- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-11-26
- Bylos Nr.
- e2-15078-1099/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-09987-2024-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Pavel Liubkevič
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Mano Būstas Sostinė“
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės
- Trečiasis asmuo
- V. V.
dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Mano Būstas Sostinė“ atstovui advokato padėjėjui M. B.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Mano Būstas Sostinė“ ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo V. V. (V. V.).
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Bylos esmė
1. Byloje kilo ginčas dėl skolos už suteiktas bendrosios dalinės nuosavybės administravimo, eksploatavimo ir komunalines paslaugas teisėtumo bei pagrįstumo, taip pat ieškinio senaties termino taikymo.
II. Šalių nurodytos aplinkybės ir argumentai
2. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Mano Būstas Sostinė“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo priteisti iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės 1 692,13 Eur skolą, 188,01 Eur palūkanas, 5 proc. metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.
3. Ieškovė ieškinyje ir dublike nurodo, kad teikia namui, esančiam (duomenys neskelbtini), Vilniuje, butų ir kitų patalpų savininkų nuosavybės administravimo, eksploatavimo ir komunalines paslaugas. Butas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei. Aiškina, kad šio buto įsiskolinimas ieškovei už laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2019 m. spalio 31 d. suteiktas paslaugas sudaro 1 692,13 Eur, taip pat paskaičiuotos 188,01 Eur dydžio palūkanos (atkreipia dėmesį į tai, kad bendros palūkanos sudaro 419,25 Eur, tačiau ieškovė prašo tik dalies šių palūkanų priteisimo). Ieškovės teigimu, butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, taip pat reguliariai daryti atsiskaitymus, kaupti lėšas, kurios bus skiriamos namui atnaujinti, todėl atsakovė turi apmokėti susidariusią skolą už ieškovės suteiktas paslaugas.
4. Pažymi, kad šiuo atveju reiškiamas reikalavimas dėl išlaidų priteisimo iš turto savininko už namo bendrojo naudojimo objekto išlaikymą ir priežiūrą, t. y. išlaidos susidariusios iš savininkui tenkančios įstatyminės ir imperatyvios pareigos išlaikyti nuosavybę. Anot ieškovės, teisės aktai numato tik kelias išimtis, kada turto savininkas gali nevykdyti tokios pareigos, tai įtvirtinta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.83 straipsnio 4 dalyje – buto ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) neprivalo apmokėti išlaidų, dėl kurių jis nėra davęs sutikimo ir kurios nesusijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais arba dėl kurių nėra priimtas butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo sprendimas šio kodekso 4.84 ir 4.85 straipsniuose nustatyta tvarka.
5. Be to, ieškovė remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, nurodytais 2021 m. liepos 8 d. nutartyje Nr. e3K-3-214-916/2021, kurioje, be kita ko, nurodyta, jog tam, kad būtų konstatuotas teisinis pagrindas administratoriui kreiptis dėl bendro naudojimo objektų išlaikymo ir administravimo bei kitų jo teikiamų paslaugų apmokėjimo į gyvenamųjų patalpų nuomininką, turi būti nustatytos trys kumuliatyvios sąlygos: pirma – savivaldybės ir joms priklausančių gyvenamųjų patalpų nuomotojai yra pasinaudoję teise nuomos sutartyje nustatyti, jog bendrojo naudojimo objektų išlaikymo ir administravimo išlaidas bendrosios nuosavybės administratoriui apmoka ne patys patalpų savininkai, o nuomininkai; antra – konkrečiu buto ar kitos patalpos nuomojimo atveju turi būti įrodyta, kad tokia sutartimi yra nustatyta išlaidų, susijusių su namo bendrojo naudojimo objektų (bendrosios dalinės nuosavybės) administravimu ir nuolatine technine priežiūra (eksploatavimu), apmokėjimo tvarka, pagal kurią nuomininkas įsipareigoja apmokėti išlaidas, kurias pagal įstatymą tenka apmokėti butų ir kitų patalpų savininkui; trečia – su tokios sutarties turiniu yra supažindinti tretieji asmenys, ypač teikiantys bendrosios nuosavybės teise valdomo turto administravimo paslaugas, t. y. tokia sutartis yra išviešinta įstatymų nustatyta tvarka.
6. Ieškovės vertinimu, atsakovė neįrodė, kad egzistuoja visos 3 kumuliatyvios sąlygos, jog atsakovės turima pareiga buvo perkelta nuomininkui, t. y. sutartis (2001 m. lapkričio 16 d.), sudaryta su buvusia nuomininke (G. V.), kurios teises ir pareigas perėmė trečiasis asmuo V. V., nebuvo išviešinta teisės aktų nustatyta tvarka; antra, minėtoje sutartyje nėra konkrečiai aptarta išlaidų už bendrojo naudojimo objektų administravimą mokėjimo tvarka, nėra aišku ar sutartyje nurodyti komunaliniai mokesčiai apima ir mokesčius už bendrojo naudojimo patalpų administravimą ir kitus mokesčius, iš sutarties turinio nenustatyta ar mokesčiai mokami tiesiogiai nuomotojui ar paslaugų teikėjams.
7. Pažymi, kad turto savininkui teikiant socialinio būsto nuomos paslaugas, tenka papildoma pareiga kontroliuoti bei prižiūrėti ar nuomininkai tinkamai ir laiku vykdo turimas pareigas, įskaitant ir ar yra vykdomos turimos pareigos (jeigu susitariama) mokant mokesčius, tačiau atsakovė buvo nerūpestinga turto savininkė ir leido susidaryti situacijai, jog nebuvo mokami jokie mokesčiai. Be to, atsakovė, kaip rūpestinga nekilnojamojo turto objekto savininkė, žinojo kas administruoja ginčo namą, todėl galėjo kreiptis į ieškovę dėl sąskaitų gavimo (jeigu jų, kaip teigia, neturėjo), nors visos sąskaitos atsakovei buvo siunčiamos. Kita vertus, teismų praktikoje yra laikomasi nuoseklios pozicijos, jog sąskaitos negavimas ar jos pavėluotas išrašymas neatleidžia nuo pareigos apmokėti priskaičiuotas išlaidas.
