- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-11-26
- Bylos Nr.
- e2-910-854/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00128-2022-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Giedrė Čėsnienė
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos (kreditorės) uždarosios akcinės bendrovės PayRay Bank atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. spalio 7 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjos (kreditorės) uždarosios akcinės bendrovės PayRay Bank prašymas pripažinti likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės Intermarinas bankrotą tyčiniu, suinteresuoti asmenys likviduojama dėl bankroto uždaroji akcinė bendrovė Intermarinas, atstovaujama nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „AdMinus“, M. V. (M. V.).
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. birželio 6 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) Intermarinas iškelta bankroto byla, nemokumo administratore paskirta UAB „AdMinus“; nutartis įsiteisėjo 2022 m. birželio 17 d. Teismo 2022 m. rugsėjo 21 d. nutartimi patvirtintas, o 2022 m. lapkričio 8 d., 2022 m. lapkričio 29 d., 2022 m. gruodžio 13 d., 2023 m. sausio 23 d., 2023 m. vasario 14 d., 2023 m. balandžio 11 d., 2023 m. balandžio 20 d., 2023 m. birželio 6 d. ir 2024 m. kovo 26 d. nutartimis patikslintas bankrutuojančios UAB Intermarinas kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas. Teismo 2022 m. gruodžio 14 d. nutartimi bankrutuojanti UAB Intermarinas pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto; nutartis įsiteisėjo 2022 m. gruodžio 23 d. Teismo 2024 m. rugsėjo 6 d. sprendimu pripažinta, kad likviduojama dėl bankroto UAB (toliau – LUAB) Intermarinas pasibaigė likvidavimu dėl bankroto, patvirtintas 1 507 507,66 Eur dydžio nepatenkintų kreditorių finansinių reikalavimų sąrašas; sprendimas įsiteisėjo 2024 m. spalio 8 d.
Šalies argumentai
2. Pareiškėja (kreditorė) UAB PayRay Bank 2024 m. liepos 25 d. (iki sprendimo dėl bendrovės pabaigos priėmimo ir įsiteisėjimo) pateikė teismui prašymą, kurį patikslinusi 2024 m. rugsėjo 18 d., prašė pripažinti LUAB Intermarinas (toliau – ir bendrovė) bankrotą tyčiniu, nustatant, kad tyčinį bankrotą sukėlė vienintelis įmonės akcininkas ir vadovas M. V. (M. V.).
3. Nurodė, kad nemokumo administratorė neįvykdė teismo jai nustatytos pareigos patikrinti LUAB Intermarinas įvykdytus sandorius dėl prisiimtų įsipareigojimų ir turto perleidimo, bendrovės pavadinimo pakeitimo, darbuotojų perkėlimo į kitą įmonę ir kitų pagrindų dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu.
4. Pareiškėjos teigimu, visa bendrovės veikla ir dalis turto buvo perkelta į UAB „Maviga Group“ ir į su ja per dalyvius susijusias UAB „Maviga PRO“ ir UAB „Artiga LT“, o visi įsipareigojimai liko bendrovėje. Be to, bendrovės pavadinimas iki 2022 m. sausio 20 d. buvo UAB „Maviga“, o po to ji pervadinta į UAB Intermarinas, kurios vienintelis akcininkas yra M. V., esantis ir kitų minėtų bendrovių akcininku; jis po kelių dienų po bendrovės pavadinimo pakeitimo inicijavo bendrovės nemokumo bylos iškėlimą.
5. UAB „Maviga group“ oficialioje svetainėje nurodo, kad ji yra tarptautinė laivų ir industrijos projektų statybos įmonė, kuri specializuojasi laivų remonto, pramoninės ir civilinės statybos sektoriuje, t. y. vykdo tą pačią veiklą, kurią vykdė ir bendrovė. Ta pačia veikla užsiima ir UAB „Maviga PRO“. UAB „Maviga Group“ svetainėje nurodo, kad turi virš 600 darbuotojų, nors, remiantis viešais duomenimis, iki 2024 m. sausio 1 d. joje dirbo tik 5 darbuotojai, dėl to darytina pagrįsta prielaida, kad į UAB „Maviga Group“ buvo perkelta 180 atleistų bendrovės darbuotojų.
6. UAB „Maviga Group“ buvo perleistas bendrovės automobilis Maserati Levante, kuris iki šiol turi vardinius valstybinius numerius; UAB „Maviga Group“ buvo perleisti ir kiti automobiliai, t. y. Mercedez-Benz, GLA180 ir Volvo V40. Visos šios transporto priemonės parduotos arba perleistos už mažesnę nei likutinę balansinę vertę, joms neatliktas vertinimas, kuriuo būtų nustatyta rinkos kaina. UAB „Artiga LT“ už mažesnę nei likutinę balansinę vertę buvo perleisti 6 bendrovės lizinguojami komercinės paskirties lengvieji automobiliai. Šie duomenys patvirtina, kad visas bendrovės ilgalaikis turtas buvo perleistas susijusioms įmonėms, siekiant užtikrinti nemokios bendrovės veiklos tęstinumą.
7. Kreditorė 2021 m. balandžio 22 d. suteikė bendrovei 400 000 Eur kredito liniją apyvartiniam kapitalui, taigi kredito lėšos buvo skirtos bendrovės komercinei veiklai vykdyti ir palaikyti. Bendrovei 2022 m. sausio 7 d. buvo išmokėta 197 000 Eur kredito suma, tačiau, kaip nustatyta iš bendrovės sąskaitų išrašų, prieš pat bendrovės nemokumo paskelbimą, t. y. 2022 m. sausio 18 d., 120 000 Eur iš gautų kredito lėšų bendrovė panaudojo kredito daliai UAB „Maviga Group“ grąžinti. Tai taip pat prisidėjo prie to, kad bendrovė, gražinusi kredito dalį susijusiai įmonei, nebeturėjo apyvartinių lėšų toliau vykdyti veiklą ir tai buvo viena iš jos nemokumo priežasčių.
8. Bendrovės nemokumas nebuvo tik verslo nesėkmės rezultatas, juolab kad 2021 metų I pusmetį veikla buvo pelninga, pelnas sudarė 606 136 Eur, atskaičius sąnaudas – 200 000 Eur, o jau 2021 metų pabaigoje veiklos nuostolis buvo 495 106 Eur, t. y. pagrindinis bendrovės nuostolis sugeneruotas per 2021 metų II pusmetį. Be to, lyginant 2021 metų bendrovės balanso duomenis, matyti, kad palyginus su 2020 metais turtas didėjo, tačiau daugiau nei 2 kartus didėjo ir bendrovės įsipareigojimai. Dėl to manytina, kad nemokumą lėmė ne prarasti užsakymai, o neprotingai vien per 2021 metų II pusmetį padidinti kaštai ir neprotingas skolinimasis, o bendrovė sąmoningai buvo prastai valdoma.
9. Bendrovė 2021 m. rugpjūčio 16 d. kreipėsi į pareiškėją, kad šį atsisakytų jos kreditui užtikrinti UAB „Artiga LT“ išduoto vekselio. Pareiškėja, įvertinusi 2020 metų ir 2021 metų I pusmečio finansinius rezultatus, prašymą patenkino ir grąžino vekselį jo davėjai. Grąžinus vekselį, bendrovės finansiniai rezultatai iš karto labai suprastėjo, bendrovė iš klestinčios tapo nemoki. Taigi bendrovės nemokumas buvo sukeltas tyčia.
10. Bendrovė nemokumo administratorei perdavė ne visus dokumentus, nes, perdavus duomenis apie vieną pagrindinių bendrovės skolininkų Suomijos įmonę Almaco Group OY, nebuvo perduoti 49 676,19 Eur reikalavimą pagrindžiantys dokumentai.
11. Buvusio LUAB Intermarinas vadovo M. V. sąmoningi ir tyčiniai veiksmai didinant bendrovės įsipareigojimus, perleidžiant turtą, neperduodant dokumentų, leidžiančių bent iš dalies sumažinti kreditorės nuostolius, lėmė tyčinį bendrovės bankrotą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
12. Klaipėdos apygardos teismas 2024 m. spalio 7 d. nutartimi pareiškėjos (kreditorės) UAB PayRay Bank prašymą pripažinti LUAB Intermarinas bankrotą tyčiniu atmetė; priteisė iš pareiškėjos suinteresuotam asmeniui M. V. 1 989,40 Eur bylinėjimosi išlaidas.
13. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad LUAB Intermarinas bankroto procesas buvo inicijuotas galiojant Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymui (toliau – JANĮ), pareiškėja tyčinio bankroto požymius atitinkančius veiksmus nurodė buvus atliktus galiojant JANĮ, padarė išvadą, jog sprendžiant dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, taikytinos JANĮ nuostatos.
14. Teismas, pasisakydamas dėl bendrovės nemokumo momento, įvertinęs byloje esančius įrodymus, nusprendė, kad LUAB Intermarinas nemokios įmonės būklę atitiko 2021 metų pabaigoje (JANĮ 2 straipsnio 7 dalis).
15. Teismas nesutiko su pareiškėja, kad bendrovės bankrotą nulėmė jos neprotingas skolinimasis ir (ar) prabangių automobilių įsigijimas. Teismas nustatė, kad didžiausia bendrovės skola – pareiškėjos UAB PayRay Bank 2021 m. balandžio 22 d. bendrovei suteiktas 400 000 Eur kreditas; 2022 m. sausio 6 d. bendrovė grąžino į kreditorės sąskaitą 197 000 Eur, tačiau jau kitą dieną kreditorė šią sumą pervedė atgal į bendrovės sąskaitą. Be to, bendrovė buvo sudariusi 2021 m. liepos 20 d. paskolos sutartį dėl 200 000 Eur su UAB „MVG Holding“, paskolos grąžinimo terminas – 2021 m. gruodžio 31 d., ši įmonė 2022 m. sausio 18 d. išsiuntė bendrovei priminimą dėl paskolos grąžinimo.
16. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėja teigė, jog daliai UAB „MVG Holding“ grąžinto kredito buvo panaudotos pareiškėjos suteikto kredito lėšos, tačiau iš nemokumo administratorės teismui pateikto bendrovės sąskaitos išrašo nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2022 m. sausio 18 d. teismas nustatė, kad per šį laikotarpį be pareiškėjos bendrovei grąžintų 197 000 Eur buvo pervesta 517 104,23 Eur. Pareiškėjai nepateikus duomenų apie šių lėšų panaudojimą priešingai bendrovės interesams, teismas sutiko su nemokumo administratorės, atlikusios bendrovės finansinę analizę ir sandorių patikrinimą, teiginiu, kad bendrovė tuo metu dar buvo pajėgi grąžinti dalį paskolos iš savo uždirbtų lėšų, kurios buvo naudojamos ir atsiskaityti su darbuotojais, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba (toliau – VSDFV), tiekėjais.
