- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-03-04
- Bylos Nr.
- eI2-7427-583/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00035-2025-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Remigijus Arminas, Laimutė Jokubauskaitė, Natalja Zelionkienė
- Pareiškėjas
- G. P.
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui
- Advokatai
- Rita Balsevičė
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Laimutės Jokubauskaitės ir Nataljos Zelionkienės,
nuotoliniu vaizdo konferencijos būdu dalyvaujant pareiškėjui G. P., pareiškėjo atstovei advokatei Ritai Balsevičei, atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui Dariui Juodeliui,
2025 m. vasario 25 d. viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas G. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą prašydamas:
1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2024 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. 24S30195 (toliau – ir Sprendimas Nr. 1);
2) panaikinti Departamento 2024 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. 24S304528 (toliau – ir Sprendimas Nr. 2);
3) įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo.
Pareiškėjas paaiškino, kad yra Baltarusijos Respublikos pilietis ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 5¹ punkte nustatytu pagrindu – asmuo Lietuvoje yra įsteigęs startuolį ir ketina vykdyti jo veiklą – pateikė Departamentui prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi.
Pareiškėjas teigia, kad atvykus į Lietuvą jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, įkūrus startuolį. Lietuvoje jis nuo 2023 m. vasario 15 d. yra mažosios bendrijos (toliau – ir MB) „MobileXapps“ narys ir direktorius. Šis startuolis plečia veiklą ir 2023 m. turėjo pelno. Pareiškėjo darbas minėtame subjekte yra realus, įmonė veikia, generuoja pajamas ir moka Lietuvos valstybei mokesčius.
Atsakovas išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą 2024 m. gruodžio 22 d. priėmė Sprendimą Nr. 1, kuriuo nusprendė atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Taip pat atsakovas 2022 m. gruodžio 30 d. priėmė Sprendimą Nr. 2, kuriuo nusprendė uždrausti pareiškėjui iki 2029 m. gruodžio 29 d. atvykti į Lietuvos Respubliką.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodė, jog Sprendime Nr. 1 nurodyta keliama grėsmė valstybės saugumui grindžiama aplinkybe, kad 2009 – 2011 m. jis dirbo Minsko valstybiniame mokesčių departamente. Buvo konstatuota, kad darbas šioje Baltarusijos valstybinėje institucijoje reiškia, kad asmuo privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką. Kartu tai reiškia, kad asmuo ateityje, turėdamas leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, todėl tokio asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
Pareiškėjas teigia, jog nesutinka su Sprendime Nr. 1 padaryta išvada, nes ji grindžiama išskirtinai remiantis tik 2024 m. gruodžio 6 d. Valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) rašte Nr. 18-11281 (toliau – ir Raštas) nurodytomis aplinkybėmis, neatlikus kitų su pareiškėjo asmeniu susijusių aplinkybių vertinimo, neindividualizavus jo situacijos. Akivaizdu, kad skundžiami sprendimai yra formalaus pobūdžio, todėl naikintini.
Pareiškėjo nuomone faktas, jog jis daugiau nei prieš 13 metų, pusantrų metų dirbo Minsko valstybiniame mokesčių departamente, nesuteikia atsakovui pagrindo pripažinti, kad jis yra lojalus Baltarusijos valdžiai ir jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.
Paaiškino, jog 2009 m. baigė aukštąją mokyklą – Teisės ir socialinių bei informacinių technologijų universitetą ir siekdamas dirbti pagal įgytą specialybę, įsidarbino Minsko valstybiniame mokesčių departamente. Atliekamos darbo funkcijos buvo išimtinai techninio pobūdžio – pareiškėjas buvo žemiausio rango specialistas (padėjėjas). Pusę metų pareiškėjas buvo individualių verslininkų registravimo departamento instruktoriumi, jo užduotys – būdamas inspektoriaus padėjėju, padėjo pildyti ir priimti individualių verslininkų deklaracijas. Vėliau įsidarbino juridinių asmenų patikrinimų departamento instruktoriumi, jo užduotys buvo tikrinti juridinių asmenų apskaičiavimų ir mokesčių teisingumą. Pareiškėjas visą darbo Minsko valstybiniame mokesčių departamente buvo padėjėjas, kuris savarankiškai patikrinimų neatlikdavo, o padėdavo kitam inspektoriui. Pabrėžė, kad minėtas darbas jam nepatiko, pasibaigus terminuotai darbo sutarčiai, pareiškėjas atsisakė tęsti darbinius santykius, pradėjo dirbti privačiame sektoriuje ir daugiau jokioje valstybinėje institucijoje niekada nebedirbo.
