Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. M. ieškinį atsakovei S. R. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Bylos esmė

1. Byloje tarp šalių kilo ginčas dėl bendrosios dalinės nuosavybės (buto) atidalijimo, kompensacijos dydžio.

II. Šalių nurodytos aplinkybės ir argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys tenkintinas visiškai

III. Teismo nustatytos reikšmingos ginčui išspręsti faktinės aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Iš byloje esančios rašytinės medžiagos ir šalių paaiškinimų nustatyta, kad ieškovė 2015 m. balandžio 1 d. Pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu yra įgijusi nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, - 1/3 dalį buto, kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini), bendras plotas 46,76 kv. m., esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – Butas). Likusios 2/3 Buto dalys, nuosavybės teise priklauso atsakovei S. R..

16. Nustatyta, kad ieškovė registruotu laišku kreipėsi į atsakovę su pasiūlymu: įsigyti ieškovei priklausančią 1/3 Buto dalį už 30 000 Eur; parduoti atsakovei priklausančias 2/3 Buto dalis už 60 000 Eur; parduoti Butą kaip vieną turtinį vienetą ir padalinti Buto kainą proporcingai turimoms Buto dalims. Tokiu atveju įsiskolinimai už komunalines ir kitas paslaugas, susidarę tuo metu, kai atsakovė gyvento bute, tektų atsakovei (apmokėtų iš Buto kainos dalies gautos sumos).

18. Nagrinėjamu atveju tarp šalių kilo ginčas dėl Buto atidalijimo, todėl ieškovė kaip Buto bendraturtė kreipėsi į teismą su prašymu atidalyti ieškovę iš bendrosios dalinės nuosavybės, ieškovei priteisiant atsakovei priklausančias 2/3 buto, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas 46,76 kv. m., esančio (duomenys neskelbtini), dalis natūra, o atsakovei kompensaciją lygią 60 000 Eur, arba atsakovei priteisiant ieškovei priklausančią 1/3 dalį buto, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas 46,76 kv. m., esančio (duomenys neskelbtini), natūra, o ieškovei kompensaciją lygią 30 000 Eur.

Dėl atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir kompensacijos priteisimo

19. Bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.72 straipsnio 1 dalis). CK yra išskirtos dvi bendrosios nuosavybės teisės rūšys – bendrosios dalinės nuosavybės teisė ir bendroji jungtinė nuosavybės teisė. Bendrosios dalinės nuosavybės teisei būdingas tas ypatumas, kad yra nustatytos kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys (CK 4.73 straipsnio 1 dalis).

20. Pamatinė nuostata, kuria grindžiami bendrosios dalinės nuosavybės teisiniai santykiai, yra ta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Valstybės (per teisminę valdžią) įsikišimas į bendraturčių teisinius santykius yra galimas tik tais atvejais, jeigu bendraturčiai nesutaria, t. y. kyla jų ginčas, dėl nuosavybės teisės į bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektą įgyvendinimo (CK 4.75 straipsnio 1 dalis).

21. Bendraturčiu gali būti kiekvienas asmuo, galintis būti nuosavybės teisinių santykių subjektu (CK 4.72 straipsnio 2 dalis). Bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektas, be kitų specifinių teisių, būdingų bendrosios dalinės nuosavybės teisiniams santykiams, turi teisę reikalauti atidalyti jo turto dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Ši bendraturčio subjektinė teisė yra apibrėžta CK 4.80 straipsnyje.

22. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės sąlygiškumas (atidalijimo teisės įgyvendinimo sąlygos) pirmiausia išplaukia iš CK 1.137 straipsnio, apibrėžiančio visų civilinių teisių įgyvendinimo ir pareigų vykdymo pamatines sąlygas, nuostatų. Šio straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, kita vertus, pagal to paties straipsnio antrąją dalį asmenys, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Be to, atidalijimo teisės, kaip nuosavybės teisės sudėtinės dalies, sąlygiškumas išplaukia ir iš pačios nuosavybės teisės turinio, apibrėžto CK 4.37 straipsnio 1 dalyje, kurioje bendriausia prasme nurodyta, jog nuosavybės teisė įgyvendinama savininko nuožiūra, tačiau nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų. Bendraturčio teisė atidalyti savo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės nėra absoliuti – šios teisės įgyvendinimas galimas tiek, kiek nėra pažeidžiami įstatymai, kitų suinteresuotų asmenų teisės ir teisėti interesai, tačiau ši teisė bet kuriuo atveju, be paties bendraturčio valios, gali būti apribota tik įstatymu arba teismo sprendimu pagal įstatymą (CK 4.39 straipsnio 1 dalis).