8. Ieškovė, nesutikdama su atsakovės pozicija dėl ieškinio senaties termino taikymo, teigia, kad ieškovė kiekvieną mėnesį už suteiktas paslaugas išrašinėjo sąskaitą ir nustatė apmokėjimo terminą; sąskaitoje įrašomos ne tik einamojo mėnesio išlaidos, bet ir nesumokėtos išlaidos už ankstesnius periodus, todėl, anot ieškovės, tokiu būdu turto savininkui pratęsiamas terminas apmokėti išlaidas už ankstesnius periodus bei nustatomas terminas apmokėti einamojo mėnesio išlaidas. Aiškina, kad nagrinėjamu atveju 2019 m. spalio mėn. buvo išrašyta paskutinė sąskaita ir nustatytas terminas iki 2019 m. lapkričio 30 d. apmokėti visą periodo skolą, t. y. 1 880,64 Eur, o atsakovei jos neapmokėjus nustatytu terminu, tik tada prasidėjo 10 m. ieškinio senaties terminas dėl skolos priteisimo, kurios yra reikalaujama pareikštu ieškiniu.
9. Ieškovės atstovas teismo posėdžio metu iš esmės palaikė ieškovės procesiniuose dokumentuose nurodytą poziciją ir prašė ieškinį tenkinti. Pakartotinai paaiškino, kad nagrinėjamu atveju nuomos sutartis su ginčo bute gyvenusiais asmenimis nebuvo išviešinta, taip pat nuomos sutartyje nebuvo aiškiai nurodyta kas privalo mokėti mokesčius ieškovei, todėl prievolė juos mokėti teko būtent atsakovei, kaip minėto buto savininkei. Taip pat nesutiko su atsakovės pozicija dėl galimai praleisto ieškinio senaties termino ir teigė, jog šiuo atveju taikytinas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas, o ne sutrumpintas penkerių metų, kadangi ieškovės prašomi priteisti mokesčiai negali būti prilyginami periodinėms išmokoms, nes sumos kiekvieną mėnesį skirtingos, skiriasi tarifai, ne visos paslaugos teikiamos pastoviai. Be to, aiškino, kad kiekvieną mėnesį buvo išrašoma nauja sąskaita su bendros skolos dydžiu, taigi mokėjimo terminai iš esmės buvo atidedami, todėl ieškinio senaties terminas nėra praleistas. Patvirtino, kad 2013 m. spalio mėn., nuo kada prašoma priteisti skaičiuotus mokesčius, jau egzistavo ir ankstesnė atsakovės skola (apie 500 Eur), tačiau dėl pakankamai ilgo laiko ieškovė negali sukonkretinti už kokį laikotarpį susidarė minėta skola.
Atsiliepimas
10. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime į ieškinį ir triplike su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti.
11. Nurodo, kad ginčo butas (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise iš tiesų priklauso Vilniaus miesto savivaldybei. Aiškina, kad UAB „Karoliniškių būstas“ 2001 m. lapkričio 16 d. su G. V. sudarė Vilniaus miesto savivaldybės butų fondo gyvenamosios patalpos nuomos sutartį Nr. 87, kurios pagrindu jai ir jos šeimos nariams buvo išnuomotas ginčo butas. Teigia, kad G. V. mirė (duomenys neskelbtini), tačiau šiame bute liko gyventi jos vyras V. V., su kuriuo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 3 d. sprendimu (priimtu civilinėje byloje Nr. e2-505-391/2015) nuspręsta nutraukti buto nuomos teisinius santykius bei jį iškeldinti iš ginčo buto; faktiškai trečiasis asmuo iš buto išsikeldino 2017 m. vasario 24 d.
12. Anot atsakovės, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimo Nr. 1-1142 1 punktu buvo nuspręsta įrašyti ginčo butą į Vilniaus miesto savivaldybės socialinio būsto fondo sąrašą ir išnuomoti jį kitiems asmenims; perdavimo-priėmimo aktas pasirašytas 2018 m. sausio 8 d.
13. Atsakovė pažymi, kad iš ieškovės pateiktų palūkanų ir skolos paskaičiavimo lentelių matyti, jog 2013 m. spalio mėn. pradžiai nurodomas skolos likutis 528,37 Eur, todėl, anot atsakovės, skolą ir palūkanas norima prisiteisti ne nuo 2013 m. spalio 1 d., tačiau maždaug apie 2 metus atgal (nuo 2011 m. pabaigos ar 2012 m. pradžios). Be to, ieškovė iš esmės prašo priteisti už suteiktas paslaugas iki 2017 m. kovo 1 d., o toliau kas mėnesį iki 2019 m. spalio 31 d. skaičiuotos tik palūkanos. Atsakovė pabrėžia, kad jai jokios sąskaitos nebuvo siunčiamos ir nebuvo reikalaujama mokėti skolą. Atsakovės vertinimu, ieškovės prašomos priteisti skolos susidarymo laikotarpiu bute gyveno mirusios nuomininkės G. V. vyras V. V., kuris ir privalėjo mokėti už jam suteiktas paslaugas, atitinkamai atsakovei neatsirado prievolės atsiskaityti už ginčo laikotarpiu ieškovės suteiktas paslaugas.
14. Nurodo, kad vien ta aplinkybė, jog atsakovei priklauso ginčo butas nesudaro pagrindo reikalauti iš jos skolos už buto administravimo, eksploatavimo ir komunalines paslaugas priteisimo. Atsakovės įsitikinimu, ieškovės reikalavimai negali būti laikomi pagrįstais ir tenkinami, kadangi tokiu būdu būtų formuojama ydinga teismų praktika, kuomet faktinis vartotojas, nevykdydamas tinkamai savo įsipareigojimų, išvengtų atsakomybės ir neigiamų padarinių našta nepagrįstai būtų perkeliama gyvenamųjų patalpų savininkui.
15. Be to, atsakovė teigia, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą dėl dalies skolos ir palūkanų priteisimo, kadangi ieškovė ieškinį pateikė tik 2024 m. birželio 26 d., o skolą bei palūkanas prašo priteisti nuo 2013 m. spalio 1 d. ir dar nurodo šiai datai skolos likutį 528,37 Eur.
