Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-12659-592/2020 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Mano Būstas Vilnius“ ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei, tretieji asmenys P. B., A. B., B. B..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

8. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

9. Apeliacinės instancijos teismo teisėjas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą apeliacinio skundo ribose, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

10. Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga; kad pagal CPK 176 straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis); kad pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, atsakovės apeliacinio skundo motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009 etc.).

11. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (LAT 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teismas apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

12. Šioje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl mokesčių už bendrosios dalinės nuosavybės administravimą, eksploatavimą ir suteiktas komunalines paslaugas atsakovei priklausančiame nuomojamame bute mokėjimo. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovės skolą už bendrosios dalinės nuosavybės administravimą, eksploatavimą ir suteiktas komunalines paslaugas už laikotarpį nuo 2017 m. spalio 1 d. iki 2020 m. sausio 31 d. Nurodė, kad ieškovė teikia namo esančio (duomenys neskelbtini), administravimo paslaugas, o atsakovė yra buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – butas), savininkė. Tarp SP UAB „Bendruva“ ir P. B. bei B. B. 1999 m. kovo 10 d. buvo sudaryta Gyvenamosios patalpos bendrabutyje nuomos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią nuomotojas nuomininkui ir jo šeimos nariams išnuomojo minėtą butą. Pagal minėtos sutarties 2.2 punktą nuomininkas įsipareigojo kas mėnesį Vyriausybės nustatyta tvarka sumokėti nuomos ir komunalinių paslaugų mokesčius pagal pateiktą sąskaitą. Bute savo gyvenamąją vietą yra deklaravę nuomininkai P. B., B. B. ir A. B., todėl, atsakovės teigimu, mokesčius už bendrosios dalinės nuosavybės administravimą, eksploatavimą ir suteiktas komunalines paslaugas nuomojamame bute turi mokėti ne buto savininkas, o nuomininkai.

13. Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu ieškovės ieškinį tenkino visiškai ir priteisė ieškovei iš atsakovės 295,11 Eur skolą, 5,31 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 300,42 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 75,87 Eur bylinėjimosi išlaidas. Teismas konstatavo, kad ieškovės atsakovei pareikštų reikalavimų pagrįstumui neturi įtakos aplinkybė, jog skolos susidarymo laikotarpiu atsakovė buvo išnuomojusi jai nuosavybės teise priklausantį butą kitiems asmenims. Ieškovės su nuomininkais sutartiniai santykiai nesiejo, o CK 4.82 straipsnio 3 dalis numato buto ar kitų patalpų, esančių daugiabučiame gyvenamajame name, savininko prievolę išlaikyti jam nuosavybės teise priklausantį turtą. Atsakovės argumentai apie tai, kad ji negaudavo sąskaitų, teismo vertinimu, nepaneigia fakto, kad ieškovė faktiškai paslaugas suteikė bei neeliminuoja atsakovės, kaip ginčo buto savininkės, prievolės atsiskaityti su ieškove už suteiktas namo administravimo paslaugas.

14. Nesutikdama su šiuo pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsakovė (apeliantė) pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują – ieškovės ieškinį atmesti. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nevertino fakto, kad nuomos sutartyje buvo susitarta, jog buto nuomos ir kitus komunalinius mokesčius moka nuomininkai. Esant tokiam savininko ir nuomininkų susitarimui, savininkas (atsakovė) turėjo būti atleidžiama nuo nurodytų išlaidų apmokėjimo, nes ši pareiga perduodama nuomininkams. Ieškovė nenurodė iš ko susidarė skola, nepateikė teismui sąskaitų – faktūrų, kuriose būtų nurodomos suteiktos paslaugos atsakovei, jų kaina, nepateikti kiti įrodymai, kurie pagrįstų aplinkybę, jog atsakovė turėjo pareigą sumokėti ieškovės sudarytoje skolų valdymo ataskaitoje nurodytą sumą, todėl, atsakovės manymu, teismas priimdamas ginčijamą sprendimą negalėjo vadovautis minėtu įrodymu kaip pakankamu ir šiuo pagrindu tenkinti ieškovės ieškinį. Taigi apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo patenkintas ieškovės ieškinys dėl mokesčių už bendrosios dalinės nuosavybės administravimą, eksploatavimą ir suteiktas komunalines paslaugas atsakovei priklausančiame nuomojamame bute priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas pagal atsakovės apeliaciniame skunde nurodytus argumentus.

