Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ritos Kisielienės (pirmininkės ir pranešėjos), Danutės Kutrienės ir Jadvygos Mardosevič apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės J. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 30 d. sprendimo pagal J. M. globėjos Prūdiškių socialinės globos namų ieškinį atsakovėms E. M., A. P. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės priteisimo bei atsakovės A. P. priešieškinį ieškovei J. M. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovės J. M. globėjas Prūdiškių socialinės globos namai kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu, prašydamas atidalinti ieškovei J. M. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančią 3/8 buto, esančio, (duomenys neskelbtini), Vilniuje dalį, ir šią buto dalį po lygiai priteisti atsakovėms E. M. ir A. P., o iš atsakovių priteisti 27 586,30 Eur (95 250 Lt) piniginę kompensaciją už atsakovėms tenkančią atidalinto ieškovės buto dalį, t.y. ieškovės J. M. naudai priteisti iš atsakovių E. M.- 13 793,15 Eur (47 625 Lt), iš A. P.- 13 793,15 Eur (47 625 Lt). Ginčo butas yra 2 kambarių, 73,36 kv. m naudingo ploto ir 38,83 kv. m. gyvenamojo ploto. Butas, (duomenys neskelbtini), Vilniuje nuosavybės teise priklauso trims bendraturtėms. Ieškovės teigimu, turto padalinti natūra atsižvelgiant į jo pobūdį, taip, kad nebūtų padaryta žalos jo paskirčiai ir būtų įmanoma techniškai racionaliai juo naudotis, galimybių nėra. Tinkamas ginčo sprendimas yra priteisti J. M. jai priklausančios buto dalies piniginę kompensaciją, o J. M. buto dalį po lygiai pripažinti E. M. ir A. P. nuosavybe. Pagal Nekilnojamojo turto registro centro duomenų banko išrašą, buto (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 254 000 Lt. Ieškovei nuosavybės teise priklauso 3/8 buto dalys. Šią buto dalį po atidalinimo ieškovė teismo prašė priteisti atsakovėms natūra, o iš atsakovių ieškovei priteisti piniginę kompensaciją už šią buto dalį- 27 586,31 Eur (95 250 Lt).

Atsakovė A. P. pateikė teismui atsiliepimą į ieškinį, kuriame prašė atmesti ieškovo ieškinį. Nesutikimą su ieškiniu atsakovė grindė tuo, kad ieškovė nepateikė teismui jokių įrodymų, kad butas yra nedalus. Kompensacija pinigais gali būti tik tada, kai nėra galimybės atidalinti turto natūra. Prievartinis turto perleidimas nėra veiksmingas tada, kai atsakovas neturi piniginių lėšų, kad galėtų padengti teismo priteistą sumą. Vienintelis turtas, kurį atsakovė turi, yra bendra nuosavybė su ta pačia ieškove ir ta pačia atsakove, todėl juo padengti priteistos sumos atsakovė negalės, nes gaunamas atlyginimas yra nedidelis. Iš kitos pusės yra reikalaujama nustatyti tikslią kompensacijos sumą, todėl priverstinai vykdant teismo sprendimą ir antstoliui varžytinių metu pagal įstatymą sumažinus jau pirmose varžytinėse parduodamo turto vertę 30 procentų, nesigaus ši suma, o taip pat bus išieškomos antstolio patirtos vykdymo išlaidos. Tokiu būdu, iš atsakovės be jokios kaltės bus atimtas ir kitas turtas, į kurį ieškovė negali pretenduoti. Toks ginčo sprendimo būdas, kai atsakovė neišsigali sumokėti reikalaujamos sumos, iš esmės pažeidžia A. P. interesus, kadangi atsakovė priversta patirti nuostolius dėl nemokumo ir be kaltės.