16. Teigia, kad išrašytose sąskaitose už daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administravimą, priežiūrą ir kitas paslaugas kiekvieną mėnesį (periodiškai) nurodomos konkrečios (tokios pačios) pinigų sumos administravimo, šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros, bendro naudojimo objektų nuolatinės techninės priežiūros paslaugoms, tai patvirtina, jog šie mokėjimai atitinka visus periodinių išmokų požymius, t. y. nurodyti mokėjimai yra mokėtini periodiškai, kas mėnesį, mokėjimo dydis yra vienodas. Taigi, minėti mokėjimai, anot atsakovės, visiškai atitinka CK 1.125 straipsnio 10 dalyje nurodomų periodinių išmokų požymius, todėl šiuo atveju ieškovės pareikštiems reikalavimams nurodytoje dalyje turi būti taikytinas sutrumpintas 5 metų ieškinio senaties terminas.
Šalies argumentai
17. Atsakovės atstovė teismo posėdžio metu iš esmės palaikė atsakovės procesiniuose dokumentuose nurodytą poziciją, su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Paaiškino, kad nagrinėjamu atveju iš esmės net neaiškus prašomos priteisti skolos susidarymo laikotarpis, nes 2013 m. spalio mėn. jau egzistavo virš 500 Eur skola, kuri susidarė nežinia už kokį laikotarpį; be to, į skolos skaičiavimus įtraukti delspinigiai bei palūkanos, kurie neaišku kaip apskaičiuoti. Pakartotinai pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ginčo bute aktualų laikotarpį gyveno trečiasis asmuo, todėl pareiga apmokėti už ieškovės suteiktas paslaugas tenka būtent jam, o ne atsakovei, nepaisant to, jog nuomos sutartis nebuvo išviešinta. Nurodė, kad ieškovės prašomos priteisti sumos laikytinos periodinėmis, todėl taikytinas 5 metų ieškinio senaties terminas, kurį ieškovė praleido. Vien ta aplinkybė, jog paskutinė sąskaita išrašyta 2019 m. (ir tai tik palūkanų), nereiškia, jog visas ieškinio senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo jos išrašymo, o ne nuo kiekvienos sąskaitos apmokėjimo termino atskirai. Pažymėjo, kad ieškovės prašomos atstovavimo išlaidos nepagrįstai didelės, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą.
18. Trečiasis asmuo V. V. (V. V.) per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškovės ieškinį nepateikė.
III. Byloje nustatytos reikšmingos ginčui išspręsti aplinkybės
Motyvuojamoji dalis
19. Iš byloje pateiktų rašytinių duomenų ir šalių paaiškinimų nustatyta (ir ginčo dėl to byloje nekilo), kad ieškovė buvo/yra paskirta gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės objektų administratore.
20. Butas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisėmis nuo 1998 m. liepos 13 d. priklauso atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei. Be to, Nekilnojamojo turto registre yra išviešinta, kad 2017 m. spalio 26 d. buvo sudaryta šio buto nuomos sutartis su J. P.; taip pat įregistruoti vėlesni įrašai apie naujas nuomos sutartis, sudarytas su minėta nuomininke. Kitų įrašų apie ankstesnes ginčo buto nuomos sutartis registrų išraše nėra nurodyta.
21. Iš bylos duomenų nustatyta, kad UAB „Karoliniškių būstas“ 2001 m. lapkričio 16 d. su G. V. sudarė Vilniaus miesto savivaldybės butų fondo gyvenamosios patalpos nuomos sutartį Nr. 87, kurios pagrindu jai ir jos šeimos nariams buvo išnuomotas ginčo butas. Nustatyta, kad G. V. mirė (duomenys neskelbtini), tačiau šiame bute liko gyventi jos vyras V. V., su kuriuo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 3 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-5050-391/2015, nuspręsta nutraukti buto nuomos teisinius santykius bei jį iškeldinti iš ginčo buto; faktiškai trečiasis asmuo iš buto išsikeldino 2017 m. vasario 24 d.
22. Nauja nuomos sutartis su kita nuomininke, kaip minėta, buvo sudaryta 2017 m. spalio 26 d., butas naujai nuomininkei faktiškai perduotas 2018 m. sausio 8 d.
23. Ieškovė už laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2019 m. spalio 31 d. suteiktas paslaugas paskaičiavo atsakovei 1 692,13 Eur skolą ir 419,25 Eur palūkanas, tačiau prašo priteisti 188,01 Eur dydžio palūkanas (aiškiai nenurodant palūkanų skaičiavimo laikotarpio).
Ieškinys tenkintinas iš dalies.
IV. Teismo argumentai ir motyvai
Dėl buto savininko pareigos atsiskaityti už suteiktas bendrosios dalinės nuosavybės eksploatavimo ir priežiūros paslaugas
24. CK 4.83 straipsnio 3 dalyje nustatyta butų ir kitų patalpų savininkų (naudotojų) pareiga bendrojo naudojimo objektus valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti. Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektams valdyti butų ir kitų patalpų savininkai steigia butų ir kitų patalpų savininkų bendriją arba sudaro jungtinės veiklos sutartį, arba šio kodekso 4.84 straipsnyje nustatyta tvarka pasirenka bendrojo naudojimo objektų administratorių. CK 4.82 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad bendraturtis privalo proporcingai savo daliai prisidėti prie išlaidų namui, tarp jų – bendrojo naudojimo objektams, išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, būtiniems pagerinimams atlikti.
25. Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 2 punkte reglamentuota, kad butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkai privalo teisės aktų ir bendrijos organų nustatyta tvarka apmokėti bendrojo naudojimo objektų išlaikymo ir naudojimosi jais išlaidas, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas į kaupiamuosius bendrijos fondus.
26. Pagal CK 4.84 straipsnio 1 dalį, jeigu butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat jei bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, skiriamas bendrojo naudojimo objektų administratorius. CK 4.84 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad administravimo išlaidas apmoka butų ir kitų patalpų savininkai proporcingai jų bendrosios dalinės nuosavybės daliai.
