Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aldonos Tilindienės ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų R. K. ir I. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2024 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Fruitė“ ieškinį atsakovams R. K., I. K., trečiajam asmeniui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu ir žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė likviduojama dėl bankroto uždaroji akcinė bendrovė (toliau – LUAB) „Fruitė“ (toliau – ir bendrovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurio reikalavimus patikslinusi, prašė pripažinti ieškovės bankrotą tyčiniu, priteisti ieškovei iš atsakovų solidariai 302 318,91 Eur žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2022 m. gruodžio 21 d. nutartimi jai iškelta bankroto byla, atsakovė I. K. nuo įmonės įsteigimo 2009 metais buvo jos akcininkė ir direktorė, atsakovas R. K. nuo 2010 metų vadovavo įmonei pagal prokūrą, o 2021 m. rugsėjo 27 d. buvo paskirtas ieškovės direktoriumi. Pagal finansinės atskaitomybės dokumentus bendrovė nemokia tapo dar 2020 metais, tačiau bankroto bylos iškėlimas nebuvo inicijuojamas. Nuo 2022 m. sausio mėn. nebuvo vedama ieškovės buhalterinė apskaita. Be to, 2021 m. gruodžio 31 d. duomenimis sudarytas balansas neatitinka tikrovės, į turto sudėtį įtraukti nardymo kostiumas ir trys televizoriai, kurie nenaudotini įmonės veikloje, dirbtinai padidintos įmonės ilgalaikio turto ir debitorinių įsipareigojimų sumos. Kai kuri kompiuterinė įranga, įsigyta 2020 metais, balanse nurodyta aiškiai per maža verte, o vertingas turtas (telefonas iPhone 12ProMax 128, telefonas iPhone 12 64, telefonas Samsung S21Ultra 256, skaitytuvas Zebra LI4278) buvo apskaitytas pradine įsigijimo kaina, kurią sudarė pirmoji įmoka išperkant daiktus periodiniais mokėjimais. Prieš bankroto bylos iškėlimą įmonės vardu sudaryti nenaudingi sandoriai, automobilį Infiniti FX-30D, kurio vertė rinkoje buvo apie 12 000 Eur, 2021 m. spalio 15 d. perleidus atsakovui R. K. už 1 815 Eur, 2021 m. gegužės 18 d. už 11 000 Eur įsigytą automobilį Iveco Daily po metų (2022 m. gegužės 10 d.) perleidus už 4 000 Eur. Nors ieškovė turėjo ilgalaikio turto, ne visas turtas buvo perduotas nemokumo administratorei. Paskutiniais metais prieš bankroto bylos iškėlimą sudaryti sandoriai su susijusiomis įmonėmis – 2014 metais Lenkijoje registruota Remifruit Sp. Z.O.O., kurią kontroliuoja atsakovas R. K. ir jo sūnus E. K., taip pat 2016 metais įregistruota uždarąja akcine bendrove (toliau – UAB) „Tutas“, kurios direktorius yra E. K.. 2021 – 2022 metais beveik visa ieškovės apyvarta buvo su Remifruit Sp. Z.O.O., atsiskaitymas vykdytas grynaisiais arba tarpusavio įskaitymu, administratorei neperduoti sandorius patvirtinantys dokumentai, tik pirkimų sąskaitos deklaruotos Valstybinėje mokesčių inspekcijoje prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI). 2022 metais buhalterinėje apskaitoje fiksuoti prekių grąžinimai, skolų sudengimai, tačiau nėra pirminių finansines operacijas patvirtinančių dokumentų.

3. Ieškovė pažymėjo, kad prieš pat bankroto bylos iškėlimą (2022 metais) visas vertingas įmonės turtas už 21 624,91 Eur parduotas UAB „Tutas“. Nors kaina artima tai, už kurią turtas įsigytas, įranga buvo būtina veiklai vykdyti, kas leidžia daryti išvadą, kad buvo perleista įmonės veikla. Šią aplinkybę patvirtina ir faktas, kad UAB „Tutas“ perėmė ieškovės prekybines patalpas su prievolėmis pagal nuomos sutartį. Be to, 2022 m. ieškovė pardavė UAB „Tutas“ prekių už 194 752 Eur, tačiau už šias prekes UAB „Tutas“ per atskaitingą asmenį R. K. apmokėjo LUAB „Fruitė“ tik dalį sumos, nė viena įmonė į valstybės biudžetą nesumokėjo PVM. Ieškovės teigimu, tyčinį bankroto pobūdį patvirtina savalaikis nesikreipimas dėl bankroto bylos iškėlimo, aplaidžiai vesta buhalterinė apskaita, įmonės turto naudojimas asmeninėms reikmėms, turto neperdavimas administratorei, įmonei nenaudingas turto perleidimas, sandorių su susijusiais asmenimis, kurių neįmanoma patikrinti, sudarymas, turto perkėlimas į kitą juridinį asmenį.