17. Teismas pastebėjo, kad nors pareiškėja teigė, jog bendrovės blogas valdymas pasireiškė ir tuo, jog buvo įsigyti prabangūs automobiliai, tačiau šio savo argumento ir kaip tai susiję su bendrovės bankrotu pareiškėja neįrodinėjo. Teismas nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu nebuvo paneigtos nustatytos aplinkybės, jog tuo metu kai bendrovė įsigijo ginčo automobilius, bendrovės finansinė padėtis buvo gera, ji tokius sandorius sudaryti galėjo. Dėl to teismas padarė išvadą, kad automobilių įsigijimas nebuvo susijęs su bendrovės privedimu prie bankroto.
18. Teismas atsižvelgė į buvusio bendrovės vadovo M. V. paaiškinimus, kad bendrovės nemokumą iš esmės lėmė verslo nesėkmė projektuose su Suomijos ir Vokietijos įmonėmis, kurios neatsiskaitė už darbus, nesumokėjo atlyginimų jose dirbusiems bendrovės darbuotojams. Nemokumo administratorė, patikrinusi bendrovės sandorius ir neradusi tyčinio bankroto požymių, nurodė, kad bendrovė projektuose su Suomijos ir Vokietijos įmonėmis naudojo apyvartines lėšas, o pajamų negavo, dėl to jos įsiskolinimai išaugo, o bendrovės direktorius kreipėsi į teismą inicijuodamas bendrovės nemokumo bylą.
19. Teismas pažymėjo, kad visi nemokumo administratorės atlikti veiksmai buvo aprašyti ataskaitose, pateiktose kreditoriams susipažinti, skundų negauta, ataskaitos patvirtintos įsiteisėjusiomis teismo nutartimis. Be to pareiškėja turėjo galimybę susipažinti su bendrovės nemokumo medžiaga, atliktų patikrinimų rezultatais, tačiau į nemokumo administratorę su tokiu prašymu pareiškėja nesikreipė. Dėl to nepateikus įrodymų, pagrindžiančių tyčinio bankroto aplinkybes, o priešingoms šalims pateikus pareiškėjos teiginius paneigiančius duomenis, teismas laikė, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog bendrovė prie bankroto buvo privesta tyčia ar kad sudarytais sandoriais buvo pažeisti kreditorių interesai. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog bendrovės vadovas sąmoningai blogai valdė bendrovę (veikimu ar neveikimu), dėl ko jai buvo iškelta bankroto byla.
20. Teismas, vertindamas pareiškėjos teiginius, kad dalis bendrovės lizinguotų komercinės paskirties lengvųjų automobilių buvo perleisti UAB „Artiga LT“, t. y. keturi automobiliai Dacia Dokker, du automobiliai Dacia Duster, du automobiliai Škoda Kodiaq Style bei Maserati, ir kad visi šie automobiliai perleisti už mažesnę nei likutinę balansinę vertę, pažymėjo, jog balansinė vertė – tai įmonės, įstaigos ar organizacijos turto piniginė išraiška buhalteriniame balanse, tačiau, siekiant konstatuoti JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyto tyčinio bankroto požymį, būtina konstatuoti, kad bendrovės turtas buvo parduotas už mažesnę nei rinkos kainą. Teismas pabrėžė, kad pareiškėja nepateikė įrodymų apie aptariamų automobilių pardavimą už mažesnę nei rinkos, o ne balansinę, kainą.
21. Iš suinteresuoto asmens pateiktų suvestinių bei nemokumo administratorės duomenų, gautų patikrinus bendrovės sudarytus sandorius, teismas nustatė, kad bendrovei priklausę lizinguojami automobiliai buvo perduoti arba parduoti tretiesiems asmenis, tačiau dalis jų perduota už didesnę nei balansinę kainą, dalis už mažesnę, ir jog šiais sandoriais bendrovei buvo padaryta 5 981,52 Eur žala. Teismas nurodė, kad padarytą žalą bendrovės vadovas atlygino pagal 2024 m. balandžio 25 d. susitarimą su nemokumo administratore. Be to, perdavus automobilius tretiesiems asmenims, buvo perduoti ir įsipareigojimai pagal lizingo sutartis.
22. Teismas konstatavo, kad pareiškėjai nepateikus duomenų, jog automobilių pardavimo kaina buvo iš esmės skirtinga nuo rinkos kainos, bendrovės vadovui atlyginus dėl nežymaus kainų skirtumo padarytą žalą, nėra pagrindo daryti išvadą, jog šiais sandoriais buvo esmingai pažeisti bendrovės interesai ir jog tai atitinka tyčinio bankroto požymius. Teismo vertinimu, sudaryti sandoriai atitiko verslo logikos ir racionalumo reikalavimus. Teismas pabrėžė, kad nors sandoriai buvo sudaryti su susijusiais asmenimis, tačiau teisės aktai sudaryti tokio pobūdžio sandorius nedraudžia. Teismas sutiko su nemokumo administratorės teiginiu, kad lizinguotų automobilių perdavimas kartu su įsipareigojimais lizingo davėjai įmonei buvo naudingesnis nei lizingo sutarčių nutraukimas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.574 straipsnis).
23. Teismas, pasisakydamas dėl JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio (bendrovės veiklos ir dalies turto perkėlimo į susijusias įmones), įvertinęs byloje esančius duomenis, padarė išvadą, kad pareiškėjos nurodytų įmonių – UAB „Maviga Group“, UAB „Maviga PRO“, UAB „Artiga LT“ – veikla yra skirtingo pobūdžio negu LUAB Intermarinas (nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2022 m. sausio 20 d. veikusios pavadinimu UAB „Maviga”); UAB „Maviga PRO“ užsiėmė laivų ir plūdriųjų konstrukcijų gamyba dar iki bendrovės bankroto bylos iškėlimo. Teismas taip pat pažymėjo, kad nors nurodytos įmonės perėmė iš bendrovės įsipareigojimus lizingo davėjui už automobilius, tačiau būtent dėl to bendrovė nepatyrė lizingo sutarčių nutraukimo nuostolių, o dėl automobilių perdavimo už nedaug mažesnę kainą susidariusį skirtumą padengė bendrovės vadovas. Be to, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad byloje nėra duomenų, jog nurodytos įmonės perėmė bendrovės nebaigtas vykdyti su įmonės veikla susijusias sutartis ar reikalavimo teises.
24. Teismas, vertindamas pareiškėjos teiginius dėl 180 bendrovės darbuotojų perkėlimo į susijusias įmones, pažymėjo, kad, pasitvirtinus aplinkybei, jog 180 bendrovės darbuotojų yra tarp kreditorės nurodytų UAB „Maviga Group“ 600 darbuotojų, būtų galima daryti išvadą, kad juridinio asmens veikla yra perkeliama į kitą juridinį asmenį, tačiau kartu nurodė, jog pareiškėja šiems teiginiams pagrįsti nepateikė įrodymų. Teismas, atsižvelgdamas į bendrovės bankroto byloje patvirtintus atleidžiamų dėl bankroto darbuotojų reikalavimus, nustatė, kad bendrovės darbuotojai buvo susiję darbo santykiais iki pat bendrovės bankroto bylos iškėlimo ir atleisti dėl prasidėjusio nemokumo proceso, įtraukti į bendrovės kreditorių sąrašą, jiems iš Garantinio fondo buvo pervesta 163 256,48 Eur. Todėl pareiškėjos teiginiai dėl darbuotojų perkėlimo, nepateikus tą patvirtinančių įrodymų, teismo vertinimu, nesudarė pagrindo konstatuoti, kad LUAB Intermarinas prie bankroto buvo privesta tyčia. Teismas padarė išvadą, kad aplinkybė, jog darbuotojai buvo atleisti dėl nemokumo, kad jų finansiniai reikalavimai buvo patvirtinti nemokumo byloje, patvirtina faktą, jog bendrovė susidūrė su finansiniais sunkumais, dėl kurių nebepajėgė atsiskaityti su darbuotojais, be kita ko, ir generuoti pajamas.
25. Teismas nenustatė to, kad LUAB Intermarinas bankrotą nulėmė tyčiniai jos valdymo organų veiksmai, kuriais buvo sukeltas bendrovės nemokumas ar iš esmės pabloginta nemokios bendrovės turtinė padėtis. Dėl šių priežasčių teismas pareiškėjos prašymą pripažinti LUAB Intermarinas bankrotą tyčiniu atmetė.
26. Nenustatęs pareiškėjos piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis fakto, teismas atmetė suinteresuoto asmens M. V. prašymą skirti pareiškėjai baudą, remiantis CPK 95 straipsnio 1, 2 dalimis.
27. Teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjos prašymas pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu atmestas, priteisė iš pareiškėjos suinteresuotam asmeniui M. V. 1 989,40 Eur bylinėjimosi išlaidas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
28. Pareiškėja UAB PayRay Bank (toliau – ir apeliantė) atskirajame skunde prašo Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. spalio 7 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą dėl LUAB Intermarinas bankroto pripažinimo tyčiniu pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
28.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus. Bylos duomenys patvirtina, kad bendrovė nemoki tapo dėl sąmoningų ir tyčinių bendrovės vadovo M. V. veiksmų.
28.2. Teismas neatsižvelgė į tai, kad bendrovė nemoki tapo per itin trumpą laikotarpį – per 2021 metų II pusmetį. Bendrovės turtas 2021 m. birželio 30 d. sudarė 1 539 631 Eur, o mokėtinos sumos – 771 624 Eur, tačiau 2021 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis bendrovės įsipareigojimai jau buvo 2 474 700 Eur ir viršijo turimą turtą 1 444 350 Eur.
