Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Nijolės Matuzevičienės, ir Gražvydo Poškaus,

nukentėjusiajai ir nukentėjusiosios mažametės V. L. (buvusi pavardė – Š.) atstovei pagal įstatymą S. L.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Deimantės Banaitienės apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2021 m. spalio 27 d. nuosprendžio, kuriuo:

Ž. L. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje ir nubaustas 10 mėnesių laisvės atėmimo bausme;

Ž. L. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalį išteisintas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nepadarius nusikalstamos veikos;

vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 4 dalimi ir 9 dalimi, bausmę subendrinus su Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2021 m. rugsėjo 17 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ir Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2021 m. rugsėjo 20 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) paskirtomis bausmėmis, jas iš dalies sudedant, galutinė bausmė Ž. L. paskirta laisvės atėmimas 2 metams 3 mėnesiams.

vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 140 straipsnio 8 dalimi, į bausmės laiką įskaitytas Ž. L. sulaikymo laikotarpis nuo 2021 m. liepos 7 d. iki liepos 8 d. (vieną para), prilyginant jį vienai dienai laisvės atėmimo;

bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos;

į bausmės laiką įskaitytas bausmės laikotarpis, atliktas pagal Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2021 m. rugsėjo 17 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ir Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2021 m. rugsėjo 20 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini);

kardomąsias priemones - rašytinį pasižadėjimą neišvykti, įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo ir dokumentų paėmimą nuspręsta Ž. L. panaikinti;

prie baudžiamosios bylos saugomą Ž. L. asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta perduoti įkalinimo įstaigos administracijai;

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. Ž. L. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už tai, kad jis 2021 m. liepos 7 d. prieš 19.29 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo kieme, šeimos narei - sutuoktinei S. L. tyčia tempė už plaukų ir sudavė du smūgius abiejų rankų kumščiais į galvą, sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą.

3. Skundžiamu Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2021 m. spalio 27 d. nuosprendžiu Ž. L. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį buvo išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad byloje surinkti įrodymai smurto prieš mažametę V. Š. fakto nepatvirtina.

II. Apeliacinio skundo bei atsiliepimo į skundą argumentai ir prašymai

pripažinti Ž. L. kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje, ir paskirti jam laisvės atėmimą 1 metams 5 mėnesiams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, nuosprendžiu paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesnę, ir paskirti galutinę subendrintą bausmę - laisvės atėmimą 1 metams 9 mėnesiams;

bausmės pradžią skaičiuoti nuo 2021 m. spalio 27 d. nuosprendžio paskelbimo dienos;

į bausmės laiką įskaityti jos laikotarpį, atliktą pagal Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2021 m. rugsėjo 17 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ir Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2021 m. rugsėjo 20 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini);

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Deimantės Banaitienės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

7. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištiriamos visos bylos aplinkybės, pašalinami prieštaravimai ir abejonės, išaiškinamos tiek kaltinančios, tiek ir teisinančios kaltinamąjį aplinkybės, ir tik tuomet įvertinami surinkti duomenys bei priimamas teisingas sprendimas (BPK 324 straipsnio 6 dalis).

Dėl įrodymų vertinimo ir Ž. L. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje

9. Pagal BPK 1 straipsnio 1 dalį baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

10. Įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013). Įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo, gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. To reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-347/2007, 2K-P-221/2008, 2K-251/2010, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013 ir kt.). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus.

11. Baudžiamojoje teisėje vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis. Remiantis šiuo modeliu, norint padaryti išvadą apie nusikalstamą ar nenusikalstamą veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje, tai yra faktą, kad asmens poelgiui yra būdingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados. Todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.

12. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata, arba jis trumpam susargdinamas. Baudžiamajame įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama, – baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad būtų sukeliami atitinkami šioje normoje nurodyti padariniai. Pagal BK 140 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas šio straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką padarė mažamečiui arba kankindamas nukentėjusį asmenį.

13. Nagrinėjamoje byloje Ž. L. buvo kaltinamas tuo, kad jis tyčia du kartus delnu sudavė į nugaros sritį mažametei podukrai V. (Š.) L., dėl ko nukentėjusioji pargriuvo ant žemės, taip smurtaudamas sukėlė mažametei nukentėjusiajai fizinį skausmą. Tačiau, kaip jau buvo minėta, norint padaryti išvadą apie nusikalstamą ar nenusikalstamą veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje.

14. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas Ž. L. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje, klausimą, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais (paties Ž. L., nukentėjusiosios S. L., nepilnametės liudytojos G. R., mažametės V. (Š.) L. parodymais, nepilnametės liudytojos G. R. pranešime Bendrajam pagalbos centrui nurodytomis aplinkybėmis, policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose nurodytomis aplinkybėmis, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (duomenys neskelbtini) apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus pateikta informacija, specialisto išvada dėl V. (Š.) L. nustatytų sužalojimų bei kita rašytine bylos medžiaga), tyrė bei analizavo tiek Ž. L. teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus, tinkamai įgyvendino BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegija nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nagrinėjamoje byloje nėra pakankamai neginčijamų objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog Ž. L. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje.

15. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pagrįstai nurodyta, kad nors mažametė V. (Š.) L. apklausiama ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad byloje nagrinėjamo įvykio metu patėvis Ž. L. jos atžvilgiu naudojo fizinį smurtą, tačiau jos parodymai nebuvo nuoseklūs – bendraudama su Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojais ir savo seseriai G. R. nurodė, kad Ž. L. jai įspyrė, o apklausta teisme pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė, kad melavo, jog jai spyrė, tėtis jai du kartus stipriai sudavė delnu į nugarą. Ž. L. viso proceso metu teigė, kad byloje nagrinėjamo įvykio metu buvo stipriai apgirtęs ir neprisimena, jog būtų smurtavęs mažametės podukros atžvilgiu, nors savo kaltę dėl fizinio smurto panaudojimo sutuoktinės S. L. atžvilgiu pripažino visiškai. Todėl manyti, kad Ž. L., duodamas tokius parodymus, siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės, nėra pakankamo pagrindo.

16. Įvykį, kuomet Ž. L. galimai naudojo fizinį smurtą V. (Š.) L. atžvilgiu, tiesiogiai mačiusių liudytojų nėra. Nukentėjusioji S. L. nurodė, jog ji nematė jokių dukters V. sužalojimų, V. jai nesiskundė dėl jos atžvilgiu panaudoto smurto, Ž. L. nėra anksčiau smurtavęs vaikų atžvilgiu. Nepilnametė liudytoja G. R. taip pat parodė, kad nors V. jai sakė, kad jai įspyrė, tačiau liudytoja jokių fizinio smurto žymių ant sesers V. kūno nepastebėjo. Tiek nukentėjusioji S. L., tiek nepilnametė liudytoja G. R. nurodė, kad V. daug ką linkusi išsigalvoti, pameluoti, fantazuoti. S. L. apeliacinės instancijos teisme patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad jos dukra V. kartais mėgsta fantazuoti (3 t., b. l. 33).

17. Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyti nustatyti V. (Š.) L. kūno sužalojimai galėjo būti padaryti tiek suduodant smūgius kietu buku daiktu, tiek atsitrenkiant į kietus bukus daiktus, taigi, nesant kitų objektyvių duomenų apie galimą fizinio smurto panaudojimą V. (Š.) L. atžvilgiu, minėta specialisto išvada dėl V. (Š.) L. nustatytų sužalojimo ir jų padarymo būdo be jokios abejonės pati savaime neįrodo, jog V. (Š.) L. nustatyti sužalojimai buvo padaryti Ž. L. smurtiniais veiksmais.

18. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, siekdama išsamiai ir nešališkai ištirti teisingo sprendimo priėmimui reikšmingas aplinkybes, atnaujino bylos nagrinėjimą ir mažametei nukentėjusiajai V. (Š.) L. Šiaulių apygardos teismo 2022 m. vasario 10 d. nutartimi paskyrė ambulatorinę kompleksinę teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizę, pavedant ją atlikti Valstybinei teismo psichiatrijos tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Ekspertams buvo pavesta atsakyti į klausimus: 1) ar gali V. (Š.) L. dėl savo psichikos būklės, amžiaus ypatumų ir individualių psichologinių savybių suvokti jos atžvilgiu atliktų nusikalstamų veiksmų pobūdį?; 2) ar gali V. (Š.) L., atsižvelgiant į jos psichikos būseną, amžiaus ypatybes ir individualias psichologines savybes, suvokti bylos aplinkybes ir duoti apie jas teisingus parodymus?; 3) ar Ž. L. nusikalstamais veiksmais buvo sutrikdyta nukentėjusiosios V. (Š.) L. psichikos sveikata? Jei taip, koks sveikatos sutrikdymas buvo sukeltas? (2 t., b. l. 182-183).