4. Reikalaujamą turtinę žalą ieškovė sieja su bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų, kurių nebus galimybės patenkinti, suma. Kadangi įmonė buvo šeimos verslas, abiejų atsakovų atžvilgiu taikytina solidari atsakomybė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Kauno apygardos teismas 2024 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu LUAB „Fruitė“ bankrotą pripažino tyčiniu ir nustatė, kad už LUAB „Fruitė“ tyčinį bankrotą atsakingi atsakovai R. K. ir I. K.. Teismas priteisė ieškovei LUAB „Fruitė“: iš atsakovų R. K. ir I. K. solidariai 40 000 Eur žalos atlyginimą; iš atsakovo R. K. 156 684,32 Eur žalos atlyginimą; iš atsakovės I. K. 133 Eur atstovavimo išlaidas; iš atsakovo R. K. 1 197 Eur atstovavimo išlaidas. Teismas taip pat priteisė valstybei iš atsakovės I. K. 245 Eur žyminį mokestį ir 0,93 Eur pašto išlaidas; iš atsakovo R. K. 2 205 Eur žyminį mokestį ir 8,37 Eur pašto išlaidas. Teismas į bylą pateiktus su atsakovų sveikatos būkle susijusius duomenis (atsakovų atsiliepimo į ieškinį 4–10, 14 priedus, atsakovų atstovės 2024 m. rugpjūčio 1 d. pateiktą medicininį dokumentą) pripažino nevieša bylos medžiaga.

5. Teismas nustatė, kad ieškovė nemokia tapo ir įmonės vadovo pareiga inicijuoti nemokumo procesą kilo 2020 m. gruodžio 31 d.

6. Teismas pažymėjo, kad pandemijos įtaka ieškovės veiklai ir finansinei padėčiai nebuvo ginčijama. Tačiau pandemijos faktas neatleido įmonės vadovų nuo pareigos esant įstatyme įtvirtintoms sąlygoms inicijuoti bankroto procedūras, tik kurį laiką buvo sustabdyti ikiteisminės procedūros terminai (Lietuvos Respublikos naujojo koronaviruso (COVID-19) sukeltų pasekmių poveikio Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo taikymui įstatymo 2 straipsnis). Teismas pabrėžė, kad, net jeigu 2020 metais galiojęs išimtinis reglamentavimas ir galėjo turėti įtakos įmonei vadovavusių asmenų veiksmams, tai nepateisina jų elgesio neinicijuojant ieškovei nemokumo procedūrų 2021 ir 2022 metais.

7. Teismas nustatė, kad bendrovė, turėdama žymių įsiskolinimų VMI, gaudama pajamas ir vykdydama atsiskaitymus, prioritetą teikė kitiems kreditoriams. Tai tęsėsi net ir po to, kai atsakovė I. K. buvo nubausta už atsiskaitymo eiliškumo pažeidimus. Teismas pažymėjo, kad tarp subjektų, su kuriais buvo atsiskaitoma, dominuoja su atsakovu R. K. susiję asmenys (Remifruit Sp. Z.O.O. bei E. K.). 2022 m. rugpjūčio 29 d. VMI operatyvaus patikrinimo pažymoje konstatuota, kad ieškovei taikytos mokestinės pagalbos priemonės dėl Covid-19 pandemijos, tačiau ji tinkamai nevykdė mokestinės paskolos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, formavosi nauja mokestinė nepriemoka, buvo vykdomas priverstinis išieškojimas, dėl ko buvo apribotos galimybės naudotis banko sąskaitomis, visgi tuo metu žymūs mokėjimai vykdyti iš bendrovės kasos (bendra iš kasos tikrintu laikotarpiu išmokėta suma – 451 739,52 Eur). Teismas įvertino, kad atsiskaitymo eiliškumo pažeidimai buvo tyčiniai ir turėjo esminės reikšmės formuojantis situacijai, kai didelės apimties aukštesnės eilės kreditorinis reikalavimas liko nepatenkintas.

8. Teismas nustatė akivaizdžius neatitikimus tarp sąskaitose pateikiamų duomenų ir atsakovų įrodinėjamų aplinkybių: 1) trys kreditinės sąskaitos išrašytos 2021 m. sausio 10 d. (KRED20210106, KRED20210107, KRED20210108), nors su jomis pridedamos sąskaitos dėl uogų pardavimo išrašytos vėlesnėmis datomis (2021 m. balandžio – gegužės mėn.), kas neatitinka atsakovų paaiškinimų, kad pradinėje sąskaitoje nurodyta kliento turtinė prievolė vėliau išrašoma kreditine sąskaita buvo koreguojama atsižvelgiant į faktinę situaciją; 2) kita grupė sąskaitų (KRED20210109, KRED20210110, KRED20210111, KRED20210112, KRED20210113, KRED20210114) išrašytos ta pačia data – 2022 m. kovo 10 d., kai pradinių sąskaitų datos nurodomos 2021 m. gegužės – birželio mėn., t. y. atsakovai įrodinėjo, kad 2021 m. viduryje išrašytų sąskaitų pagrindu įvyko prekių pardavimas, buvo fiksuojama kliento pareiga atsiskaityti už prekes, o kainos koregavimas dėl pasikeitusios situacijos rinkoje ar dalies produkcijos sugedimo transportavimo metu įvyko praėjus beveik metams (2022 m. kovo mėn.); 3) sąskaita – faktūra Nr. KRED20210115 išrašyta 2023 m. vasario 20 d., kai jau buvo įsiteisėjusi nutartis dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo ir sąskaitą pasirašęs atsakovas R. K. buvo netekęs savo įgaliojimų; 4) nors atsakovai akcentavo, kad tokio pobūdžio kreditinių sąskaitų išrašymas buvo sudėtinė jų vykdyto verslo dalis, pateiktų sąskaitų numeracija (nuo KRED20210106 iki KRED20210115) teismui leido daryti išvadą, jog per ilgesnį nei dveji metai laikotarpį nuo 2021 m. sausio 10 d. iki 2023 m. vasario 20 d. buvo išrašytos tik minėtos dešimt kreditinių sąskaitų ir tik santykiuose su paties atsakovo R. K. valdoma ieškovės kliente; 5) atsakovas R. K. atstovavo tiek ieškovę, tiek ir jos klientę Remifruit Sp.Z.O.O., kas, kreditinėms sąskaitoms esant nedeklaruotoms VMI, teismui kėlė papildomų abejonių pateiktų dokumentų autentiškumo, jų surašymo aplinkybių.

