Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės M. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 17 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovės ieškinį.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai

Atskirasis skundas netekinamas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, taip pat nėra objektyvių duomenų apie teismo šališkumą.

11. Apeliacijos objektą sudaro skundžiamos pirmosios instancijos teismo 2025 m. vasario 17 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti ieškovės ieškinį, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl ginčo esmės

12. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį atsisakė priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 2, 4 ir 5 punktų pagrindu, t. y. dėl to, kad: 1) ieškinys neteismingas tam teismui (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas); 2) yra įsiteisėjęs teismo arba arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo atsisakymą ieškinio ar patvirtinti šalių taikos sutartį (CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas); 3) teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

Dėl CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punkto

13. CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punktą pirmosios instancijos teismas pritaikė dėl to, kad nustatė, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. vasario 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-9312-842/2025 atsisakė priimti tapatų ieškinį. Skundžiamos nutarties priėmimo metu 2025 m. vasario 12 d. nutartis dar nebuvo įsiteisėjusi. Taip pat viena iš aplinkybių buvo ta, kad Vilniaus apygardos teismas 2025 m. vasario 4 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1608-1012/2025, atsisakė priimti ieškovės ieškinį dėl neteisėto praturtėjimo, turto grąžinimo ir slaugos išlaidų priteisimo (tų pačių 33 000 Eur priteisimo, kurių ieškovė reikalauja ir šioje byloje pateiktu ieškiniu), kuri taip pat nebuvo įsiteisėjusi.

14. CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintas atsisakymo priimti ieškinį pagrindas yra laikino pobūdžio, t. y. jis taikytinas tais atvejais, kai anksčiau iškeltoje byloje pagal tapatų ieškinį dar nėra priimtas procesą užbaigiantis teismo procesinis sprendimas. Atsisakymas priimti ieškinį šiuo pagrindu nereiškia, kad ieškovas nebegalės su tapačiu ieškiniu kreiptis į teismą ateityje. Tokios pasekmės atsiranda tik tuo atveju, kai anksčiau iškeltoje byloje yra priimamas ir įsiteisėja teismo sprendimas dėl ginčo esmės, arba anksčiau iškelta byla yra nutraukiama įstatyme nustatytais pagrindais (CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas, 294 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-128-823/2021, 16 punktas).

15. Ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2010; 2011 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-123/2011; 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2013; 2019 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390-823/2019; 2022 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-421/2022).

16. Remiantis LITEKO duomenimis, šiai dienai Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-9312-842/2025 įsiteisėjo 2025 m. vasario 21 d. Atskirasis skundas nebuvo paduotas. Atsižvelgus į pastarojoje byloje pateiktą ieškinį, matyti, kad kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovė teismo prašė pripažinti, kad tarp jos ir J. B. buvo sudaryta ginčo butų faktinė dovanojimo sutartis ir priteisti iš Lietuvos Respublikos 58 400 Eur kompensaciją; priteisti iš Lietuvos Respublikos 33 000 Eur velionio ligos (slaugos) išlaidų, t. y. sutampa abiejų ieškinių dalykas. Atsižvelgus į ieškinių turinį (pagrindą) bei bylos šalis, darytina išvada, kad sutampa ir ieškinio pagrindas bei bylos šalys, kadangi tiek šioje byloje, tiek ir civilinėje byloje Nr. e2-9312-842/2025 ieškiniai yra grindžiami identiškomis faktinėmis aplinkybėmis ir motyvais, ieškinys teikiamas tai pačiai atsakovei.

17. Vilniaus apygardos teismo 2025 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1608-1012/2025, kuria atsisakyta priimti ieškinį, kuriame buvo reiškiamas reikalavimas dėl 33 000 Eur slaugos išlaidų priteisimo, vis dar neįsiteisėjusi, byla perduota Lietuvos apeliaciniam teismui.