23. Taip pat kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėse pažymėta, kad atidalijimo teisės įgyvendinimas suponuoja bendrosios dalinės nuosavybės teisinių santykių subjektų teisinio statuso pasikeitimus: 1) tais atvejais, jeigu įvyksta dalinis atidalijimas, bendraturtis, įgyvendinęs aptariamą subjektinę teisę, pasitraukia iš bendrosios dalinės nuosavybės teisinių santykių, t. y. pasibaigia jo su kitais bendraturčiais turima bendroji dalinė nuosavybė; 2) tais atvejais, jeigu įvyksta visiškas atidalijimas, t. y. visų bendraturčių dalys atidalijamos iš bendrosios dalinės nuosavybės, bendrosios dalinės nuosavybės teisiniai santykiai apskritai pasibaigia. Be to, atidalijimas lemia ir paties daikto, kaip bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekto, teisinio režimo pasikeitimus – po atidalijimo suformuojami atskiri nuosavybės teisės objektai, jie atitenka atitinkamo bendraturčio nuosavybėn. Taip asmuo, buvęs bendrosios dalinės nuosavybės teisinių santykių subjektas, įgyja galimybę vienvaldiškai įgyvendinti savo nuosavybės teisę į daiktą, kaip atskirą turtinį vienetą (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Vis dėlto tokios galimybės atsiradimas sietinas su labai svarbia sąlyga: atskiri daiktai, atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, turi būti suformuoti taip, kaip nustato įstatymai, kitaip tariant, tik tokie daiktai, kurie atitinka jiems suformuoti ir funkcionuoti įstatymų nustatytus reikalavimus, gali būti asmeninės nuosavybės objektas, kaip atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-341-695/2019).

24. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės iš esmės palengvina savininko teisių į daiktą turinį sudarančių teisių įgyvendinimą ir padeda išvengti ateityje galimų bendraturčių ginčų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2009).

25. Asmeniui, norinčiam įgyvendinti CK 4.80 straipsnio 1 dalyje suteiktą teisę atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, kitų bendraturčių sutikimo dėl atidalijimo nereikia, reikalaujama suderinti tik atidalijimo būdą (atidalijimo teisės absoliutumas). Pagal CK 4.80 straipsnio 2 dalį, jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais.

26. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad klausimo dėl atidalijimo būdo sprendimas priklauso nuo konkrečių kiekvienos situacijos aplinkybių ir jis neišvengiamai susijęs su bendraturčių nuosavybės teisės ribojimais, nes vieno bendraturčio interesai į daiktą turi būti derinami su kito bendraturčio (kitų bendraturčių) interesais, kurie gali nesutapti. Dėl to tais atvejais, kai yra bendraturčių nesutarimas dėl atidalijimo būdo, teismas turi įvertinti kiekvieno iš bendraturčių interesus ir spręsti šalių ginčą, remdamasis proporcingumo ir protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2014). Sprendžiant dėl atidalijimo būdo teismine tvarka, reikia parinkti tokį atidalijimo būdą, kuris geriausiai apgintų daugelio bendraturčių interesus, taip pat nepaneigtų nė vieno iš bendraturčių teisės į jam priklausančią dalytino turto dalį. Teismo patvirtinama atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės tvarka turėtų užtikrinti tolesnį tokio turto naudojimo racionalumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2006).

27. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad pareiga įrodyti teisme, jog jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias, kad jis nepažeis kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai, tenka atidalijimo siekiančiam bendraturčiui. Kiti bendraturčiai gali įstatymų nustatyta tvarka pateikti kitokius atidalijimo iš bendrosios nuosavybės variantus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-347-248/2016). Nesiekdamas jokio atidalijimo varianto, atsakovas, pagrįsdamas savo nesutikimą su ieškovo projektu, gali pateikti motyvus, tiek išdėstydamas bendraturčių interesų pažeidimus, galinčius atsirasti įgyvendinant ieškovo siūlomą projektą, tiek pasiūlydamas aiškias alternatyvias ieškovo atsidalijimo iš bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo galimybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2014).