Atsakovė E. M. su ieškiniu nesutiko bei prašė jį atmesti, o ieškinio tenkinimo atveju ne trumpiau kaip penkiems metams išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą. Nesutikimą su ieškiniu atsakovė grindė tuo, kad Prūdiškių socialinės globos namų atstovai iki kreipimosi į teismą su ieškiniu dėl atidalinimo ir bendrosios dalinės nuosavybės nesvarstė kitų, bendraturčiams priimtinų atidalinimo variantų, nebendradarbiavo su atsakove. Nagrinėjant kompensacijos pinigais priteisimo klausimą, teismas privalo ištirti, ar bendraturčiai realiai išgali sumokėti nustatyto dydžio kompensaciją, nes priešingu atveju teismo sprendimo vykdymas taptų komplikuotas - išieškojimą gali tekti nukreipti į atidalytą turtą ir taip bendro daikto netektų abu bendraturčiai. Atsakovės E. M. turtinė padėtis yra sunki, todėl ji realiai neišgalėtų išmokėti ieškovei 13 793,15 Eur (47 625 Lt) dydžio kompensacijos. Patenkinus ieškovės ieškinį kompensacijos išmokėjimo ieškovei atveju liktų ne vienintelė, bet dvi buto savininkės, be to, liktų neišspręstas tolimesnis naudojimosi butu tvarkos tarp dviejų buto savininkių klausimas.

Atsakovė A. P. pateikė teismui priešieškinį, kuriame prašė atidalinti A. P. priklausančią bendrosios dalinės nuosavybės teise 1/4 dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir šią buto dalį priteisti J. M., priteisiant iš J. M. 63 500 Lt už jai tenkančią atidalintą A. P. priklausančią buto dalį, A. P., naudai.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. balandžio 30 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad dviejų kambarių bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, faktiškai gyvena viena atsakovė E. M.. Ieškovė J. M. ginčo bute negyvena nuo 2005 metų, nes jos gyvenamoji vieta yra Prūdiškių socialinės globos namuose, atsakovė A. P. taip pat ginčo bute negyvena ir niekada negyveno, taip pat neketina gyventi. E. M. vidutinės mėnesinės draudžiamosios pajamos nuo 2014-08-01 iki 2014-10-31 buvo 2289,98 Lt (t. 1, b.l. 35, 40-41, t. 2 b.l. 34-35), nuo 2014 metų lapkričio mėn. E. M. gauna nedarbo draudimo išmoką, taip pat pagal 2004-12-02 kredito sutartį Nr. 1750418012566-07 moka po 120 Eur per mėnesį už dviejų kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini) Vilniuje, įsigijimą. Šiame bute gyvena E. M. brolis P. M., kuris yra iš dalies darbingas, jo darbingumo lygis yra 40 proc.. Jam diagnozuotas lėtinis virusinis hepatitas C (t. 1 b.l. 107-108). Atsakovės A. P. vidutinis darbo užmokesčio dydis už 2015 m. sausio mėn. buvo 454,39 Eur, o už 2015 m. vasario mėn. -415,22 Eur (t. 1 b.l. 187, t. 2 b.l. 38-39), lėšų likutis 2015-03-26 d. -9,42 Eur (t. 1 b.l. 187-188), bei 188,44 Eur (t. 1 b.l. 193). Atsakovei be nurodyto anksčiau turto dalies asmeninės nuosavybės teise priklauso 2/3 dalys vieno kambario, 32,66 kv.m. bendro ploto buto, esančio (duomenys neskelbtini) Vilniuje, 26 790 Eur vertės (2/3 dalies buvo vertė piniginė išraiška-17860 Eur), kuriame atsakovė ir gyvena (t. 2 b.l. 27), 5/8 dalys pastato-sodo namo (20766 Eur vetės) ir 5/8 dalys žemės sklypo (18854 Eur vertės) esančių Vilniaus m. sav. (duomenys neskelbtini) (b.l. 28-29).

Teismas konstatavo, kad ieškovės atstovo nurodytas turto atidalijimo būdas piniginiu ekvivalentu yra tinkamas, tačiau prieštarauja atsakovės A. P. interesams, kuri ginčo bute negyvena, neketina gyventi, neturi rakto, jos dalis mažiausia palyginus su kitomis bendrasavininkėmis, be to, pastaroji gyvena kitoje gyvenamojoje patalpoje –vieno kambario, 32,66 kv.m. bendro ploto bute, esančiame (duomenys neskelbtini) Vilniuje, 26 790 Eur vertės (jai priklausančio buto 2/3 dalies buto vertė piniginė išraiška-17 860 Eur) (t. 2 b.l. 27). Turimas darbo užmokestis yra nepakankamas piniginei kompensacijai išmokėti, pakankamų santaupų atsakovė neturi. Kitas nekilnojamasis turtas yra dalinis su kitais bendraturčiais ir jo vertė yra 24 762,50 Eur (5/8 nuo 20766 Eur + 5/8 nuo 18854 Eur) (b.l. 28-29), jo realizavimas būtų problematiškas.