9. Teismas nurodė, kad net jeigu ieškovės vykdyta veikla ir pasižymėjo specifika, susijusia su parduodamos produkcijos kainų koregavimu po pradinės sąskaitos išrašymo, vien atsakovo R. K. pasirašytos sąskaitos, kurių autentiškumo ir išrašymo aplinkybių nėra galimybės patikrinti, neleidžia spręsti, kad būtent tokia situacija susiklostė ir su debitore Remifruit Sp.Z.O.O, t. y., jog aptartos kreditinės sąskaitos buvo išrašytos realiems sutartinės kainos pokyčiams fiksuoti, o ne atsakovui siekiant koreguoti buhalterinius duomenis jo valdomos Lenkijoje įsteigtos įmonės naudai nemokios ieškovės sąskaita. Teismas įvertino, kad atsakovų įrodinėjamos aplinkybės atskleidžia aiškiai netinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą, kai dokumentai, kuriais koreguojamos debitorinių įsipareigojimų sumos, buvo išrašomi ne iš karto po prekių pagal pradinę sąskaitą pristatymo, tokiu būdu užfiksuojant realią padėtį, bet po tam tikro laiko, galimai sąmoningai įtakojant ieškovės rodiklius finansinės atskaitomybės dokumentuose.

10. Teismas įvertino, kad finansinės atskaitomybės dokumentuose galėjo būti užfiksuota geresnė nei faktinė ieškovės turtinė padėtis ir tai leidžia konstatuoti netinkamą ieškovės finansinės apskaitos tvarkymą bei nesudaro galimybės daryti vienareikšmiškos išvados dėl to, kokiu turtu iš tikrųjų disponavo įmonė, nustatyti administratoriui neperduoto turto apimtis, buvimo vietą bei jo neperdavimo priežastis, o kartu ir tai, ar nebuvo galimybių tokį turtą panaudoti atsiskaitant su kreditoriais.

11. Teismas iš nemokumo administratoriaus 2024 m. rugpjūčio 2 d. teismui pateiktų buhalterinės pažymos, apyvartos žiniaraščio ir skolų žurnalo nustatė, kad tarpusavio santykiuose UAB „Tutas“ ji buvo ieškovės skolininkė, 2022 m. rugsėjo mėn. skola siekė beveik 80 000 Eur, paskutiniai mokėjimai, kuriais padengta 26 556,50 Eur skolos dalis, atlikti 2022 m. gruodžio 30 d., t. y. jau po nutarties dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo priėmimo, būtent mokėjimais, kuriais vietoj skolos grąžinimo buvo padengiami ieškovės įsipareigojimai, įskaitant prekybinės erdvės nuomotojui. Teismas konstatavo, kad toks sprendimas UAB „Tutas“ sukūrė sąlygas perimti vieną iš ieškovės veiklos krypčių. Kita vertus, juo buvo užkirsta galimybė nemokios įmonės debitorinius reikalavimus įvykdyti skolos sumą išmokant tiesiogiai ieškovei ir vėliau ją panaudoti atsiskaitymui su kreditoriais pagal teisės aktuose įtvirtintą atsiskaitymų eilę. Teismas įvertino, kad įmonės turtas buvo subjektyviais tikslais panaudotas UAB „Tutas“ ir vieno iš ieškovės kreditorių interesais, pažeidžiant kitų kreditorių teises ir teisėtus interesus.

12. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pasitvirtino ieškovės ir trečiojo asmens įvardinti ieškovės nemokumo pripažinimo tyčiniu pagrindai, įtvirtinti Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 70 straipsnio 1–2 dalyse, todėl teismas ieškovės bankrotą pripažino tyčiniu.

13. Teismas ieškovės bankrotą pripažino tyčiniu dėl abiejų atsakovų kaltės.

14. Teismas pažymėjo, kad ieškovės pareikštas reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo nesietinas su vienu iš sprendimu konstatuotų tyčinio bankroto pagrindų – atsiskaitymų eiliškumo pažeidimais, kadangi šią aplinkybę, kaip tyčinio bankroto pagrindą, nurodė trečiasis asmuo, ieškovas tuo atsakovų veiksmų neteisėtumo ieškinyje negrindė.

15. Teismas pabrėžė, kad konstatuojant netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktą įvardinti tiek konkretūs buhalterinių duomenų apie įmonės turto ir debitorinių reikalavimų sudėtį neatitikimai, tiek abejotini, pirminiais dokumentais nepagrįsti debitorių (pirmiausiai Remifruit Sp. Z.O.O.) prievolių ieškovei sumažinimo faktai, tiek ir pirminių finansinių operacijų dokumentų nepakankamumas, dėl ko nėra galimybių detaliai įvertinti realios ieškovės turtinės padėties, galimybių atsiskaityti su kreditoriais nebuvimo priežasčių.

16. Teismas nustatė, kad atsakovų veiksmai sukūrė situaciją, kuriai esant nebeliko galimybių tęsti veiklą, iš esmės pablogino bendrovės finansinę padėtį, ir lėmė nemokumą, mokestinių prievolių nevykdymą ar netinkamą vykdymą.