18. Atsižvelgiant į tai, kad skundžiamos nutarties priėmimo dieną Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 12 d. nutartis dar nebuvo įsiteisėjusi, taip pat į tai, kad šiai dienai nėra išnagrinėtas Vilniaus apygardos teismo 2025 m. vasario 4 d. nutarties pagrįstumas ir ieškinių priėmimo klausimas (civilinės bylos iškėlimo klausimas) išspręstas anksčiau nei šioje byloje, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, siekdamas išvengti rizikos dėl kelių analogiškų iškeltų civilinių bylų, pagrįstai pritaikė CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punktą.

Dėl CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto

19. CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintas draudimas iš naujo nagrinėti teismo išspręstą ginčą, pagal kurį teismas turi atsisakyti priimti ieškinį, jeigu yra įsiteisėjęs teismo ar arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo ieškinio atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad šia norma įstatymų leidėjas apsaugo, jog dėl vieno ir to paties ginčo nebūtų priimta kelių teismo sprendimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-123/2011). Draudimo kelti tapatų teismo išspręstam civilinį ginčą turinys detaliau atskleistas CPK 279 straipsnio 4 dalyje: sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai, nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, tačiau tai netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-602/2013).

20. Įsitikinimui, ar yra CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytas pagrindas atsisakyti priimti ieškinį, įprastai nepakanka nustatyti atskirų ieškinių elementų lingvistinių formuluočių tapatumo. Ieškiniai pripažįstami tapačiais, kai sutampa šie jų elementai: šalys, ieškinio dalykas, ieškinio faktinis pagrindas. Sprendžiant dėl šalių tapatumo, svarbu nustatyti, ar ieškovas ir atsakovas yra tie patys asmenys, kurie buvo šalys tą patį ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką turinčioje byloje; vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ne tiek reikalavimų lingvistinės formuluotės, kiek ginčo materialusis santykis, t. y. teisminio nagrinėjimo objektas ir gynybos būdas. Kadangi ieškinio pagrindą sudaro faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą, tai naujas ieškinys galimas tik kai nurodomos tokios aplinkybės, kurios nebuvo teisminio nagrinėjimo dalykas jau išnagrinėtoje byloje. Ieškinio pagrindas pripažįstamas tapačiu, kai ieškinys grindžiamas tais pačiais juridiniais faktais. Reikalavimo grindimas iš esmės tais pačiais, tačiau papildytais ar patikslintais faktais, taip pat reiškia tapataus ieškinio pareiškimo situaciją. Pripažįstant bylas tapačiomis, turi būti nustatyti visi bylų tapatumo požymiai, o nesant bent vieno pirmiau nurodyto požymio, nėra pagrindo konstatuoti, jog bylos tapačios, bei atsisakyti priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-784-912/2024).

21. Remiantis LITEKO duomenimis, nustatyta, kad ieškovė jau ne kartą yra kreipusis į teismą, reikšdama reikalavimus, susijusius su minėtų ginčo butų nuosavybės teisės nustatymu:

21.1. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 31 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-242-642/2014 atmestas ieškovės ieškinys VMI dėl nuosavybės teisių į ginčo turtą pripažinimo, kuriuo ji teismo prašė pripažinti jai nuosavybės teisę į turtą, priklausiusį J. B. nuosavybės teise – ginčo butus ir 3 800 vnt. AB „Mažeikių nafta“ akcijas. Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. lapkričio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-829-163/2014 panaikino 2014 m. sausio 31 d. sprendimą ir bylą grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tačiau Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-145-639/2015 ieškovės patikslintą ieškinį atmetė. Nors patikslintu ieškiniu buvo išplėsti ieškinio reikalavimai (suformuluotas reikalavimas panaikinti 2014 m. rugsėjo 22 d. išduotą valstybei palikimo perėjimo liudijimą, nuosavybės teisės padalijimo tarp ieškovės ir valstybės), tačiau ieškinio reikalavimai pripažinti nuosavybės teisę į turtą, priklausiusį J. B. išliko (prašė ieškovei priteisti 3/4 dalis turto). Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-128-460/2016 pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas. Ieškovė dėl nurodytų procesinių sprendimų pateikė kasacinį skundą, tačiau jį atsisakyta priimti (byla Nr. CIK-1326/2016), o jos teiktas pareiškimas dėl proceso atnaujinimo 2017 m. sausio 31 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. A2-1739-512/2017 netenkintas.