Teismas taip pat konstatavo, kad atsakovė A. P. moka už jai tenkančią buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ¼ dalį, bet negyvena nurodytame bute, todėl ieškinio patenkinimo atveju nuosavybės dalis padidėtų, atitinkamai padidėtų ir komunalinių mokesčių našta, toks turto padalinimo būdas prieštarautų pastarosios interesams. Todėl ieškinys atsakovės A. P. atžvilgiu iš esmės yra atmestinas, nes nėra pagrįstas sprendime nurodytais motyvais. Teismas pažymėjo, kad likusioje dalyje tenkinti ieškinį dėl 3/16 dalies buto (1/2 nuo 3/8 dalies) bei ½ dalį piniginės kompensacijos (47 625 Lt) priteisimo iš kitos atsakovės E. M. nėra prasmės, nes vis tiek likusioje dalyje J. M. turės nuosavybės dalį (toje dalyje kurioje atmestas ieškinio reikalavimas A. P. atžvilgiu) ir bus neišspręstas turto atidalijimo klausimas.

Teismas, atmesdamas A. P. priešieškinį J. M. atžvilgiu konstatavo, kad J. M. ginčo bute, kaip ir A. P., negyvena nuo 2005 metų, tik išlaiko savo turto dalį, mokėdama komunalinius mokesčius (t. 1 b.l. 81-93), todėl ieškinio patenkinimo atveju J. M. nuosavybės dalis padidėtų, atitinkamai padidėtų ir komunalinių mokesčių našta, toks turto padalinimo būdas prieštarautų ieškovės interesams. Be to, 2015-03-10 J. M. likutis DNB banko sąskaitoje buvo 8 664,86 Eur (29918 Lt) (t. 1 b.l. 158-162), o gaunamos kas mėnesį piniginės lėšos sudaro 38,05 Eur (t. 1 b.l. 168-169, 173-175) bei 190,26 Eur invalidumo pensija (t. 2 b.l. 37), kas yra nepakankama 63 500 Lt (18390,87 Eur) piniginei kompensacijai sumokėti. Pažymėjo, kad priešieškiniu nėra procesinės galimybės patenkinti ieškinio reikalavimus atsakovei E. M., nes pastaroji bute gyvena ir suinteresuota butą išlaikyti.

Apeliaciniu skundu ieškovė (apeliantė) J. M. prašo panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimą dalyje dėl J. M. ieškinio ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškinio reikalavimus.

1. Ginčo bute gyvena tik E. M., kuriai priklauso 3/8 dalys. Butas yra 73,36 kv.m. bendro ploto, iš kurių beveik pusę sudaro bendro naudojimosi patalpos. Taigi E. M. realiai naudojasi kambariu ir visomis bendro naudojimosi patalpomis A. P. tenkančia dalimi bei J. M. dalimi, t.y. beveik visu butu. E. M. vienai, realiai naudotis butu naudinga ir ji akivaizdžiai nepaiso J. M. interesų.

2. Sprendime nurodoma, kad E. M. vidutinės mėnesinės draudžiamosios pajamos nuo 2014-08-01 iki 2014-10-31 buvo 2289,98 Lt, nuo 2014 m. lapkričio mėn. E. M. gauna nedarbo draudimo išmoką. Tačiau E. M. draudžiamųjų pajamų negavimas laiko atžvilgiu, sutampa su J. M. ieškinio pateikimu teismui. Tikėtina, kad ši atsakovė galėjo imtis priemonių jos pajamų sumažinimui.

3. J. M. yra 60 metų, ji yra neveiksni ir negali naudotis butu. Tai, kad priversta mokėti komunalinius mokesčius už daiktą, kuriuo negali realiai naudotis ir kurio jai nereikia- pažeidžia jos interesus. A. P. ir E. M. yra jaunos, paties paklausiausio amžiaus darbo rinkoje, todėl turi galimybę užsidirbti. J. M. prašoma priteisti kompensacija 13 793,15 Eur nėra tokia didelė. Atsakovės turinčios tiek nekilnojamojo turto, gali išmokėti kompensaciją.

Atsakovė A. P. su ieškovės apeliaciniu skundu nesutinka.

1. Sutinkamai su LR CK 4.80 str. 2 d. atidalinant butą pirmenybė yra teikiama atidalinimui natūra. Ieškovė ir jos globėjas niekada nesiėmė jokių veiksmų, kad galima būtų šį butą atidalinti ir jo dalį parduoti, atstovaujant ieškovės interesus. Kompensacija pinigais gali būti tik tada, kai nėra galimybės atidalinti turto natūra.