17. Teismas įvertino, kad buhalterinės apskaitos tvarkymo ydingumas, kaip neteisėtas veiksmas, yra susijęs priežastiniu ryšiu su ieškovės nemokumo byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų dalimi, apskaičiuojama iš bendros ieškovės nemokumo byloje patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumos (381 179,64 Eur – 24 662,70 Eur = 356 516,94 Eur) atėmus bankroto administratoriaus nurodytą sumą, kuri realizavus turtą bus skiriama šiems reikalavimams patenkinti (356 516,94 Eur – 38 211,89 Eur = 318 305,05 Eur), taip pat kitas sumas (turto trūkumą visiems reikalavimams patenkinti, egzistavusį įmonės nemokumo fiksavimo momentu, bei turtą, kuris nebuvo panaudotas kreditorių reikalavimams tenkinti ne dėl atsakovų kaltės) (318 305,05 Eur – 101 120,32 Eur – 20 500,41 Eur = 196 684,32 Eur).

18. Teismas nurodė, kad ši žalos suma apima ir su kitu ieškovės įrodytu neteisėtu veiksmu – įmonei nenaudingų sandorių sudarymu – susijusias pasekmes, t. y. automobilio Infiniti FX-30D pardavimą už galimai per žemą kainą. Vertindamas neteisėtą veiksmą – įmonės veiklos dalies perleidimą UAB „Tutas“, teismas akcentavo, kad nors įmonės veiklos, susijusios su mažmenine prekyba, perkėlimą į kitą juridinį asmenį ieškovė įvardijo tiek kaip pagrindą bankrotą pripažinti tyčiniu, tiek ir kaip sąlygą taikyti atsakovams civilinę atsakomybę, argumentų, kokia konkrečiai žala dėl to galėjo būti padaryta ieškovei, nebuvo pateikta. Veikla buvo perkelta įmonei esant nemokiai, nemokumo administratorius taip pat patvirtino neįrodinėjantis, kad veiklai vykdyti reikalingas turtas buvo perleistas už per mažą kainą. Net ir UAB „Tutas“ atlikti mokėjimai už ieškovę vienam iš kreditorių neleidžia spręsti dėl papildomos žalos, kurios neapimtų su netinkamu apskaitos tvarkymu susijusios šiuo sprendimu taikomos pasekmės, atsiradimo, kadangi šie veiksmai turėjo įtakos kreditorių sudėčiai, bet ne kreditorinių reikalavimų apimčiai.

19. Teismas nustatė, kad atsakovė I. K. ieškovės vadove buvo nuo įmonės įsteigimo iki 2021 m. rugsėjo 27 d., kai ją vadovo pareigose pakeitė iki tol įmonės vardu prokūros pagrindu veikęs atsakovas R. K.. Nors tiek atsakovai, tiek ir jų atstovė akcentavo, kad atsakovė I. K. buvo tik formali įmonės vadovė, faktiškai ieškovei vadovavo atsakovas R. K., tačiau teismas vertino, kad iš bylos medžiagos daryti tokios išvados nėra pagrindo. Tai, kad atsakovas R. K. ieškovės vardu veikė tiek būdamas vadovu, tiek prokuristu tuo laikotarpiu, kai įmonei vadovavo atsakovė I. K., teismas vertino kaip pagrindą konstatuoti atsakovo R. K. atsakomybę ir už laikotarpius, kai įmonės vadove buvo atsakovė I. K., atliktus neteisėtus veiksmus, įskaitant savalaikį nesikreipimą dėl bankroto bylos iškėlimo ir netinkamą buhalterinės apskaitos vedimą, bet ne kaip pagrindą I. K. atleisti nuo atsakomybės. Teismas nurodė, kad atsakovė, būdama vadove, pati atliko neteisėtus veiksmus (neveikimą) arba sudarė galimybę neteisėtai elgtis prokuristui atsakovui R. K..

20. Atsižvelgdamas į tai, kad 24 mėn. laikotarpiu nuo 2021 m. sausio 1 d. iki nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo atsakovė I. K. įmonei vadovavo tik 9 mėn., kad didesnė pažeidimų dalis buvo fiksuojama 2022 m., kai įmonei vadovavo atsakovas R. K., teismas atsakovę pripažino atsakinga už penktadaliui bendros atlygintinos žalos dydžio artimą 40 000 Eur sumą. Šią sumą iš atsakovų ieškovei teismas priteisė solidariai, o kitą žalos dalį (196 684,32 Eur – 40 000 Eur = 156 684,32 Eur) ieškovei priteisė iš atsakovo R. K..

21. Į bylą teiktus su atsakovų sveikatos būkle susijusius duomenis teismas pripažino nevieša bylos medžiaga.

22. Ieškinį patenkinęs iš dalies, teismas paskirstė ir priteisė iš atsakovų ieškovei bei valstybei patirtas bylinėjimosi išlaidas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

22. Atsakovai R. K. ir I. K. (toliau – ir apeliantai) apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2024 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba Kauno apygardos teismo 2024 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

22.1. Apeliantai nurodo, kad 2024 m. balandžio 8 d. vyko teismo posėdis, kurio bendra trukmė – 3 val. 26 min. Tačiau byloje garso įrašas yra tik 2 val. 16 min. trukmės ir jis nutrūksta. Likusio teismo posėdžio garso įrašo byloje nėra, todėl laikytina, kad nėra ir dalies teismo posėdžio protokolo. Todėl teismo sprendimas naikintinas absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 329 straipsnio 2 dalis 5 punktas).

