- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-02-18
- Bylos Nr.
- eI2-2467-426/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04216-2024-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rūta Miliuvienė, Indrė Pukanasytė-Biekšė, Ieva Saudargaitė
- Pareiškėjas
- A. V.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamentas
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Indrės Pukanasytės-Biekšės ir Ievos Saudargaitės,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (nuotoliniu būdu) išnagrinėjo pareiškėjos A. V. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamentas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja A. V. teismo prašo panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie LR vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2024 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti prašymą iš naujo; panaikinti Migracijos departamento Kontrolės skyriaus tos pačios dienos sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Sprendimas Nr. 2).
Pareiškėja skunde nurodo, jog atsakovas Sprendimu atsisakė pakeisti leidimą laikinai gyventi, o Migracijos departamento Kontrolės skyrius Sprendimu Nr. 2 uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024 m. liepos 19 d. iki 2029 m. liepos 18 d. Taip pat nusprendė įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo 2024 m. liepos 19 d. iki 2029 m. liepos 18 d.
Pareiškėja aiškina, kad faktinės aplinkybės, nurodomos skundžiamame Sprendime, neatitinka tikrovės. Skunde akcentuoja, jog teisingai nurodė klausimyne, kad iki 2014 m. dirbo (duomenys neskelbtini) kasininke, neužėmė jokių svarbesnių pareigų, neturėjo įtakos įmonės sprendimų priėmimui. Nuo 2014 m. sulaukusi pensinio amžiaus, nebedirba.
Atkreipia dėmesį, kad 2014 m. buvo kita politinė situacija, (duomenys neskelbtini) nebuvo ribojama sankcijų, (duomenys neskelbtini) nevykdė agresyvių karinių veiksmų Ukrainoje, todėl mano, kad negalima teigti, jog ir iki 2014 m. ji turėjo palaikyti tuo metu neegzistavusią karinę agresiją ar režimą.
Šalies argumentai
Pareiškėja nurodo, jog 2012 metų pabaigoje kartu su sutuoktiniu ir sūnumi įsigijo butą (duomenys neskelbtini). Vėliau įsigijo dar du butus (duomenys neskelbtini).
Šeima įkūrė uždarąją akcinę bendrovę (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“, kuri užsiima individualių namų statyba bei tarpininkavimu parduodant nekilojamąjį turtą, įregistruota Druskininkų sav. (duomenys neskelbtini). Įmonė įsteigta 2017 m. sausio 19 d., vykdoma veikla –gyvenamųjų ir negyvenamųjų pastatų statyba. Per veiklos vykdymo laikotarpį įmonė pastatė septynis gyvenamuosius namus, penkis iš jų pardavė. Tolimesnei veiklai vykdyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir įmonė) 2021 – 2022 m. įsigijo žemės sklypus.
Migracijos departamentui pateikė papildomus paaiškinimus apie įmonės veiklą. Pareiškėja nurodo, kad viena iš pagrindinių įmonės veiklų – prižiūrėti pastatytus gyvenamuosius namus bei organizuoti jų pristatymą pardavimo rinkai. Namai buvo prižiūrimi, tvarkoma aplinka, vidus, priimami potencialūs klientai, vedamos derybos dėl pardavimo kainos ir papildomų darbų. 2023 – 2024 m. pagrindinė veikla buvo esančių namų pardavimas.
Skunde nurodyta, kad 2021 m. rugsėjo 29 d. (duomenys neskelbtini) įmonė įsigijo prabavimo pastatą su žemės sklypu (duomenys neskelbtini), spalio 18 d. – žemės sklypą su statiniais (duomenys neskelbtini). Atkreipė atsakovo dėmesį, kad įmonė įsigijusi daug nekilnojamo turto (duomenys neskelbtini) mieste, planuoja griauti ir statyti naujus pastatus, aktyviai ruošia projektinius pasiūlymus, kuriuos pateiks Druskininkų savivaldybei. Įmonė 2021 m. gruodžio 20 d. gavo statybos leidimus statyti namus (duomenys neskelbtini). Šiuo metu vystomam projektui ieško pagrindinio rangovo, kuris vykdytų statybos darbus, panaudos gautas lėšos už parduotus namus.
Mano, kad pateikė pakankamai įrodymų, jog įmonė užsiima realia veikla, nors ir turėjo sunkumų pardavimų srityje, bet toliau tęsia veiklą. Pareiškėja akcentuoja, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ – šeimos verslas, todėl sutuoktiniai siekia, kad įmonė veiktų ir jie galėtų toliau gyventi Druskininkuose.
Dėl sutuoktinio sąsajų su Rusijos įmone KAMAZ
Pareiškėja atkreipia dėmesį, jog nepatikrinęs fakto, atsakovas Sprendime nurodė argumentą, kad jos vyras susijęs su (duomenys neskelbtini) įmone (duomenys neskelbtini) ir prekiauja sankcionuotomis prekėmis.