2. Sprendžiant klausimą apie prievartinės kompensacijos priteisimą ir prievartinį turto perdavimą, teismas privalo išsiaiškinti atsakovės galimybes padengti priteistą sumą. Atsakovė tokių galimybių neturi. Iš kitos pusės yra reikalaujama nustatyti tikslią kompensacijos sumą, todėl priverstinai vykdant teismo sprendimą ir antstoliui varžytinių metu pagal įstatymą sumažinus jau pirmose varžytinėse parduodamo turto vertę 30 procentų, nesigaus ši suma, o taip pat bus išieškomos antstolio patirtos vykdymo išlaidos. Tokiu būdu iš atsakovės A. P. be jokios kaltės bus atimtas ir kitas turtas, į kurį ieškovė negali pretenduoti.

3. Atsakovė A. P. butu niekada nesinaudojo ir jis jai nėra reikalingas. Teismo proceso metu atsakovė E. M. teismui patvirtino, kad ji viena naudojasi šiuo butu ir nori juo ir toliau naudotis. Atsiradus finansinei galimybei yra pasiruošusi išpirkti atsakovei A. P. priklausančią buto dalį.

Atsakovė E. M. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-04-30 dienos sprendimą nepakeistą.

1. Atsakovei priklausanti ginčo buto dalis yra vienintelė ieškovei nuosavybės teise priklausanti gyvenamoji patalpa. Įpareigojus atsakoves išpirkti iš ieškovės jai vienintelę nuosavybės teise priklausančią gyvenamąją patalpą, ieškovė nebeturėtų jokios gyvenamosios patalpos. Tai apsunkintų ieškovės integraciją į visuomenę ir sąlygotų papildomus nepatogumus - reikėtų ieškotis būsto nuomai. Be to, neaišku, ar būtų likę laisvų piniginių lėšų kitos gyvenamosios vietos įsigijimui.

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo metu jau buvo priimtas LR CK pakeitimo įstatymas, kuris įsigaliojo 2016-01-01 dieną. Jo 72 straipsnyje buvo numatyta, kad „iki šio įstatymo įsigaliojimo priimti teismo sprendimai, kuriais asmenys pripažinti neveiksniais, turi būti peržiūrėti per dvejus metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos LR CPK nustatyta tvarka. Taigi iki 2018-01-01 dienos turi būti peržiūrėtas ir teismo sprendimas, kuriuo ieškovė buvo pripažinta neveiksnia, atitinkamai, gali būti nustatyta, kad ieškovė, nors ir sirgdama lėtine psichine liga, gali gyventi dalinai savarankiškai su socialinio darbuotojo pagalba.

3. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovės E. M. draudžiamųjų pajamų negavimas laiko atžvilgiu sutampa su ieškovės ieškinio pateikimu teismui, todėl atsakovė E. M. nuslėpusi turtą, tikėtina, galėjo imtis priemonių ir jos pajamų sumažinimui. Tačiau byloje yra rašytinis įrodymas, 2013-01-30 dienos Darbo sutartis Nr. 954 (I t., b.l. 40-41), iš kurios matyti, kad atsakovė E. M. buvo įdarbinta Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centre pagal terminuotą darbo sutartį laikotarpiui nuo 2013-01-30 dienos iki 2014-10-31 dienos. Taigi atsakovė E. M. buvo atleista iš darbo pagrįstai, pasibaigus terminuotai darbo sutarčiai. Ši aplinkybė atitinkamai sąlygojo ir atsakovės E. M. pajamų sumažėjimą.

