Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Trumpulienės, Urmilos Valiukienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Sigitos Zubavičiūtės-Montvilienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (ieškovo) K. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. spalio 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo K. V. ieškinį atsakovei likviduojamai dėl bankroto kooperatinei bendrovei kredito unijai „Vilniaus kreditas“ dėl paskolų teikimo ir administravimo tvarkos punktų ir 2013 m. rugsėjo 27 d. stebėtojų tarybos posėdžio protokolo pripažinimo negaliojančiais, išvadą teikianti institucija Lietuvos bankas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 – 2 dalys).

10. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 – 7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

11. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. spalio 18 d. sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo ieškinys, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Byloje nustatytos reikšmingos faktinės aplinkybės

12. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) ir byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad kredito unijos „Vilniaus kreditas“ 2013 m. gegužės 23 d. valdybos sprendimu, įtvirtintu valdybos protokole Nr. V-195, patvirtinta paskolų teikimo ir administravimo tvarka, kurios 16, 124.2, 125 ir 222 punktus ieškovas prašo pripažinti negaliojančiais CK 2.82 straipsnio 4 dalyje įtvirtintais pagrindais, kadangi šie punktai prieštarauja imperatyvioms Kredito unijų įstatymo nuostatoms, Unijos įstatams, protingumo ir sąžiningumo principams.

13. Tvarkos 16 punkte nustatyta, jog Unijos valdyba turi teisę priimti sprendimus dėl reikšmingų paskolų tik esant paskolų komiteto ir stebėtoju tarybos pritarimui, kai bendra paskolų suma vienam skolininkui ir juo susijusiems asmenims (įskaitant atšaukiamus nebalansinius kreditavimo įsipareigojimus, patvirtintų paskolų paraiškų sumas (bet dar nepasirašytas sutartis) ir naujai svarstomą paskolos paraiškos sumą, toliau - konsoliduoti įsipareigojimai) viršija 500 tūkst. Lt. Tvarkos 124.2 punkte nustatyta, jog UV (unijos valdyba), išanalizavusi PK (paskolų komitetas) siūlymą ir pateiktą informaciją bei dokumentus, priima sprendimą: suteikti paskolą, ST (stebėtojų taryba) pritarus (tais atvejais, kai šis pritarimas reikalingas pagal šią Tvarką). Tvarkos 125 punkte nustatyta, jei konsoliduoti įsipareigojimai viršija šioje Tvarkoje nustatytą dydį, paskolos projektas, esant teigiamam UV (unijos valdyba) sprendimui ir PK (paskolų komitetas) pritarimui, teikiamas svarstyti ST (stebėtojų taryba). Paskola gali būti teikiama tik ST pritarus. ST sprendimas nurodomas ST posėdžio protokole. Tvarkos 222 punkte nustatyta, kad sprendimai dėl paskolų pertvarkymo priimami remiantis kliento prašymo, pateiktos informacijos, dokumentų, kredito rizikos ir užtikrinimo priemonių analizės išvadų pagrindu ta pačia tvarka, kaip ir suteikiant paskolą.

14. Ieškovas K. V. laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 11 d. iki 2013 m. lapkričio mėn. buvo Unijos stebėtojų tarybos nariu. Būdamas Unijos stebėtojų tarybos nariu ieškovas 2013 m. birželio 20 d., 2013 m. liepos 16 d., 2013 m. rugpjūčio 12 d. ir 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendė klausimus, susijusius su paskolų išdavimu, pritarė paskolų išdavimui, protokolus pasirašė.

15. Unijos stebėtojų tarybos 2013 m. rugsėjo 27 d. posėdžio protokole nurodyta, kad posėdyje dalyvauja stebėtojų tarybos pirmininkas L. V. ir stebėtojų tarybos nariai K. V. ir Č. O.. Posėdyje antru klausimu svarstytas UAB „Difera“ suteiktos sindikuotos paskolos pertvarkymas ir buvo pritarta pertvarkyti suteiktą paskolą vienbalsiai. Visi stebėtojų tarybos nariai pasirašė protokolą, įskaitant ieškovą.

16. Lietuvos banko priežiūros tarnybos Riziką ribojančios priežiūros departamentas 2014 m. sausio 31 d. atliko tikslinį atsakovės inspektavimą už laikotarpį nuo 2012 m. spalio 31 d. iki 2013 m. spalio 31 d. Nurodyta, kad inspektavimo metu atrankos būdu patikrinta, ar kredito rizikos valdymą reglamentuojantys vidaus dokumentai atitinka Lietuvos Respublikos teisės aktų, reglamentuojančių kredito unijų veiklą, reikalavimus, ar užtikrinamas jų laikymasis, taip pat, ar kreditavimo produktai ir procesai yra tinkamai reglamentuoti ir dokumentuoti. Ataskaitoje nurodė pašalinti tokius trūkumus: užtikrinti tinkamą iš atskirų sandorių kylančios kredito rizikos atskleidimą ir rizikos įvertinimą; užtikrinti, kad prieš suteikiant paskolas, jų panaudojimo tikslas būtų visiškai aiškiai suprastas ir pagrįstas tiek ekonomine, tiek rizikos prasme; užtikrinti, kad kreditų bylose būtų nuolat kaupiami visi dokumentai ir informacija apie kreditų gavėjus, kurie leistų aiškiai suprasti kreditų panaudojimo tikslą, deramai įvertinti kreditų gavėjų finansinę ir ekonominę būklė bei kredito grąžinimo galimybes; tinkamai atskleisti ir vertinti suteiktų paskolų koncentraciją ir jų įtaką bendrai paskolų portfelio rizikai; patobulinti atskirus kredito rizikos valdymo procesus (kliento finansinės būklės (veikimo prognozių) vertinimo, paskolų panaudojimo kontrolės bei kitų sutartyse numatytų sąlygų vykdymo, probleminių paskolų administravimo ir kt.); imtis priemonių vidaus kontrolės kredito rizikos valdymo srityje veiksmingumą ir įvertinti kredito rizikos vertinimo priemonių patikimumą; užtikrinti, kad vadovams būtų reguliariai teikiamos kredito rizikos analizės bei numatytų tikslų įgyvendinimo valdant kredito riziką ataskaitos; užtikrinti tinkamą narystės kredito unijoje vertinimą ir paskesnę kontrolę. Taip pat Lietuvos banko priežiūros tarnybos Riziką ribojančios priežiūros departamentas 2014 m. lapkričio 17 d. atliko tikslinį atsakovės inspektavimą už laikotarpį nuo 2013 m. spalio 31 d. iki 2014 m. rugpjūčio 31 d.

