Vilniaus apygardos teismo nutartis, 1A-177-898/2022

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-06-21
Bylos Nr.: 1A-177-898/2022
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-25704-2019-3
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Jurgita Kolyčienė, Arūnas Budrys, Eglė Gruodienė
Nuteistasis: A. K.
Nukentėjusysis: V. B.
Civilinis atsakovas: „E“
Civilinis ieškovas: V. B.
Advokatai: Rasa Valiukaitė, Vytautas Budnikas

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-177-898/2022Teisminio proceso Nr. 1-01-1-25704-2019-3Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.25.4.2.2; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.4; 2.1.15.1.1; 2.1.15.1.2; 2.4.6.1; 2.4.6.4.4; 2.4.7. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. birželio 21 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Eglės Gruodienės ir Jurgitos Kolyčienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Gabijai Alsytei,dalyvaujant prokurorui Artūrui Survilai,nuteistajam A. K. (A. K.), jo gynėjai advokatei Rasai Valiukaitei,nukentėjusiajam V. B., jo atstovui advokatui Vytautui Budnikui,civilinio atsakovo „E“ atstovei Ilonai Skaisgirienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K., civilinio atsakovo „E“ įgaliotosios atstovės Ilonos Skaisgirienės ir nukentėjusiojo V. B. bei jo atstovo advokato Vytauto Budniko apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 3 dalį ir jam skirta 80 MGL (4 000 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 68 straipsniu, A. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė: draudimas vairuoti kelių transporto priemones 2 (dvejus) metus, terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. B. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir nukentėjusiojo naudai iš civilinio atsakovo „E“ priteista 457,80 Eur turtinės žalai atlyginti, 134 518,40 Eur būsimų protezavimo išlaidų bei 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 (penkis) procentus metinių palūkanų nuo civilinio ieškinio priteistos sumos, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo.

MB „P“ naudai priteista iš nuteistojo A. K. 121 Eur proceso išlaidų.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. A. K. nuteistas už tai, kad jis, 2019 m. birželio 19 d., apie 08.17 val., Vilniuje, Eišiškių pl., artėdamas link sankryžos su Užusienio gatve, likus iki sankryžos 6,4 m ir vairuodamas krovininį automobilį „Maz 533731“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių 9 punkto, kuriuo eismo dalyviai įpareigoti laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti, asmenys privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti, ir 126 punkto, kuriuo vairuotojas įpareigotas, atsižvelgdamas į greitį, laikytis tokio atstumo, kad neatsitrenktų į priekyje važiuojančią transporto priemonę, jeigu ji būtų stabdoma, taip pat palikti tokį tarpą iš šono, kad eismas būtų saugus (rekomenduojama, kad motorinių transporto priemonių, traktorių, savaeigių mašinų vairuotojai, apvažiuodami arba lenkdami dviratininkus, tarp transporto priemonių paliktų ne mažesnį kaip 1,0 m šoninį atstumą, kai motorinių transporto priemonių, traktorių, savaeigių mašinų važiavimo greitis ne didesnis kaip 50 km/h, ir ne mažesnį kaip 1,5 m šoninį atstumą, kai motorinių transporto priemonių greitis didesnis kaip 50 km/h), reikalavimus, t. y., vairuodamas krovininę transporto priemonę „Maz 533731“ elgėsi neatsargiai, artėdamas ir pravažiuodamas ta pačia kryptimi iš dešinės važiuojantį dviratį „Ecobike RS“, nesilaikė rekomenduojamo atstumo, nepaliko saugaus ir pakankamo tarpo iš dešiniojo šono bei kliudė dviratį, dėl ko dviratis nukrito ir dviračio vairuotojas V. B. susižalojo – dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų dviračio vairuotojui V. B. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata. Šie A. K. veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas BK 281 straipsnio 3 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. K. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 23 d. nuosprendį ir priimti naują sprendimą: A. K. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

2.1. Skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismo išvada dėl A. K. kaltės paremta preziumuojamais faktais. Pirmosios instancijos teismas neištyrė byloje esančių įrodymų visumos, jų tarpusavyje negretino ir nepašalino prieštaravimų, dėl ko buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės ir nekaltumo prezumpcija.

2.2. Skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas A. K. veiksmų neteisėtumą sieja su ne mažesnio kaip 1 m šoninio atstumo neišlaikymu, dėl to buvo kliudytas dviratis ir tai buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykio kilimui. Tačiau savaime kelių eismo taisyklių pažeidimas, jei jis nesukelia BK numatytų pasekmių, negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės, t. y. vien tai, kad A. K. galimai paliko mažesnį nei 1 m rekomenduojamą šoninį atstumą, savaime nereiškia, kad tai buvo pagrindinė eismo įvykio ir padarinių kilimo priežastis.

2.3. Apelianto vertinimu, nagrinėjamoje byloje buvo preziumuojama, kad A. K., vairuodamas krovininį automobilį, kliudė dviratininką. Teismas ignoravo aplinkybę, kad byloje nėra neginčijamų įrodymų, jog A. K. kliudė dviratininką, o ne atvirkščiai – dviratininkas dėl kažkokių priežasčių prarado pusiausvyrą, krito ir atsitrenkė į A. K. vairuojamą krovininį automobilį. Nebuvo tiriama, ar vien rekomenduojamo apvažiavimui atstumo neišlaikymas, nesant susidūrimo, buvo susijęs būtinuoju tiesioginiu priežastiniu ryšiu su dviratininko kritimu.

2.4. Skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. K. dėl neišlaikyto rekomenduojamo šoninio atstumo kliudė dviratininką, padaryta remiantis išimtinai nukentėjusiojo teiginiais ir ekspertų išvadomis, kurios nebuvo tikrinamos nei naudotų duomenų teisingumo prasme, nei gretinamos su kitais byloje esančiais įrodymais, o iš anksto preziumuojamos kaip absoliučiai teisingos, tokiu būdu sudarant sąlygas netinkamam baudžiamojo įstatymo pritaikymui.

2.5. Pažymima, kad A. K. nuosekliai teigė, jog jis dviratininko nekliudė, įvertinęs atstumą iki dviratininko, matė, kad jis pakankamas ir pravažiavo šalia dviratininko. Pravažiuodamas pro dviratininką laikėsi kairės juostos pusės, jokių manevrų neatliko. Šias aplinkybes patvirtino liudytoja K. D., kuri nurodė, kad sunkvežimis važiavo tiesiai, arčiau kairiojo krašto. Kiti liudytojai nenurodė, kad A. K. būtų manevravęs ar keitęs važiavimo kryptį ir nė vienas liudytojas nematė, kad A. K., vairuodamas sunkvežimį, būtų kliudęs dviratininką. Be to, liudytojas D. N. nurodė matęs, kaip sunkvežimiui ir dviračiui važiuojant vienas šalia kito dviratininkas aktyviai manevravo vairu, stengdamasis neprarasti pusiausvyros.

2.6. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas būtinąjį tiesioginį priežastinį ryšį tarp A. K. veiksmų ir kilusių padarinių, neįvertino to, kad nukentėjusiojo V. B. parodymų dėl įvykio eigos neatitikimai ir parodymų keitimas verčia abejoti nurodomų faktinių aplinkybių tikrumu. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas V. B. parodė, kad kai artėjo link sankryžos jokių transporto priemonių šalia nematė, iki smūgio momento sunkvežimio taip pat nematė. Tačiau duodamas parodymus teisme V. B. nurodė, kad netoli sankryžos jį aplenkė „fura“ ir už kelių akimirkų jis pamatė kraną (A. K. vairuotas sunkvežimis). Pirmos apklausos metu V. B. teigė, kad pajuto smūgį į dešinį petį. Kitos apklausos metu nurodė, kad smūgis buvo į kairį petį, o bylos nagrinėjimo metu teigė, kad sunkvežimis užkliudė dviračio rankeną. Ikiteisminio tyrimo metu V. B. laikėsi pozicijos, kad jis neišlaikė pusiausvyros, krito į kairę ir kairiąja ranka pasirėmė į tuo metu šalia iš kairės važiavusio sunkvežimio dešinį priekinį ratą, kuris jo ranką įtraukė ir sužeidė, tačiau bylos nagrinėjimo metu teigia, kad atsirėmęs į sunkvežimio ratą bandė atsistumti kuo toliau nuo sunkvežimio, bet jį pervažiavo galiniu ratu. Skunde pabrėžiama, kad ikiteisminio tyrimo metu V. B. nenurodė, kad dėl sunkvežimio smūgio jo dviračio vairas buvo pasuktas į dešinę, tačiau bylos nagrinėjimo metu teigė, kad vairas smūgio buvo užsuktas.

2.7. Apelianto teigimu, V. B. savo parodymus derina prie jam palankiausio įvykio scenarijaus ir ekspertizės akto, nes jis yra suinteresuotas bylos baigtimi, siekia išlaidų padengimo, kurios viršija 100 000 Eur, dėl ko nukentėjusiojo V. B. parodymai nepakankami neabejotinai bei patikimai konstatuoti faktui, jog sunkvežimis kliudė dviračio vairą, dėl ko nukentėjusysis prarado pusiausvyrą, nukrito ir susižalojo.

2.8. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas nurodė, jog byloje nėra duomenų, kurie liudytų, jog nukentėjusysis V. B. būtų keitęs važiavimo kryptį, pirmas atsitrenkęs į krovininį automobilį ir dėl to susižalojęs, tačiau šis faktas privalo būti neginčijamai įrodytas bylos duomenimis, o ne preziumuojamas. Skunde pabrėžiama, jog A. K. nurodė, kad matė dviratininką, važiuojantį pirmos eismo juostos viduriu, o V. B. pripažino, kad prieš sankryžą buvo išvažiavęs į eismo juostos praplatėjimo dalį dešinėje, kad pažiūrėtų ar niekas nesuka į dešinę. Liudytojai nurodė, kad jie matė dviratininką šalia sunkvežimio, o liudytojas D. N. nurodė matęs, kaip sunkvežimiui ir dviračiui važiuojant vienas šalia kito dviratininkas aktyviai manevravo vairu, stengdamasis neprarasti pusiausvyros. Eismo įvykis įvyko antros eismo juostos dešiniajame krašte, dėl ko teigiama, jog iš įvykio vietos, liudytojų parodymų ir paties nukentėjusiojo pripažįstamų aplinkybių akivaizdu, kad V. B. važiuodamas manevravo ir keitė savo buvimo vietą antros eismo juostos dešiniojo krašto atžvilgiu.

2.9. Nurodoma, jog aptartus faktus patvirtina dviračio priekinio rato padangų slydimo žymės, likusios ant asfalto, tačiau pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės neįvertino. Eismo įvykio vietos plane užfiksuota dviračio padangų slydimo žymė. Ši žymė pavaizduota Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizes akte Nr. 11-2066(20) bei eksperto išvadoje Nr. MV 2020-14. Žymė yra lanko formos ir žiūrint pagal dviračio judėjimo kryptį, iš pradžių pėdsakas nukrypsta į kairę, po to į dešinę, tačiau ekspertizės akte nurodyta, kad eismo įvykio mechanizmas pasireiškia tuo, jog dviračiui važiuojant lygiagrečiai su sunkvežimiu ta pačia kryptimi, dešine važiuojamosios kelio juostos puse, sunkvežimis kliudė dviračio vairo kairę rankeną, po ko dviračio vairas buvo pasuktas pagal laikrodžio rodyklę (į dešinę) ir dviratininkas griuvo ant kairio šono. Apelianto vertinimu, tai reiškia, kad sunkvežimiui užkliudžius dviračio kairę rankeną, vairui pasisukus į dešinę ir dviračiui griuvus ant kairio šono, dviračio priekinio rato padangos slydimo pėdsakas galėjo susidaryti tik į dešinę, bet ne į kairę pusę. Dėl to nustatytos slydimo žymės į kairę, o tik po to į dešinę pusę, rodo, jog dviratininkas slydo į kairę (realiai keitė važiavimo trajektoriją ir buvo praradęs pusiausvyrą), ir tai visiškai atitinka liudytojo D. N. parodymus, jog jis matė intensyviai manevruojantį dviratininką.

2.10. Skunde pabrėžiama, jog šios aplinkybės yra nurodytos V. M. konsultacinėje išvadoje, bet teismas į jas neatsižvelgė ir nevertino, nes, teismo teigimu, ši išvada nelaikoma ekspertizės aktu ar specialisto išvada, ir atlikta vienpusiškai, kadangi buvo vertinamas dviratininko rikiavimasis į kairę. Tačiau konsultacinė išvada byloje laikytina įrodymu, o remiantis teismų praktika, ekspertizės aktas neturi didesnės įrodomosios galios ir yra tik vienas iš įrodymų, kuris vertinamas kartu su kitais byloje surinktais įrodymais. Be to, teismui manant, jog konsultacinėje išvadoje tiriamas klausimas yra per siauras, teismas galėjo nesiremti galutine išvada, tačiau tai neužkirto kelio remtis atskiromis konsultacinėje išvadoje ištirtomis aplinkybėmis – dviračio slydimo žymės ir jų trajektorija yra objektyvus duomuo, kuris užfiksuotas eismo įvykio vietoje buvusių pareigūnų, o ekspertizės akte dviračio rato slydimo žymės besikeičianti kryptis nebuvo tiriama.