21.2. Klaipėdos apylinkės teismas 2018 m. kovo 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2744-965/2018 atmetė ieškovės ieškinį, kuriuo ji teismo prašė pripažinti negaliojančiu Klaipėdos miesto 13-ojo notarų biuro notarės Dalios Rogovaitės 2014 m. rugsėjo 22 d. išduotą palikimo perėjimo valstybei liudijimą, kurio pagrindu valstybė paveldėjo J. B., ginčo turtą, t. y. ginčo butus ir 4 030 vnt. AB „Klaipėdos nafta“ paprastųjų vardinių akcijų. Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. lapkričio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-995-513/2018 pastarąjį sprendimą paliko nepakeistą.

21.3. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. lapkričio 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-3725-232/2020 atmetė ieškovės ieškinį, kuriuo ji teismo prašė pripažinti negaliojančiu Klaipėdos miesto 13-ojo notarų biuro notarės Dalios Rogovaitės 2014 m. rugsėjo 22 d. išduotą palikimo perėjimo valstybei liudijimą, taikyti restituciją ir šalis grąžinti į ankstesnę padėtį; pripažinti galiojančiu ieškovės ir J. B. susitarimą dėl jo išlaikymo iki gyvos galvos, kad rentos gavėjas J. B. perdavė jam priklausantį turtą ieškovei nuosavybės teise, o rentos mokėtoja ieškovė įsipareigojo išlaikyti rentos gavėją iki gyvos galvos. Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. spalio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-512-516/2021 pastarąjį sprendimą paliko nepakeistą.

21.4. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. lapkričio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-3118-603/2024 atsisakė priimti ieškovės ieškinį, kuriuo ji prašė įpareigoti Lietuvos Respublikos Seimą priimti partnerystės įstatymą ar kitą nesusituokusių asmenų reglamentuojantį teisės aktą; pripažinti negaliojančiu 2014 m. rugsėjo 22 d. išduotą palikimo perėjimo valstybei liudijimą, taikyti restituciją ir šalis grąžinti į pirmykštę padėtį; 3) panaikinti Lietuvos Respublikos vardu registruoto buto, esančio (duomenys neskelbtini), ir buto, (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją; 4) nustatyti juridinę reikšmę turinti faktą, kad ieškovė po J. B. mirties priėmė jo palikimą, t. y. butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir iki šiol juos valdo; atnaujinti terminą dėl ieškinio reikalavimo nustatant juridinę reikšmę turintį faktą; priteisti iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės 100 000 Eur neturtinės žalos. Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. vasario 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-29-553/2025 pastarąją nutartį paliko nepakeistą.