28.3. Nesutiktina su teismo išvada, kad bendrovės nemokumą nulėmė prarasti užsakymai bei nevykdomos sutartys su Suomijos ir Vokietijos įmonėmis. Suomijos įmonė Almaco Group OY sutartis su bendrove nutraukė tik 2022 m. sausio mėn.; per 2021 metus iš Suomijos įmonės bendrovė gavo 1 079 000 Eur pajamų, o iš šios sumos net 791 813 Eur buvo gauta per 2021 metų II pusmetį; dar 50 000 Eur bendrovė iš šios įmonės gavo 2022 m. sausio5 d.; gautinose sumose esminių pokyčių per 2021 metų II pusmetį neįvyko. Be to, bendrovės bankroto bylos iškėlimo metu gautinos sumos iš Suomijos įmonės sudarė tik 49 600 Eur, o iš Vokietijos įmonės – 57 200 Eur.
28.4. Bendrovės veikla 2021 metų I pusmetį buvo pelninga, o žymų nuostolį bendrovė patyrė 2021 metų II pusmetį; priešingi bendrovės I ir II pusmečių veiklos rezultatai negali būti pateisinami tik nepalankiai susiklosčiusia situacija su klientų Suomijoje ir Vokietijoje užsakymais. Bendrovės apyvarta per 2021 metus augo 90 proc., tačiau vis tiek per šiuos metus buvo patirtas 1 200 000 Eur nuostolis; kaštai 2021 metų II pusmetį išaugo 5 000 000 Eur, o grynasis nuostolis sudarė 1 400 000 Eur. Tokio dydžio ir patirties turinčiai bendrovei aptariami veiklos rezultatai nėra įprasti ir pateisinami. Akivaizdu, kad juos nulėmė bendrovės vadovo sąmoningi veiksmai, kuriais buvo siekiama bendrovės nemokumo.
28.5. Tai, kad bendrovės nemokumo buvo siekiama tyčia, netiesiogiai patvirtina ir aplinkybė, jog bendrovė 2021 m. rugpjūčio 16 d. kreipėsi į pareiškėją su prašymu atsisakyti su bendrovės dalyviais susijusios UAB „Artiga LT“ vekselio, kuris buvo duotas pareiškėjai užtikrinant bendrovės prievolių pagal paskolos sutartį įvykdymą. Pareiškėja, įvertinusi bendrovės 2020 metų ir 2021 metų I pusmečio finansinius rezultatus, šį prašymą patenkino ir grąžino vekselį jo davėjai. Tačiau iš karto po to bendrovės finansiniai rezultatai ženkliai suprastėjo ir bendrovė iš klestinčios tapo nemokia. Vekselio susigrąžinimas buvo bendrovės vadovo M. V. plano kaip išvengti prievolių pareiškėjai dalis.
28.6. Nuo 2021 metų II pusmečio bendrovė sąmoningai buvo valdoma blogai turint tikslą veiklą perkelti į kitas įmones, o sukauptas skolas palikti bendrovėje neketinant jų grąžinti. Teismas neįvertino aplinkybių, susijusių su UAB „Maviga Group“, UAB „Maviga PRO“ ir UAB „Artiga LT“ įsteigimu bei šių įmonių veikla, kuri iš esmės yra identiška tai, kurią iki bankroto bylos iškėlimo vykdė bendrovė. Nors šios įmonės buvo įsteigtos ir veikė tuo metu kai veiklą vykdė ir bendrovė, tačiau jų veiklos apimtys bei darbuotojų skaičius žymiai padidėjo jau po bendrovės nemokumo paskelbimo. Kartu su šiomis aplinkybėmis vertintinas ir 2021 m. sausio 20 d. pakeistas bendrovės pavadinimas. Akivaizdu, kad siekiant tęsti analogišką veiklą per susijusias įmones, buvo būtina išvengti tarpusavio sąsajų su nemokia tapusia bendrove.
28.7. Teismo nutarties iškelti bendrovei bankroto bylą įsiteisėjimo dieną bendrovės balanse ilgalaikio turto nebuvo, o trumpalaikis turtas sudarė tik 215 640 Eur; pagal 2021 m. gruodžio 31 d. balanso duomenis visas bendrovės turtas sudarė 1 444 350 Eur. Taigi per laikotarpį nuo bendrovės tapimo nemokia, jos turtas sumažėjo daugiau nei 1 000 000 Eur.
28.8. Dalis bendrovės ilgalaikio turto (automobiliai) buvo perkelta į su bendrovės dalyviais susijusias įmones – UAB „Maviga Group“ ir UAB „Artiga LT“. Nors nustatyta, kad dėl to bendrovei buvo padaryta mažiausiai 5 981,52 Eur žala, tačiau ši aplinkybė teismui nesudarė pagrindo pripažinti, jog sandoriais buvo esmingai pažeisti bendrovės interesai ir kad tai atitinka tyčinio bankroto požymius. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad lizinguotų automobilių perdavimas kartu su įsipareigojimais lizingo davėjai bendrovei buvo naudingesnis nei lizingo sutarčių nutraukimas. Priešingai, ilgalaikio turto perdavimas su bendrove susijusioms įmonėms buvo nebūtini ir kreditoriams nenaudingi sandoriai, nes realizavus lizinguotus automobilius už jų rinkos kainą, gautų lėšų galimai būtų pakakę ne tik atsiskaityti su lizingo bendrovėmis, bet ir iš dalies atsiskaityti su bendrovės kreditoriais. Bendrovės vadovo veiksmai perleidžiant visą bendrovės ilgailaikį turtą atlikti po to, kai bendrovė tapo nemoki neatitiko skaidrumo principų ir nebuvo suderinami su JANĮ 6 straipsnio nuostatomis.
28.9. Teismas turėjo būti aktyvus ir įpareigoti nemokumo administratorę pateikti byloje reikšmingų aplinkybių teisinį vertinimą. Be to, tik teismas gali įpareigoti valstybės institucijas pateikti duomenis, kiek bendrovės darbuotojų bendrovei tapus nemokiai įsidarbino kitose su bendrovės dalyviais susijusiose įmonėse. Tik gavus atsakymus, būtų galima daryti išvadą, ar bendrovės nemokumą nulėmė sąmoningi bendrovės vadovo veiksmai siekiant jos nemokumo, ar tai buvo verslo nesėkmė.
Atsiliepimas
29. LUAB Intermarinas, atstovaujama nemokumo administratorės UAB „AdMinus“, atsiliepime į atskirąjį skundą prašo pareiškėjos atskirąjį skundą atmesti ir Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. spalio 7 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
29.1. Pareiškėja atskirąjį skundą grindžia tik deklaratyviais teiginiais, kurių nepagrindžia konkrečiais įrodymais.
29.2. Nemokumo administratorė nenustatė tyčinio bankroto požymių, todėl jai nebuvo pagrindo kreiptis į teismą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu. Bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma pagal teisės aktų reikalavimus; nebuvo rasta bendrovės iniciatyva nutrauktų sandorių, kas leistų daryti prielaidą apie verslo perkėlimą; nenustatyta, kad bent dalis bendrovės darbuotojų būtų perkelti į kitas su bendrove ar jos vadovu susijusias įmones; nenustatyta, jog bendrovė neprotingai skolinosi.
29.3. Pareiškėjos teiginys, kad nors bendrovės apyvarta per 2021 metus augo 90 proc., tačiau vis tiek bendrovė sugeneravo 1 200 000 Eur nuostolį (būtent per 2021 metų II pusmetį), o tokio dydžio ir tokios patirties bendrovei nurodyti veiklos rezultatai nėra įprasti ir pateisinami, nėra pagrįstas. Pažymėtina, kad pelną apsprendžia ne apyvartos augimas, o pardavimų pelningumas, o savikainos lyginamasis svoris pardavimuose augo nuo 19,2 proc. 2019 metais iki 72,5 proc. 2020 metais, 81,8 proc. 2021 metų II pusmetį ir 106,8 proc. 2021 metais, t. y. bendrovės pardavimų pelningumas mažėjo nuo 2019 metų. Be to, bendrovės 2020 metų I pusmetis taip pat buvo ženkliai pelningesnis nei II tų pačių metų pusmetis: 2020 m. I pusmetyje buvo uždirbta 103 394 Eur, o per visus 2021 metus – tik 23 914 Eur (neatskaičius mokesčių), t. y. ne tik 2021 metų II pusmetį, bet ir 2020 metų II pusmetį bendrovė generavo nuostolį.
29.4. Nesutiktina su pareiškėjos teiginiais, kad bendrovės turto perleidimas buvo nebūtinas ir nenaudingas, o realizavus lizinguojamus automobilius už jų rinkos kainą, gautų lėšų galimai būtų pakakę ne tik atsiskaityti su lizingo bendrovėmis, bet ir iš dalies atsiskaityti su bendrovės kreditoriais. Bendrovė turėjo tik lizinguojamą turtą – automobilius, kurie priklausė lizingo davėjams UAB Luminor Lizingas ir UAB „Swedbank lizingas“. Jau 2022 m. kovo 15 d. UAB „Swedbank lizingas“ nutraukė su bendrove lizingo sutartį ir perėmė automobilį. Pardavusi automobilį lizingo bendrovė atskaičiavo nepadengtos turto vertės sumą, priskaičiuotas ir nesumokėtas palūkanas, vertinimo išlaidas, sutarties nutraukimo mokestį, delspinigius už netinkamą įsipareigojimų vykdymą. Bendrovės sutikimu UAB Luminor Lizingas perleido automobilius norinčioms juos įsigyti bendrovėms už neišpirktas turto vertes, nenustatydamas net lizingo sutarčių nutraukimo mokesčių. Neperleidus automobilių ir negalint vykdyti skolinių įsipareigojimų bendrovė patirtų didesnių išlaidų, būtų padidėjusi finansinių reikalavimų suma. Savo veiksmais bendrovė kaip tik siekė mažinti nuostolius.
29.5. Automobilis Maserati Ghibli, kurį perėmė UAB „Swedbank lizingas“, buvo parduotas už 33 884,30 Eur, o www.autoplius.lt tokio automobilio kaina yra nurodyta 44 999 Eur, t. y. reali kaina priklauso nuo pravažiuoto kilometražo, automobilio būklės ir pan. Todėl teigti, kad lėšų galimai būtų pakakę ne tik atsiskaityti su lizingo bendrovėmis, bet ir iš dalies atsiskaityti su bendrovės kreditoriais yra neatsakinga. Be to, nemokumo administratorei nustačius, kad dėl turto perdavimo už mažesnę sumą nei balansinė automobilių vertė buvo padaryta žala, bendrovės vadovas šią žalą padengė.
