Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Laimos Ribokaitės ir Almos Urbanavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2022 m. gegužės 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. K. ieškinį atsakovei A. M. dėl nuosavybės teisės pripažinimo, trečiasis asmuo – V. M.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

15. Teismas nustatė, kad 2009 m. gruodžio 21 d. tarp UAB „C“ ir V. M. pasirašyta sutartis, kuria 210 000 Lt padidinamas įmonės akcinis kapitalas. Tuo laikotarpiu, kai buvo didinamas UAB „C“ įstatinis kapitalas, V. M. gavo 820 000 Lt pajamų (neskaitant darbo užmokesčio) iš UAB „A“ – gauta nuoma, grąžinta paskola ir 870 000 Lt investavo į banko indėlį. Tai patvirtinančių įrodymų kontekste, atsižvelgus į paties V. M. finansinę būklę, teismui sukėlė abejonių ieškovės paaiškinimai, kad gerinant UAB „C“ finansinę būklę jai reikėjo skolintis iš tėvų 120 000 Lt ir taip prisidėti prie UAB „C“ finansinės būklės gerinimo. Kita vertus, jei tarp jos ir V. M. būtų buvęs susitarimas, kad ji prisideda asmeninėmis lėšomis, gautomis kaip dovana iš tėvų, tai, tikėtina, kaip ir perkant UAB „A“ akcijas, ji būtų akcijas įsigijusi savo vardu. Teismas nustatė, kad vėliau, t. y. 2011–2013 m., V. M. UAB „C“ paskolino 1 958 000 Lt.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

24. Apeliacijos objektas yra teismo sprendimo, kuriuo iš dalies tenkintas ieškinys dėl nuosavybės teisės pripažinimo, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, byloje taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

25. Apeliantė (ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, akcijas ir transporto priemonę pripažinimo, nes nuo 1997 m. vidurio gyveno su V. M., mirusiu (duomenys neskelbtini), kaip šeima, kartu vedė bendrą ūkį, plėtojo verslą; abu savo lėšomis prisidėjo prie bendrosios dalinės nuosavybės kūrimo, nors įsigyjamas turtas buvo registruojamas V. M. vardu. Pirmosios instancijos teismas iš įrodymų visumos padarė labiau tikėtiną išvadą, kad ieškovė ir V. M., nors ir gyveno kaip šeima bei vedė bendrą ūkį, tačiau dėl didžiosios dalies turto objektų įsigijimo bendrojon dalinėn nuosavybėn susitarimo nebuvo sudarę; ieškovė neįrodė, jog asmeninėmis lėšomis prisidėjo prie ginčo objektų įsigijimo, todėl ieškinį tenkino iš dalies – pripažino kilnojamąjį turtą – automobilį bendrąja daline nuosavybe, nustatant, kad ieškovei priklausanti dalis yra ½ automobilio. Nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria ieškinys atmestas, apeliantė iš esmės argumentuoja netinkamu įrodymų vertinimu, materialiosios teisės normų netinkamu aiškinimu, nukrypimu nuo kasacinio teismo praktikos.

26. Teisėjų kolegija, naudodamasi kiekvienos instancijos teismui tenkančia diskrecijos teise įvertinti byloje esančių įrodymų visumą pagal savo vidinį įsitikinimą (CPK 185 straipsnis), daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs byloje surinktų rašytinių įrodymų, šalių paaiškinimų ir liudytojų parodymų visumą, nusprendė, jog ieškovė neįrodė buvus susitarimą dėl bendrosios jungtinės nuosavybės į ginčo objektus bei ieškovės įnašo į ją.

27. Šiuo metu galiojančios CK trečiosios knygos nuostatos ir anksčiau galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso normos reglamentuoja tik sutuoktinių (santuoką sudariusių asmenų) turtinius santykius, tačiau šios normos nereglamentuoja bendrai gyvenančių, santuokos nesudariusių asmenų (sugyventinių), turtinių santykių. Tiek pagal teisinį reguliavimą, tiek ir pagal kasacinio teismo praktiką santuokos nesudariusių asmenų tarpusavio turtiniai santykiai nelaikomi lygiaverčiais santuoką sudariusių asmenų turtiniams santykiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-916/2022).

28. Vis dėlto Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas tokiu atveju kylančius ginčus, laikosi nuoseklios pozicijos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2010; 2011 m. kovo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011). Bendrosios jungtinės veiklos pradžia tokiu atveju yra siejama su laiku, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį, o asmenų turtinių santykių į bendrai įgytą turtą apsaugai taikytinos CK ketvirtosios knygos normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019).