18. Unijos atstovas 2022 m. lapkričio 8 d. pranešimu informavo ieškovą, kad Unija ketina jam ir kitiems Unijos vadovams pareikšti ieškinį dėl 494 611,47 Eur žalos priteisimo, kuri buvo sukelta pertvarkant UAB „Difera“, juridinio asmens kodas 302537571, paskolą. Bei nurodyta, kad ieškovas, kaip Unijos stebėtojų tarybos narys, šiam sprendimui pritarė 2013 m. rugsėjo 27 d. stebėtojų tarybos posėdyje.

20. Ieškovas K. V. 2023 m. sausio 18 d. kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 1-ajį policijos komisariatą su pareiškimu dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo dėl galimo Protokolo klastojimo ir turto prievartavimo, tačiau Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 1-ojo policijos komisariato vyriausioji tyrėja 2023 m. vasario 6 d. nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2-ojo skyriaus prokurorė 2023 m. vasario 23 d. nutarimu K. V. skundą dėl 2023 m. vasario 6 d. nutarimo atmetė. Taip pat Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas 2023 m. kovo 9 d. nutartimi netenkino K. V. skundo dėl prokurorės 2023 m. vasario 23 d. nutarimo. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. kovo 31 d. nutartimi netenkino pareiškėjo skundo dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2023 m. kovo 9 d. nutarties.

Dėl ginčijamų Tvarkos punktų prieštaravimo imperatyvioms Kredito unijų įstatymo nuostatoms

22. Kredito unijoje turi būti šie organai: kredito unijos visuotinis narių susirinkimas, stebėtojų taryba, valdyba ir administracijos vadovas (KUĮ 21 straipsnio 1 dalis). Kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, šių organų funkcijos ir atsakomybė už jų nevykdymą yra skirtingi, nes vieni jų atlieka kredito unijos valdymo funkciją, kuri paprastai apima juridinio asmens veiklos planavimą, organizavimą, vadovavimą ir kontrolę, o kiti – priežiūros funkciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-53-611/2020). Kredito unijos valdymo organai yra kredito unijos valdyba ir kredito unijos administracijos vadovas (KUĮ 21 straipsnio 1 dalis). Kredito unijos organų sudarymo ir darbo tvarką, kompetenciją ir funkcijas, atsakomybę nustato kredito unijos įstatai, CK, šis įstatymas, taip pat Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymas ir Lietuvos Respublikos kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatymas, jeigu šis įstatymas nenustato ko kita (KUĮ 21 straipsnio 3 dalis). KUĮ 30 straipsnyje išvardyti kredito unijos vadovai, kuriems, be kita ko, priskirti ir valdybos nariai bei stebėtojų tarybos nariai.

23. Stebėtojų taryba yra kolegialus kredito unijos priežiūros organas. Stebėtojų tarybos veiklai vadovauja pirmininkas (KUĮ 26 straipsnio 1 dalis). Stebėtojų taryba turi tokią kompetenciją, nurodytą KUĮ 27 straipsnio 1 dalyje: 1) kontroliuoja, kaip paskolų komitetas, valdyba ir administracijos vadovas vykdo visuotinio narių susirinkimo nutarimus; 2) vertina kredito unijos, jos valdybos, paskolų komiteto, vidaus audito tarnybos veiklą, finansinių išteklių kaupimą ir naudojimą, darbo apmokėjimą, finansine būkle; 3) pateikia kredito unijos visuotiniam narių susirinkimui valdybos, paskolų komiteto, revizijos komisijos (revizoriaus), vidaus audito tarnybos ataskaitas su savo išvadomis ir pasiūlymais; 4) įspėja kredito unijos valdybą, paskolų komitetą ir administracijos vadovą, kad nedelsiant pašalintų veiklos kredito unijoje pažeidimus, arba praneša apie tai visuotiniam narių susirinkimui, taip pat gali siūlyti visuotiniam narių susirinkimui atšaukti valdybos ir paskolų komiteto narius, o valdybai - atšaukti administracijos vadovą, jeigu jie, stebėtojų tarybos įsitikinimu, pažeidė šį įstatymą, kitus teisės aktus, kredito unijos įstatus; 5) užtikrina, kad kredito unijoje būtų veiksminga vidaus kontrolės sistema; 6) periodiškai vertina kredito unijos vidaus audito tarnybos ataskaitas; 7) pateikia visuotiniam narių susirinkimui savo išvadas ir pasiūlymus dėl metinių finansinių ataskaitų rinkinio, pelno paskirstymo ir (ar) nuostolių atlyginimo tvarkos projektų bei valdybos parengtos kredito unijos veiklos ataskaitos, taip pat dėl vidaus audito tarnybos ir auditoriaus nustatytų pažeidimų bei kitų trūkumų; 8) nustato ir tvirtina skolinimo kredito unijos vadovams ir su kredito unijos vadovais artimaisiais ryšiais susijusiems asmenims sąlygas ir tvarką; 9) atstovauja kredito unijai teisme, kai nagrinėjami ginčai tarp kredito unijos ir valdybos, tarp kredito unijos narių ir valdybos, tarp kredito unijos ir administracijos vadovo; 10) siūlo valdybai ir administracijos vadovui atšaukti priimtus neteisėtus nutarimus; 11) vertina rizikų, atsirandančių teikiant finansines paslaugas, valdymą kredito unijoje; 12) gali perduoti jos kompetencijai priskirtus klausimus spręsti visuotiniam narių susirinkimui; 13) svarsto ar sprendžia kitus klausimus, kuriuos pagal šį ir kitus įstatymus ar kredito unijos įstatus turi svarstyti ar spręsti kredito unijos stebėtojų taryba. Tokios pačios stebėtojų tarybos funkcijos nustatytos ir Unijos įstatų 5.29.1 – 5.29.13 punktuose.

