teismas sprendžia, kad UAB „Aisnera“ bankrotą nulėmė ne įprasta verslo rizika, o bendrovės vadovų A. P. ir R. V. netinkamai vykdytos įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose įmonės valdymo organams nustatytos pareigos, susijusios su įmonės valdymu (ĮBĮ 20 str. 2 d. 1 p.).

29. Šios bylos kontekste svarbu ir tai, kad bendrovės vadovai A. P. ir R. V., žinodami, jog jų vadovaujamos bendrovės finansinė padėtis vis blogėja, delsė inicijuoti bankroto bylą, ir siekdami išvengti skolinių įsipareigojimų UAB „Aisnera“ kreditoriams įvykdymo, elgėsi neteisėtai – reiškė nepagrįstus ieškinius teismuose, 2009 metais apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą bendrovėje, o nuo 2010 metų rugpjūčio 31 d. nevykdė įmonėje jokios buhalterinės apskaitos ir neapskaitė gaunamų pajamų, nors 2010, 2011 metais vykdė ūkinę veiklą ir Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos teikė paraiškas gauti tiesiogines ir papildomas išmokas už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus bei gavo 58442,07 Eur išmokas. Tokiu būdu galimai buvo pasisavintos bendrovės lėšos.

30. Pareiškėja, remdamasi atlikto patikrinimo medžiaga, įrodinėja, kad UAB „Aisnera“ vadovai neišsaugojo jų žinioje buvusio, jiems patikėto didelės vertės įmonės turto, neapskaitė ir nuslėpė eilę ūkinių įvykių, sandorių, o sulyginus patikrinimo metu sudarytus balansus ir administratoriaus turimą 2014-04-14 balansą, gautas skirtumas lygus nuo 75549,69 Eur iki 121501,97 Eur. Prašyme dėl UAB „Aisnera“ bankroto pripažinimo tyčiniu nurodyta, kad tokios vertės turtas buvo iššvaistytas, paslėptas ar pasisavintas, todėl Šiaulių apylinkės teisme pareikšti netiesioginiai ieškiniai dėl žalos atlyginimo išieškojimo iš bendrovės vadovų ir bendrovės bei jos kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių nuginčijimo (t. 1, b. l. 11–33, t. 2, b. l. 1–60). Nagrinėjamu atveju teismui nepakanka pateiktų duomenų išvadoms dėl visų pareiškėjos prašyme nurodytų įmonės vadovų A. P. ir R. V. veiksmų neteisėtumo. Be to, minėtos aplinkybės sudaro faktinį ieškinių pagrindą Šiaulių apylinkės teisme nagrinėjamose civilinėse bylose Nr. e2-495-1003/2017 ir Nr. e2-495-1051/2017, todėl, siekdamas išvengti prieštaringų išvadų skirtingų teismų procesiniuose sprendimuose dėl tų pačių aplinkybių, teismas šioje byloje plačiau nepasisako dėl minėtų kreditorės argumentų ir konstatuoja, kad šioje nutartyje įvardyti faktiniai duomenys apie įmonės vadovo A. P. ir bendrovės akcininkės bei vadovės R. V. padarytus įstatymuose įtvirtintų pareigų pažeidimus objektyviai patvirtina blogą įmonės valdymą, privedusį prie bankroto. BUAB „Ainera“ vadovų A. P. ir R. V. neteisėti veiksmai laikytini įmonės tyčiniu bankrotu, nes bylos medžiaga leidžia teismui spręsti, kad įmonės bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o neteisėti įmonės vadovų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (ĮBĮ 20 str. 2 d. 1, 2, 4, 5 p) .

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290, 291 straipsniais, Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 12 dalimi, 20 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punktais, teismas

nutaria:

Pripažinti BUAB „Aisnera“ bankrotą tyčiniu.

Šios nutarties kopijas ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo nutarties pripažinti bankrotą tyčiniu įsiteisėjimo dienos išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims, taip pat Valstybės įgaliotai institucijai – Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiajam prokurorui dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo.

Nutartis per septynias dienas nuo jos paskelbimo gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Šiaulių apygardos teismą.