2.11. Skunde teigiama, jog A. K. parodymai apie dviratininką, važiuojantį pirmos eismo juostos viduriu, paties nukentėjusiojo pripažinimas, kad jis buvo išvažiavęs į pirmą eismo juostą, o po to grįžo į antrą, liudytojo parodymai, kad jis matė intensyviai manevruojantį dviratininką ir dviračio rato slydimo žymės besikeičianti kryptis leidžia pagrįstai teigti, kad nukentėjusysis prieš eismo įvykį keitė važiavimo kryptį iš dešinės į kairę, t. y. manevravo, ko pasėkoje pats galėjo atsitrenkti į A. K. vairuojamą sunkvežimį.

2.12. Nurodoma, jog ekspertizės aktas, kuriuo grindžiamas eismo įvykio mechanizmas, yra su trūkumais, todėl juo negalėjo būti grindžiama A. K. kaltė. Pažymima, jog ekspertai V. V. ir M. M. atlikdami tyrimą rėmėsi aplinkybe, kad tarp sunkvežimio ir elektrinio dviračio įvyko kontaktas. Apie šį faktą buvo sprendžiama iš įlenkimo žymės, esančios sunkvežimio dešiniajame priekiniame sparne, 1,10 m aukštyje. Tačiau A. K. nuosekliai pabrėžė, kad šis įlinkimas ant sunkvežimio sparno yra jau seniai, kad jis nėra nagrinėjamo įvykio metu atsiradęs, tai, apelianto vertinimu, reiškia, kad ekspertinio tyrimo metu privalėjo būti nustatinėjamas ir tiriamas šio įlinkimo atsiradimo laikas ir mechanizmas. Pabrėžiama, kad sunkvežimis sveria apie 17 tonų, o dviračio svoris su dviratininku apie 100 kg, dėl to, vadovaujantis gyvenimiška patirtimi ir logika, nesutinkama, kad sunkvežimiui, kurio korpusas plieninis, užkliudžius dviračio plastikine rankena, ant sunkvežimio plieninio sparno galėjo likti net 1,5 cm gylio įlenkimas, o dviratininkas net nebuvo nublokštas į šalį, krito po sunkvežimio ratais, ir net nelūžo plastikinė dviračio rankena. Be to, nuteistasis neprivalėjo įrodinėti, kad įlinkimas ant sunkvežimio sparno yra atsiradęs dar prieš tiriamą eismo įvykį, kadangi pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms.

2.13. Ekspertinio tyrimo metu buvo laikomasi pozicijos, jog ant sunkvežimio plieninio sparno esantis 1,5 cm gylio įlenkimas yra susidūrimo su dviračiu žymė, iš ko seka, jog turėjo būti labai stiprus smūgis, dėl kurio dviratininkas turėjo būti nublokštas į dešinę, tačiau ekspertizės akte nurodyta, jog dviratis virto į kairę iškart po sunkvežimio ratais. Ekspertas V. V. teismo posėdžio metu nurodė, jog jėgos vektoriaus neskaičiavo, kadangi dviratis virto veikiamas savo paties kinetinės energijos. Apelianto teigimu, faktas, kad įvyko dviejų kūnų pakankamai stiprus susidūrimas, bei faktas, kad dviratininkas virto veikiamas tik savo paties kinetinės energijos, kartu egzistuoti negali, nes remiantis fizikos dėsniais jie vienas kitą eliminuoja: jeigu sunkvežimis ir dviratis būtų susidūrę, kaip nurodyta ekspertizės akte, dviratininkas virstų veikiamas ne tik savo, bet ir sunkvežimio kinetinės energijos, kadangi įvykus kūnų susidūrimui kūnai veikia vienas kitą savo jėgomis. Įvertinus tai, kad 17 tonų sunkvežimio postūmio jėga yra didesnė nei dviračio, tai esant stipriam smūgiui dviratininkas turėjo būti stipriai nublokštas į dešinę pusę, į kurią veikė sunkvežimio jėga, o ne griūti priešinga sunkvežimio jėgos veikimo kryptimi.

2.14. Skunde teigiama, jog eksperto V. V. išakytas teiginys, reiškia, kad dviračio judėjimas tiek iki virtimo, tiek virtimo metu buvo sąlygotas tik tos energijos, kuri buvo generuota paties dviračio darbu, tačiau situacija, kad įvykus dviejų judančių kūnų susidūrimui būtų veikiama tik vieno kūno jėga, objektyviai neįmanoma, tai prieštarauja fizikos dėsniams. Todėl įvykio mechanizmas, kad du kūnai susidūrė, bet dviratininkas buvo veikiamas tik savo paties kinetinės energijos, objektyviai neįmanomas. Atitinkamai, jei dviratis kritimo metu nebuvo veikiamas išorinės jėgos, dviratininko kritimo schema leidžia daryti kategorišką išvadą, jog iki dviračio virtimo tarp sunkvežimio ir dviračio susidūrimo nebuvo.

2.15. Pažymima, jog ekspertinio tyrimo metu buvo laikoma, kad dviračio vairo aukštis yra 1,10 m, tačiau byloje yra pateikta nukentėjusiojo V. B. vairuoto elektrinio dviračio techninė specifikacija, kurioje nurodyta, kad dviračio vairo aukštis yra 1,20 m, taigi tyrimo metu buvo vertinami klaidingi duomenys. Ekspertizės akte teigiama, jog sunkvežimio ir elektrinio dviračio kontaktas įvyko apie 1,10 m aukštyje ir dviratininkas tuo metu buvo vertikalioje pozicijoje, tačiau dviračiui esant vertikalioje padėtyje sunkvežimiui kliudžius dviračio rankeną, kuri yra 1,20 m aukštyje, įlinkimas ant sunkvežimio niekaip negalėjo atsirasti žemiau vairo rankenos. Todėl dviračio vairui esant 1,20 m aukštyje tam, kad kontaktas būtų įvykęs 1,10 m aukštyje, dviratis turėjo būti ne vertikalioje padėtyje kaip kad nurodyta ekspertizės akte, o turėjo būti pakrypęs 7,5 laipsnių kampu į kairę, kuris pakrypsta tik kai jis daro manevrą arba praranda pusiausvyrą. Dėl to, apelianto vertinimu, galima tik viena išvada – sunkvežimis negalėjo 1,10 m aukštyje kliudyti dviračio vairo, dviračiui esant vertikalioje padėtyje.

2.16. Šiuo aspektu V. V. teisme parodė, jog, kadangi galėjo būti ir taip, kad pirmiausia krovininis automobilis atsitrenkė į dviratininko petį ir tik tada dviratis palinko ir palinkęs atsitrenkė į sparną, dėl to ir buvo palikta žymė 1,10 m aukštyje. Tačiau toks eksperto paaiškinimas rodo, kad ekspertizės metu realiai nebuvo nustatytas įvykio mechanizmas, o tik pateikta viena iš galimų versijų. Ekspertizės akte nurodoma, kad įvykio mechanizmas yra toks, jog dviratininkui būnant vertikalioje padėtyje sunkvežimis kliudė dviračio vairo kairę rankeną, dėl ko vairas buvo pasuktas į dešinę ir dviratininkas praradęs pusiausvyrą nukrito į kairę. Tačiau bylos nagrinėjimo metu siekiant pateisinti neatitikimus tarp realaus dviračio aukščio ir įlinkimo ant sunkvežimio aukščio jau teigiama, kad galėjo būti ir taip, kad sunkvežimis kliudė ne dviračio rankeną, o dviratininko petį ir tik tada dviratis palinko link sunkvežimio sparno.

2.17. Be to, ekspertizės akte konstatuota, kad buvusioje kelio eismo situacijoje sunkvežimis, apvažiuodamas dviratininką, galėjo užtikrinti ne didesnį kaip 0,35 m šoninį tarpą tarp transporto priemonių. Tačiau ekspertinio tyrimo metu skaičiuojant eismo įvykio metu galimą tarp transporto priemonių buvusį atstumą buvo remiamasi išgalvotais parametrais, o būtent: buvo vertinama, kad dviračio plotis yra 0,8 m, bet iš byloje esančios dviračio techninės specifikacijos matyti, jog dviračio plotis yra 0,62 m. Taip pat buvo laikoma, kad A. K. vairuoto sunkvežimio plotis 2.5 m, tačiau sunkvežimis nebuvo matuojamas ir jo tikrasis plotis nebuvo nustatinėjamas. Ekspertas V. V. teismo posėdžio metu negalėjo paaiškinti, kodėl jis laikė, kad dviračio plotis 0,80 m, nurodydamas, jog šie dydžiai nėra esminiai, tačiau nustačius tikrąjį sunkvežimio plotį jie gali pasikeisti dar daugiau.

2.18. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje negalėjo remtis ekspertizės akto išvadomis kaip besąlygiškai teisingomis, kadangi jomis remiantis negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad A. K. pažeidė kelių eismo taisyklių reikalavimus ir būtent šis pažeidimas, o ne kokios kitos aplinkybės sąlygojo pasekmes ? dviratininko kritimą ir susižalojimą. Skunde pabrėžiama, jog nagrinėjamu atveju ekspertinio tyrimo metu buvo naudojami tiek netikslūs, tiek ir preziumuojami pradiniai eismo įvykio duomenys, tiek nebuvo įvertintos visos aplinkybės, o daromos išvados neišplaukia iš tyrimo medžiagos, prieštarauja logikos ir fizikos dėsniams.

2.19. Nurodoma, jog eliminavus nukentėjusiojo prieštaringus parodymus ir atmetus nepatikimas ekspertizės akto išvadas byloje lieka vienintelis faktas, kad A. K. galimai neišlaikė kelių eismo taisyklių rekomenduojamo 1 m šoninio atstumo apvažiuodamas dviratininką, tačiau šis faktas pats savaime nėra pakankamas pripažinti A. K. kaltu pagal BK 281 straipsnio 3 dalį, kadangi būtina nustatyti tiesioginį priežastinį ryšį tarp kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir kilusių padarinių, tačiau šiuo atveju byloje tokios aplinkybės nėra nustatytos.

3. Apeliaciniu skundu civilinio atsakovo „E“ atstovė I. Skaisgirienė prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 23 d. nuosprendį dalyje, kuria patenkintas civilinis ieškinys dėl 134 518,40 Eur būsimų protezavimo išlaidų ir 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, civiliniam ieškovui priteisiant 91 718,00 Eur būsimų protezavimo išlaidų ir 20 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

3.1. Civilinio atsakovo atstovės vertinimu, 2021 spalio 5 d. MB „P“ komercinio pasiūlymo pagrįstumas, tinkamumas ir atitikimas būtinoms, realioms su sveikatos grąžinimu susijusioms išlaidoms, nėra paneigtas, o teismas neturi reikalingos kompetencijos vertinti komercinio pasiūlymo tinkamumą, todėl šiuo aspektu padarė klaidingas ir nepagrįstas išvadas.

3.2. Skunde nurodoma, jog iš nuteistojo ir iš civilinio atsakovo gali būti reikalaujamas ir priteisiamas nuostolių atlyginimas tik tokia apimtimi, kokia yra kaltininko neteisėtų veiksmų rezultatas, o dėl nusikalstamos veikos atsiradusi žala nėra preziumuojama, todėl žalą ir jos dydį privalo įrodyti civilinis ieškovas.

3.3. Remiantis kasacinio teismo praktika pažymima, jog nustatant žalos dydį, siekiama kompensuoti tik tikrąjį žalos dydį atitinkančius nuostolius, o civilinė atsakomybė parastai taikoma, kai nukentėjęs asmuo jau yra realiai patyręs žalos. Tačiau galimi atvejai, kai žalos padarymo faktas yra akivaizdus arba lengvai įrodomas, dėl to teismas gali įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe ir kaip žalos atlyginimą priteisti konkrečią pinigų sumą, periodines išmokas arba įpareigoti skolininką užtikrinti žalos atlyginimą. Taip pat pabrėžiama, jog priteisiamos būsimos išlaidos turi būti realios, jų dydis nekelti jokių abejonių dėl šių išlaidų tikrumo, o tokios išvados, remiantis kasacinio teismo praktika, negalima grįsti vien gydytojo pažyma, kurioje nurodyta numatoma operacijos kaina, nes būsimo gydymo kaina priklauso nuo daugelio aplinkybių, ją galima nustatyti tik preliminariai.

3.4. Skunde teigiama, jog ieškovo reikalavimai dėl būsimų protezo įsigijimo išlaidų, tiek įrodymai, kuriais buvo grindžiami ieškovo reikalavimai, byloje buvo teikiami nenuosekliai, teisminis bylos nagrinėjimas užsitęsė dėl ieškovo nuolatinio reikalavimų tikslinimo, tai leidžia daryti išvadą, jog pats ieškovas nėra tikras ir galutinai apsisprendęs dėl savo gydymo – protezavimo pasirinkimų.