Pareiškėja paaiškina, jog Airijos įmonės „(duomenys neskelbtini)”, kurios direktoriumi yra jos sutuoktinis, veikla – atsarginių/ dėvėtų detalių seno modelio technikai tiekimas į Afrikos valstybes. Prekiauja atsarginėmis detalėmis, ne pačiais automobiliais, vengia bet kokių sąsajų su (duomenys neskelbtini). Senos detalės perkamos iš Ukrainos ir parduodamos Afrikos valstybėse. Ši Airijos įmonė nesusijusi su Rusija, su ja nepalaiko verslo ir kitokių ryšių. Įmonės politika – neturėti verslo sąsajų ir su (duomenys neskelbtini). Skunde pareiškėja (toliau – ir užsienietė) pažymi, kad Migracijos departamentas klaidingai nurodo, jog prekiauja sankcionuotomis prekėmis, nes detalės naudojamos ne kariniams tikslams, o žemės ūkyje, todėl įmonė neprisideda prie Rusijos karinių veiksmų palaikymo.
Dėl valstybės saugumo departamento išvados
Pareiškėjos manymu, Valstybės saugumo departamento (toliau – VSD) išvada pagrįsta ne faktais, o spėlionėmis, klaidingai nurodyta, kad sutuoktinis prekiauja (duomenys neskelbtini) markės sunkvežimiais. Aiškina, jog (duomenys neskelbtini) negauna jokio pelno, nes senos detalės perkamos iš Ukrainos. Parduodamos į trečiąsias šalis, dėl to Rusijai nėra jokios naudos. Nėra logikos, kad prekiaujant senomis detalėmis, būtų stiprinama (duomenys neskelbtini) karinė galia. (duomenys neskelbtini) sunkvežimiais prekiauti gali tik įgalioti atstovai, o Airijos įmonė „(duomenys neskelbtini) ”, pasak pareiškėjos, nėra nei įgaliota atstovė, nei prekiauja sunkvežimiais. Atsarginės detalės – ne tik (duomenys neskelbtini), bet ir kitų ((duomenys neskelbtini)) senų transporto priemonių modelių.
Šalies argumentai
Pareiškėjos nuomone, taip pat nepagrįstas teiginys, jog sutuoktinis vengia pateikti bankui duomenis. Akcentuoja kad ji gauna lėšų iš savo sutuoktinio, dėl kurių pavedimų bankui nekilo jokių klausimų.
Užsienietė atkreipia dėmesį, kad šiuo atveju neįvardinta konkreti grėsmės nacionaliniam saugumui apimtis. VSD išvadoje, kuria vadovaujasi atsakovas, tik nurodoma, kad gali būti grėsmės valstybės saugumui, tačiau neaptariama, koks grėsmės mastas, neįvertintas grėsmės realumas ir apimtis, Sprendimo argumentai yra abstraktūs, todėl ji negalėjo tinkamai gintis nuo abstraktaus kaltinimo ir prielaidų. Atsakovas vertino ne pareiškėjos realius veiksmus ir požiūrį, smerkiantį valstybę agresorę, o tik jos buvusią darbo vietą.
Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad VSD nenurodė, kuo remiantis galėjo padaryti išvadas, kad ji privalėjo būti lojali darbovietei, (duomenys neskelbtini) valdžiai, ir kuo pasireiškė jos keliama grėsmė. Pažymi, jog tariamos grėsmės pavojus, įvardintas VSD pažymoje, abstraktus ir gali būti pritaikomas bet kuriam asmeniui.
Dėl Migracijos departamento vertinimo
Pareiškėja akcentuoja, kad viešai deklaravo Migracijos departamentui, jog nepalaiko (duomenys neskelbtini) karinės agresijos. Užsienietė siekia integruotis Lietuvoje, nesiekia įsidarbinti valstybei svarbiose institucijose, stato, projektuoja naujus namus bei rekonstruoja, siekia legaliai gyventi ir užsidirbti Lietuvoje.
Šalies argumentai
Pareiškėjos nuomone, Sprendimo teiginiai, kad ji siekė tik formaliai atitikti Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – UTPĮ, Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintus kriterijus tam, kad būtų pakeistas leidimas laikinai gyventi, bei teikė prieštaringus ir (ar) tikrovės neatitinkančius duomenis yra nepagrįsti, nes nurodyta, kada ir kokią statybų veiklą vykdė UAB „(duomenys neskelbtini).“ Įmonė, siekdama įsigyti žemės sklypus ir pastatus, vėliau juos norėdama parduoti, tiesiogiai užsiima konsultacijų veikla. Migracijos departamentui pateikė registrų centro išrašus, statybų leidimus, papildomus paaiškinimus, būsimų projektų vizualizacijas, įrodančias aktyvią įmonės veiklą.
Dėl draudimo atvykti į Lietuvą
Skundžiamo Sprendimo pagrindu priimtas Sprendimas Nr. 2 uždrausti pareiškėjai atvykti ne tik į Lietuvą, bet ir į Šengeno erdvę nuo 2024 m. liepos 19 d. iki 2029 m. liepos 19 d. vadovaujantis Lietuvos UTPĮ 133 straipsnio 5 dalimi, jos manymu, remiasi spėjimais. Panaikinus leidimą laikinai gyventi, atimama teisė teisėtai atvykti į šalį, kurioje turi namus bei verslą, kitu pagrindu. Atsakovas nusprendė riboti patekimą į visą Šegeno zoną, apima ir ES valstybes.