21.5. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. vasario 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1608-1012/2025 atsisakė priimti ieškovės ieškinį, kuriuo ji teismo prašė pripažinti, kad atsakovė, įgydama paveldėjimo teisės pagrindu nuosavybės teises į ginčo butus, neteisėtai praturtėjo ir grąžinti minimą turtą ieškovei; teismui netenkinus pirmojo reikalavimo, priteisti ieškovei iš Lietuvos Respublikos 33 000 Eur J. B. ligos (slaugos) išlaidų; atnaujinti senaties terminą šiam ieškiniui paduoti. Teismas nustatė, kad ieškovė, siekdama, jog jai būtų pripažinta nuosavybės teisė į J. B. iki mirties turėtą ir valdytą nekilnojamąjį turtą, kiekvieną kartą kreipdamasi į teismą iš esmės nurodydavo tas pačias aplinkybes, t. y. kad jie su mirusiuoju gyveno 20 metų, vedė bendrą ūkį ir kt. Ieškovė nurodydavo tik kitą teisės normą, kuria remdamasi prašė patenkinti jos reikalavimus. Iš nurodytose bylose esančių duomenų nustatyta, kad ieškovė prašė pripažinti, jog susiklostė kartu gyvenančių asmenų jungtinės veiklos santykiai. Vėliau ji pakeitė poziciją ir ieškinio reikalavimus grindė jos ir J. B. sudarytą sandoriu dėl išlaikymo iki gyvos galvos. Pažymėtina, kad teismai atmetė visus apeliantės ieškinius kaip neįrodytus. Ieškovė, įrodinėdama jungtinės veikslo teisinių santykių buvimą, rėmėsi aplinkybe, kad ji su J. B. gyveno kartu, vedė bendrą ūkį, jie rūpinosi vienas kitu bei siekė sukurti bendrąją dalinę nuosavybę. Kitoje byloje apeliantė siekė įrodyti, kad gyvenimas kartu, bendro ūkio vedimas, rūpinimasis kartu gyvenančiu asmeniu liudija buvus susitarimą dėl turto perleidimo jos nuosavybėn už turto savininkui teikiamą išlaikymą bei priežiūrą (Nutarties 11 punktas). Nutartis dar nėra įsiteisėjusi, dėl jos paduotas atskirasis skundas (Civilinė byla Nr.: e2-272-XX/2025).

22. Nagrinėjamu atveju ieškovė reikalavimą, kaip ir ankstesnėse bylose, grindžia tuo, kad tarp jos ir velionio J. B. buvo susiklostę jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai, ieškovė daugiau kaip 20 metų vedė bendrą ūkį su velioniu, juo rūpinosi, slaugė jį ir jo tetą, prisidėjo savo lėšomis prie turto išlaikymo ir pagerinimo, todėl valstybė neteisėtai paveldėjo šį turtą. Taigi darytina išvada, kad ieškovės pateikto ieškinio faktinis pagrindas yra tapatus kaip anksčiau išnagrinėtose civilinėse bylose. Dėl šių aplinkybių teismai jau yra pasisakę ir jas išsamiai išnagrinėję, t. y. jos ir mirusiojo gyvenimo kartu, rūpinimosi mirusiuoju, prisidėjimo prie mirusiajam priklausiusio turto išlaikymo ir pagerinimo. Pasisakant dėl tapačių bylos šalių nurodytina, kad visuose nurodytuose teisminiuose procesuose jos buvo identiškos, t. y. visuomet bylose atsakove buvo traukiama valstybė, kadangi esminis ieškovės tikslas nuosavybės teises pripažinimas. Aplinkybė, kad dalyje bylų bylos šalimi buvo notarė, Lietuvos Respublikos Seimas ar Teisingumo ministerija nekeičia pastarosios išvados, kadangi tai nulėmė reikalavimų dėl partnerystės įstatymo ar kito nesusituokusių asmenų teises reglamentuojančio teisės akto priėmimo ir neturtinės žalos priteisimo pareiškimas, kuriuos buvo atsisakyta priimti kitais CPK pagrindai.

23. Vertinant ieškinio dalykų (reikalavimų) sutaptį, sutiktina, kad ankstesnėse bylose ieškovė nereiškė reikalavimo dėl dovanojimo sutarties sudarymo fakto konstatavimo ir kompensacijos už prarastą nuosavybę priteisimo, tačiau atsižvelgiant į tai, jog ieškinys grindžiamas tuo pačiu faktiniu pagrindu, akivaizdu, kad ieškovė siekia naujo ir kitokio jau nustatytų teisinių santykių ir faktinių bylos aplinkybių įvertinimo, kuris būtų palankus apeliantei. Ieškovė iš esmės pakartotinai siekia nuosavybės teisės į butus pripažinimo, tačiau šiuo atveju neginčydama paveldėjimo teisės liudijimo, o siekdama jos nuosavybės teisės į ginčo butus konstatavo ir piniginės kompensacijos priteisimo valstybei atitekusios jos nuosavybės dalies. Be to, dovanojimo sutarties sudarymo faktą ieškovė motyvuoja jungtinės veiklos (partnerystės) tarp jos ir velionio faktu, cituoja su tuo susijusią teismų praktiką, tačiau jau minėtais ankstesniais teismų procesiniais sprendimais konstatuota, kad ginčo butai negalėjo būti jungtinės veiklos sutarties dalyvių bendras tikslas, ieškovė ir J. B. nebuvo sudarę susitarimo dėl bendros dalinės nuosavybės sukūrimo

