Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Indrės Pukanasytės-Biekšės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ginčas šiuo atveju kilo dėl atsakovo Sprendimų, kuriais panaikintas leidimas pareiškėjai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024 m. gegužės 15 d. iki 2026 m. lapkričio 14 d., pagrįstumo ir teisėtumo.

Nustatyta, kad 2023 m. lapkričio 20 d. pareiškėja Migracijos departamentui pateikė šeimos sujungimo pagrindu prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi.

VSD 2024 m. vasario 15 d. raštu Nr. 18-1547 „Dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo“ Migracijos departamentui pateikė vertinimą, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD vertinimu, pareiškėja, tarnaudama Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, privalėjo būti lojali Baltarusijos Respublikai ir palaikyti jos valdžią bei vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Trečiasis suinteresuotas asmuo, atsižvelgdamas į turimus duomenis, žinomus Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų veikimo metodus ir grėsmių tendencijas, atlikęs perspektyvinį (į ateitį nukreiptą) vertinimą, numatė, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl jos su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais nesuderinamų ryšių su Baltarusijos Respublikos kariuomene. VSD vertinimu, ryšių su grėsmę keliančiais subjektais turėjimas gali būti laikomas pažeidžiamumą suponuojančia aplinkybe, kartu sudarantis pagrindą išvadai, jog tokių ryšių turinčio asmens buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

Atsakovas, įvertinęs VSD išvadą ir kitus duomenis, priėmė 2024 m. gegužės 1 d. sprendimą Nr. 24S112228 atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir 2024 m. gegužės 15 d. sprendimą Nr. 24S121563 uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių.

Pareiškėja, nesutikdama su skundžiamais Sprendimais, kreipėsi į teismą, prašydama juos panaikinti.

Regionų administracinis teismas 2024 m. rugsėjo 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-10554-764/2024 atmetė pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

Pareiškėja, nesutikdama su 2024 m. rugsėjo 9 d. sprendimu administracinėje byloje, su apeliaciniu skundu kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (toliau – LVAT).

LVAT 2024 m. gruodžio 18 d. administracinėje byloje Nr. eA-2427-502/2024 pareiškėjos apeliacinį skundą tenkino iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir bylą perdavė nagrinėti iš naujo. Teisėjų kolegija nutartyje konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas neišsprendė pareiškėjos prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, prašymo kviesti liudytoją, nepasisakė dėl esminę reikšmę turinčių faktinių aplinkybių vertinimo (dėl 2024 m. gegužės 15 d. Sprendimo įteikimo; dėl jos situacijos individualizavimo (pareiškėja gimusi Lietuvoje, čia gyvena šeimos nariai ir kt.); dėl kitų pareiškėjos ryšių su Lietuvos Respublika)). Nurodė, kad nors pirmosios instancijos teismas pacitavo bylos faktines aplinkybes, tačiau jų sistemiškai neįvertino.

UTPĮ 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD. To paties straipsnio 4 dalyje numatyta, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi, privalo gauti šio straipsnio 3 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 3 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei.

Pagal UTPĮ 28 straipsnio 4 dalį sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo, keitimo ir panaikinimo priima ir leidimą laikinai gyventi užsieniečiui išduoda ir keičia Migracijos departamentas.

UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Aprašas), 76 punkte, be kita ko, nurodyta, kad Departamentas, nustatęs, jog užsienietis klausimyne pateikė informaciją, kuri gali turėti reikšmės vertinant užsieniečio grėsmę valstybės saugumui, siųsdamas paklausimą VSD, ar užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui, nurodo, kad užsienietis Aprašo 10.3¹ papunktyje nurodytame klausimyne pateikė informaciją, kuri gali turėti reikšmės vertinant užsieniečio grėsmę valstybės saugumui. VSD, turėdamas duomenų, kad užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, o Policijos departamentas ar VSAT, nustatę, kad užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, nedelsdami apie tai informuoja Migracijos departamentą (Aprašo 79 punktas).

LVAT savo praktikoje (pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010, 2016 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2022 m. kovo 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022, 2023 m. balandžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023 ir kt.) yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ir (ar) dėl tokio išduoto leidimo panaikinimo, privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes.