19. 2022 m. gegužės 2 d. Šiaulių apygardos teisme buvo gautas Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus 2022 m. kovo 28 d. – balandžio 27 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, kad: 1. V. (Š.) L. byloje nagrinėjamų įvykių metu galėjo suprasti jos atžvilgiu galimai atliktų įtariamojo veiksmų pobūdį, tačiau ji negalėjo ir vis dar negali pilnai suprasti tokių veiksmų reikšmės; 2. V. (Š.) L. nenustatyti tokie kalbos ir pažintinės veiklos (dėmesio, atminties, mąstymo) ypatumai, dėl kurių ji negalėtų suprasti konkrečių faktinių (kas, ką darė) byloje tiriamų aplinkybių ir praėjus kuriam laikui duoti apie tai parodymų, tačiau ji nebuvo ir nėra pajėgi nurodyti laiko bei kitų, su skaitine informacija (kiekiu, dažnumu), susijusias aplinkybių; 3. Šiuo metu V. (Š.) L. psichikos sutrikimas, kilęs sąsajoje su byloje tiriama veika, nekonstatuojamas. Jai nustatomos diagnozės kiti emocijų sutrikimai vaikystėje (F93.8) bei kalbos išraiškos sutrikimas (F80.1), nesusijusios su byloje tiriama nusikalstama veika (3 t., b. l. 2-8). Be jau minėtų išvadų, šiame teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad padidintas polinkis į įtaigumą V. (Š.) L. nenustatytas, duomenų, kad ji patirtų jai reikšmingų asmenų poveikį išsigalvoti byloje tiriamas aplinkybes arba pateikti tendencingą informaciją apie įtariamąjį negauta, 2021 m. rugpjūčio 3 d. apklausoje tiriamosios duoti parodymai yra realistiški, tačiau dėl vykusios situacijos ypatumų (ji buvo netikėta, spontaniška, greita) tiriamajai gali būti sunku prisiminti ir aiškiai įvardyti, kokio pobūdžio veiksmą (spyrį, stūmimą ar kt.) ji galėjo patirti. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, minėtame teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyti duomenys, nesant jokių kitų objektyvių duomenų, galinčių neginčytinai ir neabejotinai patvirtinti mažametės nukentėjusiosios V. (Š.) L. nurodomas byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybes, nėra pakankami patraukti Ž. L. baudžiamojo atsakomybėn už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, padarymą.

20. Nors prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad Ž. L. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje, šioje byloje įrodyta tiek tiesioginiais - nukentėjusios mažametės V. (Š.) L. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją, tiek ir netiesioginiais - liudytojos nepilnametės G. R. parodymais bei rašytiniais įrodymais (Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (duomenys neskelbtini) apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus pateikta informacija, specialisto išvada ir kt.). Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi anksčiau nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo nei nukentėjusiosios mažametės V. (Š.) L. parodymais, nei nepilnametės liudytojos G. R. parodymais kaip nepatikimais, ir padarė teisingą išvadą, kad aplinkybės dėl Ž. L. fizinio smurto panaudojimo V. (Š.) L. atžvilgiu neįrodytos.

21. Įvertinus visas anksčiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo prokurorė, neduoda pakankamo pagrindo teigti, jog Ž. L. kaltinamajame akte nurodytu laiku ir nurodytoje vietoje smurtaudamas sukėlė mažametei nukentėjusiajai V. Š. fizinį skausmą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, jog jis padarė veiką, turinčią nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 3 dalyje, požymių. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai (laikydamasis BPK 20 straipsnyje nurodytų taisyklių) įvertino byloje surinktus įrodymus, bei, išnaudojęs visas įstatyme numatytas priemones abejonėms pašalinti, padarė pagrįstą išvadą, kad surinkti įrodymai neginčijamai nepavirtina, jog Ž. L. įvykdė jam inkriminuotą nusikaltimą, ir, vadovaudamasis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), pagrįstai Ž. L. išteisino BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu, tai yra jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 3 dalyje, požymių.

Dėl Ž. L. paskirtos bausmės už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje

22. Apeliaciniame skunde prokurorė, kad skundžiamu nuosprendžiu Ž. L. kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį pripažintas pagrįstai, jo padaryta nusikalstama veika kvalifikuota teisingai, tačiau teismas nuteistajam paskyrė aiškiai neteisingą, per švelnią bausmę.

23. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra sąlygojama minėtų tikslų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-209-222/2018).

24. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Baudžiamasis kodeksas sudaro galimybę teismui parinkti teisingą bausmę, tačiau pagal BK 54 straipsnio 1 dalies normą teismas pirmiausia skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

25. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamosios bylos medžiagą, nesutinka, kad pirmosios instancijos teismas Ž. L. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, paskyrė per švelnią bausmę. Teisėjų kolegija pažymi, kad paskirdamas nuteistajam Ž. L. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką ir galutinę subendrintą bausmę, pirmosios instancijos teismas nepažeidė BK 54 straipsnio reikalavimų.