Pareiškėjas akcentuoja, jog nėra ir niekada nebuvo lojalus Baltarusijos rėžimui, o kaip tik priešingai, palaikė ir toliau palaiko kilmės valstybės opoziciją. 2020 m. vykusių prezidento rinkimų kampanijos metu buvo vieno iš opozicijos lyderių – V. T. – kandidatūros iškėlimo iniciatyvinės grupės koordinatoriumi. Baltarusijos vidaus reikalų ministerija 2022 m. spalį pripažino piliečių, susivienijusių vadovaujant V. T., įskaitant jo interneto svetaines ir puslapius socialiniuose tinkluose ekstremistiniu dariniu, o 2023 m. balandžio 7 d. teismas politikui už akių skyrė 17 m. laisvės atėmimo bausmę. Dalyvavimas ekstremistiniame darinyje pagal Baltarusijos įstatymus yra kriminalinis nusikaltimas. Akivaizdu, jog pareiškėjas būdamas V. T. kandidatūros iškėlimo į prezidentus iniciatyvinės grupės koordinatoriumi, turėjo aiškiai opozicines pažiūras ir nepalaikė Baltarusijos valdžios vykdomos politikos.
Sprendime teigiama, kad yra užfiksuotas dažnas pareiškėjo vykimas į Baltarusiją. Pareiškėjas teigia, kad dažnai į kilmės valstybę vykdavo, nes ten liko gyventi jo partnerė ir 2021 m. gimęs vaikas. Kadangi vaikas labai mažas, šeimoje buvo nuspręsta, kad kol partnerė yra vaiko priežiūros atostogose, jie liks Baltarusijoje, tačiau, kai vaikui reikės eiti į darželį, šeima buvo suplanavusi, kad jie persikels į Lietuvą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad Sprendimu Nr. 2 nustatytas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra nepagrįstas ir nemotyvuotas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra išaiškinęs, jog siekiant nustatyti draudimo atvykti į Lietuvą pagrįstumą, sprendime reikia nurodyti papildomus tokio draudimo argumentus bei motyvus, toks draudimas negali būti pritaikytas tik formaliai, vadovaujantis VSD pažyma apie valstybės saugumui grėsiantį pavojų bei atitinkamu Migracijos departamento sprendimu dėl atsisakymo išduoti leidimą gyventi ar jo panaikinimo. Nagrinėjamu atveju Sprendimu Nr. 2 nustatytas draudimas yra grindžiamas išskirtinai Rašte nurodytomis aplinkybėmis, neįvertinus visų aktualių aplinkybių ir paskirta sankcija yra akivaizdžiai neproporcinga bei neadekvati.
Pareiškėjas pabrėžė, kad atsakovas nagrinėdamas jo prašymą nevertino anksčiau nurodytų aplinkybių, nepasiteiravo pareiškėjo apie jo politines pažiūras, neatliko savarankiško aplinkybių visumos vertinimo ir padarė nepagrįstą išvadą apie jo galimą lojalumą Baltarusijos valdžiai, todėl yra pagrindas pripažinti skundžiamus sprendimus nepagrįstais.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas G. P. ir jo atstovė advokatė Rita Balsevičė nurodė, jog palaiko skunde keliamus reikalavimus, prašo skundą tenkinti jame pateiktų argumentų pagrindu.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad nesutinka su jame pateiktais argumentais, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teigia, kad vertinant pareiškėjo prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi pagrįstumą nustatė, jog pareiškėjas 2024 m. rugsėjo 13 d. pildydamas klausimyną nurodė, kad 2009 – 2011 m. dirbo Minsko valstybiniame mokesčių departamente mokesčiu inspektoriumi, tačiau prieš tai 2024 m. rugsėjo 5 d. pildytame klausimyne informacijos apie minėtą darbovietę nenurodė. Departamente taip pat buvo gauta VSD išvada, kurioje nurodyta, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, todėl buvo nuspręsta netenkinti pareiškėjo prašymą ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metams.
