Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Ivetos Pelienės, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. P. (G. P.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas), dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas G. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2024 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. 24S301395 (toliau – ir Sprendimas 1); 2) panaikinti Departamento 2024 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. 24S304528 (toliau – ir Sprendimas 2) (toliau abu kartu – ir sprendimai); 3) įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo.

2.1. Pareiškėjas, kuris yra Baltarusijos Respublikos pilietis, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 5¹ punktu (asmuo Lietuvos Respublikoje yra įsteigęs startuolį ir ketina vykdyti jo veiklą) pateikė Departamentui prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjui atvykus į Lietuvos Respubliką, jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, įkūrus startuolį. Pareiškėjas nuo 2023 m. vasario 15 d. Lietuvos Respublikoje yra mažosios bendrijos (toliau – ir MB) (duomenys neskelbtini) narys ir direktorius. Minėtas startuolis plečia veiklą ir 2023 m. turėjo pelno. Pareiškėjo darbas minėtame subjekte yra realus, įmonė veikia, generuoja pajamas ir moka Lietuvos valstybei mokesčius. Atsakovas 2024 m. gruodžio 22 d. priėmė Sprendimą 1, kuriuo atsisakė pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, o 2024 m. gruodžio 30 d. atsakovas priėmė Sprendimą 2, kuriuo pareiškėjui uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2029 m. gruodžio 29 d.

2.2. Sprendime 1 nurodyta, jog pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui grindžiama aplinkybe, kad 2009–2011 m. jis dirbo Minsko valstybiniame (duomenys neskelbtini) departamente (toliau – ir (duomenys neskelbtini) departamentas). Pažymėta, kad darbas minėtoje Baltarusijos valstybinėje institucijoje reiškia, jog asmuo privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai, palaikyti jos valdžią bei vykdomą agresyvią užsienio politiką, ir ateityje, gavęs leidimą laikinai gyventi jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, todėl tokio asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas nesutiko su Sprendime 1 padaryta išvada, nes ji grindžiama tik 2024 m. gruodžio 6 d. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) rašte Nr. 18-11281 (toliau – ir Raštas) nurodytomis aplinkybėmis, neatlikus kitų su pareiškėjo asmeniu susijusių aplinkybių vertinimo, neindividualizavus jo situacijos. Skundžiami sprendimai yra formalaus pobūdžio, todėl naikintini. Tvirtino, kad faktas, kad pareiškėjas daugiau nei prieš 13 metų, 1,5 metų dirbo (duomenys neskelbtini) departamente, nesuteikia atsakovui pagrindo pripažinti, kad jis yra lojalus Baltarusijos valdžiai ir jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.

2.3. Pareiškėjas 2009 m. baigė aukštąją mokyklą – Teisės ir socialinių bei informacinių technologijų universitetą. Siekdamas dirbti pagal įgytą specialybę, įsidarbino (duomenys neskelbtini) departamente. Pareiškėjo atliekamos darbo funkcijos buvo išimtinai techninio pobūdžio, nes jis buvo žemiausio rango specialistas (padėjėjas). Pareiškėjas pusę metų buvo (duomenys neskelbtini) departamento (duomenys neskelbtini), o būdamas (duomenys neskelbtini), jis padėjo pildyti ir priimti (duomenys neskelbtini). Vėliau pareiškėjas įsidarbino (duomenys neskelbtini) departamento (duomenys neskelbtini) ir turėjo tikrinti juridinių asmenų (duomenys neskelbtini) teisingumą. Darbo (duomenys neskelbtini) departamente metu pareiškėjas buvo (duomenys neskelbtini) ir savarankiškai patikrinimų neatlikdavo, o padėdavo kitam inspektoriui. Minėtas darbas pareiškėjui nepatiko, todėl pasibaigus terminuotai darbo sutarčiai, jis atsisakė tęsti darbinius santykius, pradėjo dirbti privačiame sektoriuje ir daugiau valstybinėje institucijoje nedirbo.

2.4. Pareiškėjas nėra ir niekada nebuvo lojalus Baltarusijos rėžimui. Priešingai, palaikė ir toliau palaiko kilmės valstybės opoziciją. Pareiškėjas 2020 m. vykusių prezidento rinkimų kampanijos metu buvo vieno iš opozicijos lyderių – V. T. (V. T.) – (duomenys neskelbtini). Baltarusijos vidaus reikalų ministerija 2022 m. spalį pripažino piliečių, susivienijusių vadovaujant V. T., taip pat ir jo interneto svetaines bei puslapius socialiniuose tinkluose ekstremistiniu dariniu, o 2023 m. balandžio 7 d. teismas politikui už akių skyrė 17 m. laisvės atėmimo bausmę. Dalyvavimas ekstremistiniame darinyje pagal Baltarusijos įstatymus yra kriminalinis nusikaltimas. Pareiškėjas, būdamas V. T. (duomenys neskelbtini), turėjo opozicines pažiūras ir nepalaikė Baltarusijos valdžios vykdomos politikos.

2.5. Sprendime 1 nurodyta, kad yra užfiksuotas dažnas pareiškėjo vykimas į Baltarusijos Respubliką, tačiau jis į kilmės valstybę vykdavo, nes ten liko gyventi jo partnerė ir (duomenys neskelbtini) gimęs vaikas. Kadangi vaikas mažas, buvo nuspręsta, kad, kol partnerė yra vaiko priežiūros atostogose, jie liks Baltarusijoje, tačiau, vaikui pradėjus lankyti darželį, šeima buvo suplanavusi, persikelti į Lietuvos Respubliką.

2.6. Sprendimu 2 pareiškėjui nustatytas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra nepagrįstas ir nemotyvuotas. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjas teigė, kad Sprendimu 2 nustatytas draudimas grindžiamas tik Rašte nurodytomis aplinkybėmis, neįvertinus visų aplinkybių, o paskirta sankcija yra neproporcinga bei neadekvati.

2.7. Atsakovas nevertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių, nepasiteiravo apie jo politines pažiūras, neatliko savarankiško aplinkybių visumos vertinimo, dėl to padarė nepagrįstą išvadą apie pareiškėjo galimą lojalumą Baltarusijos valdžiai, todėl yra pagrindas pripažinti skundžiamus sprendimus nepagrįstais.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepimą grindė šiais argumentais:

3.1. Departamentas, vertindamas pareiškėjo prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi pagrįstumą, nustatė, kad jis 2024 m. rugsėjo 13 d. pildydamas klausimyną nurodė, jog 2009–2011 m. dirbo (duomenys neskelbtini) departamente (duomenys neskelbtini), tačiau anksčiau, 2024 m. rugsėjo 5 d., pildytame klausimyne informacijos apie minėtą darbovietę nenurodė. Departamentas taip pat gavo VSD išvadą, kurioje, be kita ko, nurodyta, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, todėl buvo nuspręsta netenkinti pareiškėjo prašymo ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus.

3.2. Įstatyme nurodyta, jog užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD. Taip pat Įstatyme nustatytas imperatyvus draudimas išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, o Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo laikotarpis negali būti ilgesnis negu penkeri metai.