27. Įvertinus pirmiau paminėtą teisinį reglamentavimą konstatuotina, kad įstatymų leidėjas įtvirtino butų ir kitų patalpų savininko pareigą apmokėti bendrojo naudojimo objektų išlaikymo ir administravimo išlaidas. Šios nuostatos nedraudžia savininkui, taip pat savivaldybei, kuri civiliniuose teisiniuose santykiuose veikia kaip butų ir kitų patalpų savininkė lygiais pagrindais kaip ir kiti šių santykių dalyviai (CK 2.36 straipsnio 1 dalis), susitarti su buto ar kitų patalpų nuomininku dėl to, kad jis apmokės šias išlaidas. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomotojai turi teisę nuomos sutartyje sulygti, jog šias išlaidas bendrosios nuosavybės administratoriui apmoka nuomininkai, tačiau konkrečiu buto ar kitos patalpos nuomojimo atveju turi būti įrodyta, kad šia teise buvo pasinaudota. Be faktų, kad buto kaip gyvenamosios patalpos nuomos sutartis buvo sudaryta ir nėra pasibaigusi, turi būti įrodyta, kad šia sutartimi yra nustatyta išlaidų, susijusių su namo bendrojo naudojimo objektų (bendrosios dalinės nuosavybės) administravimu ir nuolatine technine priežiūra (eksploatavimu), apmokėjimo tvarka, o pagal ją nuomininkas įsipareigojo apmokėti išlaidas, kurias pagal įstatymą tenka apmokėti savivaldybei kaip butų ir kitų patalpų savininkei, remiantis CK 4.84 straipsnio 4 dalimi ir 4.82 straipsnio 3 dalimi. Vien buto išnuomojimo fakto nepakanka, dar turi būti įrodyta buto nuomos sutarties sąlyga, kad nuomininkas įsipareigojo mokėti administratoriui bendrojo naudojimo patalpų administravimo ir bendrosios inžinerinės įrangos nuolatinės priežiūros (eksploatavimo) išlaidas už savivaldybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyrius teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-131/2013; 2016 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-354-313/2016; 2017 m. kovo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-144-219/2017).
28. Taigi tam, kad būtų konstatuotas teisinis pagrindas administratoriui kreiptis dėl bendro naudojimo objektų išlaikymo ir administravimo bei kitų jo teikiamų paslaugų apmokėjimo į gyvenamųjų patalpų nuomininką, turi būti nustatytos trys kumuliatyvios sąlygos. Pirma, savivaldybės ir joms priklausančių gyvenamųjų patalpų nuomotojai yra pasinaudoję teise nuomos sutartyje nustatyti, jog bendrojo naudojimo objektų išlaikymo ir administravimo išlaidas bendrosios nuosavybės administratoriui apmoka ne patys patalpų savininkai, o nuomininkai; antra, konkrečiu buto ar kitos patalpos nuomojimo atveju turi būti įrodyta, kad tokia sutartimi yra nustatyta išlaidų, susijusių su namo bendrojo naudojimo objektų (bendrosios dalinės nuosavybės) administravimu ir nuolatine technine priežiūra (eksploatavimu), apmokėjimo tvarka, pagal kurią nuomininkas įsipareigoja apmokėti išlaidas, kurias pagal įstatymą tenka apmokėti butų ir kitų patalpų savininkui; trečia, su tokios sutarties turiniu yra supažindinti tretieji asmenys, ypač teikiantys bendrosios nuosavybės teise valdomo turto administravimo paslaugas, t. y. tokia sutartis yra išviešinta įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-916/2021).
29. CK 6.478 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nekilnojamųjų daiktų nuomos sutartis, sudaryta ilgesniam kaip vienerių metų terminui, prieš trečiuosius asmenis gali būti panaudota tik tuo atveju, jeigu ji įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešame registre. Nurodyta teisės norma siekiama apsaugoti teisėtus trečiųjų asmenų interesus, susijusius su nuomojamu nekilnojamuoju daiktu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sutartis sukuria teises ir pareigas tik jos šalims ir tik sutartį sudariusios šalys gali reikšti iš jos kylančius reikalavimus. Tai yra sutarties uždarumo principo esmė. Lietuvos teisėje įtvirtintas santykinis sutarčių uždarumo principas, kurio turinys kasacinio teismo praktikoje aiškinamas kaip bendroji sutarčių teisės taisyklė, kad sutartis susaisto tik jos šalis, todėl, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis, turi teisinės įtakos tik jos šalių tarpusavio teisėms ir pareigoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2011). Pažymėtina, kad nuomos sutartis, laikantis sutarties uždarumo principo, visų pirma yra skirta nuomos sutarties šalių tarpusavio teisiniams santykiams sureguliuoti, todėl pagal teisės aktų reikalavimus neišviešinta nuomos sutartis negali turėti įtakos trečiųjų asmenų teisėms ar pareigoms – šiuo atveju ieškovės teisei reikalauti bendrojo naudojimo objektų išlaikymo ir administravimo išlaidų apmokėjimo iš buto savininko.
30. Byloje ginčas kilo dėl to, ar gyvenamųjų patalpų savininkė turi pareigą atsiskaityti už suteiktas bendrosios dalinės nuosavybės administravimo, eksploatavimo ir komunalines paslaugas, jeigu šios patalpos aktualiu laikotarpiu buvo išnuomotos ir savininkė jomis nesinaudojo ar jose negyveno. Ieškovė skolą už suteiktas administravimo, priežiūros (eksploatacijos) paslaugas siekia prisiteisti iš buto savininkės atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės, o ši teigia, kad pareiga apmokėti tokią skolą kyla buto nuomininkės, kuri mirė, šeimos nariui – trečiajam asmeniui, kuris aktualiu laikotarpiu gyveno ginčo bute.
31. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad skolos susidarymo laikotarpiu Nekilnojamojo turto registre nebuvo išviešintas faktas apie ginčo buto nuomos sutarties sudarymą nei su G. V., nei su trečiuoju asmeniu V. V.. Be to, 2001 m. lapkričio 16 d. nuomos sutartyje, sudarytoje su G. V., kurios teises ir pareigas, anot atsakovės, perėmė jos šeimos narys – trečiasis asmuo V. V., nėra aiškiai detalizuota, už kokias komunalines paslaugas sutartimi prisiima pareigą atsiskaityti nuomininkas, taip pat nėra nurodoma kam mokesčiai turėtų būti mokamai (nuomotojui ar tiesiogiai komunalines paslaugas suteikusiems asmenims). Taigi, šios teismo nustatytos aplinkybės sąlygoja išvadą, kad nagrinėjamu atveju skolos susidarymo laikotarpiu neegzistavo visos kumuliatyvios sąlygos, būtinos tam, jog ieškovė galėtų reikšti reikalavimą tiesiogiai ginčo buto nuomininkams, atitinkamai darytina išvada, jog ieškovė turi teisę reikalauti priteisti skolą iš atsakovės, kaip buto savininkės.
32. Kaip nepagrįstus teismas atmeta ir atsakovės argumentus esą ieškovė netinkamai informavo atsakovę apie susidariusią skolą. Vadovaujantis 2015 m. rugpjūčio 5 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 831 ,,Dėl daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administravimo nuostatų patvirtinimo“ 4.10 punkto nuostatomis, administratorius apskaičiuoja Nuostatų IV skyriuje nurodytus mokėjimus, įmokas, tvarko jų surinkimo ir naudojimo apskaitą. Teisės aktų nustatyta tvarka parengia sąskaitas faktūras už savo suteiktas paslaugas, mėnesinius mokėjimų pranešimus už kitas suteiktas paslaugas ir Nuostatų 14.4 ar 14.5 papunkčiuose nurodytais būdais ne vėliau kaip iki kito mėnesio 15 d. teikia patalpų savininkams (naudotojams) ar jų įgaliotiems asmenims. Šiuose pranešimuose nurodo mokėjimo būdus (bankuose, kitose įmokas priimančiose įstaigose ir įmonėse, internetu, tiesioginiu debetu, pagal bendrąją atsiskaitomąją knygelę ar jos elektroninį atitikmenį arba kitaip), savo nuožiūra gali nurodyti kitą svarbią informaciją. Nagrinėjamu atveju iš ieškovės pateiktų sąskaitų matyti, kad jose yra nurodyta visa teisės aktuose nurodyta būtina informacija; be to, atsakovė nenuginčijo ieškovės nurodytos aplinkybės, jog šios sąskaitos buvo siunčiamos ginčo buto adresu. Pažymėtina, kad ieškovei teisės aktai nenustato pareigos minėtų sąskaitų siųsti kitu adresu, be kita ko, atsakovės buveinės adresu.
33. Be to, teismo vertinimu, bet kuris asmuo, turintis nekilnojamąjį daiktą, žino (turi žinoti), jog už jo išlaikymą reikia mokėti mokesčius. Taigi, atsakovė, turėdama nuosavybės teise patalpas daugiabučiame name, galėjo ir turėjo suprasti, kad jai, kaip daugiabučio namo bendrosios dalinės nuosavybės savininkei, kyla pareiga mokėti už šios nuosavybės administravimą ir bent jau pasidomėti ar sąskaitos už suteiktas paslaugas yra tinkamai apmokamos (atsakovės atstovė bylos nagrinėjimo metu patvirtinto, jog to nebuvo daroma).
34. Apibendrindamas, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu ieškovė pagrįstai reikalauja skolos už suteiktas bendrojo naudojimo patalpų administravimo ir bendrosios inžinerinės įrangos nuolatinės priežiūros (eksploatavimo) paslaugas ginčo butui būtent iš atsakovės, kaip ginčo buto savininkės. Kita vertus, atsakovė, atsikirsdama į ieškinio reikalavimus, be kita ko, prašė taikyti ieškinio senatį, dėl kurios bus pasisakyta žemiau.
Dėl ieškinio senaties termino taikymo
35. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatas ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nagrinėjamu atveju atsakovė prašo taikyti ieškinio senatį ir vien šiuo pagrindu atmesti ieškinį.
36. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, nes civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, kad, suėjus įstatymo nustatytam terminui, jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių savo pažeistoms teisėms operatyviai ir tinkamai ginti. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo neigiamą poveikį civilinei apyvartai, ieškinio senaties terminų nustatymas sudaro objektyvias prielaidas materialiajai tiesai byloje nustatyti; praėjus tam tikram laikui, faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingesnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-138-684/2018).
37. Ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas atmesti ieškinį (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis). Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių bei jo neatnaujina (CK 1.131 straipsnio 2 dalis), ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008; 2009 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2009).
38. Nagrinėjamu atveju tarp šalių, be kita ko, kilo ginčas dėl taikytino ieškinio senaties termino, t. y. ar ieškovės reikalavimams taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis) ar sutrumpintas penkerių metų terminas, kaip reikalavimams dėl periodinių išmokų išieškojimo (CK 1.125 straipsnio 10 dalis).