24. Stebėtojų tarybos reikalavimu kredito unijos valdyba ir administracijos vadovas privalo pateikti stebėtojų tarybai dokumentus, susijusius su kredito unijos veikla, taip pat sudaryti sąlygas patikrinti kredito unijos veiklą (KUĮ 27 straipsnio 8 dalis). Stebėtojų tarybos darbo tvarką nustato jos priimtas stebėtojų tarybos darbo reglamentas (KUĮ 27 straipsnio 9 dalis, Unijos įstatų 5.33 punktas).

25. Įvertinus KUĮ ir Unijos įstatų nuostatas, matyti, kad tiesiogiai nėra įtvirtinta, jog stebėtojų taryba privalo dalyvauti procese (pritarti ar nepritarti) išduodant reikšmingas paskolas, kai bendra paskolų suma vienam skolininkui ir su juo susijusiems asmenims viršija 500 tūkst. Lt., tačiau apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismui, nurodo, kad KUĮ bei Unijos įstatuose taip pat nėra ir draudimo dalyvauti paskolų išdavimo ar neišdavimo procese. Kaip nurodyta, stebėtojų taryba yra priežiūros funkciją atliekantis unijos organas, kurio funkcijos yra, be kita ko, vertinti rizikų, atsirandančių teikiant finansines paslaugas, valdymą kredito unijoje, užtikrinti, kad kredito unijoje būtų veiksminga vidaus kontrolės sistema, kontroliuoti, kaip paskolų komitetas ir valdyba vykdo visuotinio narių susirinkimo nutarimus, vertinti kredito unijos valdybos ir paskolų komiteto veiklą. Taigi atsižvelgiant į atliekamas stebėtojų tarybos funkcijas - kontroliuoti, prižiūrėti, analizuoti, vertinti unijos valdybos ir paskolų komiteto veiklą, nėra pagrindo teigti, kad Tvarkos 16, 124.2, 125 ir 222 punktai, pažeidžia imperatyvias įstatymo normas. Šiuose Tvarkos punktuose iš esmės yra nustatyta priežiūros funkcija, kad reikšmingų paskolų išdavimas atitiktų teisės aktus, Unijos įstatus ir interesus, sprendimas būtų racionalus vykdomai veiklai, pakartotinai būtų įvertinta rizika, teikiant tokią paskolą.

27. Konkrečios teisės nuostatos imperatyvumą, pagal kasacinio teismo praktiką, lemia tokie požymiai: ji griežtai formuluoja paliepimą ir neleidžia jo suprasti dviprasmiškai, tai reiškia, kad jos išraiškos forma – kategoriški paliepimai, veiksmų aprašymas ir jų atlikimo eiga, nurodytų veiksmų draudimas, teisės normų įgyvendinimo sąlygos ir būdai. Taigi sprendžiant, ar elgesio taisyklė yra kategoriška ir teisinių santykių subjektai nuo jos nukrypti negali, lingvistinės išraiškos priemonės – žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan., aiškiausiai parodo imperatyvųjį teisės normos pobūdį. Tačiau kai teisės normoje nėra taip aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, įvertinami tam tikros teisės normos tikslai, objektas ir interesai, kuriuos ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminiai ryšiai su kitomis normomis ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2011; 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191-916/2015; 2015 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-629-313/2015). Ar reikalavimas yra imperatyvus, sprendžiama pagal konkretaus reikalavimo paskirtį, pobūdį ir įstatyme nustatytus padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019).

28. KUĮ 27 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatyta, kad stebėtojų taryba svarsto ar sprendžia kitus klausimus, kuriuos pagal šį ir kitus įstatymus ar kredito unijos įstatus turi svarstyti ar spręsti kredito unijos stebėtojų taryba. Nors apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad ši norma yra imperatyvi, t. y. stebėtojų taryba sprendžia tuos klausimus kurie yra įtvirtinti KUĮ, kituose įstatymuose ar kredito unijos įstatuose, tačiau, teismo vertinimu, Unijos stebėtojų tarybai ginčijamuose Tvarkos punktuose nebuvo nustatyta ne jos kompetencijos ribose spręstini klausimai, dėl ko pasisakyta šios nutarties 26 punkte, todėl negalima daryti išvados, kad ginčijami Tvarkos punktai prieštarauja būtent šiai teisės normai.

30. Pažymėtina, kad Lietuvos bankas 2023 m. birželio 28 d. išvadoje taip pat nurodė, kad Unijos Tvarkoje nustatytas reikalavimas Unijai reikšmingas paskolas suteikti tik gavus stebėtojų tarybos pritarimą neprieštarauja Kredito unijų įstatymui. Atvejų, kada skolinant reikalingas stebėtojų tarybos pritarimas, nustatymas kredito unijos vidaus dokumentuose reiškia ne tai, kad kredito unijos valdymo ir priežiūros organų kompetencija, paskirtis, statusas ir veiklos principai yra sutapatinami ar stebėtojų taryba perima valdybos kompetenciją, o tai, kad sukuriama sprendimų priėmimo procedūra, kurioje aktyviai dalyvauja stebėtojų taryba.

31. Taip pat Lietuvos banko priežiūros tarnybos Riziką ribojančios priežiūros departamentas 2014 m. sausio 31 d. atliko tikslinį atsakovės inspektavimą už laikotarpį nuo 2012 m. spalio 31 d. iki 2013 m. spalio 31 d., bei 2014 m. lapkričio 17 d. – už laikotarpį nuo 2013 m. spalio 31 d. iki 2014 m. rugpjūčio 31 d. Aktuose nurodyta, kad inspektavimo metu atrankos būdu patikrinta, ar kredito rizikos valdymą reglamentuojantys vidaus dokumentai atitinka Lietuvos Respublikos teisės aktų, reglamentuojančių kredito unijų veiklą, reikalavimus, ar užtikrinamas jų laikymasis, taip pat, ar kreditavimo produktai ir procesai yra tinkamai reglamentuoti ir dokumentuoti. Tačiau jokių prieštaravimų imperatyvioms KUĮ nuostatoms priežiūros institucija nenustatė.

32. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad Tvarkos 16, 124.2, 125 ir 222 punktai neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Pažymėtina, kad ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai, t. y. 2023 m. balandžio 27 d. Lietuvos banko Bankų ir draudimo priežiūros departamento raštas, tai pat el. laišku pateiktas Asociacijos Lietuvos kredito unijos atsakymas į ieškovo klausimą, neleidžia daryti priešingos išvados, kadangi tai yra tik šių įstaigų nuomonė, be to, tai, kad kitose unijose nėra praktikos, jog stebėtojų taryba pritaria ar nepritaria reikšmingų paskolų išdavimui, neįrodo fakto, kad Tvarka prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms.

Dėl ginčijamų Tvarkos punktų prieštaravimo Unijos įstatams

33. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ginčijami Tvarkos punktai prieštarauja Unijos įstatų 5.45.6 punktui.

34. Unijos įstatų 5.45.6 punkte numatyta, jog Unijos valdyba priima sprendimus dėl disponavimo unijos turtu ir ilgalaikio turto įsigijimo, ilgalaikių paskolų paėmimo ir suteikimo, laidavimo ar garantavimo už kitų asmenų prievoles, jei turto vertė ar sandorių suma neviršija 1/10 unijos nuosavo kapitalo. Be atskiro visuotinio narių susirinkimo sprendimo valdyba gali priimti sprendimus dėl disponavimo unijos turtu bei ilgalaikio turto įsigijimo, ilgalaikių paskolų paėmimo ir suteikimo, laidavimo ar garantavimo už kitų asmenų prievoles, jei turto vertė ar sandorių suma viršija 1/10 unijos nuosavo kapitalo, jeigu unijos visuotinis narių susirinkimas 2/3 balsų dauguma priėmė sprendimą suteikti valdybai tokią teisę.

35. Kredito unijos savo veikloje vadovaujasi CK, KUĮ, kitais įstatymais, priežiūros institucijos priimtais teisės aktais ir savo įstatais. Kredito unijos taip pat vadovaujasi Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymu, Lietuvos Respublikos kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatymu, jeigu šis įstatymas nenustato kitaip (KUĮ 3 straipsnio 5 dalis).

36. Unijos įstatų 5.9.13 punkte nustatyta, kad tik unijos visuotinis narių susirinkimas gali spręsti stebėtojų tarybai ar valdybai pavestus klausimus, jei to prašo stebėtojų taryba ar valdyba. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad visuotinis narių susirinkimas sprendžia tokius klausimus tik paprašius stebėtojų tarybai ar valdybai. Šios nutarties 29 punkte minėta, kad KUĮ tiesiogiai įtvirtina teisę kredito unijos valdybai tvirtinti skolinimo taisykles, kas nagrinėjamoje byloje ir buvo atlikta, taigi pati Unijos valdyba gali nustatyti skolinimo tvarką.

37. Tvarkos 16 punkte nustatyta, jog Unijos valdyba turi teisę priimti sprendimus dėl reikšmingų paskolų, tik esant paskolų komiteto ir stebėtojų tarybos pritarimui, kai bendra paskolų suma vienam skolininkui ir juo susijusiems asmenims (įskaitant atšaukiamus nebalansinius kreditavimo įsipareigojimus, patvirtintų paskolų paraiškų sumas (bet dar nepasirašytas sutartis) ir naujai svarstomą paskolos paraiškos sumą, toliau - konsoliduoti įsipareigojimai) viršija 500 tūkst. Lt. Tvarkos 124.2 punkte nustatyta, jog UV (unijos valdyba), išanalizavusi PK (paskolų komitetas) siūlymą ir pateiktą informaciją bei dokumentus, priima sprendimą: suteikti paskolą, ST (stebėtojų taryba) pritarus (tais atvejais, kai šis pritarimas reikalingas pagal šią Tvarką). Tvarkos 125 punkte nustatyta, jei konsoliduoti įsipareigojimai viršija šioje Tvarkoje nustatytą dydį, paskolos projektas, esant teigiamam UV (unijos valdyba) sprendimui ir PK (paskolų komitetas) pritarimui, teikiamas svarstyti ST (stebėtojų taryba). Paskola gali būti teikiama tik ST pritarus. ST sprendimas nurodomas ST posėdžio protokole.

38. Šios Tvarkos normos, nurodytos nutarties 37 punkte, rodo, kad būtent Unijos valdyba priima sprendimus dėl paskolų suteikimo, todėl negalima daryti išvados, kad Unijos valdyba priimta Tvarka delegavo savo funkcijas stebėtojų tarybai ir kad tai prieštarauja Unijos įstatų 5.45.6 punktui. Pagal Tvarką Unijos stebėtojų taryba tik vykdo papildomą priežiūros funkciją dėl pritarimo ar nepritarimo reikšmingų paskolų išdavimo ar pertvarkymo, kad būtų įvertinta tiek teisinė, tiek ekonominė rizika Unijos veiklai, teikiant tokią paskolą ir pan. O tokios stebėtojų tarybos funkcijos yra nustatytos Unijos įstatų 5.29.1, 5.29.2, 5.29.5, 5.29.11 punktuose.

39. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ginčijami Tvarkos punktai neprieštarauja Unijos įstatams. Apeliacinio skundo argumentai neleidžia daryti priešingos išvados, atsižvelgiant ir į šios nutarties 22-32 punktuose išdėstytus argumentus.

40. Kadangi apeliaciniame skunde neginčijami pirmosios instancijos teismo argumentai, kad ginčijami Tvarkos punktai neprieštarauja protingumo ir sąžiningumo principams, apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytiems motyvams, įskaitant ir teismo vertinimą dėl ieškovo nedalyvavimo ar pasyvaus dalyvavimo stebėtojų tarybos posėdžiuose, taip pat jo tinkamo neinformavimo apie posėdžius, ir pripažinimą, kad ieškovo vykdoma profesinė teisininko (advokato) veikla neleidžia šių aplinkybių pripažinti pagrįstomis, argumentų dėl jų nekartoja. Paminėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne tik kasacinio teismo, bet taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Olandiją, paraiškos Nr. 16034/90).