Dėl nuomos sutarties ir komunalinių mokesčių mokėjimo

15. Kaip matyti iš apeliantės pateikto apeliacinio skundo, atsakovė, kvestionuodama pirmosios instancijos teismo sprendimą vienu iš apeliacinio skundo argumentų nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino fakto, kad nuomos sutartyje buvo susitarta, jog buto nuomos ir kitus komunalinius mokesčius moka nuomininkas. Su tokia apeliantės dėstoma pozicija apeliacinės instancijos teismas sutinka.

16. CK 4.82 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui (statiniui) išlaikyti ir išsaugoti, įstatymuose nustatyta tvarka mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. Teismų praktikoje nustatyta, jog įstatymu pareiga apmokėti šias išlaidas priskirta butų ir kitų patalpų savininkui. Šios įstatymo nuostatos nedraudžia savininkui, taip pat savivaldybei, kuri tokiais atvejais, esant civiliniams teisiniams santykiams, veikia kaip butų ir kitų patalpų savininkė, susitarti su buto ar kitų patalpų nuomininku dėl to, kad jis apmokės šias išlaidas. Savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomotojai turi teisę nuomos sutartyje sulygti, jog šias išlaidas bendrosios nuosavybės administratoriui apmoka nuomininkai, tačiau konkrečiu buto ar kitos patalpos nuomojimo atveju turi būti įrodyta, kad šia teise buvo pasinaudota. t. y. vien buto išnuomojimo fakto nepakanka, dar turi būti įrodyta buto nuomos sutarties sąlyga, kad nuomininkas įsipareigojo mokėti administratoriui bendrojo naudojimo patalpų administravimo ir bendrosios inžinerinės įrangos nuolatinės priežiūros (eksploatavimo) išlaidas už savivaldybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-354-313/2016, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131/2013).

17. Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad tuo atveju, kai savivaldybė, siekdama įgyvendinti savo kaip butų ir kitų patalpų savininko teises, nesudaro rašytinės gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties, kurioje būtų aptarta šių išlaidų apmokėjimo tvarka, tai jai, kaip butų ir kitų patalpų savininkei, tenka tokios sutarties nesudarymo teisiniai padariniai – CK 4.84 straipsnio 4 dalyje ir 4.82 straipsnio 3 dalyje nustatyta pareiga apmokėti šias išlaidas. Be faktų, kad buto kaip gyvenamosios patalpos nuomos sutartis buvo sudaryta ir nėra pasibaigusi, turi būti įrodyta, kad šia sutartimi yra nustatyta išlaidų, susijusių su namo bendrojo naudojimo objektų (bendrosios dalinės nuosavybės) administravimu ir nuolatine technine priežiūra (eksploatavimu), apmokėjimo tvarka, o pagal ją nuomininkas įsipareigojo apmokėti išlaidas, kurias pagal įstatymą tenka apmokėti savivaldybei kaip butų ir kitų patalpų savininkei, remiantis CK 4.84 straipsnio 4 dalimi ir 4.82 straipsnio 3 dalimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-144-219/2017).

18. Taigi, vien buto išnuomojimo fakto nepakanka, kad atsakovė neturėtų atsakyti už tokio būsto nuomininkų nuomos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, kadangi dar turi būti įrodyta buto nuomos sutarties sąlyga, jog nuomininkas (tretieji asmenys) įsipareigojo mokėti administratoriui bendrojo naudojimo patalpų administravimo ir bendrosios inžinerinės įrangos nuolatinės priežiūros (eksploatavimo) išlaidas už savivaldybę (atsakovę).

19. Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį tenkino, motyvuodamas tuo, jog ieškovės atsakovei pareikštų reikalavimų pagrįstumui apskritai neturi įtakos aplinkybė, jog skolos susidarymo laikotarpiu atsakovė buvo išnuomojusi jai nuosavybės teise priklausantį butą kitiems asmenims. Atsižvelgiant į tai, teismas netyrė ir nevertino atsakovės pateiktos 1999 m. kovo 10 d. sudarytos Gyvenamosios patalpos bendrabutyje nuomos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią nuomotojas nuomininkui ir jo šeimos nariams išnuomojo minėtą butą bei nevertino šios sutarties 2.2 punkto, kuriuo nuomininkai, t. y. tretieji asmenys, įsipareigojo kas mėnesį Vyriausybės nustatyta tvarka sumokėti nuomos ir komunalinių paslaugų mokesčius pagal pateiktą sąskaitą.

20. Iš byloje esančios nuomos sutarties turinio matyti, jog ši sutartis yra neinformatyvi, sutarties sąlygos abstrakčios, o sutarties 2.2. punktas, kuriuo nuomininkai įsipareigojo kas mėnesį mokėti nuomos ir komunalinius mokesčius yra nedetalizuotas, t. y. nėra konkrečiai aptarta išlaidų už bendrojo naudojimo objektų administravimą mokėjimo tvarka, nėra aišku ar sutartyje nurodyti komunaliniai mokesčiai apima ir mokesčius už bendrojo naudojimo patalpų administravimą. Be to, iš sutarties turinio nenustatyta ar mokesčiai mokami tiesiogiai nuomotojui ar paslaugų teikėjams. Pirmosios instancijos teismas pastarųjų aplinkybių neanalizavo ir apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minėti nuomos sutarties turinio trūkumai nesudaro pagrindo teigti tai, kad ieškovės atsakovei pareikštų reikalavimų pagrįstumui išvis neturi įtakos atsakovei priklausančio buto išnuomavimas kitiems asmenims, šiuo atveju – tretiesiems asmenims.

21. Taigi remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tenkindamas ieškinį, neatsižvelgė į teismų praktiką, jog savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomotojai turi teisę nuomos sutartyje susitarti, jog mokesčius už bendrojo naudojimo patalpų administravimą apmoka nuomininkai, nevertino atsakovės pateiktos minėtos nuomos sutarties bei nesiaiškino šios sutarties sąlygos dėl komunalinių mokesčių mokėjimo susitarimo.

Dėl įrodymų pakankamumo

23. Pažymėtina, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis).

24. Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo išplėtota ir išsami. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011). Tai yra laisvo įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau atsižvelgdamas į įrodymų leistinumą ir sąsajumą (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitas įrodinėjimo taisykles (CPK 182 straipsnis). Teismas turi įsitikinti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodinėjimo procese taikytinos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Kitaip tariant, tam tikrą faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.

25. Įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas, atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį, nagrinėjamų teisinių santykių esmę ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005). Bylą nagrinėjančio teismo vidinis įsitikinimas turi būti formuojamas, nepaneigiant bendrųjų teisingumo bei protingumo kriterijų. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008, 2008 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2008, kt.).

26. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų bei pateiktų įrodymų, ieškovė siekdama įrodyti susidariusią skolą atsakovei už ieškovės suteiktas administratoriaus paslaugas pateikė sudarytą skolų valdymo ataskaitą, kurioje nurodoma, jog atsakovės skola yra 300,42 Eur. Apeliacinės instancijos teismas sutikdamas su atsakovės argumentais dėl įrodymų nepakankamumo nurodo, kad ieškovė nepateikė į bylą atsakovei išrašytų sąskaitų – faktūrų už atsakovei nuosavybės teise priklausantį butą, o įsiskolinimą grindžia vieninteliu įrodymu – skolų valdymo ataskaita. Teismo vertinimu, ši ataskaita neatitinka bendrųjų dokumentams keliamų reikalavimų: neaišku, nei koks konkretus asmuo, nei kada, nei kokiais tikslais šią ataskaitą sudarė, pateikta ataskaita yra nepasirašyta jokio asmens (CPK 111 straipsnis).

