Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Latvelės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ievos Navickaitės-Sakalauskienės ir Tatjanos Žukauskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės S. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. M. ieškinį atsakovei S. R. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7. Vadovaudamasis kasacinio teismo praktika, pagal kurią, tais atvejais, kai atidalijama ne natūra, bet vienam (ar keliems) bendraturčiui sumokant kompensaciją, turi būti nustatyta bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio daikto rinkos kaina bendrosios dalinės nuosavybės pasibaigimo metu ir pagal tai, atsižvelgiant į atidalijamo bendraturčio dalies dydį, apskaičiuojama jam priteistinos kompensacijos suma, teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovės argumentus, jog ieškovei mokėtinos kompensacijos dydis turi būti nustatomas pagal Buto įsigijimo metu sumokėtą Buto dalies kainą, įvertinus šios dienos ekvivalentą. Teismas nurodė, kad atsakovės teiginiai, jog ieškovė Buto neišlaikė, neprisidėjo prie jo remonto, nemokėjo Buto išlaikymo mokesčių, nesudaro pagrindo mažinti ieškovei iš atsakovės priteistinos kompensacijos dydį.

9. Teismas pripažino, kad 30 000 Eur dydžio kompensacija už 1/3 Buto dalį yra teisinga ir protinga, atitinka atidalijamos ieškovei priklausančios Buto dalies vertę ir nepažeidžia nė vienos iš bendraturčių teisėtų lūkesčių ir interesų. Tokio dydžio kompensacija neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams. Teismas nenustatė aplinkybių, dėl kurių atsakovė negalėtų sumokėti nurodytos kompensacijos sumos. Teismo vertinimu, nors atsakovė teigė galinti sumokėti ieškovei 13 104,73 Eur kompensaciją, tačiau savo turtinę padėtį patvirtinančių įrodymų nepateikė; atsakovė yra dirbanti, darbingo amžiaus.

III. Apeliacinio skundo argumentai

11. Apeliaciniu skundu atsakovė S. R. prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 26 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-11052-1134/2024: sumažinti kompensacijos dydį ir atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės ieškovei nuosavybės teise priklausančias 1/3 dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pripažįstant šio turto 1/3 dalį atsakovės nuosavybe ir iš atsakovės ieškovei priteisiant 13 104,73 Eur dydžio kompensaciją už atidalytą turtą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.2. Šalių ginčas yra tik dėl kompensacijos dydžio. Atsakovė nesutinka, kad kompensacija ieškovei turi būti nustatoma atsižvelgiant tik į Buto rinkos vertę, nevertinant kitų aplinkybių. Rinkos kainos dydžio kompensacija neatitinka sąžiningumo ir teisingumo kriterijų. Buto rinkos vertė yra atspirties taškas sprendžiant dėl kompensacijos dydžio, tačiau teisingas kompensacijos dydis nustatomas atsižvelgiant į kiekvieno atvejo konkrečias aplinkybes ir kriterijus. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės lemia, kad ieškovei mokėtina kompensacija turėjo būti mažinama. Sprendžiant dėl kompensacijos dydžio ieškovei, turi būti atsižvelgiama į kompensacijos tikslus, ieškovės turto įgijimo tikslą, kas turtu rūpinosi ir kitas reikšmingas aplinkybes.

11.5. Įvertinus aplinkybes, kad: ieškovė pirko 1/3 dalį Buto ne gyvenimo poreikiams tenkinti, bet kaip „investiciją“; ieškovė Butu nesirūpino, jo neišlaikė, jo būkle net nesidomėjo; ieškovė net nebandė savo investicijos realizuoti rinkoje, bet iš esmės siekia pirkimą-pardavimą pakeisti turto dalies atidalijimo institutu, nagrinėjamu atveju būtų teisinga ir sąžininga kompensuoti ieškovei jos investicinį vienetą investuoto turto dalies vertę (pinigų sumą) sprendimo atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės priėmimo dieną, t. y. ieškovei būtų kompensuojama jos 2015 m. II ketvirtį padaryta investicija, atsižvelgiant į tokios investicijos rinkos vertę teismo sprendimo priėmimo dieną. Teisinga ir sąžininga kompensacija ieškovei gali būti išskaičiuojama ir atsižvelgiant į statistiką dėl būsto kainų pokyčių, skelbiamą BĮ Valstybės duomenų agentūros, t. y. į oficialius statistikos duomenis. Ieškovė (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartimi įgijo nuosavybės teisę į 1/3 dalį Buto už 5 792,40 Eur. Ieškovė 1/3 Buto dalį įgijo už 2,53 karto mažesnę kainą nei buvusi rinkos vertė (14 633,33 / 5 792,40). Pagal skelbiamus būstų kainų indeksus palyginti su 2015 metais, buto daugiabučiame name Vilniaus mieste kainų indeksas 2024 m. I ketvirčiui palyginti su 2015 m. yra 226,242. Atitinkamai perskaičiuojama ieškovės 2015 m. sumokėta už Buto dalį pinigų suma: 5 792,40 x 226,24 proc. = 13 104,73 Eur.