Paaiškino, kad Įstatyme nurodyta, jog užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD. Taip pat Įstatyme nustatytas imperatyvus draudimas išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Tuo tarpu Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo laikotarpis negali būti ilgesnis negu penkeri metai.
Atsakovas nesutinka su skundo teiginiais, jog priimant ginčijamus sprendimus nebuvo įvertintas su pareiškėjų susijusių duomenų visetas. Tuo tarpu skunde nurodomos aplinkybes nesudaro pagrindo paneigti pareiškėjo galimą lojalumą kilmės valstybės atžvilgiu ir pripažinti, kad grėsmė yra išnykusi. Naujausioje LVAT praktikoje yra konstatuota, kad lojalumo Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui.
Pažymi, jog faktinė aplinkybė, kad kompetentingų institucijų nustatyti ryšiai, suponuojantys pareiškėjo pažeidžiamumą ir galimą grėsmę valstybės saugumui, yra nutolę laiko požiūriu nuo sprendimų, susijusių su pareiškėjo teisine padėtimi Lietuvos Respublikoje, priėmimo, savaime neeliminuoja teisinės išvados dėl pareiškėjo potencialios grėsmės valstybės saugumui pagrįstumo. Pareiškėjo ryšiai buvo ir turėjo būti vertinami pagal ginčijamų sprendimų metu nustatytas aplinkybes, kadangi šiuo metu susiklosčiusiame geopolitiniame kontekste šie ryšiai gali aktualizuotis, pareiškėjo kilmės valstybės žvalgybos bei saugumo tarnyboms potencialiai siekiant verbuoti pareiškėją, taip sukeliant grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui, nepaisant to, jog nuo šių ryšių susiformavimo ar aktualumo praėjo tam tikras laiko tarpas.
Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas didžiąją anksčiau turėto leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpį gyveno ne Lietuvoje, o Baltarusijoje – iš 731 dienų jis Lietuvoje praleido tik 157 dienas. Pareiškėjas į Lietuvą buvo atvykęs 40 kartų trumpiems vizitams. Vadovaujantis Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjas Lietuvos-Baltarusijos sieną kirto 98 kartus. Tokie pareiškėjo reguliarūs vizitai į Baltarusiją gali būti interpretuojami kaip pažeidžiamumo veiksnys, atsižvelgiant į šios šalies vykdomą politiką ir tarptautinius veiksmus, kurie prieštarauja Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams. Nurodyta aplinkybė tik patvirtina VSD nustatytą pareiškėjo grėsmę Lietuvos valstybės saugumui bei faktą, jog pareiškėjas palaiko tamprius ryšius su Baltarusijoje gyvenančiais asmenimis (nepilnametis vaikas ir pareiškėjo motina) ir dažnai grįžta į kilmės šalį.
Motyvuojamoji dalis
Įvertinus minėtas aplinkybes ir nustačius, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje grėsmę valstybės saugumui ir jis neturi šeimyninių ryšių su joje gyvenančiais asmenimis, o esami socialiniai ir ekonominiai ryšiai su valstybe negali būti svarbesni už valstybės saugumą, buvo nuspręsta atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi ir nustatytas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Nurodytas terminas vertintinas kaip proporcingas.
Departamentas laikosi pozicijos, jog nurodyti argumentai įrodo, kad jis nagrinėjamu atveju teisingai taikė aktualias teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines aplinkybes ir priėmė pagrįstus bei teisėtus sprendimus, todėl pareiškėjo skundas atmestinas.
Teismo posėdžio metu Departamento atstovas Darius Juodelis nurodė, kad palaiko institucijos poziciją išdėstytą atsiliepime, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad nesutinka su skundo reikalavimais, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
VSD teigia, kad Įstatymo nuostatos įpareigoją jį atlikti užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, todėl Departamentui pateikė vertinimą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
VSD turimais duomenimis, pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos Respublikos Minsko valstybiniame mokesčių departamente, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose tarnaujančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose netarnautų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Pabrėžė, jog pareiškėjas 2024 m. rugsėjo 5 d. pildydamas klausimyną, nepateikė informacijos apie darbą Minsko valstybiniame mokesčių departamente, tikėtina, norėdamas tai nuslėpti.