LVAT yra pažymėjęs, kad nei UTPĮ, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz. LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Tokiais atvejais privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą, kad pareiškėjos buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę.

Pažymėtina, kad tokiose bylose būtina įvertinti individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Pabrėžtina, jog sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau procesą negalima grįsti vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019 m. spalio 16 d. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019 ir kt.).

Teisėjų kolegija kritiškai vertina pareiškėjos argumentus, kad Sprendimai priimti nesant pakankamai duomenų apie jos keliamą grėsmę valstybės saugumui ir neatsižvelgus į individualias nagrinėjamo atvejo aplinkybes. Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėja 1992–2014 m. tarnavo Baltarusijos Respublikoje kariniame dalinyje operatore. Jos funkcijos buvo registruoti atvykstančius/išvykstančius į dalinį asmenis (pareigūnus), išrašinėti leidimus t. y. pareiškėja privalėjo būti lojali Baltarusijos valdžiai ir jos vykdomai politikai. Šios aplinkybės, jas vertinant pasikeitusios geopolitinės situacijos kontekste, kai R. F. ir Baltarusijos režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui, suponuoja pareiškėjos pažeidžiamumą suinteresuotų subjektų, turinčių Lietuvos Respublikai priešingų interesų, atžvilgiu bei kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams (pvz., LVAT 2024 m. sausio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-919-821/2024).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos nurodytos priežastys, kad jai nebuvo kito darbo (sutuoktinis buvo paskirtas tarnauti Baltarusijoje), kaip tik įsidarbinti kariniame dalinyje, kuriame dirbo nuo 1992 m. iki 2014 m. durininko pareigose, neatlikdama svarbių funkcijų, darbą paliko eilinio (grandinio) laipsniu, išėjo į pensiją; su Lietuva sieja savo ateitį; čia gimė, užaugo ir gyvena paskutiniuosius 10 metų, nuo 2022 m. dirbo (duomenys neskelbtini) gimnazijoje – savaime nereiškia, jog grėsmė dėl ryšių su Baltarusijos Respublikos kariuomene ir tarnybos kolegomis išnykusi. Tikėtina, kad pareiškėja gali palaikyti ryšius su vidaus tarnybos struktūrose (ar) kitose žvalgybos tarnybose dirbančiais Baltarusijai lojaliais asmenimis (pvz. buvę kolegos ir pan.) ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikoma aplinkybe, suponuojančia pareiškėjos pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

Teisėjų kolegija laiko, kad VSD surinkti ir aptarti duomenys sudarė pagrindą išvadai apie pareiškėjos galimus ryšius su Baltarusijos atitinkamomis tarnybomis, ir kurie nebuvo niekaip paneigti. Pareiškėjai nepateikus konkrečių įrodymų ir byloje nesant duomenų, paneigiančių VSD išvadoje nurodytas aplinkybes, įskaitant tai, kad Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja jos žvalgybos ir saugumo tarnybos, užtikrinančios, kad tose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys, ir kad asmuo, turėdamas leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai. Sprendimuose pagrįstai konstatuota, jog asmens gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui.

LVAT praktikoje konstatuota, kad lojalumo Rusijos ir Baltarusijos valdžiai reikalavimas taikomas visiems asmenims, dirbantiems ar tarnaujantiems Rusijos ar Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos paprastai pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (žr., pvz., LVAT 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2103-415/2023; 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2117-1188/2023; 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2023-415/2023; 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2156-629/2023; 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2006-520/2023; 2023 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1949-815/2023; 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2585-629/2023; 2024 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje eA-1211-552/2024 ir kt.).

Teisėjų kolegija sutinka, kad pareiškėjos išvardyti argumentai, kad ji čia gimusi, augusi, turi didelį suinteresuotumą likti Lietuvoje, nes čia gyvena jos šeima, tėvai, kuriems galimai būtina prižiūra, tačiau, pabrėžia, kad jos asmeninis interesas likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu nei šalies nacionalinio saugumo užtikrinimas.