Atsiliepimas
30. Suinteresuotas asmuo M. V. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo pareiškėjos atskirąjį skundą atmesti ir Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. spalio 7 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
30.1. Teismas pagrįstai nusprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog bendrovės bankrotą lėmė tyčiniai jos valdymo organų veiksmai, kuriais buvo sukeltas įmonės nemokumas ar iš esmės pabloginta nemokios bendrovės finansinė padėtis. Nagrinėjamu atveju nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo išvadai, kad bendrovės vadovas veikė priešingai bendrovės interesams, sudarė akivaizdžiai nenaudingus savo vadovaujamai bendrovei sandorius ir pardavė (perleido) bendrovės turtą mažesne nei rinkos kaina ir tokiais veiksmais padarė žalą tiek bendrovei, tiek jos kreditoriams.
30.2. Nesutiktina su pareiškėja, kad teismas nebuvo pakankamai aktyvus, jog būtų nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės. Teismas pareiškėjui sudarė galimybę išdėstyti konkrečias faktines aplinkybes, kuriomis grindžiamas tyčinis bankrotas, numatė terminą pateikti papildomus įrodymus, tačiau pareiškėja šia teise nepasinaudojo. Pareiškėja nereiškė prašymo dėl įrodymų išreikalavimo iš valstybės institucijų. Be to, pareiškėja neskundė bendrovės kreditorių susirinkimuose priimtų sprendimų, nepasinaudojo JANĮ 65 straipsnyje numatyta teise prašyti teismo leisti atlikti bendrovės dokumentų patikrinimą.
Šalies argumentai
30.3. Pareiškėja nepagrįstai teigia, kad bendrovė buvo sąmoningai blogai valdoma. Priešingai, bendrovės nemokumo procesas buvo pradėtas operatyviai, bendrovės vadovas dar 2022 m. vasario mėn. informavo kreditorius apie tai, kad bendrovė susidūrė su finansiniais sunkumais, dėl kurių negali laiku atsiskaityti su kreditoriais, darbuotojais bei valstybės institucijomis, laiku mokėti privalomus mokesčius.
30.4. Pareiškėja, teigdama, kad bendrovės kaštai per 6 mėn. išaugo 5 000 000 Eur daugiau nei buvo 2020 metais ir tai, pasak jos, rodo, jog bendrovės vadovas atliko tyčinius veiksmus, ignoruoja aplinkybę, jog šie kaštai išaugo būtent dėl to, kad pardavimo pajamos taip pat tiek pat kartų išaugo. Teismo posėdžių metu buvo nurodyta, kad padidėjus apyvartai, automatiškai didėja ir kaštai. Bendrovė susidūrė su finansiniais sunkumais, negavo planuotų pajamų, o patirti kaštai niekur nedingo, darbuotojai darbus atliko ir su jais atsiskaityti buvo bendrovės prioritetas, kaip ir mokėti mokesčius valstybės institucijoms.
30.5. Pareiškėja nenurodo konkrečių bendrovės vadovo atliktų veiksmų, sudarytų sandorių, kurie galėjo nulemti tyčinį bendrovės bankrotą. Pavieniai epizodai rodo, kad bendrovė susidūrė su finansiniais sunkumais, kuriuos nulėmė ne bendrovės vadovo netinkami, tyčiniai, blogo valdymo veiksmai, o verslo nesėkmė. Tiek nemokumo administratorė, tiek bendrovės vadovas išsamiai nurodė aplinkybes dėl prarastų užsakymų ir pardavimų iš Suomijos ir Vokietijos įmonių (pareiškėja apie tai buvo informuota), taip pat vykusį bylinėjimąsi dėl viešojo pirkimo (dėl Klaipėdos Skulptūrų parko sutvarkymo darbų) rezultatų, kuris nors ir pasibaigė bendrovės naudai, tačiau tik tada, kai bendrovė jau buvo susidūrusi su dideliais finansiniais sunkmais (2022 m. vasario mėn.). Bendrovė 2022 metams turėjo didelių projektų, kuriuos tinkamai įvykdžiusi, būtų galėjusi pagerinti finansinę padėtį, tačiau turimi projektai ne dėl bendrovės veiksmų buvo neįvykdyti. Be to, ginčui aktualiu laikotarpiu bendrovė susidūrė su įvairiais sunkumais, kuriuos sukėlė Covid-19 pandemija (atsinaujinus projektams ne visi klientai sutiko peržiūrėti projektų biudžetus, nors akivaizdžiai pakilo kainos, trūko darbo jėgos).
30.6. Bendrovės prašymas grąžinti UAB „Artiga LT“ išduotą vekselį nereiškia to, kad tyčia buvo siekiama bendrovės nemokumo. Pareiškėja yra savo vykdomos veiklos profesionalė, įvertino visus jai pateiktus finansinius dokumentus, neprašė bendrovės papildomai pagrįsti vekselio grąžinimo prašymo pagrįstumo. Pareiškėja niekieno neverčiama, laisva valia sutiko grąžinti vekselį, bendrovė dėl to neatliko neteisėtų veiksmų.
30.7. Priešingai nei teigia pareiškėja, teismas įvertino aplinkybes, susijusias su UAB „Maviga Group“, UAB „Maviga PRO“ bei UAB „Artiga LT” įsteigimu bei šių įmonių veikla. Byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti bendrovės veiklos perkėlimą į nurodytas įmones (pavyzdžiui, kad šios įmonės būtų perėmusios bendrovės sutartinius įsipareigojimus, reikalavimo teises). Be to, pareiškėjos teiginiai, kad UAB „Maviga Group“ dirba buvę bendrovės darbuotojai yra melagingi ir neatitinkantys tikrovės; byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, jog nurodytos įmonės perėmė bendrovės sandorius, darbuotojus ar naudojasi bendrovės turėta konfidencialia informacija. Akcentuotina tai, kad teismo posėdžių metų nemokumo administratorė nurodė, jog bendravo su bendrovės darbuotojais ir nenustatė aplinkybių, kad bent dalis darbuotojų būtų perkelti į kitas su bendrove ar jos vadovu susijusias įmones. Kita vertus, įstatymai nedraudžia buvusiems bendrovės darbuotojams įsidarbinti kitose įmonėse, kurių veikla panaši ar tokia pati, kaip buvusio darbdavio.
30.8. Bendrovės pavadinimo pakeitimas nebuvo greitas sprendimas, šis veiksmas buvo planuotas ir jam buvo ruoštasi, pavadinimas pakeistas bendrovei planuojant keisti veiklos kryptį – užsiimti laivų interjero veikla. Tai, kad buvo pakeistas bendrovės pavadinimas nepatvirtina to, jog bendrovės bankrotas buvo tyčinis. Be to, pavadinimas pakeistas jau bendrovei esant nemokiai.
30.9. Nors pareiškėja nurodo, kad automobilių perleidimo sandoriais buvo esmingai pažeisti bendrovės interesai (automobiliai perleisti ne rinkos kainomis), tačiau pareiškėja nepateikė pagrįstų duomenų apie tai, jog transporto priemonės galėjo būti parduotos už dar didesnes sumas nei kad buvo parduotos. Bendrovės vadovas pateikė į bylą duomenis apie rinkoje vyraujančias transporto priemonių pardavimo kainas bei kokius įsipareigojimus tretieji asmenys perėmė iš bendrovės pagal lizingo sutartis. Iš šių duomenų matyti, kad tretieji asmenys perėmė iš bendrovės transporto priemones už kainas, kurios iš esmės atitiko rinkos kainas. Be to, tretieji asmenys perėmė ir bendrovės įsipareigojimus pagal lizingo sutartis, t. y. įsipareigojo vykdyti jau esamas sutartis, mokėti bendrovės su lizingo davėju sutartą palūkanų dydį ir kt. Taigi bendrovės vadovas neatliko neteisėtų ir tyčinių veiksmų nukreiptų prieš bendrovę, prieišngai, stengėsi kuo labiau sumažinti išlaidas pagal finansinės nuomos sutartis su UAB Luminor Lizingas ir UAB „Swedbank lizingas“. Be to, transporto priemonės buvo pagalbinio pobūdžio turtas, kuris nebuvo susijęs su pagrindine bendrovės vykdyta veikla.
30.10. Suinteresuotas asmuo 2023 m. balandžio 25 d. taikos sutarties pagrindu į kreditorių depozitinę sąskaitą įnešė 5 608,40 Eur sumą, t. y. sumą, mokėtiną dėl to, kad automobilių pardavimo kainos buvo mažesnės nei likutinė balansinė vertė; taikos sutartis yra galiojanti, pareiškėja dėl jos sudarymo ir vykdymo nėra reiškusi pretenzijų nemokumo administratorei.
30.11. Bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma tvarkingai, mokesčių administratorius nebuvo atlikęs patikrinimo ar nustatęs mokesčių mokėjimo vengimo. Juridinių asmenų registro tvarkytojui buvo pateikti teisingi finansinių ataskaitų rinkiniai, nėra konstatuota, kad bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
31. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
32. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas pareiškėjos UAB PayRay Bank prašymas pripažinti LUAB Intermarinas bankrotą tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl bankroto pripažinimo tyčiniu sąlygų ir ginčo ribų
33. Remiantis JANĮ 70 straipsnio 1 dalimi, teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, jog jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.
34. Pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalį teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į šioje dalyje nurodytus požymius: 1) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai; 2) turtas buvo parduotas mažesne negu rinkos kaina, turtas perleistas neatlygintinai, atsiskaitymas už turtą atidėtas juridiniam asmeniui ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su juridiniu asmeniu atsiskaityta veiklos nevykdančių juridinių asmenų ir (arba) juridinių asmenų, nepateikusių Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinių ataskaitų rinkinių, akcijomis; 3) kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi, pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą; 4) juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas; 5) veikla ir (ar) turtas buvo perkelti į kitą juridinį asmenį, kai finansiniai įsipareigojimai ar jų dalis liko veiklą ir (ar) turtą perdavusiame juridiniame asmenyje.
35. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje aiškinant minėtas įstatymo nuostatas yra nurodyta, kad JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatyti požymiai taikytini tik esant bent vienai privalomai JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytai sąlygai. Vadinasi, vien JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatytų požymių nustatymas nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, jeigu nėra pagrindo manyti, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningo blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-999-450/2023, 26 punktas; 2024 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-612-407/2024, 32 punktas).
36. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki įmonė negali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau bloginama. Todėl, net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 29 punktas).
37. Jeigu nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 31 punktas; 2024 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2024, 34 punktas).