VSD atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas periodiškai vyksta į Baltarusiją. Ši aplinkybė kelia papildomas rizikas ir sudaro palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus ir (ar) atnaujinti kontaktus su pareiškėju, kaip buvusiu Baltarusijos Respublikos Minsko valstybinio mokesčių departamento darbuotoju.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. LVAT savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus.
VSD nuomone Lietuva neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos besąlygiškai leisti pareiškėjui atvykti į Lietuvą, leisti pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvoje ar pan., jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant uždraudimo atvykti, leidimo laikinai gyventi ar nacionalinės vizos neišdavimo klausimus. Neįvertinus aptartų aplinkybių, kaip keliančių grėsmę valstybės saugumui, būtų prisiimta nepateisinamai didelė rizika valstybės saugumo nenaudai. Tuo tarpu pareiškėjas nepateikė jokių duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintu jo akivaizdų priešiškumą Baltarusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš tokią politiką.
VSD laikosi pozicijos, kad Departamentas, priimdamas ginčijamus sprendimus, atliko kompleksinį pareiškėjo vertinimą t. y. vertino individualią pareiškėjo situaciją, šeimyninius ryšius, buvusius darbinius ryšius, kitą su pareiškėju susijusią informaciją. Atsakovas tinkamai įvertino faktines aplinkybes, taikė aktualias teisės normas, todėl nėra pagrindo tenkinti skundą ir panaikinti ginčijamus sprendimus.
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. gruodžio 22 d. sprendimo Nr. 24S30195 ir Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr. 24S304528, teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš teismui pateiktų rašytinių dokumentų matyti, jog pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5¹ punkte nustatytu pagrindu (užsienietis ketina Lietuvos Respublikoje steigti startuolį ir vykdyti jo veiklą), galiojęs nuo 2022 m. spalio 19 d. iki 2024 m. spalio 19 d.
2024 m. rugsėjo 5 d. pareiškėjas pateikė Departamentui prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Nr. 2409-LLGK-0724. Prašyme pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikoje yra įregistravęs startuolį – MB „MobileXapps“, kurio naru yra ir eina direktoriaus pareigas.
Pareiškėjas 2024 m. rugsėjo 5 d. ir 2024 m. rugsėjo 13 d. pildė klausimynus, kuriuose nurodė informaciją apie įgytą išsilavinimą, ankstesnes darbovietės, apie turėtus ryšius su ES ar NATO nepriklausančiomis valstybėmis ir požiūrį į Ukrainoje vykstantį karinį konfliktą.
Atsakovas 2024 m. gruodžio 9 d. gavo Raštą, kuriame nurodyta, kad VSD vertinimu pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas dirbdamas Minsko valstybiniame mokesčių departamente privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Taip pat pareiškėjas periodiškai vyksta į Baltarusiją, o tai gali kelti papildomas rizikas ir galimai sudaro palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms užmegzti kontaktus. Akcentuojama, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į režimui priešiškas valstybes, nes integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus, strateginės civilinės ir karinės infrastruktūros objektus ar vykdyti kitas užduotis. Rašte daroma išvada, kad pareiškėjui išdavus leidimą laikinai gyventi Lietuvoje jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas valdžiai asmuo.
Atsakovas išnagrinėjęs minėtą pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi ir susipažinęs su Rašto turiniu, priėmė Sprendimą Nr. 1, kuriuo nusprendė netenkinti prašymo, kadangi pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Sprendimo Nr. 1 nurodyta, kad jo priėmimo teisinis pagrindas – Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos.
Sprendime Nr. 1 teigiama, kad pareiškėjas 2024 m. rugsėjo 13 d. užpildytame klausimyne nurodė, jog 2009 – 2011 metais dirbo Minsko valstybiniame mokesčių departamente mokesčiu inspektoriumi. Darbas šioje valstybinėje institucijoje reiškia, kad asmuo privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti jos valdžią bei vykdomą agresyvią užsienio politiką. Kartu tai reiškia, kad asmuo ateityje, turėdamas leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, todėl tokio asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Sprendime Nr. 1 atkreipiamas dėmesys, jog pareiškėjas 2024 m. rugsėjo 5 d. pildydamas klausimyną ir atsakydamas į klausimą apie buvusias darbovietes, nepateikė informacijos, kad 2009 – 2011 metais dirbo Minsko valstybiniame mokesčių departamente.