29. Byloje nustatyta, kad apeliantė ir V. M. kartu gyventi, bendrą ūkį vesti pradėjo 1997 m. rugpjūčio mėn., todėl kvalifikuojant tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, taikytinos 1964 m. CK normos. Šio kodekso 472 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jungtinės veiklos sutartimi du ar keli asmenys įsipareigoja užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui, nesukurdami naujo juridinio asmens. To paties kodekso 474 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jungtinės veiklos sutarties dalyvių įnašai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas, yra bendroji dalinė jų nuosavybė. Kasacinis teismas, aiškindamas 1964 m. CK 472 straipsnį, reglamentuojantį jungtinės veiklos sutartį, yra nurodęs, kad jungtinė veikla gali būti vykdoma bet kokiam teisėtam tikslui pasiekti. Jungtinės veiklos sutartis paprastai sudaroma tada, kai vienas asmuo nesugeba ar negali pasiekti užsibrėžto tikslo. Abiejų sutarties šalių interesai yra nukreipti bendram tikslui pasiekti, o sutarties dalykas ir yra ta jų jungtinė veikla, kurios rezultatas – sutartimi numatytas tikslas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-749-2003). Nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (1964 m. CK 472, 474 straipsniai). Susitarimas dėl bendros veiklos bendrajai dalinei nuosavybei sukurti gali būti nustatomas ir įrodinėjamas rašytiniais įrodymais, o susitarimo rašytinio teksto nebuvimas nedaro šio sandorio negaliojančio (1964 m. CK 58 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2004; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008; 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2015).

30. Kartu kasacinio teismo praktikoje dėl nesusituokusių asmenų jungtinės veiklos santykių ir jų pagrindu įgyto turto teisinio statuso nustatymo pabrėžiama, kad byloje, kurioje sprendžiamas ginčas dėl sugyventinių turtinių santykių teisinių padarinių, turi būti nustatytas konkretus turtas, dėl kurio sukūrimo ar įgijimo bendrosios nuosavybės teise sugyventiniai buvo sudarę jungtinės veiklos susitarimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-395/2007; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2010; 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011).

31. Kasacinis teismas, aiškindamas 1964 m. CK nuostatas, reglamentuojančias jungtinę veiklą (472–476 straipsniai), yra pažymėjęs, kad kai bendras turtas įgytas vieno asmens vardu, siekiant jį pripažinti bendrąja daline nuosavybe, turi būti įrodyta buvus atitinkamą jungtinės veiklos susitarimą; tokiu atveju nepakanka įrodyti vien faktą, kad įsigyjant turtą buvo panaudotos ir antrojo asmens lėšos, kito asmens lėšų panaudojimas įgyjant turtą gali reikšti atlygintinę ar neatlygintinę finansinę paramą ar kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2009).

32. Ieškovės teigimu, konstatavęs, kad apeliantė ir V. M. gyveno kartu, kaip partneriai, ir vedė bendrą ūkį, bei padaręs išvadą, jog jungtinės veiklos sutartį šalys sudarė 1997 m. rugpjūčio mėn., tačiau netenkinęs ieškinio, teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, pagal kurią nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, ir netinkamai taikė 1964 m. CK 472–474 straipsniuose įtvirtintas nuostatas, kuriose įtvirtinta ne tik dviejų ar daugiau asmenų teisė jungtinės veiklos sutartimi įsipareigoti bendrai veikti bendram ūkiniam tikslui pasiekti arba savo asmeniniams buitiniams poreikiams tenkinti, bet ir tokios jungtinės veiklos sutarties dalyvių lygių dalių prezumpcija.

33. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliantės argumentais. Aptarta kasacinio teismo praktika lemia išvadą, kad, net ir nustačius nesusituokusių asmenų gyvenimo drauge, ūkio tvarkymo kartu faktą, dėl kiekvieno konkretaus turto objekto nuosavybės formos turi būti sprendžiama atskirai, t. y., net ir šalims gyvenant kartu ir vedant bendrą ūkį dėl konkretaus nuosavybės teisės objekto bendrosios nuosavybės gali ir nebūti susitarta. Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat nurodo, kad kasacinio teismo praktikoje pažymima, jog net sutuoktiniai, kurių turtui taikomas įstatyme nustatytas teisinis režimas, įstatymų nurodytais atvejais gali įgyti tam tikrą turtą asmeninės nuosavybės teise. Tokia teise turtą įgyti gali ir kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys. Todėl aiškinimas, kad visas jungtinės veiklos sutarties galiojimo laikotarpiu įgytas turtas savaime pripažintinas bendrąja daline nuosavybe, pažeistų sutarčių laisvės principą, nes taip būtų paneigta šalių laisva valia susitarti dėl savo būsimų teisių ir pareigų, be to, nepagrįstai ir neteisėtai apribotų asmenų subjektines teises, visų pirma, nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016).