Pareiškėja aiškina, kad iš bylos duomenų negali suprasti, kodėl pats griežčiausias ribojimas taikomas jai, nes pateikti paaiškinimai bei įrodymai, kad nekelia grėsmės Lietuvai, užsiima teisėta veikla, neturi jokių sąsajų su Rusija ir nepalaiko jos karinės agresijos. Užsienietės nuomone, neadekvatūs ribojimai turi būti panaikinti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėja palaikė skundo reikalavimą. Paaiškino, jog jos močiutė ir mama – lenkės, tėvas – baltarusis. Akcentavo, jog niekada nepalaikė (duomenys neskelbtini) politikos, karo veiksmų, vyras kilęs iš Ukrainos, joje gyvena anyta, todėl visiškai palaiko tą šalį. Padėjo pabėgėliams piniginėmis lėšomis, leido neatlygintinai gyventi bute.
Užsienietė atkreipė dėmesį, jog (duomenys neskelbtini) dirbo tik eiline kasininke, dabar nuvažiuoja pagal poreikį, nes turi namą, žemės sklypą. Lietuvoje pradėjo lankytis nuo 2000 metų, pradžioje gydytis, poilsiauti. Šiuo metu gydosi Vėžio institute. Turėjo tikslą gyventi Lietuvoje, gerbia ir laikosi įstatymų. Teismo prašo palikti galimybę įvažiuoti į Lietuvos teritoriją.
Šalies argumentai
Pareiškėjos atstovė teismo posėdyje nurodė, jog pagrindinis dokumentas, kuriuo rėmėsi atsakovas, priimdamas sprendimą, – VSD lakoniška išvada. Ją, atstovės nuomone, galima pritaikyti bet kuriam asmeniui. Pareiškėja kreipėsi į atsakovą, prašydama išduoti leidimą laikinai gyventi dėl teisėtos veiklos, nesusijusios su politika. Atstovė akcentavo, kad nėra duomenų, jog jos atstovaujama užsienietė keltų grėsmę nacionaliniam saugumui.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas nesutinka su skundu.
Atsiliepime nurodo, jog 2024 m. kovo 26 d. pareiškėja pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą, klausimyne nurodė, kad 1979–2014 metais dirbo prekių kasininke (duomenys neskelbtini) stotyse.
Migracijos departamentas gavo VSD išvadą, kurioje nurodyta, jog pareiškėja, po Sovietų Sąjungos žlugimo tęsdama darbą valstybės įmonėje (duomenys neskelbtini) privalėjo būti lojali (duomenys neskelbtini) Respublikai ir palaikyti jos valdžią bei vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
Atsakovas, įvertinęs VSD išvadą ir kitus duomenis, priėmė ginčijamus Sprendimus.
VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, anksčiau dirbusiais valstybės institucijose. VSD nustatė konkrečius tokią veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus.
Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad ginčijami Sprendimai buvo priimti remiantis VSD pateikta išvada, kad pareiškėja kelia grėsmę valstybės saugumui. Priimdamas sprendimus, Migracijos departamentas remiasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis, šios institucijos išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti.
Migracijos departamentas aiškina, kad Rusijos ir Baltarusijos politinių režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, tarp jų ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui. Esant įtemptai politinei situacijai, išlieka didelė (duomenys neskelbtini) propagandistų veiklos prieš Lietuvą tikimybė ir tokioms veikoms vykdyti taip pat gali būti naudojami joje gyvenantys asmenys, prijaučiantys šių valstybių vykdomai agresyviai politikai. (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą pieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, anksčiau dirbusiais valstybės institucijose ir gali juos verbuoti kontržvalgybos tikslais, žvalgybos informacijai rinkti.
Atsiliepimas
Atsakovas nesutinka, kad ginčijami Sprendimai priimti vadovaujantis įtarimais ir spėjimais. Pabrėža, kad išvada pagrįsta pareiškėjos darbu valstybės įmonėje (duomenys neskelbtini) lojalumu jai, t. y. remiantis asmeniškai su pareiškėja susijusiomis ir nuo jos priklausiusiomis aplinkybėmis (jos darbu).
Nesutinka, kad VSD išvada nepagrindžia pareiškėjos (toliau – ir užsienietė) grėsmės valstybės saugumui realumo ir akivaizdumo. Nesutinka su skundo argumentais, kad neįrodyta, jog ji atliko/atlieka veiksmus, kurie savo pobūdžiu suteiktų pagrindą daryti išvadą apie valstybės saugumui keliamą pavojų. Atsakovas akcentuoja, kad Sprendime neapsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, jis atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ), tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.
Atsiliepimas
Migracijos departamentas nesutinka su skundo argumentais, kad ginčijami Sprendimai priimti neatlikus individualaus tyrimo ir formalūs dėl to, kad turinyje atsispindi VSD išvada. Atsiliepime pažymi, jog iš ginčijamų Sprendimų turinio matyti, kad, nors esminis jų pagrindas ir yra išvadoje pateikta informacija, tačiau aišku, kad Migracijos departamentas atliko užsienietės vertinimą.