12. Ieškovė G. M. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

14. Pažymėtina, kad pagal CPK apeliacija nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas, bet pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2007; 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2014).

15. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl atsakovės paduoto apeliacinio skundo faktinių bei teisinių argumentų.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

16. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė (duomenys neskelbtini) Pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu yra įgijusi nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą – 1/3 dalį Buto. Likusios 2/3 Buto dalys nuosavybės teise priklauso atsakovei.

17. Ieškovė registruotu laišku kreipėsi į atsakovę, siūlydama: įsigyti ieškovei priklausančią 1/3 Buto dalį už 30 000 Eur; parduoti atsakovei priklausančias 2/3 Buto dalis už 60 000 Eur; parduoti Butą kaip vieną turtinį vienetą ir padalinti Buto kainą proporcingai turimoms Buto dalims. Tokiu atveju įsiskolinimai už komunalines ir kitas paslaugas, susidarę tuo metu, kai atsakovė gyveno Bute, tektų atsakovei (būtų apmokėti iš Buto kainos dalies gautos sumos).

18. Atsakovė su ieškovės pateiktais pasiūlymais nesutiko, į ieškovės teiktą pasiūlymą dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės atsakė, kad šiuo metu gyvena Bute ir neketina jo parduoti ar įsigyti ieškovei priklausančią dalį.

19. Ieškovė kreipėsi į teismą su šioje byloje nagrinėjamu ieškiniu atsakovei dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, prašydama: atidalyti ieškovę iš bendrosios dalinės nuosavybės, ieškovei priteisiant atsakovei priklausančias 2/3 Buto dalis natūra, o atsakovei – 60 000 Eur kompensaciją, arba atsakovei priteisiant ieškovei priklausančią 1/3 dalį Buto natūra, o ieškovei – 30 000 Eur kompensaciją; priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

20. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. rugsėjo 26 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-11052-1134/2024, ieškinį tenkino ir atidalino iš bendrosios dalinės nuosavybės ieškovei nuosavybės teise priklausančias 1/3 dalis Buto, pripažįstant šio turto 1/3 dalis atsakovės nuosavybe ir iš atsakovės ieškovei priteisiant 30 000 Eur dydžio kompensaciją už atidalytą turtą; priteisė ieškovei iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Dėl šio teismo sprendimo atsakovė padavė apeliacinį skundą, prašydama teismo sprendimą pakeisti – sumažinti kompensacijos dydį ir atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės ieškovei nuosavybės teise priklausančią 1/3 dalį Buto, pripažįstant šio turto 1/3 dalį atsakovės nuosavybe ir iš atsakovės ieškovei priteisiant 13 104,73 Eur dydžio kompensaciją už atidalytą turtą.

21. Taigi, nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria teismas, tenkindamas ieškinį dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, nustatė 30 000 Eur ieškovei priteistinos kompensacijos dydį. Atsakovė (apeliantė), nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kelia klausimą dėl ieškovei iš atsakovės už atidalytą iš bendrosios dalinės nuosavybės turto dalį priteistos kompensacijos dydžio (ne)pagrįstumo, prašydama nustatyti 13 104,73 Eur dydžio kompensaciją.

Dėl kompensacijos atidalijamai bendraturtei dydžio (ne)pagrįstumo

22. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl ieškovei iš atsakovės už atidalytą iš bendrosios dalinės nuosavybės turto dalį priteistos kompensacijos dydžio (ne)pagrįstumo. Byloje nėra ginčo dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdo – ieškovei priklausančios Buto dalies atidalijimo, ją natūra priteisiant atsakovei, o ieškovei priteisiant piniginę kompensaciją, taip pat nėra ginčo dėl bendros Buto rinkos vertės ir dėl to, jog ieškovės siūloma iš atsakovės ieškovei priteistina 30 000 Eur kompensacija už 1/3 Buto dalį atitinka turto dalies rinkos kainą.

23. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovės prašoma už atidalijamą iš bendrosios nuosavybės 1/3 Buto dalį ieškovei iš atsakovės priteistina 30 000 Eur dydžio kompensacija yra teisinga ir protinga, atitinka atidalijamos ieškovei priklausančios Buto dalies vertę ir nepažeidžia nė vienos iš bendraturčių teisėtų lūkesčių ir interesų. Teismas vadovavosi kasacinio teismo praktika, pagal kurią, tais atvejais, kai iš bendrosios dalinės nuosavybės atidalijama ne natūra, bet vienam (ar keliems) bendraturčiui sumokant kompensaciją pinigais, turi būti nustatyta bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio daikto rinkos kaina bendrosios dalinės nuosavybės pasibaigimo metu ir pagal tai, atsižvelgiant į atidalijamo bendraturčio dalies dydį, apskaičiuojama jam priteistinos kompensacijos suma. Atsižvelgdamas į minėtus kasacinio teismo išaiškinimus, pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovės teiginius, jog ieškovei mokėtinos kompensacijos dydis turi būti nustatomas pagal Buto dalies įsigijimo metu sumokėtą Buto dalies kainą, įvertinus šios dienos ekvivalentą.

24. Atsakovė, apeliaciniame skunde nesutikdama su nurodytomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, pabrėžia, kad teisingas kompensacijos dydis būtų 13 104,73 Eur, t. y. teisinga ir sąžininga būtų kompensuoti ieškovei jos į Buto dalies įsigijimą 2015 m. II ketvirtį padarytos investicijos sumą, atsižvelgiant į nekilnojamojo turto rinkos pokyčius teismo sprendimo priėmimo dieną (be kita ko, vertinant tai, kad ieškovė 1/3 dalį Buto įgijo 2,53 kartų mažesne kaina, nei tuo metu buvusi vidutinė rinkos vertė). Atsakovės teigimu, Buto dalies dabartinės rinkos kainos dydžio kompensacija neatitinka sąžiningumo ir teisingumo kriterijų, todėl kompensacija, mokėtina ieškovei, turėjo būti mažinama. Atsakovė argumentuoja, kad, sprendžiant dėl kompensacijos dydžio ieškovei, turi būti atsižvelgiama į kompensacijos tikslus, ieškovės turto įgijimo tikslą, į tai, kas turtu rūpinosi ir kitas reikšmingas aplinkybes. Apeliantės nuomone, nagrinėjamu atveju ieškovės praradimų kompensacija būtų jos išlaidų 1/3 Buto įsigijimui kompensavimas, o ieškovė nesąžiningai siekia išskirtinai komercinio intereso patenkinimo – ieškovė Buto dalį įsigijo ne gyvenamojo būsto poreikiams tenkinti, bet spekuliaciniais tikslais, ieškovė net nebandė savo investicijos realizuoti rinkoje, o pareikštu ieškiniu ieškovė siekia pakeisti pirkimą-pardavimą atidalijimu iš bendros dalinės nuosavybės ir tokiu būdu užsitikrinti sau „rinkos kainos“ kompensaciją bei atsakovės sąskaita užsitikrinti „investicinę grąžą“, t. y., atsakovės teigimu, CK 4.80 straipsnio 2 dalies normą ieškovė naudoja ne pagal paskirtį.

25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šie atsakovės argumentai teikiami iš esmės nepakankamai atsižvelgiant į atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės teisinio instituto esmę bei ypatumus ir nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumu bei pagrįstumu. Ši išvada daroma atsižvelgiant į toliau aptariamus teisinį reglamentavimą, kasacinio teismo praktiką ir faktines šios bylos aplinkybes.

26. Atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra viena iš bendraturčio teisių, kurią jis gali įgyvendinti susitarimu su kitais bendraturčiais, o jeigu susitarti nepavyksta, – kreipdamasis į teismą su reikalavimu atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.75 straipsnio 1 dalis, 4.80 straipsnio 1, 2 dalys). Teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad CK 4.80 straipsnio prasme atidalijimas reiškia daikto teisinio režimo ir bendraturčio statuso pasikeitimus. Šiuo būdu įgyvendinus nuosavybės teises, atidalijamo bendraturčio atžvilgiu pasibaigia bendroji dalinė nuosavybė su kitais bendraturčiais, taip pat pasikeičia bendro daikto teisinis režimas – suformuojami atskiri nuosavybės teisės objektai, kurie valdomi ir naudojami bei jais disponuojama savarankiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-7-466/2008; 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2012). Bendraturčiai turi teisę susitarti dėl atidalijimo būdo. Tais atvejais, kai dėl to nesusitariama, ginčas sprendžiamas teisme, ir prioritetas pagal įstatymą teikiamas atidalijimui natūra; tik nesant galimybės atidalyti visų bendraturčių dalių natūra, vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais (CK 4.80 straipsnio 2 dalis).

27. Kasacinio teismo jurisprudencijoje taip pat pasisakoma, kad atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra bendraturčių nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas, kurio pasekmė, minėta, nuosavybės teisės rūšies pasikeitimas, t. y. bendrosios dalinės nuosavybės teisė modifikuojasi į asmeninės nuosavybės teisę. Taigi, pasikeičia tik nuosavybės teisės rūšis, bet ne jos apimtis, t. y. bendraturčiai negali įgyti daugiau nuosavybės teisių nei turėjo ar, priešingai, dalį jų prarasti. Dėl to esminis kriterijus sprendžiant dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės yra bendraturčių dalių dydis. Kiekvienas bendraturtis po atidalijimo lieka tokios pat nuosavybės teisės dalies savininkas, tik ji iš bendrosios dalinės tampa asmeninės nuosavybės teise. Šis imperatyvas galioja visais atidalijimo atvejais: tiek tada, kai atidalijama natūra, tiek tada, kai turtas natūra atitenka vienam bendraturčiui, o kitam sumokama kompensacija. Tam, kad nebūtų pažeistos atidalijamo bendraturčio, kuriam išmokama kompensacija, nuosavybės teisės, ši kompensacija turi atitikti jo dalies bendrojoje nuosavybėje vertę, buvusią atidalijimo metu, t. y. tuo metu, kai pasibaigė bendroji dalinė nuosavybė. Tokios nuostatos laikomasi teismų praktikoje, kurioje akcentuojama, kad kompensacija atidalijamam bendraturčiui yra teisinga tik tuo atveju, jeigu ji atitinka daikto rinkos kainą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008; 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2012). Tais atvejais, kai atidalijama ne natūra, bet vienam (ar keliems) bendraturčiui sumokant kompensaciją, turi būti nustatyta bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio daikto rinkos kaina bendrosios dalinės nuosavybės pasibaigimo metu ir pagal tai, atsižvelgiant į atidalijamo bendraturčio dalies dydį, apskaičiuojama jam priteistinos kompensacijos suma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2012; 2023 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje e3K-3-223-1120/2023).

28. Kompensacija visais atvejais turi atitikti tiek proporcingumo, tiek teisingumo principus, tai reiškia, kad paprastai (pagal bendrąją taisyklę) kompensacija pinigais turi atitikti turto dalies, kurią po atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės gavo natūra kitas bendraturtis, rinkos vertę. Todėl CK 4.80 straipsnio 2 dalyje reglamentuota atidalijamam bendraturčiui mokama kompensacija pinigais turi būti aiškinama tiek kaip teisingas atlyginimas pinigais už jo iki atidalijimo turėtą bendrosios dalinės nuosavybės dalį, tiek kaip bendraturčio, kuris po atidalijimo tampa viso buvusio bendro turto savininku, teisingas atlyginimas pinigais už natūra po atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės įgytąją turto dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-242-403/2021).

29. Pažymėtina, kad kasacinio teismo jurisprudencijoje taip pat pasisakyta, kad turtas dalijamas atsižvelgiant į jo vertę bendrosios dalinės nuosavybės pasibaigimo metu. Įstatyme nenustatyta galimybės atidalyti turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės ta verte, kuri buvo jo įsigijimo metu, ir atskirai spręsti dėl šalių teisių į turto vertės padidėjimą per laikotarpį nuo jo įsigijimo iki teismo sprendimo atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės priėmimo dienos. Tais atvejais, jeigu vienas iš bendraturčių pagerina bendrą turtą taip, kad jo vertė padidėja, šio bendraturčio teisės gali būti ginamos taikant kitus teisių gynimo mechanizmus (būdus), pvz., reikalaujant padidinti jo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje (CK 4.77 straipsnis), prašant priteisti kompensaciją už investuotas į bendrą turtą lėšas ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2012).