Dėl ieškinio senaties (ne)taikymo ir termino atnaujinimo

42. Paminėtina, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja kita šalis (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Atsakovui pareiškus reikalavimą taikyti ieškinio senatį, teismas turi nustatyti, kokie materialieji įstatymai reglamentuoja ginčo santykius, inter alia (be kita ko), kuri materialioji įstatymo norma, nustatanti ieškinio senaties terminą, nagrinėjamam reikalavimui turi būti taikoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-363-469/2015).

43. Šioje byloje ieškovas pareiškė reikalavimą pripažinti Unijos 2013 m. gegužės 23 d. valdybos sprendimo protokolu Nr. V-195 patvirtintos paskolų teikimo ir administravimo tvarkos 16, 124.2, 125 ir 222 punktus negaliojančiais ir Unijos 2013 m. rugsėjo 27 d. stebėtojų tarybos posėdžio protokolą negaliojančiu. Taigi ieškinys pareikštas dėl juridinio asmens organo sprendimų pripažinimo negaliojančiais.

44. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nors ABĮ 19 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad CK 2.82 straipsnio 4 dalyje nustatytais atvejais ieškinį dėl bendrovės organų sprendimų negaliojimo gali pareikšti akcininkai, kreditoriai, bendrovės vadovas, valdybos ir stebėtojų tarybos nariai ar kiti įstatymuose numatyti asmenys ne vėliau kaip per 30 dienų nuo dienos, kurią ieškovas sužinojo arba turėjo sužinoti apie ginčijamą sprendimą, tačiau taikant šią teisės norma privalu atsižvelgti į šio įstatymo taikymo sritį. ABĮ 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas reglamentuoja įmonių, kurių teisinės formos yra akcinė bendrovė ir uždaroji akcinė bendrovė, steigimą, valdymą, veiklą, reorganizavimą, pertvarkymą, atskyrimą ir likvidavimą, akcininkų teises ir pareigas, taip pat užsienio bendrovių filialų steigimą bei jų veiklos nutraukimą. Šis Įstatymas finansų įstaigoms taikomas tiek, kiek kiti įstatymai ir Europos Sąjungos teisės aktus įgyvendinantys kiti teisės aktai, reglamentuojantys finansinių paslaugų teikimą ar finansų įstaigų veiklą arba finansų įstaigų ir finansų įstaigų sistemos stabilumą, nenustato kitaip (ABĮ 1 straipsnio 3 dalis). Taigi kredito unijos nepatenka į ABĮ taikymo sritį.

45. Antra, kredito unijų steigimo, licencijavimo, veiklos, pabaigos, pertvarkymo ir priežiūros tvarką nustato specialus įstatymas – Kredito unijų įstatymas (KUĮ 1 straipsnio 1 dalis). Kredito unijos, kaip juridinio asmens, teisinė forma gali būti tik kooperatinė bendrovė (KUĮ 3 straipsnio 2 dalis). Kredito unijos savo veikloje vadovaujasi CK, KUĮ, kitais įstatymais, priežiūros institucijos priimtais teisės aktais ir savo įstatais. Kredito unijos taip pat vadovaujasi Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymu, Lietuvos Respublikos kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatymu, jeigu šis įstatymas nenustato kitaip (KUĮ 3 straipsnio 5 dalis). KUĮ nėra numatytas senaties terminas, per kurį gali būti pareikštas ieškinys dėl bendrovės organų sprendimų negaliojimo, todėl taikytinos bendrosios CK nuostatos.

46. CK 2.82 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad juridinių asmenų organų sprendimai gali būti teismo tvarka pripažinti negaliojančiais, jeigu jie prieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, juridinio asmens steigimo dokumentams arba protingumo ar sąžiningumo principams. Ieškinį gali pareikšti juridinio asmens kreditoriai – jeigu sprendimas pažeidžia jų teises ar interesus, atitinkamas juridinio asmens valdymo organas, juridinio asmens dalyvis arba kiti įstatymuose numatyti asmenys. Tokiems ieškiniams nustatomas trijų mėnesių ieškinio senaties terminas. Jis pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią ieškovas sužinojo arba turėjo sužinoti apie ginčijamą sprendimą, jeigu šis kodeksas ir kiti įstatymai nenustato kitokio ieškinio senaties termino ir kitokios sprendimo nuginčijimo tvarkos. Toks pats terminas nustatytas ir CK 1.125 straipsnio 4 dalyje, pagal kurią sutrumpintas trijų mėnesių ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams pripažinti juridinio asmens organų sprendimus negaliojančiais.

47. Apibendrinant nurodytus motyvus ir nagrinėjamoje byloje kilusiam ginčui taikytiną teisinį reguliavimą, spręstina, jog kredito unijos valdybos sprendimu patvirtintos Tvarkos punktų pripažinimui negaliojančiais dėl jų prieštaravimo imperatyvioms įstatymų normoms, unijos įstatams, protingumo ir sąžiningumo principams, taikytinas sutrumpintas trijų mėnesių ieškinio senaties terminas, įtvirtintas CK 2.82 straipsnio 4 dalyje ir CK 1.125 straipsnio 4 dalyje.

48. Minėta, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas atsakovės prašymą taikyti ieškinio senaties terminą, nurodė, kad senaties terminas skaičiuotinas nuo 2022 m. gruodžio 2 d., tačiau apeliantas nurodo, kad ieškinio senaties terminas negali būti skaičiuojamas nuo 2022 m. gruodžio 2 d. (apelianto prisijungimo prie Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamos civilinės bylos Nr. e2-3322-855/2022), kadangi nėra įmanoma iš karto susipažinti su Tvarka, kurios apimtis didelė, atkreipė dėmesį, kad nurodytoje byloje nebuvo pateiktas 2023 m. gegužės 23 d. valdybos protokolas Nr. V-195, jis buvo pateiktas tik šioje nagrinėjamoje byloje, taip pat ieškovas buvo kreipęsis dėl ikiteisminio tyrimo pradėjo dėl galimo turto prievartavimo ir dokumentų klastojimo (Protokolo), o gavęs Vilniaus apygardos teismo nutartį ikiteisminio tyrimo byloje Nr. IBPS-V-749869-23, kuria buvo atmestas ieškovo skundas, kuriuo buvo skundžiamas atsisakymas pradėti ikiteisminį tyrimą, nedelsdamas kreipėsi į teismą su ieškiniu.