34. Todėl, sprendžiant dėl nesusituokusių asmenų įgyto turto pripažinimo bendrąja nuosavybe, nepakanka nustatyti vien nesusituokusių asmenų bendro gyvenimo drauge ar ūkio tvarkymo kartu faktą, turi būti nustatytas bendro turto sukūrimas asmeninėmis lėšomis ar bendru jų pačių darbu, be to, turi būti nustatytas konkretus turtas, dėl kurio sukūrimo ar įgijimo bendrosios nuosavybės teise sugyventiniai buvo sudarę jungtinės veiklos susitarimą. Ši aplinkybė gali būti įrodinėjama visais leistinais įrodymais, o įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, siekiančiam bendrosios dalinės nuosavybės teisės pripažinimo. Kasacinis teismas taip pat nurodė, kad tokios kategorijos bylose, atsižvelgiant į sugyventinių tarpusavio santykių pobūdį, įrodinėjimo standartas neturi būti pernelyg aukštas. Tačiau kartu teismas pažymėjo, kad šalių gyvenimo drauge, bendro ūkio vedimo faktas, nors ir yra reikšmingas sprendžiant dėl sugyventinių susitarimo dėl jungtinės veiklos (partnerystės), savaime nėra pakankamas spręsti buvus šalių susitarimą dėl konkretaus turto objekto bendrosios jungtinės nuosavybės, kitiems byloje surinktiems įrodymams liudijant priešingai. Iš kasacinio teismo pateiktų išaiškinimų matyti, kad spręsdamas tokį klausimą, teismas turi sistemiškai vertinti visus byloje surinktus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020). Todėl apeliantės argumentai, kad ji ir V. M. nuo 1997 m. rugpjūčio mėn. iki 2018 m. spalio 18 d. gyveno kartu kaip partneriai ir vedė bendrą ūkį sudarydami jungtinės veiklos sutartį, buvo ir verslo partneriai, kartu vystė ir plėtojo kelių įmonių veiklą, šeimos biudžetas buvo bendras, jie kartu išlaikė šeimą, augino bendrą vaiką, rūpinosi ne tik verslu, bet ir namų ūkiu, savaime nelemia išvados dėl ginčo turto objektų pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, nustatant atitinkamą apeliantės dalį, o dėl kiekvieno ginčo turto objekto turi būti įrodinėjami atskirai, kaip teisingai nustatė ir įvertino pirmosios instancijos teismas.

35. Nei įstatyme, nei teismų praktikoje nėra nurodyta, kokie konkrečiai įrodymai galėtų patvirtinti buvus susitarimą dėl jungtinės veiklos, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad yra svarbu atsižvelgti į turto, kuris yra ginčo objektas, t. y. dėl kurio įrodinėjama buvus susitarimą jį įgyti bendrai, specifiką. Tokio objekto specifiškumas lemia ir įrodymų ypatumus, jų apimtį. Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisė ir pareiga. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo pareigą galima apibrėžti kaip būtinybę šaliai įrodyti aplinkybes, kurių nenustačius jai gali atsirasti neigiamų padarinių. Yra skiriami du įrodinėjimo pareigos aspektai. Pirma, įrodinėjimo pareiga reiškia šalies pareigą nurodyti tam tikrus faktus arba teigti juos esant, antra – pateikti įrodymus, patvirtinančius jos nurodytus faktus. Šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, teismas gali pripažinti jas neįrodytomis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010).

36. Tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimas yra neatskiriamas nuo tinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo. Rungtyniško proceso, būdingo ir nacionaliniam civiliniam procesui, esmė yra ta, kad įrodinėja ta šalis, kuri teigia. Ši principinė nuostata yra įtvirtinta tiek CPK 12 straipsnyje, kuris reglamentuoja rungimosi principą, tiek CPK 178 straipsnyje, kuris apibrėžia įrodinėjimo pareigą. Abiejų šių proceso teisės normų turinys yra iš esmės tapatus: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, nebent yra remiamasi aplinkybėmis, kurių civilinio proceso įstatymo nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Rungimosi principas, be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-28-701/2020 59 punktą).

37. Nagrinėjamu atveju apeliantė įrodinėja, kad nekilnojamasis turtas: žemės sklypo dalis bei pastatas–parduotuvė (duomenys neskelbtini), žemės sklypai (duomenys neskelbtini), žemės sklypai (duomenys neskelbtini) ir žemės sklypas su pastatu–klojimu (duomenys neskelbtini), o taip pat UAB „C“, UAB „B“ akcijų dalis yra įsigyti bendrai ir yra bendroji dalinė apeliantės ir V. M. nuosavybė, kurioje ieškovei (apeliantei) priklausanti dalis yra ½ išvardyto kilnojamojo ir nekilnojamojo turto. Taigi, ieškovės teikiami įrodymai turėtų būti tokio pobūdžio ir apimties, kurie patvirtintų bendrą šalių siekį iš abiejų lėšų šį turtą įgyti bendrosios nuosavybes teise. Įrodymai turėtų patvirtinti nuolatinį, intensyvų abiejų šalių įsitraukimą siekiant bendro tikslo. Nagrinėjamu atveju apeliantė reikalavimus įrodinėjo savo paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais: išrašais iš banko sąskaitų, duomenimis apie darbo užmokestį, socialinio draudimo išmokas.

