Šiaulių apygardos teismo nutartis, 1A-118-316/2020

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-05-04
Bylos Nr.: 1A-118-316/2020
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-25513-2019-1
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Boleslovas Kalainis (pirm.), Vidmantas Mylė, Virginija Žindulienė
Nuteistasis: A. N.
Advokatai: Eduardas Zaleskis

Kategorijos

1.1.7.2.3Laisvės apribojimas (BK 48 str.)
1.1.8.1.1Aplinkybės, į kurias atsižvelgia teismas skirdamas bausmę (BK 54 str. 2 d.)
1.2.9.9Vengimas išlaikyti vaiką (BK 164 str.)
2.1.7.4.1Asmenų parodymų vertinimas
2.1.7.4.3Dokumentų kaip įrodymų vertinimas
2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-118-316/2020Teisminio proceso Nr. 1-01-1-25513-2019-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.3; 1.1.8.1.1; 1.2.9.9; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.3; 2.4.6.1

(S)ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. gegužės 4 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio (kolegijos pirmininko), Vidmanto Mylės ir Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. N. gynėjo advokato Eduardo Zaleskio apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2020 m. vasario 7 d. nuosprendžio, kuriuo A. N. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 164 straipsnyje, ir jam skirta bausmė – 9 (devyni) mėnesiai laisvės apribojimo; laisvės apribojimo bausmės metu A. N. įpareigotas 5 mėnesius neatlygintinai išdirbti po 30 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. A. N. nuteistas už tai, kad jis vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, o būtent: žinodamas apie pareigą, pagal Raseinių rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), kuris pakeistas Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2019 m. vasario 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), mokėti lėšas, tai yra po 200 eurų kas mėnesį dukros N. N., gim. (duomenys neskelbtini) m., išlaikymui iki jos pilnametystės, nuo 2018 m. birželio 20 d. iki 2019 m. birželio 1 d. vengė išlaikyti vaiką, dėl to iki 2019 m. birželio 1 d. susidarė 1617,56 eurų įsiskolinimas.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistojo A. N. gynėjas advokatas Eduardas Zaleskis prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2020 m. vasario 7 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo A. N. išteisinti dėl jam inkriminuotos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 164 straipsnyje, ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti.

2.1. Apeliaciniame skunde nuteistojo A. N. gynėjas advokatas nurodo, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir naikintinas, nes teismas padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - ir BPK) pažeidimų, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, teismas netinkamai kvalifikavo ir taikė byloje materialines normas, nepagrįstai kriminalizavo civilinius santykius ir padarė nepagrįstą išvadą , jog A. N. veiksmuose buvo nusikalstamos veikos, numatytos BK 164 straipsnyje, sudėtis.

2.2. Apelianto tvirtinimu, A. N. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme aiškiai nurodė, kad jis nevengė išlaikyti vaiką, šią prievolę vykdė tinkamai ir pateikė šiuos savo teiginius pagrindžiančius įrodymus - savo banko sąskaitos išrašus, jog išlaikymą nepilnamečiui vaikui N. N. pagal Raseinių rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuris buvo pakeistas Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2019 m vasario 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), tiek už jam inkriminuojamą laikotarpį nuo 2018 m. birželio 20 d. iki 2019 m. birželio 1 d., tiek ir į priekį po šio laikotarpio už 5 metus yra sumokėjęs, todėl inkriminuoti jam veikos, numatytos BK 164 straipsnyje nėra pagrindo. Priešingai nei sprendė teismas, galiojantys įstatymai ir suformuota teismų praktika nedraudžia išlaikymą nepilnamečiui vaikui teikiančiam asmeniui teismo priteistą nepilnamečio vaiko išlaikymą sumokėti į priekį, kadangi tokie išlaikymą teikiančio asmens veiksmai (išlaikymo nepilnamečiui vaikui sumokėjimas į priekį) niekaip nepažeidžia nepilnamečio vaiko interesų. A. N. nevengė pareigos išlaikyti nepilnametį vaiką ir tai labai aiškiai parodo A. N. bankiniais mokėjimo pavedimais į priekį laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 15 d. iki 2018 m. balandžio 23 d. sumokėtos išlaikymo lėšos nepilnamečio vaiko motinai A. J., kuri pagal teismo sprendimą buvo paskirta uzufrukto teisėmis tvarkyti vaikui skiriamo išlaikymo lėšas.

2.3. Apelianto teigimu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad vengimas išlaikyti vaiką gali pasireikšti įvairiais būdais: kaltininkui neįsidarbinant ar dirbant nelegaliai, slepiant pajamas ar kitokias turtines lėšas, panaudojant jas kitiems tikslams ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-139/2011), tačiau pats iš savęs išlaikymo lėšų sumokėjimas į priekį niekaip negali būti laikomas vengimu teikti išlaikymą, nes sumokėdamas išlaikymo įmokas į priekį asmuo neturi tyčios nevykdyti teismo sprendimo bei kaip tik aiškiai parodo, jog asmuo nevengia teismo jam nustatytos pareigos teikti išlaikymą, o uzufruktorius išlaikymui skirtas lėšas gauna, kurias turi panaudoti vaiko interesais. Apeliantas pažymi, kad A. J., kaip uzufruktorei, tenkančios pareigos, susijusios su vaikui nuosavybės teise priklausančio turto, be kita ko, gaunamo ir kaip išlaikymas, tvarkymu, turi būti vykdomos sąžiningai, atidžiai ir rūpestingai. Tai, kad nepilnametė dukra N. N., kaip teigia A. J., laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 20 d. iki 2019 m. birželio 1 d. negavo A. N. skirto išlaikymo, yra A. J. kaltė, o ne A. N., kadangi nėra aišku, kur A. J. panaudojo A. N. į priekį sumokėtas vaiko išlaikymui skirtas lėšas. Taigi A. N. veikoje (išlaikymo sumokėjimas į priekį) nėra objektyviųjų ir subjektyviųjų inkriminuojamos veikos sudėties elementų, todėl nėra pagrindo kilti apelianto baudžiamajai atsakomybei.

2.4. Apeliantas nurodo, kad A. N. vaiko išlaikymui per laikotarpį nuo 2016 m. rugsėjo 15 d. iki 2018 m. balandžio 23 d. į vaiko motinos sąskaitą, kuri pagal teismo sprendimą veikė kaip uzufruktorė, nepilnamečio vaiko išlaikymui į priekį sumokėjo išlaikymo išmokų bendrai 14 850 eurų sumai. Ginčo dėl šios sumos sumokėjimo nėra. Ši A. N. sumokėta išlaikymo suma apima ne tik jam inkriminuojamą laikotarpį nuo 2018 m. birželio 20 d. iki 2019 m. birželio 1 d., bet apimą ir laikotarpį į priekį apie 5 metus. Taigi akivaizdu, jog A. N. inkriminuojamu laikotarpiu jis buvo ir yra sumokėjęs vaiko išlaikymo įmokas, todėl jo veiksmuose nebuvo ir nėra tyčios neteikti ar vengti išlaikyti nepilnametį vaiką. Be to, A. N. papildomai prie vaikui sumokėto išlaikymo dar pirko vaikui rūbus ir kitus daiktus, apmokėjo vaiko pramogų ir kitas išlaidas buvimo (duomenys neskelbtini) su A. N. metu, pilnai dengė visas vaiko išlaidas vaikui vykstant ir atostogaujant pas A. N. (duomenys neskelbtini), ir tai taip pat labai aiškiai rodo, jog A. N. niekada neturėjo tyčios vengti išlaikyti vaiką, priešingai, jis šią pareigą visada vykdė tinkamai ir atsakingai.