49. Kadangi ieškinio senaties pabaiga reiškia teisės į pažeistos teisės gynimą pabaigą, kiekvienu atveju yra svarbu nustatyti, kada šis terminas prasideda. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatytą reikalavimą, ieškinio senaties termino eigos pradžia apibrėžiama ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistas teises tik žinodamas, kad šios yra pažeistos; teisės pažeidimo ir sužinojimo apie jį momentas gali sutapti, bet gali ir nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau, tačiau pastarąją aplinkybę jis turi įrodyti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-212-403/2022 34 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

50. Kasacinio teismo taip pat yra išaiškinta, kad vidinis teisės pažeidimo suvokimas tiesiogiai susijęs su pačiu asmeniu, konkreti diena, kada asmuo sužinojo apie teisės pažeidimą, nustatoma pagal to asmens nurodymą ir savo teiginiams, kada sužinojo apie teisės pažeidimą, pagrįsti ieškovas turi pateikti įrodymus (CPK 178 straipsnis). Tačiau teismas negali apsiriboti vien tik ieškovo paaiškinimu ir tais atvejais, kai atsakovas ginasi ieškinio senaties terminu, o ieškovas tvirtina, jog apie savo subjektinės teisės pažeidimą sužinojo ne paties pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai ir jo nurodytas kokias nors aplinkybes reikia vertinti pagal kitų byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis). Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pačioms aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, jog jo teisė pažeista. Taigi, subjektyvusis sužinojimo apie tam tikrą įvykį, su kuriuo ieškovas sieja savo teisių pažeidimą, momentas nustatomas kiekvienu atveju individualiai įvertinant ne tik ieškovo teiginius apie tam tikrą sužinojimo laiką ir aplinkybes, tačiau taip pat taikant protingo, rūpestingo bei atidaus asmens standartą ir tiriant, ar apie nurodomą įvykį tokį standartą atitinkantis asmuo turėjo (galėjo) sužinoti anksčiau. Nustatant šias aplinkybes taip pat būtina atsižvelgti ir į konkretaus ieškovo charakteristiką – patirtį, išsilavinimą, galimybes ir pan. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-117-695/2019 22 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

51. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) ir byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad atsakovė BKBKU „Vilniaus kreditas“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovų I. A., V. D., L. V., K. V., Č. O., L .L., L. P., D. A. 495 447,45 Eur žalos, sukeltos pertvarkant UAB „Difera“ paskolos sutartį Nr. P12-037, atlyginimo (civilinė byla Nr. e2-1284-855/2023, buvęs bylos Nr. e2-3322-855/2022). Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad ieškovas su byla susipažino 2022 m. gruodžio 2 d., t. y. nuo šio momento ieškovas sužinojo apie Tvarką, kurios pagrindu ir buvo prašoma priteisti iš ieškovo, kaip stebėtojų tarybos nario, žalą, pertvarkant UAB „Difera“ paskolą. Ieškovas nurodo, kad objektyviai neįmanoma susipažinti su tokia apimtimi dokumentų, pateiktų civilinėje byloje Nr. e2-1284-855/2023. Tačiau vertinant šiuos apelianto argumentus, būtina įvertinti individualias ieškovo galimybes suvokti savo subjektinių teisių pažeidimą. Šiuo atveju nustatyta, kad apeliantas yra advokatas, aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą turintis asmuo, remiantis viešais duomenimis, ieškovas advokatu dirba nuo 2005 m. liepos 1 d., taigi turi ilgametę patirtį, tokiam asmeniui keliami aukštesni nei vidutiniai atidumo, protingumo ir rūpestingumo standartai, todėl darytina išvada, kad jis turėjo (galėjo) sužinoti apie savo subjektinės teisės pažeidimą būtent 2022 m. gruodžio 2 d.

53. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tai, jog ieškovas pirmiau kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo dėl galimo turto prievartavimo ir Protokolo klastojimo, o tik po to pareiškė ieškinį teisme dėl Tvarkos punktų pripažinimo negaliojančiais ir kaip išvestinio reikalavimo – Protokolo pripažinimo negaliojančiu, nestabdo ieškinio senaties termino skaičiavimo. CK 1.129, 1.130 straipsniuose įtvirtintas baigtinis sąrašas aplinkybių, kurioms esant ieškinio senaties termino eiga nutrūksta arba yra sustabdoma, kreipimasis dėl ikiteisminio pradėjimo nėra viena iš tokių aplinkybių. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad ikiteisminiame tyrime Nr. IBPS-V-749869-23 nebuvo vertinama Tvarka, todėl net ir pradėjus ikiteisminį tyrimą pagal K. Virbicko pareiškimą dėl dokumentų klastojimo, ši aplinkybė neturėtų jokios įtakos, sprendžiant dėl ieškinio senaties termino taikymo byloje, kurioje ginčijama Tvarka.