38. Bylos duomenimis, negyvenamąją patalpą–parduotuvę (duomenys neskelbtini), 2000 m. spalio 5 d. pirkimo–pardavimo sutartimi už 175 000 Lt įsigijo V. M., ji Nekilnojamojo turto registre įregistruota V. M. vardu.

39. Apeliantės teigimu, teismas netinkamai įvertino šiuo aspektu pateiktus apeliantės paaiškinimus ir liudytojų parodymus: I. J., patvirtinusios, jog skolino pinigus, bei kitų liudytojų A. K. ir Z. K., patvirtinusių, kad paskola bei tėvų duotos lėšos buvo panaudota įsigyjant parduotuvės patalpas, kurios buvo reikalingos bendro partnerių verslo (apeliantė yra ir tuo metu jau buvo UAB „A“ akcininkė) vystymui.

40. Nustatyta, kad 2022 m. balandžio 11 d. vykusio teismo posėdžio metu apeliantė nurodė, jog šios patalpos kainavo apie 50 000 Lt, iš kurių – 35 000 Lt ji pasiskolino iš liudytojos I. J. ir V. M. davė grynaisiais. Apeliantė teisi, kad, atsižvelgiant į liudytojos I. J. garbų amžių, pateiktus įrodymus apie jai priklausiusio nekilnojamojo turto (dviejų butų) pardavimą 1998 m., tikėtina, jog liudytoja pinigines lėšas galėjo paskolinti ir 2000 m., o ne 2003 m., kaip pati nurodė teismo posėdžio metu. Tačiau, kaip patvirtino pati liudytoja I. J., ji skolino bendrai A. K. ir V. M. – iš pradžių paskolino 35 000 Lt, po to dar 30 000 Lt; skolino neterminuotai su 3 proc. metinių palūkanų, jie visas skolas grąžino dalimis, bet neprisimenanti, kokiu metu ir kokiomis dalimis; skolinosi statyboms, įmonės plėtrai, namų perstatymui.

41. Pažymos apie A. K. darbo užmokestį duomenimis, ji UAB „A“ dirba nuo 1997 m. balandžio 1 d., laikotarpiu nuo 1997 m. balandžio mėn. iki 2005 m. gegužės mėn. apeliantės darbo sutartyje nustatytas mėnesinis darbo užmokestis – 500 Lt.

42. Bylos duomenimis, 2000 m. vasario mėn. A. K. pirko 7 400 vnt. UAB „A“ akcijų už 37 000 Lt (įrašo data 2000 m. birželio 29 d.; jai taip pat pagal 2003 m. rugsėjo 4 d. įrašą priklauso dar 6 000 vnt. UAB „A“ akcijų). Kaip teigė ieškovė, akcijas jai įsigyti padėjo tėvai. 2000 m. birželio 1 d. pirkimo–pardavimo sutartimi apeliantė už 44 000 Lt įsigijo butą (duomenys neskelbtini), kaip pati apeliantė nurodė, kadangi neturėjo pakankamai savo santaupų, už butą mokėjo tėvai, tačiau jis skirtas broliui, kuris jame ir gyvena. Nekilnojamojo turto registre butas registruotas apeliantės A. K. vardu.

43. Nustatytų aplinkybių visuma leidžia pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad apeliantė neįrodė, jog savo asmeninėmis piniginėmis lėšomis prisidėjo prie negyvenamosios patalpos–parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), įsigijimo, kadangi 2000 m. apeliantė reikšmingų santaupų neturėjo, jos darbo užmokestis buvo nedidelis, be to, ji įgijo bendros 81 000 Lt sumos turtą (akcijas ir butą); net tuo atveju, jeigu būtų pripažinta, kad skolinosi lėšas iš I. J., viena vertus, neįrodė, nei kas buvo tos paskolos gavėju, nei kokiam tikslui ji panaudota, kita vertus, paskolos gavėjas turėjo pareigą paskolą gražinti, o, kaip patvirtino liudytoja, paskola buvo grąžinta, o apeliantė net neįrodinėjo, iš kokių lėšų paskola I. J. buvo grąžinama. Be to, 35 000 Lt suma 175 000 Lt vertės sandorio kontekste nelaikytina itin reikšminga, leidžiančia spręsti apie tolygų partnerių indėlį kuriant bendrąją jungtinę nuosavybę.