26. Už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, baudžiama viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Pirmosios instancijos teismas Ž. L. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, nubaudė 10 mėnesių laisvės atėmimo bausme. Skirdamas bausmę nuteistajam Ž. L., pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, tai yra į tai, kad Ž. L. padarė vieną nesunkių nusikaltimų kategorijai priskiriamas veiką (BK 140 straipsnio 2 dalis, BK 11 straipsnio 3 dalis), veikė tyčia, į kaltininko asmenybę – į tai, kad Ž. L. šeimoje vienas dirba ir išlaiko šeimą, tačiau naują nusikalstamą veiką padarė būdamas ne kartą teistas, tame tarpe ir už tokios pat rūšies nusikalstamas veikas žmogaus sveikatai, nusikalto teistumui neišnykus, nepraėjus nei metams po nuosprendžio priėmimo įvykdė naują smurtinį nusikaltimą laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo metu, būdamas girtas, kai ankstesniu nuosprendžiu jam paskirtas įpareigojimas nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, daug kartų baustas administracine tvarka. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad yra viena nuteistojo Ž. L. atsakomybę lengvinanti aplinkybė (tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas)) ir dvi Ž. L. atsakomybę sunkinančios aplinkybės(tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) ir tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas)).

27. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai nuteistojo Ž. L. atžvilgiu bus pasiekti jam už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, paskyrus straipsnio sankcijoje numatytą griežčiausią bausmę – laisvės atėmimą. Ž. L. paskirta laisvės atėmimo bausmė yra mažesnė už šio straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Pirmosios instancijos teismo nuteistajam Ž. L. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, paskirta bausmė nėra per švelni ar aiškiai neteisinga, didinti ją prokurorės apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

28. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam Ž. L. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, paskyrė teisingą savo rūšimi ir dydžiu bausmę, teisingai, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, už nusikalstamą veiką paskirtą bausmę subendrino dalinio sudėjimo būdu su ankstesniais nuosprendžiais Ž. L. paskirtomis bausmėmis, Ž. L. paskirta galutinė subendrinta bausmė yra tinkamai individualizuota, atitinka BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį, todėl keisti skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2021 m. spalio 27 d. nuosprendį dėl Ž. L. paskirtos bausmės nėra pagrindo.

Dėl proceso išlaidų atlyginimo

29. Apeliaciniame skunde prokurorė nurodo, kad nepilnamečių nukentėjusiosios V. (Š.) L. ir liudytojos G. R. apklausose dalyvavusios psichologės darbo išlaidos sudaro 47,10 Eur (35,70 Eur + 11,40 Eur), todėl šios išlaidos turi būti pripažintos būtinomis proceso išlaidomis (BPK 103 straipsnio 1 dalies 6 punktas) ir priteistos iš Ž. L. (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiajam policijos komisariatui (BPK 105 straipsnio 1 dalis). Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.

30. BPK 103 straipsnio 3 punkte yra nustatyta, jog proceso išlaidas sudaro ekspertams, specialistams, vertėjams išmokami pinigai, skirti atlyginti už jų darbą, išskyrus tuos atvejus, kai jie šias pareigas atlieka kaip tarnybinę užduotį. Taigi išlaidos, kurios yra patiriamos tais atvejais, kai ekspertas ar specialistas atlieka tarnybinę užduotį, negali būti vertinamos kaip proceso išlaidos. BPK 104 straipsnyje nurodyta, kad proceso išlaidos liudytojui, nukentėjusiajam, ekspertui, specialistui, vertėjui atlyginamos iš ikiteisminio tyrimo įstaigų, prokuratūros ar teismo lėšų. Proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų. Proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo.

31. Nagrinėjamu atveju iš Ž. L. prašoma priteisti (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiajam policijos komisariatui 47,10 Eur proceso išlaidų už psichologės, kuri dalyvavo ikiteisminio tyrimo metu apklausiant nepilnametes V. (Š.) L. ir G. R., paslaugas. Šių nepilnamečių apklausos buvo atliktos ikiteisminio tyrimo pareigūnų iniciatyva, siekiant išsiaiškinti visas nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes ir surinkti kaltinamojo kaltę pagrindžiančius duomenis. Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir į minėtas BPK nuostatas, reglamentuojančias proceso išlaidų atlyginimą, priteisti už psichologės, dalyvavusios nepilnamečių V. (Š.) L. ir G. R. apklausose, paslaugas išleistą pinigų sumą kaip proceso išlaidas iš Ž. L. nėra pagrindo, todėl šis prokurorės apeliacinio skundo prašymas netenkinamas.

32. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teisme 2022 m. gegužės 19 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus patikslinta pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 patvirtintų taisyklių dėl už antrinės teisinės pagalbos teikimą, koordinavimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo 6 punktu, prašoma iš Ž. L. valstybės naudai priteisti 88,40 Eur už nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

33. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Taigi teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2011, 2K-174/2014, 2K-322/2014, 2K-8-696/2015, 2K-14-895/2015, 2K-84-699/2015, 2K-165-648/2015, 2K-304-942/2015, 2K-226-942/2016, 2K-63-648/2016, 2K-406-507/2016, 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019, 2K-41-697/2021), taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322/2014, 2K-7-173/2014, 2K-218-1073/2020).

34. Ši byla žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama pagal prokurorės apeliacinį skundą nuteistojo Ž. L. teisinę padėtį sunkinančiais pagrindais – tai yra prašant nuteistąjį Ž. L. pripažinti kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje, taip pat už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, Ž. L. paskirti griežtesnę laisvės atėmimo bausmę, pats nuteistasis nuosprendžio neskundė. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šia nutartimi nusprendė prokurorės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, tačiau didžiąją dalį apeliacinio skundo reikalavimų atmetant kaip nepagrįstus. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus prašymas priteisti valstybei teisinės pagalbos išlaidas už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą Ž. L. apeliacinės instancijos teisme netenkintinas.???

Dėl daiktų

35. Daiktais, turinčiais reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, laikomi materialūs objektai, kurie buvo nusikalstamos veikos padarymo įrankiai ar priemonės arba ant kurių išliko nusikalstamos veikos pėdsakų, arba kurie buvo kaltininko nusikalstamų veikų objektai, taip pat visi kiti daiktai, kurie gali būti priemonės nusikalstamai veikai atskleisti ir kaltininkams nustatyti arba kaltinimui paneigti ar atsakomybei palengvinti (BPK 91 straipsnis). Priimant nuosprendį daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas išsprendžiamas BPK 94 straipsnyje nustatyta tvarka.

36. Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nepasisakė ir neišsprendė dokumento, turinčio BPK 91 straipsnyje numatytų požymių, klausimo, tai yra nepasisakė dėl CD disko su Bendrojo pagalbos centro (BPC) garso įrašu. Teisėjų kolegija sutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais, tačiau taip pat pastebi, kad skundžiamu nuosprendžiu liko neišspręstas ir CD disko, esančios prie bylos I tomo galinio viršelio, kurioje įrašytas nepilnamečių G. R. ir V. (Š.) apklausų garso įrašas, klausimas, todėl jis išspręstinas šia nutartimi - CD diskas su Bendrojo pagalbos centro (BPC) garso įrašu ir CD diskas, kuriame įrašytas nepilnamečių G. R. ir V. (Š.) L. apklausų garso įrašas, paliktini saugoti prie baudžiamosios bylos kaip nusikalstamos veikos tyrimo medžiaga (BPK 94 straipsnio 1 dalies 3 punktas), o skundžiamas nuosprendis keistinas (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Dėl nuteistojo Ž. L. prašymo

37. Šiaulių apygardos teisme buvo gautas nuteistojo Ž. L. prašymas persiųsti jo asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), esančią prie baudžiamosios bylos, (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriaus administracijai, nes šis asmens dokumentas jam reikalingas naujos gyvenamosios vietos deklaravimui. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Ž. L. šiuo metu atlieka bausmę (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriuje. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuspręsta prie baudžiamosios bylos saugomą Ž. L. asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), nuosprendžiui įsiteisėjus, perduoti įkalinimo įstaigos administracijai. Taigi klausimas dėl Ž. L. asmens tapatybės kortelės Nr. (duomenys neskelbtini) perdavimo įkalinimo įstaigos administracijai yra išspręstas skundžiamame nuosprendyje, todėl įsiteisėjus pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui (BPK 336 straipsnio 2 dalis), Ž. L. asmens tapatybės kortelė Nr. (duomenys neskelbtini) bus perduota (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriaus administracijai. Tenkinant Ž. L. prašymą papildomai spręsti dėl jo asmens dokumento perdavimo įkalinimo įstaigos administracijai nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Deimantės Banaitienės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2021 m. spalio 27 d. nuosprendį pakeisti:

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – CD diską su Bendrojo pagalbos centro (BPC) garso įrašu ir CD diską, kuriame įrašytas nepilnamečių G. R. ir V. (Š.) L. apklausų garso įrašas, esančius prie bylos I tomo galinio viršelio, palikti prie bylos.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Iš Ž. L. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme, valstybės naudai neišieškoti.