2.5. Apelianto nuomone, pirmos instancijos teismo nuosprendyje nepagrįstai padaryta išvada, jog A. N. į A. J. sąskaitą laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 15 d. iki 2018 m. balandžio 23 d. sumokėtos lėšos (iš viso 14850,00 eurų) negali būti pripažintomis avansiniu materialinio išlaikymo sumokėjimu, nes pirmos instancijos teismo vertinimu nebuvo tokio susitarimo ir tai prieštarauja įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytai materialinio išlaikymo mokėjimo tvarkai. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada prieštarauja gyvenimiškai logikai, galiojančiai teismų praktikai ir teisės aktams. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme A. N. aiškiai nurodė, ir šios aplinkybės nebuvo paneigtos, jog jis neturi jokių kitų įsipareigojimų vaiko motinai A. J., išskyrus mokėti teismo priteistą išlaikymą. Be to, A. N. išlaikymo avansą sumokėjo ne viena įmoka, o per keletą kartų ir A. J. dėl tokio mokėjimo būdo neprieštaravo ir jį priėmė, tai aiškiai rodo buvus šalių susitarimą.

2.6. Apelianto įsitikinimu, išlaikymo sumokėjimas avansu neprieštarauja įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytai išlaikymo teikimo tvarkai, kadangi jis buvo teikiamas piniginėmis lėšomis, o ne kitu būdu. Piniginės lėšos, kaip buvo numatyta teismo sprendime, vaiko išlaikymui buvo skirtos, todėl nėra aišku ir suprantama, kaip išlaikymą turinčio teikti asmens išlaikymo lėšų sumokėjimas į priekį pažeidė nepilnamečio vaiko interesus ir teismo sprendimą. Priešingai, įvertinus visų galimų nelaimingų atsitikimų tikimybę ir riziką, išlaikymo lėšų sumokėjimas į priekį apsaugojo vaiko interesus, nes, pavyzdžiui, jei A. N. dėl nelaimingo atsitikimo būtų tapęs neveiksnus ir neįgalus, išlaikymas ar bent didžioji dalis vaikui jau būtų sumokėta į priekį ir taip būtų užtikrinti vaiko interesai gauti išlaikymą. Be to, Raseinių rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 29 d. sprendime civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuris pakeistas Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2019 m. vasario 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), nėra numatytas ir nurodytas draudimas mokėti išlaikymo išmokas į priekį, jame tik pasakyta kad išlaikymas teikiamas piniginėmis išmokomis ir kokia išlaikymo suma yra/turi tekti vienam kalendoriniam mėnesiui.

2.7. Apelianto teigimu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, jog priteisiant išlaikymą nepilnamečiui vaikui periodinėmis išmokomis siekiama užtikrinti, kad nepilnametis vaikas reguliariai gautų išlaikymą, tačiau tokia išlaikymo forma neužkerta kelio skolininkui, tai yra išlaikymą privalančiam teikti tėvui, pervesti vaikui išlaikyti skirtas lėšas į priekį, tai yra už kelis ar keliolika mėnesių. Apelianto tvirtinimu, A. N. jokių kitų įsipareigojimų A. J., išskyrus prievolę teikti išlaikymą vaikui, neturi. Asmeninių prievolių, nesusijusių su vaiko išlaikymu, A. N. A. J. taip pat neturi. Šias aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu ir teisme yra nurodęs pats A. N.. Taigi šią savo pareigą A. N. visada tinkamai vykdė ir laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 15 d. iki 2018 m. balandžio 23 d. vaiko išlaikymui pervedė į A. J. sąskaitą 14 850 eurų. Nukentėjusiąja byloje pripažinta A. J., kaip nepilnamečio vaiko išlaikymo lėšų tvarkytoja, turėjo pareigą būti atidi bei rūpestinga ir vaiko išlaikymui A. N. pervestas lėšas naudoti apdairiai, neviršydama nustatyto dydžio, bei lėšų nenaudoti ne vaiko poreikių tenkinimui, kadangi šios lėšos A. J. nepriklauso. Tai, kad A. J. A. N. jai pagal teismo sprendimą kaip uzufrukto tvarkytojai pervestus vaiko pinigus, priklausančius vaikui, panaudojo ne pagal paskirtį, savaime nesudaro pagrindo teigti, jog A. N. nevykdė teismo sprendimo išlaikyti nepilnametį vaiką.

2.8. Apeliantas nurodo, kad A. N. nuo 2014 metų gyvena ir dirba (duomenys neskelbtini), legaliai, oficialiai į banko sąskaitą gauną darbo užmokestį, nesislapsto ir neatlieka jokių kitų neteisėtų veiksmų, dėl kurių išieškojimas iš apelianto civilinėmis priemonėmis būtų negalimas ar apsunkintas. Per visą A. N. inkriminuojamą laikotarpį nukentėjusiąją pripažinta A. J. nei karto nesikreipė į jį su reikalavimu ar pretenzija, jog pastarasis nevykdo pareigos išlaikyti vaiką. Šios aplinkybės, apelianto nuomone, aiškiai rodo, jog A. J. aiškiai suprato ir žinojo, jog yra gavusi vaiko išlaikymo įmokas į priekį ir suvokė jog nėra pagrindo reikalauti pakartotinai vykdyti jau įvykdytą prievolę, o A. N. žinojo ir suvokė, jog prievolę už kažkurį laiką į priekį jau yra įvykdęs.

2.9. Apelianto teigimu, A. J. aiškiai žinojo ir žino, jog A. N. nuo 2012 metų pabaigos negyvena (duomenys neskelbtini), o nuo 2014 metų nuolatos gyvena (duomenys neskelbtini), kur pagal darbo sutartį nuolat dirba. Antstolis T. U. neturėjo pagrindo pradėti vykdomosios bylos A. N. atžvilgiu, kadangi A. N. neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 590 straipsnio kriterijų, tai yra, negyvena ir nedirba (duomenys neskelbtini), neturi čia jokio turto, o A. J., pateikdama antstoliui vykdomąjį raštą, šias aplinkybes nuo antstolio sąmoningai nuslėpė, siekdama sudaryti regimybę, jog ji bando ir išnaudojo visas civilines priemones išlaikymui išsiieškoti ir civilinėmis priemonėmis to negalima padaryti. Tačiau realiai A. J. tikslai buvo kiti, nes ji dėl ilgą laiką vykstančio konflikto su A. N. visais būdais stengiasi jį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, taip jį pamokant dėl jo siekio daugiau bendrauti su vaiku ir nesutinkant vykdyti kitų nepagrįstų A. J. reikalavimų. Apelianto nuomone, A. J. sąmoningai nesiėmė realių veiksmų civilinėmis priemonėmis užsitikrinti išlaikymo išieškojimo, kadangi aiškiai žinojo, jog A. N. yra sumokėjęs išlaikymą į priekį ir nėra jokio pagrindo priverstinai vykdyti jau įvykdytą prievolę. A. N. pateikė į bylą duomenis, jog jo banko sąskaitos jo gyvenamoje vietoje (duomenys neskelbtini) esančiose finansinėse įstaigose niekad nebuvo blokuotos ar apribotos, sąskaitose esančiomis lėšomis jis be apribojimo disponavo, jis nuolat gauna atlyginimą, todėl lėšų vykdyti sprendimą turėjo. Tai, kad A. N. turėjo lėšų ir vykdė savo pareigą išlaikyti vaiką, rodo ir tai, kad A. N. vaiko išlaikymui pinigus į A. J. banko sąskaitą vedė bankiniais pavedimais (mokėjimais), o ne kitais būdais. Taigi nebuvo apsunkintos jokios civilinės galimybės iš jo sąskaitų išieškoti lėšas, jei tam būtų pagrindas.