44. Kauno miesto savivaldybės administracijos 2002 m. liepos 12 d. Viešo aukciono protokolas Nr. 20 patvirtina, kad V. M. už 10 000 Lt įsigijo 21,67 proc. UAB „B“ akcijų. Apeliantė nesutikdama su teismo išvada, kad ji neįrodė prisidėjusi savo asmeninėmis lėšomis prie UAB „B“ akcijų įsigijimo, teigia, jog teismas nevertino įrodymų visumos ir neatsižvelgė į apeliantės paaiškinimus, kad jų su V. M. šeimos biudžetas buvo bendras ir priimami sprendimai dėl turto įsigijimo taip pat buvo bendri, pats teismas nurodė, kad partnerių bendras verslas apėmė trijų bendrovių veiklą. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į šioje nutartyje aptartus kasacinio teismo išaiškinimus, net ir nustačius nesusituokusių asmenų gyvenimo drauge, ūkio tvarkymo kartu faktą, dėl kiekvieno konkretaus turto objekto nuosavybės formos turi būti sprendžiama atskirai, t. y. net ir šalims gyvenant kartu ir vedant bendrą ūkį, dėl konkretaus nuosavybės teisės objekto bendrosios nuosavybės gali ir nebūti susitarta, pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantė neįrodė prisidėjusi savo asmeninėmis lėšomis prie UAB „B“ akcijų įsigijimo, yra pagrįsta ir apeliacinio skundo argumentais nepaneigta, nes apeliantė jokių konkrečių įrodymų šiuo aspektu nenurodo.

45. 2005 m. V. M. įsigijo du žemės sklypus (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Apeliantės teigimu, jų įsigijimui panaudotos I. J. paskolintos lėšos: 2003 m. – 30 000 Lt ir 2005 m. – 30 000 Lt, taip pat prie sklypų pirkimo (kaip ir prie sklypų (duomenys neskelbtini) įsigijimo 2009 m.) prisidėjo ir jos tėvai. Teismo posėdžio metu apeliantė nurodė, kad žemės sklypo (duomenys neskelbtini) įsigijimui jos tėvai davė 10 000 Lt, panaši buvo ir žemės sklypo kaina, tiksliai neprisimena, bet gal 6 000 Lt; vėliau pasitikslino, jog tėvai davė 16 000 Lt, kurių dalis buvo panaudota parduotuvei įsigyti, o dalis žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), įsigyti.

46. V. M. 2005 m. balandžio 21 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartimi įsigijo 448/694 dalis žemės sklypo (duomenys neskelbtini). Pagal sutartį perkamo sklypo dalies kaina – 23 239,19 Lt, už sklypą sumokėta – 4 647,84 Lt, įsiskolinimo likutis – 18 591,35 Lt sumokamas dalimis – 2 065,67 Lt 2006 m. bei po 2 065,71 Lt 2007–2014 m. laikotarpiu. Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo 2005 m. lapkričio 2 d. sutartimi V. M. nusipirko 74 890,41 Lt vertės žemės sklypą (duomenys neskelbtini), sumokėdamas investiciniais čekiais. Apeliantė negalėjo konkretizuoti tikslių šių sklypų kainų, detalizuoti, kokia konkrečiai dalimi prisidėjo prie šių žemės sklypų įsigijimo, nepaaiškino, kodėl nuspręsta sklypą (duomenys neskelbtini) įsigyti už investicinius čekius, o (duomenys neskelbtini) – išsimokėtinai. Juolab kad pagal duomenis apie darbo užmokestį, 1997 m. balandžio–2005 m. gegužės mėnesiais, jos darbo sutartyje nustatytas darbo užmokestis buvo tik 500 Lt, 2005 m. birželio–2006 m. vasario mėnesiais – 1 200 Lt, 2006 m. kovo mėnesį – 8 100 Lt, 2006 m. balandžio – 2009 m. birželio mėnesiais – 3 500 Lt; 2009 m. liepos–2014 m. gruodžio mėnesiais – 2 000 Lt. Apeliantės Swedbank, AB banko sąskaitos išrašai rodo, kad nuo 2003 m. birželio 13 d. iki 2006 m. gegužės 10 d. iš UAB „A“ ji gavo iš viso 19 064,34 Lt. Taip pat šiuo laikotarpiu – 2003 m. rugsėjo 4 d. – registruotos kaip apmokėtos dar 6 000 vnt. A. K. vardu UAB „A“ akcijos, kurių vertė 30 000 Lt.

