Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio, Reginos Pocienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algimanto Valantino,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. K. ir Šiaulių apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Pauliaus Andriuškevičiaus (toliau – prokuroras) apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2020 m. birželio 4 d. nuosprendžio, kuriuo:

– G. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199² straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams.

Pritaikius BK 64¹ straipsnį ir paskirtą bausmę sumažinus vienu trečdaliu, G. K. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 4 (keturiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 2 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Šiaulių apygardos teismo 2019 m. liepos 24 d. baudžiamuoju įsakymu pagal BK 227 straipsnio 2 dalį, 199² straipsnio 2 dalimi paskirta 200 MGL (10 000 Eur) dydžio bauda, jas visiškai sudedant, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedant visą neatliktą bausmę, ir G. K. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 4 (keturiems) mėnesiams su 200 MGL (10 000 Eur) dydžio bauda, laisvės atėmimo bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

– R. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 199² straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams.

Pritaikius BK 64¹ straipsnį ir paskirtą bausmę sumažinus vienu trečdaliu, R. K. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 4 (keturiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių apygardos teismo 2020 m. vasario 19 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir R. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 7 (septyniems) mėnesiams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

G. K. ir R. K. pagal BK 199² straipsnio 2 dalį nuteisti už tai, kad jie, veikdami kartu, pažeisdami nustatytą tvarką – Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų „Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių“ 2 punkto 2.1 ir 2.1.1 papunkčių reikalavimus, 2019 m. lapkričio 27 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, Vilniuje, G. K. įgijo akcizais apmokestinamas cigaretes, nepaženklintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais banderolėmis, 2 500 pakelių cigarečių „NZ Gold“, 3 500 pakelių cigarečių „Minsk capital QS“, paženklintų Baltarusijos Respublikos banderolėmis, cigarečių bendra vertė 17 557,00 Eur, ir jas automobiliu „VW Passat Variant“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamu R. K., gabeno tol, kol 2019 m. lapkričio 27 d., 13.55 val., automobilių stovėjimo aikštelėje, adresu: (duomenys neskelbtini), juos sulaikė valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos pasienio rinktinės pareigūnai.

II. Apeliacinių skundų argumentai

Apeliaciniame skunde nuteistasis G. K. prašo pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2020 m. birželio 4 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pagal BK 199² straipsnio 2 dalį nuteistas subendrinta 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausme, ir paskirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, t. y. baudą.

Nuteistasis, remdamasis kasacinio teismo ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pateiktais išaiškinimais dėl bausmės paskirties, mano, kad pirmosios instancijos teismas, už padarytą nusikaltimą paskirdamas jam laisvės atėmimo bausmę, nukrypo nuo teismų formuojamo požiūrio, kad laisvės atėmimo bausmės būtų skiriamos tik tiems asmenims, kurių buvimas laisvėje tikrai kelia pavojų visuomenei. Nuteistasis nėra tiek pavojingas visuomenei. Jis kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo pripažino ir gailėjosi, detaliai nurodė visas jam žinomas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, dirba dvejuose darbuose. Todėl, nuteistojo vertinimu, laisvės atėmimo bausmės atlikimas pašalins jo galimybes gauti legalias pajamas. Tuo tarpu, būdamas laisvėje, G. K. dirbtų ir sumokėtų Šiaulių apygardos teismo 2019 m. liepos 24 d. baudžiamuoju įsakymu paskirtą baudą. Be to, nuteistojo manymu, paskiriant BK 199² straipsnio 2 dalyje nustatytą alternatyvią bausmę – baudą, tokios rūšies bausmė būtų pakankama ir leistų įrodyti, kad jis suprato savo buvusio elgesio netinkamumą ir siekia tapti sąžiningu piliečiu.

Apeliaciniame skunde prokuroras prašo pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2020 m. birželio 4 d. nuosprendžio dalį, kuria R. K. paskirta bausmė, ir vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis prie griežtesnės Šiaulių apygardos teismo 2020 m. vasario 19 d. nuosprendžiu paskirtos 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridėti apskųstuoju nuosprendžiu paskirtos švelnesnės bausmės dalį – 3 (tris) mėnesius laisvės atėmimo ir R. K. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 9 (devyniems) mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaityti bausmę, atliktą pagal Šiaulių apygardos teismo 2020 m. vasario 19 d. nuosprendį.

Prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nusprendęs prie Šiaulių apygardos teismo 2020 m. vasario 19 d. nuosprendžiu paskirtos 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridėti apskųstuoju teismo nuosprendžiu paskirtos 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės dalį – 1 (vieną) mėnesį ir nustatęs R. K. galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 7 (septyniems) mėnesiams, netinkamai taikė BK 50 straipsnio 2 dalies bei 63 straipsnio 4 dalies (2017 m. rugsėjo 28 d. įstatymo redakcija Nr. XIII–653) nuostatas. Anot prokuroro, R. K. prie paskirtos bausmės, pridedant minimalią laisvės atėmimo bausmės dalį – 3 (tris) mėnesius, atsižvelgtina į tai, kad skundžiamame nuosprendyje ir Šiaulių apygardos teismo 2020 m. vasario 19 d. nuosprendyje nustatytus nusikaltimus R. K. padarė per nedidelį laiko tarpą (2019 m. lapkritį ir 2019 m. rugpjūtį–rugsėjį) ir kaltu prisipažino. Todėl apelianto prašoma paskirti galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 9 (devyniems) mėnesiams pripažintina adekvačia nuteistojo padarytoms veikoms, atitinkančia jų pavojingumo pobūdį bei laipsnį, R. K. asmenybę.

Be to, prokuroras atkreipia dėmesį ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė, kurioje laisvės atėmimo vietoje R. K. turi atlikti teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę. Todėl apeliacinės instancijos teismui priimant naują nuosprendį, nurodytina, kad R. K. bausmę turi atlikti pataisos namuose.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis G. K. ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroro atmesti. Nuteistasis R. K. ir jo gynėjas su prokuroro apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė jo netenkinti. Teismo posėdyje dalyvavęs prokuroras A. Verenius prašė prokuroro P. Andriuškevičiaus pateiktą apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo G. K. apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nuteistojo G. K. apeliacinis skundas atmetamas, o prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas visiškai.

G. K. ir prokuroras skunduose neginčija pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu G. K. ir R. K. inkriminuotų nusikalstamų veiksmų teisinės kvalifikacijos. Teisėjų kolegijai šie klausimai taip pat nekelia abejonių. Pirmosios instancijos teismas ištyrė baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio, 301 straipsnio reikalavimų. Tinkamai įvertinęs įrodymus, jais remdamasis apygardos teismas teisingai nustatė nusikaltimo padarymo aplinkybes bei G. K. ir R. K. nusikalstamus veiksmus tinkamai kvalifikavo pagal BK 199² straipsnio 2 dalį. Apeliantai pirmosios instancijos teismo priimtą nuosprendį ginčija tik nuteistiesiems G. K. ir R. K. paskirtų neteisingų bausmių aspektu, todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalimi, nagrinėdama bylą apeliacine tvarka, pasisako tik dėl šių apeliaciniuose skunduose keliamų klausimų.

Dėl nuteistajam G. K. paskirtos bausmės

Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies normoje, numatančioje atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, įtvirtintą sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; kaltininko asmenybę; nusikalstamos veikos stadiją; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Įvertinus visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, motyvuotai parenkama švelnesnė ar griežtesnė bausmės rūšis, taip pat skiriamos bausmės dydis, kuris skaičiuojamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 2 dalis).

Už BK 199² straipsnio 2 dalyje įtvirtinto sunkaus nusikaltimo padarymą įstatymų leidėjas yra numatęs alternatyvias bausmes – baudą ir laisvės atėmimą iki aštuonerių metų.

Pirmosios instancijos teismas, pritaikęs BK 64¹ straipsnį ir paskirtą bausmę sumažinęs vienu trečdaliu, G. K. pagal 199² straipsnio 2 dalį paskyrė laisvės atėmimą 4 mėnesiams. G. K. teigia, kad apygardos teismas jam parinko neteisingą bausmės rūšį. Anot apelianto, jo asmenybė nėra tiek pavojinga visuomenei, kad jis turėtų būti izoliuotas nuo visuomenės, ir prašo jam paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Toks nuteistojo prašymas nepagrįstas, todėl atmetamas.

Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį, kitaip, negu nurodo apeliaciniame skunde G. K., teismas tinkamai įvertino ne tik nuteistojo asmenybę, tačiau ir kitas, bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes. Apygardos teismas nustatė, kad G. K. baudžiamąją atsakomybę sunkina tai, jog jis inkriminuotą veiką padarė būdamas recidyvistu ir veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 ir 13 punktai), o lengvina tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo nustatytą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nuteistojo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, taip pat atsižvelgė ir į jo padaryto nusikaltimo bei asmenybės pavojingumą. Tiek teisės doktrinoje, tiek kasacinio teismo formuojamoje praktikoje ne kartą pažymėta, kad konkrečiomis aplinkybėmis padarytas nusikaltimas, formaliai atitinkantis rūšinius tam tikro nusikaltimo požymius, iš tikrųjų, gali neatitikti tos rūšies nusikaltimo pavojingumo, nes nusikaltimus daro skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat skiriasi (kasacinė nutartis Nr. 2K-24-1073/2018 ir kt.). Aptariamu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad G. K. padarytas nusikaltimas neatitinka ekonomikai ir verslo tvarkai priskiriamų nusikaltimų rūšinio pavojingumo, o G. K. asmenybė nekelia pavojaus visuomenei.

G. K., veikdamas tiesiogine tyčia, padarė baigtą sunkų nusikaltimą. Apeliantas neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis, kurių suma viršija 250 MGL ir sudaro šiek tiek daugiau nei 350 MGL. Mokesčiai yra valstybės finansų sistemos dalis, vienas iš pagrindinių pajamų šaltinių. Nesumokėjus mokesčių, valstybė negauna pajamų, ribojamos valstybės galimybės vykdyti jai priskirtas funkcijas. Dėl nesumokėtų mokesčių valstybė patiria turtinę žalą, nes neteisėtai negauna pajamų. Vertinant apelianto asmenybę reikšminga ir tai, kad nuteistasis anksčiau teistas, įskaitant ir už analogiško pobūdžio nusikaltimo padarymą. Neišnykus teistumui ir nesumokėjus Šiaulių apygardos teismo 2019 m. liepos 24 d. baigiamuoju aktu jam paskirtos 198 MGL (9 900 Eur) dydžio baudos, praėjus vos 4 mėnesiams po teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo dienos, vėl nusikalto (t. 1, b. l. 195–197; t. 2, b. l. 3–8). Tai leidžia teisėjų kolegijai spręsti, kad G. K. linkęs veikti priešingai teisės normoms. Šią teisėjų kolegijos išvadą sustiprina ir byloje esantys duomenys, kad G. K. už neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis yra baustas ir administracine tvarka pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 209 straipsnio 5 dalį (t. 1, b. l. 194).

Nuteistasis nuo 2020 m. vasario 21 d. dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“. Šio darbdavio jis apibūdinamas teigiamai (t. 2, b. l. 87). Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad nuteistojo turimi socialiniai ryšiai yra tamprūs ir gali apriboti nuteistojo galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas. G. K. yra sulaukęs 51 metų, tačiau byloje nėra duomenų, kad jis iki 2020 m. vasario 21 d. būtų sukūręs kokius nors pastovius darbinius teisinius santykius. Jis nebuvo registruotas ir Užimtumo tarnyboje (t. 2, b. l. 193). Tokios aplinkybės kartu su bylos faktiniais duomenimis apie G. K. padarytus teisės pažeidimus teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai manyti, kad nuteistasis niekada nesiekė gauti legalių pajamų. Labai tikėtina, kad jo pragyvenimo pajamas sudarė pajamos, gaunamos iš daromų nusikalstamų veikų. Be to, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad apeliantas iki 2020 m. liepos 24 d., t. y. per vienerių metų laikotarpį iš teismo nustatytų 2 metų, būtų sumokėjęs bent dalį Šiaulių apygardos teismo 2019 m. liepos 24 d. baudžiamuoju įsakymu paskirtos baudos. Tai neabejotinai patvirtina, kad bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu, nedaro teigiamos įtakos G. K. asmenybei ir neužtikrina bausmės paskirties, nustatytos BK 41 straipsnyje. Todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad konkrečiu atveju bausmės paskirtis bus įgyvendinta G. K. paskyrus tik su laisvės atėmimu susijusią bausmę. G. K. daromi pažeidimai kelia pavojų valstybės finansų sistemai. Taigi, tik laisvės atėmimo bausmė šiuo atveju gali atimti apeliantui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas ir paveikti G. K., kad jis suvoktų savo netinkamą elgesį ir taptų sąžiningu piliečiu.

Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija mano, kad G. K. paskirta bausmė, vertinant jos rūšį ir dydį, atitinka jo atliktų veiksmų padarymo aplinkybes ir pavojingumą, jo asmenybę, bausmei keliamą paskirtį ir pagal savo rūšį bei dydį yra teisinga. BK 55 straipsnyje aiškiai nustatyta, kad paprastai su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė skiriama asmeniui, pirmą kartą teisiamam už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį nusikaltimą. Kaip minėta anksčiau, konkrečiu atveju G. K. ne pirmą kartą buvo teisiamas, o jo padarytas nusikaltimas priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis). Kitų aplinkybių, kurių apygardos teismas nebūtų įvertinęs, sudarančių pagrindą keisti bausmės rūšį, nuteistasis skunde nenurodė, o, teisėjų kolegijos vertinimu, tokių aplinkybių bylos duomenys taip pat nepagrindžia.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas G. K. bausmę pagal BK 199² straipsnio 2 dalį, tinkamai įvertinęs visas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, numatytas BK 54 straipsnyje, ir atsižvelgęs į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus, jam už nurodytame BK straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymą paskyrė žymiai mažesnę laisvės atėmimo bausmę, negu baudžiamojo įstatymo sankcijoje nustatytas vidurkis. Apygardos teismas tinkamai taikė BK 64¹ straipsnį ir G. K. paskirtą – 6 mėnesių – laisvės atėmimo bausmę, pagrįstai sumažinęs vienu trečdaliu, jam paskyrė – laisvės atėmimą 4 mėnesiams. Tokio dydžio pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė yra adekvati G. K. nusikalstamos veikos pavojingumui, jo asmenybei ir neprieštarauja teisingumo principui. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti G. K. paskirtos bausmės rūšies ir už jo padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 199² straipsnio 2 dalyje, jam paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę – baudą.

Dėl nuteistajam R. K. paskirtų bausmių subendrinimo

Prokuroro apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, subendrindamas nuteistajam R. K. paskirtas bausmes, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, pagrįsti.

BK 63 straipsnio 4 dalyje (2017 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. XIII-653 redakcija, galiojanti nuo 2017 m. spalio 6 d.) nustatyta, kad kai bausmės iš dalies sudedamos, prie griežčiausios bausmės, paskirtos už vieną iš padarytų nusikalstamų veikų, iš dalies pridedamos švelnesnės bausmės ir nurodomi kiekvienos iš pridedamų bausmės dalių parinkimo motyvai. Pridedamos bausmės dalis negali būti mažesnė negu minimalus tos bausmės rūšies dydis, išskyrus atvejus, kai pridedama neatliktos bausmės dalis yra mažesnė už šį dydį. Panašios pozicijos laikomasi ir formuojamoje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (nutartis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 1A-238-518/2020). Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmoje byloje priėmimo padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį.

Terminuoto laisvės atėmimo minimalus terminas yra 3 mėnesiai (BK 50 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismas prie skundžiamu teismo nuosprendžiu R. K. paskirtos 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridėjo dalį Šiaulių apygardos teismo 2020 m. vasario 19 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės ir jam paskyrė galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 7 mėnesiams. Taip subendrindamas bausmes apygardos teismas pažeidė bausmių bendrinimo taisykles ir R. K. paskyrė neteisingą galutinę subendrintą bausmę. Iš pirmiau aptarto teisinio reglamentavimo matyti, kad įstatymų leidėjas yra imperatyviai nustatęs, jog, BK 63 straipsnio 4 dalies pagrindu taikant dalinį bausmių sudėjimo būdą, prie griežtesnės bausmės pridedama švelnesnės bausmės dalis, kurios dydis negali būti mažesnis, negu minimalus tam tikros bausmės rūšies dydis. Vadinasi, konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas, subendrindamas R. K. skirtingais teismo nuosprendžiais paskirtas bausmes, prie Šiaulių apygardos teismo 2020 m. vasario 19 d. nuosprendžiu paskirtos 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės turėjo pridėti ne mažesnį, nei baudžiamajame įstatyme numatytas minimalus terminuoto laisvės atėmimo bausmės dydis. Tačiau padarė priešingai ir nepagrįstai vietoje nustatyto 3 mėnesių minimalaus terminuoto laisvės atėmimo dydžio pridėjo tik 1 mėnesį. Todėl ši Šiaulių apygardos teismo 2020 m. birželio 4 d. nuosprendžio dalis keistina dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos subendrintos pagal du nuosprendžius bausmės (BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktai).