2.10. Apeliantas pažymi, kad A. J. nurodė, jog pinigai į jos sąskaitą buvo pervedami todėl, kad neva A. N. turėjo finansinių įsipareigojimų ir negalėjo turėti lėšų savo sąskaitoje, o už tuos pinigus neva buvo perkamos įvairios statybinės medžiagos gyvenamojo būsto įrengimui ir kt. Tačiau šios A. J. nurodytos aplinkybės yra niekuo nepagrįsti ir nelogiški teiginiai ir prasimanymai. A. N. neturi (duomenys neskelbtini) jokio nekilnojamojo turto, todėl neturi ir neturėjo poreikio jo remontuoti ar kitaip jį prižiūrėti. Jei apeliantas negalėjo turėti lėšų savo banko sąskaitose, kaip teigia nukentėjusioji, tai logiškai jis jų negalėtų pervesti ir A. J. į sąskaitą, nes lėšos būtų apribotos. Tačiau visi išlaikymo avansiniai mokėjimai A. J. vyko tik per banką. Be to, A. N. pateikė pažymas iš savo gyvenamosios vietos bankų, iš kurių aiškiai yra matyti, jog jo sąskaitos niekada nebuvo blokuotos ar apribotos ir jis jomis ir jose esančiais pinigais visada laisvai disponavo be apribojimų. Kaip ikiteisminio tyrimo metu yra nurodęs A. N., A. J. labai norėjo, kad A. N. jai vaiko išlaikymo įmokas avansu sumokėtų grynais pinigais, tačiau A. N. atsisakius taip mokėti, ji sutiko, kad būtų mokama banko pavedimais ir pateikė jam savo banko sąskaitos numerį, į kurį pervesti išlaikymo lėšas avansu.

2.11. Apeliantas nurodo, kad A. J. gyveno A. N. broliams priklausančiame name, ten apsigyveno panašiai apie 2014 metus, kai pradėjo vesti vaiką į darželį. A. N. nuo 2014 metų nuolatos gyvena ir dirba (duomenys neskelbtini), šioje šalyje turi savo šeimą, vaikų, kuriuos išlaiko. A. N. nuo 2012 metų su A. J. nei kartu gyvena, nei veda bendrą ūkį. Jokių įrodymų apie bendrą A. J. ir apelianto gyvenimą nuo 2012 metų ir bendrą ūkio vedimą byloje nėra ir negali būti, nes toks faktas neegzistavo. Byloje liudytoja apklausta A. J. motina ir jos parodymai vertintini kritiškai, nes ji turi suinteresuotumą bylos baigtimi ir liudija savo dukters naudai. Kitų liudytojų A. J. naudai duoti parodymai taip pat vertintini kritiškai, nes liudytojai aiškiai parodė, jog liudija iš A. J. jiems pasakytų žodžių.

2.12. Apelianto nuomone, įvertinus visas aplinkybes, jog A. N. nuo 2012 metų negyvena ir nedirba (duomenys neskelbtini), gyvena ir dirba užsienyje, turi šeimą ir nepilnamečių vaikų, kuriuos privalo išlaikyti, (duomenys neskelbtini) turi nepilnamečių išlaikytinių, įsipareigojimų tretiesiems asmenims, pirmosios instancijos teismo A. N. skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė yra nei teisinga, nei protinga ir proporcinga, nei adekvati siekiamam tikslui. Atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, akivaizdu, jog teismas, skirdamas bausmę A. N., siekė ne bausmės tikslų, o jį pažeminti ir padaryti jam maksimaliai didelę žalą, nes A. N. dėl nuosprendžio vykdymo prarastų darbą ir negalėtų vykdyti savo pareigų tiek nepilnamečiams vaikams, tiek ir tretiesiems asmenims.

Atsiliepimas

3. Atsiliepimu į nuteistojo A. N. gynėjo advokato Eduardo Zaleskio apeliacinį skundą Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorė Deimantė Banaitienė prašo atmesti nuteistojo A. N. gynėjo advokato Eduardo Zaleskio apeliacinį skundą ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2020 m. vasario 7 d. nuosprendį, kuriuo A. N. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK164 straipsnį.

3.1. Prokurorė atsiliepime nurodo, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog asmuo, kuriam teismo sprendimu yra nustatyta pareiga teikti materialinį išlaikymą savo nepilnamečiui vaikui, privalo ją tiksliai ir be išlygų vykdyti. Asmuo, turintis pareigą teikti sprendimu nustatytos formos išlaikymą, savavališkai negali pakeisti išlaikymo teikimo formos. Kol teismo sprendimas dėl išlaikymo teikimo nėra pakeistas ar panaikintas, rūpinimasis vaiku kitais būdais nei nurodyta teismo sprendime ar savavališkas išlaikymo teikimo sustabdymas, baudžiamosios atsakomybės pagal BK 164 straipsnį nešalina. Raseinių rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimas, kuris pakeistas Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2019 m. vasario 20 d. sprendimu, dėl išlaikymo formos nėra pakeistas ar panaikintas, todėl šiuo sprendimu paskirtą pareigą A. N. privalo vykdyti. Taigi nuteistojo A. N. pateikiami argumentai (pinigus pervedė didesnėmis sumomis ir į priekį, pirko dukrai rūbus, žaislus, kelionės lėktuvu bilietus ir kt.) negali panaikinti jo prievolės išlaikyti dukrą pagal teismo sprendimą. Be to, byloje nėra duomenų, kad A. N. būtų kreipęsis į teismą dėl priteisto išlaikymo formos ar dydžio pakeitimo, taip pat nėra duomenų, kad buvo susitarimas su A. J. dėl avansinio materialinio išlaikymo mokėjimo.

3.2. Prokurorės tvirtinimu, iš A. N. pateikto banko išrašo matyti, kad į nukentėjusiosios A. J. banko sąskaitą laikotarpyje nuo 2016 m. rugsėjo 16 d. iki 2018 m. balandžio 23 d. buvo pervesta 14 850 eurų, tačiau nei viename šių išrašų nenurodyta mokėjimo paskirtis, kad tai lėšos vaiko išlaikymui, alimentai ar pan. Šios aplinkybės patvirtina nukentėjusiosios A. J. parodymus, kad šie pinigai buvo pervedami į jos sąskaitą bendroms jų gyvenant kartu su A. N. išlaidoms - būsto remontui, atostogoms ir kt.

3.3. Prokurorės teigimu, aplinkybė, kad nukentėjusioji A. J. iki 2018 m. balandžio mėnesio gyveno kartu su A. N. kaip šeima ir vedė bendrą ūkį iki 2018 m. balandžio mėnesio, patvirtinta ne tik liudytojos nukentėjusiosios motinos J. J. parodymais, bet ir rašytiniais duomenimis, tai yra 2017 m. gruodžio 8 d. ir 2017 m. kovo 16 d. (duomenys neskelbtini) seniūnijos pažymomis apie A. N. šeimos sudėtį, iš kurių matyti, kad A. N. šeimos sudėtį sudaro sugyventinė A. J. ir duktė N. N. (1 t., b. 1. 97, 99). Šios pažymos buvo išduotos paties A. N. prašymu (duomenys neskelbtini) seniūnijai.