47. (duomenys neskelbtini) apeliantei ir V. M. gimė sūnus, atitinkamai, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus duomenimis, apeliantė gavo socialinio draudimo išmokas nuo (duomenys neskelbtini) iki 2008 m. lapkričio 14 d. (iš viso – 57 999,70 Lt). Apeliantė nenurodė buvus susitarimą už išsimokėtinai perkamą sklypą įmokas mokėti kartu, nenurodė, kokia dalimi prie to prisidėjo, nors pagal iki 2014 m. gaunamas, nuo 2006 m. padidėjusias pajamas teoriškai turėjo tokią galimybę.

48. Bylos duomenimis, žemės sklypas su pastatu–klojimu, esantys (duomenys neskelbtini), 2007 m. vasario 13 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pirkti V. M. už 190 000 Lt.

49. 2007 m. gegužės 17 d. pirkimo–pardavimo sutartimi apeliantė įsigijo ir savo vardu registravo butą su daline apdaila (duomenys neskelbtini), už 172 627 Lt ir 2007 m. gegužės 24 d. pirkimo–pardavimo sutartimi už 10 000 Lt garažą (duomenys neskelbtini). Apeliantės teigimu, šio turto įsigijimą finansavo jos tėvai, kuriems jis ir skirtas, tik registruotas apeliantės vardu.

50. Žemės sklypas (duomenys neskelbtini), 2009 m. birželio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įsigytas V. M. už 80 000 Lt. Žemės sklypas (duomenys neskelbtini), 2009 m. birželio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pirktas už 30 000 Lt.

51. Taigi, aptartam nekilnojamajam turtui (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) įsigyti V. M. išleido 300 000 Lt. Apeliantė buto ir garažo įsigijimui išleido 182 627 Lt.

52. 2009 m. gruodžio 21 d. tarp UAB „C“ ir V. M. pasirašyta sutartis, kuria 210 000 Lt padidinamas įmonės akcinis kapitalas. Kaip matyti iš pateiktos 2009 m. gruodžio 21 d. akcijų pasirašymo sutarties 4.2.1 punkto, UAB „C“ naujai išleistų akcijų dalis – 209 000 Lt – buvo apmokėta atliekant skolų kapitalizavimą, t. y. atliekant V. M. įmonei suteiktų paskolų įskaitymą. 1 000 Lt sumokama ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo sutarties pasirašymo dienos (sutarties 4.2.2 punktas).

53. Apeliantės teigimu, prie visų šių nekilnojamojo turto objektų ir įstatinio kapitalo didinimo ji prisidėjo tėvų duotomis lėšomis ir savo santaupomis, I. J. skolintomis lėšomis. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esančių įrodymų visuma neteikia pagrindo sutikti su apeliante.

54. A. K. AB SEB banko sąskaitos išrašas (2007 m. sausio 1 d. – 2014 m. gruodžio 31 d. iš viso įplaukų – 342 275,20 Lt, išlaidų – 342 275,20 Lt) rodo, kad į šią sąskaitą pirmosios įplaukos buvo – 2007 m. gegužės 18 d. Z. K. 135 000 Lt pervedimas; 2007 m. gegužės 21 d. apeliantė 105 627 Lt pervedė už butą pagal 2007 m. gegužės 17 d. pirkimo–pardavimo sutartį; vėliau – 2007 m. liepos 30 d. bei 31 d. iš viso – 8 000 Lt (po 2 000 Lt) pervesti pagal garažo pirkimo–pardavimo sutartį. Pati A. K. šią sąskaitą kelis kartus papildė 1 000 Lt, 2 000 Lt, 1 500 Lt pervedimais. 2008 m. spalio 13 d. A. K. pervedė 80 000 Lt, 2008 m. spalio 20 d. Z. K. pervedė 50 000 Lt, 2009 m. kovo 17 d. Z. K. pervedė 30 000 Lt. Apeliantės tėvai iš viso pervedė jai 295 000 Lt. Iš tos pačios banko sąskaitos apeliantė mokėjo kredito įmokas pagal 2007 m. balandžio 16 d. paskolos sutartį, kredito sutartį, kitas įmokas, išiminėjo pinigus grynaisiais, pirko buitinę techniką, mokėjo už baldus. Kaip nurodyta procesiniuose dokumentuose, iš tėvų pervestų pinigų apeliantė savo vardu įsigijo butą bei garažą (duomenys neskelbtini), butą įrengė (20 030 Lt); grąžino kreditą pagal 2007 m. balandžio 16 d. kreditavimo sutartį su SEB banku (56 704,95 Lt).

55. Kaip minėta, apeliantė gavo socialinio draudimo išmokas nuo (duomenys neskelbtini) iki 2008 m. lapkričio 14 d. (iš viso – 57 999,70 Lt). Apeliantės Swedbank, AB sąskaitos išrašai rodo, kad nuo 2009 m. balandžio 3 d. iki 2011 m. kovo 7 d. iš UAB „A“ ji gavo iš viso 40 473,66 Lt.