Dėl nuteistajam R. K. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vietos parinkimo

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad prokuroro apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas, paskyręs bausmę R. K., vadovaudamasis BK 50 straipsnio 3 dalimi, buvo įpareigotas parinkti jos atlikimo vietą, pagrįstas. Tačiau bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu toks teisinis reglamentavimas yra pasikeitęs, BK 50 straipsnio 3 dalies nuostata 2020 m. liepos 1 d. neteko galios. Taigi, netekus galios BK 50 straipsnio 3 dalies nuostatai, kuria remiantis bausmės atlikimo pataisos įstaigos parinkimas buvo baudžiamąją bylą išnagrinėjusio teismo diskrecinė teisė, ir įsigaliojus Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) pakeitimo 2019 m. birželio 27 d. Nr. XII–2264 įstatymui, nuteistieji bausmes konkrečioje įstaigoje atliks pagal kriterijus, nustatytus BVK 62, 71, 83 straipsniuose. Įgyvendinus šiuos pakeitimus, per tris mėnesius nuo minėto įstatymo įsigaliojimo visi nuteistieji bus perkelti atlikti jiems paskirtas laisvės atėmimo bausmes į pagal naują tvarką nustatytas pataisos įstaigas. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo metu yra išnykęs pagrindas dėl minėto prokuroro argumento keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nuteistajam R. K. nustatant laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietą.

Dėl proceso išlaidų priteisimo

BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Tai, kad valstybės patirtos proceso išlaidos, gali būti atlyginamos jas priteisiant iš nuteistojo (-jų), pripažįstame tiek tarptautinių, tiek nacionalinių teismų naujausioje formuojamoje praktikoje (pvz., žr., Europos žmogaus teisių teismo sprendimas byloje EŽTT 2015 m. lapkričio 5 d. sprendimas byloje Chukayev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 36814/06); Europos žmogaus teisių teismo 2011 m. birželio 21 d. sprendimas byloje Orlov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 29652/04); Europos žmogaus teisių teismo 1992 m. rugsėjo 25 d. sprendimas byloje Croissant prieš Vokietiją (pareiškimo Nr. 13611/88); Lietuvos apeliacinio teismo nutartys, priimtos baudžiamosiose bylose Nr. 1A-274-654/2020, Nr. 1A-314-307/2020).

Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi nuteistiesiems R. K. ir G. K. buvo paskirti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamosiose bylose parinkti gynėjai. Apeliacinės instancijos teisme 2020 m. rugpjūčio 27 d. ir 2020 m. rugpjūčio 28 d. gautos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kuriose nurodyta, kad už nuteistajam G. K. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme valstybė patyrė 90,72 Eur išlaidų, o už nuteistajam R. K. – 100 Eur.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, taip pat įvertinusi valstybės suteiktos teisinės pagalbos apimtį, apeliacinio proceso trukmę, teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad valstybės patirtos ir prašomos priteisti už nuteistiesiems suteiktą teisinę pagalbą nurodytos išlaidų sumos, yra neprotingos ar neproporcingos nuteistųjų turtinei padėčiai. Abu nuteistieji yra darbingo amžiaus ir dirbantys. Prašomos priteisti proceso išlaidų sumos yra realios ir pagrįstos, todėl jos išieškotinos iš nuteistųjų (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 2 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2020 m. birželio 4 d. nuosprendį pakeisti:

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu R. K. pagal BK 199² straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 64¹ straipsnį, paskirta 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių apygardos teismo 2020 m. vasario 19 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir R. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 7 (septyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, prie Šiaulių apygardos teismo 2020 m. vasario 19 d. nuosprendžiu R. K. paskirtos 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės, taikant dalinio sudėjimo bausmių bendrinimo būdą, pridėti apskųstuoju nuosprendžiu paskirtos bausmės dalį – 3 (tris) mėnesius laisvės atėmimo ir R. K. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 9 (devyniems) mėnesiams. Į bausmės laiką įskaityti laikino sulaikymo laiką – 2019 m. lapkričio 27 d. (1 parą) ir bausmę, atliktą pagal Šiaulių apygardos teismo 2020 m. vasario 19 d. nuosprendį.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistojo G. K. apeliacinį skundą atmesti.

Išieškoti iš G. K., a. k. (duomenys neskelbtini) 90,72 Eur (devyniasdešimt eurų ir 72 ct) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.

Išieškoti iš R. K., a. k. (duomenys neskelbtini) 100 Eur (vieną šimtą eurų) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.