22.2. Apeliantų teigimu, byloje nėra nė vieno įrodymo, kuris pagrįstų, kad LUAB „Fruitė“ tapo nemoki dėl sąmoningų atsakovų veiksmų, priešingai – bylos medžiaga rodo, jog atsakovai nesiekė bloginti įmonės padėties.

22.3. Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Vyriausybė) 2021 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 499 (įsigaliojusiu nuo 2021 m. liepos 1 d.) pripažintas netekusiu galios Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimas Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ (2021 m. birželio 28 d. nutarimo 1 ir punktai) (toliau – Vyriausybės nutarimai). Tai reiškia, kad Vyriausybė nuo 2021 m. liepos 1 d. atšaukė karantiną. Dėl to atsakovo, kaip vadovo, pareiga kreiptis į teismą bankroto bylos iškėlimo buvo netaikoma net iki 2021 m. spalio 1 d. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė nemokia tapo ir įmonės vadovo pareiga inicijuoti nemokumo procesą kilo 2020 m. gruodžio 31 d. Teismas formaliai vertino įrodymus nuspręsdamas, kad LUAB „Fruitė“ tapo nemoki 2020 m. gruodžio 31 d. ir kad įmonės vadovas nuo šio momento turėjo inicijuoti bankroto bylos iškėlimą. Nenustačius įmonės nemokumo momento, negalima analizuoti buvusio bendrovės vadovo veiksmų ir nustatyti priežastinio ryšio tarp šių veiksmų ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp įmonės nemokumo ir jos būklės pabloginimo (ne)egzistavimo.

22.4. Teismas padarė išvadą, kad atsiskaitymo eiliškumo pažeidimai turėjo esminės reikšmės formuojantis situacijai, kai didelės apimties aukštesnės eilės kreditorinis reikalavimas liko nepatenkintas. Tačiau teismas nevertino aplinkybių, kad VMI ne kartą tenkino LUAB „Fruitė“ prašymus išdėstyti dalimis susidariusį įsiskolinimą biudžetui ir tik paskutiniai prašymai (2022 m. gegužės 9 d. ir 2022 m. rugpjūčio 1 d.) buvo atmesti, kas ir įtakojo bankroto bylos iškėlimą LUAB „Fruitė“. Apeliantai pažymėjo, kad siekdami išsaugoti verslą pirmiausia atsiskaitinėjo su darbuotojais ir tiekėjais.

22.5. Teismas nurodė, koks turtas nebuvo perduotas nemokumo administratoriui, vadinasi, yra nustatytos ir administratoriui neperduoto turto apimtys. Šiuo atveju neegzistuoja nė viena aplinkybė, kuri leistų teigti, kad nemokumo administratoriui nebuvo galimybės nustatyti jam perduoto ar neperduoto turto apimčių.

22.6. LUAB „Fruitė“ apskaitą iki 2022 m. tvarkė buhalterinės apskaitos įmonė. Likusį laikotarpį (mažiau nei vienerius metus) iki bankroto bylos iškėlimo apskaitą LUAB „Fruitė“ vykdė savarankiškai. Byloje nėra duomenų, kad įmonės apskaitos dokumentai yra paslėpti, sunaikinti ar sugadinti.

22.7. Atsakovas R. K., perduodamas įmonės dokumentus nemokumo administratoriui, turėjo pasirūpinti tinkamu tokio fakto įforminimu. Byloje yra įrodymai, kad tuo metu atsakovo psichinė (emocinė) sveikata buvo pakrikusi. Nemokumo administratorius patvirtino, kad žinojo ir aiškiai suprato, jog R. K. buvo psichologiškai palūžęs. Dėl to, jei nemokumo administratoriui ir yra neperduotas vienas ar kitas apskaitos dokumentas, tai nėra ir negali būti laikomas tyčiniu ir (ar) sąmoningu R. K. veiksmu.

22.8. Teismas neteisingai įvertino 2024 m. balandžio 8 d. atsakovo į bylą pateiktus įrodymus – kreditines PVM sąskaitas – faktūras. Nurodytose kreditinėse PVM sąskaitose – faktūrose nėra pažymima, kuri būtent sąskaita yra dengiama. Sąskaitomis – faktūromis Nr. KRED20210106, Nr. KRED20210107 buvo dengiamos sąskaitos už praėjusį laikotarpį ir tai aiškiai matyti nemokumo administratoriui perduotoje apskaitos programoje. Teismas neteisingai nurodė, kad PVM sąskaita – faktūra Nr. KRED20210115 išrašyta 2023 m. vasario 20 d., kai buvo įsiteisėjusi nutartis dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo ir sąskaitą pasirašęs atsakovas R. K. buvo netekęs savo įgaliojimų. Klaida padaryta tik spausdinant sąskaitą, o apskaitos programoje atsispindi tikroji faktinė šios sąskaitos išrašymo data.

22.9. Teismas priėjo neteisingą išvadą, kad sprendimas parduoti turtą neanalizuojant rinkos ir vienašališkai nustatant itin žemą kainą vertintinas kaip subjektyvus veiksmas, galėjęs dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Atsakovas R. K. teismui paaiškino, kaip nustatė transporto priemonių pardavimo kainas – buvo pardavinėjamas vienas itin nudėvėtas automobilis, kuriuo nuolat buvo važinėjama į Lenkiją (Infiniti FX - 30D), o kita transporto priemonė (Iveco Daily) buvo su žymiu variklio gedimu, kurio šalinimas būtų brangiai kainavęs, jis buvo nevažiuojantis – todėl jų kaina ir buvo mažesnė.