3.4. Prokurorės įsitikinimu, nuteistojo A. N. teiginiai apie tai, jog išlaikymo jis nemokėjo dėl to, jog yra sumokėjęs išlaikymą į priekį už keletą metų, patvirtina, jog jis sąmoningai (tyčia) nemokėjo išlaikymo, tokią galimybę turėdamas. Pats nuteistasis patvirtino, jog jis tuo metu dirbo, turėjo pajamas, jo sąskaitos (duomenys neskelbtini) nebuvo blokuotos. Šios aplinkybės patvirtina, kad A. N. pareigos išlaikyti vaiką nevykdė, turėdamas realią galimybę ją vykdyti. Jis, gaudamas pajamas bei žinodamas apie pareigą materialiai išlaikyti vaiką, nesiėmė priemonių šiai pareigai vykdyti, dėl ko A. J., dukros motina, buvo priversta kreiptis į antstolius, kad išlaikymas jos ir A. N. vaikui būtų išieškomas priverstinai.

3.5. Prokurorė nurodo, kad nuteistasis A. N. nenurodė jokių objektyvių, pateisinančių priežasčių, dėl kurių jis pagal teismo sprendimą negalėjo teikti vaikui išlaikymo kas mėnesį, kaip nurodyta teismo sprendime, tokių priežasčių byloje nenustatė ir baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad nuteistasis A. N. vengė pareigos pagal teismo sprendimą mokėti lėšas savo vaiko išlaikymui, tai yra nusikalto tiesiogine tyčia, nes sąmoningai nemokėdamas išlaikymo savo vaikui suvokė savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo neveikimo gali atsirasti įstatyme numatyti padariniai ir jų norėjo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad jis padarė nusikaltimą, numatytą BK 164 straipsnyje. Aprašytos A. N. veikos turinys atitinka visus būtinus objektyviuosius ir subjektyviuosius BK 164 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, teisinis vertinimas atitinka ir teismų praktiką tokio pobūdžio bylose. Nuteistajam A. N. nepateikus objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima padaryti priešingas išvadas, negu padarytos skundžiamame nuosprendyje, jo apeliacinio skundas, kuriuo jis prašo jį išteisinti, turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

3.6. Prokurorės nuomone, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į tai, kad A. N. teisiamas trečią kartą, padaryta veika priskiriama prie nesunkių nusikaltimų, neturi galiojančių administracinių nuobaudų ir yra pagrindas manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti paskyrus laisvės apribojimo bausmę, kurios metu nustatė BK 48 straipsnio 6 dalies 5 punkte numatytus įpareigojimus. A. N. paskirta bausmė atitinka bausmės paskirtį ir tikslus, nėra per griežta. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo sunkumą, į kaltinamąjį charakterizuojančius duomenis.

4. Atsiliepimu į nuteistojo A. N. gynėjo advokato Eduardo Zaleskio apeliacinį skundą nukentėjusioji A. J. prašo nuteistojo A. N. gynėjo advokato Eduardo Zaleskio apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2020 m. vasario 7 d. nuosprendį.

4.1. Atsiliepime nukentėjusioji A. J. nurodo, kad Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2020 m. vasario 7 d. nuosprendis yra pagrįstas ir teisingas, paremtas įrodymais, nenuginčijamais faktais. Iškart po Raseinių rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimo ji ir A. N. susitaikė ir sėkmingai vedė bendrą ūkį iki pat 2018 m. pavasario. A. N., gyvendamas su ja (A. J.) ir jų nepilnamete dukra N. N., rūpinosi šeima, jie kūrė bendrą ateitį kartu. A. N. turi didelių įsiskolinimų UAB „(duomenys neskelbtini)“, todėl jo banko sąskaitos (duomenys neskelbtini) jau nuo tada, kai susipažino su ja (A. J.) iki šių dienų yra areštuotos. A. N. namo dalis, kurioje jis iki pat 2018 m. buvo registruotas ir gyveno su ja (A. J.) bei dukra N. N., paveldėjimo teise priklausė jam, bet šis turtas sąmoningai dėl nekilnojamo turto saugumo tam, kad jis nebūtų areštuotas, bendru susitarimu buvo perrašytas broliui V. N.. A. N. turėjo planų susitvarkyti fizinio asmens bankrotą ir grįžti visam laikui gyventi į (duomenys neskelbtini).

4.2. Nukentėjusiosios A. J. teigimu, apeliacinio skundo teiginiai, kad A. N. nuo 2012 metų gyvena ir dirba (duomenys neskelbtini) yra melagingi. A. N. tuo laikotarpiu, kai gyveno su ja (A. J.), tai yra nuo 2012 iki pat 2018 metų balandžio mėnesio dažnai keisdavo darbo vietas, kurios buvo tiek (duomenys neskelbtini), tiek kitose užsienio šalyse, be to, ilgą laiko tarpą buvo registruotas (duomenys neskelbtini) darbo biržoje ir gavo bedarbio pašalpą. A. N. iki 2018 metų pavasario su ja (A. J.) ir dukra N. N. gyveno kaip šeima. Jis pats tai deklaruodavo pateikdamas šeimos sudėtį liudijančias pažymas, taip pat grįždamas į (duomenys neskelbtini) ir gyvendamas kartu su ja (A. J.) tame pačiame name, kuriame jie visi trys ir buvo registruoti iki pat 2018 metų. A. N. nevengdavo rodytis viešose vietose su ja (A. J.), kartu leisdavo šeimos šventes, svečiuodavosi pas jos motiną namuose ir ne kartą yra padėjęs jos motinai.

4.3. Nukentėjusiosios A. J. tvirtinimu, tarp jos ir A. N. niekada nebuvo sudaryta jokia rašytinė ar žodinė sutartis apie neva kažkokius „avansinius“ mokėjimus. Nagrinėjant civilinę bylą Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmuose dėl išlaikymo dydžio pakeitimo, nebuvo užsiminta apie šias „permokas“, netgi priešingai, A. N. atsiliepime į ieškinį civilinėje byloje sutiko teikti dukrai išlaikymą po 150 eurų. Tačiau dukra iš A. N. iki pat dabar taip ir negavo visiškai jokių periodinių išmokų, skirtų jos išlaikymui.

4.4. Nukentėjusiosios A. J. įsitikinimu, bankiniai išrašai, kuriuos pateikė A. N., nėra įrodymas, kad tai buvo pinigai, skirti dukrai. Iš pateikto atsiskaitomosios sąskaitos išrašo negalima daryti išvados, kad į jos (A. J.) sąskaitą buvo pervedami pinigai, skirti dukros išlaikymui, nes šiame išraše nenurodyta pinigų mokėjimo paskirtis. Jokių įrodymų, kad A. N. pinigus jai (A. J.) siuntė po Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmuose priimto sprendimo, jis nepateikė. Ji ir A. N. gyveno kartu, todėl ji nereikalavo ir A. N. nebuvo jokios būtinybės vesti dukrai pinigus tokiomis sumomis tuo labiau, kad jį slėgė ir iki pat šiol slegia šitokios didelės finansinės skolos.