3.3. Atsakovas nesutiko su skundo teiginiais, jog priimant ginčijamus sprendimus nebuvo įvertintas su pareiškėju susijusių duomenų visetas. Tvirtino, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybes nesudaro pagrindo paneigti jo galimą lojalumą kilmės valstybės atžvilgiu ir pripažinti, jog grėsmė yra išnykusi, nes vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, lojalumo Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Faktinė aplinkybė, kad kompetentingų institucijų nustatyti ryšiai, suponuojantys pareiškėjo pažeidžiamumą ir galimą grėsmę valstybės saugumui, yra nutolę laiko požiūriu nuo sprendimų, susijusių su jo teisine padėtimi Lietuvos Respublikoje, priėmimo, savaime neeliminuoja teisinės išvados dėl pareiškėjo potencialios grėsmės valstybės saugumui pagrįstumo. Pareiškėjo ryšiai buvo ir turėjo būti vertinami pagal ginčijamų sprendimų metu nustatytas aplinkybes, kadangi šiuo metu susiklosčiusiame geopolitiniame kontekste tokie ryšiai gali aktualizuotis, pareiškėjo kilmės valstybės žvalgybos bei saugumo tarnyboms potencialiai siekiant jį verbuoti, tokiu būdu sukeliant grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui, nepaisant to, jog nuo šių ryšių susiformavimo ar aktualumo praėjo tam tikras laiko tarpas.

3.4. Pareiškėjas ilgą anksčiau turėto leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpį gyveno ne Lietuvos Respublikoje, o Baltarusijos Respublikoje, t. y. iš 731 dienos Lietuvoje jis praleido tik 157 dienas. Pareiškėjas į Lietuvą buvo atvykęs 40 kartų trumpiems vizitams. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjas Lietuvos-Baltarusijos sieną kirto 98 kartus. Pareiškėjo reguliarūs vizitai į Baltarusiją gali būti interpretuojami kaip pažeidžiamumo veiksnys, atsižvelgiant į šios šalies vykdomą politiką ir tarptautinius veiksmus, kurie prieštarauja Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams. Atsakovas teigė, jog nurodyta aplinkybė patvirtina VSD nustatytą pareiškėjo grėsmę Lietuvos valstybės saugumui bei faktą, kad pareiškėjas palaiko tamprius ryšius su Baltarusijoje gyvenančiais asmenimis (nepilnametis vaikas ir pareiškėjo motina) ir dažnai grįžta į kilmės šalį. Pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, ir jis neturi šeimyninių ryšių su joje gyvenančiais asmenimis, o esami socialiniai ir ekonominiai ryšiai su valstybe negali būti svarbesni už valstybės saugumą, todėl Departamentas atsisakė pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi ir nustatė 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, kuris vertintinas kaip proporcingas. Departamento nuomone, jis teisingai taikė aktualias teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines aplinkybes ir priėmė pagrįstus bei teisėtus sprendimus.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. VSD atsiliepimą grindė šiais argumentais:

4.1. Įstatymo nuostatos įpareigoja VSD atlikti užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, todėl jis Departamentui pateikė vertinimą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

4.2. VSD duomenimis, pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos Respublikos (duomenys neskelbtini) departamente, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti jos valdžią bei vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose tarnaujančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos tarnybos, kurios užtikrina, kad šiose institucijose netarnautų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Pareiškėjas 2024 m. rugsėjo 5 d. pildydamas klausimyną, nepateikė informacijos apie darbą (duomenys neskelbtini) departamente, tikėtina, norėdamas tai nuslėpti. Pareiškėjas periodiškai vyksta į Baltarusiją, o tokia aplinkybė kelia papildomas rizikas ir sudaro palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus ir (ar) atnaujinti kontaktus su pareiškėju, kaip buvusiu Baltarusijos Respublikos (duomenys neskelbtini) departamento darbuotoju.

4.3. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos besąlygiškai leisti pareiškėjui atvykti į Lietuvą, leisti jam laikinai gyventi Lietuvoje ar pan., jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant uždraudimo atvykti, leidimo laikinai gyventi ar nacionalinės vizos neišdavimo klausimus. Neįvertinus aptartų aplinkybių, kaip keliančių grėsmę valstybės saugumui, būtų prisiimta nepateisinamai didelė rizika valstybės saugumo nenaudai. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų jo akivaizdų priešiškumą Baltarusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš tokią politiką.

4.4. VSD nuomone, Departamentas, priimdamas ginčijamus sprendimus, atliko kompleksinį pareiškėjo vertinimą, t. y. vertino individualią jo situaciją, šeimyninius, buvusius darbinius ryšius, kitą su pareiškėju susijusią informaciją. Atsakovas tinkamai įvertino faktines aplinkybes, ir taikė aktualias teisės normas.

II.

5. Regionų administracinis teismas 2025 m. kovo 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6.1. Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5¹ punkte nustatytu pagrindu (užsienietis ketina Lietuvos Respublikoje steigti startuolį ir vykdyti jo veiklą) ir galiojo nuo 2022 m. spalio 19 d. iki 2024 m. spalio 19 d.

6.2. Pareiškėjas 2024 m. rugsėjo 5 d. pateikė Departamentui prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, nurodydamas, kad Lietuvos Respublikoje yra įregistravęs startuolį – MB (duomenys neskelbtini), kurio nariu yra ir eina direktoriaus pareigas.

6.3. Pareiškėjas 2024 m. rugsėjo 5 d. ir 2024 m. rugsėjo 13 d., pildydamas klausimynus, nurodė informaciją apie įgytą išsilavinimą, ankstesnes darbovietės, apie turėtus ryšius su Europos Sąjungos (toliau – ir ES) ar Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (toliau – ir NATO) nepriklausančiomis valstybėmis ir požiūrį į Ukrainoje vykstantį karinį konfliktą.

6.4. Atsakovas 2024 m. gruodžio 9 d. gavo Raštą, kuriame nurodyta, kad VSD vertinimu, pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas, dirbdamas (duomenys neskelbtini) departamente, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti jos valdžią bei vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos, kurios užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Taip pat nurodyta, kad pareiškėjas periodiškai vyksta į Baltarusijos Respubliką, o tai gali kelti papildomas rizikas ir galimai sudaro palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms užmegzti kontaktus. Baltarusijos žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į režimui priešiškas valstybes, nes integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus, strateginės civilinės ir karinės infrastruktūros objektus ar vykdyti kitas užduotis. Todėl pareiškėjui išdavus leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas valdžiai asmuo.

6.5. Atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, priėmė Sprendimą 1, kuriuo netenkino pareiškėjo prašymo, kadangi jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Atsakovas Sprendime 1 pažymėjo, kad pareiškėjas 2024 m. rugsėjo 13 d. pildydamas klausimyną nurodė, jog 2009–2011 m. dirbo (duomenys neskelbtini) departamente (duomenys neskelbtini). Darbas minėtoje valstybinėje institucijoje reiškė, kad asmuo privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti jos valdžią bei vykdomą agresyvią užsienio politiką, taip pat kad asmuo ateityje, turėdamas leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, todėl tokio asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Sprendime 1 akcentuota, kad pareiškėjas 2024 m. rugsėjo 5 d. pildydamas klausimyną ir atsakydamas į klausimą apie buvusias darbovietes, nepateikė informacijos, jog 2009–2011 m. dirbo (duomenys neskelbtini) departamente. Be to, nurodyta, kad pareiškėjas neturi šeimyninių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, visi jo giminaičiai, išskyrus Lenkijos Respublikoje gyvenantį brolį, gyvena Baltarusijos Respublikoje. Pareiškėjas ilgą turėto leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpį gyveno ne Lietuvos Respublikoje, o Baltarusijos Respublikoje. Pareiškėjas į Lietuvos Respubliką buvo atvykęs 40 kartų, dažnai trumpiems vizitams, t. y. 1–4 dienoms. Todėl, įvertinus geopolitinę situaciją ir VSD atliktą pareiškėjo vertinimą, laikytina, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo interesas gyventi Lietuvos Respublikoje, ekonominiai ir socialiniai ryšiai negali būti pripažįstami prioritetiniais ir labiau reikšmingais nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Atsisakymas pakeisti asmeniui leidimą laikinai gyventi laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą bei užkardyti galinčias kilti grėsmes, kadangi pareiškėjas turėdamas leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.