5. Atsakovės E. M. nekilnojamąjį turtą sudaro ginčo buto dalis ir butas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kurio ji negali parduoti ir kuriame ji negali gyventi, nes jame gyvena lėtiniu virusinio hepatitu C sergantis jos brolis P. M. (I t. 107-108). Be to, butas yra įkeistas bankui. P. M. netektas darbingumas yra lygus 60 procentų (I t., b.l. 45), netekto darbingumo pensija sudaro 107,19 Eur (370,12 Lt) per mėnesį (tai patvirtina 2014-10-28 dienos pažyma apie priskaičiuotas ir išmokėtas išmokas Nr. 11-48-9954, 11., b.l. 42-43). Taigi realiai šiai dienai ginčo buto dalis yra vienintelė atsakovės E. M. gyvenamoji vieta, be to, ji dar teikia finansinę pagalbą ir P. M.. Atsakovė E. M. 2004-12-02 dieną su SEB banku sudarė Kredito sutartį Nr. 1750418012566-07, pagal kurią gavo 29 034,32 Eur dydžio kreditą pirkti butui, esančiam (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Grąžintinas kredito likutis bylos nagrinėjimo iš esmės metu buvo lygus 17 576,02 Eur. Per mėnesį mokėtina kredito suma yra lygi apie 120 Eur. Taip pat atsakovei E. M. kas mėnesį reikalingos piniginės lėšos pragyvenimui (maistui, drabužiams) bei komunalinių mokesčių apmokėjimui. Atsakovė E. M. net ir dirbdama nebūtų pajėgi vien tik iš gaunamo atlyginimo išmokėti visą 13 793,15 Eur (47 625 Lt) kompensaciją iš karto (ypač įvertinus tai, kad atsakovė E. M. jau turi vieną kreditą).

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str.).

Bylos duomenimis nustatyta, kad dviejų kambarių butas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, priklauso trims savininkėms. Ieškovei J. M. ir atsakovei E. M. priklauso po 3/8 dalis šio buto, o atsakovei A. P. nuosavybės teise priklauso 1/4 dalis buto. Ieškiniu J. M. atstovaujama Prūdiškių socialinės globos namų prašė atidalinti ieškovei J. M. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančią 3/8 buto, esančio, (duomenys neskelbtini), Vilniuje dalį, ir šią buto dalį po lygiai priteisti atsakovėms E. M. ir A. P., o iš atsakovių priteisti 27 586,30 Eur piniginę kompensaciją už atsakovėms tenkančią atidalinto ieškovės buto dalį. Atsakovė A. P. priešieškiniu prašė atidalinti A. P. priklausančią bendrosios dalinės nuosavybės teise 1/4 dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir šią buto dalį priteisti J. M., o iš J. M. priteisti 18 390,87 Eur (63 500 Lt) kompensacij1 už jai tenkančią atidalintą A. P. priklausančią buto dalį A. P. naudai.

Pirmos instancijos teismas ieškinį ir priešieškinį atmetė. Apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo padavė J. M., atstovaujama Prūdiškių socialinės globos namų. Atsižvelgiant į tai, teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas nagrinėjamas skundžiamoje dalyje, t.y. dėl ieškovės reikalavimo atidalyti buto dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, priteisiant ieškovei iš atsakovių 27 586,30 Eur kompensaciją.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau-CK) 4.80 straipsnio 2 dalyje nustatytas atidalijimo iš bendrosios nuosavybės būdas – daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Taigi įstatymas prioritetą skiria atidalijimui natūra. Nesant galimybės suformuoti atskirą nekilnojamąjį daiktą, atidalijama paskiriant kompensaciją pinigais. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės paskiriant kompensaciją pinigais yra bendrojo daikto atidalijimo reikalavimo išimtis – visų pirma turi būti sprendžiamas jo atidalijimo natūra galimumas, net padarant atitinkamą (proporcingą) žalą daikto paskirčiai. Tik nesant galimybės atidalyti daikto natūra arba jei atidalijant natūra daiktą bus padaryta neproporcinga žala jo paskirčiai, atidalijamajam ar kitiems bendraturčiams gali būti priteisiama kompensacija pinigais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. V. R. , bylos Nr. 3K-7-466/2008).

Nagrinėjamu atveju ginčo buto dalyti natūra šalys nepageidavo. Tiek ieškovė, tiek atsakovė A. P. bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad butas joms nereikalingas, todėl prašė teismo atidalyti jų dalis iš bendrosios dalinės nuosavybės, joms priteisiant piniginę kompensaciją iš kitų bendrasavininkių. Priešingai, nei ieškovė ir atsakovė A. P., atsakovė E. M. savo bylos nagrinėjimo metu įrodinėjo, kad jai butas yra reikalingas, nes ji ginčo bute gyvena. Taigi nagrinėjamu atveju, teismo sprendimo išvada, kad ginčo butą atidalinti trims bendraturtėms natūra, yra neįmanoma, neginčijama.