30. Atsižvelgiant į paminėtą teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo formuojamą praktiką dėl kompensacijos atidalijamam bendraturčiui dydžio nustatymo, pagal kurią, tais atvejais, kai atidalijama ne natūra, bet vienam (ar keliems) bendraturčiui sumokant kompensaciją, turi būti nustatyta bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio daikto rinkos kaina bendrosios dalinės nuosavybės pasibaigimo metu ir pagal tai, atsižvelgiant į atidalijamo bendraturčio dalies dydį, apskaičiuojama jam priteistinos kompensacijos suma, o įstatyme nenustatyta galimybės atidalyti turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės ta verte, kuri buvo jo įsigijimo metu, ir atskirai spręsti dėl šalių teisių į turto vertės padidėjimą per laikotarpį nuo jo įsigijimo iki teismo sprendimo atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės priėmimo dienos, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog 30 000 Eur dydžio kompensacija yra teisinga ir protinga, nes atitinka atidalijamos ieškovei priklausančios Buto dalies vertę atidalijimo metu; taip pat teismas pagrįstai atmetė kaip nepagrįstus atsakovės motyvus, jog ieškovei mokėtinos kompensacijos dydis turi būti nustatomas pagal Buto įsigijimo metu sumokėtą Buto kainą, įvertinus šios dienos ekvivalentą.

31. Atsižvelgiant į pirmiau aptartą teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo išaiškinimus, atmestini kaip nepagrįsti atsakovės teiginiai, jog nagrinėjamu atveju ieškovei priteistina kompensacija suvoktina kaip nuostolių / investicijų įsigyjant turto dalį atlyginimas. Atsakovė nepagrįstai remiasi tik lingvistiniu ,,kompensacijos“ sąvokos suvokimu, neatsižvelgdama į tai, kad atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės teisinio instituto kontekste bendraturčiui išmokama kompensacija siejama ne su nuostolių ar / ir investicijų atlyginimu, o su tuo, jog, nesant galimybių turto atidalyti natūra, vienam iš bendraturčių yra priteisiamas turto dalies ekvivalentas pinigais, t. y. pakeičiama jo bendrąja daline nuosavybe turimo turto forma – iš nekilnojamojo turto dalies natūra į ekvivalentą pinigais. Atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra bendraturčių nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas, todėl įvardijamo ekvivalento – kompensacijos – dydis sietinas būtent su turto dalies rinkos verte turto atidalijimo metu.

32. Atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad atsakovės siūlomas kompensavimo ieškovei mechanizmo pasirinkimas atitiktų kasacinio teismo praktiką, nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2012. Pažymėtina, kad šioje nutartyje, priešingai, negu nurodo apeliantė, nebuvo taikomas atsakovės siūlomas kompensacijos apskaičiavimo būdas, atsakovės siūlomas kompensavimo ieškovei mechanizmas neatitinka kasacinio teismo praktikos minėtoje civilinėje byloje. Kasacinis teismas 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2012, konstatavo, kad priteisiant šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį butą natūra kasatorei (atsakovei), ieškovas turi teisę į kompensaciją, atitinkančią jo nuosavybės teisės dalies dydį ir apskaičiuotą pagal turto rinkos vertę. Kasacinis teismas kasatorės priešieškinio reikalavimą dėl mažesnės kompensacijos priteisimo iš ieškovo, negu šiam priklausančios turto dalies rinkos vertė, sumažintą kompensacijos sumą apskaičiuojant pagal tai, kad iš esmės ji viena vykdo abiejų šalių prievoles bankui pagal Kredito sutartį, kvalifikavo kaip savarankiškus iš Kredito sutarties kildinamus reikalavimus, nes jie grindžiami kredito įmokų ir palūkanų mokėjimo, t. y. Kredito sutarties vykdymo, aplinkybėmis, ir, konstatavęs, kad vieno bendraskolio Kredito sutarties vykdymas nepadidina jo nuosavybės teisės į butą dalies, tačiau suteikia teisę reikalauti, kad kitas bendraskolis atlygintų įvykdžiusiam prievolę bendraskoliui savo dalį, priteisė kasatorei iš ieškovo prievolių pagal kredito sutartį dalį ir, atsižvelgiant į tai, kad byloje patenkinti priešpriešiniai piniginiai šalių reikalavimai, juos įskaitė, priteisiant ieškovui iš kasatorės kompensacijos dalį, likusią po įskaitymo, o kasatorei priteisiant butą natūra.