24. Be to, kaip buvo konstatavęs Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. spalio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-512-516/2021, ieškovė taip pat buvo iškėlusi versiją, kad jos gyvenimas kartu J. B., bendro ūkio vedimas, rūpinimasis kartu gyvenančiu asmeniu liudija buvus susitarimą dėl turto perleidimo jos nuosavybėn už turto savininkui teikiamą išlaikymą bei priežiūrą. Lietuvos apeliacinis teismas taip pat konstatavo, kad jokio konkretaus ir realaus susitarimo dėl išlaikymo iki gyvos galvos, pagal kurį ieškovė būtų prisiėmusi konkrečius įsipareigojimus išlaikyti J. B. ir jį prižiūrėti, o ginčo turtas, kaip įrodinėja ieškovė, jai buvo faktiškai perleistas nuosavybėn, ieškovė ir J. B. nebuvo sudarę, t. y. konstatuota, kad apeliantė neįrodė, jog J. B. perleido jai nuosavybės teisę į jam priklausiusį ginčo turtą (Nutarties 23 ir 29 punktai).

25. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į aptartus teismų procesinius sprendimus padaro išvadą, kad jau yra pasisakyta dėl ieškovės pareikšto ieškinio dalyko ir faktinio pagrindo ankstesniais teismų sprendimais ir nutartimis, byloje dalyvauja tos pačios šalys, o ieškovė, pasitelkdama lingvistinę formuluotę ar dar vieną teisės normą, siekia naujo, pakartotinio ir apeliantei palankaus tarp jos iš J. B. aptartų teisinių santykių ir faktinių aplinkybių įvertinimo, nors pati ieškovė ankstesnėse bylose pasinaudojo tiek teise į apeliaciją, tiek ir teise pateikti prašymą dėl proceso atnaujinimo. Spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti ieškinį ir CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.

Dėl CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punkto

26. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovės pateiktas ieškinys nėra teismingas Vilniaus miesto apylinkės teismui, nes ieškovė reiškia reikalavimą dėl daiktinių (nuosavybės) teisių į nekilnojamuosius daiktus ir sprendė, kad šios išvados nekeičia aplinkybė, jog šiuo atveju ieškovė prašo priteisti iš atsakovės piniginę kompensaciją, kadangi kaip kompensacijos mokėjimo pagrindą ieškovė nurodo faktą, kad jai nuosavybės teise turėtų priklausyti po ½ dalį ginčo butų. Laikė, kad ieškinys turi būti reiškiamas pagal ginčo nekilnojamojo turto buvimo vietą.

27. Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlyga. Teritorinis teismingumas skirstomas į bendrąjį (CPK 29 straipsnis), alternatyvųjį (CPK 30 straipsnis), išimtinį (CPK 31 straipsnis), sutartinį (CPK 32 straipsnis) ar kelių tarpusavyje susijusių bylų teismingumą (CPK 33 straipsnis). Pagal bendrojo teismingumo taisyklę ieškinys pareiškiamas pagal atsakovo gyvenamąją (buveinės) vietą (CPK 29 straipsnis). Pagal išimtinio teismingumo taisyklę ieškiniai dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą, dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu, išskyrus pareiškimus dėl sutuoktinių turto padalijimo santuokos nutraukimo bylose, dėl arešto nekilnojamam daiktui panaikinimo teismingi nekilnojamojo daikto ar pagrindinės jo dalies buvimo vietos teismui (CPK 31 straipsnio 1 dalis). Išimtinis teismingumas negali būti šalių susitarimu keičiamas (CPK 32 straipsnio 2 dalis).

28. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant bendrojo ir išimtinio teritorinio teismingumo atribojimo klausimą, lemiamą reikšmę turi nagrinėjamo ginčo sąsaja su nekilnojamojo daikto teisiniu režimu. Bet kuriuo atveju, nustačius, kad ginčas tarp šalių kilęs dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą, ieškinys turi būti reiškiamas nekilnojamojo daikto ar jo pagrindinės dalies buvimo vietos teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-1075/2020).

29. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą sprendžia, kad ieškovė ieškinio reikalavimą dėl kompensacijos priteisimo kildina būtent iš nuosavybės teisinių santykių, t. y. jog ieškovės keliamas reikalavimas yra tiesiogiai susijęs su daiktinėmis teisėmis į ginčo butus. Nepaisant to, kad ieškinyje nėra aiškiai suformuluotas reikalavimas pripažinti nuosavybės teisę į ginčo butus ir netgi priteisus kompensaciją nebūtų tiesiogiai keičiamas ginčo butų teisinis režimas, tačiau tam, kad būtų pagrindas kompensaciją priteisti, turi būti konstatuota ieškovės nuosavybės teisė į ginčo butus pagal dovanojimo teisės sutartis ir atliktos ginčo butų dalybos tarp valstybės ir ieškovės. Dėl to darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškinys dėl kompensacijos priteisimo dėl prarastos nuosavybės teisės turi būti teikiamas pagal nekilnojamojo turto buvimo vietą, nes yra susijęs dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą.

30. Ieškovė ieškinį teikia taip pat ir dėl 33 000 Eur dydžio slaugos išlaidų priteisimo. Pirmosios instancijos teismas dėl tokio pobūdžio reikalavimo teismingumo nepasisakė, tačiau pažymėtina, kad tuo atveju, kai vienas iš ieškovo reikalavimų turi būti pareiškiamas pagal išimtinio teismingumo taisykles, ieškinys paduodamas pagal išimtinio teismingumo taisykles (CPK 33 straipsnio 3 dalis). Tai reiškia, kad nustačius, jog ieškinys teismingas pagal nekilnojamojo daikto vietą, net ir esant ieškinio reikalavimams, kuriems taikomas bendrasis teismingumas, prioritetas suteikiamas išimtiniam teritoriniam teismingumui.

31. Taip pat atmestinas apeliantės argumentas, kad teismas, atsisakydamas priimti ieškovės ieškinį, nepasisakė dėl ieškinyje aptartų teisinių argumentų nepasisakė. Iškeliant civilinę bylą, teismas nesprendžia ieškinio pagrįstumo klausimo, o tik formaliai patikrina, ar ieškovas pateikė įrodymus ieškinyje nurodytoms aplinkybėms pagrįsti, ar ieškinys atitinka įstatyme nustatytus formaliuosius jam keliamus reikalavimus (suformuluotas ieškinio dalykas, sumokėtas žyminis mokestis ir pan.), todėl pirmosios instancijos teismas neprivalėjo pasisakyti dėl ieškinyje nurodytų motyvų.

Dėl procesinės bylos baigties

32. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nėra pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties apelianto atskirojo skundo motyvais, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į konkrečios situacijos specifiką, todėl apelianto atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

33. Kiti atskirajame skunde išdėstyti argumentai esminės reikšmės, vertinant skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, neturi, todėl apeliacinės instancijos teismas jų neanalizuoja ir nevertina (CPK 2, 3, 7, 178, 185 straipsniai). Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą, kai yra atskleista bylos esmė, neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,

nutaria:

Atskirąjį skundą atmesti.

Skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.