28. Nagrinėjamu atveju ginčo tarp šalių nekilo, kad atidalinti ginčo buto natūra be neproporcingos žalos jo paskirčiai neįmanoma. Tai patvirtina ta aplinkybė, jog nei viena iš ginčo šalių teismui net nepateikė daikto atidalijimo natūra projektinio pasiūlymo. Be to, pažymėtina, kad ir teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta jokių objektyvių galimybių, kurios leistų manyti esant realią galimybę atidalinti bendrosios dalinės nuosavybės dalis. Kaip minėta, ginčo butas priklauso dviem bendraturčiams: ieškovei 1/3, atsakovei 2/3 dalys. Ginčo buto pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – gyvenamoji. Atsižvelgiant į buto tikslinę naudojimo paskirtį, kambarių skaičių, akivaizdu, kad jį atidalinti į du butus, kuriems būtų atskirai priskirtos pagalbinės patalpos – virtuvė, koridorius bei sanmazgas, nėra galimybės – nebūtų galimas racionalus tokio atidalinto turto naudojimas pagal jo paskirtį, būtų padaryta neproporcinga žala turtui (šalims, tikėtina, būtų apsunkinta galimybė bendrai naudotis jiems priklausančiu turtu), be to, tai reikalautų nepagrįstai didelių investicijų. Minėtas aplinkybes pagrindžia ir į bylą pateikta architekto V. A. 2024-08-26 nuomonė dėl buto padalijimo natūra, kurioje nurodyta, jog ieškovei nuosavybės teise priklauso 1/3 dalis buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas 46,76 kv. m. Atitinkamai, ieškovei priklausanti buto dalis sudaro 15,59 kv. m., todėl atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės padalijant minėtą butą natūra kiek galima be neproporcingos žalos, neįmanoma, nes iš ieškovei priklausančio ploto neįmanoma suformuoti bent vieno mažiausio, teisės aktuose nustatyto ploto kambario; papildomai turi būti formuojami vonios ir tualeto patalpa (-os), kuriai mažiausias reikalingas plotas – 4 kv. m. Mažiausias plotas, kuriame galima suformuoti gyvenamosios paskirties patalpas yra 20 kv.m. Taigi, darytina išvada, jog natūra atidalinti ginčo buto dalių neįmanoma; kaip minėta, ginčo dėl to byloje ir nekilo. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendžia, kad abiejų šalių interesus atitiktų turto atidalijimas vienam bendraturčiui, kitam bendraturčiui priteisiant piniginę kompensaciją, juolab kad nė viena iš šalių ir nereiškė reikalavimų dėl turto atidalijimo natūra (CPK 12, 178, 265 straipsniai). Pažymėtina, kad, kaip minėta, abi šalys sutiko, jog racionaliausias būdas būtų atidalinti ieškovei priklausančio turto dalį ją priteisiant atsakovei, o iš pastarosios priteisiant ieškovei protingo dydžio kompensaciją. Atitinkamai šioje byloje spręstinas klausimas dėl ginčo turto atidalijimo vienam iš bendraturčių už jo turimą turto dalį priteisiant kompensaciją pinigais.

29. Kompensaciją pagal CK 4.80 straipsnio 2 dalį galima priteisti tiek atidalijimo siekiančiam bendraturčiui, tiek atidalijamam bendraturčiui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2014; Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-1595-614/2019). Sprendžiant, kam konkrečiai priteistina kompensacija, vertinama kiekviena konkreti situacija ir reikšmingos aplinkybės, tarp jų: pirma, daikto nedalumas fizine prasme neužkerta kelio atidalijimui bendrąja prasme, nes tokiu atveju atidalijamajam priteistina piniginė kompensacija, atitinkanti tikrąją atidalijamosios dalies vertę, kuri nustatytina pagal daikto rinkos vertę. Tokia kompensacija reikš bendraturčio atidalijimą su sąlyga, kad piniginė kompensacija atitiks tikrąją atidalijamos dalies vertę. Paprastai ji yra teisinga, jeigu atitinka daikto rinkos kainą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008; 2011 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2011). Taigi, viena iš būtinų tokio atidalijimo būdo sąlygų – teisingas (turto rinkos kainą atitinkantis) kompensacijos dydis. Antra, nagrinėjant kompensacijos pinigais priteisimo klausimą, taip pat svarbu ištirti, ar bendraturčiai išgali realiai sumokėti nustatyto dydžio kompensaciją, nes priešingu atveju teismo sprendimo vykdymas taptų komplikuotas – išieškojimą gali tekti nukreipti į atidalytą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-253/2011; Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1797-258/2016). Trečia, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad atidalijimas priteisiant kompensaciją galimas tik tada, kai faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies iš bendraturčio paėmimas neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2010; 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2012). Taip pat svarbu nustatyti, kuris iš bendraturčių turi esminį interesą naudotis daiktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008). Klausimas, ar bendraturčio interesas naudotis daiktu yra esminis, kiekvienu atveju sprendžiamas individualiai, ištyrus ir įvertinus ginčo šalių pateiktų įrodymų visetą apie bendraturčių poreikius naudotis bendru daiktu, atsižvelgiant į jų amžių, sveikatos būklę, profesinę veiklą, šeimos sudėtį ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2005).