33. Remiantis paminėta kasacinio teismo praktika, teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovės argumentai, jog ieškovė Buto neišlaikė, neprisidėjo prie jo remonto, nemokėjo neišvengiamų Buto išlaikymo mokesčių ir pan., nesudaro pagrindo mažinti ieškovei iš atsakovės priteistinos kompensacijos už turto dalį dydį. Kaip minėta, tais atvejais, jeigu vienas iš bendraturčių pagerina bendrą turtą taip, kad jo vertė padidėja, šio bendraturčio teisės gali būti ginamos taikant kitus teisių gynimo mechanizmus (būdus), pvz., reikalaujant padidinti jo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje (CK 4.77 straipsnis), prašant priteisti kompensaciją už investuotas į bendrą turtą lėšas ir kt., o tais atvejais, kai bendraturtis vienas moka turto išlaikymo mokesčius, savo galimai pažeistas teises jis gali ginti kreipdamasis į teismą dėl už bendraturtį sumokėtos kitam bendraturčiui tenkančios turto išlaikymo mokesčių išlaidų dalies priteisimo ar kt. Vieno iš bendraturčių bendro turto išlaikymui patirtų išlaidų kompensavimo klausimas yra savarankiškas ir nedaro įtakos sprendžiant iš daiktinės nuosavybės teisės kylančių klausimų, susijusių su atidalijimu iš bendrosios dalinės nuosavybės. Šie savarankiški reikalavimai – kompensacijos už turto dalį dydis ir išlaidų bendro daikto išlaikymui dalies suma – gali būti įskaitomi tarpusavyje, jei pareiškiami vienoje byloje, tačiau nagrinėjamoje byloje tokių priešpriešinių atsakovės reikalavimų nepareikšta, todėl teismas neturėjo pagrindo spręsti dėl galimo kompensacijos už atidalijamą turto dalį sumos mažinimo įskaitant priešpriešinius bendraturtės reikalavimus, kylančius iš bendro turto išlaikymo išlaidų ar pan.

34. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės instituto paskirtį, apeliantės argumentai, susiję su ieškovės investiciniais Buto dalies įsigijimo tikslais, nesudaro pagrindo spręsti dėl mažesnės kompensacijos ieškovei priteisimo, nes, kaip minėta, atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės atveju kompensacijos dydis nustatomas atsižvelgiant į poreikį atidalijamo bendraturčio turimą turto dalį pakeisti ją atitinkančiu piniginiu ekvivalentu, nesant galimybės turto dalies atidalinti natūra. Dėl to iš esmės nėra teisiškai reikšminga, kokiu tikslu turto dalis buvo bendraturčio įsigyta, už kokią kainą ir pan. Kaip minėta, aktuali yra turto dalies vertė atidalijimo metu, nes būtent šis turtas (bendro turto dalis) turi būti atidalinta – nesant galimybės to padaryti natūra, pakeičiant ją ekvivalentu pinigais. Taigi, atsižvelgiant į nurodytą, priteisus ieškovei iš atsakovės pastarosios siūlomo dydžio kompensaciją, siejamą su turto dalies įsigijimo kainos ekvivalentu, o ne su esama turimo turto dalies verte, būtų pažeista ieškovės nuosavybės teisė. Juolab, kad atsakovė sutiko su tokiu atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdu, nors ieškovė siūlė ir alternatyvių ieškovės turimos Buto dalies atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdų, ieškovei priteisiant atsakovei priklausančias 2/3 Buto dalis natūra, o atsakovei – 60 000 Eur kompensaciją, arba parduodant visą Butą ir proporcingai turimoms dalims pasidalijant gautą kainą (e. t. 1, b. l. 13). Atsižvelgiant į tai, jog nėra ginčo dėl 1/3 Buto dalies įvertinimo 30 000 Eur, priteisus ieškovei iš atsakovės siūlomą kompensacijos dydį, susidarytų situacija, jog būtų pažeista bendraturčių interesų pusiausvyra, nes atsakovė būtų įgijusi Buto dalį už žymiai mažesnę negu rinkos kainą.