5. Susipažinęs su Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Deimantės Banaitienės ir nukentėjusiosios A. J. atsiliepimais į apeliacinį skundą, 2020 m. balandžio 29 d. nuteistojo A. N. gynėjas advokatas Eduardas Zaleskis apygardos teismui pateikė paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad nukentėjusiosios A. J. ir prokurorės atsiliepimuose dėstomi teiginiai yra visiškai nepagrįsti ir atmestini. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, jog A. N. teistas, tai yra Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. gegužės 15 d. nuosprendžiu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, padaręs nusikalstamą veiką numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir, vadovaujantis BK 37 straipsniu, baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta. Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 21 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo panaikintas Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. gegužės 15 d. nuosprendis bei Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 9 d. nutartis ir baudžiamoji byla A. N. atžvilgiu nutraukta, A. N. nepadarius jam inkriminuojamos veikos.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018). BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

7. Nuteistojo A. N. gynėjas advokatas Eduardas Zaleskis apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl A. N. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, teigia, kad A. N. nepagrįstai pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 164 straipsnyje, ir prašo panaikinti skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2020 m. vasario 7 d. apkaltinamąjį nuosprendį. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl įrodymų vertinimo ir A. N. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 164 straipsnyje

8. Nagrinėjamoje byloje A. N. nuteistas pagal BK 164 straipsnį už tai, kad jis vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką. BK 164 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, mokėti lėšas vaikui išlaikyti ar teikti kitą būtiną materialią paramą vaikui. Vengimas konstatuojamas nustačius, kad pareiga išlaikyti vaiką nevykdoma ne dėl objektyvių, pateisinamų priežasčių, o sąmoningai sukuriant situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų ar kitokios materialios paramos išieškojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-291/2008, 2K-7-68/2009, 2K-432/2013) Šis straipsnis neinkriminuojamas, jeigu asmuo nevengia pareigos pagal teismo sprendimą, bet jos nevykdo dėl objektyvių priežasčių – nedarbo, ligos, ilgalaikės nelaimės ir pan., tai yra, neturi pajamų dėl pateisinamų (svarbių) priežasčių. Kita vertus, jeigu asmuo vengia dirbti, dirba nelegaliai, simuliuoja ligą, slepia savo pajamas ar kitokias turtines lėšas ar kitaip apgaulės būdu vengia mokėti alimentus, jis atsako už vengimą išlaikyti vaiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-139/2011). Atsakomybė už BK 164 straipsnyje numatytą pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką vengimą atsiranda po nesėkmingų pastangų užtikrinti pareigos išlaikyti vaiką vykdymą civilinio proceso priemonėmis, tai yra, kai skolininkas sąmoningai sukuria situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų ar kitokios materialios paramos išieškojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-9/2014). Taigi, pripažįstant asmenį kaltu dėl šiame straipsnyje numatytos veikos, būtina nustatyti, jog asmuo tyčia, tai yra, žinodamas, kad turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką ar teikti jam kitą būtiną materialią paramą, ir galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-238/2011, 2K-9/2014, 2K-246/2016). Motyvai, kodėl tai nebuvo daroma, esminės reikšmės veikos kvalifikavimui neturi. Atsižvelgiant į tai, jog vaikų išlaikymas yra neišvengiama tėvų pareiga, materialinis vaikų išlaikymas yra būtinas ir neišvengiamas užtikrinti visų pirma būtiniausius fiziologinius vaiko poreikius, vadovaujantis vaiko, kuris pats savimi pasirūpinti ir išgyventi negali, interesais, vengimas išlaikyti vaiką laikomas pavojinga visuomenei veika, dėl ko taikoma griežčiausia – baudžiamoji atsakomybė.

9. Pažymėtina, kad įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo lūkesčių, nėra apkaltinamojo nuosprendžio neišsamumą ar prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės.

10. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. N. kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 164 straipsnyje, išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, tai yra apklausė nuteistąjį (tuo metu – kaltinamąjį) A. N., nukentėjusiąją A. J., liudytojus J. J., V. N., taip pat ištyrė (išvardino) dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nepadarė procesinių pažeidimų, laikėsi BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalies nuostatų. Teismas tyrė bei analizavo tiek A. N. teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus – A. N. teisinančius įrodymus (iš dalies paties A. N. parodymus). Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo A. N. kaltė padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką pagrįsta nuosprendyje išdėstytų bei įvertintų įrodymų visetu.

11. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad A. N., turėdamas pareigą pagal Raseinių rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuris pakeistas Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2019 m. vasario 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), mokėti savo nepilnametei dukrai N. N. periodines išmokas po 200 Eur kas mėnesį nuo 2018 m. birželio 20 d. iki vaiko pilnametystės, šią sumą indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją, pavedant vaiko išlaikymui skirtas lėšas uzufrukto teise tvarkyti jo motinai A. J., nuosprendyje nurodytu laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 20 d. iki 2019 m. birželio 1 d. nemokėjo lėšų dukrai išlaikyti. Tokios pareigos nevykdymą teismas pripažino nusikalstama veika – vengimu vykdyti teismo sprendimu nustatytą pareigą.

12. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teismo posėdyje A. N. savo kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 164 straipsnyje, nepripažino ir parodė, kad su nukentėjusiąja nebuvo susituokęs ir kartu negyvena nuo 2012 metų. 2012 m. pagal A. J. ieškinį iš jo buvo prisiteistas materialinis išlaikymas nepilnametei dukrai N. N.. Nuo to laiko jis gyveno užsienyje, o nuo 2014 m. galutinai apsistojo (duomenys neskelbtini), ten dirbo, susirado draugę. Visada rūpinosi dukters išlaikymu. Pinigus pervesdavo arba duodavo A. J. grynais. Dėl to tarp jo ir A. nebuvo jokių nesutarimų. Raštu susitarimo dėl didesnio išlaikymo mokėjimo į priekį neturi, nes tarėsi žodžiu. Teismo sprendimą, kad turi mokėti vaiko išlaikymui kas mėnesį po 200 Eur, jis suprato. Taip pat suprato, kad po 2012 m. teismo sprendimo jis turi mokėti dukters išlaikymui po 60 litų ir juos mokėjo. Mano, kad kaltinime nurodytu laiku nuo 2018 m. birželio 20 d. iki 2019 m. birželio 1 d. išlaikymą jis sumokėjo, tai patvirtina pavedimai, kuriuose didelė alimentų permoka. Jis pasiskaičiavo, kad A. J. permokėjo į priekį už kelis metus, todėl nustojo mokėti. Be to, jis dukrai nupirko rūbus, būtinąsias priemones, ausinukus, žieminius ir vasarinius rūbus. Kai jis grįžta į (duomenys neskelbtini), kartu su dukra daug keliauja, 3 dienas buvo su juo (duomenys neskelbtini), be to, dukra N. atostogavo pas jį vasarą pusantro mėnesio, dukra buvo pas jį per Kalėdas ir Naujuosius metus. Tuo laikotarpiu jis pilnai aprūpino dukrą, pirko maistą, rūbus, apmokėjo už pramogas, kainavo skrydžio bilietai (2 t. b. l. 158-160). Tačiau pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl A. N. kaltės, pagrįstai nesirėmė šiais nuteistojo parodymais, kad jis dukros N. N. išlaikymui skirtas lėšas yra sumokėjęs į priekį už keletą metų, ir vadovavosi nukentėjusiosios A. J. parodymais, duotais bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, rašytine bylos medžiaga ir jų pagrindu nustatė, kad nuteistasis A. N. nuo 2018 m. birželio 20 d. iki 2019 m. birželio 1 d. vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti dukrą N. N..