Apklausus kaip liudytojus teismo posėdyje pareiškėjos šeimos narius, jie akcentavo stiprų emocinį ryšį su ja. Tėvas M. P. aiškino, kad dėl sveikatos problemų reikia dukters pagalbos, tačiau, tai negali būti pripažinta svarbiau už Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimą. Lietuvoje gyvena pareiškėjos brolis, kuris, teismo vertinimu, gali rūpintis tėvais. Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjos tėvas teigia, jog jam nustatytas slaugos poreikis, tačiau šį faktą patvirtinančių įrodymų neturi. Atitinkamų įrodymų byloje nepateikusi ir pareiškėja. Akcentuotina ir tai, kad nors ji pati teigia, jog visą gyvenimą sieja tik su Lietuva, tačiau, neneigia fakto, kad nėra nutraukusi ryšių ir su Baltarusija, būtent ten gauna pensiją, turi nekilnojamąjį turtą, vyksta į Baltarusiją.

Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas iš esmės turėjo pagrindą priimti ginčijamus Sprendimus, nes VSD pateikta informacija yra pakankama daryti išvadą, kad pareiškėja kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Toks vertinimas darytinas, atsižvelgus į ginčo aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD atliktą vertinimą.

Teismas pažymi, kad iš Sprendimų turinio matyti, jog Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjos situacijos vertinimą, todėl jos skundo argumentai, jog Sprendimuose remtasi tik VSD išvada, bet neįvertinta individuali situacija, atmetami kaip nepagrįsti. Vien tai, kad pareiškėja nuo 2022 m. dirbo Lietuvoje, čia gyvena jos tėvai, brolis, pareiškėjos duktė ir anūkė –Lietuvos Respublikos piliečiai, savaime nėra reikšmingesnės aplinkybės nei valstybės institucijų siekis užtikrinti valstybės saugumą. Nurodytos individualios aplinkybės nėra pakankamos konstatuoti, kad Sprendimai yra neproporcingi. Pareiškėjos buvęs darbas (tarnyba) Baltarusijos kariuomenėje, jį vertinant esamos geopolitinės situacijos kontekste, kai R. F. ir Baltarusijos Respublikos autoritarinio rėžimo agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui, suponuoja jos pažeidžiamumą suinteresuotų subjektų, turinčių Lietuvos Respublikai priešingų interesų, atžvilgiu bei kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

Vertinant bylos duomenis matyti, jog priimant ginčijamus sprendimus buvo įvertinti pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika – šeiminiai, socialiniai, ekonominiai. Atsakovas priimdamas ginčijamus sprendimus įvertino ir pareiškėjos apklausos metu gautus duomenis. Pažymėtina, kad apklausos metu pareiškėja nenurodė jokių aplinkybių, kurios neabejotinai liudytų jos priešiškumą Baltarusijos oficialiosios valdžios politikai. Pareiškėja pasirinko tarnybą savo noru, tarnavo 22 metus, tarnybos tikslas – pensija, kurią dabar gauna, Baltarusijoje turi ir nekilnojamojo turto, dažnai ten vyksta, vadinasi, pareiškėja nėra nutraukusi ryšių su Baltarusiją, o tai gali kelti papildomas rizikas ir galimai sudaro palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms užmegzti kontaktus. Atkreiptinas dėmesys, kad išvada yra pagrįsta darbu Baltarusijos Respublikos institucijoms, lojalumu joms, t. y. remiantis asmeniškai su pareiškėjos susijusiomis ir nuo jos priklausiusiomis aplinkybėmis (jos tarnyba).

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas tinkamai ir išsamiai atliko vertinimą bei padarė pagrįstas išvadas, jog pareiškėjos deklaruojamas siekis gyventi Lietuvoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Atitinkamai, skunde vardijamos aplinkybės (praėjęs laiko tarpas nuo tarnavimo kariuomenėje, pareiškėjos amžius, jos, kaip lietuvių kilmės asmens konstitucinės teisės, šeiminiai ryšiai Lietuvos Respublikoje, ekonominiai ryšiai, pareiškėjos politines pažiūros ir kt.) nesudaro pagrindo paneigti jos galimą lojalumą kilmės valstybės atžvilgiu ir pripažinti, kad grėsmė yra išnykus.

LVAT praktikoje nurodyta, jog Migracijos departamentas turi teisę remtis VSD išvada dėl grėsmės vertinimo, tačiau ši institucija, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz. LVAT 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Taigi, Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas. Gero administravimo principas reikalauja, jog užsieniečio prašymas nebūtų nagrinėjamas tik siaurai formaliai (žr. LVAT 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012).