38. Bankrotas pripažįstamas tyčiniu vertinant aplinkybių, susijusių su bendrovės veikla, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018).Vien atskirų, pavienių veiksmų, rodančių formalius tyčinio bankroto požymius, nustatymas nėra pakankamas pagrindas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-584-407/2024).
39. Nagrinėjamu atveju pareiškėja – LUAB Intermarinas kreditorė, bendrovės bankrotą prašė pripažinti tyčiniu argumentuodama tuo, kad jos vadovas sąmoningai blogai valdė bendrovę, neprotingai skolinosi, bendrovės turtą (automobilius) perleido su bendrove per jos dalyvius susijusioms įmonėms už mažesnę nei rinkos kainą, bendrovės veiklą ir dalį jos turto perkėlė į kitus juridinius asmenis, nors įsipareigojimai liko bendrovėje. Taigi pareiškėja prašymą pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu iš esmės grindė JANĮ 70 straipsnio 1 dalimi bei JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 5 punktuose įtvirtintais tyčinio bankroto požymiais (šios nutarties 33–34 punktai).
40. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, pareiškėjos prašymą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu atmetė. Teismas konstatavo, kad pareiškėja neįrodė suinteresuoto asmens M. V. sąmoningai blogo bendrovės valdymo, siekiant privesti bendrovę prie bankroto, taip pat bendrovei ar jos kreditoriams ekonomiškai nenaudingų, nuostolingų sandorių, be kita ko, ir bendrovės veiklos, darbuotojų perkėlimo į kitus juridinius asmenis.
41. Pareiškėja atskirajame skunde su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka, teigdama, kad teismas netinkamai ištyrė bei įvertino faktines bylos aplinkybes ir pateiktus įrodymus. Pareiškėja atskirąjį skundą iš esmės grindžia šiomis argumentų grupėmis: 1) teismas nepagrįstai nusprendė, kad bendrovės nemokumą nulėmė prarasti užsakymai bei nevykdomos sutartys su Suomijos ir Vokietijos įmonėmis; 2) tai, kad bendrovės nemokumo buvo siekiama tyčia, netiesiogiai patvirtina aplinkybė, jog bendrovė kreipėsi į pareiškėją, prašydama atsisakyti UAB „Artiga LT“ vekselio, be to, bendrovė prieš bankroto bylos iškėlimą pasikeitė savo pavadinimą; 3) teismas neįvertino aplinkybių, susijusių su UAB „Maviga Group“, UAB „Maviga PRO“ bei UAB „Artiga LT“ įsteigimu ir šių įmonių veikla, kaip ir to, kad dalis bendrovės turto ir darbuotojai buvo perkelti į šias įmones; 4) teismas nepagrįstai nusprendė, kad lizinguojamų automobilių kartu su įsipareigojimais perdavimas lizingo davėjai buvo naudingesnis nei lizingo sutarčių nutraukimas; realizavus automobilius už jų rinkos kainą, gautų lėšų galimai būtų pakakę ne tik atsiskaityti su lizingo bendrovėmis, bet ir iš dalies atsiskaityti su bendrovės kreditoriais; 5) teismas nebuvo pakankamai aktyvus, neįpareigojo nemokumo administratorę pateikti ginčui aktualių aplinkybių vertinimo bei neįpareigojo valstybės institucijas pateikti duomenų apie tai, kiek buvusių bendrovės darbuotojų įsidarbino su ja susijusiose kitose įmonėse.
42. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog sprendžiant dėl LUAB Intermarinas bankroto pripažinimo tyčiniu taikytinos JANĮ nuostatos bei dėl pirmosios instancijos teismo nustatyto bendrovės nemokumo momento – 2021 metų pabaiga. Šalys nesutikimo su šiomis teismo nustatytomis aplinkybėmis argumentų apeliacinės instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose nedėsto. Todėl apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, plačiau nurodytais aspektais šioje nutartyje nepasisako, o toliau vertina tik šalių argumentus dėl konkrečių sąlygų pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu (ne)buvimo.
Dėl pagrindo pripažinti LUAB Intermarinas bankrotą tyčiniu (ne)buvimo
43. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu. Rungtyniškumo (rungimosi) principo esmė yra ta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti proceso įstatymo nustatyta tvarka (CPK 12 ir 178 straipsniai). Remiantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-916/2021). Rungimosi principas, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-28-701/2020; 2024 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-381/2024).
44. Pažymėtina, kad bendrovės bankroto pripažinimas tyčiniu sukelia itin reikšmingas teisines pasekmes asmenims, pripažintiems atsakingais už tyčinį bankrotą, todėl įrodinėjimo standartas šios kategorijos bylose yra aukštesnis. Įmonės bankrotas turėtų būti pripažįstamas tyčiniu tik tuo atveju, jei teismui nelieka pagrįstų abejonių, kad įmonės bankrotą lėmė tyčiniai jos valdymo organų veiksmai, kuriais buvo sukeltas įmonės nemokumas ar iš esmės pabloginta nemokios bendrovės turtinė padėtis (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-747-450/2020, 41 punktas; 2024 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-494-933/2024, 37 punktas).
45. Apeliacinės instancijos teismas, apeliacine tvarka spręsdamas klausimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, atsižvelgs į šias civiliniame procese galiojančias kertines įrodinėjimo taisykles.
46. Pareiškėja atskirajame skunde dėsto eilę argumentų dėl LUAB Intermarinas veiklos finansinių rodiklių, jų pokyčio 2021 metų I pusmetį ir tų pačių metų II pusmetį ir teigia, kad nėra įtikinama, jog bendrovės finansinės būklės žymų pablogėjimą 2021 metų II pusmetį, taigi ir jos nemokumą, galėjo nulemti bendrovės prarasti užsakymai bei nevykdomos sutartys su Suomijos ir Vokietijos įmonėmis. Pasak pareiškėjos, bendrovės nemokumą nulėmė ne nurodytos aplinkybės, o sąmoningai blogas bendrovės valdymas. Apeliacinės instancijos teismas tokią pareiškėjos poziciją laiko nepagrįsta ir neįrodyta.
47. Visų pirma pažymėtina tai, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog LUAB Intermarinas finansiniai veiklos rodikliai 2021 metų II pusmetį buvo blogesni nei 2021 metų I pusmetį. Tačiau vien ši aplinkybė, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindas spręsti esant bendrovės bankrotą tyčinį. Šios aplinkybės negalima vertinti atsietai nuo kitų reikšmingų faktinių bylos aplinkybių ir byloje esančių įrodymų ir vien tik ja remiantis konstatuoti, kad bendrovės prastėjančią finansinę būklę nulėmė ne verslo nesėkmė, o sąmoningai blogas bendrovės valdymas (JANĮ 70 straipsnio 1 dalis). Byloje duomenų, leidžiančių daryti tokią išvadą, nėra (CPK 178 straipsnis). Priešingai, į bylą pateikti rašytiniai įrodymai, buvusio bendrovės vadovo nuoseklūs paaiškinimai, nemokumos administratorės pateiktas situacijos įvertinimas, pirmosios instancijos teismo šiuo aspektu skundžiamoje nutartyje išdėstyti motyvai apeliacinės instancijos teismui nesudaro pagrindo abejoti tuo, kad bendrovės nemokumui didelę ir esminę reikšmę turėjo būtent susiklosčiusi nepalanki situacija su klientais Suomijoje ir Vokietijoje, t. y. būtent tais klientais, iš kurių bendrovė 2021–2022 metais planavo gauti vienas didžiausių pajamų (2021–2022 metų bendrovės pirkimų planas; t. 9, b. l. 75–77).
48. Iš byloje esančio bendrovės 2022 m. sausio 10 d. rašto, adresuoto Suomijos įmonei Almaco Group OY, matyti, kad 2021 m. gruodžio 31 d. duomenimis bendrovės vykdomuose projektuose Vega I ir Vega II jos patirtos išlaidos sudarė 2 107 162 Eur, o iš projektų gautos sumos – 1 130 810,42 Eur, taigi bendrovės balansas šiuose projektuose buvo neigiamas (- 976 351,58 Eur), būtent į šią aplinkybę, t. y. į bendrovės patiriamus nuostolius vykdant projektus, bendrovė raštu ir siekė atkreipti Suomijos įmonės dėmesį, spręsti susidariusią situaciją (t. 7, b. l. 45). Be to, remiantis byloje esančiais duomenimis (bendrovės paskaičiavimais) nustatyta, kad Almaco Group OY turimas įsiskolinimas bendrovei sudarė 189 191,39 Eur, t. y. sumą, į kurią pateko ne tik 49 679,19 Eur skola pagal bendrovės Almaco Group OY jau išrašytas tris sąskaitas, tačiau ir Almaco Group OY pagal sutartis sulaikytos lėšos, kitos bendrovei neišmokėtos sumos, dėl kurių sąskaitos nebuvo išrašytos, o tarp bendrovės ir kliento kilus ginčui, neišspręstas ir jų atlyginimo klausimas (t. 7, b. l. 39–44). Bendrovės vadovas taip pat paaiškino, kad 2022 m. sausio mėn. paaiškėjo, jog planuotas projektas Vokietijoje, kurio bendra vertė virš 2 000 000 Eur, nebebus vykdomas, kadangi projekto rengėjai – laivų statyklai MV Werften, buvo iškelta bankroto byla. Todėl bendrovė negavo planuotų pajamų iš šio projekto ir negalėjo bent iš dalies padengti nuostolių, kilusių dėl kliento Almaco Group OY.
49. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nekvestionuoja bendrovės ir paminėtų užsienio valstybių įmonių sutartinių santykių buvimo fakto, byloje esančių įrodymų dėl projektų verčių, bendrovės iš projektų planuotų gauti pajamų pagrįstumo, jų dydžio, o atskirajame skunde iš esmės tik pareiškia abejonę dėl bendrovės prarastų užsakymų realios įtakos jos finansinei būklei. Visgi tai, kad pareiškėja abejoja dėl bendrovės nemokumą galėjusių nulemti priežasčių, nereiškia, jog tokia jos abejonė yra pagrįsta, to nepagrindus objektyviais duomenimis, visumos faktinių aplinkybių ir byloje esančių įrodymų analize.