Sprendime Nr. 1 akcentuojama, kad pareiškėjas neturi šeimyninių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvoje, visi pareiškėjo giminaičiai, išskyrus Lenkijoje gyvenantį brolį, gyvena Baltarusijoje. Pareiškėjas didžiąją turėto leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpio dalį (> ¾) gyveno ne Lietuvoje, o Baltarusijoje. Pareiškėjas į Lietuvą buvo atvykęs 40 kartų, paprastai trumpiems vizitams (1 – 4 dienos).
Sprendime Nr. 1 pabrėžiama, kad įvertinus geopolitinę situaciją, VSD atliktą pareiškėjo vertinimą, laikytina, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo interesas gyventi Lietuvos Respublikoje, ekonominiai ir socialiniai ryšiai negali būti pripažįstami prioritetiniais ir labiau reikšmingais nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Atsisakymas pakeisti asmeniui leidimą laikinai gyventi laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą bei užkardyti galinčias kilti grėsmes, kadangi pareiškėjas turėdamas leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.
Atsakovas, remdamasis pareiškėjo 2024 m. rugsėjo 5 d. prašymo pagrįstumo nagrinėjimo metu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir atsižvelgdamas į tai, kad Sprendimu Nr. 1 buvo nuspręsta atsisakyti pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, priėmė Sprendimą Nr. 2, kuriuo nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metų terminui, kadangi pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Sprendime Nr. 2 teigiama, jog jo priėmimo teisiniai pagrindai – Įstatymo 133 straipsnio 5 dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 „Dėl užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių 4, 6, 15 bei 20 punktai bei Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 „Dėl kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 5 ir 37 punktai.
Sprendime Nr. 2 akcentuojama, kad pareiškėjo praeityje eitos pareigos Baltarusijos valstybinėje institucijoje rodo, jog jis gali būti lojalus ir patikimas asmuo, vykdantis Baltarusijos valdžios užduotis. Aplinkybė, kad pareiškėjas nedirba Baltarusijos Respublikos valstybinėje institucijoje, nesudaro pagrindo paneigti asmens galimą lojalumą kilmės valstybės atžvilgiu ir savaime nereiškia, kad ryšiai yra nutrūkę (ir neatsinaujins). Taip pat pareiškėjo dažnos kelionės maršrutu Baltarusija – Lietuva - Baltarusija, esant šiandieninei geopolitinei situacijai, didina asmens pažeidžiamumą ir pagrįstą tikimybę, kad jis gali būti išnaudotas Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybų Lietuvos nacionaliniam saugumui priešingiems tikslams. Konstatuojama, kad pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje ar atvykti į Lietuvos Respubliką negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas, todėl uždraudimas pareiškėjui 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką laikytina proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje.
Įvertinus anksčiau išdėstytą darytina išvada, jog nagrinėjamoje byloje spręstina: 1) ar atsakovas pagrįstai atsisakė pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, tokį sprendimą motyvuodamas aplinkybe, jog pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui; 2) ar atsakovas pagrįstai uždraudė pareiškėjui 5 metus, nuo Sprendimo Nr. 2 priėmimo dienos, atvykti į Lietuvos Respubliką.
Dėl Departamento 2024 m. gruodžio 22 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo
Įstatymo (bylai aktuali įstatymo redakcija galiojusi nuo 2024-07-01 iki 2024-11-15) 4 straipsnio 4 dalis numatė, jog užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, spręsdamas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ar laikinosios apsaugos užsieniečiui suteikimo, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei (Įstatymo 4 straipsnio 5 dalis).
Pažymėtina, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 2 straipsniu, VSD yra vienas iš subjektų, užtikrinančių Lietuvos nacionalinį saugumą, jo paskirtis – apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką. VSD uždaviniai – vykdyti žvalgybą ir kontržvalgybą, tirti, analizuoti ir prognozuoti visuomeninius politinius bei ekonominius procesus, susijusius su grėsmėmis nacionaliniam saugumui; laiku atskleisti veikas, keliančias grėsmę valstybės saugumui, suverenitetui, teritorijos neliečiamybei ir vientisumui, konstitucinei santvarkai, valstybės interesams, gynybinei ir ekonominei galiai, užkirsti kelią šioms veikoms ir jas šalinti įstatymų nustatyta tvarka. VSD koordinuoja Lietuvos Respublikos institucijų kovą su terorizmu. VSD teikia žvalgybos, kontržvalgybos ir kitą nacionaliniam saugumui reikšmingą informaciją, išvadas ir rekomendacijas Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei, o prireikus ir kitoms valstybės institucijoms. Šios nuostatos, taip pat Įstatymo 4 straipsnio nuostatos patvirtina, kad būtent VSD yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.
Atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai yra reglamentuoti Įstatymo 35 straipsnyje. Minėto straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.
LVAT savo praktikoje yra nurodęs, kad, sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl, siekiant tinkamai pritaikyti įstatymo nuostatas, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2025 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1125-525/2025).
LVAT jurisprudencijoje nurodoma, jog Migracijos departamentas turi teisę vadovautis VSD išvada dėl asmens grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012; kt.).
Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas 2009 – 2011 metais dirbo Baltarusijos valstybinėje institucijoje – Minsko valstybiniame mokesčių departamente. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas 2024 m. rugsėjo 5 d. pildydamas klausimyną nenurodė, jog praeityje dirbo Minsko valstybiniame mokesčių departamente. Byloje surinkti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Departamentas 2024 m. rugsėjo 13 d. išsiuntė pareiškėjui raginimą pateikti informaciją kokią veiklą jis vykdė 2009 – 2011 metais ir pareiškėjas tą pačią dieną pakartotinai užpildė klausimyną, nurodydamas, kad minėtu laikotarpiu dirbo Baltarusijos valstybinėje institucijoje. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvada, jog pareiškėjas pildydamas pirminį klausimyną nebuvo visiškai nuoširdus ir galimai siekė nuo atsakovo nuslėpti faktą, kad yra dirbęs Minsko valstybiniame mokesčių departamente.
Byloje taip pat nustatyti pareiškėjo socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika: 1) Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5¹ punkte nustatytu pagrindu (užsienietis ketina Lietuvos Respublikoje steigti startuolį ir vykdyti jo veiklą) 2022 m. spalio 19 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi; 2) pareiškėjas nuo 2023 m. vasario 15 d. yra MB „MobileXapps“ direktorius ir vienintelis darbuotojas bei kitų darbo santykių Lietuvoje nėra turėjęs; 3) nėra duomenų, kad Lietuvoje gyventu pareiškėjo šeimos nariai ar kiti giminaičiai; 4) pareiškėjas didžiąją turėto leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpį gyveno ne Lietuvoje, o Baltarusijoje. Remiantis VSAT sistemoje esančiais duomenimis pareiškėjas leidimo laikinai gyventi galiojimo metu iš Baltarusijos į Lietuvą iš viso buvo atvykęs 40 kartų. Departamento pateiktais duomenimis pareiškėjas Lietuvoje iš viso praleido 157 dienas, o Baltarusijoje – 574 dienas.
Pareiškėjas skunde teigė, kad kilmės valstybėje baigęs universitetą neturėjo galimybės iš karto eiti dirbti į privatų sektorių ar kurti verslą, todėl įsidarbino Minsko valstybiniame mokesčių departamente. Akcentavo, kad minėtoje institucijoje įsidarbino tik siekdamas įgyti darbinės patirties, pamatyti kaip veikia mokestinė sistema ir neplanavo siekti karjeros valstybinėje įstaigoje, todėl pasibaigus terminuotai darbo sutarčiai savo noru atsisakė ją pratęsti. Taip pat sutinka su teiginiu, jog didžiąją dalį leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpio praleido Baltarusijoje, o ne Lietuvoje, tačiau pabrėžė, kad tai įtakojo šeimyninė situacija – 2021 m. gimė dukra, kuri gyvena su motina Minske ir nusprendė, kad vaiko priežiūros atostogų metu dukra su motina gyvens Minske, tačiau vaikui paaugus ketino persikelti su šeima į Lietuvą, leisti dukrą į Lietuvoje veikiančias ugdymo įstaigas.
Teisėjų kolegija sutinka su Departamento padaryta išvada, kad asmenys, dirbę darbą priešiškos valstybės institucijose potencialiai gali būti panaudoti priešiškos šalies žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, kaip lojalūs ir patikimi valdžiai asmenys ir tuo kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsižvelgiant į nustatytas pareiškėjo situaciją individualizuojančias faktines aplinkybes, byloje esančius įrodymus, pasikeitusią ir šiuo metu aktualią geopolitinę situaciją, darytina išvada, jog atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, byloje Sprendime Nr. 1 tuo aspektu, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos nacionalinio saugumo interesams, pagrįstai atsisakė pratęsti laikiną leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.