Kaip minėta, VSD pareiškėją pripažino keliančia grėsmę valstybės saugumui. Įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, laikytina, kad surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjos asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje, šeiminiai, socialiniai ir ekonominiai ryšiai negali būti pripažįstami prioritetiniais ir labiau reikšmingais nei šalies nacionalinio saugumo užtikrinimas bei negali būti pateisintas vien tuo faktu, kad Lietuvoje gyvena jos tėvai.

Šiuo aspektu, be kita ko, aktualus ir Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarimas byloje Nr. 19-A/2021, kuriame nurodyta, jog asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad išduodant leidimą laikinai gyventi pareiškėja yra pripažinta kelianti grėsmę valstybės saugumui. Tai, kad aptariamas leidimas buvo išduotas teisėtai, nereiškia, kad turėjo teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) ir toliau tikėtis, jog jis bus pakeistas Įstatyme įtvirtintais pagrindais. Aplinkybė, kad pareiškėjai anksčiau buvo išduotas leidimai laikinai gyventi, neatima iš VSD teisės reikšmingas jos biografijos aplinkybes vėliau įvertinti kaip keliančias grėsmę valstybės saugumui.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, atsižvelgdama į Baltarusijos keliamą grėsmę Lietuvai, be kita ko, ir dėl šios valstybės vaidmens vykdant neišprovokuotą agresiją prieš Ukrainą (šią aplinkybę teisėjų kolegija pripažįsta visiems žinoma, todėl papildomai neįrodinėtina (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57?straipsnio 1 dalis) ir su tuo susijusį geopolitinį kontekstą, vadovaudamasi vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principais, neturi jokių priežasčių nesutikti su trečiojo suinteresuoto asmens ir atsakovo atliktu pareiškėjos keliamos grėsmės vertinimu. Pareiškėja nepateikė konkrečių įrodymų ir byloje nėra duomenų, paneigiančių VSD išvadoje nurodytas aplinkybes, įskaitant tai, kad Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą kontroliuoja jos žvalgybos ir saugumo tarnybos, užtikrinančios, kad tose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys ir kad pareiškėja, turėdama leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas šalies valdžiai asmuo. Be to, pareiškėja gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje ir (ar) kitose jėgos struktūrose dirbančiais Baltarusijos režimui lojaliais asmenimis (pvz. buvusiais kolegomis) – ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia pareiškėjos pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Teisėjų kolegijos vertinimu, Sprendimuose pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui.

Vadovaujantis kriterijų, kuriuos vertinant nustatomas ar sutrumpinamas draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis arba išbraukiami duomenys apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymo Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 37 punktu, nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį, taip pat į užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.

EŽTT savo praktikoje taip pat ne kartą pasisakyta, kad Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr., pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus). Be to, EŽTT teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pavyzdžiui, teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų.

EŽTT taip pat yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Nuodugniai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą, kad situacija susijusi su nacionaliniu saugumu, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo (pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimas byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).

Teismo vertinimu, uždraudimas pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti šalies nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais bei užkardyti galinčias kilti grėsmes. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjai atvykti, būti ar gyventi Lietuvoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Byloje nenustatyta aplinkybių, kurios neabejotinai liudytų pareiškėjos akivaizdų priešiškumą Baltarusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš režimą, todėl nėra pagrindo iš esmės paneigti jos lojalumo tos šalies valdžiai. Tarnybos pobūdis, kai byloje nenustatyta priešingai, lemia ir teisinį vertinimą, ar asmuo gali būti vertinamas kaip patikimas Baltarusijos valdžiai, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms galintis vykdyti režimo užduotis. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, atmestini pareiškėjos skundo argumentai, kad ji nėra lojali Baltarusijos Respublikai. Be kita ko, atmesti ir skundo argumentai, kad šis skundžiamas Sprendimas nebuvo jai tinkamai įteiktas, nes bylos rašytiniai įrodymai tvirtina, kad informacija apie 2024 m. gegužės 15 d. Sprendimą Nr. 24S121563 pareiškėjai buvo išsiųsta 2024 m. gegužės 16 d. 8 val. 54 min. el. paštu, kaip ir numato Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, 20 punktas.

Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos 39 punktu, pažymėtina, kad pareiškėjai galėjo būti nustatomas maksimalus 5 metų draudimo atvykti į Lietuvą laikotarpis, tačiau Migracijos departamentas skundžiamu Sprendimu nustatė perpus trumpesnį, t. y. 30 mėnesių. Tad toks terminas, teisėjų kolegijos nuomone, laikytinas proporcinga ir adekvačia priemone, taikoma pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys, kad administracinių teismų praktikoje užsieniečiams, kurie pripažinti keliančiais grėsmę Lietuvos saugumui, netgi nustatomas 5 metų draudimo atvykti terminas paprastai laikomas proporcinga priemone (žr., pvz. LVAT nutartį, priimtą byloje Nr. eA-3521-968/2021).

Grėsmė valstybės saugumui – ypač svarbi aplinkybė, sprendžiant dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, t. y. dėl galimybės užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, būti ar gyventi joje. Vadovaujantis proporcingumo principu, valstybės interesas, kad Lietuvos Respublikoje gyventų tik tie užsieniečiai, kurie nekelia grėsmės valstybės saugumui, yra svarbesnis už užsieniečio galimai patiriamus nepatogumus ar neigiamas pasekmes. Pažymėtina ir tai, jog pagal formuojamą teismų praktiką pakanka, kad šeima galėtų gyventi ir kitoje, pavyzdžiui, užsieniečio kilmės valstybėje ar trečiojoje šalyje, į kurią pareiškėjai neuždrausta atvykti. Vadinasi, svarbu įvertinti, ar galima pagrįstai tikėtis, kad pareiškėjos giminaičiai galėtų išvykti kartu su ja (periodiškai atvykti pas ją) į Baltarusijos Respubliką ar kitą šalį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimai, taikytini administraciniam sprendimui, įtvirtinti VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje. Pagal šio straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktus, administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės bei administracinio sprendimo motyvai.

LVAT, aiškindamas VAĮ 8 straipsnio nuostatas, kurios iš esmės labai panašios į aktualios redakcijos įtvirtintas 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose, yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (pvz., LVAT 2018 m. balandžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1470-756/2018, 2019 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-432-502/2019, 2021 m. rugsėjo 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2099-602/2021). Nurodyta teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama viešojo administravimo subjektų savo veikla nepažeisti teisės aktų reikalavimų, kad sprendimai būtų pagrįsti, o jų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (pvz., LVAT 2020 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1548-629/2020, 2021 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2422-602/2021). Individualiam administraciniam aktui taip pat keliamas motyvuotumo reikalavimas, kuris apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą akte nurodyti pagrindinius faktus. LVAT ne kartą akcentavo, jog esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-398-442/2015; 2020 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-486-575/2020 ir kt.).

Apibendrinus, darytina išvada, kad atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui aktualias teisės aktų nuostatas, įvertino faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtus ir pagrįstus Sprendimus, kurie atitinka VAĮ įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, jos susietos su taikytinu teisiniu reguliavimu, įvertinta pareiškėjos individuali situacija). Nustačius, kad Sprendimai teisėti ir pagrįsti, nėra teisinio pagrindo jų naikinti, todėl pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas). Skundo reikalavimas – iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo yra išvestinis, todėl, netenkinus reikalavimo panaikinti Sprendimus, nėra pagrindo tenkinti ir reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Vadovaujantis ABTĮ 4 straipsnio 2 dalimi, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

LVAT dėl bylos proceso dalyvių prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą yra išaiškinęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į šį Teismą – bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (žr., pvz., LVAT 2017 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P14-822/2017).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja skunde nenurodė, koks teisės aktas ar nuostata neatitinka Konstitucijai, o tik pateikė savo deklaratyvų nesutikimą dėl teisės aktų normų. Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismų praktiką bei taikytinas teisės aktų nuostatas, nagrinėjamu atveju teismui jokių pagrįstų abejonių dėl pareiškėjos skunde nurodytų nuostatų konstitucingumo nekyla, todėl prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkinamas.

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teisėjų kolegija jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Pareiškėjos skundą atmetus, prašymo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas pagrįstumas nesprendžiamas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, teismas

nutaria:

Pareiškėjos A. P. (P.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.