22.10. Teismas neteisingai interpretavo 2024 m. birželio 14 d. teismo posėdžio metu R. K. teiktus paaiškinimus, kad įmonė ne vieną kartą keitė savo veiklos pobūdį. LUAB „Fruitė“ visą savo veiklos gyvavimo laiką vykdė tą pačią veiklą – prekiavo vaisiais, uogomis ir daržovėmis. Keitėsi tik priemonės prekybai vykdyti. Elektroninė prekyba atsirado būtent COVID-19 laikotarpiu, kuomet atsakovų sūnus E. K. padėjo R. K. sukurti elektroninę parduotuvę. Šių priemonių keitimas tik pagrindžia, kad atsakovas sąmoningais veiksmais darė viską, jog LUAB „Fruitė“ būtų moki, o iškilus sunkumams mokumas būtų atstatytas.

22.11. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad LUAB „Fruitė“ užsiėmė didmenine prekyba, jos sandėlių plotas buvo daugiau kaip 2 tūkst. kv. m., o UAB „Tutas“ - įmonė turinti kelių kv. m. prekybinį plotą prekybos centre „Akropolis“, per dieną sugeneruojanti apie 700 Eur apyvartą, todėl niekaip negalima lyginti šių dviejų juridinių asmenų ar net laikyti, kad LUAB „Fruitė“ perkėlė savo veiklą į UAB „Tutas“. Nėra pagrindo atsakovų veiksmus kvalifikuoti kaip veiklos perkėlimą į kitą juridinį asmenį JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 5 punkto prasme.

22.12. Apeliantai pažymėjo, kad 2022 m. medicininiai duomenys įrodo, jog atsakovė I. K. ilgą laiką iki kreipimosi į medikus (iki 2022 m.) liguistai piktnaudžiavo alkoholiu, dėl ko ji negalėjo vadovauti įmonei ir priiminėti sprendimų, todėl, net ir pripažinus LUAB „Fruitė“ bankrotą tyčiniu, I. K. negali būti atsakinga už bendrovės tyčinį bankrotą ir jai dėl to neturėtų kilti civilinė atsakomybė.

23. Ieškovė LUAB „Fruitė“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovų apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

23.1. Teismas posėdžio garso įrašo trūkumą ištaisė, į sistemą įkeldamas kitą teismo posėdžio garso įrašą, kurio trukmė yra 3 val. 26 min. Atsižvelgiant į tai, negalima sutikti su apeliantų teiginiu, kad teismo sprendimas naikintinas dėl absoliutaus jo negaliojimo pagrindo – teismo posėdžio protokolo nebuvimo. Teismui ištaisius nurodytą klaidą, tiek bylos šalims, tiek apeliacinės instancijos teismui, nagrinėjančiam bylą, yra užtikrinta galimybė išklausyti ir susipažinti su teismo posėdžio garso įrašu.

23.2. Atsakovai bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu vėlesnio nemokumo momento, nei jis buvo nurodytas ieškovės, neįrodinėjo ir šį klausimą iškėlė tik apeliaciniame skunde. Atsakovai savo pareigos, LUAB „Fruitė“ esant nemokiai, kreiptis į teismą dėl nemokumo bylos iškėlimo neįvykdė nei 2021 metais, nei kažkada vėliau.

23.3. Atsakovas, atlikdamas mokėjimus darbuotojams, tiekėjams, vienas kurių buvo su pačiu atsakovu susijęs juridinis asmuo (Remifruit Sp. Z.O.O.), pažeidė atsiskaitymo eiliškumą. Dėl nurodytos priežasties teismo sprendimo vertinimas, kad šis pažeidimas buvo padarytas, yra nepaneigtas. Atsiskaitymo eiliškumo pažeidimai neabejotinai turėjo esminės reikšmės formuojantis situacijai, kai didelės apimties aukštesnės eilės VMI finansinis reikalavimas liko nepatenkintas ir šis pažeidimas sudaro vieną iš tyčinio bankroto požymių (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punktas).

23.4. Bendrovės LUAB „Fruitė“ apskaita buvo vedama nesilaikant Lietuvos Respublikos finansų apskaitos įstatymo normų ir taisyklių, pirminiai buhalteriniai dokumentai nebuvo laiku suvedami į buhalterinę programą „Pragma“, nors įmonė šią programą yra įsigijusi ir turėjo visas galimybes bei priemones apskaitą vykdyti tinkamai, apskaitoje turtas (jo paskirtis) buvo nurodomas netinkamai, taip pat netinkamai nurodomos ir jo įsigijimo bei likutinės vertės (pakeičiant pavadinimus, dirbtinai sumažinant vertes ir pan.). Netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu, vengimu mokėti mokesčius buvo padaryta žala įmonės kreditoriams. Įmonės dokumentų nesutvarkymu (nuslėpimu, sunaikinimu ir neperdavimu) siekiama nuslėpti įmonės turto iššvaistymą, perdavimą kitai įmonei, veiklos perkėlimą ir įstatymo nuostatas pažeidžiančius atsiskaitymus su pasirinktais kreditoriais.