27. Be to, atsakovės nuomos sutartis su trečiaisiais asmenimis buvo sudaryta dar 1999 m. kovo 10 d., iš ieškovės pateiktos aukščiau minėtos skolų valdymo atskaitos matyti, jog skola paskaičiuota už laikotarpį nuo 2017 m. spalio 1 d. iki 2020 m. sausio 31 d. Atsižvelgiant į tai, byloje nėra duomenų apie tai, kurie asmenys, t. y. atsakovė ar tretieji asmenys iki skolos susidarymo laikotarpio pradžios – iki 2017 m. spalio 1 d., mokėjo ieškovei mokesčius už bendrosios dalinės nuosavybės administravimą, eksploatavimą ir suteiktas komunalines paslaugas. Pirmosios instancijos teismas nesiaiškino aplinkybių, kas mokėjo ieškovei šiuos mokesčius, kam (ne)buvo siunčiamos už šiuos mokesčius sąskaitos – faktūros iki skolos susidarymo laikotarpio pradžios ir/ar skolos laikotarpiu. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, teismas galėjo pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustatyti terminą jiems pateikti (CPK 160 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 179 straipsnio 1 dalis), tačiau kaip matyti iš byloje esančių duomenų, teismas nepasiūlė ieškovei pateikti papildomus įrodymus ir paaiškinimus, susijusius su tuo, kas mokėjo minėtus mokesčius ieškovei laikotarpiu nuo 1999 m. kovo 10 d. iki 2017 m. spalio 1 d. ir kam buvo siunčiamos sąskaitos – faktūros už ieškovės suteiktas administravimo paslaugas skolos susidarymo laikotarpiu, t. y. nuo 2017 m. spalio 1 d. iki 2020 m. sausio 31 d.

28. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors atsakovei priklausančio buto nuomos sutartis sudaryta su trečiaisiais asmenimis neįregistruota viešajame registre, tačiau šios apeliacinės instancijos teismo nutarties 27 punkte minėtos pirmosios instancijos nevertintos bei neišsiaiškintos aplinkybės yra svarbios ir tuo aspektu, ar ieškovei buvo žinoma, jog atsakovei nuosavybės teise priklausantis butas yra išnuomotas tretiesiems asmenims.

29. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas išanalizavęs ir įvertinęs apeliantės skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo buvo patenkintas visiškai ieškovės ieškinys dėl skolos priteisimo, pastebi, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą ir analizuodamas, ar ieškovė įrodė skolos susidarymo faktą atsakovei, byloje atsakovės pateiktus rašytinius įrodymus nevisapusiškai ištyrė, nustatant jų sąsajumą, leistinumą, įrodomąją vertę ir pan., neanalizavo ir nevertino, ar jie atitinka įrodymams keliamus reikalavimus pagal CPK 111, 114 straipsnių nuostatas. Remiantis skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu matyti, jog teismas nevertino ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, o dėl atsakovės argumentų apie negautas sąskaitas – faktūras už ieškovei mokėtinus mokesčius, tik deklaratyviai konstatavo, jog tai nepaneigia fakto, kad ieškovė faktiškai paslaugas suteikė.

30. Pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismas yra kompetentingas spręsti tiek fakto, tiek teisės klausimus, todėl dažniausiai gali ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas. Bylos perdavimo nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui atvejai yra riboti įstatymo, konkretūs tokio perdavimo pagrindai nustatyti CPK 327 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009).

31. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aukščiau įvardytos pirmosios instancijos teismo netirtos ir nevertintos aplinkybės, bylai tinkamai išnagrinėti reikšmingų įrodymų trūkumas, bei nevisapusiškai ir neišsamiai ištirti atsakovės į bylą pateikti rašytiniai įrodymai (t. y. Gyvenamosios patalpos bendrabutyje nuomos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), skolų valdymo ataskaita), suponuoja išvadą dėl neatskleistos bylos esmės, o tinkamai išnagrinėti reikšmingų faktinių aplinkybių nustatymas apeliacinėje instancijoje nėra galimas remiantis vien tik byloje esančiais rašytiniais įrodymais, kurie, kaip minėta, net nebuvo visapusiškai ištirti, nustatant jų sąsajumą, leistinumą, įrodomąją vertę ir pan. Ginčui dėl ieškovės teisės reikalauti iš atsakovės mokesčių priteisimo už bendrojo naudojimo patalpų administravimą tinkamai išnagrinėti reikalinga ne tik tinkamai ištirti bei įvertinti jau byloje surinktus įrodymus, tame tarpe ir atsakovės pateiktą minėtą nuomos sutartį, sudarytą su trečiaisiais asmenimis, šios sutarties sąlygą dėl komunalinių mokesčių mokėjimo, įsiskolinimą grindžiančius dokumentus, t. y. ieškovės paskaičiuotą atsakovei skolų valdymo atskaitą, suteikiant galimybę šalims pateikti ir papildomus paaiškinimus bei įrodymus, bet ir iš naujo nustatyti, ar atsakovei, kaip buto savininkei, tenka pareiga atsiskaityti su ieškove – įvertinti nuomos sutartyje esančią sąlygą dėl komunalinių mokesčio mokėjimo, taip pat įvertinti, kurie asmenys, t. y. atsakovė ar tretieji asmenys iki skolos susidarymo laikotarpio pradžios – iki 2017 m. spalio 1 d., mokėjo ieškovei minėtus bei kam skolos susidarymo laikotarpiui ieškovė siuntė šių mokesčių mokėjimo sąskaitas, t. y. bylą iš esmės nagrinėti naujais aspektais, dėl kurių pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir kurių neanalizavo. Tai sudaro pagrindą perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Dėl bylos procesinės baigties

32. Nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei išspręsti ginčą iš esmės, tačiau tokia apeliacinės instancijos teisė ir pareiga nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo procese gali ir turi pakeisti pirmosios instancijos teismą. Šį argumentą patvirtina CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, kuriame nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas turi panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad sprendžiant, ar yra šios normos taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių mastą ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes – jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi ir dėl naujų aplinkybių, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme ir pagrindą perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2010).

33. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje konstatavus šios apeliacinės instancijos teismo nutarties 19-21 ir 26-29 punktuose nurodytą proceso teisės pažeidimą (t. y. pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ištyrė šalių į bylą pateiktus rašytinius įrodymus (t. y. atsakovės pateikta nuomos sutartis, ieškovės pateikta skolų valdymo ataskaita), neanalizavo ir nevertino, ar atsakovės į bylą pateikti rašytiniai atitinka įrodymams keliamus reikalavimus pagal CPK 111, 14 straipsnių nuostatas, neanalizavo atsakovei priklausančio buto nuomos sutartyje įtvirtinto 2.2. punkto dėl komunalinių mokesčių mokėjimo nustatytos pareigos nuomininkams, neišsiaiškino aplinkybių, ar ieškovei buvo žinoma, jog atsakovei nuosavybės teise priklausantis butas buvo išnuomotas tretiesiems asmenims, neįvertino kas mokėjo ieškovei jos paskaičiuotus mokesčius iki skolos susidarymo laikotarpio, kam (ne)buvo siunčiamos už šiuos mokesčius sąskaitos – faktūros iki skolos susidarymo laikotarpio pradžios ir/ar skolos laikotarpiu) skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas, kuriuo teismas ieškovės ieškinį tenkino, naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Šių aplinkybių nustatymas dėl jų kiekio ir pobūdžio nėra galimas apeliacinės instancijos teisme, be to gali būti pažeista dalyvaujančių byloje asmenų teisė į apeliaciją.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

34. Apeliacinės instancijos teismui bylą grąžinus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas apeliacinėje instancijoje nesprendžiamas. Šių klausimų išsprendimas tenka bylos dalį iš naujo nagrinėsiančio pirmosios instancijos teismo kompetencijai, atsižvelgus į visos bylos procesinę baigtį (CPK 93 straipsnio 3 dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.