50. Šiuo gi atveju pareiškėja, vertindama situaciją dėl bendrovės prarastų užsakymų ir pardavimų, susijusių su užsienio valstybių klientais, atskirajame skunde akcentuoja iš esmės tik tai, kad iš Suomijos ir Vokietijos įmonių gautinos sumos yra sąlyginai nedidelės (49 676,19 Eur ir 57 200 Eur), t. y. pareiškėja kreipia dėmesį tik į tai, kokias sumas už jau atliktus darbus užsienio valstybių įmonės bendrovei turėjo sumokėti pagal pastarosios išrašytas sąskaitas. Tačiau pareiškėja nepagrįstai neatsižvelgia į tai, kokius apskritai nuostolius tiek esamu momentu, tiek ilgalaikėje perspektyvoje bendrovei sukėlė šių reikšmingų klientų praradimas. Pareiškėja neįvertina tiek to, kad bendrovė neteko iš šių klientų planuotų žymaus dydžio pajamų, kurias ji būtų galėjusi skirti einamajai bendrovės veiklai vykdyti ir jos tęstinumui užtikrinti, tiek ir to, jog bendrovė į projektus buvo investavusi savo apyvartines lėšas, mokėjo darbus atlikusiems darbuotojams atlyginimus, kt., nors planuotų pajamų (tiek už jau atliktus darbus pagal išrašytas sąskaitas, tiek planuotas gauti vėliau) negavo, investuotų lėšų nesusigrąžino ir nesugeneravo pelno, priešingai, – patyrė nuostolį (t. 7, b. l. 39–53; t. 8, b. l. 180–194; t. 9, b. l. 75–77). Būtent šių nurodytų aplinkybių kompleksinis vertinimas atskleidžia realią ir neigiamą bendrovės prarastų užsakymų bei pardavimų įtaką bendrovės finansinei būklei, jos galėjimui vykdyti įprastinę ūkinę komercinę veiklą, būti aktyviu ir funkcionuojančiu verslo subjektu.
51. Pareiškėjos nurodoma aplinkybė, kad sutartis su Suomijos įmone Almaco Group OY buvo nutraukta tik 2022 m. sausio 12 d. (bendrovei jau esant nemokiai) nekeičia teisinės situacijos vertinimo. Bylos duomenys patvirtina, kad tarp šalių nesutarimai dėl atliktų darbų ir apmokėjimo už juos, tolimesnio projektų vykdymo kilo jau anksčiau (iki faktinio bendrovės nemokumo), todėl vėliau sekęs Almaco Group OY inicijuotas sutarties nutraukimas neturi įtakos bendrovės patirtiems nuostoliams ir savo esme yra tik galutinai sužlugusius šalių sutartinius teisinius santykius konstatuojantis (įtvirtinantis) faktas.
Žemesnės instancijos teismas
52. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl bendrovės finansinių rodiklių, pažymi, kad pareiškėja teigdama, jog bendrovės apyvarta per 2021 metus augo 90 proc., tačiau vis tiek ji sugeneravo 1 200 000 Eur nuostolį (būtent per 2021 metų II pusmetį), ir tokie veiklos rezultatai nėra įprasti ir pateisinami tokio dydžio ir patirties bendrovei, nepagrįstai koncentruojasi tik į bendrovės pardavimo pajamas ir iš esmės neįvertina kitų reikšmingų bendrovės finansinių rodiklių, lemiančių pardavimų pelningumą, o būtent pardavimo savikainos ir veiklos sąnaudų, neatsižvelgia į visų šių rodiklių tarpusavio sąveiką, jų dinamiką.
53. Byloje esantys bendrovės finansiniai duomenys atskleidžia, kad kartu su bendrovės pardavimo pajamomis nuosekliai didėjo ir jos veikloje patiriami kaštai: 2020 metais bendrovės pardavimo pajamos siekė 3 903 158 Eur, o 2021 metais – 7 258 098 Eur; 2020 metais pardavimo savikaina buvo 2 830 736 Eur, o veiklos sąnaudos – 1 128 275 Eur; 2021 metais pardavimo savikaina – 7 748 873 Eur, o veiklos sąnaudos – 780 555 Eur (t. 1, b. l. 123). Įvertinus šias ir anksčiau šioje nutartyje nurodytas aplinkybes, tai, kad bendrovė jau 2021 metų II pusmetį negavo planuotų žymių pajamų iš užsienio valstybių įmonių, tačiau kaštai vis tiek buvo patirti ir jie turėjo būti padengti, yra pagrindas spręsti, jog bendrovės patirtas nuostolis yra natūralus itin nepalankiai bendrovei susiklosčiusios situacijos padarinys, o ne dirbtinai iššauktas (sukurtas), siekiant tyčia privesti bendrovę prie bankroto. Pastaroji aplinkybė byloje neįrodyta (CPK 178 straipsnis).
54. Be to, kaip teisingai atsiliepime į atskirąjį skundą pastebi nemokumo administratorė, bendrovės 2020 metų I pusmetis taip pat buvo žymiai pelningesnis nei II pusmetis, t. y. jei 2020 metų I pusmetį buvo uždirbta 103 394 Eur, tai per visus 2020 metus buvo uždirbta tik 23 914 Eur. Taigi ne tik 2021 metų II pusmetį, bet ir 2020 metų II pusmetį bendrovė generavo nuostolį, o tai reiškia, kad pirmieji metų pusmečiai bendrovei apskritai būdavo pelningesni nei antrieji metų pusmečiai.
55. Pareiškėja atskirajame skunde nurodo, kad nuo bendrovės tapimo nemokia jos turtas sumažėjo daugiau nei 1 000 000 Eur, t. y. 2021 m. gruodžio 31 d. balanso duomenis bendrovės turtas sudarė 1 444 350 Eur, o teismo nutarties iškelti bendrovei bankroto bylą įsiteisėjimo dieną bendrovės balanse ilgalaikio turto nebuvo, o trumpalaikis turtas sudarė tik 215 640 Eur. Nors apeliacinės instancijos teismas sutinka su šia pareiškėjos nurodoma aplinkybe dėl turto bendrovėje sumažėjimo, visgi šiuo aspektu pastebi, kad aptariamu laikotarpiu bendrovės mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai taip pat žymiai sumažėjo – nuo 2 416 350 Eur iki 1 496 029 Eur (t. 1, b. l. 124, t. 8, b. l. 78–80). Todėl nėra pagrindo spręsti, kad bendrovės turtas buvo iššvaistytas, o įsipareigojimai kreditoriams liko nepakitę, dėl ko būtų galėjusios būti pažeistos kreditorių teisės.
56. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pareiškėja neįrodė, jog bendrovė prie bankroto buvo privesta tyčia, kad jos nemokumą nulėmė ne verslo nesėkmė, o sąmoningai blogas bendrovės valdymas. Pareiškėja nepagrindė, kad bendrovės vadovas būtų atlikęs kokius nors prieš bendrovę nukreiptus, teisei priešingus veiksmus, nulėmusius bendrovės kaštus ir galiausiai jos nemokumą. Šiuo atveju pareiškėja, atskirajame skunde teigdama, kad bendrovės nuostoliai negalėjo kilti vien tik dėl nepavykusių projektų su užsienio valstybių klientais, iš esmės apsiriboja tik bendrovės finansinių rodiklių analize (dėl kurių ginčo net nekilo), nenurodydama ir nedetalizuodama konkrečių situacijų, bendrovės vadovo veiksmų (veikimo, neveikimo), kurie leistų spręsti, jog bendrovės nemokumo buvo siekiama tikslingai, sąmoningai bendrovės valdyme priimant sprendimus, neatitinkančius jos interesų ir sukeliančius bendrovei ar jos kreditoriams žalą.
57. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, kad nors pareiškėja pirmosios instancijos teisme teigė, jog bendrovės bankrotą nulėmė ir neprotingas skolinimasis, tačiau atskirajame skunde šiuo aspektu argumentų nedėsto ir pirmosios instancijos teismo dėl to padarytų išvadų neginčija. Todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad teismas negali savo nuožiūra išplėsti apeliacijos ribų, nes priešingu atveju būtų pažeisti laisvo naudojimosi procesinėmis teisėmis ir dispozityvumo principai (CPK 5, 13 straipsniai), šioje nutartyje dėl to plačiau nepasisako ir nevertina su tuo susijusių pirmosios instancijos teismo motyvų.
- dėl JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose numatytų tyčinio bankroto požymių
58. Kasacinis teismas, aiškindamas JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatą, yra nurodęs, kad juridiniam asmeniui nuostolingais ar ekonomiškai nenaudingais galėtų būti pripažįstami tokie sandoriai, kurių vykdymas reikštų nepagrįstai didelę finansinę naštą bendrovei. Tačiau net ir nustačius, kad sandoris yra bendrovei ekonomiškai nenaudingas, tai savaime nėra pagrindas pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu. Kreditorių (potencialių kreditorių) teisių ir teisėtų interesų pažeidimas yra siejamas tik su tuo, kad įmonės veikla buvo organizuojama taip, jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-219/2017, 24 punktas; 2021 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-496-1120/2021; 2021 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-378/2021, 44 punktas). Nuostolingais ar ekonomiškai nenaudingais sandoriais, be kita ko, gali būti laikomi ir tie sandoriai, kuriais turtas buvo parduotas mažesne negu rinkos kaina (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 2 punktas), nesant tam jokio racionalaus pagrindimo.
59. Byloje nustatyta ir nėra ginčo dėl šių aplinkybių: 2022 m. vasario 3 d.–2022 m. kovo 17 d., t. y. jau bendrovei esant nemokiai, dalis bendrovės lizinguojamų komercinės paskirties lengvųjų automobilių buvo parduoti ar perduoti tretiesiems asmenims, tarp jų ir UAB „Artiga” bei UAB „Maviga Group“, kartu šioms įmonėms perleidžiant ir iš lizingo sutarčių, sudarytų tarp bendrovės ir UAB Luminor Lizingas bei UAB „Swedbank lizingas”, kylančius įsipareigojimus; dėl dalies perleistų automobilių UAB „Artiga” ir UAB „Maviga Group“ buvo išrašytos PVM sąskaitos faktūros dėl kompensacijų bendrovei sumokėjimo; atsiskaitymas už perleistus automobilius tarp bendrovės ir juos įsigijusių įmonių vyko pasirašant tarpusavio skolų suderinimo aktus, t. y. sudengiant priešpriešinius reikalavimus (šiuo aspektu svarbu pažymėti, kad trečiųjų asmenų bendrovei turimos reikalavimo teisės nėra paneigtos, tarpusavio skolų užskaitymo aktai yra galiojantys ir nenuginčyti) (t. 2, b. l. 1–2, 5–44, 47–54). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad dalis automobilių buvo perduota už didesnę nei balansinę kainą, dalis už mažesnę bei tai, jog šiais sandoriais įmonei buvo padaryta 5 981,52 Eur žala, kurią bendrovės vadovas bendrovei, remdamasis 2023 m. balandžio 25 d. sudaryta taikos sutartimi, atlygino.