3.5. Pažymima, jog pareikšto civilinio ieškinio reikalavimai vertintini ne tik per būsimų išlaidų kriterijus, bet ir atsižvelgiant į tai, jog sudėtingo ir brangaus protezo pritaikymas susijęs su individualiomis, konkrečiam žmogui būdingomis anatominėmis savybėmis. Apeliantės teigimu, asmuo privalo būti apžiūrėtas, išsamiai ištirtas konkretų protezą pritaikančių specialistų. Byloje apklausti specialistai R. S. ir T. Š. patvirtino, kad protezavimas sudėtingas ir individualus procesas. Tai prilygsta gydymo procesui, todėl tai, koks konkretus protezas gali būti pritaikytas konkrečiam asmeniui, sprendžiama jį nuodugniai ištyrus. Nei vienas specialistas nesiima teikti komercinių pasiūlymų tiesiogiai pats neapžiūrėjęs ir neįvertinęs konkretaus asmens, nes tik po apžiūros specialistas sprendžia dėl konkretaus protezo pritaikymo galimumo. Kadangi duomenis, būtinus komercinio pasiūlymo pateikimui, galima gauti tik dalyvaujant pačiam nukentėjusiam asmeniui, civilinis atsakovas ne kartą prašė pirmosios instancijos teismo skirti ekspertinį tyrimą, siunčiant asmenį specialistų protezuotojų apžiūrai, tačiau pirmosios instancijos teismas prašymus atmetė, tokiu būdu suvaržydamas įrodinėjimo teisę, t. y. teismo ekspertizės pagalba nustatyti, ar asmeniui gali būti pritaikytas konkretus protezas ir kokia tokio protezavimo kaina, bei nepagrįstai prioritetą suteikė nukentėjusiojo pateiktam įrodymui, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą dėl būsimų protezavimo išlaidų sumos priteisimo.

3.6. Skunde pabrėžiama, jog civilinis ieškovas reikalavimus dėl būsimų protezavimo išlaidų grindė 2020 m. sausio 22 d. UAB „O“ komerciniu pasiūlymu, kuriame nurodoma, jog nukentėjusiajam kairės rankos žastikaulio mintimis valdomo protezo gamybos ir pritaikymo kaina – 79 170,30 Eur ir pasiūlymu Nr. 2 „Chirurginiu būdu daviklių prijungimas prie nervų ir protezo pagaminimas Austrijos klinikoje“ – nuo 125 000,00 Eur. Civiliniam atsakovui pateikus atsiliepimą, ieškovas 2021 m. vasario 24 d. pateikė 2021 m. vasario 19 d. Vokietijos įmonės „O.T.“ komercinį pasiūlymą, kuriuo nurodoma bioninio rankos protezo su „Bebionic“ plaštaka ir „DynamicArm“ alkūnės sąnariu kaina 131 203,40 Eur, kartu pateiktame pasiūlyme nurodoma, jog pasiūlymas nėra įpareigojantis; išsamus kainos pasiūlymas gali būti pateiktas tik po anamnezės, tyrimo, konsultacijų ir atliktų galimų testų. Po to 2021 m. liepos 14 d. civilinis ieškovas pateikė patikslintą civilinį ieškinį, kuriuo reikalaujamos būsimos protezavimo išlaidos – 134 518,40 Eur, kuriame pridedamos 3 315,00 Eur apytikrės 3 savaičių išlaidos.

3.7. Teigiama, jog nukentėjusysis nėra apžiūrėtas pasiūlymą pateikusios bendrovės Vokietijos „O.T.“ specialistų, be to, nėra žinoma, kokia užklausa suformuluota ir kokie duomenys buvo pateikti Vokietijos įmonei „O.T.“, nors nuo užklausos formulavimo ir pateikiamų dokumentų priklauso ir atsakymas – komercinio pasiūlymo sudarymas, būsimų protezavimo išlaidų apskaičiavimas. Pabrėžiama, jog apklaustas specialistas R. S., turintis licenciją dirbti su „O.T.“ produkcija, susipažinęs su „O.T.“ pasiūlymu nurodė, jog 2021 m. birželio 15 d. pasiūlyme pateikta perteklinių detalių: elektrinė sistemos ranka „MyoHand VariPlus Speed“, protezo pirštinė „MyoSkin Natural“. Specialisto teigimu, tokio priedo pirkimui nėra jokio poreikio, kadangi gamintojas garantuoja 24 val. servisą, t. y. sugedus pagrindinei plaštakai per 24 val. pristatoma nauja, šių išvadų ieškovas nėra paneigęs, nėra pateikta įrodymų, kurie pagrįstų, jog tokios perteklinės dalys yra būtinos.

3.8. Civilinis atsakovas nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo 2021 m. birželio 15 d. komerciniame pasiūlyme atsiradusios pridėtinės išlaidos buvo pripažintos būtinomis su sveikatos grąžinimu susijusiomis protezavimo išlaidomis. Analizuojant 2021 m. vasario 19 d. ir 2021 m. birželio 15 d. bendrovės „O.T.“ pasiūlymus pabrėžiama, jog pasiūlymo kaina dėl paties protezo nesikeičia, tačiau vėlesniame pasiūlyme atsiranda papildomos išlaidos (3 315,00 Eur), kurios negali būti vertinamos kaip priežastiniu ryšiu su ginčo eismo įvykiu susijusi ir realiai patiriama su sveikatos grąžinimu susijusi būsima žala. Taip pat neatitinka būtinų, priverstinių ir protingų išlaidų kriterijų. Skunde kvestionuojamas pagrindas, kuriuo remiantis pirmosios instancijos teismas pripažino pateiktame pasiūlyme nurodomą 600 Eur kišenpinigių sumą ir kokiu pagrindu ortopedijos priemonių gamintoja į protezavimo išlaidas ją įtraukė. Teigiama, jog nėra įrodyta, kokiu pagrindu nustatytas konkretus dydis – nėra šių išlaidų apskaičiavimo detalizacijos, dėl to nėra pagrindo jų priskirti prie realių būsimo protezavimo išlaidų.

3.9. Skunde ginčijama pirmosios instancijos teismo išvada, jog civilinio atsakovo pateiktas MB „P“ komercinis pasiūlymas neatspindi visų būsimų nukentėjusiojo protezavimui reikalingų išlaidų. Pažymima, jog teismas sutiko su nukentėjusiojo atstovo teiginiais, jog MB „P“ aptartos tik protezo gamybos, montavimo ir sudėtinių dalių išlaidos, nenumatant protezo aptarnavimo, terapinio naudojimo mokymo, asmeninių išlaidų, tačiau 2021 m. spalio 5 d. MB „P“ komercinio pasiūlymo skiltyje „Paslaugos ir darbai“ nurodoma, kad pritaikant protezą bus atlikti, be kita ko, raumenų stiprinimo ir koordinacijos pratimai, terapinio naudojimo mokymai. Taip pat pateiktas pasiūlymas apima ir protezo tolesnę priežiūrą – komerciniu pasiūlymu numatyta garantija tiek pagrindinėms protezo sudedamosioms dalims, tiek sudedamosioms dalims, o specialistas, turintis kompetenciją atlikti protezo pritaikymo darbus, veiklą vykdo Lietuvoje, Vilniaus mieste, tai užtikrina kokybę, patogumą, operatyvumą bei ekonomiškumą protezo aptarnavimo aspektu.

3.10. Skunde taip pat pažymima, jog MB „P“ dirbantis ir šios įmonės komercinį pasiūlymą pateikęs ortopedas-protezuotojas R. S. yra apžiūrėjęs nukentėjusįjį V. B., atliko raumenų testą – į šį specialistą kreipėsi ir pats nukentėjusysis, kas, apeliantės vertinimu, patvirtina, jog nukentėjusysis šio specialisto kvalifikaciją laiko tinkama, tuo metu UAB „O“ dirbantis, byloje apklaustas, specialistas T. Š., neturi kvalifikacijos dirbti su „O.T.“ produkcija, rodo tai, jog jie neturi specialių žinių, būtinų tiek parenkant-pritaikant „O.T.“ produkciją, tiek būtinų vėlesniam protezo aptarnavimui.

3.11. Skunde pabrėžiama, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-1452-821/2014 nurodė, jog negali būti vadovaujamasi komerciniais pasiūlymais, kai jie pateikti neapžiūrėjus paties asmens, o tokius komercinių pasiūlymų vertinimo kriterijus patvirtino ir apeliacinė instancija – Vilniaus apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-244-640/2015. Teigiama, jog aptarti teismų sprendimai turi precedento galią nagrinėjamai bylai, dėl to nėra pagrindo vadovautis nukentėjusiojo pateiktu Vokietijos bendrovės „O.T.“ komerciniu pasiūlymu, šios įmonės specialistams neapžiūrėjus paties asmens, įmonei nurodant, jog pasiūlymas nėra įpareigojantis, o išsamus kainos pasiūlymas gali būti pateiktas tik po anamnezės, tyrimo, konsultacijų ir atliktų galimų testų.

3.12. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai civilinio ieškovo neturtinės žalos sumą įvertino 30 000,00 Eur suma, nukrypo nuo teismų praktikos. Skunde remiantis kasacinio teismo praktika, pabrėžiama, jog neturtinės žalos atlyginimo funkcija nėra nubaudimas ar nukentėjusio asmens turtinės padėties pagerinimas, jos paskirtis yra kompensacinė, skirta atkurti socialiniam teisingumui, o nustatant neturtinės žalos dydį įstatymas įpareigoja teismą taip pat atsižvelgti ir į paties nukentėjusiojo neatsargius veiksmus bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijus.

3.13. Skunde nurodoma kasacinio teismo praktika dėl priteistos neturtinės žalos dydžių sveikatos sutrikdymo atvejais, kai asmuo netenka dalies darbingumo: 14 481 Eur neturtinė žala buvo priteista asmeniui, patyrusiam sunkų sveikatos sužalojimą, dėl kurio atsirado tęstiniai, ilgalaikiai, visą gyvenimą truksiantys padariniai ir buvo prarastas 50 proc. darbingumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2012.); 11 000 Eur priteista dėl profesinės ligos netekus 60 proc. darbingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-677-969/2015); 21 721,50 Eur priteista dėl nelaimingo atsitikimo darbe tapusiam visiškai nedarbingam, paralyžiuotam ir turinčiam nuolatinės slaugos poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-328-248/2015).

4. Apeliaciniu skundu nukentėjusysis V. B. bei jo atstovas advokatas V. Budnikas prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 23 d. nuosprendį dalį, kuria civilinio ieškovo V. B. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteistas 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, ir tenkinti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. B. civilinį ieškinį visiškai ir priteisti 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš civilinio atsakovo AB „E“.

4.1. Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nesivadovavo aktualia teismų praktika dėl neturtinės žalos ir jos dydžio priteisimo panašaus pobūdžio bylose, neatsižvelgė į nukentėjusiojo būklę bei perspektyvas rodančias aplinkybes, dėl ko šioje dalyje buvo priimtas neteisingas nuosprendis.

4.2. Apelianto vertinimu, nagrinėjamoje byloje svarbu tai, jog neturtinės žalos atlyginimo reikalaujama ne iš kaltininko, o iš jo civilinę atsakomybę apdraudusio juridinio asmens ? civilinio atsakovo (draudiko), kuris nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą, kaip riziką, savo veikloje turėjo įvertinti sudarant draudimo sutartį, dėl to vadovautis nuteistojo ar civilinio atsakovo turtinės padėties, turtinės žalos dydžio ir kitais kriterijais nėra jokio teisinio pagrindo, kadangi būtent žalos atlyginimas ir yra tiesioginė civilinio atsakovo funkcija. Skunde pabrėžiama, jog atsakovo finansinė padėtis negali būti lemiamas kriterijus nustatant neturtinės žalos dydį, o ir sunki nuteistojo ar civilinio atsakovo finansinė padėtis ar kiti kriterijai, kurie galėtų lemti neturtinės žalos dydžio sumažinimą, byloje nebuvo įrodinėjami.

4.3. Apelianto teigimu, priteista neturtinė žala, atsižvelgiant į pastarųjų dienų ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį ir kitus aktualius kriterijus, nesukelia jokios moralinės satisfakcijos. Skunde pažymima, jog nukentėjusiajam padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, dėl kurio amputuota kairė jo ranka, kurios netekimas sukuria ilgalaikius neigiamus išgyvenimus, neatsižvelgiant į tai, ar rankos funkcija iš dalies yra pakeičiama protezu, ar ne, kadangi ji negali būti pakeičiama kita, kuri visiškai atstotų buvusios kūno dalies funkciją. T. y. nukentėjusiajam nebus objektyvios galimybės atkurti iki nusikalstamos veikos padarymo buvusią padėtį.