Migracijos departamento nuomone, socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika neatsveria grėsmės valstybės saugumui svarbos, ypač atsižvelgiant į tai, kad deklaratyvūs užsienietės teiginiai, pateikti 2024 m. balandžio 29 d. ir 2024 m. gegužės 8 d. paaiškinimuose, nepatvirtina, kad aktyviai užsiima teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, dėl kurio jos buvimas Lietuvoje yra būtinas. Nors užsienietės gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje nepertraukiamai deklaruota nuo 2018 m. rugpjūčio 28 d., tačiau periodinės kelionės į (duomenys neskelbtini), atsakovo manymu, reiškia, kad ji nenutraukusi ryšių su kilmės šalimi. Migracijos nuomone, tai patvirtina stiprius ryšius su (duomenys neskelbtini) Respublika ir faktą, kad (duomenys neskelbtini) režimas nelaiko jos nelojalia. Pareiškėjos nuosavybės teise priklausantys butai (duomenys neskelbtini) nėra pagrindas leidimui laikinai gyventi gauti.
Atsakovas pažymi, kad grėsmė valstybės saugumui susijusi ne tiek su konkrečiomis pareigomis, o su lojalumu (duomenys neskelbtini) valstybės institucijomis. Pareiškėja valstybės įmonėje (duomenys neskelbtini) dirbo 1979–2014 m. Įvertinęs darbo trukmę ir aktualumą, Migracijos departamentas mano, kad grėsmė valstybės saugumui yra reali. Pareiškėjos užpildytas klausimynas nesudaro pagrindo paneigti jos galimą lojalumą kilmės valstybei ir pripažinti, kad grėsmė yra išnykus.
Migracijos departamentas aiškina, jog nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad vadovavosi ne vien VSD išvada, tačiau atliko ir savarankišką tyrimą visų turimų duomenų visumoje. Pareiškėjos nurodomas darbas Lietuvos Respublikoje neįrodo, kad ji čia būtų pasiekusi aukštą integracijos lygį, bei nepaneigia trečiojo suinteresuoto asmens konstatuotos galimos grėsmės.
Atsiliepimas
Atsiliepime pažymi ir tai, kad keičiantis geopolitinei situacijai, gali kisti ir su pareiškėja susijusių aplinkybių vertinimas, todėl vien tai, kad prieš tai buvo išduoti leidimai, savaime nereiškia, kad toks leidimas turi būti išduotas ir ateityje. Atsakovo nuomone, nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad pareiškėjos darbo valstybės įmonėje (duomenys neskelbtini) laikotarpiu buvo susiklosčiusi kitokia geopolitinė situacija, teisiškai nereikšminga.
Faktinė aplinkybė, kad kompetentingų institucijų nustatyti ryšiai, suponuojantys užsienietės pažeidžiamumą ir galimą grėsmę valstybės saugumui, nutolę laiko požiūriu nuo sprendimų, susijusių su jos teisine padėtimi Lietuvos Respublikoje priėmimo, savaime neeliminuoja teisinės išvados dėl potencialios grėsmės valstybės saugumui pagrįstumo. Pareiškėjos ryšiai buvo ir turėjo būti vertinami pagal ginčijamų sprendimų metu nustatytas aplinkybes, kadangi šiuo metu susiklosčiusiame geopolitiniame kontekste šie ryšiai gali aktualizuotis, kilmės valstybės žvalgybos bei saugumo tarnyboms potencialiai siekiant verbuoti pareiškėją, taip sukeliant grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui, nepaisant to, jog nuo šių ryšių susiformavimo ar aktualumo praėjo tam tikras laiko tarpas.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodo, jog išnagrinėjęs visus prie prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi pridėtus ir papildomai pateiktus dokumentus bei paaiškinimus, įvertinęs visas nustatytas faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, konstatavo, kad pareiškėja, kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, siekė tik formaliai atitikti UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintus kriterijus tam, kad jai būtų pakeistas leidimas laikinai gyventi, teikė prieštaringus ir (ar) tikrovės neatitinkančius duomenis apie Bendrovės vykdomos veiklos rūšis pagal verslo planą. Migracijos departamentui pateiktame Bendrovės verslo plane deklaruojamos 2 veiklos rūšys, tačiau įmonė vienos iš jų nevykdė, t. y. neteikė konsultacinių paslaugų nekilnojamojo turto klausimais. Migracijos departamentui nepateikta reikšmingų įrodymų, patvirtinančių, kad užsienietė aktyviai užsiima teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, tikrąjį atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą. Atsižvelgiant į tai, kad nebuvo pagrįsta, jog užsienietės buvimas Lietuvos Respublikoje yra būtinas įmonės veiklos vykdymui ir vystymui, atsakovas priėjo prie išvados, kad pagrindinis atvykimo tikslas – ne užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, o tik gauti leidimą laikinai gyventi, taip įteisinant savo buvimą Lietuvos Respublikoje ir įgyjant teisę nevaržomai lankytis Šengeno valstybėse.
Motyvuojamoji dalis
Įvertinęs aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD atliktą vertinimą, atsakovas laiko, kad surinko pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjos asmeninis interesas būti Lietuvos Respublikoje su nacionaline viza ar leidimu gyventi negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei valstybės nacionalinio saugumo užtikrinimas.
Migracijos departamentas mano, jog priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl prašo Teismo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teismo posėdyje atsakovės atstovas prašė atmesti skundą. Akcentavo, jog darbas strateginiame objekte – nepašalinta grėsmė. Neturi reikšmės, kad neužėmė vadovaujančių pareigų. Pareiškėja nenutraukė ryšių su (duomenys neskelbtini) Respublika, dažnai ten vyksta, nepateikė įrodymų, jog yra nelojali, kad dalyvauja opozicijos veikloje. Atstovo manymu, tokie asmenys gali būti užsienio specialiųjų tarnybų išnaudojami užduočių vykdymui.