Apeliantė, prašydama priteisti jai kompensaciją už jai tenkančią buto dalį, rėmėsi VĮ „Registrų centras“ esančia informacija, kur ginčo buto vertė nurodyta 73 563 Eur, tokiu būdu 3/8 dalių buto vertė yra 27 586,12 Eur. Būtent tokią sumą apeliantė prašė teismo priteisti iš atsakovių. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad būtina atidalijimo išmokant bendraturčiui piniginę kompensaciją sąlyga yra ta, kad ši piniginė kompensacija atitiktų atidalijamos dalies vertę. Dėl to prieš atidalijant bendraturčio dalį būtina išsiaiškinti, ar nėra ginčo dėl dalies dydžio ir parinkti teisingą kompensacijos dydį. Paprastai kompensacija pripažįstama teisinga, jeigu ji atitinka daikto dalies rinkos vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. L. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-213/2011). Atsakovė E. M. bylos nagrinėjimo metu su šia suma nesutiko, tačiau, kaip pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, pati jokių įrodymų apie ginčo buto vertę nepateikė. Taigi, pirmos instancijos teismas, vertindamas atsakovių galimybes sumokėti apeliantei 27 586,12 Eur kompensaciją, pagrįstai rėmėsi apeliantės nurodyta buto rinkos verte.

Sprendžiant, kuriam iš bendraturčių turtas priteistinas natūra, o kuriam – kompensacija, teismų praktikoje paprastai laikomasi nuostatos, kad kompensacija priteisiama tokį atidalijimo iš bendrosios nuosavybės būdą prašančiam taikyti bendraturčiui, nes tokiu atveju preziumuojama, kad jis, siekdamas nutraukti bendrą nuosavybės valdymą, sutinka gauti kompensaciją. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-780/2003; kt.). Taip pat svarbu nustatyti, kuris iš bendraturčių turi esminį interesą naudotis daiktu. Klausimas, ar bendraturčio interesas naudotis daiktu yra esminis, kiekvienu atveju sprendžiamas individualiai, ištyrus ir įvertinus ginčo šalių pateiktų įrodymų visetą apie bendraturčių poreikius naudotis bendru daiktu, atsižvelgiant į jų amžių, sveikatos būklę, profesinę veiklą, šeimos sudėtį ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2005).

Nagrinėjant kompensacijos pinigais priteisimo klausimą, taip pat svarbu ištirti, ar bendraturčiai išgali realiai sumokėti nustatyto dydžio kompensaciją, nes priešingu atveju teismo sprendimo vykdymas taptų komplikuotas – išieškojimą gali tekti nukreipti į atidalytą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-253/2011; kt.). Nagrinėjamos bylos atveju nustatyta, kad ginčo bute gyvena tik E. M.. Apeliantei J. M. Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2005-03-15 sprendimu ieškovė J. M. buvo pripažinta neveiksnia, jai įsteigta globa, o globėju paskirti Prūdiškių socialinės globos namai (buvęs pavadinimas - Psichoneurologinis pensionas). Šiuose globos namuose apeliantė gyvena nuo 2005 m.. Atsakovės A. P. gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini) Vilniuje, jai nuosavybės teise priklauso 2/3 dalys šio buto. Taip pat jai priklauso 5/8 dalys pastato-sodo namo ir 5/8 dalys žemės sklypo esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad atsakovės A. P. darbo užmokestis yra apie 500 Eur, santaupų neturi. Atsakovė E. M. niekur nedirba ir gauna po 188,25 Eur socialinio draudimo išmoką, santaupų neturi. Atsakovė E. M. taip pat moka bankui po 120 Eur kas mėnesį už banko suteiktą buto įsigijimui kreditą.