4.4. Skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl neturtinės žalos dydžio panašaus pobūdžio bylose. Kasacinio teismo praktikoje eismo įvykiu sukeltos neturtinės žalos atlyginimo dydžiai svyruoja nuo 144 iki 83 989 Eur nuo lengvo sveikatos sutrikdymo iki sunkaus sveikatos sužalojimo, o ne nuo 5 792 Eur iki 34 504 Eur, kaip nurodo pirmosios instancijos teismas. Skunde pabrėžiama, jog turi būti atsižvelgta į pasikeitusius bendrus ekonominius ir pragyvenimo lygio pokyčius bei į nukentėjusiojo kaltės nebuvimą, kadangi byloje esančioje specialisto išvadoje nurodyta, kad nukentėjusiojo veiksmai neprisidėjo ir nesąlygojo eismo įvykio kilimo.

4.5. Skunde, remiantis kasacinio teismo praktika, pažymima, jog turi būti atsižvelgta į sveikatos sutrikdymo situacijoje reikšmingas aplinkybes, pvz., sveikatos sužalojimo laipsnį, patirtos traumos pobūdį, atsiradusios dėl sveikatos sutrikdymo turtinės ir neturtinės pasekmes bei kt. Nurodoma, jog nukentėjusiojo patirti padariniai yra labai sunkūs: jam nustatytas tik 35 proc. darbingumo lygis, tapo iš esmės priklausomas nuo kitų asmenų, kadangi pats tinkamai negali pasirūpinti savo higiena, maistu ir kitais būtinaisiais poreikiais, sunkiai gali prisidėti prie savo šeimos išlaikymo, nes iš esmės negali dirbti jokio darbo, po įvykio nukentėjusysis metus laiko gulėjo ligoninėje, jam buvo padaryta apie 10 operacijų, 3 odos persodinimai, o 2020 m. pavasarį amputuota ranka. Nukentėjusysis vis dar patiria traumos pasekmes, kurios riboja jo galimybes dalyvauti įprastame gyvenime: prarado pajamas ir darbą, negali pats apsitarnauti, jaučia psichologines pasekmes, ateityje reikalingas protezavimas, jaučia fizinius skausmus, nuolat turi vartoti vaistus nuo skausmo. Be to, iš byloje esančių medicininių dokumentų matyti, jog teigiamų prognozių dėl nukentėjusiojo sveikatos būklės ateityje nėra, kadangi pastarajam yra amputuota ranka, o jos funkciją tik iš dalies galės pakeisti rankos protezas.

4.6. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.5 straipsnyje įtvirtintus principus, kadangi nukentėjusiajam nustačius tik 35 proc. darbingumo lygį, įvertinus tai, kad neturtinę žalą atlygintų civilinis atsakovas, priteista neturtinės žalos kompensacija neatkuria iki nusikalstamos veikos padarymo buvusios padėties ir nesukelia jokios moralinės satisfakcijos. Skunde pabrėžiama, jog teismas nevertino ir to, kad nukentėjusysis yra gana jauno amžiaus, o visą likusį gyvenimą turės gyventi be rankos, negalės kokybiškai ir kvalifikuotai dirbti ir toks netekimas niekada neatsistatys.

Atsiliepimas

5. Atsiliepimų į apeliacinius skundus negauta. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistojo gynėja, civilinio atsakovo atstovė ir nukentėjusysis bei jo atstovas apeliacinius skundus palaikė, prašė apeliacinius skundus tenkinti visa apimtimi. Prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti ir pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti galioti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Civilinio atsakovo įgaliotosios atstovės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Nuteistojo A. K. ir nukentėjusiojo V. B. įgaliotojo atstovo apeliaciniai skundai atmetami.

6. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinių skundų ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, taip pat apylinkės teismo nuosprendžio argumentus, sprendžia, kad skundžiamame nuosprendyje išdėstytos išvados dėl kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų vertinimu, nuosprendyje aprašytas byloje ištirtų įrodymų turinys, motyvai, kuriais remiantis dalis duomenų nepripažinti įrodymais, objektyviai ištirtos nuteistojo nusikalstamą veiką apibūdinančios ir jo iškeltą versiją paneigiančios aplinkybės, be to, nurodyti nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti skundžiamo nuosprendžio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais. Taip pat atsižvelgusi į visas reikšmingas bylos aplinkybes, t. y. žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę ir kt., teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, įvertindamas nukentėjusiojo partirtą neturtinę žalą pinigais, nustatė teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, dėl to šioje dalyje nėra pagrindo keisti skundžiamo nuosprendžio. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas būsimos turtinės žalos dydį, tinkamai neįvertino byloje esančių įrodymų visumos, tokiu būdu padarė neteisingą bei įrodymais nepagrįstą išvadą dėl konkrečios nukentėjusiajam priteistinos turtinės žalos dydžio, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 23 d. nuosprendis šioje dalyje keistinas dėl netinkamai išspręsti kitų nuosprendžio klausimų, sumažinant priteistinos turtinės žalos dydį.

Dėl įrodymų vertinimo A. K. pripažįstant kaltu pagal BK 281 straipsnio 3 dalį.

7. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, jog vienas iš tinkamo įrodymų vertinimo reikalavimų yra tai, kad byloje turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, po ko galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-458/2014, 2K-96-697/2017, 2K-67-699/2018). Vadinasi, teismas privalo teismo baigiamąjį aktą surašyti taip, kad iš jo turinio būtų aišku, jog yra nustatytos visos toje byloje įrodinėtinos aplinkybės, o tuo atveju, kai pašalinti tam tikrų abejonių dėl reikšmingų aplinkybių nepavyksta, turi būti konstatuota, kad visos įmanomos įrodinėjimo priemonės yra išnaudotos ir kad išvados dėl byloje nustatytų aplinkybių yra tinkamai argumentuotos, t. y. padarytos įvertinus tai aplinkybei nustatyti svarbius, teismo proceso metu tinkamai ištirtus įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-385-507/2016, 2K-84-489/2017, 2K-180-689/2018).

8. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, teisiamajame posėdyje tirdamas ir nuosprendyje vertindamas byloje esančius įrodymus, aptartų taisyklių nepažeidė. Skundžiamame teismo nuosprendyje byloje įrodinėtinos aplinkybės, apibūdinančios nusikalstamos veikos sudėties požymius, buvo nustatytos, remiantis leistinais įrodymais – tiesioginių įvykio liudytojų parodymais bei proceso dalyvių parodymus patvirtinančiais dokumentais, buvo vertinama jų visuma, nesiremiama duomenimis, kuriuos teismas pripažino nepatikimais. Priešingai nei teigiama skunde, privataus eksperto V. M. pateikta konsultacinė išvada buvo įvertinta išsamiai ir nešališkai, išnagrinėjus visas bylos aplinkybes, šią vertinant kartu su kitais byloje surinktais įrodymais, vadovaujantis bendraisiais įrodymų vertinimo principais. Taigi, apeliacinio skundo argumentai, susiję su įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimu, vertintini kaip deklaratyvūs ir negali būti pripažinti esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismo proceso dalyvių pateiktų versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso dalyviai, savaime BPK normų nepažeidžia (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015), o tai, kad nusikalstamos veikos aplinkybės grindžiamos nukentėjusiojo parodymais bei netiesioginiais įrodymais, nesuteikia pagrindo teigti, jog skundžiamas nuosprendis yra grindžiamas prielaidomis, ar byloje preziumuojami tam tikri faktai, kadangi bylos faktinės aplinkybės buvo nustatinėjamos leistinais įrodymais, kurie buvo įvertinti pagal baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus bei sudarė nuoseklią ir logišką įrodymų grandinę.

9. Kaip matyti iš nuteistojo A. K. apeliacinio skundo, skunde ginčijamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas įrodymų pakankamumo aspektu, fragmentiškai nurodant neesminius prieštaravimus proceso dalyvių parodymuose, skunde pateikiant selektyvų byloje esančių nuteistajam palankių įrodymų vertinimą, skundo argumentus grindžiant nepagrįstais bylos duomenimis. Priešingai, teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, daro išvadą, kad, nors nuteistasis neigė kaltę dėl sukelto eismo įvykio, jo mechanizmo, iš esmės neneigdamas skunde deklaratyviai ginčijamo susidūrimo fakto, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamoje byloje tiesioginių ir netiesioginių įrodymų visuma patvirtina tai, kad A. K., vairuodamas krovininį automobilį „Maz“, pravažiuodamas ta pačia kryptimi dviračiu arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto važiavusį nukentėjusįjį V. B., pažeisdamas KET 9 bei 126 punktų reikalavimus, nebuvo atsargus, nepaliko tokio tarpo iš šono, kad eismas būtų saugus (t. y. ne mažesnį kaip 1,0 m šoninį atstumą), kliudė dviratį, dėl ko nukentėjusysis V. B. nukrito ir sunkiai susižalojo – buvo sunkiai sutrikdyta jo sveikata.

Žemesnės instancijos teismas

10. Vertinant baudžiamojoje byloje iš karto po eismo įvykio surinktus pirminius duomenis, matyti, kad detalizuodamas nagrinėjamo įvykio aplinkybes nukentėjusysis V. B. ikiteisminio tyrimo metu tiek pirmos, tiek papildomos apklausų metu parodė, kad įvykio vietoje buvo po vieną eismo juostą kiekviena kryptimi, jis važiavo savo eismo juostos viduriu, važiavimo krypties nekeitė. Pabrėžė, jog eismas buvo intensyvus, tačiau tuo metu, kai artėjo link perėjos, nei priekyje jo, nei šalia jokių transporto priemonių nematė. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, jog nukentėjusysis detalizuoja konkretų momentą, kurio metu nematė kitų eismo dalyvių, neneigdamas kitų transporto priemonių, be kita ko, sunkvežimių buvimo fakto. Pastarasis teigė, jog, važiuodamas savo trajektorija – tiesiai, pajuto smūgį į dešinį petį. Smūgis buvo slystantis, nestiprus, tačiau jį stumtelėjo į priekį. Pasižiūrėjo į kairę ir pamatė, kad tai buvo šalia pravažiuojančio sunkvežimio dešinio priekinio rato išsikišęs sparnas. Nuo smūgio neišlaikė pusiausvyros krito į kairę. Pabrėžė, jog į sunkvežimį trenkėsi dviračiu, bei kairiąja ranka – kairiąja ranka įsirėmė į tuo metu šalia, iš kairės, ta pačia kryptimi važiavusio sunkvežimio dešinį priekinį ratą, kuris įtraukė jo ranką, dėl ko jis nukrito nuo dviračio ant nugaros, perėjos ribose, važiuojamojoje dalyje. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu pabrėžė, jog pirmą slystantį smūgį pajuto į kairįjį petį, o pirmoje apklausoje buvo padaryta techninė klaida, nes jis nurodė, būtent kairįjį petį (t. 1, b. l. 51–54).

11. Tiriant ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis teisme, teismo posėdžio metu nukentėjusysis iš esmės patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nurodydamas analogiškas esmines nagrinėjamo įvykio aplinkybes, įvykio chronologiją, eismo įvykio mechanizmą, o, atsakydamas į proceso dalyvių klausimus, detalizavo atskirus įvykio aspektus. Nukentėjusysis V. B., apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, parodė, kad dviračiu važiavo savo juosta, nuo kurios buvo nusukęs gal 20 centimetrų tam, kad pažiūrėtų, ar niekas nesuka į dešinę, tačiau pažiūrėjęs, kad niekas nevažiuoja, grįžo į savo juostą ir važiavo toliau. Nukentėjusysis pažymėjo, jog jį aplenkė „fura“ ir už kelių akimirkų jis pamatė nuteistojo vairuojamą „kraną“, tačiau šis buvo toli. Nukentėjusysis važiavo apie 30 km/val. greičiu, kai jį užkabino „Maz“ – kliudė dviračio vairą, kuris užsisuko į dešinę, jis manė, kad išlaikys vairą, bet neišlaikė, dėl to krito į kairę pusę ir atsirėmė į „Maz“ ratą, ketindamas nuo jo atsistumti ir nukristi kuo toliau nuo mašinos. Neneigė, kad jį galimai pervažiavo ir galiniu ratu. Nurodė, jog po susidūrimo vairuotojas išlipo iš automobilio, suteikė pirmą pagalbą, pasakė, kad galvojo, jog nukentėjusysis važiuos į dešinę, tačiau nukentėjusysis pabrėžė, jog važiavimo krypties nekeitė, tik buvo atsisukęs pažiūrėti, ar niekas nesuka į dešinę, ir toliau važiavo.