56. Tuo tarpu iš V. M. banko sąskaitos išrašų matyti, kad 2007 m. vasario 28 d. UAB „A“ jam pervedė 190 000 Lt „Skolos grąžinimas pagal sutartį“ ir tą pačią dieną V. M. 190 000 Lt pervedė „pagal pirkimo–pardavimo sutartį 2007.02.13“ (t. y. už žemės sklypą su pastatu–klojimu, (duomenys neskelbtini)). Taip pat UAB „A“ 2009 m. gegužės 6 d. V. M. į jo sąskaitą AB Swedbank pervedė 18 960 Lt, pavedime nurodyta „Už nuomą sausio, vasario ir kovo mėn.“, 2009 m. birželio 10 d. UAB „A“ V. M. į jo sąskaitą pervedė 80 000 Lt, pavedime nurodyta „Paskolos grąžinimas“. 2009 m. birželio 10 d. V. M. 110 000 Lt pervedė A. D. pagal pirkimo–pardavimo sutartį (2009 m. birželio 10 d. įsigyti žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)). 2009 m. lapkričio 23 d. UAB „A“ pervedė 40 846,80 Lt už nuomą, 2009 m. lapkričio 25 d. UAB „A“ pervedė 40 000 Lt, grąžindamas paskolą, 2009 m. lapkričio 30 d. UAB „A“ pervedė 40 000 Lt, grąžindamas paskolą, 2009 m. gruodžio 28 d. UAB „A“ pervedė 500 000 Lt, grąžindamas paskolą, 2009 m. gruodžio 30 d. UAB „A“ pervedė 300 000 Lt, grąžindamas paskolą. Savo ruožtu V. M. 2009 m. gruodžio 2 d. 170 000 Lt pervedė į indėlio sąskaitą, 2009 m. gruodžio 30 d. 500 000 Lt pervedė į indėlio sąskaitą ir 2009 m. gruodžio 31 d. 300 000 Lt pervedė į indėlio sąskaitą.

57. Taigi, aptarti tiek apeliantės, tiek V. M. banko sąskaitų duomenys leidžia spręsti, kad V. M. tuo laikotarpiu, kai pirko nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini), turėjo pakankamai lėšų šiems sandoriams įvykdyti, tuo tarpu apeliantė, nors ir įrodė, jog buvo gavusi iš tėvų lėšas, tačiau jas panaudojo savo vardu įregistruoto nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini), įsigijimui bei kredito sumokėjimui, todėl iš esmės neturėjo galimybių prisidėti prie minėtų sandorių įvykdymo, todėl vien tik jos ir liudytojų paaiškinimai nelemia kitokios išvados nei padarė pirmosios instancijos teismas – kad apeliantė neįrodė buvus susitarimą dėl šio turto įsigijimo bendrojon jungtinėn nuosavybėn.

58. Taip pat kritiškai vertintini apeliantės argumentai grynaisiais pinigais prisidėjus prie UAB „C“ įstatinio kapitalo didinimo, nes, kaip minėta, 209 000 Lt suma buvo atliktas V. M. įmonei suteiktų paskolų įskaitymas, tuo tarpu apeliantė nenurodė, nei kada, nei kokiomis sumomis buvo skolinama UAB „C“, kada ir kodėl nutarta būtent tokiu būdu (didinant įstatinį kapitalą) pagerinti UAB „C“ finansinę padėtį.

59. Šiame kontekste, be jau nurodytų argumentų tiek dėl UAB „B“ akcijų, tiek dėl UAB „C“ akcijų, teisėjų kolegija pažymi, kad 2000 m. ir 2003 m. apeliantė UAB „A“ akcijas už bendrą 67 000 Lt sumą įgijo ir savo vardu, šios aplinkybės neteikia pagrindo pritarti apeliantei, jog, nepaisant bendrų lėšų panaudojimo, tik akcijų pirkimas buvo įformintas V. M. vardu, kadangi jis, jau būdamas UAB „B“ akcininkas, turėjo interesą įsigyti likusias UAB „B“ akcijas ir vienasmeniškai valdyti bendrovę.