23.5. Nei byloje, nei apeliaciniame skunde nėra pateikiami objektyvūs duomenys, patvirtinantys atsakovų pasirinktą poziciją dėl buhalterinės apskaitos tvarkymo. Taip ir nebuvo paneigta, ką nustatė ir teismas, kad ieškovės apskaita buvo vedama netinkamai, nuo 2022 m. visiškai nebevedama, o finansinės atskaitomybės dokumentai netikslūs.

23.6. Teismas pagrįstai nusprendė, kad net jeigu ieškovės vykdyta veikla ir pasižymėjo specifika, susijusia su parduodamos produkcijos kainų koregavimu po pradinės sąskaitos išrašymo, vien atsakovo R. K. pasirašytos sąskaitos (kuris atstovavo abu juridinius asmenis), kurių autentiškumo ir išrašymo aplinkybių nėra galimybės patikrinti, neleidžia spręsti, kad būtent tokia situacija susiklostė ir su debitore Remifruit Sp. Z.O.O, t. y., jog aptartos kreditinės sąskaitos buvo išrašytos realiems sutartinės kainos pokyčiams fiksuoti, o ne atsakovui siekiant koreguoti buhalterinius duomenis jo valdomos Lenkijoje įsteigtos įmonės naudai nemokios ieškovės sąskaita. Atsakovų įrodinėjamos aplinkybės atskleidžia aiškiai netinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą, kai dokumentai, kuriais koreguojamos debitorinių įsipareigojimų sumos, buvo išrašomi ne iš karto po prekių pagal pradinę sąskaitą pristatymo, tokiu būdu užfiksuojant realią padėtį, bet po tam tikro laiko, galimai sąmoningai įtakojant ir ieškovės rodiklius finansinės atskaitomybės dokumentuose.

23.7. Bendrovės valdymo organai sudarė nuostolingus, ekonomiškai nenaudingus juridiniam asmeniui sandorius ir priėmė sprendimus, turtą pardavė mažesne nei rinkos kaina, nemažai turto prarado (sunaudojo asmeninėms reikmėms) – šios aplinkybės buvo pakankamos teismui spręsti dėl tyčinio bankroto požymių, įtvirtintų JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose.

23.8. Ieškovė nurodo, kad UAB ,,Tutas”, kurios vadovu yra giminystės ryšiais su atsakovais susijęs asmuo, perėmė veiklai vykdyti reikalingą turtą (šaldymo, svėrimo, etikečių spausdinimo ir kitą įrangą), taip pat perėmė prievoles pagal nebaigtas vykdyti LUAB ,,Fruitė” sutartis (apmokėjo už LUAB ,,Fruitė” tam tikrus kreditorių reikalavimus) bei įsipareigojimus pagal nuomos sutartį tai pačiai veiklai vykdyti nuomojamame plote, galimai ir įsipareigojimus bei teises pagal kitas turėtas ilgalaikes sutartis. Šios aplinkybės atitinka JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytą tyčinio bankroto požymį.

23.9. Atsakovai iš esmės neneigia teismo nustatytų aplinkybių dėl veiklos perkėlimo, tiesiog jie tvirtina, kad ši perleista veiklos dalis yra labai maža ir nereikšminga prieš ieškovės vykdytą didmeninės prekybos veiklą. Tačiau nurodyti argumentai nepanaikina fakto, kad vis tik dalis veiklos buvo perkelta ir ši veiklos dalis paskutiniu įmonės gyvavimo laikotarpiu buvo vienintelė, nešanti pajamas ir turinti perspektyvą generuoti pajamas ateityje.

23.10. Ieškovės teigimu, atsakovai, susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, neprisiėmė kilusių pasekmių, o netinkamais būdais siekė jų išvengti, t. y. nesilaikydami atsiskaitymo eiliškumo, nevesdami tinkamai buhalterinės apskaitos, išimdami bendrovės turtą, perduodami jos sėkmingą veiklos dalį kitam susijusiam juridiniam asmeniui, paliko ieškovę iš esmės be jokio turto, o su dideliais įsipareigojimais ir nudėvėtu, nevertingu turtu, dėl ko galimybės atsiskaityti su kreditoriais yra išnykusios. Atsakovai nesikreipė dėl nemokumo bylos iškėlimo, todėl tyčiniais veiksmais nemokaus juridinio asmens padėtį dar labiau apsunkino ir juridinį asmenį paliko neveikiantį likimo valiai.

23.11. Atsakovė I. K., net jei ir buvo formali vadovė, tokiais savo veiksmais prisiėmė prokuristu paskirto R. K. veiksmų riziką, todėl ir jai tenka atsakomybė už tyčinį bankrotą.

24. Trečiasis asmuo VMI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovų apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

24.1. Trečiasis asmuo nurodo, kad 2024 m. balandžio 8 d. vykusio teismo posėdžio garso įrašas yra elektroninėje byloje. Apeliantai neįrodinėja, kad jo nebuvimas sukliudė jiems gintis bylą nagrinėjant teisme, todėl apeliacinio skundo argumentas dėl CPK 329 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyto absoliutaus skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindo yra nepagrįstas.

24.2. Trečiasis asmuo pažymėjo, kad 2020 m. pabaigoje ieškovės įsipareigojimai (473 844 Eur) viršijo jos turto vertę (404 873 Eur). Šios aplinkybės neginčija ir apeliantai – ieškovė neabejotinai buvo nemoki 2020 m. gruodžio 31 d. pagal vieną iš alternatyvių nemokumo požymių – juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę. Būtent pagal šį požymį ieškovės nemokumo momentą ir nustatė teismas.