60. Pareiškėja atskirajame nesutinka su teismo išvada, kad lizinguojamų automobilių kartu su įsipareigojimais perdavimas bendrovei buvo naudingesnis nei lizingo sutarčių nutraukimas. Pareiškėjos teigimu, turto perleidimo sandoriai kreditoriams nebuvo naudingi, nes juo realizavus už rinkos kainą, gautų lėšų galimai būtų pakakę ne tik atsiskaityti su lizingo bendrovėmis, bet ir iš dalies atsiskaityti su LUAB Intermarinas kreditoriais. Apeliacinės instancijos teismas su tokia pareiškėjos pozicija nesutinka.
61. Pabrėžtina, kad pareiškėjai pateikus teismui prašymą pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu, jai teko pareiga įrodyti faktinį tokio prašymo pagrindą, tame tarpe ir tai, jog automobiliai tretiesiems asmenims buvo perleisti mažesne nei rinkos kaina, jog šių automobilių perleidimo sandoriai bendrovei buvo ekonomiškai nenaudingi, nuostolingi (JANĮ 70 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai; CPK 178 straipsnis). Tačiau pareiškėja šių aplinkybių byloje neįrodė, nepateikė pirmosios instancijos teismui įrodymų apie tai, kad automobilių pardavimo kaina buvo iš esmės skirtinga nuo rinkos kainos, todėl teismas su tuo susijusius pareiškėjos teiginius laikė neįrodytais ir nesudarančiais pagrindą konstatuoti pareiškėjos įrodinėjamą tyčinio bankroto požymį. Pažymėtina tai, kad pareiškėja duomenų, pagrindžiančių jos teiginius dėl galimai didesnės automobilių rinkos vertės, nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui, nors tokią galimybę turėjo, kadangi jai neabejotinai buvo žinomas skundžiamas nutarties turinys ir teismo motyvai, kurių pagrindu pareiškėjos argumentai buvo atmesti kaip nepagrįsti (CPK 178 straipsnis).
62. Pareiškėja atskirajame skunde apsiriboja tik bendro, spėjamojo pobūdžio teiginiais, kad automobiliai buvo perleisti mažesne nei rinkos kaina, jog juos realizavus rinkos kaina, gautomis lėšomis galimai būtų buvę atsiskaityta tiek su lizingo bendrovėmis, tiek būtų padengta bent dalis kreditorių reikalavimų, tačiau tokių teiginių nepagrindžia objektyviais įrodymais, įstatyme numatytomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis neįrodinėja automobilių rinkos kainos, to, kokie automobilių perleidimo sandoriais galimai buvo padaryti nuostoliai bendrovei. Taigi pareiškėja iš esmės nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktų faktinių aplinkybių ir byloje esančių įrodymų teisinio vertinimo ir padarytos išvados, kad lizinguojamų automobilių perleidimas kartu su įsipareigojimais bendrovei buvo naudingesnis nei lizingo sutarčių nutraukimas (mokant papildomai paskaičiuotas sumas dėl neįvykdytų įsipareigojimų, pan.) (CK 6.574 straipsnis).
Žemesnės instancijos teismas
63. Apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad byloje yra duomenys, kurių pagrindu pareiškėja turėjo galimybę įvertinti aptariamus sandorius ir pateikti dėl to konkrečius savo nesutikimo argumentus, neapsiribodama vien tik deklaratyviais teiginiais dėl galimo šių sandorių ekonominio nenaudingumo, nuostolingumo bendrovei. Į bylą buvo pateikti suinteresuoto asmens M. V. rašytiniai paaiškinimai dėl automobilių perleidimo sandorių, lentelė, kurioje nurodytos automobilių balansinės vertės, sutartys dėl teisių ir pareigų pagal lizingo sutartis perleidimo, susitarimai dėl skolos perkėlimo, finansinės nuomos sutartys, turto priėmimo–perdavimo aktai, bendrovės išrašytos PVM sąskaitos faktūros dėl kompensacijų jai sumokėjimo, tarpusavio skolų suderinimo, užskaitymo aktai, suinteresuoto asmens sudaryta lentelė, kurioje nurodyta kiekvienos transporto priemonės rinkoje vyraujanti kaina ir įsipareigojimų dydis, kuriuos perėmė tretieji asmenys pagal bendrovės lizingo sutartis, pateikti skelbimai dėl rinkoje vyraujančių ginčui aktualių automobilių rinkos kainų, kt. įrodymai (t. 2, b. l. 1–2, 5–44, 47–54; t. 8, b. l. 141–142, 152–173).
64. Tačiau pareiškėja nurodytų duomenų neanalizavo, jų nevertino ir savo išvadų dėl sandorių ekonominio nenaudingumo, nuostolingumo jais negrindė, įrodymų apie egzistavusią galimybę automobilius parduoti didesnėmis kainomis negu tas buvo padaryta teismui nepateikė, t. y. pareiškėja iš esmės nepateikė jokių duomenų, kurie paneigtų byloje esančius įrodymus ir dėl ų pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas. Pareiškėja nepagrindė to, kad ilgalaikio turto (automobilių) perleidimas, kartu perleidžiant ir bendrovės įsipareigojimus pagal lizingo sutartis neatitiko bendrovės interesų, jog tuo bendrovės vadovas sąmoningai siekė pabloginti jau nemokios bendrovės būklę ir (ar) išvengti atsiskaitymo su kreditoriais (CPK 178 straipsnis). Priešingai, byloje esantys bendrovės finansiniai duomenys (2022 m. balandžio 21 d. balansas) patvirtina, kad bendrovės turimi įsipareigojimai kreditoriams, lyginant su 2021 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis, po šių sandorių atitinkamai sumažėjo.
65. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pareiškėja neįrodė JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose numatytų tyčinio bankroto požymių, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiais pagrindais bendrovės bankroto nepripažino tyčiniu. Byloje neįrodyta, kad automobilių perleidimas šioje konkrečioje situacijoje buvo nulemtas nesąžiningų bendrovės vadovo veiksmų, o anksčiau aptartos aplinkybės kaip tik leidžia spręsti, jog nurodytų sandorių sudarymu buvo siekiama išvengti didesnių nuostolių jau ir taip nemokiai bendrovei kilimo (palūkanų, delspinigių, sutarčių nutraukimo mokesčių mokėjimo, kt.) (CPK 185 straipsnis).
- dėl JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyto tyčinio bankroto požymio
66. Pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į tai, ar veikla ir (ar) turtas buvo perkelti į kitą juridinį asmenį, kai finansiniai įsipareigojimai ar jų dalis liko veiklą ir (ar) turtą perdavusiame juridiniame asmenyje.
67. Pareiškėja atskirajame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybių, susijusių su UAB „Maviga Group“, UAB „Maviga PRO“ bei UAB „Artiga LT“ įsteigimu ir šių įmonių veikla, kuri iš esmės yra identiška tai, kurią iki bankroto bylos iškėlimo vykdė bendrovė, kaip ir to, jog dalis bendrovės turto, darbuotojai buvo perkelti į šias įmones. Su tokia pareiškėjos pozicija sutikti nėra pagrindo.
68. Priešingai nei teigia pareiškėja, skundžiamos nutarties turinys patvirtina tai, kad teismas pasisakė dėl visų pareiškėjos akcentuojamų aplinkybių, t. y. tiek dėl paminėtų įmonių vykdomos veiklos pobūdžio, automobilių perleidimo tretiesiems asmenims, taip pat ir aspektais dėl pareiškėjos nurodomos aplinkybės dėl darbuotojų perkėlimo ir padarė išvadą, jog nėra pagrindo konstatuoti JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinto požymio buvimą. Tai, kad pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje išdėstytais motyvais, nereiškia, jog teismas neatliko šių aplinkybių teisinio vertinimo.
69. Apeliacinės instancijos teismas, viena vertus, sutinka su pareiškėjos atskirojo skundo teiginiu, kad UAB Intermarinas vykdyta veikla ir UAB „Maviga PRO“ bei UAB „Artiga LT“ vykdomos veiklos tam tikra apimtimi sutampa, t. y. UAB Intermarinas pagrindinė veikla, kurią pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo nurodė ir bendrovės vadovas, buvo laivų ir plūdriųjų konstrukcijų statyba, o šia veikla (be kitų papildomų veiklų), užsiima ir UAB „Maviga PRO“ bei UAB „Artiga LT“. Kita vertus, pažymi, kad UAB „Maviga PRO“ bei UAB „Artiga LT“ šia veikla užsiėmė ir anksčiau, t. y. dar iki UAB Intermarinas nemokumo, todėl vien visų bendrovių vykdytos (vykdomos) veiklos tam tikra apimtimi sutapimas nėra pakankamas, konstatuojant aptariamo tyčinio bankroto požymio buvimą.
70. Pareiškėja teigia, kad 180 bendrovės darbuotojų buvo perkelti į su bendrove per dalyvius susijusias įmones. Tačiau pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu visiškai pagrįstai pažymėjo, kad vien tai, jog UAB „Maviga Group“ interneto svetainėje nurodyta, kad įmonėje dirba apie 600 darbuotojų, neįrodo būtent ieškovės darbuotojų perkėlimo į šią įmonę fakto. Byloje nustatyta, kad UAB Intermarinas darbuotojai su bendrove darbo santykiais buvo susiję iki pat jos nemokumo bylos iškėlimo ir atleisti būtent dėl prasidėjusio nemokumo proceso (2022 m. liepos 12 d.), įtraukti į bendrovės kreditorių sąrašą, jiems iš Garantinio fondo išmokėta 163 256,48 Eur.
71. Minėta, kad pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžiamas atitinkamas tyčinio bankroto požymis, nagrinėjamu atveju tenka pareiškėjai, pareiškusiai prašymą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu. Visgi pareiškėja aplinkybės dėl bendrovės darbuotojų perkėlimo į su ja susijusias įmones šioje byloje neįrodė, ji tokius jos teiginius pagrindžiančių duomenų nepateikė ne tik pirmosios instancijos teismui, tačiau ir apeliacinės instancijos teismui (CPK 178 straipsnis).