30. Be to, piniginės kompensacijos sumokėjimas vietoje daikto dalies atskyrimo natūra yra leistinas, esant atidalijamo bendraturčio (ar kelių bendraturčių) sutikimui. Jeigu nėra bendraturčių sutarimo dėl šio nuosavybės teisės įgyvendinimo būdo, tai jis paprastai gali būti taikomas tik tuo atveju, kai nėra galimybės nei atidalyti turtą natūra nepadarius neproporcingos žalos daikto paskirčiai, nei nustatyti naudojimosi bendru turtu tvarką.

31. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu sutiko su ieškovės vienu iš siūlomu Buto atidalijimo būdu atsakovei priteisiant ieškovei priklausančią 1/3 dalį buto, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas 46,76 kv. m., esančio (duomenys neskelbtini), natūra, o ieškovei kompensaciją, todėl ieškovės reikalavimas atidalyti ją iš bendrosios dalinės nuosavybės atsakovei priteisiant ieškovei priklausančią 1/3 dalį buto, natūra, o ieškovei – kompensaciją, laikytinas pagrįstu, todėl tenkintinas.

32. Kaip minėta, šiuo atveju tarp šalių ginčas iš esmės kilo tik dėl kompensacijos dydžio.

33. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus esminis reikalavimas, nustatant kompensaciją (jos dydį), kai taikomas išimtinis, įtvirtintas CK 4.80 straipsnio 2 dalyje, turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdas, – kad ji būtų teisinga. Paprastai kompensacija gali būti pripažinta teisinga, jei ji atitinka daikto dalies rinkos vertę. Tačiau tai neeliminuoja teismo pareigos, atsižvelgiant į būtinumą užtikrinti bendraturčių, kaip turto savininkų, interesus, sprendžiant, kokia kompensacija konkrečiu atveju yra teisinga, atsižvelgti ir į kitus reikšmingus kriterijus. Teisinga kompensacija – tai vertinamojo pobūdžio dalykas, dėl kurio pagal bylos duomenis ir vidinį įsitikinimą turi spręsti bylą nagrinėjantis teismas (CPK 185 straipsnis). Teismo teisės spręsti dėl kompensacijos dydžio negali riboti ieškovo reikalavime nurodyta suma. Teismas iš bylos duomenų sprendžia dėl priteistinos kompensacijos dydžio, vertina, koks dydis yra teisingiausias, labiausiai atitinkantis šalių interesus, užtikrinantis interesų balansą. Didesnės, nei nurodyta ieškinyje, kompensacijos nustatymas savaime nelaikytinas ieškinio ribų peržengimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-416-969/2017).

34. Turto rinkos kaina gali būti nustatoma remiantis viešų registrų duomenimis, ekspertų išvadomis bei bet kuriais įrodymais, kuriais remdamasis teismas suformuoja savo įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2008; 2008 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2008). Vertinant nekilnojamąjį turtą, gali būti remiamasi Nekilnojamojo turto registro duomenimis, taip pat individualaus vertinimo išvadomis.

35. Pažymėtina, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis).

36. Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo išplėtota ir išsami. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011). Tai yra laisvo įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau atsižvelgdamas į įrodymų leistinumą ir sąsajumą (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitas įrodinėjimo taisykles (CPK 182 straipsnis). Teismas turi įsitikinti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodinėjimo procese taikytinos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Kitaip tariant, tam tikrą faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.

37. Įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas, atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį, nagrinėjamų teisinių santykių esmę ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005). Bylą nagrinėjančio teismo vidinis įsitikinimas turi būti formuojamas, nepaneigiant bendrųjų teisingumo bei protingumo kriterijų. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008, 2008 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2008, kt.).