54. Paminėtina ir tai, kad yra labai tikėtina, jog ieškovas apie Tvarkos egzistavimą žinojo ir anksčiau, nei atsakovė kreipėsi į teismą dėl žalos priteisimo iš ieškovo, kaip Unijos stebėtojų tarybos nario. Tokiai išvadai susiformuoti leidžia kelios aplinkybės. Pirmiausia paminėtina, kad KUĮ (redakcija galiojusi nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 5 d.) 27 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta stebėtojų tarybos kompetencija: kontroliuoja, kaip paskolų komitetas, valdyba ir administracijos vadovas vykdo visuotinio narių susirinkimo nutarimus (1 punktas); vertina kredito unijos, jos valdybos, paskolų komiteto, vidaus audito tarnybos veiklą (2 punktas); įspėja kredito unijos valdybą, paskolų komitetą ir administracijos vadovą, kad nedelsiant pašalintų veiklos kredito unijoje pažeidimus (4 punktas). Kiekvienas kredito unijos stebėtojų tarybos narys privalo imtis visų galimų priemonių, kad stebėtojų taryba spręstų jos kompetencijai priskirtus klausimus ir kad sprendimai atitiktų teisės aktų nustatytus reikalavimus, taip pat vykdyti kitų įstatymų nustatytas pareigas (KUĮ 27 straipsnio 5 dalis (redakcija galiojusi nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 5 d.)). Šios įstatymo nuostatos atkartojamos Unijos įstatuose. Ieškovas yra advokatas ir neabejotina, kad turėjo būti susipažinęs tiek su įstatymo, tiek su Unijos įstatų nuostatomis laikotarpiu, kai buvo Unijos stebėtojų tarybos narys. Byloje atsakovė pateikė 2013 m. birželio 20 d., 2013 m. liepos 16 d., 2013 m. rugpjūčio 12 d., 2013 m. rugsėjo 16 d. stebėtojų tarybos posėdžio protokolus. Šiuose posėdžiuose buvo sprendžiama dėl paskolų suteikimo, juose dalyvavo ir protokolus pasirašė ieškovas. Taigi ieškovas, būdamas Unijos stebėtojų tarybos nariu, ne vieną kartą sprendė paskolų išdavimo klausimus, tačiau jokių klausimų dėl stebėtojų tarybos kompetencijos spręsti tokius klausimus nekėlė, nors turėjo pareigą imtis priemonių, kad stebėtojų taryba spręstų tik jos kompetencijai priskirtus klausimus (KUĮ 27 straipsnio 5 dalis). Ginčyti Tvarkos punktus, nustatančius pareigą stebėtojų tarybai spręsti paskolų klausimus, viršijančius 500 000 Lt, ieškovas nusprendė tik po to, kai gavo iš atsakovės ieškinį dėl žalos atlyginimo. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas yra advokatas, jam yra keliami didesni atidumo ir rūpestingumo standartai nei vidutiniam asmeniui, jis jau tuo laikotarpiu, kai kolegialiai priiminėjo sprendimus dėl paskolų išdavimo, pertvarkymo, galėjo suvokti, kad tokia, kaip jis pats nurodo, funkcija galimai nėra stebėtojų tarybai priskirta, galėjo aiškintis, kokiu teisiniu pagrindu priima tokius sprendimus, tačiau to nedarė, Tvarkos nekvestionavo, nors faktiškai priimant sprendimus šia Tvarka ir vadovavosi, dėl ko darytina išvada, kad turėjo žinoti apie priimtą Tvarką.

55. Nepaisant to, kad, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, ieškovas žinojo (turėjo žinoti) apie Tvarką anksčiau nei jis nurodo, visgi įvertinęs 51-53 punktuose nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas ieškovui palankiausiu būdu sprendžia, kad ieškovas praleido CK 2.82 straipsnio 4 dalyje ir CK 1.125 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą trijų mėnesių ieškinio senaties terminą, kadangi 2022 m. gruodžio 2 d. neginčijamai sužinojęs apie Tvarką, ieškinį pareiškė tik 2023 m. balandžio 7 d., t. y. po ieškinio senaties termino pabaigos – 2023 m. kovo 2 d. Nors pirmosios instancijos teismas taikė netinkamą teisės normą, nustatančią ieškinio senaties terminą, tačiau tinkamai nustatė ieškinio senaties termino pradžios momentą bei faktą, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas.

56. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybių, trukdžiusių pateikti ieškinį ir poreikio atnaujinti nežymiai praleistą senaties terminą. Pažymėtina, kad ieškovas konkrečiai apeliaciniame skunde taip ir nenurodė, kokios svarbios priežastys lėmė termino praleidimą.

57. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.

58. Ieškinio senaties termino atnaujinimą reglamentuojančiose teisės normose nenustatyta aplinkybių, kurios laikytinos svarbiomis praleistam terminui atnaujinti, sąrašo; taip pat neįvardyta kriterijų, kuriais remdamasis teismas turėtų spręsti dėl tokių aplinkybių pripažinimo svarbiomis termino praleidimo priežastimis. Teismas, spręsdamas svarbių priežasčių konstatavimo klausimą, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgti į ieškinio senaties instituto esmę ir jo paskirtį, ginčo esmę, šalių elgesį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Kiekvienu atveju turi būti taikomi ne vidutiniai, o individualūs elgesio standartai dėl bylos šalių, dėl kurių sprendžiamas praleisto ieškinio senaties termino priežasčių svarbos įvertinimo klausimas. Praleisto termino atnaujinimo klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes, į subjektyviųjų (asmens sugebėjimas įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, šalių elgesys ir pan.) ir objektyviųjų (siekiama apginti vertybė, asmens amžius, išsilavinimas ir pan.) kriterijų visumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-142-916/2020 28 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

59. Ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, nes civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, kad, suėjus įstatymo nustatytam terminui, jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių savo pažeistoms teisėms operatyviai ir tinkamai ginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-823/2022).