72. Pareiškėjos teigimu, nagrinėjamu atveju, įvertinus viešojo intereso byloje egzistavimą, būtent teismas turėjo būti aktyvus ir siekti gauti su tuo susijusius duomenis iš valstybės institucijų. Apeliacinės instancijos teismas su tuo nesutinka.
73. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad bankroto instituto esmė, tikslai ir paskirtis lemia tai, jog bankroto procesas neabejotinai susijęs su viešuoju interesu. Šio proceso teisėtumo kontrolė yra pavesta teismui. Viešojo intereso buvimas įpareigoja bankroto bylą nagrinėjantį teismą būti aktyvų ir, sprendžiant konkrečius bankroto proceso metu kilusius klausimus, įvertinti reikšmingas jiems išspręsti aplinkybes. Tačiau aktyvus teismo vaidmuo neturi pažeisti civiliniame procese vyraujančių rungimosi, lygiateisiškumo principų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015).
74. Akcentuotina tai, kad, nepaisant aktyvaus teismo vaidmens, sprendžiant bankroto proceso klausimus, ginčo šalis neatleidžiama nuo įrodinėjimo pareigos ir nėra pagrindo reikalauti, jog teismas turėtų būti aktyvesnis už pačią ginčo šalį. Teismo pareiga bankroto bylose būti aktyviam negali būti suprantama, kaip teismo pareiga savo iniciatyva rinkti visus įrodymus dėl kiekvieno galimo neteisėtos veiklos epizodo įtakos bendrovės mokumui, t. y. teismui negali būti perkeliama bendrovės vadovo neteisėtų veiksmų ir bendrovės nemokumo atsiradimo ar esminio nemokios bendrovės padėties pabloginimo priežastinio ryšio įrodinėjimo našta (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1017-577/2023; 2024 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-825-567/2024).
75. Pažymėtina, kad ši byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, teismas pareiškėjai buvo nustatęs terminą patikslinti prašyme dėl bankroto pripažinimo išdėstytas faktines aplinkybes (pareiškėja prašymą, be kita ko, tikslino), sudaręs galimybę pateikti papildomus įrodymus, įrodinėjamiems tyčinio bankroto požymiams pagrįsti (CPK 12, 178 straipsniai). Todėl atskirojo skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo pažeistos pareigos būti aktyviu, pripažintini nepagrįstais.
76. Pabrėžtina, kad pareiškėja nuo proceso pradžios buvo atstovaujama profesionalaus teisininko, kuriam, preziumuojama, dalyvaujančių byloje asmenų procesinės teisės ir pareigos įrodinėjimo procese bei dėl netinkamai įgyvendintos įrodinėjimo pareigos kylančios teisinės pasekmės yra žinomos. Šiuo atveju būtent pati pareiškėja, siekdama įrodyti bendrovės darbuotojų perkėlimo į susijusias įmones faktą, turėjo būti pakankamai aktyvi bei teikti teismui visus tokio klausimo nagrinėjimui reikalingus (reikšmingus) duomenis ar prašyti teismo juos išreikalauti (CPK 198, 199 straipsniai), o neapsiriboti tik deklaratyviais teiginiais ginčui reikšmingoms aplinkybėms įrodinėti. Tačiau pareiškėja to nepadarė. Be to, pareiškėja, žinodama pirmosios instancijos teismo išvadas dėl aptariamo tyčinio bankroto požymio, tokių duomenų nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui bei neprašė jų išreikalauti.
77. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėja šioje byloje neįrodė aplinkybės dėl bendrovės darbuotojų perkėlimo į susijusias įmones, kuri būtų reikšminga nusprendžiant dėl JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyto tyčinio bankroto požymio egzistavimo.
78. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo vertinti, kad tai, jog UAB „Maviga Group“ ir UAB „Artiga LT“ perėmė iš bendrovės įsipareigojimus lizingo davėjams už automobilius, šiuo konkrečiu atveju sudaro pagrindą spręsti esant aptariamą tyčinio bankroto požymį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad tai, jog buvo perleistos transporto priemonės kartu su lizingo įsipareigojimais, leido bendrovei nepatirti lizingo sutarčių nutraukimo nuostolių, o dėl automobilių perdavimo už nedaug mažesnę kainą susidariusį skirtumą padengė bendrovės vadovas. Pareiškėja priešingai neįrodė. Papildomai pažymėtina ir tai, kad UAB Intermarinas veiklai, susijusiai su laivų ir plūdriųjų konstrukcijų statyba, vykdyti esminiai elementai buvo būtent darbuotojai (kurių perkėlimo faktas byloje nėra įrodytas). Todėl netgi ir laikant, kad dalis turto buvo perkelta į susijusias įmones, ši aplinkybė pati savaime nelemtų JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyto tyčinio bankroto požymio buvimo, kuris be kita ko, turėtų būti įvertintas ir kartu su JANĮ 70 straipsnio 1 dalimi.
79. Be to, šiame kontekste apskritai svarbu pažymėti, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytos tyčinio bankroto prezumpcijos taikymui nepakanka nustatyti vien to, kad kitai veikiančiai ar naujai įsteigtai bendrovei buvo perduotas bendrovės skolininkės valdytas turtas, bei to, jog į kitą, veikiančią ar naujai įsteigtą bendrovę, perėjo dirbti bendrovės skolininkės darbuotojai, kadangi turi egzistuoti ir kita būtina sąlyga šios prezumpcijos taikymui – kita bendrovė turi perimti bendrovės nebaigtas vykdyti sutartis arba reikalavimo teises (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1135-381/2020). O šiuo gi atveju pareiškėja be to, kad neįrodė esminio veiklai vykdyti elemento (darbuotojų) perkėlimo į susijusias įmones, neįrodė ir kitos būtinos sąlygos – to, kad minėtos įmonės būtų perėmusios kokias nors bendrovės nebaigtas vykdyti sutartis ar reikalavimo teises. Kita vertus, pastarosios aplinkybės pareiškėja šioje byloje, siekdama bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu pagal nurodytą požymį, net ir neįrodinėjo.
80. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinto požymio nebuvimo yra teisinga ir pagrįsta.
81. Aukščiau nurodytų išaiškinimų kontekste, atsižvelgęs į šioje nutartyje nustatytas ir aptartas aplinkybes, kompleksiškai įvertinęs tiek nagrinėjamos, tiek bendrovės bankroto medžiagą, apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju neturi pagrindo spręsti, kad bendrovės bankrotą nulėmė tyčiniai jos valdymo organų, o konkrečiai – buvusio bendrovės vadovo M. V. veiksmai, kuriais būtų sukeltas bendrovės nemokumas ar iš esmės pabloginta nemokios bendrovės finansinė padėtis. Pareiškėja neįrodė, kad bendrovės bankrotas būtų suinteresuoto asmens netinkamų, tyčinių, blogų valdymo veiksmų pasekmė, o ne verslo nesėkmė (CPK 178, 185 straipsniai). Todėl pareiškėjai neįgyvendinus jai tenkančios įrodinėjimo naštos, jai tenka negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas – procesinis sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. vasario 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024). Taigi konstatuotina, kad pareiškėjos prašymas dėl UAB Intermarinas bankroto pripažinimo tyčiniu prašyme nurodytais pagrindais pirmosios instancijos teismo buvo atmestas pagrįstai.
82. Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės dėl bendrovės pavadinimo pakeitimo, bendrovės prašymu pareiškėjos grąžinto vekselio jos davėjai nekeičia teisinės situacijos vertinimo ir nesudaro pagrindo bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu (JANĮ 70 straipsnio 1 dalis). Paminėtina tai, kad bendrovės pavadinimas pakeistas 2022 m. sausio 20 d., t. y. jau bendrovei esant nemokiai ir nėra priežastiniu ryšiu susijęs su bendrovės nemokumu ar esminiu jos padėties bloginimu, tokia aplinkybė byloje neįrodyta. O vekselio grąžinimas jo davėjai, į ką pagrįstai atkreipė dėmesį ir suinteresuotas asmuo atsiliepime į atskirąjį skundą, buvo pačios pareiškėjos laisva valia priimtas sprendimas (pareiškėja turėjo galimybę pasirinkti sutikti su tokiu bendrovės prašymu ar ne) ir niekaip nėra susijęs su aspektais dėl kurių būtų pagrindas bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
83. Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, įvertino byloje surinktus įrodymus. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
84. Apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl kitų atskirajame skunde ir atsiliepime į jį išdėstytų argumentų, kaip nesudarančių esminės reikšmės skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui.
85. Atmetus pareiškėjos atskirąjį skundą, ji neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinėje instancijoje, atlyginimą, tačiau teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą turi suinteresuoti asmenys (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys).
86. Suinteresuotas asmuo M. V. pateikė įrodymus, kad apeliacinėje instancijoje jis patyrė 2 041,88 Eur išlaidas už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą. Duomenų apie bendrovės apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas į bylą pateikta nėra.
87. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (pakeistu 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77) patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – rekomendacijos) 8.16 punkte numatyta, kad rekomenduojamo priteistino maksimalus užmokesčio dydis už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai, apskaičiuojamas pagal 0,4 dydžio koeficientą, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas už praėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Nagrinėjamu atveju už advokato teisines paslaugas apmokėta 2024 m. IV ketvirtį, todėl bylinėjimosi išlaidų apskaičiavimui imamas 2024 m. II ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), kuris buvo 2 196,40 Eur. Taigi maksimali priteistina suma už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą yra 878,56 Eur (2 196,40 Eur x 0,4).
88. Kadangi suinteresuoto asmens M. V. prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma (2 041,88 Eur) viršija rekomendacijų 8.16 punkte numatytą rekomenduojamą priteisti maksimalų išlaidų už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą dydį, taip pat įvertinus ginčo pobūdį, sudėtingumą, apimtį, galimas advokato darbo ir laiko sąnaudas, parengto procesinio dokumento pobūdį, turinį, spręstina, kad šiuo atveju yra pagrindas šias išlaidas sumažinti iki protingos ir pagrįstos sumos – 850 Eur, kuri, atmetus atskirąjį skundą, iš pareiškėjos priteistina suinteresuotam asmeniui (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. spalio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės PayRay Bank, juridinio asmens kodas 304862948, suinteresuotam asmeniui M. V. (M. V.), gimusiam (duomenys neskelbtini), 850 Eur (aštuonių šimtų penkiasdešimties eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.