39. Ieškinio senaties termino trukmė įstatyme yra diferencijuojama pagal gintinos vertybės pobūdį, reikšmę, civilinių santykių dinamiškumo laipsnį ir kt. požymius nustatant atitinkamą viešojo intereso saugoti civilinės apyvartos stabilumą ir viešojo intereso suteikti efektyvią civilinių teisinių santykių dalyvių subjektinių teisių gynybą balansą. Nagrinėjamoje byloje atsakovė prašė ieškovės reikalavimui taikyti CK 1.125 straipsnio 10 dalyje nustatytą sutrumpintą penkerių metų ieškinio senaties terminą, taikytiną reikalavimams priteisti palūkanas, kaip ir kitų periodinių išmokų išieškojimui. Šioje įstatymo normoje, kaip atskira reikalavimų rūšis, išskirtos palūkanos ir kitokios periodinės išmokos. Palūkanoms (CK 6.37, 6.210 ir kt. straipsniai) būdinga tai, kad prievolė jas mokėti atsiranda įstatyme ar sutartyje nustatytais vienodais besikartojančiais laikotarpiais, kiekvienam tokiam laikotarpiui pasibaigus, paaiškėja skolininko prievolės dydis, atsiranda pareiga prievolę vykdyti ir atitinkama kreditoriaus reikalavimo teisė. Iš CK 1.125 straipsnio 10 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo logikos išplaukia, kad tai pačiai reikalavimų rūšiai priskirtini reikalavimai dėl prievolių, kurioms būdingi analogiški periodiškumo požymiai kaip palūkanoms. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad bendrieji kokybiniai požymiai, sujungiantys reikalavimus į tą pačią rūšį ir kartu išskiriantys iš civilinių teisinių reikalavimų visumos, šiuo atveju yra ne materialinių santykių prigimtis ar skolininko prievolei apibūdinti vartojamas terminas (išmoka, įmoka, mokestis), o tai, kad reikalavimas (kaip ir palūkanų išieškojimo atveju) pagal savo prigimtį nukreiptas į periodiškai pasikartojantį prievolės vykdymą. Nustatydamas sutrumpintą ieškinio senaties terminą periodinio pobūdžio išmokoms (įmokoms, mokesčiams), įstatymų leidėjas siekė užkirsti kelią susikaupti skoloms, kurias skolininkas turi dengti iš einamųjų pajamų, išvengti beviltiškų skolų atsiradimo ir neigiamo skolų susikaupimo poveikio tiek skolininko, tiek kreditoriaus interesams. Periodinės išmokos (įmokos, mokesčiai) dėl savo dydžio paprastai gali būti mokamos iš skolininko einamųjų pajamų ir daro mažesnę įtaką jo finansinei padėčiai ir ūkinei veiklai negu vienkartinės didelės sumos, atitinkamai kreditoriui tenka mažesnė rizika, kad skolininkas neįvykdys prievolės dėl nemokumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-4/2011). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad kitokioms periodinėms išmokoms gali būti priskirti reikalavimai iš prievolių, kurioms yra būdingi periodiškumo požymiai, reikalavimai, susiję su išlaikymo priteisimu periodinėmis išmokomis, žalos atlyginimu, kai yra atlyginama periodinėmis terminuotomis išmokomis ir panašiais atvejais, kai iš esmės siekiama užkirsti skolų susikaupimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-4/2011; 2013 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2013; 2020 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-523-248/2020).
40. Kita vertus, tam, kad tam tikras mokėjimas būtų pripažintas periodine išmoka CK 1.125 straipsnio 10 dalies prasme, būtina konstatuoti kriterijų visumą, t. y. mokesčio konkretų dydį ir mokėjimo konkretų terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2009).
41. Remiantis pirmiau nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais dėl CK 1.125 straipsnio 10 dalyje (anksčiau – 9 dalyje) įtvirtinto teisinio reguliavimo, teismas sutinka su ieškove, kad ginčo reikalavimams taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis).
42. Pažymėtina, kad mokesčiai už namo bendro naudojimo objektų administravimą, eksploatavimą ir kitas komunalines paslaugas negali būti išreikšti konkrečia pinigų suma, nes jie kinta priklausomai nuo paslaugų tiekimo metu galiojančių mokesčių tarifų, metų laiko, atliktų darbų ir pan. Pastebėtina, kad pagal ieškovės į bylą pateiktą skolų valdymo ataskaitą ir išrašytas sąskaitas darytina išvada, jog kas mėnesį mokamų mokesčių sudėtis nėra tapati, tiek atskirų pozicijų, tiek bendras sąskaitų dydis iš esmės skiriasi. Taigi, nors pagal nustatytą teisinį reguliavimą, butų ir kitų patalpų savininkai šiuos mokesčius turi mokėti kas mėnesį, vien tai nėra pakankamas pagrindas kvalifikuoti juos periodinėmis išmokomis CK 1.125 straipsnio 10 dalies prasme. Prievolė kas mėnesį apmokėti administravimo, eksploatavimo ir komunalines paslaugas nėra periodinė išmoka, t. y. nagrinėjamoje byloje šalis sieja atlygintinių paslaugų teikimo santykiai (CK 6.716 straipsnis), viena šalis suteikia paslaugas, o kita šalis turi už jas sumokėti. Taigi piniginės lėšos, kurias klientas vėluoja mokėti už suteiktas paslaugas, laikytinos skola, mokėjimo prievole, bet ne periodine išmoka. CK 1.125 straipsnio 10 dalyje vartojama sąvoka „periodinė išmoka“ sietina ne su tuo, kad kažkokia skolininko prievolė, kuri dengiama periodiniais mokėjimais, yra nesikeičianti (t. y. išmokos dydžio pasikeitimas nelemia jos kvalifikavimo išmoka), o su mokėjimo esme, išmokos paskirtimi, nustatyta įstatymo ar sutarties pagrindu, ir dažniausiai turinčia kompensacijos, paramos tikslus (pvz., gali būti socialinės išmokos, periodiškai mokamos draudimo išmokos, stipendijos, su darbo santykiais susijusios išmokos ir pan.). Nagrinėjamu atveju skolininko tam tikrais terminais mokėtina suma kreditoriaus apskaičiuojama kiekvienu šiuo terminu atskirai, priklausomai nuo kreditoriaus suteiktų paslaugų skolininkui apimties, jos kainos, nustatytų tarifų ir pan., ir ji nėra kvalifikuotina kaip skolininko išmoka kreditoriui. Priešingas aiškinimas reikštų, kad analogiškai piniginei prievolei, kuri vykdytina vienu mokėjimu ir kuri vykdytina periodiškai (pagal grafiką) mokant tam tikras sumas, būtų taikomas skirtingas senaties terminas.
43. Teismų praktikoje taip pat yra laikomasi iš esmės nuoseklios pozicijos (su vienetinėmis išimtimis), kad reikalavimams, kildinamiems CK 4.82 straipsnio 3 dalies pagrindu, yra taikytinas 10 metų ieškinio senaties terminas (Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-1289-881/2017; 2023 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-956-936/2023; Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. e2A-1936-254/2017; 2020 m. vasario 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-258-254/2020; 2024 m. lapkričio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-1745-657/2024), todėl atsakovės argumentai dėl penkerių metų ieškinio senaties termino taikymo yra atmetami ir ieškinio reikalavimams taikytinas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas.