Akcentuotina, kad esant įtemptai politinei situacijai išlieka didelė Rusijos ir Baltarusijos propagandistų veiklos prieš Lietuvą tikimybė ir tokioms veikoms vykdyti taip pat gali būti naudojami Lietuvoje gyvenantys asmenys, prijaučiantys šių valstybių vykdomai agresyviai politikai. Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą pieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose ir gali juos verbuoti kontržvalgybos tikslais, žvalgybos informacijai rinkti. Žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie yra baigę darbą valstybės institucijoje ar profesinę karinę tarnybą, bet gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir ES valstybėms, kurias Baltarusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis valstybės valdančiajam režimui. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Rusijos karinės agresijos šalyje atveju, tokie asmenys gali būti išnaudojami specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui.
Vertinant pareiškėjo argumentus dėl jo buvusio darbo pobūdžio darbo santykių pabaigos aplinkybių, teisėjų kolegija pažymi, kad susiklosčiusiame geopolitiniame kontekste asmens ryšiai su užsienio valstybės institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis laikomi nepašalinama bei grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliančia priežastimi. Tai reiškia, jog pareiškėjas gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje ar kitose jėgos struktūrose dirbančiais Baltarusijos režimui lojaliais asmenimis ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams (žr., pvz., LVAT 2023 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1640-552/2023; 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2065-552/2023; kt.).
LVAT praktikoje yra konstatuota, kad lojalumo Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems/tarnaujantiems Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos paprastai pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2103-415/2023; 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2117-1188/2023; 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2023-415/2023; 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2156-629/2023; 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2006-520/2023; 2023 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1949-815/2023; 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2585-629/2023; 2024 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1211-552/2024 ir kt.).
Atkreiptinas dėmesys, kad iš bylos duomenų ir paties pareiškėjo pateiktų paaiškinimų matyti, jog jis nėra pasiekęs ilgalaikės ir tvarios integracijos Lietuvoje lygio. Pareiškėjo siekiui gyventi Lietuvoje negali būti teikiamas prioritetas prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus, ypač įvertinus tai, kad pareiškėjas turi stiprius ryšius su Baltarusija. Baltarusijoje gyvena pareiškėjo dukra, partnerė, motina ir kiti giminaičiai, išskyrus Lenkijoje gyvenantį brolį.
Svarbu pažymėti ir tai, kad leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu pareiškėjas faktiškai praleido Baltarusijoje ir su Lietuva jį iš esmės sieja tik verslo ryšiai. Stiprius ryšius su Baltarusija turinčio pareiškėjo, kurio atžvilgiu surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių teigti, kad jis kelia grėsmę valstybės saugumui, tikslas likti gyventi Lietuvoje negali būti pateisintas vien pareiškėjo interesais. Tokiu būdu analogiškos situacijos aiškinamos ir teismų praktikoje (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 21 d. sprendimą Nr. eA-1770-968/2023; 2024 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1950-575/2024 ir kt.). Akivaizdu, kad pareiškėjo dažnas vykimas į Baltarusiją, nepriklausomai nuo vykimo priežasčių, kelia papildomas rizikas nacionalinio saugumo interesams ir sudaro labai palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms užmegzti ir (ar) atnaujinti su juo kontaktus.
Teismo vertinimu, atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, atsakovas Sprendimu Nr. 1 teisėtai ir pagrįstai atsisakė pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendime Nr. 1 įvertintos pareiškėjo individualios aplinkybės, jis atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, jame pateikti motyvai yra aiškūs ir pakankami, todėl nėra pagrindo naikinti ginčijamą sprendimą. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo skundas šioje apimtyje atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl Departamento 2024 m. gruodžio 30 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo
Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.
Vadovaujantis Tvarkos 37 punkto nuostatomis priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į: 1) kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį; 2) užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.
Šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomi šie draudimo atvykti laikotarpiai: 1) 3 metai, jei užsienietis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai; 2) 5 metai, jei užsienietis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, nes buvo nuteistas už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą; 3) 10 metų, jei užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui (Tvarkos 38 punktas).
