Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Latvelė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 16 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ ieškinį atsakovui A. S. (A. S.) dėl skolos ir delspinigių priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Legal Balance“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui A. S. dėl skolos ir delspinigių priteisimo, prašydama priteisti iš atsakovo 526,55 Eur skolą, 473,40 Eur delspinigių, 5 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

12. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, tačiau nustatė pagrindą peržengti apeliacinio skundo ribas ir 2022 m. rugsėjo 27 d. nutartimi apie tai informavo šalis, pasiūlydamas iki 2022 m spalio 7 d. pateikti savo pozicijas.

13. Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 27 d. nutartimi nustatyta, kad yra pagrindas peržengti apeliacinio skundo ribas ir papildomai pasisakyti dėl vartojimo sutarties sąlygų, susijusių su netesybomis (delspinigiais), atitikties sąžiningumo kriterijams. CK 6.228⁴ straipsnio 9 dalyje įtvirtinta, kad teismas, nagrinėjantis bylą, kurioje ginčas kyla iš vartojimo sutarties, turi pareigą ex officio (liet. savo iniciatyva, pagal pareigas) įvertinti tokios sutarties sąlygų atitiktį vartojimo sutarties sąlygų sąžiningumo kriterijams, įtvirtintiems CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-318-611/2017; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad vartotojų gynimas – tai prioritetinė valstybės ekonominės ir socialinės politikos dalis, konstitucinis valstybės ūkio tvarkymo principas; su vartotojų teisių apsauga susijusiuose ginčuose neretai peržengiamos privačių santykių ribos, vartotojų teisių gynimas vertinamas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008; 2009 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-502/2009; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018, kt.). Iš skundžiamo sprendimo už akių nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas Sutarties nuostatų, pagal kurias už kiekvieno Sutartyje nurodyto mokėjimo termino praleidimą dieną atsakovas privalo mokėti nuomotojui 0,5 proc. dydžio delspinigius nuo laiku neapmokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną iki visiško atitinkamos sumos sumokėjimo dienos, ir kuriomis grindžiamas ieškinio reikalavimas dėl delspinigių priteisimo, atitikties CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje įtvirtintiems vartojimo sutarčių sąlygų sąžiningumo kriterijams kontrolės neatliko. Todėl, siekiant užtikrinti viešojo intereso apsaugą, nustatytas pagrindas peržengti apeliacinio skundo ribas ir patikrinti nurodytų Sutarties nuostatų atitiktį vartojimo sutarčių sąlygų sąžiningumo kriterijams apeliacinėje instancijoje (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

14. Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 27 d. nutartimi nustatytu terminu šalys papildomų paaiškinimų dėl nutartyje nustatytų pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas nepateikė.

15. Atsižvelgiant į nurodytą, apeliacinis skundas, jo faktiniai ir teisiniai argumentai, toliau nagrinėjami papildomai pasisakant ir dėl aspektų, dėl kurių nustatytas pagrindas peržengti apeliacinio skundo ribas.

Dėl Sutarties teisinio kvalifikavimo ir VKĮ nuostatų (ne)taikymo

16. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad faktinių aplinkybių teisinis kvalifikavimas yra teismo pareiga, kurią teismas atlieka ex officio (liet. savo iniciatyva, pagal pareigas), vadovaudamasis teisės normomis ir nesaistomas to, kaip šalys pačios teisiškai vertina savo veiksmus ar kitas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų faktiniu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010; 2011 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2011; 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-335-469/2019).

17. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad šalys 2020 m. rugpjūčio 31 d. sudarė nuomos sutartį Nr. BK-023177, t. y. sutartį tiesiogiai įvardindamos ,,nuomos“ sutartimi (toliau – Sutartis) (e. t. 1. l. 6-9). Sutarties dalyje „Bendrosios sąlygos“ buvo nustatyta, kad pagal Sutartį nuomotojas (pradinė kreditorė) perduoda nuomininkui (atsakovui) laikinai valdyti ir naudotis sutartyje nurodytą nuomotojui nuosavybes teise priklausantį kilnojamąjį daiktą, o nuomininkas įsipareigoja mokėti nuomotojui Sutartyje numatytą nuomos mokestį. Sutarties dalyje „Specialiosios sąlygos“ nustatyta, kad sutarties dalykas – naujas universalus minkštas kampas ,,Foller“, prekės kategorija – baldai; mėnesinis nuomos mokestis – 28,99 Eur (įskaitant pridėtinės vertės mokestį); mokėjimų skaičius pagal sutartį – 24; turto vertė sutarties sudarymo metu – 455 Eur (įskaitant pridėtinės vertės mokestį). Sutarties dalyje „Prekės įsigijimo kaina per pirmąsias 90 d.“ nustatyta, kad „Jūs galite įsigyti išsinuomotą prekę per 90 d. nuo sutarties pasirašymo dienos, sumokėdami sutartyje įvardintą prekės kainą, kurią dar sumažinsime Jūsų iki to laiko sumokėtais nuomos mokesčiais“, prekės kaina – 455 Eur (įskaitant pridėtinės vertės mokestį). Sutarties dalyje „Galimybė išsipirkti prekę anksčiau“ nustatyta, kad „Praėjus 90 d. terminui, Jūs taip pat galėsite įsigyti norimą prekę, sumokėdami 70 proc. visos likusios mokėti nuomos mokesčių sumos. Sutarties dalyje „Sutarties objektas“ nustatyta, kad nuomininkui tinkamai vykdžius sutartį visą jos galiojimo laikotarpį, pasibaigus sutarčiai nuomininkas turi teisę įsigyti daiktą už 1 Eur. Sutarties dalyje „Sutarties galiojimas, nutraukimas“ nustatyta, kad nuomininkui ilgiau kaip 60 kalendorinių dienų vėluojant atlikti mėnesio įmokas pagal sutartį, sutartis yra nutraukiama ir nuomotojas įgyja teisę pasirinktinai reikalauti iš nuomininko grąžinti turtą arba sumokėti visą neapmokėtą nuomos mokestį iki sutarties pabaigos. Taigi, Sutartyje, be kita ko, buvo nustatyta, kad atsakovas, pagal Sutartį sumokėjęs visas įmokas – iš viso 695,76 Eur (įskaitant pridėtinės vertės mokestį) (28,99 x 24), kai tuo tarpu daikto vertė („prekės kaina“) buvo 455 Eur (įskaitant pridėtinės vertės mokestį), būtų įgijęs teisę įgyti Sutarties dalyką – naują daiktą – universalų minkštą kampą ,,Foller“, nuosavybės teise už 1 Eur.

18. Byloje nėra ginčo dėl to, kad Sutartis buvo sudaryta atsakovo – fizinio asmens, asmeniniams, su verslu nesusijusiems poreikiams tenkinti, o pradinė kreditorė yra verslininkė, todėl, kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas ir apeliaciniame skunde neginčijo ieškovė, Sutarties pagrindu tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai kvalifikuotini kaip vartojimo teisiniai santykiai. Pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokia konkrečiai vartojimo sutartis tarp šalių buvo sudaryta, tačiau ieškovė, grįsdama apeliacinį skundą, teigia, kad Sutartis kvalifikuotina kaip išperkamosios nuomos sutartis, o ne vartojimo kredito sutartis. Šiuos teiginius ieškovė grindžia nurodydama, kad Sutartis nenumatė atsakovo pareigos, o tik teisę, sumokėjus visas įmokas, daiktą išsipirkti, todėl Sutartis negali būti kvalifikuojama vartojimo kredito sutartimi ir jai netaikytinos VKĮ nuostatos (VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

19. CK 6.503 straipsnio 1 dalyje įvirtinta, kad įstatymai arba nuomos sutartis gali numatyti, kad išnuomotas daiktas pereina nuomininkui nuosavybės teise pasibaigus nuomos sutarties terminui arba iki šio pabaigos, jeigu nuomininkas sumoka visą sutartyje numatytą kainą (išperkamoji nuoma). Jeigu sutartyje daikto išpirkimo sąlyga nenumatyta, ji gali būti nustatyta šalių papildomu susitarimu, kuriame šalys gali nurodyti, kad anksčiau sumokėtas nuomos mokestis įskaitomas į daikto kainą (CK 6.503 straipsnio 2 dalis). Įstatymai ar sutartis gali nustatyti draudimą išpirkti nuomojamą daiktą (CK 6.503 straipsnio 3 dalis). CK 6.886 straipsnio 1 dalyje, apibrėžiančioje vartojimo kredito sutarties sampratą, įtvirtina, kad vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu. VKĮ 3 straipsnio 1 dalyje įvirtinta, kad šis įstatymas taikomas vartojimo kredito sutartims, o 3 straipsnio 2 dalyje nustatytos išlygos, kokiems santykiams šis įstatymas netaikomas. Pagal VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punktą, įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto. Pagal VKĮ 1 straipsnio 2 dalį, šio įstatymo nuostatos taip pat taikomos sutartims, kurių pobūdis arba tikslas suteiktų galimybę išvengti šio įstatymo nuostatų taikymo.