44. Kita vertus, teismo vertinimu, ieškovė nepagrįstai ieškinio senaties termino pradžią sieja su skolos skaičiavimo pabaiga, t. y. su paskutinės sąskaitos išrašymu, nes atsakovės pareiga mokėti už teikiamas paslaugas apima kiekvieną mėnesį ir tik per nustatytą laiką nesumokėjus už paslaugas pradedamas skaičiuoti senaties terminas, kas reiškia, kad už kiekvieno mėnesio nesumokėtą skolą skaičiuojamas atskiras ieškinio senaties terminas (CK 1.127 straipsnis) (Panevėžio apygardos teismo 2019 m. spalio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2S-638-755/2019).
45. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, ieškovė prašo priteisti įsiskolinimą už laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 1 d. (kaip minėta, dalis įsiskolinimo susidarė ir iki šios datos) iki 2019 m. spalio 31 d. suteiktas paslaugas; ieškinys teisme gautas 2024 m. birželio 26 d., todėl spręstina, kad ieškovė dėl dalies reikalavimų, susidariusių iki 2014 m. birželio 26 d., praleido ieškinio senaties terminą (bei neprašė jo atnaujinti) ir toje dalyje ieškovės reikalavimai atmestini.
46. Taigi, ieškovei iš atsakovės priteistina skola, susidariusi už suteiktas paslaugas laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 26 d. iki 2017 m. kovo mėn., kai buvo išrašyta paskutinė sąskaita atsakovei už suteiktas paslaugas, kuri, teismo skaičiavimais, sudaro 942,28 (27,76 + 27,93 + 28,17 + 28,38 + 29,96 + 30,14 + 29,87 + 30,07 + 29,43 + 29,90 + 28,13 + 27,46 + 27,27 + 27,92 + 27,69 + 28,38 + 29,47 + 29,42 + 29,69 + 29,54 + 29,54 + 28,52 + 28,39 + 28,39 + 28,65 + 28,72 + 28,08 + 32,90 + 32,83 + 33,14 + 33,27 + 32,87 + 0,40) Eur. Be to, iš šios sumos dar minusuotinos 30,04 (4,82 + 4,75 +5,06 + 5,19 + 4,79 +5,43) Eur dydžio palūkanos, paskaičiuotos ieškovės sąskaitose nuo 2016 m. spalio mėn. iki 2017 m. kovo mėn., kadangi ieškovė praleido 5 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl palūkanų priteisimo reikšti (CK 1.125 straipsnio 10 dalis), todėl bendra priteistina skola iš atsakovės sudaro 912,24 (942,28 - 30,04) Eur už laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 26 d. iki 2017 m. kovo mėn. ieškovės teiktas daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), bendrosios dalinės nuosavybės administravimo, priežiūros ir komunalines paslaugas.
Dėl kompensacinių ir procesinių palūkanų priteisimo
47. Byloje nekilo ginčo dėl to, kad nuo 2017 m. balandžio mėn. iki 2019 m. spalio mėn. ieškovė atsakovei išrašinėjo sąskaitas tik už priskaičiuotas palūkanas; ieškinys, kaip minėta, teisme pareikštas tik 2024 m. birželio 26 d., todėl laikytina, jog ieškovė reikalavimams dėl palūkanų priteisimo iki 2019 m. birželio 26 d. praleido 5 metų ieškinio senaties terminą (CK 1.125 straipsnio 10 dalis). Be to, iš pateiktų sąskaitų, šiuo atveju nuo 2019 m. birželio 26 d. iki 2019 m. spalio mėn., nėra suprantamas nurodytų palūkanų skaičiavimas (sąskaitose deklaratyviai tik nurodytas palūkanų dydis, kuris kiekvieną mėnesį yra skirtingas – tai didėjantis, tai mažėjantis), t. y. nėra aišku kaip ieškovė jas skaičiavo; atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad šiuo sprendimu patikslinus/sumažinus ieškovei priteistiną sumą, ieškovės paskaičiuotos (išrašytose sąskaitose) palūkanos nurodytos klaidingai. Kadangi ieškovės prašytų palūkanų skaičiavimai nebuvo/nėra suprantami, atitinkamai teismui nėra galimybės jų perskaičiuoti pagal patikslintą/sumažintą priteistą sumą.
48. Be to, nėra aiškūs ir ieškinyje atskirai prašomų priteisti 188,01 Eur palūkanų skaičiavimai (nors pažymoje nurodoma 419,25 Eur palūkanų suma); minėtų skaičiavimų teismo posėdžio metu negalėjo paaiškinti ir ieškovės atstovas. Kita vertus, ieškovė turi teisę į kompensacinių palūkanų priteisimą.
49. CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. CK 6.261 straipsnyje nurodyta, kad praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais. Nurodytas palūkanas įstatymų leidėjas pripažįsta minimaliais kreditoriaus nuostoliais, kuriuos visais atvejais privalo atlyginti skolininkas. Palūkanos kompensuoja kreditoriaus patirtus nuostolius per tą laikotarpį, kai jis negalėjo naudotis jam priklausančiomis piniginėmis lėšomis. Išimtys, kad už termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimą palūkanos nemokamos, gali būti nustatytos įstatymuose arba sutartyje. Pagal kasacinio teismo praktiką tam, kad būtų galima taikyti CK 6.210 straipsnį, turi būti visos trys sąlygos: 1) neįvykdyta prievolė turi būti piniginė; 2) turi būti praleistas piniginės prievolės įvykdymo terminas; 3) įstatyme ar sutartyje neturi būti nustatyta, kad palūkanos šiuo atveju nemokamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-687/2015).
50. Byloje nustatyta, kad atsakovė nevykdė prievolės mokėti už ieškovės teiktas paslaugas. Taigi, neįvykdyta prievolė yra piniginė, atsakovė yra praleidusi piniginės prievolės įvykdymo terminą ir įstatyme nenustatyta, kad palūkanos ginčo situacijoje nemokamos (CK 6.37 straipsnio 1 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis). Esant šioms aplinkybėms, ieškovė turi teisę reikalauti priteisti iš atsakovės palūkanas, kurios kompensuoja ieškovės dėl atsakovės neteisėtų veiksmų patiriamus praradimus.
51. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad ieškovei iš atsakovės galėtų būti priteistos 228,31 Eur dydžio palūkanos už piniginės prievolės mokėjimo termino praleidimą, paskaičiuotos už penkerių metų laikotarpį (1 827 dienas) nuo 2019 m. birželio 26 d. iki 2024 m. birželio 26 d., už nesumokėtą šiame sprendime nustatytą sumą – 912,24 Eur, taikant 5 proc. metinę normą. Kadangi ieškovės prašomų priteisti 188,01 Eur palūkanų suma yra mažesnė už teismo paskaičiuotų palūkanų sumą, ieškovei priteistinos jos prašomos 188,01 Eur dydžio kompensacinės palūkanos (teismui neturint teisės priteisti ieškovei daugiau palūkanų nei ji prašė ieškiniu).
52. Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Procesinių palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, be to, jos atlieka kompensacinę funkciją – procesinės palūkanos yra skolininko kreditoriui mokamas atlyginimas už naudojimąsi kreditoriaus lėšomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-223/2011). Taigi, ieškinį tenkinus, iš atsakovės priteistinos 5 proc. dydžio procesinės metinės palūkanos už priteistą sumą (1 100,25 (912,24 + 188,01) Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2024 m. liepos 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
53. Kiti šalių argumentai, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, nurodytus sprendimo motyvus ir padarytas išvadas, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
54. CPK 93 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.
55. Ieškovė patyrė byloje 2 246,84 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 42 Eur žyminis mokestis, 2,64 Eur išlaidos už registrų išrašą ir 2 202,02 (1 573 + 629,20) Eur teisinės pagalbos išlaidos. Atsakovė nepateikė prašymo ir/ar įrodymų dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
56. Viena vertus, ieškovės patirtos bylinėjimosi (atstovavimo) išlaidos neviršija 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų maksimalių atlygintinų išlaidų dydžių.
57. Kita vertus, teismų praktikoje išaiškinta, kad teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo, todėl jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia.
58. Spręsdamas dėl atlygintinų išlaidų dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus, t. y. bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes (Rekomendacijų 2 punktas).
59. Byloje nustatyta, kad ieškovės atstovavimo išlaidas sudaro dubliko parengimo išlaidos (1 573 Eur); pasiruošimo bei dalyvavimo viename teismo posėdyje išlaidos (629,20 Eur).
60. Teismo vertinimu, remiantis nurodytomis aplinkybėmis, ginčo pobūdžiu (ginčas kilo dėl skolos priteisimo, todėl nevertintina, jog byla buvo itin sudėtinga, t. y. teisiniai santykiai nebuvo nauji Lietuvos teismų praktikoje, nesiremta užsienio praktika šiuo klausimu ir pan.), įvertinus tai, kad ieškovės atstovas advokato padėjėjas M. B. atstovavo ieškovę ir kitose analogiško pobūdžio bylose (pvz., civilinės bylos: Nr. e2A-741-643/2023, Nr. e2A-1067-614/2022; Nr. e2A-558-656/2021; Nr. e2A-1846-794/2020, Nr. e2A-1853-803/2020 ir kt.), nebuvo reikalinga pakartotinai susipažinti su bylos medžiaga, kuri iš esmės nebuvo pasikeitusi, ar toks susipažinimas galėjo trukti labai trumpą laiką, taip pat pakartotinai rengti strategijos, vertinti atsakovės argumentus, šiuo atveju nėra pagrindo ieškovei priteisti visas jos prašomas advokato padėjėjo pagalbai patirtas išlaidas, kadangi jos būtų neproporcingos bylos ir parengtų procesinių dokumentų sudėtingumui ir dėl to neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Atsižvelgiant į procesinį šalių elgesį, bei kitus reikšmingus kriterijus pagal kuriuos nustatomas išlaidų, patirtų atstovavimo dydis, šiuo atveju teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus atitiktų ieškovės patirtų bylinėjimosi – atstovavimo, išlaidų sumažinimas iki 750 Eur sumos.
61. Atsižvelgiant į tai, ieškinį tenkinus iš dalies – tenkinta 58,50 proc. ieškinio reikalavimų (ieškovė prašė priteisti 1 880,64 Eur, priteista 1 100,25 Eur), ieškovei proporcingai tenkintų ieškinio reikalavimų daliai iš atsakovės priteistina 464,86 (750 + 42 + 2,64) Eur bylinėjimosi išlaidų; atsakovei (kaip ir trečiajam asmeniui) patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos, nes iki bylos išnagrinėjimo pabaigos nepateikti įrodymai apie jų patyrimą (CPK 93 straipsnio 2, 4 dalys, 98 straipsnio 1, 2 dalys).
62. Byloje iš viso patirta 20,89 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, todėl šios išlaidos priteistinos valstybei iš ieškovės ir atsakovės proporcingai tenkintų/atmestų ieškinio reikalavimų daliai, t. y. iš atsakovės priteistina 12,22 Eur (20,89 Eur x 58,50 proc.), iš ieškovės – 8,67 Eur (20,89 Eur x 41,50 proc.) bylinėjimosi išlaidų (CPK 96 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268-270 straipsniais,
nusprendžia:
ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Mano Būstas Sostinė“ ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo V. V. (V. V.), tenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės, j. a. k. 111109233, ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Mano Būstas Sostinė“, j. a. k. 121457971, 912,24 Eur (devynis šimtus dvylika eurų 24 ct) skolos, 188,01 Eur (vieną šimtą aštuoniasdešimt aštuonis eurus 1 ct) palūkanų, 5 (penkių) proc. metines procesines palūkanas už priteistą sumą (1 100,25 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2024 m. liepos 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 464,86 Eur (keturis šimtus šešiasdešimt keturis eurus 86 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Kitoje dalyje ieškinį atmesti.
Priteisti iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės, j. a. k. 111109233, valstybei 12,22 Eur (dvylika eurų 22 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu (išlaidos turi būti sumokėtos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) į vieną iš biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, nurodytų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos interneto tinklapyje, įmokos kodas 5662; teismui pateikiant išlaidų apmokėjimą patvirtinantį dokumentą).
Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Mano Būstas Sostinė“, j. a. k. 121457971, valstybei 8,67 Eur (aštuonis eurus 67 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu (išlaidos turi būti sumokėtos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) į vieną iš biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, nurodytų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos interneto tinklapyje, įmokos kodas 5662; teismui pateikiant išlaidų apmokėjimą patvirtinantį dokumentą).
Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.