Įvertinusi Sprendimo Nr. 2, kuriuo buvo pareiškėjui uždrausta 5 metus nuo sprendimo priėmimo dienos atvykti į Lietuvos Respubliką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad jis yra grindžiamas aktualiu teisiniu reguliavimu, jame buvo įvertintas pareiškėjo šeiminių, socialinių ir ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje pobūdis.
Sprendime Nr. 2 buvo konstatuota, kad 2022 m. spalio 19 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojęs iki 2024 m. spalio 19 d. Pareiškėjas pateikė atsakovui prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi ir 2024 m. rugsėjo 13 d. pildydamas klausimyną nurodė, kad 2009 – 2011 m. dirbo Minsko valstybiniame mokesčių departamente mokesčiu inspektoriumi. Atsakovas, atsižvelgęs į motyvuotą VSD išvadą dėl asmens keliamos grėsmės valstybės saugumui ir atlikęs individualų visų susijusių aplinkybių vertinimą bei vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, atsakovas Sprendimu Nr. 1 atsisakė pakeisti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Sprendime Nr. 2 taip pat akcentuota, kad pareiškėjo turėto leidimo laikinai gyventi galiojimo metu iš viso buvo užfiksuota 40 pareiškėjo Lietuvos Respublikos sienos su Baltarusija kirtimo abiem kryptimis atvejų. Atlikto tyrimo metu atsakovas nenustatė, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, kadangi šios institucijos naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra informacijos apie pareiškėjo šeimos narius bei jiems išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, atsakovas Sprendime Nr. 2 padarė išvadą, kad pareiškėją su Lietuva sieja grynai ekonominio pobūdžio ryšiai, kurie nelaikytini ilgalaikiais ir galinčiais atsverti grėsmės Lietuvos valstybės saugumui svarbą. Departamentas nenustatė aplinkybių, dėl kurių draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką pareiškėjui galėtų būti netaikomas.
Teisėjų kolegijos vertinimu byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas nėra pakankamai integravęsis į Lietuvos visuomenę, todėl Departamentas, įvertinęs VSD pateiktą informaciją, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui bei atsižvelgęs į Įstatymo 133 straipsnyje bei Tvarkos 37 – 38 punktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą, pagrįstai pareiškėjui nustatė 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, kuris vertintinas kaip proporcingas. Įvertinus Sprendimo Nr. 2 turinį darytina išvada, kad jis yra pakankamai konkretizuotas, motyvuotas ir individualizuotas, atitinka individualiems administraciniams aktams keliamus reikalavimus.
Atkreiptinas dėmesys, jog Tvarkos 38 punkte nustatytas teisinis reguliavimas suteikia teisę trečiųjų šalių užsieniečiui, neturinčiam šeimyninių ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenims ir pripažintam keliančiam grėsmę valstybės saugumui, skirti iki 10 metų trukmės draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką, tačiau nagrinėjamu atveju Departamentas nusprendė nustatyti ženkliai mažesnės trukmės draudimą atvykti. Pareiškėjo skundo argumentai, kad jis negalės toliau vystyti verslo Lietuvoje nėra reikšmingi, kadangi byloje yra surinkta pakankamai duomenų, jog pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, o jo su Lietuva turimi ekonominiai ryšiai negali būti svarbesni už valstybės saugumą.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.
Vadovaujantis minėtų aplinkybių ir bylos rašytinių įrodymų visuma, nenustačius Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. gruodžio 22 d. sprendimo Nr. 24S30195 ir Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr. 24S304528 neteisėtumo pagrindų, pareiškėjo G. P. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Netenkinus skundo reikalavimo dėl skundžiamų sprendimų panaikinimo, nėra teisinio pagrindo tenkinti ir išvestinio skundo reikalavimo dėl atsakovo įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi.
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo jo naudai iš Departamento priteisti visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Taigi nuostata „kurios naudai priimtas sprendimas“ reiškia kad bylinėjimosi išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kurios atžvilgiu priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai).
Šioje administracinėje byloje konstatuojama, kad pareiškėjo skundo reikalavimai yra nepagrįsti ir jis atmetami. Akivaizdu, jog ginčas nėra išspręstas pareiškėjo naudai, todėl jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nepriteistinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo G. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.