6.6. Atsakovas, remdamasis pareiškėjo 2024 m. rugsėjo 5 d. prašymo pagrįstumo nagrinėjimo metu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir atsižvelgdamas į tai, kad Sprendimu 1 jam buvo atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi, priėmė Sprendimą 2, kuriuo uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metų terminui, kadangi pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Sprendimas 2 buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 „Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 4, 6, 15 bei 20 punktais bei Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 5 ir 37 punktais. Sprendime 2 nurodyta, kad pareiškėjo praeityje eitos pareigos Baltarusijos valstybinėje institucijoje rodo, jog jis gali būti lojalus ir patikimas asmuo, vykdantis Baltarusijos valdžios užduotis. Aplinkybė, kad pareiškėjas nedirba Baltarusijos Respublikos valstybinėje institucijoje, nesudaro pagrindo paneigti asmens galimą lojalumą kilmės valstybės atžvilgiu ir savaime nereiškia, kad ryšiai yra nutrūkę (ir neatsinaujins). Pareiškėjo dažnos kelionės maršrutu Baltarusija-Lietuva-Baltarusija, esant šiandieninei geopolitinei situacijai, didina asmens pažeidžiamumą ir pagrįstą tikimybę, kad jis gali būti išnaudotas Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybų Lietuvos nacionaliniam saugumui priešingiems tikslams. Pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje ar atvykti į Lietuvos Respubliką negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas, todėl uždraudimas pareiškėjui 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje.

7. Teismas nurodė, jog byloje sprendžiama: 1) ar atsakovas pagrįstai atsisakė pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, tokį sprendimą motyvuodamas aplinkybe, kad jo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui; 2) ar atsakovas pagrįstai uždraudė pareiškėjui 5 metus, nuo Sprendimo 2 priėmimo dienos, atvykti į Lietuvos Respubliką.

8. Pasisakydamas dėl Sprendimo 1 teisėtumo ir pagrįstumo, teismas, įvertinęs teisinį reguliavimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas 2009–2011 m. dirbo Baltarusijos valstybinėje institucijoje – (duomenys neskelbtini) departamente. Tačiau pareiškėjas 2024 m. rugsėjo 5 d. pildydamas klausimyną nenurodė, jog praeityje dirbo minėtoje įstaigoje. Teismas akcentavo, kad byloje surinkti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog Departamentas 2024 m. rugsėjo 13 d. išsiuntė pareiškėjui raginimą pateikti informaciją, kokią veiklą jis vykdė 2009–2011 m., o pareiškėjas tą pačią dieną pakartotinai užpildė klausimyną, nurodydamas, kad minėtu laikotarpiu dirbo Baltarusijos valstybinėje institucijoje. Todėl teismas sprendė, kad pareiškėjas, pildydamas ankstesnį klausimyną nebuvo visiškai nuoširdus ir galbūt siekė nuo atsakovo nuslėpti faktą, kad yra dirbęs (duomenys neskelbtini) departamente.

9. Teismas nurodė, kad byloje nustatyti pareiškėjo socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika, t. y. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5¹ punkte nustatytu pagrindu 2022 m. spalio 19 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi; pareiškėjas nuo 2023 m. vasario 15 d. yra MB (duomenys neskelbtini) direktorius ir vienintelis darbuotojas, kitų darbo santykių Lietuvoje nėra turėjęs; nėra duomenų, kad Lietuvoje gyventų pareiškėjo šeimos nariai ar kiti giminaičiai; pareiškėjas ilgą turėto leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpį gyveno ne Lietuvoje, o Baltarusijoje. VSAT duomenimis pareiškėjas leidimo laikinai gyventi galiojimo metu iš Baltarusijos į Lietuvą buvo atvykęs 40 kartų. Departamento pateiktais duomenimis pareiškėjas Lietuvoje iš viso praleido 157 dienas, o Baltarusijoje – 574 dienas.

10. Teismas sutiko su Departamento išvada, kad asmenys, dirbę darbą priešiškos valstybės institucijose, potencialiai gali būti panaudoti priešiškos šalies žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, kaip lojalūs ir patikimi valdžiai asmenys, ir tuo kelia grėsmę valstybės saugumui. Todėl teismas, atsižvelgdamas į nustatytas pareiškėjo situaciją individualizuojančias faktines aplinkybes, byloje esančius įrodymus, pasikeitusią ir šiuo metu aktualią geopolitinę situaciją, darė išvadą, jog atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Sprendime 1 tuo aspektu, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos nacionalinio saugumo interesams, pagrįstai atsisakė pratęsti laikiną leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.

11. Teismas vertino, kad esant įtemptai politinei situacijai, išlieka didelė Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos propagandistų veiklos prieš Lietuvos Respubliką tikimybė ir tokioms veikoms vykdyti taip pat gali būti naudojami Lietuvoje gyvenantys asmenys, prijaučiantys šių valstybių vykdomai agresyviai politikai. Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose ir gali juos verbuoti kontržvalgybos tikslais, žvalgybos informacijai rinkti. Žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie yra baigę darbą valstybės institucijoje ar profesinę karinę tarnybą, bet gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir ES valstybėms, kurias Baltarusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis valstybės valdančiajam režimui. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Rusijos karinės agresijos šalyje atveju, tokie asmenys gali būti išnaudojami specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui.

12. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl jo buvusio darbo pobūdžio, darbo santykių pabaigos aplinkybių, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymėjo, kad susiklosčiusiame geopolitiniame kontekste asmens ryšiai su užsienio valstybės institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis laikomi nepašalinama bei grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliančia priežastimi.

13. Teismas akcentavo, jog iš bylos duomenų ir pareiškėjo paaiškinimų matyti, jog jis nėra pasiekęs ilgalaikės ir tvarios integracijos Lietuvos Respublikoje lygio. Pareiškėjo siekiui gyventi Lietuvoje negali būti teikiamas prioritetas prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus, ypač įvertinus tai, kad pareiškėjas turi stiprius ryšius su Baltarusija, kurioje gyvena jo dukra, partnerė, motina ir kiti giminaičiai, išskyrus Lenkijoje gyvenantį brolį. Teismas nurodė, kad leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu pareiškėjas faktiškai praleido Baltarusijoje ir su Lietuva jį sieja tik verslo ryšiai. Be to, stiprius ryšius su Baltarusija turinčio pareiškėjo, kurio atžvilgiu surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių teigti, kad jis kelia grėsmę valstybės saugumui, tikslas likti gyventi Lietuvoje negali būti pateisintas vien jo interesais. Pareiškėjo dažnas vykimas į Baltarusiją, nepriklausomai nuo vykimo priežasčių, kelia papildomas rizikas nacionalinio saugumo interesams ir sudaro palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms užmegzti ir (ar) atnaujinti su juo kontaktus.

14. Teismas sprendė, kad atsakovas Sprendimu 1 teisėtai ir pagrįstai atsisakė pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas pažymėjo, kad Sprendime 1 buvo įvertintos pareiškėjo individualios aplinkybės, jis atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, jame motyvai yra aiškūs ir pakankami, todėl nėra pagrindo naikinti ginčijamą Sprendimą 1.