Atstovas atkreipė dėmesį, jog užsienietei uždrausta atvykti tik į Lietuvą, bet ne į Šengeno erdvę.
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD su pareiškėjos skundu nesutinka, mano, jog skundžiami Migracijos departamento Sprendimai priimti pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos (toliau – ES) teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, atitinka šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. Šiais Sprendimais, VSD manymu, prisidedama prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, jog 2024 m. liepos 9 d. raštu Migracijos departamentui pateikė vertinimą, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD vertinimu, pareiškėja nuo 1979 m. iki 2014 m. dirbdama (duomenys neskelbtini) stotyse, privalėjo būti lojali (duomenys neskelbtini) ir palaikyti valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
VSD duomenimis, pareiškėja dažnai vyksta į (duomenys neskelbtini), o tai gali kelti papildomas rizikas ir sudaro palankias sąlygas tos šalies žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus. Trečiojo suinteresuoto asmens manymu, išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, ji gali būti išnaudota (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas jos valdžiai asmuo.
VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose (įmonėse, įstaigose, organizacijose), strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose. VSD nustatė konkrečius tokią (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai tarnybų veiklai sudaro jų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose (įmonėse, įstaigose, organizacijose), strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema.
VSD kontržvalgybos tyrimų ir žvalgybos operacijų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybos suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į režimui priešiškas valstybes. (duomenys neskelbtini) karinės agresijos atveju, su (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šių šalių piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui.
Trečiojo suinteresuoto asmens žiniomis, pareiškėjos sutuoktinis, (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietis J. (Y.) V.– ribotos atsakomybės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – „(duomenys neskelbtini)“) direktorius. Nuo 2019 m. iš šios įmonės užsienio sąskaitų į pareiškėjos, sutuoktinio ir sūnų sąskaitas atlikti piniginiai pavedimai didelėmis sumomis. Pareiškėjos sutuoktinis vengia pateikti vienam iš Lietuvos bankų dokumentus, įrodančius lėšų kilmę, informaciją apie naudos gavėjus, dokumentus, patvirtinančius bendrovės mokamus mokesčius bei informaciją, pagrindžiančią įmonės veiklą.
„(duomenys neskelbtini)“ internetiniame puslapyje nurodytas el. pašo adresas – (duomenys neskelbtini), telefono numeris – (duomenys neskelbtini) (kodas „+(duomenys neskelbtini)“ – (duomenys neskelbtini) Respublikos) ir reklamuoja parduodamus (duomenys neskelbtini) markės sunkvežimius, kuriuos gamina didžiausias (duomenys neskelbtini) sunkvežimių gamintojas – (duomenys neskelbtini) automobilių gamykla. (duomenys neskelbtini) susijęs su (duomenys neskelbtini) vyriausybės naudos gavimu arba rėmimu, vykdo verslą transporto sektoriuje, turinčiame strateginės reikšmės (duomenys neskelbtini) vyriausybei. Nuo 2022 m. gegužės 4 d. (duomenys neskelbtini) taikomos (duomenys neskelbtini) sankcijos, o nuo 2022 m. birželio 3 d. – Europos Sąjungos sankcijos dėl (duomenys neskelbtini) veiksmų, destabilizuojančių Ukrainą ir kenkiančių bei keliančių grėsmę jos teritoriniam vientisumui, suverenitetui ir nepriklausomybei.
Pareiškėjos sąsajos su „(duomenys neskelbtini)“ rodo, kad ji lojali ir prisideda prie (duomenys neskelbtini) režimo ir karinės galios stiprinimo bei kelia kontržvalgybinių rizikų.
VSD akcentuoja, jog Lietuva neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti užsienietei atvykti ir gyventi Lietuvoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Pareiškėja nepateikė į bylą duomenų ir įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų jos akivaizdų priešiškumą (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš tokią politiką. Aplinkybė, kad užsienietė pritarimą Lietuvos Respublikos nuostatoms dėl karo Ukrainoje išreiškė pildydama jai pateiktą privalomą klausimyną, nesudaro pagrindo pripažinti atsakovo Sprendimų neteisėtais.
VSD neprieštarauja bylą iš esmės nagrinėti nedalyvaujant įgaliotam atstovui. Teismo prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Nagrinėjamoje administracinėje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento 2024 m. liepos 17 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2024 m. liepos 19 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) teisėtumo ir pagrįstumo.
Rašytiniai bylos įrodymai patvirtina, kad 2024 m. kovo 26 d. pareiškėja pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad ji užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą.
Pareiškėja klausimyne nurodė, kad 1979–2014 metais dirbo prekių kasininke (duomenys neskelbtini) Respublikos geležinkelių stotyse.
Migracijos departamentas gavo VSD išvadą kurioje nurodyta, jog pareiškėja, po (duomenys neskelbtini) Sąjungos žlugimo tęsdama darbą jau (duomenys neskelbtini) Respublikos valstybės įmonėje (duomenys neskelbtini), privalėjo būti lojali (duomenys neskelbtini) Respublikai ir palaikyti valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. (duomenys neskelbtini) Respublikos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja (duomenys neskelbtini) Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys.