Apeliantė, kvestionuodama pirmos instancijos teismo sprendimą, nurodo, kad abi atsakovės yra pajėgios išpirkti apeliantės buto dalį. Nurodo, kad E. M. turi butą (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kurio vidutinė rinkos vertė 22 967 Eur, kurio neįregistravo taip galimai nuslėpdama jai priklausantį turtą. Taip pat pažymi, kad jos pajamos nuo 2014-08-01 iki 2014-10-31 buvo 2289,98 Lt, o nuo lapkričio mėn., gauna nedarbo draudimo išmoką, kas taip pat galimai reiškia, kad yra slepiamos jos realios pajamos. Teisėjų kolegija, nesutikdama su apeliantės argumentais, konstatuoja, kad šie apeliantės nurodomi teiginiai nepagrįsti jokiais įrodymais. Priešingai, į bylą pateikti įrodymai tvirtina, kad duomenys apie butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, jau buvo pateikti su atsiliepimu į ieškinį (t.1, b.l. 38). Be kita ko, pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą nors atsakovei E. M. šis butas nuosavybės teise ir priklauso, tačiau šiam butui yra taikoma hipoteka su sąlyga buto neperleisti turto trečiajam asmeniui. Taigi, tam, kad atsakovė galėtų sumokėti apeliantei už ginčo butą kompensaciją, atsakovei E. M. priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, parduoti negali. Apeliantės argumentus apie ieškinio pateikimo metu sumažėjusias atsakovės E. M. pajamas paneigia į bylą pateikta atsakovės E. M. 2013-01-30 darbo sutartis, kurioje nurodoma, kad sudaroma terminuota darbo sutartis iki 2014-10-31. Atsižvelgiant į byloje esančius duomenis, darytina išvada, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių gerą atsakovės E. M. turtinę padėtį.

Vertinant atsakovės A. P. finansines galimybes apeliantei sumokėti kompensaciją už apeliantei priklausančio ginčo buto dalį, visų pirma, atsižvelgtina į tai, kad atsakovė turi mažiausią nuosavybės dalį šiame bute - tik ¼ dalį ginčo buto. Ji šiame bute negyvena, tačiau moka komunalinius bei kitus su buto išlaikymu susijusius mokesčius. Šiai atsakovei kaip ir apeliantei butas nėra reikalingas, todėl jai priteisus apeliantės buto dalį, atsakovės A. P. nuosavybės dalis šiame bute padidėtų. Tokiu būdu, susidarytų situacija, kuomet atsakovė A. P. būtų įpareigota iš apeliantės nupirkti buto dalį, nors ji pati suinteresuota savo dalį parduoti kitoms bendrasavininkėms. Be to, atsakovės turtinė padėtis riboja jos galimybes išpirkti butą iš apeliantės. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų atsakovės A. P. atlyginimas nėra didelis, o jos turimas nekilnojamas turtas (2/3 buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje ir 5/8 žemės sklypo su statiniais, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje) yra kartu su kitais bendrasavininkais, kas taip pat apsunkina šios nuosavybės realizavimą. Remiantis išdėstytu, darytina išvada, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog toks atidalijimo būdas pažeistų atsakovės A. P. interesus.

Apeliantė skunde nurodo, kad J. M. yra 60 metų, ji yra neveiksni ir negali naudotis butu, todėl ginčo buto dalies turėjimas pažeidžia jos interesus, nes reikia šią nuosavybę išlaikyti. Atsakovės savo atsiliepimuose į apeliacinius skundu nurodo, kad kaip tik J. M. palikimas be buto pažeistų jos interesus, nes tenkinus apeliantės ieškinio reikalavimus, ji liktų be gyvenamosios vietos. Tai apsunkintų ieškovės galimybes integruotis į visuomenę.

Nuo 2016-01-01 įsigaliojusios naujos CK 2.10¹ straipsnio redakcijos, pagal kurią kasmet turės būti peržiūrima neveiksniais teismo pripažintų asmenų būklė. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso pakeitimo 2015 m. kovo 26 d. įstatymo Nr. XII-1566 72 str. iki šio įstatymo įsigaliojimo priimti teismo sprendimai, kuriais asmenys pripažinti neveiksniais, turi būti peržiūrėti per dvejus metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Pagal teismų sistemos LITEKO duomenis apeliantės J. M. būklė dar nėra peržiūrėta, tačiau atsižvelgiant į aukščiau paminėto įstatymo nuostatą, t. y. į tai, kad pagal naujai įsigaliojusio įstatymo nuostatas bus peržiūrėta apeliantės J. M. būklė, todėl neatmetama galimybė, kad ji bus pripažinta neveiksnia tik tam tikroje srityje ir ji galės gyventi savarankiškai. Todėl siekiant apsaugoti ir pačios apeliantės interesus, apeliacinis skundas netenkintinas.

Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teismo sprendimą skundžiamoje dalyje, kuri yra teisėta ir pagrįsta, materialinės ir procesinės teisės normos pritaikytos tinkamai, todėl skundžiamoje dalyje sprendimas paliktinas nepakeistas (LR CK 1.5 str., CPK 5 str., 7 str., 177 str. – 179 str., 320 str., 328 str.).

Vadovaudamasi LR civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.