12. Šiame kontekste svarbu pažymėti tai, jog vien tik formalus nukentėjusio asmens parodymų atmetimas, nustačius neesminius prieštaravimus (pavyzdžiui, šiuo atveju dėl aplinkybės, kurį krovininės transporto priemonės dešinės pusės ratą šis kliudė) negali būti pateisinamas. Siekiant nustatyti tokių parodymų patikimumą būtina juos įvertinti atidžiai, lyginant tiek tarpusavyje, tiek ir kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumoje, o kai kurie prieštaravimai, netikslumai ar nesutapimai turėtų būti aiškinami parodymų subjektų specifiškumu dėl patirto skausmo, šoko, streso. Kaip minėta, nukentėjusysis kategoriškai tvirtino, kad susidūrimo momentu važiavimo krypties nekeitė, kadangi neketino sukti sankryžoje; manevravimas, į kurį apeliuojama nuteistojo apeliaciniame skunde, buvo atliekamas prieš kelio praplatėjimą – lėtėjimo juostą, šalia autobusų stotelės, siekiant įsitikinti ar kitos transporto priemonės nesuka į dešinę pusę, kas liudija tai, kad dviratininkas važiavo „antrosios“ juostos dešine puse, o įsitikinęs, jog transporto priemonės nesuka jo važiavimo trajektorija, toliau tęsė eismą Eišiškių plento link, kaip teigia, „kelio viduriu“. Pabrėžtina ir tai, jog, vadovaujantis nukentėjusiojo parodymais, tuo metu sunkiasvorė transporto priemonė buvo toli, dėl ko jis toliau važiavo savo trajektorija, o, remiantis kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolu, susidūrimas įvyko 6,4 m atstumu iki pėsčiųjų perėjos, t. y. nutolus nuo autobusų stotelės, dėl to aptartas manevravimas tiek laiko, tiek atstumo požiūriu yra nutolęs nuo bylai reikšmingo susidūrimo fakto. Nukentėjusysis nurodė, jog jo kairį šoną kliudė sunkvežimis, dėl ko jis buvo stumtelėtas į priekį, o neišlaikęs pusiausvyros krito į kairę ir kairiąja ranka įsirėmė į tuo metu šalia, iš kairės, ta pačia kryptimi važiavusio sunkvežimio ratą, dar ikiteisminio tyrimo metu pabrėždamas, jog į sunkvežimį trenkėsi tiek dviračiu, tiek kairiąja ranka. Sugretinus pastarojo parodymus viso proceso metu, be kita ko, ir jo parodymus su kitais byloje esančiais duomenimis, atmestini nuteistojo apeliacinio skundo argumentai dėl nukentėjusiojo parodymų derinimo ar galimo finansinio suinteresuotumo, kadangi pastaroji aplinkybė yra iš esmės niekuo nepagrįsta prielaida. Bylos duomenimis nustatyta ir tai, jog nukentėjusiojo parodymai dėl nagrinėjamo įvykio aplinkybių nepasikeitė nuo jo nurodytų pirmos apklausos metu (t. 1, b. l. 51-52), būtent šios ir buvo vertinamos pateiktoje specialisto išvadoje, dėl to nukentėjusiojo parodymai objektyviai negalėjo būti suderinti su vėlesnėje specialisto išvadoje nustatytomis aplinkybėmis (t. 1, b. l. 35). Analogiški argumentai taikytini ir dėl galimo parodymų derinimo teismo posėdžio metu su ekspertizės aktu – nukentėjusysis teisme apklaustas 2020 m. rugpjūčio 24 d. (t. 2, b. l. 19-20), ekspertizė atlikta 2020 m. lapkričio 23 d. (t. 2, b. l.77). Aptartų aplinkybių kontekste, teisėjų kolegija daro išvadą, jog iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusiojo parodymai dėl esminių nuteistajam inkriminuojamų aplinkybių iš esmės nekito ir buvo nuoseklūs viso baudžiamojo proceso metu.

13. Pastebėtina, jog, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, būtent nukentėjusiojo parodymai papildo ir atitinka kitus byloje esančius įrodymus, kartu iliustruoja nuteistojo parodymų bei apeliacinio skundo argumentų prieštaringumą. Įvykio liudytoja K. D. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme parodė, kad, važiuodama į darbą, atkreipė dėmesį į situaciją priešais – dviratininką ir „Maz“ automobilį. Ši liudytoja patvirtino nukentėjusiojo nurodomas aplinkybes, pažymėdama, jog dviratininkas visą laiką važiavo tiesiai, t. y., nekeisdamas trajektorijos, tačiau, liudytojos vertinimu, sunkvežimio vairuotojas ir dviratininkas važiavo per arti vienas kito. Pastaroji taip pat nurodė, jog dviratininkas buvo staigiai nublokštas nuo dviračio ir kūlversčiais pradėjo verstis ant asfalto, tačiau susidūrimo detalių ji nematė. Pabrėžtina ir tai, jog ši liudytoja taip pat paneigė nuteistojo nurodomą aplinkybę, kad šiam sakiusi po įvykio, jog jai atrodė, kad dviratininkas norėjo sukti į dešinę, taigi, paneigė iškeltą versiją dėl pastarojo judėjimo trajektorijos keitimo. Šias aplinkybes iš esmės patvirtino ir liudytojas D. N.. Pastarasis teismo posėdžio metu nurodė, kad jo dėmesį atkreipė „autokranas“ ir dviratininkas, kurie buvo greta vienas kito ir važiavo nuo miesto centro. Šis liudytojas iš tiesų nurodė, jog dviratininkas aktyviai manevravo vairu, liudytojo vertinimu, stengdamasis neprarasti pusiausvyros, tačiau taip pat nurodė, jog nematė, kad dviratininkas keistų važiavimo kryptį. Skunde apeliuojama į pastarojo liudytojo nurodomą nukentėjusiojo manevravimą, tačiau nutylima dalis šio liudytojo nurodomų aplinkybių, jog jam tik pasirodė, jog, jo vertinimu, kai asmuo važiuoja lėtai ir bando išlaikyti pusiausvyrą vairu, tokiu būdu bandoma „susitvarkyti situacijoje“. Nepaisant to, D. N. patvirtino, jog tai truko labai trumpai ir per tą laiką nebuvo pakeista važiavimo kryptis. Pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu liudytojo duotus parodymus, pastarasis taip pat pabrėžė, jog matė, kad sunkvežimio ir dviratininko atstumas buvo minimalus, ir tai paneigia nurodomas aplinkybes apie nuteistojo išlaikytą 2 m. atstumą nuo dviratininko. Be to, liudytojas paaiškino, jog įvykio vieta yra „sudėtinga“ – pažymėtos dvi eismo juostos, bet tik teoriškai gali tilpti 2 automobiliai, pavyzdžiui, jei autobusas važiuoja pirmąją juosta, neišeina pravažiuoti tiesiai antrąja juosta – mažai vietos.

14. Taigi, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog nukentėjusiojo V. B. parodymai dėl esminių nuteistajam inkriminuojamų aplinkybių – įvykio mechanizmo, iš esmės nekito ir buvo nuoseklūs viso baudžiamojo proceso metu, o šiuos patvirtina ir byloje esantys netiesioginiai įrodymai, be kita ko, ekspertų išvados (past. – pastarosios bus detaliau analizuojamos toliau tekste), dėl to šių įrodymų pagrindu padarytos išvados negali būti vertinamos kaip nepagrįsta prezumpcija. Sugretinus byloje esančius įrodymus su nuteistojo iškelta versija nustatyta ir tai, kad būtent pastarasis, siekdamas sušvelninti savo atsakomybę, nurodė prieštaringas įvykio aplinkybes, kurių nepatvirtina kiti bylos duomenys, o atskiras aplinkybes tiesiogiai paneigia apklausti liudytojai. Nuteistasis A. K., apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, savo kaltės nepripažino ir parodė, kad jis nekeitė juostos ar greičio – greitis buvo maždaug 35–40 km/h, didesnis negu dviratininko, dėl to jį lenkė, tačiau nuslėpė aplinkybę, jog jo važiojamosios dalies kryptimi buvo įrengta saugumo salelė (past. – eismo įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, jog pastaroji yra 1,5 m pločio), dėl kurios, liudytojo D. N. teigimu, įvykio vieta yra „sudėtinga“ – nors pažymėtos dvi eismo juostos, bet tik teoriškai gali tilpti 2 automobiliai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog nuteistasis nurodė, kad dviratininką matė maždaug 100-120 m atstumu, kai dviratininkas važiavo lėtėjimo juosta, autobusų zona, tačiau nenurodė aukščiau aptarto skunde analizuojamo nukentėjusiojo „manevravimo“, o aplinkybę, jog nukentėjusysis važiavo lėtėjimo juosta ar autobusų zona, paneigė ne tik nukentėjusysis, tačiau ir liudytojai K. D., D. N.. Šie liudytojai viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad nukentėjusysis ir nuteistasis važiavo šalia vienas kito pavojingu atstumu. Iš A. K. parodymų seka ir tai, kad jis iš esmė pripažino, jog lenkdamas dviratininką jo nematė, nes prieš jį buvo didelė mašina – sunkvežimis, taigi jo įsitikinimas, kad yra tarpas tarp jo sunkvežimio ir dviračio, buvo lengvabūdiška prielaida, grindžiama niekuo nepagrįstu manymu, jog dviratininkas pasuks į Užusienio gatvę, kurią šis nurodė ir nukentėjusiajam, suteikdamas pirmąją pagalbą.

15. Sugretinus nukentėjusiojo parodymus su byloje esančiais rašytiniais įrodymais matyti ir tai, jog jie sutampa ir papildo vieni kitus: kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokole (t. 1, b. l. 8), protokolo priede – fotolentelėje (t. 1, b. l. 12-17) – užfiksuoti apgadinimai tiek ant sunkiasvorės transporto priemonės, tiek ant nukentėjusiojo vairuojamo dviračio, pagal savo pobūdį atitiko nukentėjusiojo nurodomą įvykio mechanizmą. Tai patvirtino ir ekspertai, atlikę reikiamus tyrimus, surašę specialisto išvadą, ekspertizės aktą. Iš Lietuvos teismo ekspertizės centro 2019 m. spalio 29 d. specialisto išvados Nr. 11 1673 (19) matyti, kad tikėtinas eismo įvykio mechanizmas pasireiškė tuo, jog nuteistojo automobilis „Maz“ važiavo Eišiškių plentu, antra eismo juosta tiesiai, Salininkų link. Tuo metu dešiniau jo, ta pačia kryptimi, važiavo dviratis, vairuojamas nukentėjusiojo V. B.. Neprivažiavus sankryžos su Užsienio gatve ir prieš ją esančios nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, apie 2,70-2,75 m atstumu nuo dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, prieš nereguliuojamą pėsčiųjų perėją, automobilis „Maz“ dešinės pusės priekinio sparno priekine dalimi kliudė dviračio kairės pusės rankeną. Kontakto metu automobilio „Maz“ ir dviračio išilginės ašys buvo lygiagrečios arba artimos tokioms. Po šio sąlyčio automobilis „Maz“, pavažiavęs į priekį, sustojo, kaip užfiksuota plane, o dviratis, praradęs pusiausvyrą, nukrito į priekį ir į dešinę bei liko gulėti ant kairiojo šono eismo įvykio vietos plane pažymėtoje vietoje. Dviračiu važiavęs V. B. griuvo į priekį ir į dešinę pirminės savo judėjimo krypties atžvilgiu ir liko gulėti nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos ribose. Specialisto išvadoje nustatyta, kad būtent automobilio „Maz“ vairuotojo A. K. veiksmai – pravažiuodamas pro ta pačia kryptimi lėčiau važiuojantį dviratį, nepaliko iš „Maz“ dešinio šono saugaus tarpo ir automobilio dešinio šono priekine dalimi jį kliudė, techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir buvo pagrindinė sąlyga šio eismo įvykio kilimui. Atitinkamai paneigta ir versija, kad dviratininko V. B. veiksmai techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir turėjo įtakos šio eismo įvykio kilimui (t. 1, b. l. 35–39).

16. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, remiantis nuteistojo iškelta versija, kuri, kaip minėta, buvo paneigta byloje esančiais įrodymais, nuteistojo gynėjas pateikė UAB „I“ 2020 m. kovo 20 d. konsultacinę išvadą Nr. MV 2020-14 (t. 1, b. l. 169–177), kurioje nurodyta iš esmės priešinga išvada: konstatuota, jog techniniu požiūriu nėra pagrindo teigti, kad automobilio „Maz“ vairuotojas nuteistasis A. K., pastebėjęs pradėjusį rikiuotis į kairę dviratininką, turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo su šiuo dviratininku. Nagrinėjamu aspektu, sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, jog konsultacinė išvada yra vienas iš įrodymų, kuris teismo turi būti įvertintas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes. Kita vertus, šio dokumento nepripažinimą leistinu įrodymų byloje lėmė ne jo forma, o nustatyti įrodymų patikimumo reikalavimų pažeidimai keliami jų turiniui, pripažinus, kad pirminiai duomenys – rodikliai, neatitinka bylos aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino aplinkybę, jog pateiktoje konsultacinėje išvadoje buvo nepagrįstai remiamasi aplinkybe, kad dviratininkas keitė važiavimo kryptį – rikiavosi į kairę, pastaroji aplinkybė išvadoje buvo nustatyta selektyviai vertinant įvykio liudytojų parodymus, kadangi pastarieji aiškiai nurodė, jog nukentėjusysis nekeitė važiavimo krypties, bei neteisingai interpretuoti nukentėjusiojo parodymai, kad jis važiavo kelio viduriu, nes iš nukentėjusiojo paaiškinimų, šiuos sugretinus su įvykio vietos apžiūros protokolu (t. 1, b. l. 18-20), kuriame užfiksuota, jog eismo juostų ženklinimas išsitrynęs, matyti, kad nukentėjusysis kelio atkarpoje esančią lėtėjimo juostą, ir „antrąją“ eismo juostą, vertino kaip vieną – „buvo po vieną eismo juostą kiekviena kryptimi“, kurios viduriu šis važiavo. Taigi, nebuvo faktinio pagrindo pripažinti, jog nukentėjusysis važiavo pirmosios – lėtėjimo juostos ? viduriu ir keitė važiavimo kryptį (t. 1, b. l. 172-175).