Migracijos departamentas, įvertinęs VSD išvadą ir kitus duomenis, priėmė ginčijamus Sprendimus:
2024 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi asmeniui UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte (asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui) ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte (duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės) nustatytais pagrindais;
2024 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 60 mėnesių UTPĮ 133 straipsnio 5 dalyje (užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai), NAS taisyklių 4, 6, 15 ir 20 punkte, Kriterijų vertinimo tvarkos 5 punkte nustatytais pagrindais.
Pareiškėja, nesutikdama su skundžiamais Sprendimais, kreipiasi į teismą, prašydama juos panaikinti.
UTPĮ 35 straipsnis nustato atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindus. Pagal šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Pagal to paties straipsnio 1 dalies 2 punktą atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindas yra aplinkybė, jog duomenys, kuriuos jis pateikė, norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės.
Remiantis UTPĮ 4 straipsnio 3 dalimi, užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Pagal šio Įstatymo 4 straipsnio 4 dalį užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas. Įstatymo 4 straipsnio 7 dalyje nurodyta, jog VSD, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 64 punkte nustatyta, kad Migracijos departamento įgaliotas valstybės tarnautojas, nagrinėjantis užsieniečio prašymą išduoti arba pakeisti leidimą ir prie jo pridėtus dokumentus, privalo nustatyti, ar užsienietis atitinka UTPĮ 26 straipsnio 1 dalyje nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas, ar jis atitinka sąlygas, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu, ir ar nėra UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių gali būti atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi. Aprašo 76 punktas reglamentuoja tvarką dėl Migracijos departamento kreipimosi į VSD dėl išvados, ar užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui.
UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 14 punktas numato, kad užsieniečiui atsisakoma išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
Aptariamo Įstatymo 133 straipsnio 5 dalis numato, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.
Skundžiamas Sprendimas priimtas UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, kuriame nustatyta, jog išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Taip pat Sprendime remiamasi UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, kuris nustato, jog duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė.
Teisėjų kolegija akcentuoja, kad, pagal Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 2 straipsnį, VSD yra vienas iš subjektų, užtikrinančių Lietuvos nacionalinį saugumą. Jo paskirtis – apsaugoti nuo pasikėsinimų į valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką. VSD uždaviniai – vykdyti žvalgybą ir kontržvalgybą, tirti, analizuoti ir prognozuoti visuomeninius politinius bei ekonominius procesus, susijusius su grėsmėmis nacionaliniam saugumui; laiku atskleisti veikas, keliančias grėsmę valstybės saugumui, suverenitetui, teritorijos neliečiamybei ir vientisumui, konstitucinei santvarkai, valstybės interesams, gynybinei ir ekonominei galiai, užkirsti kelią šioms veikoms ir jas šalinti įstatymų nustatyta tvarka. VSD koordinuoja Lietuvos Respublikos institucijų kovą su terorizmu, teikia žvalgybos, kontržvalgybos ir kitą nacionaliniam saugumui reikšmingą informaciją, išvadas ir rekomendacijas Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei, o prireikus ir kitoms valstybės institucijoms.
Taigi, minėtos nuostatos, taip pat UTPĮ 4 straipsnio nuostatos patvirtina, kad būtent VSD –kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui.
Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2024 m. birželio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pažymėjo, jog leidimo gyventi užsieniečiui išdavimo klausimas gali būti sprendžiamas tik gavus VSD išvadą, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui (UTPĮ 4 straipsnio 4, 5 dalys), bei darė išvadą, jog tokiu būdu nustatoma pareiga VSD pateikti išvadą dėl konkretaus užsieniečio grėsmės įvertinimo, kuri pagal savo esmę turi būti personalizuota, skirta tam individualiam atvejui.
Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Ü. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99), LVAT 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019, 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3521-968/2021). Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (žr., pvz., EŽTT 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Z. ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17)). EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją (pareiškimo Nr. 1365/07)).
Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.