38. Ieškovė ieškinyje nurodo, kad kompensacijos, kurią ji sutinka sumokėti dydis yra 60 000 Eur arba gauti kompensaciją, kurios dydis – 30 000 Eur. Tokį kompensacijos dydį ieškovė grindžia Nekilnojamojo turto registro išraše nurodoma vidutine Buto rinkos verte (96 900 Eur), fizine Buto būkle, jo dydžiu, vieta, statybos metais, turto nusidėvėjimu, ir aplinkybe, kad Butas yra apsunkintas (yra du savininkai). Atsakovė su šios kompensacijos dydžiu nesutiko, pateikė savo paskaičiavimus, pagal kuriuos kompensacijos dydis turėtų būti 13 104,73 Eur. Atsakovė nurodė, kad ji sutinka kompensuoti ieškovei 13 104,73 Eur, t. y. ieškovės buto dalies įsigijimo išlaidų šios dienos ekvivalentą.

39. Pažymėtina, jog tam, kad nebūtų pažeistos atidalijamo bendraturčio, kuriam išmokama kompensacija, nuosavybės teisės, ši kompensacija turi atitikti jo dalies bendrojoje nuosavybėje vertę, buvusią atidalijimo metu, t. y. tuo metu, kai pasibaigė bendroji dalinė nuosavybė. Kompensacija atidalijamam bendraturčiui yra teisinga tik tuo atveju, jeigu ji atitinka daikto rinkos kainą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008, 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2012).

40. Turtas dalijamas atsižvelgiant į jo vertę bendrosios dalinės nuosavybės pasibaigimo metu. Įstatyme nenustatyta galimybės atidalyti turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės ta verte, kuri buvo jo įsigijimo metu, ir atskirai spręsti dėl šalių teisių į turto vertės padidėjimą per laikotarpį nuo jo įsigijimo iki teismo sprendimo atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės priėmimo dienos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2012).

41. Tais atvejais, kai atidalijama ne natūra, bet vienam (ar keliems) bendraturčiui sumokant kompensaciją, turi būti nustatyta bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio daikto rinkos kaina bendrosios dalinės nuosavybės pasibaigimo metu ir pagal tai, atsižvelgiant į atidalijamo bendraturčio dalies dydį, apskaičiuojama jam priteistinos kompensacijos suma (Kauno apygardos teismo 2013 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-750-601/2013, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2012).

42. Taigi, teismas, vadovaudamasis pirmiau nurodyta kasacinio teismo praktika (sprendimo 39-41 punktai), atmeta kaip nepagrįstus atsakovės motyvus, jog ieškovei mokėtinos kompensacijos dydis turi būti nustatomas pagal Buto įsigijimo metu sumokėtą Buto kainą, įvertinus šios dienos ekvivalentą. Atsakovės argumentai, jog ieškovė Buto neišlaikė, neprisidėjo prie jo remonto, nemokėjo neišvengiamų Buto išlaikymo mokesčių taip pat nesudaro pagrindo mažinti ieškovei iš atsakovės priteistinos kompensacijos dydį.

43. Kaip jau minėta, kasacinis teismas yra nurodęs, kad turto rinkos vertė nustatytina bendrosios dalinės nuosavybės pasibaigimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2012; 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-556-687/2016, 36 punktas). Turto rinkos kaina gali būti nustatoma remiantis viešų registrų duomenimis, ekspertų išvadomis bei bet kuriais įrodymais, kuriais remdamasis teismas suformuoja savo įsitikinimą. Viešų registrų duomenys apie vidutinę turto rinkos vertę yra paremti masinio turto vertinimo būdu, t. y. ją apskaičiuojant imama ne konkretaus turto vertė, bet vidutinė panašių objektų vertė, neatsižvelgiant į individualias turto savybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2008; 2014 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2014; 2019 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-393-916/2019, 51 punktas). Tokiu būdu nustatyta turto rinkos vertė yra pripažįstama ir teismų praktikoje, viešų registrų duomenys laikomi tinkamais įrodymais byloje, tačiau, siekdamos įrodyti specifines konkretaus turto savybes, kurios nėra žinomos atliekant masinį vertinimą, rinkos kainų pokyčius ir kitas individualaus turto vertei turinčias įtakos aplinkybes, šalys turi teisę teikti į bylą kitus įrodymus dėl turto vertės ir (ar) procesinius prašymus dėl ekspertizės turto rinkos vertei nustatyti skyrimo.