15. Pasisakydamas dėl Sprendimo 2 teisėtumo ir pagrįstumo, teismas sprendė, kad jis yra grindžiamas aktualiu teisiniu reguliavimu, jame buvo įvertintas pareiškėjo šeiminių, socialinių ir ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje pobūdis.

16. Teismas pažymėjo, kad Sprendime 2 nurodyta, jog 2022 m. spalio 19 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojęs iki 2024 m. spalio 19 d. Pareiškėjas pateikė atsakovui prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi ir 2024 m. rugsėjo 13 d. pildydamas klausimyną nurodė, kad 2009–2011 m. dirbo (duomenys neskelbtini) departamente (duomenys neskelbtini). Atsakovas, remdamasis VSD išvada dėl asmens keliamos grėsmės valstybės saugumui ir atlikęs individualų visų susijusių aplinkybių vertinimą bei vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Sprendimu 1 atsisakė pakeisti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Sprendime 2 taip pat pažymėta, kad pareiškėjo turėto leidimo laikinai gyventi galiojimo metu iš viso buvo užfiksuota 40 jo Lietuvos Respublikos sienos su Baltarusija kirtimo abiem kryptimis atvejų. Atlikto tyrimo metu atsakovas nenustatė, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, kadangi institucijų naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra informacijos apie pareiškėjo šeimos narius bei jiems išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendime 2 atsakovas vertino, kad pareiškėją su Lietuva sieja grynai ekonominio pobūdžio ryšiai, kurie nelaikytini ilgalaikiais ir galinčiais atsverti grėsmės Lietuvos valstybės saugumui svarbą. Departamentas nenustatė aplinkybių, dėl kurių draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką pareiškėjui galėtų būti netaikomas.

17. Teismas sprendė, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas nėra pakankamai integravęsis į Lietuvos visuomenę, todėl Departamentas, įvertinęs VSD pateiktą informaciją, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui bei atsižvelgęs į Įstatymo 133 straipsnyje bei Kriterijų vertinimo tvarkos 37–38 punktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą, pagrįstai pareiškėjui nustatė 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, kuris vertintinas kaip proporcingas. Teismas darė išvadą, kad Sprendimas 2 yra pakankamai konkretizuotas, motyvuotas ir individualizuotas, atitinka individualiems administraciniams aktams keliamus reikalavimus. Teismas taip pat akcentavo, kad Kriterijų vertinimo tvarkos 38 punkte nustatytas teisinis reguliavimas suteikia teisę trečiųjų šalių užsieniečiui, neturinčiam šeimyninių ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis ir pripažintam keliančiam grėsmę valstybės saugumui, skirti iki 10 metų trukmės draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką, tačiau nagrinėjamu atveju Departamentas nusprendė nustatyti ženkliai mažesnės trukmės draudimą atvykti.

18. Teismas vertino, jog nėra reikšmingi pareiškėjo argumentai, kad jis negalės vystyti verslo Lietuvos Respublikoje, kadangi byloje yra surinkta pakankamai duomenų, jog pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, o jo su Lietuva turimi ekonominiai ryšiai negali būti svarbesni už valstybės saugumą.

19. Teismas, vadovaudamasis aplinkybių ir įrodymų visuma, nenustatęs Sprendimo 2 neteisėtumo pagrindų, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Netenkinus pareiškėjo reikalavimo dėl skundžiamų sprendimų panaikinimo, teismas vertino, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti ir išvestinio skundo reikalavimo dėl atsakovo įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi.

20. Pasisakydamas dėl bylinėjimo išlaidų atlyginimo priteisimo, teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, kad nuostata „kurios naudai priimtas sprendimas“ reiškia, jog bylinėjimosi išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kurios atžvilgiu priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Kadangi pareiškėjo skundo reikalavimai nepagrįsti ir atmetami, ginčas nėra išspręstas pareiškėjo naudai, todėl teismas nepriteisė patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

III.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja faktines bylos aplinkybes, taip pat nurodo šiuos argumentus:

22.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas, priimtas tinkamai neišnagrinėjus pateiktų dokumentų visumos bei jų neįvertinus, todėl buvo palikti galioti neteisėti, nepagrįsti ir neproporcingi Departamento sprendimai.

22.2. Pirmosios instancijos teismas sprendime išvadą apie pareiškėjo valstybės saugumui keliamą grėsmę padarė, remdamasis vien tik faktu, kad prieš 13 metų jis 1,5 metų dirbo (duomenys neskelbtini) departamente, tačiau neatliko visapusiško su juo susijusių aplinkybių vertinimo, o dalį jų skundžiamame sprendime nurodė tik formaliai. Pirmosios instancijos teismas sprendime aplinkybių vertinimas ir išvada apie valstybės saugumui keliamą grėsmę prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai. Nors pirmosios instancijos teismui pareiškėjas nurodė, jog ginčijamą Sprendimą 1 atsakovas priėmė, remdamasis tik VSD išvada, t. y. ją automatiškai perkeldamas į Sprendimą 1, tačiau pirmosios instancijos teismas padarė tą patį. Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teigia, kad Departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, turi jį pagrįsti objektyviais duomenimis. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas tokio trūkumo neištaisė.

22.3. Nagrinėjimo atveju yra svarbus proporcingumo principo taikymas, įvertinant grėsmės nacionaliniam saugumui rizikos pasireiškimo tikimybę ir padarinius pareiškėjo teisinei padėčiai. Departamentas sprendimuose nevertino, ar inkriminuojama pareiškėjui grėsmė yra rimta ir reali, o ne deklaratyvaus pobūdžio, nepateikė jokių duomenų, kodėl pareiškėjas privalėjo būti ir(ar) buvo lojalus Baltarusijos valdžiai, nevertino jo politinių pažiūrų, atsakymų į kitus klausimyno klausimus kaip visumos. Pirmosios instancijos teismas sprendime tik nurodė atsakovo nustatytas bei sprendimuose pateiktas aplinkybes, tačiau nevertino pareiškėjo pateiktų įrodymų, ypač apie jo opozicinę veiklą bei pažiūras, o tai savaime paneigia jam inkriminuotą lojalumą valdžiai, apie glaudžius ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika, aplinkybes, dėl kurių jis dažnai vyksta į Baltarusiją.

22.4. Valstybės saugumui keliama grėsmė grindžiama aplinkybe, kad pareiškėjas 2009–2011 m. dirbo (duomenys neskelbtini) departamente, kuri, pasak atsakovo bei pirmosios instancijos teismo, leidžia daryti išvadą apie jo lojalumą Baltarusijos valdžiai bei valstybės saugumui keliamą pavojų. Pareiškėjo įsitikinimu, tokios išvados yra formalios, padarytos remiantis praeityje buvusiu biografiniu faktu, nenustačius grėsmės valstybės saugumui realumo, objektyvumo ir tikrumo.