20. Nuoseklioje naujausioje Lietuvos teismų praktikoje tapačiose ir/ar labai panašiose bylose pripažįstama, kad vartotojas, sudarydamas terminuotą vartojimo sutartį, pagal kurią verslininkas sutartyje nustatytam terminui perduoda jam naują kasdieniams poreikiams (buičiai) skirtą daiktą (telefoną, televizorių, buities baldus), o vartotojas įsipareigoja sutartyje nustatytą terminą mokėti už tai verslininkui periodinius mokėjimus, taip pasibaigus sutarties terminui ir sumokėjus visas sutartyje nustatytas įmokas, sumokėdamas visą naujo daikto kainą (vertę) (ir daugiau), buvusią sutarties sudarymo metu (ir nurodytą sutartyje), ir dėl to pagal sutartį įgydamas teisę, pasibaigus sutarčiai, įgyti daiktą nuosavybes teise už 1 Eur, iš esmės siekia daiktą įsigyti nuosavybės teise, nepaisant to, kad tokia sutartis įvardijama kaip nuomos sutartis. Tokia išvada grindžiama taip pat atsižvelgiant į tai, kad sutartyje kaip pažeistų nuomotojo teisių gynimo būdai alternatyviai įvardijami turto grąžinimas arba reikalavimas sumokėti likusias įmokas (iš esmės padengti turto vertę), tačiau jau nenurodant, kad sutarties dalyko palikimas vartotojo dispozicijoje priklausytų dar ir nuo papildomos sąlygos – 1 Eur sumokėjimo. Tai leidžia daryti išvadą, kad iš tiesų sutarties dalyko perleidimas / įgijimas nuosavybės teise nesiejamas su 1 Eur sumos sumokėjimu, bet visų įmokų už jį sumokėjimu, t. y. faktu, kad iš esmės buvo padengta daikto kaina. Tokia sutartimi kreditorius ir vartotojas iš esmės susitaria ne dėl naudojimosi daiktu (telefonu, televizoriumi, baldais), o dėl jo finansavimo sąlygų – jo įsigijimo išdėstyto mokėjimo būdu vartotojui mokant kasmėnesines įmokas, todėl tokia sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo kredito sutartis (CK 6.886 straipsnio 1 dalis) ir, atitinkamai, jai taikytinos VKĮ nuostatos (Vilniaus apygardos teismo 2022 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-92-855/2022; 2022 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-28-866/2022; 2022 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-59-275/2022; 2022 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-178-855/2022; 2022 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-452-430/2022; 2022 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1650-967/2022; Kauno apygardos teismo 2022 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-998-555/2022; kt.). Nurodytoje teismų praktikoje vertinta, kad, esant nurodytoms aplinkybėms, sutarties sąlyga, numatanti, jog sumokėjus nuomos mokesčio įmokas, t. y. tinkamai įvykdžius sutartį, vartotojui suteikiama teisė už 1 Eur įsigyti daiktą nuosavybėn, atsižvelgus į pačių mokėjimų ir bendros mokėtinos sumos už daiktą dydį, laikytina formalia ir nesudarančia pagrindo teigti, kad šalių pagrindinis tikslas sudarant sutartį buvo daikto nuoma, o ne jo perdavimas / įsigijimas nuosavybėn. Sutarties sąlygos, pagal kurią vartotojui, sumokėjus visą daikto kainą (ir daugiau), galiausiai už simbolinę kainą (1 Eur) sudaroma galimybė daiktą įsigyti nuosavybėn (įtvirtinant neva teisę, o ne pareigą įsigyti), įtvirtinimas tokiu atveju vertintinas kaip formalus ir sudarantis pagrindą nepagrįstai išvengti VKĮ nuostatų taikymo (VKĮ 1 straipsnio 2 dalis).