44. Nurodytų Civilinio kodekso 4.80 straipsnio 1, 2 dalies normų bei jų aiškinimo ir taikymo taisyklių kontekste teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nė viena iš šalių nesiėmė inicijuoti teismo ekspertizės atidalijamų buto dalių vertei nustatyti (CPK 12, 13, 178 straipsniai). Atsižvelgdamas į tokį šalių procesinį pasyvumą, teismas atitinkamus viešuosius registro duomenis vertina kaip pakankamus įrodymus atidalijamų Buto dalių vertei nustatyti. Byloje ieškovė rėmėsi jos pateikto viešo registro duomenų Buto vidutine rinkos verte 96 900 Eur, nė viena iš šalių neginčijo viešo registro duomenų dėl ginčo Buto vertės, neprašė skirti teismo ekspertizės nekilnojamojo turto vertei nustatyti. Konstatuotina, kad ginčo dėl Buto vidutinės rinkos vertės byloje nekilo, todėl šioje byloje teismas remiasi valstybės įmonės Registrų centro masinio vertinimo būdu nustatyta vidutine Buto rinkos verte, t. y. 96 900 Eur.

45. Teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje taip pat reikšminga aplinkybė, kad ieškovė, ieškiniu išdėstydama du alternatyvius reikalavimus, kuriais prašė teismo atidalyti jos turimą dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, priteisiant jai iš atsakovės kompensaciją pinigais, o atsakovei – butą natūra arba priteisiant jai butą natūra, o atsakovei priteisiant iš jos kompensaciją pinigais, sutiko, kad iš jos atsakovei būtų priteista jos dalį, įeinančią į bendrąją dalinę nuosavybę, atitinkanti kompensacija, apskaičiuotina pagal buto rinkos kainą, jeigu teismas nuspręstų jos turimą dalį atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės butą natūra priteisdamas jai, o atsakovei priteisdamas kompensaciją.

46. Taigi nagrinėjamu atveju teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus ir jų pateiktus rašytinius įrodymus, pripažįsta, kad 30 000 Eur dydžio kompensacija yra teisinga ir protinga, ji atitinka atidalijamos ieškovei priklausančios Buto dalies vertę ir nepažeidžia nė vieno iš bendraturčių teisėtų lūkesčių ir interesų. Taip pat ji neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams. Nors atsakovė nurodė, kad gali sumokėti ieškovei 13 104,73 Eur, tačiau savo turtinę padėtį patvirtinančių įrodymų nepateikė, ji yra dirbanti, darbingo amžiaus. Todėl teismas nenustatė aplinkybių, dėl kurių atsakovė negalėtų sumokėti ieškovės reikalaujamos sumos. Teismo manymu, ieškovei priteistina 30 000 Eur suma yra teisinga ir protinga ir šis reikalavimas yra tenkintinas visiškai.

47. Apibendrindamas nurodytus motyvus, teismas sprendžia, kad ieškinio reikalavimas dėl Buto atidalinimo tenkinamas atsakovei priteisiant 1/3 dalis ginčo Buto, o ieškovei iš atsakovės priteisiant 30 000 Eur piniginę kompensaciją (CPK 178, 185 straipsnis, CK 4.80 straipsnio 1, 2 dalys).

48. Kiti šalių argumentai, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, nurodytus sprendimo motyvus ir padarytas išvadas, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

49. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

50. Ieškovė patyrė byloje 675 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro žyminis mokestis.

51. Taigi, nagrinėjamu atveju ieškinį tenkinus, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos – 675 Eur, priteistinos jai iš atsakovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

52. Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2023 m. gruodžio 20 d. įsakymu „Dėl teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“ Nr. 1R-386/1K-411 nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (8 Eur), todėl jos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 265, 268-270, 279 straipsniais,

nusprendžia:

ieškovės G. M. ieškinį atsakovei S. R. dėl atidalijimo iš bendros dalinės nuosavybės tenkinti.

Atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės ieškovei G. M., a. k. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausančias 1/3 dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pripažįstant šio turto 1/3 dalis atsakovės S. R., a. k. (duomenys neskelbtini) nuosavybe ir iš atsakovės S. R., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei G. M., a. k. (duomenys neskelbtini) priteisti 30 000 Eur (trisdešimt tūkstančių eurų) dydžio kompensaciją už atidalytą turtą.

Priteisti ieškovės G. M., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai iš atsakovės S. R., a. k. (duomenys neskelbtini) 675 Eur (šešis šimtus septyniasdešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.