Atsakovas, priimdamas ginčijamus Sprendimus, vadovavosi VSD 2024 m. liepos 9 d. išvada Nr. (duomenys neskelbtini). Nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra ginčo, kad pareiškėja 1979–2014 metais dirbo prekių (duomenys neskelbtini) stotyse. Nustatyti pareiškėjos socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika: sutuoktinis, gim. (duomenys neskelbtini) m., su kuriuo santuoka sudaryta 1988 m., nuo 2018 m. rugpjūčio 22 d. iki 2024 m. birželio 22 d. turėjo galiojusius leidimus laikinai gyventi, išduotus teisėtos veiklos vykdymo pagrindu. Šiuo metu jis pateikęs prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi. Du sūnus – (duomenys neskelbtini) piliečiai, kuriems 2023 m. spalio 31 d. Migracijos departamento sprendimais atsisakyta pakeisti leidimus laikinai gyventi. Apie kitus šeimos narius, kuriems būtų išduoti dokumentai, suteikiantys ar patvirtinantys teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, duomenų nerasta. Pareiškėja nuo 2017 m. spalio 20 d. – viena iš trijų Bendrovės, įregistruotos 2017 m. sausio 19 d., kurios direktoriumi yra jos sutuoktinis, akcininkų. Bendrovės 4 500 paprastųjų vardinių 10 Eur nominalios vertės akcijų lygiomis dalimis (po 1/3) priklauso pareiškėjai ir sūnums. A. V. Lietuvos Respublikoje nėra dirbusi ir šiuo metu nedirba, nuo 2018 m. rugpjūčio 22 d. iki 2024 m. birželio 22 d. turėjo galiojusius leidimus laikinai gyventi, išduotus teisėtos veiklos vykdymo Lietuvos Respublikoje pagrindu. Pareiškėja nuo 2018 m. rugpjūčio 28 d. nepertraukiamai deklaravusi gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje kartu su sutuoktiniu vienam iš sūnų priklausančiame 63,75 kv. m bendrojo ploto bute (duomenys neskelbtini). A. V. jungtinės nuosavybės teise su sutuoktiniu priklauso dar du 64,63 kv. m ir 79,93 kv. m bendrojo ploto butai (duomenys neskelbtini). Taip pat nėra ginčo, kad ši užsienietė, turėdama leidimą gyventi Lietuvoje, periodiškai lankydavosi Baltarusijoje, ten turi nekilnojamąjį turtą, nėra nutraukusi ryšių su kilmės šalimi. Teisėjų kolegija pažymi, kad jos užpildytas klausimynas apie (duomenys neskelbtini) priklausymą (Departamento klausimyno Nr. 10 ir Nr. 11 klausimai) nesudaro pagrindo paneigti galimą lojalumą kilmės valstybės atžvilgiu ir pripažinti, kad grėsmė yra išnykus.
LVAT bylose, kuriose buvo vertinama asmenų galima grėsmė nurodo, jog asmeniui nepateikus konkrečių įrodymų ir byloje nesant duomenų, paneigiančių VSD išvadoje nurodytas aplinkybes, įskaitant tai, kad Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja šios valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybos, užtikrinančios, kad tose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys, ir kad asmuo, turėdamas leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai, Departamento sprendimuose yra pagrįstai konstatuota, jog asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui (žr. pvz., 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023).
Asmenys, dirbę priešiškos valstybes institucijose, nepaisant net ir praėjusio gana nemažo laiko tarpo nuo tarnybos (darbo santykių) pabaigos, potencialiai gali būti panaudoti priešiškos šalies žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, kaip lojalūs ir patikimi valdžiai asmenys ir tuo kelia grėsmę valstybes saugumui, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas pareiškėjos situaciją individualizuojančias faktines aplinkybes, byloje esančius įrodymus, pasikeitusią ir šiuo metu aktualią geopolitinę situaciją, daro išvadą, jog atsakovas, vadovaudamasis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pagrįstai ginčijamu Sprendimu atsisakė jai pratęsti laikiną leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.
Vertindama pareiškėjos argumentus dėl buvusio darbo pobūdžio, darbo santykių pabaigos momento, teisėjų kolegija pažymi, kad susiklosčiusiame geopolitiniame kontekste asmens ryšiai su užsienio valstybės institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis laikomi nepašalinama bei grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliančia priežastimi. Tai reiškia, jog ši užsienietė gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje ar kitose jėgos struktūrose dirbančiais Baltarusijos režimui lojaliais asmenimis ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia pareiškėjos pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams (LVAT 2023 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1640-552/2023; 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2065-552/2023). LVAT praktikoje konstatuota, kad lojalumo Rusijos / Baltarusijos valdžiai reikalavimas taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Rusijos / Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos paprastai pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (LVAT 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2103-415/2023; 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2117-1188/2023; 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2023-415/2023; 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2156-629/2023; 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2006-520/2023; 2023 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1949-815/2023; 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2585-629/2023; 2024 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1211-552/2024 ir kt.). Pareiškėjos buvęs darbas (duomenys neskelbtini) stotyse, periodinis (duomenys neskelbtini) sienos kirtimas, vertinant esamos geopolitines situacijos kontekste, kai (duomenys neskelbtini) Respublikos autoritarinio režimo agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos nacionaliniam saugumui, suponuoja pareiškėjos pažeidžiamumą suinteresuotų subjektų, turinčių Lietuvos Respublikai priešingų interesų, atžvilgiu bei kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.
Pažymėtina, kad pareiškėjos socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika ir jų trukmė nesuponuoja kitokio pobūdžio teisėjų kolegijos sprendimo. Byloje nenustatyta faktinių aplinkybių ir nepateikta įrodymų, kad pareiškėjos siekis gyventi Lietuvoje dėl veiklos Bendrovėje turėtų būti vertinamas kaip prioritetinis gėris, palyginti su nacionaliniu saugumu. Taigi, pripažintina, kad atsakovas turėjo teisinį ir faktinį pagrindą priimti Sprendimą.
Sprendime nurodyti motyvai dėl UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto kaip pagrindo atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi nelaikyti įrodytais, nes atsakovas įrodinėjimo naštos pasiskirstymo prasme pirmiausia turi pareigą surinkti faktinius duomenis, patvirtinančius, jog prieš siekdama gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, užsienietė pateikė duomenis, kurie aiškiai neatitiko tikrovės. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos papildomai teikti argumentai ir įrodymai nepatvirtino būtinybės jai laikinai gyventi Lietuvoje tam, kad galėtų vykdyti ir vystyti veiklą Bendrovėje, tačiau nėra duomenų, kad jie buvo suklastoti, fiktyvūs ar pan. Pažymėtina, kad šis Sprendimo trūkumas nekeičia teisėjų kolegijos vertinimo, kad pareiškėjai Sprendimu pagristai atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes ji kelia grėsmę valstybės saugumui.