60. Byloje nustatyta, kad V. M. vieną žemės sklypą (duomenys neskelbtini), įsigijo 2011 m. spalio 27 d. pirkimo–pardavimo sutartimi už 10 000 Lt, kitą – 2012 m. vasario 8 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu už 13 500 Lt. Apeliantė teismo posėdžio metu nurodė, kad už 2011 m. pirktą žemės sklypą mokėjo iki 5 000 Lt, už kitą mokėjo apie 3 000 Lt. Liudytoja Z. K. nurodė, kad šio turto įsigijimui davė dukrai 1 000 Lt, tačiau be pačios liudytojos paaiškinimų, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, tokių aplinkybių nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai, o apeliaciniame skunde apeliantė abstrakčiai nurodo, kad pagrindą minėtus sklypus pripažinti bendrąja daline partnerių nuosavybe, apeliantei nustatant ½ dalį, sudaro įrodymų visuma bei šeimos biudžeto bendrumas, susiklostę partnerių tarpusavio santykiai, betarpiškas pasitikėjimas vienas kitu. Tokios aplinkybės, kaip konstatuota anksčiau, nesant įrodymų apie nuolatinį, intensyvų abiejų šalių įsitraukimą siekiant bendro tikslo, savaime nelemia bendrosios jungtinės nuosavybės pripažinimo.

61. Aptartų įrodymų visumos kontekste teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad, nors apeliantė teigė prisidėjusi prie aptartų turto objektų įsigijimo tiek asmeninėmis lėšomis, tiek tėvų duotomis lėšomis, tiek I. J. paskolintais pinigais, toks neapibrėžtas piniginis indėlis nėra pakankamas spręsti buvus susitarimą ginčo turtą įgyti bendrojon jungtinėn nuosavybėn, atsižvelgiant ir į tai, jog aptariamu bendro gyvenimo laikotarpiu apeliantė nuosekliai įrodinėjo ir nuolat prisidėjusi prie gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), kuriame jie gyveno, esmingo renovavimo, nuolatinių remonto darbų, sklypo, gerbūvio gerinimo, kaip ieškinyje nurodė pati apeliantė, skirtingi renovacijos darbai šiuo adresu vyko nuo 2009 m. iki pat V. M. mirties, byloje liudytojai A. K., Z. K. ir I. J. taip pat nurodė buvus nuolatines statybas ir remontus. Įrodymų visumoje spręstina, kad apeliantės argumentai apie vykdytą bendrąją jungtinę veiklą iš esmės grindžiami bendru gyvenimu bei darbu kaip verslo partneriai, o ne buvusiu susitarimu dėl konkretaus turto įgijimo bendrojon nuosavybėn ir jo įgyvendinimu.

62. Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015). Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią atmesti. Tai atliekama įrodymų tyrimo ir vertinimo proceso metu. Teismo sprendimas remtis vienais įrodymais ir jų pagrindu konstatuoti buvus ar nebuvus tam tikras bylos aplinkybes, o kitus įrodymus atmesti ir jais nesivadovauti turi būti tinkamai motyvuotas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2009). Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-12-695/2019 24 punktą).

63. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo išvados yra pagrįstos ir sutikti su ieškovės apeliacinio skundo argumentais, jog teismas pažeidė CPK normas, nes netinkamai vertino įrodymus, nėra pagrindo. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, suabsoliutina jos pačios paaiškinimus ir liudytojų parodymus, kurių daugeliu atveju nepagrindžia jokie kiti įrodymai, t. y., jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Nesant duomenų, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to nepagrindus), kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis.

64. Pažymėtina, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek kasacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 22–26 punktai; 2021 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328-403/2021). Pritardama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams teisėjų kolegija dėl kitų apeliacinio skundo argumentų nepasisako, jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

65. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, kuriuo ieškovės reikalavimai buvo atmesti, teisingai nustatė ir įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes ir tinkamai pritaikė teisės aktų nuostatas. Ieškovės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų ir nesudaro pagrindo panaikinti teismo sprendimą. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

66. Apeliacinės instancijos teismui netenkinus ieškovės pateikto apeliacinio skundo, atsakovė įgijo teisę į išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė prašo priteisti jai iš apeliantės 1 210 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, šias išlaidas grindžia 2022 m. liepos 7 d. sąskaita ir 2022 m. liepos 25 d. mokėjimo nurodymu. Atsakovės prašomos priteisti atstovavimo išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, pagrindu apskaičiuotų didžiausių už tokio pobūdžio procesinio dokumento parengimą priteistinų išlaidų sumų, yra pagrįstos ir realiai patirtos, todėl priteistinos iš apeliantės.

67. Kauno apygardos teismo 2022 m. birželio 17 d. nutartimi ieškovei A. K. iki teismo sprendimo (nutarties) šioje byloje priėmimo buvo atidėtas terminas sumokėti 2 435 Eur už apeliacinį skundą mokėtino žyminio mokesčio dalį. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, ši suma priteistina į valstybės biudžetą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2022 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei A. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš ieškovės A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 1 210 Eur (vieną tūkstantį du šimtus dešimt eurų) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovės A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), į valstybės biudžetą 2 435 Eur (du tūkstančius keturis šimtus trisdešimt penkis eurus) už apeliacinį skundą mokėtino žyminio mokesčio. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.