21. Atsižvelgiant į nurodytą, atmestinas kaip nepagrįstas ieškovės argumentas, kad Sutartis negali būti kvalifikuojama kaip vartojimo kredito sutartis ir jai negali būti taikomos VKĮ nuostatos, nes Sutartyje nebuvo tiesiogiai įtvirtinta, jog atsakovas turi pareigą, pagal Sutartį sumokėjęs visas įmokas, daiktą išsipirkti. Teismų praktikoje pripažįstama, kad Sutarties kvalifikavimą – tai išperkamosios nuomos sutartis ar vartojimo kredito sutartis, lemia pagrindinis sutarties tikslas – naudojimasis daiktu ar jo įsigijimas. Nuomos sutartimi nuomininkas visų pirma siekia išsinuomoti daiktą, t. y. turėti jį savo žinioje ir juo naudotis pagal sutarties sąlygas ir savo poreikius, tuo tarpu vartojimo kredito sutarties pagrindinis tikslas yra vartojimo kredito gavėjo piniginio poreikio patenkinimas, t. y. šia sutartimi „nuomininko“ pagrindinis tikslas yra gauti finansavimą sutarties objektui įsigyti ir tik antrinis jo poreikis yra tuo daiktu naudotis iki nuosavybės teisės perėjimo momento. Tokiu atveju neturi lemiamos reikšmės tai, kaip sutarties sąlygose suformuluota „nuomininko“ galimybė įsigyti daiktą – kaip teisė ar kaip pareiga.

22. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. ir 2007 m. spalio 24 d. nutarimuose, pasisakydamas dėl teismo precedento reikšmės, yra pažymėjęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad precedento galią turi tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, šioms byloms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Taip pat būtina atsižvelgti į kitas reikšmingas aplinkybes: precedento sukūrimo laiką; precedentas atspindi jau susiformavusią teismų praktiką ar yra pavienis atvejis; precedento argumentacijos įtikinamumą; įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą reikšmingus socialinius, ekonominius ir kitus pokyčius, ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2008; 2011 m. rugpjūčio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2011).

23. Atsižvelgiant į nurodytą, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju ginčo Sutarties esminės sąlygos ir bylos faktinės aplinkybės yra tapačios ir / ar labai panašios į nustatytas nurodytose bylose, todėl, remiantis nurodytose bylose suformuotomis teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėmis (nurodytų bylų ratio decidendi (liet. argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas)), konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju ginčo Sutarčiai gali būti taikomos VKĮ nuostatos.

Dėl Sutarties sąlygų, nustatančių delspinigių dydį, atitikties sąžiningumo kriterijams

24. Kaip jau buvo nurodyta, byloje nustatytas pagrindas peržengti apeliacinio skundo ribas ir patikrinti Sutarties nuostatų, pagal kurias už kiekvieno Sutartyje nurodyto mokėjimo termino praleidimo dieną atsakovas privalo mokėti nuomotojui 0,5 proc. dydžio delspinigius nuo laiku neapmokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną iki visiško atitinkamos sumos sumokėjimo dienos, ir kuriomis grindžiamas ieškinio reikalavimas dėl delspinigių priteisimo, atitiktį CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje įtvirtintiems vartojimo sutarčių sąlygų sąžiningumo kriterijams. Pažymėtina, kad CK 6.228⁴ straipsniu įgyvendinama Tarybos 1993 m. balandžio 5 d. direktyva 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – Direktyva), todėl taikant nurodyto straipsnio nuostatas jos aiškintinos atsižvelgiant ir į Direktyvos tekstą bei tikslus, aktualią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018).

25. CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai. Šioje straipsnio dalyje taip pat nurodytos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios nesąžiningomis laikomos pagal prezumpciją. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nesąžiningų sąlygų kontrolė taikoma vartojimo sutarčių sąlygoms, kurios nebuvo individualiai aptartos. CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad individualiai neaptartomis laikomos vartojimo sutarties sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tos sąlygos nustatytos iš anksto verslininko parengtoje standartinėje sutartyje. Jeigu iš anksto parengtoje standartinėje sutartyje tam tikros sąlygos buvo aptartos individualiai, šio straipsnio taisyklės taikomos kitoms tos sutarties sąlygoms. Pareiga įrodyti, kad tam tikra vartojimo sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka verslininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018).

26. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad Sutarties nuostatos, be kita ko, dėl 0,5 proc. delspinigių, buvo aptartos individualiai, t. y., kad šalys (atsakovas ir pradinė kreditorė) dėl jų derėjosi ir atsakovas turėjo realią galimybę daryti įtaką jų turiniui. Sutartyje naudojamos tokios formuluotės kaip „Jūs galite įsigyti“, atsakovas „privalo mokėti“ suponuoja, kad Sutartį paruošė kreditorė ir atsakovas nustatant jos sąlygas įtakos neturėjo. Iš prieš tai nurodytų teismų nutarčių tapačiose ir/ar labai panašiose bylose (nutarties 20 punktas) matyti, kad tokia pati sąlyga buvo įtvirtinama ir su kitais pradinės kreditorės klientais sudarytose sutartyse. Teismo vertinimu, Sutartyje nurodyti atsakovo patvirtinimai apie tai, kad jis suprato Sutarties sąlygas, su jomis sutinka, pagrindo daryti priešingą išvadą, t. y., kad tarp šalių dėl Sutarties sąlygų vyko derybos, kad atsakovas turėjo realią galimybę daryti įtaką jų turiniui, nesudaro. Nors Sutarties dalyje „Nuomos terminas“ minima, kad tarp šalių iki Sutarties pasirašymo vyko derybos, tai patvirtinančių duomenų ieškovė nepateikė (CPK 178, 185 straipsniai). Atsižvelgiant į nurodytą, preziumuotina, kad Sutarties nuostatos, įskaitant ir nuostatas dėl 0,5 proc. delspinigių, tarp šalių (atsakovo ir pradinės kreditorės) nebuvo individualiai aptartos (CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalis).

27. CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinta prezumpcija, kad nesąžiningos yra sutarties sąlygos, kuriomis nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą (CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktas). Sutartinės civilinės atsakomybės institutas įtvirtintas CK 6.71 straipsnio 1 dalyje, kurioje įtvirtinta, kad netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba įvykdyta netinkamai (bauda, delspinigiai). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad klausimą, ar atitinkama vartojimo sutarties sąlyga buvo nustatyta neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą (netinkamą įvykdymą), teismas turi spręsti atsižvelgdamas į CK 6.228⁴ straipsnio 5 dalį, pagal kurią ar vartojimo sutarties sąlyga nesąžininga, turi būti vertinama atsižvelgiant į sutartyje nurodytų prekių ar paslaugų prigimtį ir visas sutarties sudarymo metu buvusias ir jos sudarymui turėjusias įtakos aplinkybes ir visas kitas tos sutarties ar kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas. Vertinant, ar netesybų dydis yra neproporcingai didelis, vienu (bet ne vieninteliu) iš kriterijų taip pat gali būti ir kituose teisės aktuose nustatyti netesybų dydžio ribojimai vartojimo sutartyse, pavyzdžiui, nustatyti VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018; 2019 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-321-687/2019). Pareiga įrodyti aplinkybes, pagal CK 6.228⁴ straipsnio 5 dalį patvirtinančias, kad Sutarties sąlyga nėra nesąžininga, tenka verslininkui (CK 6.228⁴ straipsnio 3 dalis). Europos Sąjungos Teisingumo Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad vertinant, ar dėl vartojimo sutarties sąlygos atsiranda „ryškus“ iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų neatitikimas vartotojo nenaudai, reikia atsižvelgti į nacionalinės teisės nuostatas, taikytinas tuo atveju, kai nėra susitarimo tarp šalių. Būtent atlikdamas tokią lyginamąją analizę nacionalinis teismas galės įvertinti, ar ir, prireikus, – kiek dėl sutarties vartotojas atsiduria nepalankesnėje teisinėje situacijoje, palyginti su nustatytąja galiojančioje nacionalinėje teisėje (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2013 m. kovo 14 d. sprendimas byloje Mohamed Aziz prieš Caixa d‘Estalvis de Catalunya, Tarragona i Manresa (Catalunyacaixa), C-415/11, 68–69 punktai).