Apibendrinant išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Sprendimas grindžiamas aktualiu teisiniu reguliavimu, jame įvertintas šeimyninių, socialinių ir ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje pobūdis ir pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjos nurodytos aplinkybės neatsveria grėsmės valstybės saugumui svarbos. Teismo vertinimu, Migracijos departamento surinkta informacija pakankama daryti išvadą, kad užsienietė kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Toks vertinimas darytinas atsižvelgus į ginčo aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD atliktą vertinimą. Teisėjų kolegija laiko, kad pakankama duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjos asmeninis interesas likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.
Darytina išvada, kad Migracijos departamentui neišdavus pareiškėjai leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir nustačius, kad ji kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, ginčijamu Sprendimu Nr. 2 pagrįstai nuspręsta uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus). Pareiškėja skunde teigia, kad Sprendimu Nr. 2 jai uždrausta atvykti ne tik į Lietuvą, bet ir į Šengeno erdvę nuo 2024 m. liepos 19 d. iki 2029 m. liepos 19 d., tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Sprendimu Nr. 2 jai yra uždrausta atvykti tik į Lietuvos Respubliką, nes gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Pažymėtina, kad pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; LVAT 2019 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019).
EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimas byloje C. G. ir kt. prieš Bulgarija, pareiškimo Nr. 1365/07). Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidini branduolį (2019 m. lapkričio 26 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuva (pareiškimu Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17).
Vertindama apreiškėjai nustatytą draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, teisėjų kolegija nurodo, kad UTPĮ 133 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Sprendime Nr. 2 dėl draudimo atvykti nurodyta, kad pareiškėjai uždraudžiama 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką. Vertinant rašytinius įrodymus matyti, kad Migracijos departamentas, spręsdamas dėl uždraudimo pareiškėjai atvykti, termino uždrausti atvykti nustatymo, įvertino reikšmingas aplinkybes dėl to, jog užsienietė pripažinta keliančia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, jos turimus ryšius Lietuvos Respublikoje. Teismas pažymi, kad pareiškėja nenurodė jokių pagrįstų argumentų, kad ginčijamu Sprendimu nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra neproporcingas ir turėtų būti sutrumpintas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytų aplinkybių, susijusių su užsienietės keliama grėsme valstybės saugumui, visuma, sprendžia, kad Sprendimu Nr. 2 dėl draudimo atvykti nustatytas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra proporcingas, atitinkantis balansą tarp konstitucinio bendratautinio gėrio, t. y. nacionalinio saugumo, apsaugos ir pareiškėjos, kaip galinčios kelti grėsmę nacionaliniam saugumui, teises atvykti į Lietuvos Respubliką ribojimo. Analogiškos pozicijos laikomasi LVAT praktikoje (LVAT 2024 m. liepos 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1814-556/2024). Teisėjų kolegija, pabrėžia, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi įgyjama tik tada, jeigu asmenys atitinka UTPĮ nustatytus reikalavimus (LVAT 2019 m. sausio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019; kt.). Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui – ypač svarbi aplinkybė, sprendžiant dėl leidimo užsieniečiui atvykti, t. y. dėl galimybės laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje ir laisvai lankytis kitose Šengeno valstybėse.
VAĮ 10 straipsnio 5 dalis reikalauja, kad kiekviename administraciniame sprendime, be kita ko, būtų nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota kompetentingoms institucijoms tenkanti pareiga motyvuoti jų priimamus administracinius aktus, o motyvų stokojantys Migracijos departamento sprendimai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstami neatitinkančiais VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų, įtvirtinančių imperatyvą administraciniame sprendime nurodyti jo teisinį ir faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes bei administracinio sprendimo motyvus (žr., pvz., 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023, 2023 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2446-1188/2023 ir eA-2519-662/2023, 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1003-624/2024 ir pan.). Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamų atsakovo priimtų sprendimų turinį aptarto teisinio reguliavimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos kontekste, daro išvadą, kad ginčijami Sprendimai atitinka VAĮ 10 straipsnyje administraciniam aktui keliamus reikalavimus. Ginčijamuose Sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl atitinka VAĮ 10 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, juose pateikti motyvai yra aiškūs bei pakankami.
ABTĮ 91 straipsnio 1 dalis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Nenustačius jokių ginčijamų Migracijos departamento 2024 m. liepos 17 d. sprendimo Nr. 24S169895 ir 2024 m. liepos 19 d. sprendimo Nr. 24SD17075 neteisėtumo pagrindų, prašymas juos panaikinti atmestinas kaip nepagrįstas. Atitinkamai netenkintinas ir išvestinis skundo reikalavimas dėl atsakovo įpareigojimo pareiškėjos prašymą nagrinėti iš naujo.
Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai, sprendžiant šią administracinę bylą, ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytų išvadų, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad EŽTT ir LVAT ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40–41, 70 straipsnio 11 dalimi, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjos A. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinį teismą.