60. Pirmiausia paminėtina, kad apeliantas nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino senaties termino atnaujinimo galimybės, kadangi skundžiamame sprendime aiškiai nurodyta, kad nėra pagrindo atnaujinti senaties terminą. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovo nurodomos aplinkybės, t. y. kad kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo dėl Protokolo klastojimo, kad nebuvo ekonomiška pradėti du procesus dėl to paties dalyko, kad buvo didelė procesinių dokumentų, pateiktų civilinėje byloje Nr. e2-1284-855/2023, apimtis, kad Valdybos sprendimo protokolas Nr. V-195 gautas tik šioje byloje, - negali būti laikomos svarbiomis priežastimis atnaujinti praleistą senaties terminą. Tokia išvada darytina, atsižvelgiant į subjektyvias ir objektyvias aplinkybes, t. y. ieškovas turi teisinį išsilavinimą, yra advokatas, neabejotina, kad sugebėjo laiku įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, kas matyti ir iš 2022 m. gruodžio 16 d. pateikto atsiliepimą į BKBKU „Vilniaus Kreditas“ ieškinį civilinėje byloje Nr. e2-1284-855/2023. Kreipimasis dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo negali būti laikoma svarbia priežastimi, kadangi kaip jau minėta, ikiteisminiame tyrime nebuvo vertinama Tvarka, kuri yra šios nagrinėjamos bylos ginčo objektas, o Protokolo panaikinamas yra tik išvestinis reikalavimas, todėl apelianto argumentai dėl dviejų procesų ir galimo neekonomiškumo, atmestini kaip nepagrįsti. Ieškovui įstatymai leidžia pasirinkti, kokį savo pažeistų teisių gynimo būdą taikyti, tačiau gindamas savo teises asmuo privalo laikytis įstatymuose nustatytų terminų. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nurodė, kad vien civilinėje byloje Nr. e2-3322-855/2022 esančių dokumentų ar ieškinio priedų didelis kiekis negali būti laikoma svarbia priežastimi praleisti ieškinio senaties terminą.

61. Kadangi ieškovas praleido trijų mėnesių ieškinio senaties terminą pareikšti ieškinį dėl Unijos Tvarkos 16, 124.2, 125 ir 222 punktų pripažinimo negaliojančiais ir kredito unijos „Vilniaus kreditas“ 2013 m. rugsėjo 27 d. stebėtojų tarybos posėdžio protokolo pripažinimo negaliojančiu, todėl esant atsakovės prašymui taikyti ieškinio senatį, ir nesant pagrindų atnaujinti praleistą terminą, ieškovės ieškinys pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo atmestas (CK 1.125 straipsnio 4 dalis, 1. 131 straipsnio 1 dalis, 2.82 straipsnio 4 dalis).

Dėl procesinės teisės pažeidimų, priimant sprendimą pirmosios instancijos teisme

62. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu yra neatsakyta į esminius bylos faktinius ir teisinius aspektus, sprendimas nemotyvuotas, netinkamai įvertinti įrodymai.

63. CPK 329 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Šiuo atveju byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tuomet, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas (CPK 338 straipsnis).

64. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 straipsnis). Šie reikalavimai taikytini visų instancijų teismų priimamiems sprendimams ir yra susiję su įstatymu pavesta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 270 straipsnis). CPK 270 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad pirmosios instancijos sprendime turi būti teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas; argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai.

65. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad motyvuojamoji teismo sprendimo (nutarties) dalis yra pati svarbiausia, todėl jei teismo sprendimas (nutartis) yra be motyvų (sutrumpintų motyvų), tai pripažįstama absoliučiu teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas), t. y. esminiu procesiniu pažeidimu, lemiančiu besąlyginį, su galima šio pažeidimo įtaka bylos rezultatui papildomai nesietiną, priimto teismo procesinio sprendimo negaliojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-26-611/2019, 26 punktas). Kartu kasacinio teismo praktikoje atkreiptas dėmesys į tai, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015).

66. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad jame yra nustatytos esminės bylai reikšmingos aplinkybės, išdėstyti motyvai, susiję su valdymo organų sprendimų pripažinimu negaliojančiais, Tvarkos prieštaravimo imperatyvioms Kredito unijų įstatymo nuostatoms, dėl stebėtojų tarybos teisės priimti kredito unijos valdymo organams priskirtų sprendimų dėl reikšmingų paskolų suteikimo, dėl Unijos valdybos teisės Tvarkoje nustatyti jokių funkcijų stebėtojų tarybai, Tvarkos prieštaravimo Unijos įstatams, Tvarkos prieštaravimo protingumo ir sąžiningumo principams, Unijos 2013 m. rugsėjo 27 d. stebėtojų tarybos posėdžio protokolo pripažinimo negaliojančiu, ieškovo teisės reikšti ieškinį ir ieškinio senaties. Dėl to, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas aptarė ir įvertino esminius ginčo šalių argumentus bei jų pateiktus įrodymus, dėl jų teisiškai pasisakė ir išdėstė savo išvadas, nors nėra pasisakyta dėl visų šalių argumentų, tačiau byla buvo išspręsta teisingai, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas nemotyvuotas. Be to, paminėtina, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis negali būti suprantama kaip reikalaujanti detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 16034/90).

67. Pasisakydamas dėl įrodymų vertinimo, kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, jog teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-701/2021, 80 punktas).

68. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad vien tai, jog byloje dalyvaujantis asmuo nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, juos interpretuoja kitaip, nesutinka su teismo išvadomis, nesudaro pagrindo konstatuoti įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-179-469/2022, 53 punktas).

69. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas vertino Kredito unijų asociacijos bei Lietuvos Banko raštą. Nors išsamiai nebuvo pasisakyta, tačiau negalima daryti išvados, kad šių įrodymų teismas įrodymų visete nevertino. Nors Lietuvos banko Bankų ir draudimo priežiūros departamento 2023 m. balandžio 27 d. raštas yra oficialus, tačiau kaip nurodyta, jame tik pateikta nuomonė, ši institucija negali vertinti unijos vidinių teisės aktų nuostatų atitikimo teisės aktams. Nors pirmosios instancijos teismas sprendimo 25 punkte netiksliai išdėstė išvadą teikiančios institucijos - Lietuvos banko argumentus, tačiau toks netikslumas nereiškia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo daryti išvadai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo, rungimosi ir nepriklausomumo principus.

Dėl bylos baigties

70. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino faktines aplinkybes, teismų praktiką ir teisės aktus, todėl atmesdamas ieškovės ieškinį, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti ar pakeisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

71. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.). Todėl į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakius, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

72. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis).

73. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo apeliacinis skundas atmestas, iš jo priteistinas atsakovės apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, t. y. 1210 Eur (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Palikti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. spalio 18 d. sprendimą nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo K. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini), atsakovės likviduojamos dėl bankroto kooperatinės bendrovės Kredito unija „Vilniaus kreditas“, juridinio asmens kodas 302586230, naudai 1 210,00 Eur (vieną tūkstantį du šimtus dešimt eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti.