Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Juditos Sungailaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Laimos Šeputienės ir Vaido Vasiliausko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios E. U. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2023 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžio, kuriuo ji pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalyje ir jai paskirta 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu; dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei per 3 (tris) mėnesius atlyginti nusikalstama veika nukentėjusiajai J. M. padarytą turtinę žalą.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikintina.

Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš E. U. priteista 1256,35 eurų.

J. M. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš E. U. priteista 10,81 eurų turtinei žalai atlyginti ir 2800 eurų neturtinei žalai atlyginti.

J. M. iš E. U. priteista 800 eurų proceso išlaidų, patirtų teisinei pagalbai apmokėti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmos instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo, atsiliepimo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniame skunde nuteistoji E. U. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 19 d. nuosprendį ir ją išteisinti nustačius BK 28 straipsnyje numatytą pagrindą arba nustačius, jog pirmosios instancijos teismas baudžiamąją bylą išnagrinėjo pažeisdamas nešališkumo principą, grąžinti bylą nagrinėti iš naujo.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir teisinės išvados

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištiriamos visos bylos aplinkybės, pašalinami prieštaravimai ir abejonės, išaiškinamos tiek kaltinančios, tiek ir teisinančios kaltinamąjį aplinkybės, ir tik tuomet įvertinami surinkti duomenys bei priimamas teisingas sprendimas (BPK 20 straipsnis, 324 straipsnio 6 dalis).

6. Iš nuteistosios E. U. apeliacinio skundo turinio matyti, kad jame nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl E. U. kaltės padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką bei mano, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, nepagrįstai ją pripažino kalta ir nuteisė pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, nes nuteistoji nukentėjusiąją J. M. pastūmė ne tyčia, o besigindama, t. y. veikė esant būtinosios ginties situacijai, todėl prašo skundžiamą Kauno apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 19 d. panaikinti ir E. U. išteisinti. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo

7. Prieš atsakant į apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Teismo nešališkumo principo esmė – nagrinėjantis bylą teismas negali turėti ir rodyti bet kokio palankumo vienai iš proceso šalių: baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių, ypač kaltinamojo, garantija į tai, kad baudžiamoji byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo proceso dalyvių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2009, 2K-388/2014). Nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-137/2008). Nešališkumo principo pažeidimui konstatuoti nepakanka vien tik vienos iš bylos šalių nuomonės. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks baiminimasis gali būti laikomas objektyviai pagrįstu, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2010, 2K-214-976/2017).

8. Teisėjų kolegijos vertinimu apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį buvo šališkas, yra nepagrįsti. Teismo šališkumas apeliaciniame skunde išimtinai siejamas su nuteistosios įsitikinimu neteisingai nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, su bylos įrodymų vertinimu, baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsisakymu išreikalauti papildomą informaciją apie nukentėjusiąją, kritiškai įvertintais E. U. parodymais, jais nesivadovavus priimant apkaltinamąjį nuosprendį ir juos atmetant kaip nepagrįstus kitais bylos įrodymais arba jiems prieštaraujančius. Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybės, kurioms esant teismas gali būti laikomas šališku, yra nurodytos BPK 58 straipsnyje, tačiau nei vienos iš jų apeliantė skunde nenurodė ir tuo pagrindu skundžiamo nuosprendžio neginčija. Apygardos teismas, įvertinęs skundo argumentus ir bylos duomenis aplinkybių, teikiančių pagrindą konstatuoti pirmosios instancijos teismo šališkumą subjektyviuoju ir (ar) objektyviuoju aspektu nenustatė, iš bylos duomenų matyti, kad jokių teismo šališkumo pagrindų proceso dalyviai bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme taip pat nenurodė. Vien tai, kad teismas bylos įrodymus vertino ne taip, kaip juos vertina apeliantė, nėra ir negali būti pagrindu teismą pripažinti buvus šališku.

Dėl įrodymų vertinimo pripažįstant E. U. kalta padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, ir būtinosios ginties

9. Įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistosios lūkesčių, nėra nuosprendžio neišsamumą ar prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės.

10. Įvertinus bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas nuteistosios E. U. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai nusprendė dėl apeliantės kaltės padarius jai inkriminuotą nusikaltimą. Skundžiamo nuosprendžio turinys atitinka baudžiamojo proceso įstatymo keliamus reikalavimus. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas E. U. kalta padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, tai yra apklausė pačią nuteistąją E. U., nukentėjusiąją J. M., liudytojus A. B., A. V., teismo medicinos ekspertą G. A. C., ištyrė (išvardino) dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nepadarė procesinių pažeidimų, laikėsi BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Teismas tyrė bei analizavo tiek E. U. teisinančius, tiek ją kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus – apeliantę teisinančius – įrodymus (iš dalies pačios nuteistosios parodymus). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, visos bylos aplinkybės išsamiai išnagrinėtos, laikantis objektyvumo, teisingumo ir rungimosi principų. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistosios E. U. kaltė padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką pagrįsta nuosprendyje išdėstytų bei įvertintų įrodymų visetu.

11. Pagal BK 138 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių. Taigi nesunkus sveikatos sutrikdymas, kaip ir bet kuris kitas sveikatos sutrikdymas, objektyviai gali pasireikšti ir žmogaus sužalojimu, tai yra žmogaus kūno audinių ar organų anatominio vientisumo ar jų funkcijų pažeidimu dėl mechaninio, fizinio ar cheminio poveikio. Šiuo atveju svarbu nustatyti ir priežastinį ryšį tarp kaltininko veikos ir atsiradusių padarinių. Būtent kaltininko veika – atitinkamas poveikis nukentėjusiajam turi būti jam atsiradusio nesunkaus sveikatos sutrikdymo priežastis. Pažymėtina, kad priežastinio ryšio nustatymas yra daugiau fakto klausimas ir loginis procesas, nes, sprendžiant šį klausimą, iš nustatytų faktinių aplinkybių nustatoma loginė priežasčių seka, reikalinga išvadai padaryti – ar yra ryšys tarp kaltininko nustatytos veikos ir padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142-489/2018).

12. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatyta (to neginčija ir pati nuteistoji tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde), kad 2022 m. gegužės 6 d. apie 20.30 val., bendro naudojimo laiptinėje, prie buto Nr. 11, esančio (duomenys neskelbtini) pastūmė J. M.. Kauno apylinkės teismo 2023 m. sausio 19 d. teisiamajame posėdyje apklausiama E. U. nurodė, jog buvo užpulta laiptinėje, jai lipant laiptais laiptinėje ji pamatė laukiančių nukentėjusiąją, kuri ją užgauliojo. Nuteistoji nurodė, jog vengė konflikto su J. M., tačiau pasielgė impulsyviai ir pastūmė nukentėjusiąją. Pastūmimo priežastimi apeliantė nurodė aplinkybę, jog J. M. daug kartų skambino į duris, todėl nuteistoji ją pastūmė, kad ši baigtų įkyrų skambinimą. Teisiamojo posėdžio metu E. U. taip pat nurodė, jog prarado psichologinę kantrybę, nes jos įsitikinimu, nukentėjusioji naktimis neleidžia miegoti, terorizuoja A. B.. Apeliantės teigimu, jeigu ji nebūtų pastūmusi J. M., ji būtų įėjusi prieš apeliantės valią į butą (2 t., b. l. 140-141). Nors viso proceso metu E. U. parodymai dėl byloje nagrinėjamo konflikto aplinkybių iš esmės buvo nuoseklūs, nuteistoji tvirtina, kad gynėsi nuo nukentėjusiosios ir nesiekė tyčia sužaloti J. M., tačiau Aukštesniojo teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas konstatuodamas, kad apeliantės E. U. veiksmų smurtaujant prieš nukentėjusiąją J. M. vertinti kaip savigynos nėra jokio pagrindo.