22.5. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nustatant asmens pavojingumą valstybės saugumui, privalu atsižvelgti ir vertinti aplinkybes, nulėmusias darbą, tarnybos (darbo) pobūdį, pareigas, vykdytas funkcijas, tarnybos trukmę bei jos nutraukimo priežastis, laiką, praėjusį nuo tarnybos, darbo pabaigos, ryšius su valstybės valdžios institucijomis ar juose tarnaujančiais asmenimis, poziciją dėl Rusijos vykdomų karo veiksmų Ukrainoje vertinimo, išrašus iš socialinių tinklų paskyros, politines pažiūras bei veiklą, egzistuojančius ryšius su Lietuvos Respublika patvirtinančius įrodymus. Tačiau pirmosios instancijos teismas tokių aplinkybių nevertino, taip pat nevertino, kad darbas (duomenys neskelbtini) departamente pareiškėjui buvo pirmasis, truko 1,5 metų ir pasibaigė prieš 13 metų, pareiškėjas atliko tik technines funkcijas ir buvo (duomenys neskelbtini), pareiškėjas darbą nutraukė savo noru ir iniciatyva, vėliau nedirbo valstybės ar valdžios institucijose, neturėjo ryšių, pareiškėjas palaiko santykius tik su vienu buvusiu kolega, kuris daugiau nei 10 metų gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose.

22.6. Departamentas nurodė, o pirmosios instancijos teismas sutiko, kad pareiškėjas nepaneigė jam inkriminuotos valstybės saugumui keliamos grėsmės, tačiau būtent atsakovas turėjo tokią grėsmę tinkamai pagrįsti. Atsakovas, priimdamas Sprendimą 1, tinkamai nevykdė įrodinėjimo pareigos. Pareiškėjo teigimu, ne tik atsakovas, bet ir pirmosios instancijos teismas pažeidė principą, kad jokie įrodymai neturi teismui iš anksto nustatytos galios, taip pat reikalavimą, kad teismas turi savo sprendimą pagrįsti visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu.

22.7. Nors pareiškėjas pateikė įrodymus, pagrindžiančius jo opozicines pažiūras bei veiklą, t. y. pažymėjimą, patvirtinantį, kad 2020 m. vykusių Baltarusijos Respublikos Prezidento rinkimų kampanijos metu jis buvo opozicijos vieno iš lyderių – V. T. – (duomenys neskelbtini); pareiškėjo filmuotą garso įrašą, kuriame girdisi, kaip jis šaukia „šaunuolis“ (vertimas iš rusų kalbos) asmeniui, kabinančiam baltą-raudoną vėliavą; nuotrauką su T. C. darbo su ja metu, tačiau pirmosios instancijos teismas jų nevertino. Pirmosios instancijos teismas taip pat nevertino pareiškėjo ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika. Pareiškėjas nurodo, kad nebuvo vertinama jo veikla MB (duomenys neskelbtini), taip pat tai, kad valstybei mokami mokesčiai, aplinkybės, jog įmonės veikla buvo neigiamai paveikta priimtų Departamento sprendimų.

22.8. Pareiškėjas nenurodė darbo (duomenys neskelbtini) departamente, nes manė, kad reikia nurodyti duomenis apie pagrindines darbines veiklas bei sritis. Tačiau Departamentui paprašius pateikti duomenis apie tai, kur pareiškėjas dirbo 2009–2011 m., jis juos pateikė. Teismo posėdyje tai patvirtino atsakovo atstovas, kuris, be kita ko, pažymėjo, jog pareiškėjas nebuvo pripažintas ar įvertintas nesąžiningu ar siekiančiu nuslėpti tam tikrus duomenis. Atsakovas minėtus duomenis sužinojo iš pareiškėjo, kai jis juos pateikė Departamentui, o ne atsakovui atlikus atitinkamus veiksmus. Pareiškėjo įsitikinimu, nustatant, jog asmuo siekė nuslėpti tam tikrus duomenis, turi būti įrodytas jo ketinimas, tyčia, siekis, tačiau tokios aplinkybės nebuvo nustatytos. Todėl išvada apie pareiškėjo nenuoširdumą bei siekį nuslėpti duomenis yra nepagrįsta.

22.9. Atsakovo nustatytas draudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, nes jis kelia grėsmę valstybės saugumui, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, negali ir neturi būti taikomas automatiškai. Pirmosios instancijos teismas nevertino argumentų, kad nustatytu draudimu pažeidžiama teisė į privatų gyvenimą. Todėl, pareiškėjo nuomone, jeigu teismas vertintų, kad Sprendimas 1 yra pagrįstas ir teisėtas, Sprendimas 2 turėtų būti panaikinamas.

22.10. Pareiškėjo Lietuvos Respublikoje įkurtas startuolis, kuriame jis yra vadovas ir direktorius, neturi kitų darbuotojų. Todėl, siekiant užtikrinti įmonės veiklą, pareiškėjo buvimas Lietuvoje yra būtinas sandorių sudarymui, dokumentų pasirašymui, įmonės veiklos koordinavimui ir kitokiam vadovavimui. Tačiau, pareiškėjo teigimu, nebuvo įvertintos aplinkybės, jog startuolio veiklai neigiamą įtaką daro tai, kad jis negali būti Lietuvoje ir atlikti su įmonės veikla susijusių veiksmų.

23. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

24. Atsakovas pakartoja faktines bylos aplinkybes, atsiliepime pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus. Atsakovo atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

24.1. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, formuojamos sprendžiant klausimą dėl užsieniečio tarnybos (darbo) Baltarusijos Respublikos institucijose (organizacijose), atsakovas teigia, kad ginčai dėl atitinkamų Departamento sprendimų, kurie priimami vertinant panašias situacijas, yra individualūs, skiriasi tam tikros faktinės aplinkybės, kurias kiekvienu konkrečiu atveju būtina išsamiai įvertinti. Pareiškėjo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika suformuota bylose, kuriose nustatytos faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių. Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija yra unikali. Pareiškėjas, tvirtindamas, kad jo atvejis yra analogiškas atvejams, nagrinėtiems jo nurodytose administracinėse bylose, kuriose Departamento sprendimai buvo panaikinti, iš esmės akcentuoja tik laiko aspektą, t. y. tai, kad kitose bylose, susijusiose su Departamento sprendimais dėl Rusijos Federacijos ar Baltarusijos Respublikos piliečių, kurie buvo priimti atsižvelgiant į VSD išvadą dėl klausimynuose pateiktos informacijos vertinimo, nuo užsieniečio darbo ar tarnybos kilmės valstybėje kai kuriais atvejais buvo praėję tik 12–14 metų. Šiuo atveju negalima daryti išvados, kad kitų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtų administracinių bylų faktinės aplinkybės, t. y. užsieniečio eitos pareigos, jų pobūdis, trukmė ir kt., taip pat kitos užsieniečio individualios savybės, pavyzdžiui, šeima, darbas, gyvenimo trukmė Lietuvoje, padaryti pažeidimai bei bylai reikšmingos aplinkybės, vertinant jas sistemiškai, buvo tapačios arba turėjo esminių panašumų su faktinėmis aplinkybėmis (jų visuma), vertinamomis nagrinėjamoje byloje. Todėl atsakovo nuomone, nėra pagrįsti pareiškėjo teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, esmingai nukrypo nuo nuosekliai formuojamos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos analogiškose bylose. Be to, priešingai nei teigia pareiškėjas, Departamentas, priimdamas ginčijamus sprendimus, įvertino duomenų visetą, o skunde nurodytos aplinkybės (darbinės pareigos, funkcijos, sutarties pabaiga, veikla Lietuvoje ir kt.) nesudaro pagrindo paneigti jo galimą lojalumą kilmės valstybės atžvilgiu ir pripažinti, kad grėsmė yra išnykusi.