35. Nėra pagrindo sutikti su atsakovės teiginiais, kad ieškovė nagrinėjamu atveju piktnaudžiauja teise. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės bylose laikomasi nuostatų, kad remiantis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintu protingumo principu, spręsdamas ginčą teismas turi siekti, jog bendraturčiai išnaudotų visas galimybes derindami savo valią dėl atidalijimo. Tai reiškia, kad daikto atidalijimo būdu negali būti ginami tik vieno (grupės) ir nepaisoma kitų bendraturčių interesų. Jeigu atidalijimo prašantis bendraturtis (grupė) siekia patenkinti tik savo interesus, tokie veiksmai gali būti vertinami kaip piktnaudžiavimas teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-780/2003; 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008). Vieno bendraturčio interesai į daiktą turi būti derinami su kito bendraturčio (kitų bendraturčių) interesais, kurie gali nesutapti. Dėl to tais atvejais, kai yra bendraturčių nesutarimas dėl atidalijimo būdo, teismas turi įvertinti kiekvieno iš bendraturčių interesus ir spręsti šalių ginčą, remdamasis proporcingumo ir protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2009; 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2011). Šie išaiškinimai patvirtina ir tai, kad bendrosios dalinės nuosavybės pasibaigimas turi atitikti bendraturčių interesus ir nepažeisti jų nuosavybės teisių į atidalijamus daiktus. Siekdamas pabaigti (nutraukti) bendrosios dalinės nuosavybės teisinius santykius, bendraturtis turi teisę CK 4.79 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka perleisti nuosavybės teise turimą dalį, įeinančią į bendrąją dalinę nuosavybę, (idealiąją dalį) kitam asmeniui už atitinkamą kainą (parduoti) ir tokiu būdu asmeninės nuosavybės teise įgyti už parduotąją bendrosios dalinės nuosavybės dalį gautą pinigų sumą (kainą) arba pagal CK 4.80 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės ir gauti, inter alia (be kita ko), savo dalies, įeinančios į bendrąją dalinę nuosavybę, vertę atitinkančią kompensaciją pinigais. Įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį. Nagrinėjamu atveju ieškovė reiškiamu ieškiniu įgyvendina įstatymu nustatytą teisę; nenustatyta, kad atidalijimo siekianti ieškovė išimtinai siektų tik 1/3 dalies Buto pardavimo atsakovei – ieškiniu siūlomas ir alternatyvus atidalijimo būdas; atsakovė sutiko su atidalijimo iš bendrosios nuosavybės būdu, išmokant ieškovei kompensaciją. Abiem ieškovės siūlomais atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės atvejais siūlomos išmokėti kompensacijos dydis atitinka šalių sutartą rinkos kainą (dėl Buto rinkos kainos ginčo nėra), todėl negalima pripažinti, kad ieškovė siekia patenkinti tik savo interesus, juolab, kad, kaip minėta, bylos nagrinėjimo procese ginčo dėl turto atidalijimo būdo tarp šalių nebekilo.

36. Apibendrinant paminėtą, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad priteisiant bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio Buto ieškovės 1/3 dalį natūra atsakovei, ieškovė turi teisę į kompensaciją, atitinkančią jos nuosavybės teisės dalies dydį, apskaičiuotą pagal turto rinkos vertę, ir pagrįstai ieškovei iš atsakovės priteisė 30 000 Eur kompensaciją. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų teisėtumo bei pagrįstumo.

Dėl procesinės bylos baigties

37. Apibendrindama nurodytus argumentus ir padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, materialiosios bei proceso teisės nuostatas, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, visapusiškai ir objektyviai ištyrė faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias priteistinos kompensacijos, atidalijant turto dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, dydžio nustatymą, nenukrypo nuo jų aiškinimo bei taikymo klausimais suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, todėl priėmė teisiškai pagrįstą sprendimą. Dėl nurodytų argumentų teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

38. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje išaiškinta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands, judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. K-3-107/2010; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (H. v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60).

39. Pasisakius dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliaciniame procese

40. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.

41. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas atmestas, atsakovės (apeliantės) apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos. Ieškovė nepateikė atsiliepimo į apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidų nepatyrė.

42. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl apeliacinio skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atsakovės S. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 26 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-11052-1134/2024, palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.