17. Pažymėtina ir tai, kad kaip įrodymą vertinant ekspertizės aktą (specialisto išvadą), turi būti atsižvelgiama, be kita ko, ir į naudotus tyrimo metodus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-206-693/2017, 2K-177-895/2018, 2K-327-719/2018). Šis reikalavimas taikytinas ir vertinant byloje pateiktą konsultacinę išvadą. Iš UAB „I“ 2020 m. kovo 20 d. konsultacinės išvados matyti ir tai, jog, neatliekant papildomų tyrimų, buvo nustatinėjamos matomumo galimybės, tačiau teisme apklaustas ekspertas V. V. teisiamojo posėdžio metu parodė, jog jokiais skaičiavimais negali būti apskaičiuota, koks buvo matomumas. Tam būtina atlikti procesinius veiksmus – eksperimentą, taigi dėl pasirinkto netinkamo, neišsamaus tyrimo metodo bei nepagrįstų pirminių duomenų išvada, jog nuteistasis neturėjo techninės galimybės išvengti susidūrimo su šiuo dviratininku, nelaikytina patikima. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad UAB „I“ specialisto V. M. pateikta konsultacinė išvada yra vienpusiška, neatitinka byloje nustatytų aplinkybių. Taigi, remiantis šia išvada negali būti paneigta Lietuvos teismo ekspertizės centro 2019 m. spalio 29 d. specialisto išvados Nr. 11-1673 (19) ar Lietuvos teismo ekspertizės centro 2020 m. lapkričio 23 d. ekspertizės akto Nr. 11-2066(20), 11-2605(20) įrodomoji reikšmė.

18. Nepaisant to, siekiant užtikrinti nuteistojo teisę į gynybą, pašalinti prieštaravimus tarp specialisto išvados ir konsultacinės išvados, teisminio bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo paskirta ekspertizė, kurią atlikę ekspertai V. V. ir M. M. iš esmės patvirtino ankstesnę specialisto išvadą ir joje nustatytą įvykio eigą. 2020 m. lapkričio 23 d. ekspertizės akte Nr. 11 2605(20) (toliau ir Ekspertizės aktas) (t. 2, b. l. 77–82) nurodyta, kad eismo įvykio eiga pasireiškė tuo, jog krovininis automobilis „Maz“, apvažiuodamas iš kairės dviratininką, kuris važiavo išplatėjimo važiuojamąja dalimi, nuo kelio važiuojamosios dalies dešiniojo krašto nutolęs ne mažesniu kaip 2,7 m atstumu, priekiniu dešiniu sparnu kliudė dviračio vairo kairę rankeną. Dėl tokio kontakto dviračio vairas buvo pasuktas pagal laikrodžio rodyklę ir dviratininkas su dviračiu griuvo ant kairio šono, o nugriuvęs ant kelio dangos slydo smailiu kampu iš kairės į dešinę. Ekspertizės akte taip pat nurodyta, jog nėra objektyvių duomenų, kurių pagrindu butų galima teigti, kad buvusioje kelio eismo situacijoje dviratininko V. B. veiksmai techniniu požiūriu turėjo įtakos šiam eismo įvykio kilimui. Dėl to nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vadovautis skunde iškelta prielaida apie nukentėjusiojo pusiausvyros praradimą dėl neaiškių priežasčiųir nesivadovauti nukentėjusiojo nurodomomis aplinkybėmis, kai jo nurodytą įvykio mechanizmą patvirtino specialistai, remdamiesi objektyviais bylos duomenimis – šiuo atveju susidūrimo žymėmis, išlikusiomis tiek ant transporto priemonių, tiek ant kelio dangos.

19. Ekspertizės akte nustatyta, jog krovininis automobilis „Maz“ priekiniu dešiniu sparnu apie 1,1 m aukštyje kontaktavo su lėčiau važiavusio dviračio kaire rankena. Šis kontaktas įvyko dviračiui būnant vertikalioje arba tokiai artimoje padėtyje. Po šio kontakto dviratininkas, su dviračiu griūdamas ant kairio šono, tikėtina, turėjo slystamo pobūdžio kontaktą su krovininio automobilio priekine dešine padanga ir ant jos paliko žymes. Šiame kontekste skunde ginčijamos specialisto bei eksperto išvados dėl juose panaudotų pirminių duomenų teisingumo. Apelianto A. K. teigimu, ekspertai rėmėsi aplinkybe, kad tarp sunkvežimio ir dviračio įvyko kontaktas, vadovaudamiesi sunkvežimio dešiniajame priekiniame sparne esančia įlenkimo žyme, nors nuteistasis A. K. nuosekliai pabrėžė, kad šis įlinkimas ant sunkvežimio sparno yra jau seniai. Vis dėlto, remiantis bylos duomenimis ši aplinkybė nebuvo užfiksuota nei pastarojo parodymuose ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 81–86), nei A. K. 2019 m. birželio 19 d. rašytiniame paaiškinime (1 t., b. l. 87–88), o nurodyta tik vėlesnėje stadijoje, nors pastarąjį įbrėžimą-įlenkimą šis asmeniškai stebėjo apžiūros metu (t. 1, b. l. 12-17). Skunde taip pat nurodoma, jog plieninis sunkvežimio korpusas, kliudžius dviračio plastikinę rankeną negalėjo palikti 1,5 cm gylio įlenkimą, tačiau analizuojant byloje esančią dviračio remonto sąmatą ir jos priedus nustatyta, kad dviratis yra aliumininis, kaip ir jo rankenos (t. 2, b. l. 29-35; 41-45), o skunde nurodomų teiginių, kad buvo padarytas būtent 1,5 cm gylio įlenkimas, nepatvirtina bylos duomenys. Tiek byloje esančiuose apžiūros protokoluose, tiek specialisto ar eksperto išvadose remiamasi nustatytu įbrėžimu-įlenkimu, tačiau aptartas gylis nebuvo nustatinėjimas, o apklaustas ekspertas V. V. parodė, jog ekspertai nenustato ir neturi patvirtintų metodikų apskaičiuoti, kiek energijos buvo sunaudota, kad būtų padaryta konkreti deformacija, taip pat negali nustatyti kampo, nustato tik kryptį, sugadinimo pobūdį. Nepaisant to, akivaizdu, kad skunde nepagrįstai hiperbolizuojamas įlenkimo pobūdis, menkinant jį sukėlusio objekto savybes, tačiau įvertinus tai, kad nustatyta žymė yra aliumininės dviračio rankenos aukštyje, nustatytas minimo įbrėžimo – įlenkimo susidarymo mechanizmas teisėjų kolegijai nekelia abejonių. Pastebėtina, jog remiantis bylos duomenimis, transporto priemonės techninės būklės patikrinimo ir apžiūros protokole (t. 1, b. l. 26) užfiksuota kontakto žymė ant priekinio dešinės pusės sparno virš rato, 1,10 m aukštyje. Kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokole (t. 1, b. l. 8) bei jo priede – fotolentelėje (t. 1, b. l. 12-17), užfiksuota, jog buvo atliekami matavimai, be kita ko, ir dviračio rankenos aukščio, kurį šiuo konkrečiu atveju sudaro būtent 1,10 m. Aplinkybė, kad dviračio rankenos aukštį sudaro 1,10 m, kuriuo ir rėmėsi išvadas pateikę specialistai, buvo užfiksuota ir pareigūno tarnybiniame pranešime (t. 1, b. l. 4). Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartos aplinkybės rodo tai, jog skunde spekuliuojama bylai reikšmingomis aplinkybėmis, nurodant aplinkybes, kurios neatitinka bylos duomenų, pavyzdžiui, nepagrįstai teigiant, jog rankenos aukštį sudarė 1,20 m ir kt., dėl to nėra pagrindo abejoti ekspertizės akte nurodoma aplinkybe, kad sunkvežimio ir dviračio kontaktas įvyko apie 1,10 m aukštyje, ir nėra pagrindo remtis skunde nurodomomis prielaidomis, kurios keliamos nepatikimų duomenų pagrindu.

20. Analizuojant skundo argumentus bei byloje esančius įrodymus nustatyta, jog pasitvirtino tik vienintelė nurodoma aplinkybė, kad 2019 m. spalio 29 d. specialisto išvadoje Nr. 11 1673 (19), UAB „I“ 2020 m. kovo 20 d. konsultacinėje išvadoje Nr. MV 2020-14, 2020 m. lapkričio 23 d. ekspertizės akte Nr. 11 2605(20) buvo vertinama, kad dviračio (rankenos) plotis yra 0,80 m, nors pagal byloje esančią dviračio remonto sąmatą ir jos priedus nustatyta, kad dviračio rankenų ilgis svyruoja nuo 62 cm iki 80 cm (t. 2, b. l. 29-35; 41-45). Skunde pagrįstai nurodoma, jog 2020 m. lapkričio 23 d. ekspertizės akte Nr. 11 2605(20), remiantis tuo, kad dviratis judėjo ne mažesniu kaip 2,7 m atstumu nuo kelio važiojamosios dalies krašto, o dviračio kairė rankena link antros eismo juostos buvo išsikišusi apie 0,4 m (vertinamas – dviračio plotis 0,80 m), prieita išvados, jog atstumas nuo dviračio rankenos iki važiuojamosios dalies, kuria važiavo nuteistasis, buvo ne didesnis kaip 2,85 m, dėl to įvertinus ekspertų nustatytą krovininio automobilio „Maz“ plotį – 2,5 m (past. – pastarasis dydis nustatytas būtent ekspertų, o jo pagrįstumo apeliantas nepaneigė), konstatuota, jog nuteistasis, lenkdamas dviratininką, galėjo užtikrinti ne didesnį kaip 0,35 m šoninį tarpą, kai rekomenduojama palikti ne mažesnį kaip 1,0 m tarpą (t. 2, b. l. 81). Nepaisant to, įvertinus santykinai nedidelį skirtumą, bei eksperto V. V. paaiškinimus, kuriais remiantis nustačius ir 62 cm dviratininko ar dviračio plotį, tarpas padidėtų 10 cm, t. y., šoninį tarpą sudarytų 45 cm, teismas sprendžia, kad šie netikslumai nelaikytini esminiais ir neturi reikšmės pateiktų išvadų patikimumui, kadangi byloje nustatyta, jog krovininio automobilio vairuotojas kliudė dviratininką, dėl to šis prarado pusiausvyrą ir tai atitinkamai įrodo, jog buvo nesilaikyta saugaus – minimalaus 1,0 m atstumo, atliekant lenkimo manevrą.

21. Eksperto išvada ginčijama ir išsamumo aspektu, teigiant, jog nebuvo įvertintos eismo įvykio vietoje ant kelio dangos paliktos žymės. Šiuo aspektu pažymėtina tai, jog būtent skunde kvestionuojamų žymių ant kelio dangos pagrindu ekspertizės akte nustatyta, kad žymės buvo paliktos dviračio ratu, ratui slystant šonu (t. 2, b. l. 80). Šias aplinkybes sugretinus su transporto priemonės apgadinamais, jų išsidėstymu, ekspertizės akte buvo konstatuota, jog, sunkiasvorei transporto priemonei priekiniu dešiniu sparnu kliudžius dviračio vairo kairę rankeną, dėl tokio kontakto dviračio vairas buvo pasuktas pagal laikrodžio rodyklę ir dviratininkas krito ant kairio šono, o nugriuvęs ant kelio dangos slydo smailiu kampu iš kairės į dešinę. Aptartų aplinkybių kontekste įvertinus byloje užfiksuotus antsluoskninius dviračio protektoriaus pėdsakus, jų plotį bei ilgį, galima pagrįstai spręsti, jog šie atitinka būtent ekspertizės akte nurodytą susidarymo mechanizmą, t. y., kad žymės buvo paliktos rato protektoriaus šonu ir neatspindi skunde nurodomos judėjimo trajektorijos į kairę pusę, kadangi matomos siaurėjančios padangų žymės būtent dešinės pusės link. Atmestina ir šių žymių pagrindu apelianto iškelta alogiška versija, jog nustatytos žymės rodo, kad dviratininkas dar iki kontakto su sunkvežimiu jau slydo į kairę, kadangi akivaizdu, jog tokio pobūdžio pėdsakai, atsižvelgiant į jų plotį bei ilgį, negalėjo susidaryti tik keičiant judėjimo trajektoriją, neveikiant dviratininko išorinėmis jėgomis, t. y. šiuo atveju nustatyto susidūrimo, pakreipusio dviračio rankeną į dešinę pusę.