13. Netikėti nukentėjusiosios A. J. parodymais ir jais nesivadovauti pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo, nes jie viso ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo iš esmės nuoseklūs ir vienodi – nukentėjusioji A. J. parodė, kad su A. N. gyveno kartu apie 10 metų iki 2018 m. pavasario. Po Raseinių rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimo, kuriuo iš A. N. priteistas materialinis išlaikymas nepilnametei dukrai N. N., ji ir A. N. gyveno kartu, vedė bendrą ūkį iki 2018 m. balandžio mėnesio vidurio, todėl ji jokių pretenzijų dėl dukros išlaikymo tuo laikotarpiu ji neturi. Po teismo sprendimo, kai buvo priteista mokėti vaiko išlaikymui kas mėnesį po 200 Eur, A. N. nepervedė dukrai nei vieno euro. Jos dukra iš tėvo buvo gavusi rūbų, tačiau jie buvo per maži, suplyšę ir murzini, daugiau jokios paramos iš A. N. ji nėra gavusi. Kol jie gyveno kartu, tai yra iki 2018 metų pavasario, A. N. naudojosi jos banko sąskaita, nes jo banko sąskaitos (duomenys neskelbtini) buvo areštuotos. Kol jie gyveno kartu, remontavo namus, pirko automobilį. 2018 m. balandžio 30 d. ji sužinojo, kad A. N. (duomenys neskelbtini) turi kitą šeimą, todėl prasidėjo skyrybų procesas, ji išsikraustė iš namų, kuriuose kartu gyveno. A. N. teismo sprendimu priteisto išlaikymo dukrai gera valia nemokėjo, todėl ji kreipėsi į antstolių kontorą, tačiau antstoliai negali iš jo išieškoti išlaikymo, nes jo sąskaitos (duomenys neskelbtini) areštuotos. A. N. neturi nekilnojamojo turto, turi didžiules skolas ir beviltiškai slepiasi (duomenys neskelbtini). Jokio susitarimo, kad į jos sąskaitą pervesti pinigai yra avansas vaiko išlaikymui, nebuvo. Paskutinį kartą gavo pavedimą 2018 m. balandžio mėnesį – 500 eurų, jai buvo grąžinti pinigai už šarvuotas duris. Kol jie vedė bendrą ūkį, į jos sąskaitą būdavo pervedamos įvairios sumos, kurios buvo naudojamos būsto remontui (2 t., b. l. 140-144). Nukentėjusioji A. J. pirmosios instancijos teisme parodymus davė būdama įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, be to, nukentėjusioji savo parodymus patvirtino apklausiama ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 104, 105, 115-117, 122, 123) ir akistatos su A. N. metu (1 t., b. l. 172-176).

14. Nukentėjusiosios A. J. parodymus patvirtina ir kiti byloje surinkti duomenys, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodymais (BPK 20 straipsnio 2 dalis) – tai liudytojos J. J. pirmosios instancijos teisme duoti parodymai, kad 2018 m. balandžio mėnesį sužinojo, kad A. N. (duomenys neskelbtini) turi kitą moterį, todėl dukra su anūke persikėlė gyventi pas ją. 2017 m. jie bendrai šventė Kūčias, kurias ruošė A., jos kita dukra ir anūkė N. Atrodė, kad tarp jos dukros A. J. ir A. N. viskas buvo gerai, jie gyveno kartu, augino dukrą, tvarkė namus. A. (duomenys neskelbtini) turi daug skolų, todėl namas, kuriame gyveno dukra su A. N., buvo registruotas jo brolio vardu. Kai paūgėjo N., dukra pradėjo prekiauti kosmetika. A. išvažiuodavo į (duomenys neskelbtini) ir grįždavo, atvažiuodavo pas ją į svečius, ji iš savo ūkio pridėdavo jam tašes maisto, jos kaimynai jį pažįsta. A. N. neišlaiko dukters N. Jis buvo dukrą N. išsivežęs į (duomenys neskelbtini) ir dar vieną savaitgalį buvo nusivežęs į (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 144, 145). Liudytoja J. J. pirmosios instancijos teisme parodymus taip pat davė būdama įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, be to, iš esmės tokius pačius parodymus ji nurodė apklausiama ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 140, 141). Aplinkybes, kad nuo 2012 metų A. J. ir A. N. gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį iki 2018 m. pavasario patvirtino ir ikiteisminio tyrimo metu apklaustos liudytojos A. J. ir R. V. (1 t. b. l. 128, 129, 134, 135).

15. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą manyti, jog nukentėjusioji A. J. bei liudytoja J. J. galėjo apkalbėti nuteistąjį A. N. ir duoti neobjektyvius parodymus. Nukentėjusiosios A. J. bei liudytojos J. J. duoti parodymai buvo nuoseklūs viso proceso metu, logiški ir aiškūs, todėl laikytini patikimais, nes juos patvirtina ir kiti byloje surinkti faktiniai duomenys: 2019 m. birželio 18 d. nukentėjusiosios A. J. protokole – pareiškime užfiksuoti duomenys (1 t., b. l. 4); Raseinių rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimas, kuriuo iš A. N. priteistas materialinis išlaikymas nepilnametei dukrai N. N. kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 200 Lt (57,92 Eur) iki dukters pilnametystės (1 tomas, b. l. 84, 85); Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2018 m. rugpjūčio 14 d. išduotame vykdomajame rašte Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuoti duomenys, kad teismas nusprendė priteisti iš A. N. laikiną išlaikymą N. N. periodinėmis išmokomis po 150 Eur kas mėnesį nuo prašymo pateikimo teismui – 2018 m. rugpjūčio 10 d. iki teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) priėmimo dienos, nustatyti, kad laikiną išlaikymą N. N. uzufrukto teise valdo ir tvarko jo motina A. J. (1 t., b. l. 35); Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2019 m. vasario 20 d. sprendimas, kuriuo iš dalies pakeistas Raseinių rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimas dėl nepilnametei N. N. priteisto išlaikymo dydžio ir nuspręsta priteisti iš A. N. nepilnamečio vaiko N. N. išlaikymui po 200 Eur kas mėnesį mokamų išmokų nuo 2018 m. birželio 20 d. iki vaiko pilnametystės, šią sumą indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją (1 t., b. l. 61-69); Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2019 m. birželio 18 d. išduotame vykdomajame rašte Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuoti duomenys dėl Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2019 m. vasario 20 d. sprendimo vykdymo (1 t., b. l. 44-46); 2019 m. birželio 26 d. antstolio T. U. pažymoje apie priteistų lėšų vaikui išlaikyti įsiskolinimą užfiksuoti duomenys, kad N. N. išlaikymo įsiskolinimas 2019 m. birželio 1 dienai sudaro 1617,56 Eur (1 t., b. l. 51); A. N. banko sąskaitos išraše užfiksuoti duomenys, kad į nukentėjusiosios A. J. banko sąskaitą piniginės lėšos (iš viso pervesta 14 850 Eur) buvo vedamos tik iki 2018 m. balandžio 23 d. (1 t., b. l. 89); 2014 m. rugsėjo 30 d. (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos A. J. išduotoje pažymoje apie šeimos sudėtį užfiksuoti duomenys, kad A. J. šeima susideda iš sugyventinio A. N. ir dukters N. N. (1 t., b. l. 58); 2017 m. kovo 16 d. ir 2017 m. gruodžio 8 d. (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos A. N. jo paties prašymu išduotose pažymose apie šeimos sudėtį užfiksuoti duomenys, kad A. N. šeima susideda iš sugyventinės A. J. ir dukters N. N. (1 t., b. l. 97-100); 2018 m. gegužės 23 d. (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos A. J. jos prašymu išduotoje pažymoje apie šeimos sudėtį užfiksuoti duomenys, kad A. J. šeima susideda iš dukters N. N. (1 t., b. l. 95, 96); duomenys iš gyvenamosios vietos deklaravimo informacinės sistemos, kad A. J. nuo 2014 m. rugpjūčio 21 d. iki 2018 m. birželio 18 d. savo gyvenamąją vietą deklaravo, adresu (duomenys neskelbtini). (1 t. b. l. 101); byloje esantys duomenys, kad A. N. nuo 2012 m. liepos 12 d. iki 2018 m. spalio 21 d. savo gyvenamąją vietą deklaravo, adresu (duomenys neskelbtini), o nuo 2018 m. spalio 22 d. deklaravo išvykimą į (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad visi šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą įrodymų visumą, neabejotinai patvirtinančią nuteistojo A. N. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 164 straipsnyje, padarymo, todėl teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo jais nesiremti.

16. Tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde nurodyti argumentai - kad A. N. nevengė išlaikyti vaiką, kad šią prievolę vykdė tinkamai ir išlaikymą nepilnamečiui vaikui N. N. pagal Raseinių rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuris buvo pakeistas Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2019 m vasario 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), tiek už jam inkriminuojamą laikotarpį nuo 2018 m. birželio 20 d. iki 2019 m. birželio 1 d., tiek ir į priekį po šio laikotarpio už 5 metus yra sumokėjęs, kad tai, jog N. N. laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 20 d. iki 2019 m. birželio 1 d. negavo A. N. skirto išlaikymo, yra A. J. kaltė, o ne A. N., kadangi nėra aišku, kur A. J. panaudojo A. N. į priekį sumokėtas vaiko išlaikymui skirtas lėšas, kad A. J. dėl ilgą laiką vykstančio konflikto su A. N. visais būdais stengiasi jį nepagrįstai patraukti baudžiamojon atsakomybėn, taip jį pamokant dėl jo siekio daugiau bendrauti su vaiku ir nesutinkant vykdyti kitų nepagrįstų A. J. reikalavimų, - vertintini kaip nuteistojo gynybinė versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ar ją sušvelninti.

17. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys (nukentėjusiosios A. J. ir liudytojų parodymai, (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos A. J. ir A. N. išduotose pažymose apie jų šeimos sudėtį užfiksuoti duomenys, duomenys apie nukentėjusios A. J. ir A. N. deklaruotą gyvenamąją vietą iki 2018 m., bankų sąskaitų išrašai ir kt.) patvirtina, kad A. J. ir A. N. po Raseinių rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimo, kuriuo iš A. N. priteistas materialinis išlaikymas nepilnametei dukrai N. N., iki 2018 m. balandžio mėnesio, nors ir nebuvo sudarę santuokos, vedė bendrą ūkį. Taigi A. N., bendrai vesdamas bendrą ūkį su A. J., rūpinosi ir dukros N. N. išlaikymu, todėl A. J. teismo priteisto išlaikymo dukrai N. N. už šį laikotarpį iš A. N. nereikalavo. Nutrūkus A. N. ir A. J. santykiams, A. N. dukrai N. N. išlaikymo nebeteikė. Nors A. N. teigimu, tarp jo ir A. J. buvo žodinis susitarimas dėl didesnio išlaikymo dukrai mokėjimo į priekį (avansu), tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad A. N. tokių faktinių aplinkybių neįrodė, nepateikė jokių tokį susitarimą patvirtinančių objektyvių duomenų. Pagrįsdamas savo teiginius, A. N. nurodo, kad laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 15 d. iki 2018 m. balandžio 23 d. vaiko išlaikymui pervedė į A. J. sąskaitą 14 850 eurų ir tai atsispindi banko sąskaitos išraše, tačiau A. N., pervesdamas pinigines lėšas į A. J. sąskaitą nuo 2016 m. rugsėjo 15 d. iki 2018 m. balandžio 23 d., nenurodydavo, kad tai lėšos skirtos dukros N. N. išlaikymui, nenurodydavo, kad išlaikymas mokamas avansu, nenurodydavo, už kokius mėnesius išlaikymas teikiamas (1 t., b. l. 89). Apeliaciniame skunde nuteistojo A. N. gynėjas advokatas nurodo, kad A. N. pirko dukrai N. N. rūbus ir kitus daiktus, apmokėjo vaiko pramogų ir kitas išlaidas buvimo (duomenys neskelbtini) su juo metu, pilnai dengė visas vaiko išlaidas vaikui vykstant ir atostogaujant pas jį (duomenys neskelbtini). Atsakydama į šį apeliacinio skundo argumentą teisėjų kolegija pažymi, kad teismo sprendimu vaikui priteistas nustatyto dydžio išlaikymas savaime nereiškia, kad tėvai negali gera valia teikti vaikui papildomo išlaikymo tiek teismo sprendime nustatyta, tiek ir kitokia forma. Toks tėvų elgesys atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos bei gynimo principą, taip pat ir geros moralės principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-246-378/2016). Tačiau šiuo atveju teismų procesiniais sprendimais A. N. buvo nustatyta pareiga teikti atitinkamo piniginio dydžio išlaikymą dukrai kas mėnesį ir nuteistasis savo nuožiūra negali keisti šios pareigos vykdymo tvarkos.

18. Apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kriminalizavo civilinius santykius yra nepagrįstas, nes nuteistasis A. N. pareigos išlaikyti vaiką nevykdė ne dėl objektyvių, pateisinamų priežasčių, o sąmoningai sukurdamas situaciją, dėl kurios tapo neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų ir kitokios materialinės paramos išieškojimas. Lietuvos antstoliai sprendimus vykdo tik mūsų šalies teritorijoje, jei skolininkas gyvena ar dirba ir gauna pajamas Lietuvos Respublikoje ar turi šioje šalyje turto, tačiau nagrinėjamu atveju, kaip jau minėta, A. N. Lietuvoje turto neturi ir nuo 2018 m. spalio 22 d. deklaravo išvykimą į (duomenys neskelbtini), ten gyvena ir dirba. Atsižvelgiant į šias aplinkybes sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad išlaikymo vaikui lėšų išieškojimas iš A. N. nėra apsunkintas, nes jo banko sąskaitos jo gyvenamoje vietoje (duomenys neskelbtini) esančiose finansinėse įstaigose niekad nebuvo blokuotos ar apribotos, sąskaitose esančiomis lėšomis jis be apribojimo disponavo, nuolat gauna atlyginimą, nėra pagrindo.

19. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo A. N. gynėjo advokato apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad A. N. nepagrįstai pripažintas kaltu padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir už ją nubaustas, yra nepagrįsti. Remdamasi anksčiau paminėtų duomenų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis A. N. betarpiškai realizavo visus jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 164 straipsnyje, požymius, kurie, beje, aiškiai atskleidžia jo veikimą tiesiogine tyčia. A. N. elgesys byloje nagrinėjamo įvykio laikotarpiu – žinodamas apie pareigą pagal teismo sprendimą mokėti lėšas vaiko išlaikymui, tai yra po 200 eurų kas mėnesį dukros N. N. išlaikymui iki jos pilnametystės, šią pareigą suvokdamas ir galėdamas šią pareigą įvykdyti (dirba ir gauna nuolatines pajamas, jo banko sąskaitos (duomenys neskelbtini) nebuvo neužblokuotos), nuo 2018 m. birželio 20 d. iki 2019 m. birželio 1 d. sąmoningai jos nevykdė, – rodo, kad A. N. vengė išlaikyti nepilnametę dukrą N. N., atlikdamas tokius veiksmus suprato priešingą teisei savo neveikimo pobūdį ir norėjo taip veikti. Dėl tokių A. N. veiksmų A. J., dukros motina, buvo priversta kreiptis į antstolius, kad išlaikymas jos ir A. N. vaikui būtų išieškomas priverstinai. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo A. N. veiksmus pagal BK 164 straipsnį ir panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2020 m. vasario 7 d. nuosprendį bei priimti naują nuosprendį – A. N. išteisinti, kaip to apeliaciniu skundu prašo nuteistojo gynėjas, nėra pagrindo.

Dėl nuteistajam A. N. paskirtos bausmės

20. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra sąlygojama minėtų tikslų visuma. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-209-222/2018).

21. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinti teisingumo ir teisinės valstybės principai suponuoja, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas). Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekste tai reiškia, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos, adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos skiriamos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių (jų rūšių dydžių), kurios būtų akivaizdžiai neadekvačios nusikalstamai veikai ir neatitiktų bausmės paskirties. Šie iš konstitucinio teisingumo principo kylantys reikalavimai įtvirtinti BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 54 straipsnio 3 dalyje.

22. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Baudžiamasis kodeksas sudaro galimybę teismui parinkti teisingą bausmę, tačiau pagal BK 54 straipsnio 1 dalies normą teismas pirmiausia skiria bausmę pagal Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

23. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta bausmė yra aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni. Tačiau nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamosios bylos medžiagą, nesutinka su nuteistojo A. N. gynėjo advokato apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas A. N. už padarytą nusikalstamą veiką paskyrė neteisingą ir neproporcingą bausmę. Teisėjų kolegija pažymi, kad paskirdamas nuteistajam A. N. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas nepažeidė BK 54 straipsnio reikalavimų.

24. Už nusikaltimą, numatytą BK 164 straipsnyje, baudžiama viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Pirmosios instancijos teismas pripažino A. N. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 164 straipsnyje, ir jį nubaudė laisvės apribojimu 9 mėnesiams. Skirdamas bausmę nuteistajam A. N. pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, turinčias įtakos bausmės nuteistajam paskyrimui, tai yra į tai, kad A. N. įvykdė vieną nesunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis), veikė tyčia, į kaltininko asmenybę – į tai, kad A. N. anksčiau teistas, baustas administracine tvarka, tačiau galiojančių administracinių nuobaudų neturi. Pirmosios instancijos teismas nuteistojo A. N. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatė.

25. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai nuteistojo A. N. atžvilgiu bus pasiekti jam už nusikalstamą veiką, numatytą BK 164 straipsnyje, paskyrus laisvės apribojimo bausmę, mažesnę už laisvės apribojimo bausmės vidurkį (BK 48 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismo nuteistajam A. N. už nusikalstamą veiką paskirta bausmė (laisvės apribojimas 9 mėnesiams) nėra per giežta ar aiškiai neteisinga, mažinti ją ar paskirti švelnesnę kitos rūšies bausmę (viešuosius darbus) A. N. gynėjo advokato apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

26. Apeliaciniame skunde ir paaiškinimuose nuteistojo A. N. gynėjo advokato nurodytos aplinkybės – tai, kad A. N. nuo 2012 metų negyvena ir nedirba (duomenys neskelbtini), kad jis gyvena ir dirba užsienyje, kur turi šeimą ir nepilnamečių vaikų, kuriuos privalo išlaikyti, kad (duomenys neskelbtini) taip pat turi nepilnamečių išlaikytinių ir įsipareigojimų tretiesiems asmenims, kad A. N. dėl nuosprendžio vykdymo prarastų darbą ir negalėtų vykdyti savo pareigų tiek nepilnamečiams vaikams, tiek ir tretiesiems asmenims, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 21 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo panaikintas Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. gegužės 15 d. nuosprendis bei Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 9 d. nutartis ir baudžiamoji byla A. N. atžvilgiu nutraukta, A. N. nepadarius jam inkriminuojamos veikos, nėra pakankamas pagrindas lengvinti jo baudžiamąją atsakomybę dėl anksčiau išdėstytų aplinkybių, kurios nepaneigia jam paskirtos bausmės pagrįstumo. Pažymėtina, kad vien tik nuteistojo interesus ir pageidavimus atitinkančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo.

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BK 48 straipsnio 4 dalį asmeniui, kuriam paskirta laisvės apribojimo bausmė, teismas gali nustatyti vieną ar kelis šio straipsnio 5 dalyje numatytus draudimus bei šio straipsnio 6 dalyje įtvirtintus įpareigojimus. Laisvės apribojimo bausme skiriamų įpareigojimų bei draudimų tikslas – įgyvendinti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus, be kita ko, pataisyti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, kad jis laikytųsi įstatymų ir nenusikalstų, tai yra savo tikslų ateityje siektų tik teisėtais būdais ir priemonėmis. Konkretų įpareigojimą teismas paskiria atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, nuteistojo asmenybę, į tai, ar nuteistasis galės jį įvykdyti, ir kad būtent šis įpareigojimas gali turėti reikiamą poveikį nuteistajam. Spręsti, kad nagrinėjamu atveju skundžiamu nuosprendžiu A. N. kartu su paskirta bausme paskirtas įpareigojimas 5 mėnesius neatlygintinai išdirbti po 30 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis (BK 48 straipsnio 6 dalies 5 punktas) buvo parinktas netinkamai ir kad šiuo įpareigojimu, įvertinus nuteistojo asmenybę, jo laisvės ir teisės buvo suvaržytos nepagrįstai ar per griežtai, teisinio pagrindo nėra. Šis nuteistajam skirtas įpareigojimas yra tikslinga poveikio priemonė, kuri nelaikytina pertekline ar neproporcinga. Sutiktina, kad nuteistajam taikomi įpareigojimai sukelia tam tikras neigiamas pasekmes, tačiau tokių pasekmių atsiradimas yra natūralus padarytos nusikalstamos veikos rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas.

28. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas ir A. N. pagrįstai pripažino kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam A. N. paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, atitinkanti BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį, tad tenkinti nuteistojo A. N. gynėjo advokato Eduardo Zaleskio apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2020 m. vasario 7 d. nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Vien tai, kad šiuo atveju nuteistajam A. N. ar jo gynėjui advokatui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ir tai, kad teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi apeliantas, nesant esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, savaime nėra pagrindas teigti, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, ir naikinti ar keisti teismo sprendimą. Todėl nuteistojo A. N. gynėjo advokato Eduardo Zaleskio apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo A. N. gynėjo advokato Eduardo Zaleskio apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Boleslovas KalainisVidmantas MylėVirginija Žindulienė