28. Atsižvelgiant į nurodytą, nagrinėjamu atveju vertinant ginčo Sutartyje įtvirtintų delspinigių dydį, atsižvelgtina į VKĮ nuostatas, kaip kriterijų įtvirtintai vartotojo civilinei atsakomybei įvertinti. VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Taigi, nagrinėjamu atveju Sutartyje nustatyti 0,5 proc. dydžio pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną delspinigiai yra net dešimt kartų didesni nei VKĮ įtvirtintas maksimalus jų galimas dydis. Prieš tai nurodytoje Lietuvos teismų praktikoje tapačiose ir/ar labai panašiose bylose (nutarties 20 punktas) vertinta, kad tai sudaro pagrindą konstatuoti, jog vartotojui buvo nustatyta neproporcingai didelė civilinė atsakomybė, todėl tokio dydžio netesybas įtvirtinančios Sutarties nuostatos pripažintinos nesąžiningomis (CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktas).

29. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą daryti priešingą išvadą, nei laikomasi nurodytoje teismų praktikoje, nenurodė (CK 6.228⁴ straipsnio 3, 5 dalys), todėl, remiantis nurodyta teismų suformuota teisės taikymo taisykle, konstatuotina, jog Sutarties sąlygomis, pagal kurias atsakovas, praleidęs Sutartyje nustatytą apmokėjimo terminą, turi mokėti kreditorei 0,5 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą dieną, buvo nustatyta neproporcingai didelė atsakovo civilinė atsakomybė, todėl jos pripažintinos nesąžiningomis (CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktas).

30. Teismas pažymi, kad apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, jog atsakovas skolos ar daikto negrąžino jau daugiau nei metus; kad ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl skolos ir delspinigių priteisimo po protingo termino ir prašė priteisti delspinigius už sutrumpintą laiką ir pan., nėra teisiškai reikšmingos sprendžiant, ar Sutarties sąlygomis, pagal kurias atsakovas, praleidęs apmokėjimo terminą, turi mokėti kreditorei 0,5 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą dieną, buvo nustatyta neproporcingai didelė atsakovo civilinė atsakomybė, nes jos neatitinka CK 6.228⁴ straipsnio 5 dalyje nurodytų tokiu atveju vertintinų aplinkybių pobūdžio. Kaip jau buvo nurodyta, CK 6.228⁴ straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad tokiu atveju (nenustačius, kad vartojimo sutarties sąlygos tarp šalių buvo aptartos individualiai) klausimas, ar vartojimo sutarties sąlyga yra nesąžininga, sprendžiamas atsižvelgiant į sutartyje nurodytų prekių ar paslaugų prigimtį ir visas sutarties sudarymo metu buvusias ir jos sudarymui turėjusias įtakos aplinkybes, ir visas kitas tos sutarties ar kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas. Iš nurodyto darytina išvada, kad klausimas, ar sutarties sąlygomis buvo nustatyta neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė, spręstinas tik atsižvelgiant į aplinkybes, kurios egzistavo atitinkamos vartojimo sutarties sudarymo metu, todėl atsakovo elgesys po Sutarties sudarymo, jo sukeltos pasekmės ir pan., pripažintini teisiškai nereikšmingomis aplinkybėmis ir nėra vertinami sprendžiant, ar nagrinėjamu atveju Sutarties sąlygomis buvo nustatyta neproporcingai didelė atsakovo civilinė atsakomybė.

31. CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalyje įtvirtinta, kad kai teismas sutarties sąlygą (sąlygas) pripažįsta nesąžininga (nesąžiningomis), ši sąlyga (šios sąlygos) negalioja nuo sutarties sudarymo, o likusios sutarties sąlygos šalims lieka privalomos, jeigu toliau vykdyti sutartį galima panaikinus nesąžiningas sąlygas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, pasisakydamas dėl nesąžiningos vartojimo sutarties sąlygos nustatymo sukeliamų teisinių padarinių, nurodė, kad iš Direktyvos 6 straipsnio 1 dalies („Valstybės narės nustato, kad nesąžiningos sąlygos naudojamos sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas sudaro su vartotoju taip, kaip numatyta jų nacionalinės teisės aktuose, nebūtų privalomos vartotojui, ir kad sutartis ir toliau būtų šalims privaloma tomis sąlygomis, jei ji gali išlikti be nesąžiningų nuostatų“) formuluotės matyti, jog nacionaliniai teismai privalo tik netaikyti tokios sąlygos, siekdami, kad ji nesukeltų privalomų pasekmių vartotojui, neturėdami teisės pakeisti jos turinio (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2012 m. birželio 14 d. sprendimas Banco Espanol de Credito SA prieš Joaquin Calderon Camino, C-618/10, 65 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020; 2019 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-374-687/2019; 2017 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-318-611/2017); nacionalinio teismo, kuris konstatuoja, jog vartojimo sutarties sąlyga yra nesąžininga, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 3 straipsnio 1 dalį („Ta sutarties sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi, yra laikoma nesąžininga, jeigu pažeidžiant sąžiningumo reikalavimą dėl jos atsiranda ryškus neatitikimas tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai“), prerogatyvos nepriklauso nuo to, ar faktiškai ši sąlyga buvo taikyta, ar ne; Direktyva turi būti aiškinama taip, kad jeigu nacionalinis teismas konstatavo, kad pardavėjo ar tiekėjo su vartotoju sudarytos sutarties sąlyga yra „nesąžininga“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 3 straipsnio 1 dalį, aplinkybė, jog ši sąlyga nebuvo taikoma, savaime negali sutrukdyti nacionaliniam teismui taikyti visų iš šios sąlygos „nesąžiningumo“ kylančių padarinių (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2017 m. sausio 26 d. sprendimas Banco Primus SA prieš Jesus Gutierrez Garcia, C-421/14, 73 punktas). Atitinkamai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad pripažinus sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų dydį, kaip nustatančią neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę ir dėl to nesąžininga bei negaliojančia, taikomas ne netesybų mažinimo institutas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis), bet nesąžiningų sutarčių sąlygų sukeliamos teisinės pasekmės, nurodytos CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalyje; tai reiškia, kad tuo atveju, jei teismas nustato, kad sutartyje nustatytos netesybos yra neproporcingai didelės, jis turi sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų dydį, pripažinti nesąžininga, negaliojančia ab initio (liet. nuo pradžios, nuo sutarties sudarymo momento), ir šios sąlygos ginčo atveju netaikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018; 2019 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-321-687/2019). Taigi, pripažinus Sutarties sąlygą, įtvirtinančią netesybas (sutartinę vartotojo civilinę atsakomybę) kaip nustatančią neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę ir, atitinkamai, nesąžininga, tokia sutarties nuostata pripažintina negaliojančia ab initio ir byloje yra netaikytina, o ne taikytinas netesybų mažinimo institutas. Tokie nesąžiningų sutarčių padariniai galioja neatsižvelgiant į tai, ar tokia nuostata byloje buvo taikyta ar ne, jei taip – ar ji buvo taikyta pilna apimtimi.

32. Atsižvelgiant į nurodytą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimą dėl delspinigių priteisimo, grindžiamą Sutarties nuostatomis dėl 0,5 proc. dydžio delspinigių, iš dalies tenkino ir netesybų mažinimo institutu (CK 6.73 straipsnio 2 dalis) rėmėsi nepagrįstai. Pripažinus Sutarties nuostatas dėl 0,5 proc. dydžio delspinigių nesąžiningomis, konstatuotina, kad jos taip pat pripažintinos negaliojančiomis ab initio ir byloje yra netaikytinos, o ieškinio reikalavimas dėl 473,40 Eur delspinigių priteisimo yra atmestinas kaip nepagrįstas visa apimtimi (CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalis).

33. Atsižvelgiant į nurodytą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, konstatavus, kad Sutarties nuostatomis dėl 0,5 proc. delspinigių buvo nustatyta neproporcingai didelė atsakovo civilinė atsakomybė; šios Sutarties nuostatos pripažintinos nesąžiningomis ir negaliojančiomis ab initio bei byloje netaikytinomis, apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė netesybų institutą, nukrypo nuo teismų praktikos bylose dėl netesybų mažinimo; kad ieškovė prašo priteisti ne maksimalius delspinigius, o apskaičiuotus už 180 dienų, nagrinėjamu atveju sprendžiant skundžiamos pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies teisėtumo klausimą vertintini kaip teisiškai nereikšmingi.

34. Atsižvelgiant į tai, kas buvo nurodyta, taip pat atmestinas kaip nepagrįstas apeliantės teiginys, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės paneigė šalių susitarimo teisę, neatsižvelgė į sutarčių laisvės principą. CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Teisiniu reguliavimu, pagal kurį ginčo Sutarties nuostatos nagrinėjamu atveju pripažintinos negaliojančiomis ir byloje netaikytinomis, nėra ribojama verslininko ir vartotojo teisė susitarti, tačiau užtikrinama vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, apsauga. Fizinio asmens (vartotojo) ekonominė padėtis paprastai yra silpnesnė negu kitos vartojimo sutarties šalies – pardavėjo ar paslaugų teikėjo (verslininko), todėl tokiu atveju vartojimo santykiuose būtinos teisės normos, saugančios silpnesniąją šalį ir įpareigojančios pardavėją ar paslaugų teikėją atsižvelgti į vartotojo interesus. Būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą savo nutartyse yra akcentavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konstatuodamas, kad vartotojų gynimas yra prioritetinė valstybės ekonominės ir socialinės politikos dalis, konstitucinis valstybės ūkio tvarkymo principas; su vartotojų teisių apsauga susijusiuose ginčuose neretai peržengiamos privačių santykių ribos, vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008).

Dėl procesinės bylos baigties

35. Apeliaciniu skundu ieškovė prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalį dėl delspinigių ir tenkinti ieškinio reikalavimą – priteisti ieškovei iš atsakovo 473,40 Eur delspinigių. Apeliacinės instancijos teismui nustačius pagrindą peržengti apeliacinio skundo ribas ir Sutarties nuostatas, kuriomis grįstas ieškinio reikalavimas dėl delspinigių priteisimo, pripažinus nesąžiningomis ir negaliojančiomis ab initio, konstatuotina, kad apeliacinis skundas yra atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl delspinigių priteisimo pakeistina, ieškinio reikalavimą dėl delspinigių priteisimo atmetant visa apimtimi (CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalis, CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

36. Pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalį pakeitus ir ieškinio reikalavimą dėl delspinigių priteisimo atmetus visa apimtimi, taip pat pakeistina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl procesinių palūkanų priteisimo, priteisiant ieškovei iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas už priteistą sumą (526,55 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. balandžio 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

37. CPK 93 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas ieškinį tenkinant iš dalies ir priteisiant ieškovei iš atsakovo 526,55 Eur iš 999,80 Eur (ieškinio suma), kas sudaro 52,67 proc., pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų ieškovei iš atsakovo priteisimo pakeistina, priteisiant ieškovei iš atsakovo 139,58 Eur (265 Eur x 52,67 / 100) bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys).

38. Atsižvelgiant į nurodytą, taip pat pakeistina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria valstybei iš atsakovo priteista 8,96 Eur bylinėjimosi išlaidų. Proporcingai patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų daliai šias išlaidas paskirsčius ieškovei ir atsakovui, mokėtinos sumos neviršija minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (5 Eur), nustatytos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355. Dėl to valstybei jų atlyginimas nepriteisiamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

39. Ieškovė apeliaciniame procese patyrė 19 Eur bylinėjimosi išlaidų, sumokėtų už apeliacinio skundo pateikimą (žyminis mokestis). Apeliacinis skundas atmetamas, todėl nurodytos bylinėjimosi išlaidos ieškovei iš atsakovo nepriteistinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis).

40. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl apeliacinio skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas

nutaria:

ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ apeliacinį skundą atmesti.

Pripažinti nesąžininga ir negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento) 2020 m. rugpjūčio 31 d. nuomos sutarties Nr. BK-023177 bendrųjų sąlygų grafoje „Šalių atsakomybė“ ir specialiojoje dalyje įtvirtintą nuostatą, kad už kiekvieno sutartyje nurodyto mokėjimo termino praleidimą atsakovas privalo mokėti 0,5 procento dydžio delspinigius nuo laiku neapmokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną iki visiško atitinkamos sumos sumokėjimo dienos.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 16 d. sprendimo už akių dalis dėl delspinigių, 5 procentų procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir teismo sprendimą išdėstyti taip:

,,Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Legal Balance“ (j. a. k. 302528679) iš atsakovo A. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 526,55 Eur (penkis šimtus dvidešimt šešis eurus 55 ct) skolos, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas už priteistą sumą (526,55 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. balandžio 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 139,58 Eur (vieną šimtą trisdešimt devynis eurus 58 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.