22. Be aukščiau aptartų atliktų veiksmų, siekiant pašalinti prieštaravimus, teisiamojo posėdžio metu buvo apklausti ir ekspertai, pateikę eismo įvykio tyrimo išvadą. Remiantis pastarųjų parodymais, ekspertas V. V. ne tik patvirtino atliktos ekspertizės išvadas, tačiau ir paneigė nuteistojo gynėjo iškeltas abejones, pabrėždamas, jog nurodomos pastabos (past. – analogiškos pastabos nurodomos apeliaciniame skunde) neturi jokios įtakos galutinei išvadai. V. V. teisiamojo posėdžio metu paneigė skunde nurodomą „stiprų susidūrimą“, paaiškindamas, jog eismo įvykio metu buvo slystamas smūgis, o susidūrimas įvyko dėl to, kad krovininio automobilio sparnas savo forma yra užapvalintas ir išsikišęs į išorę, tačiau tai nebuvo „blokuojantis smūgis“. Šis lėmė dviratininko kritimą, kadangi kliudžius dviračio rankeną, dviračio vairas buvo pasuktas pagal laikrodžio rodyklę ir dviratininkas su dviračiu griuvo ant kairio šono. Nukritęs nukentėjusysis pajudėjo ant kelio dangos, tačiau jau dėl paties turėto greičio susidūrimo metu, o ne dėl krovininio automobilio suteiktos postūmio jėgos. Atsižvelgus į tai, jog dviratininkas ir sunkiasvorė transporto priemonė judėjo viena kryptimi, iš dalies lygiagrečiai, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesivadovauti eksperto nurodomomis aplinkybėmis, kurios paneigia tiek deklaruojamą „stiprų susidūrimą“, tiek deklaruojamą fizikos dėsnių pažeidimą, kadangi, nesant duomenų apie stiprų smūgį, susidūrimas lėmė būtent dviračio rankenos nusukimą į dešinę pusę, į kurią veikė sunkvežimio jėga, dėl kurio, praradęs pusiausvyrą, nukentėjusysis nukrito savo paties turėto greičio kryptimi.

23. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog A. K. kaltė padarius jam inkriminuojamą nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 3 dalyje, yra įrodyta. Byloje nustatyta, kad nuteistojo padaryti KET 9 ir 126 punktų pažeidimai, pastarajam nesilaikant rekomenduojamo atstumo, nepaliekant saugaus ir pakankamo tarpo iš dešiniojo šono, lėmė tai, kad buvo kliudytas nukentėjusiojo vairuojamas dviratis, o pastarasis nukrito ir susižalojo, t. y. dėl nuteistojo veikos, kuria buvo pažeistos KET, kilo baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai – nukentėjusiojo sunkus sveikatos sutrikdymas. Remiantis nagrinėjamos bylos duomenimis, A. K. nebuvo ribojamas matomumas ir jis turėjo galimybę matyti priekyje važiuojantį dviratininką V. B., todėl, artėdamas prie dviratininko, važiuojančio ties pėsčiųjų perėja, kur dėl saugumo salelės važiuojamoji dalis susiaurėja, ir mažindamas važiavimo greitį iki dviratininko važiavimo greičio bei jį apvažiuodamas, pravažiavęs saugumo salelę, kelio važiuojamajai daliai vėl išplatėjus, nuteistasis turėjo techninę galimybę išvengti eismo įvykio, tačiau suprasdamas veikos rizikingumą, aplinkybę, kad dėl jos gali kilti pavojingi padariniai, vadovavosi neapibrėžtu įsitikinimu, kuris buvo lengvabūdiškas ir nepasitvirtino, jog nukentėjusysis nusuks kita eismo juosta. Taigi, byloje nustatytos faktinės aplinkybės rodo, jog kaltininkas veikė neatsargios kaltės – šiuo atveju nusikalstamo pasitikėjimo forma (BK 16 straipsnio 2 dalis).

Dėl būsimos turtinės žalos atlyginimo dydžio.

24. Remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 109 straipsniu, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Nagrinėjamoje byloje nuteistojo A. K. civilinė atsakomybė eismo įvykio metu buvo apdrausta draudiko „E“. Draudiko įgaliotoji atstovė I. Skaisgirienė apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimi, kuria nukentėjusiojo naudai buvo priteista 134 518,40 Eur būsimų protezavimo išlaidų, prašo šį dydį sumažinti iki 91 718,00 Eur.

25. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.283 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog, jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatytas dėl sveikatos sužalojimo asmeniui atsirandančių nuostolių turinys, kuriuos sudaro ir nagrinėjamu atveju aktualios su sveikatos grąžinimu susijusios išlaidos – protezavimo kaštai. Nagrinėjamu aspektu aktualu ir tai, jog kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad sisteminis CK 6.249 straipsnio 3 dalyje ir CK 6.283 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų teisės normų aiškinimas suteikia nukentėjusiam asmeniui teisę reikalauti su sveikatos grąžinimu susijusių ir būsimų išlaidų atlyginimo, t. y. kai žalos padarymo faktas yra akivaizdus arba lengvai įrodomas, o nuostoliams tiksliai apskaičiuoti gali prireikti daug laiko, taip pat jų gali atsirasti ateityje. Tokiais atvejais gali nukentėti nukentėjusio asmens interesai, jeigu jo turtinė padėtis nėra gera ir jam nedelsiant reikia lėšų, todėl teismas gali įvertinti būsimą žalą, remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-13/2012, 3K-3-202/2012, 3K-3-164-1075/2019).

26. Byloje nustatyta, kad dėl nuteistojo A. K. veikos nukentėjusysis patyrė sunkų sveikatos sutrikdymą, t. y. V. B. nustatyta gili plėštinė-traiškytinė žaizda kairėje pažastyje su deltinio bei dvigalvio žasto raumenų pažeidimu, plėštinė-traiškytinė žaizda ties alkūnės linkiu su pilnu raumenų, nervų ir kraujagyslių nutraukimu, žasto arterijos pažeidimas, vidurinio nervo, alkūninio nervo, stipininio nervo ir raumeninio-odos nervo pažeidimai, ūmi kairės rankos išemija, plėštinės žaizdos kairės alkūnės srityje ties alkūnine atauga ir kairės plaštakos nykščio srityje bei pirmame tarpupirštyje, kairio žastikaulio atviras segmentinis lūžis su žastikaulio galvos atviru išnirimu, kairio alkūnkaulio skeveldriniai lūžiai, dėl ko nukentėjusiajam buvo amputuota kairė ranka. Byloje nukentėjusiojo atstovo pateiktos sveikatos priežiūros įstaigos gydytojų konsultacinės komisijos ir gydytojų rekomendacijos patvirtina, jog V. B. būtinas didesnio mobilumo lygio rankos protezas, siekiant pagerinti apsitarnavimo funkciją, grįžimą į darbo aplinką, siekiant kompensuoti prarastos rankos funkciją ir tam tinkamiausias būtų bioninis rankos protezas (t. 1, b. l. 191–194; t. 2, 83–86). Taigi, civilinės atsakomybės prasme bioninio rankos protezo įsigijimo išlaidos nagrinėjamoje byloje laikytinos su sveikatos sugrąžinimu susijusiomis būtinomis išlaidomis. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, jog nukentėjusysis tapo neįgaliu (nustatytas tik 35 proc. darbingumo lygis), o ginčo dėl to, kad ieškovas neturi pakankamai lėšų, reikalingų šiam protezui įsigyti, nekilo (past. – bioninių protezų įsigijimas nėra kompensuojamas Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis). Iš aptarto seka, jog nagrinėjamu atveju nustatyti pagrindai būsimos turtinės žalos atlyginimui, tačiau ieškovo reikalavimas dėl būsimų protezo įsigijimo išlaidų priteisimo ginčijamas tuo pagrindu, kad nebuvo įrodytas jo prašomos – 134 518,40 Eur būsimos žalos dydis, t. y. ieškovas neįrodė šių išlaidų pagrįstumo.

27. Šiuo aspektu pabrėžtina tai, jog nustatant žalos dydį, siekiama kompensuoti tik tikrąjį žalos dydį atitinkančius nuostolius, kadangi kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, o kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2010; 2012 m. gegužės 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2012; 2017 m. birželio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-286-313/2017). Taigi, patirta žala turi būti tiksliai apskaičiuota, o asmuo, kuris reikalauja atlyginti žalą, privalo įrodyti jos dydį ar vertę ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-127/2012, 3K-3-286-313/2017, 3K-3-148-248/2019, e3K-3-164-1075/2019 ir kt.).

28. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, nustatydamas būsimų protezavimo išlaidų dydį, rėmėsi civilinio ieškovo pateiktu Vokietijos bendrovės „O.T.“ gydymo pasiūlymu, kuriame detalizuojamos nukentėjusiajam reikalingos suteikti gydymo paslaugos, protezavimo komponentai bei papildomi darbai ir išlaidos. Pateikto „O.T.“ gydymo pasiūlymo, t. y., rankos bioninio protezo „Bebionic“ ir „DynamicArm“ ir jo dalių, garantijos bei susijusių paslaugų kainą sudaro 134 518,40 Eur (t. 2, b. l. 186–193), kurią pirmosios instancijos teismas pripažino pagrįsta, kadangi, teismo vertinimu, būtent šiame komerciniame pasiūlyme aptartos visos galimos išlaidos, susijusios ne tik su protezo sumontavimui, bet ir tolesne jo priežiūra.

29. Analizuojant civilinio atsakovo atstovės apeliacinio skundo argumentus pabrėžtina tai, jog specialiųjų žinių pagrindu surašytas gydymo pasiūlymas yra tik duomenų šaltinis baudžiamojoje byloje, o teisinis bylos aplinkybių vertinimas, taigi ir byloje esančių duomenų, be kita ko, ir gydymo paslaugų komercinio pasiūlymo, pagrįstumo, būtinumo, vertinimas priskiriamas būtent teismo kompetencijai. Taigi, priešingai nei teigiama skunde, teismas turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą vertinti byloje esančių komercinių pasiūlymų tinkamumą, jų pagrįstumą. Nepaisant to, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino gydymo pasiūlymo pagrįstumo ir atitikimo būtinoms, realioms su sveikatos grąžinimu susijusioms išlaidoms. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas konkretų būsimos turtinės žalos dydį, rėmėsi tik preliminariu Vokietijos bendrovės „O.T.“ gydymo pasiūlymu, kuriame tiesiogiai nurodoma, jog pasiūlymas nėra įpareigojantis, o išsamus kainos pasiūlymas bus pateiktas tik po anamnezės, tyrimo, konsultacijų ir atliktų galimų testų. Tokiu būdu, priteisdamas preliminarų žalos atlyginimo dydį, teismas neužtikrino tinkamos pusiausvyros tarp visiško žalos atlyginimo principo bei pareigos užkirsti kelią nepagrįstam nukentėjusiojo praturtėjimui.

30. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti ir tai, jog teismo išvada, kad civilinio atsakovo „E“ atstovo pateiktas komercinis pasiūlymas neatspindi visų būsimų nukentėjusiojo protezavimui reikalingų išlaidų, kadangi nenumato protezo aptarnavimo, terapinio naudojimo mokymo išlaidų, neatitinka bylos aplinkybių. Kaip matyti iš nukentėjusiojo atstovo pateikto Vokietijos bendrovės „O.T.“ gydymo pasiūlymo (t. 2, b. l. 186–193), gydymo paslaugas sudaro: raumenų funkcijos testas, gipsas, dviejų individualių bandomųjų lizdų projektavimas, korekcijos, galutinio lizdo gamyba, su HTV silikono vidiniu lizdu, mioelektrinių komponentų montavimas, optimalus elektrodų ir alkūnės reguliavimas, odos spalvos protezo pirštinės tvirtinimas, raumenų stiprinimo ir koordinacijos pratimai ir terapinio naudojimo mokymai. Tuo metu civilinio atsakovo „E“ atstovo pateiktame MB „P“ komerciniame pasiūlyme (t. 3, b. l. 37–40) nurodoma, jog gydymo paslaugas sudaro: gipsavimas, bandomojo lizdo projektavimas, korekcijos, galutinio lizdo gamyba, mioelektrinių komponentu montavimas, optimalaus elektrodų ir alkūnės reguliavimas, kosmetinės pirštinės tvirtinimas, raumenų stiprinimo ir koordinacijos pratimai, terapinio naudojimo mokymai. Sugretinus byloje esančius gydymo paslaugų komercinius pasiūlymus matyti tai, jog tiek Vokietijos bendrovės „O.T.“ pasiūlyme, tiek MB „P“ pasiūlyme yra nurodomos analogiškos gydymo paslaugos, į kurias įeina tiek vėlesni raumenų stiprinimo ir koordinacijos pratimai, tiek terapinio naudojimo mokymai. Pastebėtina, jog kitų būsimųjų gydymo išlaidų pagrįstumą pagrindžiančių duomenų byloje nėra, todėl nėra aišku, kokiu pagrindu pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog MB „P“ komercinis gydymo pasiūlymas neatspindi visų būsimų nukentėjusiojo protezavimui reikalingų išlaidų, susijusių su tolesne jo priežiūra.