24.2. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad nebuvo atsižvelgta į jo argumentus ir pateiktus įrodymus, susijusius su jo opozicinėmis pažiūromis (pažymėjimas, vaizdo įrašas, nuotrauka su T. C.), atsakovas tvirtina, jog pareiškėjo išreikštos pažiūros į geopolitinę situaciją, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismams išdėstyti argumentai bei pateikti įrodymai nesudaro pagrindo paneigti jo nustatytų ryšių bei egzistavusio lojalumo Baltarusijos Respublikos valdžiai, kurį jis privalėjo demonstruoti, dirbdamas Baltarusijos Respublikos valstybiniame (duomenys neskelbtini) departamente. Pareiškėjo klausimyne išreikštas pritarimas Lietuvos Respublikos nuostatoms dėl karo Ukrainoje taip pat nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamų sprendimų neteisėtais.

24.3. Pareiškėjo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (Nr. A-1542-492/2024; Nr. eA-2285-1047/2023; Nr. eA-1566-502/2024 ir kt.) nėra aktuali nagrinėjamai bylai, nes ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa su nagrinėjamoje byloje susiklosčiusia faktine situacija. Ginčai dėl atitinkamų Departamento sprendimų, kurie priimti vertinant net ir panašias situacijas, yra individualūs, skiriasi tam tikros faktinės aplinkybės, kurias kiekvienu konkrečiu atveju būtina išsamiai įvertinti.

24.4. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad jį su Lietuvos Respublika sieja stiprūs ekonominiai ryšiai. Bylos duomenimis, pareiškėjas nėra pasiekęs ilgalaikės ir tvarios integracijos lygio Lietuvoje. Pareiškėjo siekiui gyventi Lietuvoje negali būti teikiamas prioritetas prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus, ypač įvertinus tai, kad jis turi stiprius ryšius su Baltarusija. Pareiškėjas ilgą laiką dirbo Baltarusijoje, Lietuvoje gyvena tik nuo 2022 m., gyvenimo Lietuvoje laikotarpiu jis nuolat grįžta į Baltarusiją, ten praleidžia daug laiko, turi šeimos narių, t. y. nėra nutrūkę ryšiai su Baltarusija. Be to, stiprius ryšius su Baltarusija turinčio pareiškėjo, kurio atžvilgiu surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių teigti, kad jis kelia grėsmę valstybės saugumui, tikslas likti gyventi Lietuvoje negali būti pateisintas vien pareiškėjo ar jo darbo interesais.

24.5. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atsakovas pažymi, kad pareiškėjo reguliarūs vizitai į Baltarusiją gali būti interpretuojami kaip pažeidžiamumo veiksnys, atsižvelgiant į šios šalies vykdomą politiką ir tarptautinius veiksmus, kurie prieštarauja Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams. Kontaktų užmezgimas su Baltarusijos žvalgybos tarnybomis ar kitomis institucijomis galėtų būti inicijuotas naudojant įvairias poveikio priemones, t. y. nuo subtilių bandymų rinkti informaciją iki tiesioginio spaudimo ar šantažo. Tokie ryšiai, net jeigu jie užmezgami asmeniui nežinant arba prieš jo valią, gali kelti grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, nes padidina tikimybę, kad pareiškėjas taps Baltarusijos interesų vykdytoju, sąmoningai ar nesąmoningai prisidėdamas prie veiksmų, kurie prieštarauja Lietuvos Respublikos interesams. Pareiškėjo vykimas į Baltarusiją, nepriklausomai nuo vykimo priežasčių ar dažnumo, turi būti vertinamas kaip reikšmingas veiksnys, galintis kelti riziką nacionaliniam saugumui, todėl būtina užtikrinti, kad tokios aplinkybės būtų tinkamai įvertintos sprendžiant dėl asmens teisės gyventi Lietuvos Respublikoje. Tokios aplinkybės tik patvirtina VSD nustatytą pareiškėjo grėsmę Lietuvos valstybės saugumui bei faktą, jog jis palaiko tamprius ryšius su Baltarusijoje gyvenančiais asmenimis ir dažnai grįžta į kilmės šalį.

24.6. Atmestini kaip deklaratyvūs pareiškėjo teiginiai, jog ginčijami sprendimai pažeidžia jo teisę į privatų gyvenimą, nes pareiškėjo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. eA-1566-502/2024 nėra aktuali, kadangi joje nustatytos faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. Nenustatyta pareiškėjo šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, o esami socialiniai ir ekonominiai, t. y. jo trumpalaikiai verslo ryšiai, negali būti svarbesni už valstybės saugumą. Be to, teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui. Todėl atsakovo nuomone, esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, nepaneigiančioms pareiškėjo pažeidžiamumo, nulemto jo elgesio, pareiškėjo siekis gyventi ir dirbti Lietuvoje negali nusverti nacionalinio saugumo interesų.

24.7. Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir (ar) joje gyventi nėra prigimtinė, ši teisė trečiųjų šalių piliečiams nėra suteikiama automatiškai ir yra įgyjama. Vien formalus Įstatymo 45¹ straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas savaime nereiškia, kad užsieniečiui turi būti išduotas (pakeistas) atitinkamas leidimas. Atsisakymas pakeisti leidimą laikinai gyventi savaime neatima galimybės pareiškėjui būti mažosios bendrijos nariu ir direktoriumi bei vykdyti jo veiklą (pavyzdžiui, nuotoliniu būdu). Atsakovo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, kad jo buvimas Lietuvoje įmonės veiklos vykdymui yra būtinas. Be to, draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečiui užkerta kelią, nustatytą laiko tarpą, veikti priešingai nei nustato Lietuvos Respublikos įstatymai, bei atlieka prevencinę funkciją kitų asmenų, kurie pripažinti kaip keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui.

24.8. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių bei siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Vien aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo pareiškėjas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus ir byloje esančius įrodymus, priėjo prie pagrįstos išvados, kad Departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą 1, nepažeidė teisės aktų reikalavimų.

25. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

26. VSD pakartoja faktines bylos aplinkybes, atsiliepime pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus. VSD atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

26.1. Apeliacinis skundas yra nepagrįstas, nes jame nėra pateikiama naujų argumentų, kurie nebuvo įvertinti pirmosios instancijos teismo ir kurie paneigtų skundžiamame sprendime nustatytas faktines aplinkybes ar galėtų patvirtinti pirmosios instancijos teismo išvadų neteisingumą. VSD nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas objektyviai ir visapusiškai, laikantis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertinus byloje surinktus įrodymus bei nustačius teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikius ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, atsižvelgiant į aktualią teismų praktiką.

26.2. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie paneigtų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuotą faktą, jog lojalumo Rusijos / Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Rusijos / Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Byloje taip pat nenustatyta jokių aplinkybių, kurios neabejotinai paliudytų pareiškėjo akivaizdų priešiškumą Baltarusijos valdžios politikai, veikimą prieš režimą. Pareiškėjas VSD išvadoje nurodytų aplinkybių įrodymais tinkamai nepaneigė, todėl jo keliama grėsmė valstybės saugumui konstatuota pagrįstai. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, visiškai pagrįstai rėmėsi VSD išvada dėl grėsmės valstybės saugumui.

26.3. Pareiškėjas savo opozicines pažiūras grindžia tuo, kad 2020 m. vykusių Baltarusijos Respublikos Prezidento rinkimų kampanijos metu jis buvo vieno iš opozicijos lyderių – V. T. (duomenys neskelbtini). Tačiau VSD atkreipia dėmesį, kad minėtas asmuo nebuvo registruotas kandidatu į Baltarusijos Respublikos Prezidentus, nors pareiškėjas tai vertina kaip akivaizdžius faktus, jog jis nepritaria ir nepalaiko A. L. vykdomos politikos. Pareiškėjas taip pat nuolat netrukdomas kerta Baltarusijos ir Lietuvos Respublikos sieną, o tai nėra suderinama su Baltarusijos Respublikos vykdoma politika ir taikomomis sankcijomis asmenims, kurie bet kokiais savo veiksmais prisidėjo prie Baltarusijos opozicijos ar kitaip reiškė savo nepritarimą A. L. vykdomai politikai. VSD akcentuoja, kad pareiškėjas į bylą pateikė vaizdo įrašą, kuriame kitas asmuo (ne pareiškėjas) kelia raudoną-baltą vėliavą, tačiau jame nesimato ir iš to, kas pateikta, negalima identifikuoti, kas įrašą darė, kokiu tikslu ir pan., todėl minėtas vaizdo įrašas negali būti laikomas tinkamu įrodymu. Nors pareiškėjas tvirtina, kad dirbo su T. C., tačiau nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nenurodo, kokį konkrečiai darbą dirbo, kada dirbo, o tai, kad turi nuotrauką kartu su ja, nepatvirtina tikrųjų pareiškėjo pažiūrų ir, juo labiau, nepaneigia VSD pateikto vertinimo. VSD nuomone, pareiškėjo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo paneigti jo lojalumo Baltarusijos valdžiai. Todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tokias aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia pakankamai realią ir pagrįstą grėsmę valstybės saugumui.

26.4. Pareiškėjas, pildydamas klausimyną, 2009–2011 m. nenurodė jokios darbinės veiklos, todėl teiginiai, kad reikia nurodyti tik pagrindines darbines veiklas, patvirtina jo nesąžiningumą ir teisingą pirmosios instancijos teismo konstatavimą, kad jis buvo nenuoširdus ir siekė nuslėpti šį faktą. Tai, kad pareiškėjas suprato, jog klausimyne pateikė netikslią informaciją, patvirtina ir tai, jog Departamentui nurodžius patikslinti informaciją, jis pateikė informaciją apie darbą (duomenys neskelbtini) departamente, be kita ko, tai taip pat patvirtina, kad pareiškėjas sąmoningai teikė tikrovės neatitinkančią informaciją.

26.5. Pirmosios instancijos teismas vertino visų byloje esančių įrodymų visumą, o ne selektyviai atrinktus, išimtinai pareiškėjui naudingus pavienius įrodymus ir jais grindžiamas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, proporcingumo principo aspektu įvertinęs sprendimus, t. y. išsamiai išanalizavęs pareiškėjo darbinę veiklą Baltarusijos institucijoje, jo nesąžiningumą pildant klausimyną, siekiant išvengti nepalankių išvadų, stiprius ryšius su Baltarusija, šeimines aplinkybes ir kt., padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo asmeninis interesas likti vystyti verslą Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

26.6. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog nebuvo atliktas išsamus ir visapusiškas grėsmės tyrimas, ištirtos visos reikšmingos aplinkybės. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant leidimo gyventi panaikinimo klausimą, o pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu sprendimus įvertino pagrįstai ir tinkamai. Nors pareiškėjas teigia, jog bylai reikšmingų aplinkybių įrodinėjimo našta tenka ne jam, bet Departamentui ir VSD, tačiau administracinių teismų praktika dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp bylos proceso šalių yra susiformavusi ir nuosekli, nes būtent byloje dalyvaujantis užsienietis, nesutikdamas su grėsmės valstybės saugumui pagrindu priimtu Departamento sprendimu, privalo pateikti teismui konkrečius įrodymus, paneigiančius VSD išvadoje bei skundžiamuose sprendimuose nurodytas aplinkybes. VSD įsitikinimu, priimant skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, buvo tinkamai laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp bylos proceso šalių. Pareiškėjas įrodymais nurodytų aplinkybių nepaneigė, todėl pirmosios instancijos teismas jomis pagrįstai vadovavosi priimdamas skundžiamą sprendimą. Pareiškėjo argumentai dėl netinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo neturi jokio pagrindo.

26.7. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ar Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje nėra ginamos vertybės, kuri sukurtų pareigą valstybei prisiimti su imigracija susijusią riziką. Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus.

26.8. Nagrinėjamu atveju buvo įvertintos visos su pareiškėju susijusios aplinkybės bei nustatyta, kad jo keliama grėsmė gali būti susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, o leidimo gyventi panaikinimas (neišdavimas) ir uždraudimas atvykti yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą, lyginant su teisės užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje nesuteikimu. Pareiškėjas nepateikė jokių naujų argumentų, neįvertintų pirmosios instancijos teismo sprendime, kurie paneigtų byloje nustatytas ir pirmosios instancijos teismo sprendime įvertintas faktines aplinkybes, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

27. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Departamento Sprendimo 1, kuriuo atsisakyta pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui bei Sprendimo 2, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus), nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui, teisėtumo ir pagrįstumo.

28. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad Departamentas tinkamai atliko individualų pareiškėjo situacijos vertinimą, ginčijami sprendimai grindžiami ne tik VSD išvada, bet ir pateiktais duomenimis, o pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, prašo teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjo vertinimu, teismas netinkamai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir pažeidė proceso teisės normas dėl įrodymų vertinimo.

30. Nagrinėjamu atveju nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas pasisako tik tais aspektais, kuriais atsakant į apeliacinio skundo argumentus papildomos sprendime padarytos išvados.

32. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010, 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022, 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023; kt.) yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir / ar dėl tokio išduoto leidimo panaikinimo, privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes.

33. Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., be kita ko, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99).

34. Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Departamentas ir VSAT, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Šio straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba VSAT. Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad Departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, spręsdamas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ar laikinosios apsaugos užsieniečiui suteikimo, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei.

35. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija akcentuoja, kad pagal Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 2 straipsnį VSD yra vienas iš subjektų, užtikrinančių Lietuvos nacionalinį saugumą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo nustatytais Nacionalinio saugumo pagrindais, Lietuvos Respublikos Vyriausybė Valstybės gynimo tarybos pritarimu teikia Lietuvos Respublikos Seimui tvirtinti Nacionalinio saugumo strategiją – svarbiausių saugios valstybės raidą apibrėžiančių nuostatų visumą. Nacionalinio saugumo strategijoje nustatomi esminiai nacionalinio saugumo interesai, pagrindiniai rizikos veiksniai, pavojai ir grėsmės šiems interesams, valstybės nacionalinio saugumo sistemos plėtros, užsienio, gynybos ir vidaus politikos prioritetai, ilgojo laikotarpio valstybės saugumo užtikrinimo uždaviniai (šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalis).

36. Baltarusijos Respublikos autokratinio režimo keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui apibrėžta Lietuvos Respublikos Nacionalinio saugumo strategijoje (toliau – ir Nacionalinio saugumo strategija), kurios 16 straipsnyje konstatuojama: „Autoritarinio Baltarusijos Respublikos politinio režimo priešiškumas ir vykdomos provokacijos prieš Lietuvos Respubliką bei kitas demokratines valstybes didina nenuspėjamumą ir kelia naujų saugumo grėsmių. Auganti Rusijos Federacijos įtaka Baltarusijos Respublikai, politinės, ekonominės ir karinės abiejų valstybių integracijos stiprinimas neigiamai veikia Lietuvos Respublikos ir viso regiono saugumo aplinką“. Dėl Rusijos keliamos grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui Nacionalinio saugumo strategijos 14 punkte teigiama: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui“. Taip pat visuotinai žinoma aplinkybė, kad Rusija ne tik priešiškai nusiteikusi Lietuvos atžvilgiu, bet ir skundžiamų sprendimų priėmimo metu buvo pradėjusi precedento neturinčią plataus masto agresiją Ukrainoje. 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ Lietuvos Respublikos Seimas pasmerkė Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos karinę agresiją prieš Ukrainą ir siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią, išreiškė tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų neliečiamybei, taip pat pakvietė sustiprinti ES ir NATO valstybių narių visuomenių atsparumą priešiškų šalių vykdomoms hibridinėms ir jų specialiųjų tarnybų keliamoms grėsmėms.

37. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodyta, jog Departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Taigi, Departamentas turi vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas. Gero administravimo principas reikalauja, jog užsieniečio prašymas nebūtų nagrinėjamas tik siaurai formaliai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012).

38. EŽTT yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi, grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).

39. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju taip pat vadovaujasi EŽTT vertinimu, kad nacionaliniai interesai – sritis, kuri tradiciškai yra valstybės suvereniteto pamatinė dalis (žr., pvz., EŽTT 2007 m. gruodžio 10 d. sprendimą byloje Stoll prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 69698/01, 2019 m. lapkričio 26 d. nutarimą byloje Zarubin ir kt. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 69111/17).

40. Byloje nustatyta, kad atsakovas, priimdamas ginčijamus sprendimus, vadovavosi VSD išvada, kurioje konstatuota, jog pareiškėjas 2009–2011 m. dirbdamas (duomenys neskelbtini) departamente privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti jos valdžią bei vykdomą agresyvią užsienio politiką, o ateityje gavęs leidimą laikinai gyventi jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, todėl tokio asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

41. Vertindamas pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, atsakovas nustatė, kad pareiškėjas gyveno ir dirbo Lietuvos Respublikoje su ilgomis pertraukomis, t. y. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5¹ punkte nustatytu pagrindu 2022 m. spalio 19 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi; pareiškėjas nuo 2023 m. vasario 15 d. yra MB (duomenys neskelbtini) direktorius ir vienintelis darbuotojas, kitų darbo santykių Lietuvoje nėra turėjęs; nėra duomenų, kad Lietuvoje gyventų pareiškėjo šeimos nariai ar kiti giminaičiai; pareiškėjas ilgą turėto leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpį gyveno ne Lietuvoje, o Baltarusijoje. VSAT duomenimis, pareiškėjas leidimo laikinai gyventi galiojimo metu iš Baltarusijos į Lietuvą iš viso buvo atvykęs 40 kartų. Departamento pateiktais duomenimis, pareiškėjas Lietuvoje iš viso praleido 157 dienas, o Baltarusijoje – 574 dienas. Departamento naudojamose informacinėse sistemose ir registruose duomenų, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje – apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, nėra. Pareiškėjo sugyventinė ir nepilnametis vaikas gyvena ne Lietuvoje, o Baltarusijoje.

42. Pakartotinai įvertinusi byloje surinktus įrodymus, atsižvelgdama į Baltarusijos keliamą grėsmę Lietuvai, be kita ko, ir dėl Baltarusijos vaidmens vykdant neišprovokuotą agresiją prieš Ukrainą (šią aplinkybę teisėjų kolegija pripažįsta visiems žinoma, todėl papildomai neįrodinėtina (ABTĮ 57 str. 1 d.) ir su tuo susijusį geopolitinį kontekstą, vadovaudamasi vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi jokių priežasčių nesutikti su VSD ir Departamento atliktu pareiškėjo keliamos grėsmės vertinimu. Nagrinėjamu atveju ginčijamuose sprendimuose nurodytas faktas, jog pareiškėjas 2009–2011 m. dirbo Baltarusijos valstybinėje institucijoje – (duomenys neskelbtini) departamente, leidžia spręsti apie jo potencialius ryšius su kilmės valstybės režimui lojaliais asmenimis, turinčiais Lietuvos Respublikos atžvilgiu priešiškų interesų. Taigi, sutiktina su atsakovo bei trečiojo suinteresuoto asmens VSD argumentais, jog ši aplinkybė, susiklosčiusi dėl pareiškėjo darbo (tarnybos) Lietuvos Respublikai priešiškos valstybės institucijoje, pagrįstai suponuoja pareiškėjo pažeidžiamumą Baltarusijos Respublikos žvalgybos ar saugumo tarnybų atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai konstatavo, kad neįvertinus aptartų aplinkybių kaip keliančių grėsmę valstybės saugumui, būtų prisiimta nepateisinamai didelė rizika visos visuomenės saugumo nenaudai esant tokiai geopolitinei situacijai, ir VSD bei Departamento priimami sprendimai neatitiktų Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo reikalavimų, t. y. neprisidėtų prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo. Pažymėtina, kad kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi būti itin dėmesingai įvertinamos aplinkybės, kurios gali būti laikomos potencialiai keliančiomis grėsmę, todėl ši kontekstinė informacija negali būti ignoruojama.

43. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų, ir byloje nėra duomenų, paneigiančių VSD išvadoje nurodytas aplinkybes, taip pat ir tai, kad Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja šios valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybos, užtikrinančios, kad tose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys, ir kad pareiškėjas, turėdamas leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.

44. Nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad pareiškėjo darbo Baltarusijos valstybinėje institucijoje metu buvo susiklosčiusi kitokia geopolitinė situacija, teisiškai nėra reikšminga (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023).

45. Atkreiptinas dėmesys, jog nuosekliai formuojamoje ir dominuojančioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad lojalumo Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos paprastai pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2103-415/2023, 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimą byloje Nr. eA-2117-1188/2023, 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį byloje Nr. eA-2023-415/2023, 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį byloje Nr. eA-2156-629/2023, 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį byloje Nr. eA-2006-520/2023, 2023 m. birželio 28 d. nutartį byloje Nr. eA-1949-815/2023, 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą byloje Nr. eA-2585-629/2023, 2024 m. sausio 24 d. nutartį byloje Nr. eA-1066-629/2024 ir kt.).

46. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, grėsmių valstybės saugumui pašalinimas tokiomis priemonėmis, kaip, pavyzdžiui, leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui neišdavimas / panaikinimas, yra prevencinį elementą turinti priemonė bei siekiamo tikslo aspektu yra proporcinga. Pastebėtina, jog iš esmės panaši teisės aiškinimo taisyklė yra pateikiama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2023-415/2023.

47. Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019; kt.). Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.

48. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo keliama grėsme valstybės saugumui, visumą, sprendžia, kad Departamento Sprendimu 2 pareiškėjui nustatytas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra proporcingas.

49. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad nagrinėjamu atveju Departamentas ginčijamais sprendimais teisėtai ir pagrįstai atsisakė pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metų laikotarpiui. Ginčijamuose Departamento sprendimuose pateikti motyvai yra aiškūs ir pakankami.

50. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą nereiškia įpareigojimo detaliai atsakyti į kiekvieną proceso šalių argumentą. Likę neaptarti procesiniuose dokumentuose nurodyti proceso šalių argumentai ir pirmosios instancijos teismo motyvai teisiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui esminės reikšmės neturi, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

51. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti – apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu. Atmetus pareiškėjo skundą, nėra pagrindo tenkinti ir jo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo G. P. (G. P.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.