13. Vertinant įvykio aplinkybes, teisėjų kolegija didesnį dėmesį teikia liudytojo A. B. parodymams. Iš skundui nagrinėti pateiktos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog jis vienas iš pagrindinių liudytojų, kuris galėjo matyti nagrinėjamą įvykį. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme liudytojas 2023 m. sausio 19 d. teisiamojo posėdžio metu parodė, jog J. M. laukė jo laiptinėje, kai liudytoją pamatė su E. U., nukentėjusioji kažką negražaus pasakė pastarajai. Įvykio aplinkybių nežino, nes užsidarė kambaryje, kiek vėliau apeliantė jam užsiminė, kad ją prie durų žodžiais užpuolė J. M.. Kauno apylinkės teismas, vadovaujantis BPK 276 straipsniu, perskaitė liudytojo parodymus, duotus 2022 m. gegužės 10 d., t. y. praėjus vos keturioms dienomis po nagrinėjamo įvykio, ikiteisminio tyrimo metu, kuriuose užfiksuotos iš esmės tapačios aplinkybės, kurias parodė apklausiamas ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, tačiau papildomai ikiteisminio tyrimo metu užfiksuota svarbi A. B. parodyta aplinkybė, jog E. U. jam pasakė, jog atidarė duris ir pastūmė J., kuri nukrito ant grindinio ir laiptų (1 t., b. l. 163-166). Pažymėtina, kad liudytojas teisminio nagrinėjimo metu savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu patvirtino iš dalies, tačiau paaiškino, kad neatsimena, jog nuteistoji būtų sakiusi, kad pastūmė nukentėjusiąją. Taip pat atkreiptinas dėmesys vertinant liudytojo A. B. parodymus, jog apklausiamas teisme jis nurodė, kad nukentėjusioji skųsdavosi sveikatos problemomis, buvo minėjusi uodegikaulio skausmą. Pažymėtina, kad liudytojas apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu šių aplinkybių nenurodė. Apklausiama liudytoja A. V., kuri yra J. M. šeimos gydytoja apie penkerius metus parodė, kad nukentėjusioji per visą laiką iki nagrinėjamo įvykio nebuvo kreipusis į gydytoją dėl lūžių, o apie tai, jog jai būtų lūžęs uodegikaulis iki 2022 m. gegužės 6 d., gydytojai taip pat nežinoma. Aukštesniojo teismo vertinimu, liudytojo A. B. parodymai vertintini kritiškai, kadangi akivaizdu, jog vis dėlto bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, jis pakeitė savo parodymus, o tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog parodymai buvo tarpusavyje suderinti su apeliantės E. U., siekiant jai padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės.

14. Kaip jau minėta aukščiau, viso proceso metu ir apeliaciniame skunde nuteistoji E. U. teigia, jog pastūmė J. M. siekdama apsiginti, nes jautė baimę ir persekiojimą dėl nukentėjusiosios skambinimo į duris.

15. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BK 28 straipsnio 1 dalį asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką, be kita ko, gindamasis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi, norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje išaiškinta, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr.. 2K-279/210, 2K-364/2014, 2K-90-746/2017, 2K-163-303/2017 ir kt.). Teisė į būtinąją gintį nekyla ir esant specifinei konfliktinei muštynių situacijai, kurioje besiginančiųjų nėra, nes abi pusės yra puolančiosios, t. y. fizinį smurtą naudoja ne gynybos, bet puolimo tikslais, išskyrus atvejį, kai viena iš pusių muštynes nutraukia, o kita puola toliau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2011, 2K-273/2012, 2K-392/2012, 2K-275/2013, 2K-501/2013, 2K-7-62-489/2015, 2K-163-303/2017, 2K-3-648/2021 ir kt.).

16. Patikrinus skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad pagal byloje teismo nustatytą nagrinėjamo įvykio situaciją bei jo dalyvių veiksmus pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad E. U. veiksmuose nebuvo būtinosios ginties (BK 28 straipsnis) požymių.

17. Kaip jau minėta, byloje nekeliamas ginčas dėl to, kad E. U. 2022 m. gegužės 6 d. apie 20.30 val., bendro naudojimo laiptinėje, prie buto Nr. 11, esančio (duomenys neskelbtini), tyčia rankomis suėmė nukentėjusiosios J. M. rankas ir ją pastūmė, nuo ko ji nukrito ant laiptų, tuo padarė kraujosruvą su nubrozdinimu pakaušio srityje, kraujosruvą po galvos smegenų minkštaisiais dangalais, žaidą dešinės alkūnės srityje, kraujosruvą kairiajame žaste, uodegikaulio lūžį, dėl uodegikaulio lūžio sukėlė nukentėjusiajai nesunkų sveikatos sutrikdymą, tačiau pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis, nuo kurio E. U. būtų turėjusi gintis, šioje byloje nenustatytas. Įvertinus nustatytas ir aukščiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nagrinėjamoje konfliktinėje situacijoje tarp nuteistosios ir nukentėjusiosios realaus konflikto nebuvo, o J. M. sužalojimus nuteistoji padarė ne gindamasi nuo pavojingo jos kėsinimosi, o siekdama ją sužaloti ir atgrasinti nuo jos gyvenimo draugo A. B.. Todėl apeliaciniame skunde nurodomus argumentus apie nukentėjusiosios sužalojimą būtinosios ginties situacijoje, teisėjų kolegija atmeta. Dėl šios priežasties negali būti svarstymo ir apie būtinosios ginties ribų peržengimą.

18. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas, o įrodinėjimo procesas neturi ir negali būti begalinis. Teismas kiekvienu atveju turi teisę nuspręsti dėl įrodymų pakankamumo. Nagrinėjamu atveju, kaip jau aptarta, E. U. kaltei pagrįsti pakanka byloje surinktų ir ištirtų įrodymų, kurie tarpusavyje sudaro logiškai bei nuosekliai susijusią įrodymų grandinę. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje atlikti visi procesiniai veiksmai, kuriais surinktas pakankamas įrodymų kiekis, leidžiantis daryti pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 138 straipsnio 1 dalyje, ir kad ją padarė būtent apeliantė.

19. Teisėjų kolegija, apibendrindama nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas E. U. kalta pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė, tinkamai vertino šios nusikalstamos veikos sudėties požymius nagrinėdamas ne tik nuteistosios atliktus neteisėtus veiksmus bei J. M. patirtus sužalojimus, bet ir vertindamas visą susidariusią konfliktinę situaciją. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, iš esmės visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas. Vien tai, kad šiuo atveju nuteistajai nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ir tai, kad teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, nesant esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, savaime nėra pagrindas teigti, kad teismas netinkamai vertino įrodymus ir naikinti ar keisti teismo sprendimą.

20. Apeliaciniame skunde, neginčijant specialisto išvadų patikimumo, vis tik keliama abejonė dėl J. M. sužalojimų, konstatuotų 2022 m. gegužės 12 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini), atsiradimo. Apeliantė taip pat kelia abejonę dėl nukentėjusiosios pateiktų sąskaitų už vaistus, nes neva jų vartojimas nesusijęs su J. M. patirtomis traumomis. Apeliantė taip pat teigia, jog iš baudžiamojoje byloje pateiktų nukentėjusiosios čekių apie vaistus – juos nukentėjusioji vartoja mirtinomis dozėmis. Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, apygardos teismas, šiuos nuteistosios skundo argumentus vertina kaip gynybinius ir atmeta kaip nepagrįstus baudžiamojoje byloje esančiais objektyviais duomenimis.

Dėl nuosprendyje padarytų klaidų

22. Tuo tarpu, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su E. U. apeliacinio skundo argumentu, jog skundžiamo Kauno apylinkės teismo nuosprendžio įžanginėje ir aprašomosiose dalyse nepagrįstai nurodyta, jog ji nedirbanti ir registruota Užimtumo tarnyboje. Iš baudžiamojoje byloje esančios Sodros pažymos matyti, jog E. U. nuo 2022 m. gegužės 18 d. dirba (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 47). Baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme 2022 m. lapkričio 30 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu E. U. taip pat nurodė, jog nuo gegužės 18 d. dirba (duomenys neskelbtini). Iš Kauno apylinkės teismo nuosprendžio matyti, jog skiriant bausmę E. U., teismas vertinant kaltinamosios (šiuo metu nuteistosios) asmenybę, nurodė, jog ji nedirbanti, registruojasi Užimtumo tarnyboje. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į apeliantei paskirtą bausmės rūšį, t. y. laisvės apribojimas bei jos dydį – 9 (devyni) mėnesiai, kuri yra mažesnė už vidurkį, ši padaryta gramatinė klaida esminės reikšmės neturėjo. Taip pat pažymėtina, jog E. U. apeliaciniu skundu aukštesnės instancijos teismui, neprašė peržiūrėti jai paskirtos bausmės rūšies ar dydžio. Pažymėtina, jog pagrindo šiuos duomenis vertinti kaip paneigiančius Kauno apylinkės teismo nuosprendžio išvadas nėra.

Dėl J. M. patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo

23. Nukentėjusioji J. M. kartu su pateiktu atsiliepimu į nuteistosios E. M. apeliacinį skundą, pateikė prašymą priteisti jai advokato pagalbos išlaidas, patirtas dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka (dėl atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo ir atstovavimo teisme). Prie prašymo pateiktas 2023 m. lapkričio 6 d. advokato orderis Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2023 m. lapkričio 6 d. pinigų priėmimo kvitas Serija (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, kad už gynybą Kauno apygardos teisme bei dokumento surašymą J. M. patyrė 400 Eur (keturis šimtus eurų) išlaidų (3 t., b. l. 90-91).

24. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Nustatant išieškotinos piniginės sumos dydį nukentėjusiojo išlaidoms advokato pagalbai apmokėti, atsižvelgtina ne tik į nukentėjusiojo advokatui faktiškai sumokėtą pinigų sumą, bet ir į šių išlaidų pagrįstumą bei į teismų praktiką priteisiant nukentėjusiesiems turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. Tos pačios taisyklės taikomos ir apeliacinės instancijos teismo procese.

25. Sprendžiant dėl proceso išlaidų už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme išieškojimo, be kita ko turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019, 2K-7-628/2020). Ši baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėjama pagal nuteistosios E. U. apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas kaip nepagrįstas. Nukentėjusioji organizuodama tinkamą savo teisių gynimą kreipėsi į atstovę advokatę ir pateikė atsiliepimą į nuteistosios apeliacinį skundą. Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad prašoma priteisti atstovavimo išlaidų suma nėra neproporcingai didelė bylos apimčiai ir sudėtingumui, todėl nukentėjusiosios prašymas priteisti jos patirtas išlaidas už jai suteiktą teisinę pagalbą bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, tenkinamas visiškai, priteisiant iš nuteistosios E. U. nukentėjusiosios J. M. naudai 400 Eur (keturis šimtus eurų) už suteiktas advokato paslaugas apeliacinės instancijos teisme.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų

26. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Ši nuostata apeliantui buvo išaiškinta ir 2023 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi, kuria jam paskirta gynėja. Tai, kad valstybės patirtos proceso išlaidos, gali būti atlyginamos jas priteisiant iš nuteistojo, pripažįstama tiek tarptautinių, tiek nacionalinių teismų naujausioje formuojamoje praktikoje (Europos žmogaus teisių teismo 2015 m. lapkričio 5 d. sprendimas byloje Chukayev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 36814/06); Europos žmogaus teisių teismo 2011 m. birželio 21 d. sprendimas byloje Orlov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 29652/04); Europos žmogaus teisių teismo 1992 m. rugsėjo 25 d. sprendimas byloje Croissant prieš Vokietiją (pareiškimo Nr. 13611/88); Lietuvos apeliacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-274-654/2020, 1A-314-307/2020, 1A-310-318/2020).

27. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos taip pat galioja bylą nagrinėjant apeliacinės ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-452/2009, 2K-271/2010, 2K-20/2011).

28. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Kauno apygardos teismo 2023 m. spalio 25 d. nutartimi E. U. buvo paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinktas gynėjas advokatas Egidijus Jonas Grigaravičius. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui pažymą, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos apeliacinės instancijos teisme ginant E. U. yra 80,00 eurų, kurios turi būti priteistos iš jos valstybei.

29. Pažymėtina, jog teisė į nemokamą teisinę pagalbą nėra absoliuti, ji gali būti teikiama tik tais atvejais, kai kaltinamasis (nuteistasis) neturi pakankamai lėšų. Visais atvejais turi būti objektyviai atsižvelgiama į jo turtinę padėtį. Nuteistasis gali prašyti nepriteisti proceso išlaidų, tačiau tam turi pateikti duomenis, rodančius jo sunkią materialinę padėtį. Nagrinėjamu atveju E. U. jokių duomenų, patvirtinančių, kad jos finansinė padėtis yra itin bloga nepateikė, priešingai, ji dirba, sveikatos problemų, galinčių riboti jos darbinę veiklą, neturi. Atsižvelgus į aukščiau nurodytas aplinkybes, įvertinus tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistosios apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas kaip nepagrįstas, į suteiktų paslaugų apimtį, sprendžiama, kad prašoma priteisti išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti suma yra pagrįsta, nėra per didelė, atitinka teisingumo bei protingumo principus, todėl šios išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir išieškotinos iš nuteistosios E. U..

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios E. U. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžio atmesti.

Priteisti iš nuteistosios E. U. nukentėjusiosios J. M. naudai 400 Eur (keturis šimtus eurų) advokato pagalbai turėtų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš nuteistosios E. U. valstybės naudai 80,00 Eur (aštuoniasdešimt eurų) antrinės teisinės pagalbos išlaidų pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus 2023 m. lapkričio 9 d. pažymą Nr. (duomenys neskelbtini).

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.