31. Analizuojant byloje esančių gydymo pasiūlymų tapatumą nustatyta ir tai, jog šiuos sudaro analogiški protezo komponentai: elektrinė sistemos ranka „Bebionic“, alkūnės komponentas „DynamicArm“ bei kitos sudėtinės dalys – „Myobock“ prisisiurbiantys elektrodai, elektrinis riešo rotatorius. Esminis skirtumas tarp pastarųjų – Vokietijos bendrovės „O.T.“ pasiūlyme nurodomi papildomi komponentai, pavyzdžiui, elektrinė sistemos ranka „MyoHand VariPlus Speed“, protezo pirštinė „MyoSkin Natūral“. Šiuo aspektu apklaustas ortopedas, protezuotojas R. S. pirmosios instancijos teisme pažymėjo, jog nuo 2014 m. užsiima rankų protezų gamyba ir pritaikymu, daugiausia su „O.T.“ protezais, bei nurodė, kad aptartame Vokietijos bendrovės „O.T.“ pasiūlyme yra protezų komponento perteklius: įskaičiuota antra „blogesnė“ plaštaka, kurios veikimo principas yra kitoks, o sugedus ir vienai, „O.T.“ įsipareigoja per parą laiko atsiųsti kitą. Be to, papildomai įskaičiuota šios plaštakos pirštinė. R. S. taip pat pažymėjo, jog aptarnaujant protezus „O.T.“ bendrovėje, šie atsiunčia atsarginį, dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad civilinis ieškovas nepagrindė Vokietijos bendrovės „O.T.“ pasiūlymo pagrįstumo, kartu neįrodė ir prašomo priteisti žalos dydžio, kuris buvo paneigtas civilinio atsakovo atstovo pateiktu MB „P“ komerciniu pasiūlymu bioninio rankos protezo pritaikymui 91 718 Eur sumai.

32. Baigiamųjų kalbų metu nukentėjusysis nurodė, jog Vokietijos bendrovė „O.T.“ pasiūlė mintimis valdoma protezą, dėl ko būsimų išlaidų dydžio skirtumą lemia ir tai, kad pajungiant šį protezą bus atliekama operacija, tačiau Vokietijos bendrovės „O.T.“ gydymo pasiūlyme nėra numatytos chirurginių operacijų išlaidų. Tad įvertinus tai, kad šiuos pasiūlymus sudaro ne tik analogiški protezai, bet ir atskiri jų komponentai, pavyzdžiui, „Myobock“ prisisiurbiantys elektrodai, akivaizdu, jog tiek Vokietijos bendrovės „O.T.“, tiek Lietuvos bendrovės „P“ komerciniuose pasiūlymuose yra nurodomas analogiškas bioninis rankos protezas, valdomas išoriniais nervų impulsais. Šią teismo išvadą patvirtina ir specialisto R. S. parodymai, kuriais remiantis Vokietijos bendrovės „O.T.“ komerciniame pasiūlyme nurodomas protezas yra valdomas būtent raumenų impulsais, o ne mintimis, kadangi šiam reikalingos operacijos – dedami implantai.

33. Civilinio atsakovo atstovės skunde pagrįstai nurodoma, jog MB „P“ komercinis gydymo pasiūlymas bioninio rankos protezo pritaikymui 91 718 Eur sumai buvo pateiktas to paties MB „P“ ortopedo-technologo R. S., kuris atliko nukentėjusiojo raumenų funkcijų testą, iš kurio matyti, kad nukentėjusysis geba valdyti protezą su plaštaka ir keisti raumenų pagalba valdymo programas, taigi sumontuotas protezas bus efektyvus ir valdomas (t. 3, b. l. 24–32), tai rodo, jog komercinis pasiūlymas parengtas ne tik asmens turinčio specialių žinių, tačiau ir tinkamai individualizuotas. Kitų išvadų dėl ieškovui tinkamo protezo byloje nėra.

34. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagrįstą būsimo žalos dydį nagrinėjamu atveju sudaro 91 718 Eur suma, kurios atlyginimo gali reikalauti nukentėjęs asmuo savo sveikatos sužalojimo atveju. Dėl to pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje keistinas sumažinant iš civilinio atsakovo „E“ priteista 134 518,40 Eur būsimų protezavimo išlaidų dydį iki 91 718 Eur. Pabrėžtina, jog toks teismo sprendimas neatima iš nukentėjusiojo teisės į nuostolių atlyginimą ateityje, nes pagal CK 6.283 straipsnio 3 dalį asmuo, patyręs papildomų išlaidų, susijusių su sveikatos grąžinimu, turi teisę pareikšti papildomą ieškinį dėl nuostolių atlyginimo.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

35. Vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Nagrinėjamu atveju byloje nekilo ginčo, kad nukentėjusysis V. B. turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą, tačiau tiek nukentėjusysis ir jo atstovas, tiek civilinio atsakovo atstovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistos neturtinės žalos dydžiu. Apeliaciniu skundu civilinio atsakovo „E“ atstovė I. Skaisgirienė prašo sumažinti pirmosios instancijos teismo priteistą 30 000 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti iki 20 000 Eur, nukentėjusysis V. B. ir jo atstovas prašo padidinti neturinės žalos atlyginimo dydį iki 100 000 Eur.

36. CK nėra nustatytas konkretus atlygintinos neturtinės žalos minimumas ar maksimumas, todėl neturtinės žalos dydį kiekvieną kartą nustato teismas vadovaudamasis įstatyme nustatytais kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), atsižvelgdamas į konkrečioje byloje teismo reikšmingomis pripažintas aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei jau suformuotą teismų praktiką analogiškose bylose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14/2012, 2K-38-942/2017). Taigi, teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nustatydamas jos dydį, atsižvelgia į žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį. Neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas faktines bylos aplinkybes, mažinančias ar didinančias neturtinės žalos atlyginimą. Atkreiptinas dėmesys, kad teismų nustatyti neturtinės žalos dydžiai konkrečiose bylose negali būti laikomi teisine taisykle, nes bylose nustatytos aplinkybės, kurios yra svarbios neturtinės žalos dydžiui nustatyti, neanalogiškos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-362-697/2018).

37. Šiuo konkrečiu atveju, kaip matyti iš bylos medžiagos, dėl neatsargiais nusikalstamais nuteistojo veiksmais nukentėjusiajam buvo sukeltas sunkus sveikatos sutrikdymas, dėl kurio nukentėjusiajam buvo amputuota kairė ranka, pastarasis neteko 65 proc. darbingumo, nukentėjusysis patyrė fizinį skausmą, metus laiko gulėjo ligoninėje, kur buvo sistemingai atliekamos operacijos. Amputavus ranką, nukentėjusysis ir toliau patiria itin sunkias traumos pasekmes, kurios riboja jo galimybes dalyvauti įprastame gyvenime: prarado pajamų šaltinį –darbą, savarankiškai negali apsitarnauti. Taip pat patiria dvasinius išgyvenimus atsirado baimė dėl tolimesnių darbinių ir šeimyninių perspektyvų, jaučia psichologines pasekmes, ateityje reikalingas protezavimas. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, jog neigiami sveikatos padariniai nukentėjusiajam yra itin sunkūs, ilgalaikiai ir išliekantys visam jo gyvenimui. Tai rodo, kad iš esmės pasikeitė nukentėjusiojo gyvenimo kokybė – patirta žala išties sukėlė daugiau nei vidutinius neigiamus padarinius, stiprius dvasinius išgyvenimus, skausmą. Kita vertus, byloje taip pat nustatyta, jog, patenkinus būsimas protezavimo išlaidas, bus pagerintos nukentėjusiojo apsitarnavimo funkcijos, kurios sąlygos grįžimo į darbo aplinką galimybę, kompensuos dalį prarastų rankos funkcijų. Iš patikslinto civilinio ieškinio matyti ir tai, jog nukentėjusiojo dvasiniai išgyvenimai dėl šeimyninių perspektyvų nepasitvirtino, kadangi pastarasis sudarė santuoką, kartu su sutuoktine augina nepilnamečius vaikus.

38. Teismų praktikoje pažymima, kad, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, teismas negali suabsoliutinti vieno pasirinkto kriterijaus, o kitus ignoruoti. Kad ir kokie sunkūs būtų įvykio padariniai, teismas privalo vertinti visumą ir taip nustatyti maksimaliai teisingą, situaciją atitinkantį neturtinės žalos atlyginimo dydį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2012, 2K-252-697/2020). Taigi, atsižvelgus į sukeltus padarinius, neatsargią kaltininko kaltę, be kita ko, į tai, jog buvo patenkintas nukentėjusiojo civilinis ieškinys dėl būsimų protezavimo išlaidų, teismas sprendžia, jog priteista 30 000 Eur suma nelaikytina neproporcinga, dėl ko keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais, grindžiamais išskirtinai teismų praktikoje nustatytais žalos dydžiais ar žalos pasekmėmis, nėra pagrindo.

39. Pastebėtina ir tai, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl nukentėjusiajam priteistino konkretaus neturtinės žalos dydžio, taip pat tinkamai vadovavosi susiformavusia teismų praktika teisingai nurodydamas, kad eismo įvykių bylose, kuriose nukentėjusiesiems padaromas sunkus sveikatos sutrikdymas, baudžiamosiose bylose priteisiama nuo 5 792 Eur iki 34 504 Eur neturtinei žalai atlyginti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-351/2009, 2K-50/2010, 2K-211/2011, 2K-453/2011, 2K-370/2012, 2K-374/2012, 2K-95/2013, 2K-52-942/2016, 2K-61-696/2016, 2K-154-699/2016, 2K-25-489/2017, 2K-155-511/2017, 2K-94-696/2017, Nr. 2K-276-458/2019). Kaip matyti iš apeliantų skunduose nurodomos kasacinės instancijos teismo praktikos civilinėse bylose dėl priteistos neturtinės žalos dydžių sveikatos sutrikdymo atvejais, šie ne tik iš esmės paneigia vieni kitus, pavyzdžiui, civilinio atsakovo nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-328-248/2015 dėl nelaimingo atsitikimo darbe tapusiam visiškai nedarbingam, paralyžiuotam ir turinčiam nuolatinės slaugos poreikius asmeniui priteista 21 721,50 Eur priteista, tuo metu nukentėjusiojo atstovo nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2007 konstatavus 100 proc. darbingumo netekimą buvo priteista 290 000 Lt (83 989,80 Eur). Tačiau tokie sprendimai rodo tai, jog nagrinėjamu atveju priteistas neturtinės žalos dydis atitinka teismų praktikoje priteisiamų dydžių vidurkį bei dar kartą patvirtina, jog teismų nustatyti neturtinės žalos dydžiai konkrečiose bylose negali būti laikomi teisine taisykle, nes bylose nustatytos aplinkybės neanalogiškos.

40. Pabrėžtina ir tai, jog atsakingo už žalą asmens turtinė padėtis nėra lygiavertė nusikaltimo pasekmėms, todėl negali iš esmės lemti žalos dydžio, taigi aplinkybė, kad neturtinę žalą reikalaujama priteisti ne iš kaltininko, o iš draudimo bendrovės, t. y., bendrovės, o ne fizinio asmens resursų, savaime nesuponuoja išvados, jog turi būti priteisiama didesnė žalos atlyginimo suma, kaip kad to prašoma nukentėjusiojo skunde. Aptartų aplinkybių kontekste apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas tinkamai vadovavosi CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos nustatymo tvarką, išsamiai išanalizavo visas įstatyme nurodytas aplinkybes, turinčias reikšmės neturtinės žalos dydžiui nustatyti, vertindamas jų visumą, dėl to pagal bylos aplinkybes nėra pagrindo pripažinti, kad nustatytas 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo dydis yra neproporcingas ar prieštarauja skunde nurodytoms CK nuostatoms bei teismų praktikai šios kategorijos bylose. Taigi, nukentėjusiojo ir jo atstovo bei civilinio atsakovo atstovės apeliaciniai skundai šioje dalyje atmestini.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. K. ir nukentėjusiojo V. B. bei jo atstovo advokato Vytauto Budniko apeliacinius skundus atmesti.

Civilinio atsakovo „E“ įgaliotosios atstovės Ilonos Skaisgirienės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio dalį, kuria nukentėjusiajam V. B. iš civilinio atsakovo „E“ priteista 134 518,40 Eur būsimų protezavimo išlaidų:

nustatyti, kad nukentėjusiajam V. B. iš civilinio atsakovo „E“ priteisiama 91 718,00 Eur būsimų protezavimo išlaidų turtinei žalai atlyginti.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai Arūnas BudrysEglė GruodienėJurgita Kolyčienė