24.3. Ieškovės nuosavas kapitalas 2020 metais buvo neigiamas ir sudarė 68 971 Eur. Įvertinus tai, kad ieškovės kapitalo struktūra nebuvo atstatyta į Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) reikalaujamą padėtį, ieškovė privalėjo būti likviduota inicijuojant jai bankroto bylą, tačiau ši pareiga nebuvo įvykdyta.

24.4. Vertinant tai, kad didžiausia dalis mokėjimų buvo atliekama Remifruit Sp. Z.O.O., kyla klausimas, kurį verslą vis tik siekė išsaugoti R. K., LUAB „Fruitė“ ar Remifruit Sp. Z.O.O. VMI vertinimu, prioriteto teikimas atsiskaitymui su paties valdoma įmone, atsiskaitymus atliekant grynaisiais pinigais ir tokiu būdu išvengiant išieškojimo, paneigia apeliacinio skundo teiginį, kad atsiskaitymų eiliškumo pažeidimas buvo atliekamas siekiant sąžiningų tikslų bei siekiant išsaugoti LUAB „Fruitė“ veiklą.

24.5. Teismas pagrįstai nurodė, kad atsakovas R. K. atstovavo tiek ieškovę, tiek jos klientę Remifruit Sp. Z.O.O., kas, kreditinėms sąskaitoms esant nedeklaruotoms VMI, kelia papildomų abejonių dėl teismui pateiktų dokumentų autentiškumo, jų surašymo aplinkybių.

24.6. Aplinkybė, kad R. K. lankosi pas psichologą, nesudaro pagrindo išvadai, jog jis neveikė tyčia, neperduodamas ieškovės nemokumo administratoriui visų ieškovės buhalterinės apskaitos dokumentų.

24.7. Teismas padarė išvadą, kad automobilio Infiniti FX-30D pardavimas R. K. itin žema kaina, ieškovei jau esant nemokiai, yra ieškovei nenaudingas. Apeliantai nepateikė įrodymų, kurie paneigtų nurodytą teismo išvadą dėl automobilio perleidimo sandorio.

24.8. Veiklos perkėlimas į UAB „Tutas“ įvykdytas 2022 metais, t. y. prieš pat bankroto bylos iškėlimą. Byloje nebuvo pateikta duomenų, kad veiklos perkėlimas buvo sąlygotas šios veiklos nuostolingumo, siekiant mažinti ieškovės patiriamus nuostolius. Taigi, veikla buvo perkelta nesant tam ekonominio būtinumo, o tik siekiant išsaugoti šią veiklą jau kitame juridiniame asmenyje. Be to, perleidus UAB „Tutas“ turtą, reikalingą tai veiklai vykdyti, buvo pasirinktas toks atsiskaitymo modelis, pagal kurį atsiskaitymai atlikti dengiant ieškovės skolą už nuomojamą plotą, kurį perėmė UAB „Tutas“ bei dengiant skolas kitiems ieškovės kreditoriams, nesilaikant atsiskaitymų eiliškumo.

24.9. Byloje nėra įrodymų, kad I. K. buvo priklausoma nuo alkoholio tuo metu, kai buvo ieškovės vadove. Taip pat byloje nėra įrodymų, kad dėl turėtos priklausomybės I. K. nebuvo pajėgi atlikti ieškovės vadovės pareigų ir dėl to jai neturėtų kilti civilinė atsakomybė.

24.10. Teismas išsamiai aprašė, kokie apeliantų neteisėti veiksmai lėmė žalos atsiradimą ir nustatė priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Įvertinus tai, kad apeliantai ieškovei vadovavo skirtingu laikotarpiu ir skirtingą laiką, VMI sutinka su teismo parinktu žalos atlyginimo paskirstymu.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl rašytinių paaiškinimų priėmimo, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir bylos ribų

25. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

26. Nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2022 m. gruodžio 21 d. nutartimi ieškovei buvo iškelta bankroto byla. Bylos duomenimis atsakovė I. K. nuo įmonės įsteigimo 2009 metais ėjo direktorės pareigas, buvo ieškovės akcininkė, atsakovas R. K. nuo 2010 metų faktiškai vadovavo įmonei prokūros pagrindu, direktoriumi paskirtas 2021 m. rugsėjo 27 d.

27. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti LUAB „Fruitė“ bankrotą tyčiniu ir už LUAB „Fruitė“ tyčinio bankroto sukėlimą nustatyti atsakingus asmenis – I. K. ir R. K., priteisti ieškovei solidariai iš abiejų atsakovų 302 318,91 Eur žalą ir bylinėjimosi išlaidas.

28. Pirmosios instancijos teismas LUAB „Fruitė“ bankrotą pripažino tyčiniu ir nustatė, kad už LUAB „Fruitė“ tyčinį bankrotą atsakingi atsakovai R. K. ir I. K.. Teismas iš dalies tenkino ieškovės reikalavimą atsakovams dėl žalos atlyginimo bei proporcingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

29. Apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad šiuo atveju nėra bankrotą pripažinimo tyčiniu pagrindų, pirmosios instancijos teismas klaidingai (nepagrįstai) nustatė įmonės nemokumo momentą, be to, be pagrindo už įmonės tyčinį bankrotą atsakingais pripažino abu atsakovus bei taikė jiems solidarią atsakomybę. Apeliantai taip pat teigia, kad šiuo atveju egzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

30. Atsakovai apeliacinės instancijos teismui 2024 m. lapkričio 4 d. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose pakartojo, kad šiuo atveju egzistuoja CPK 329 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintas absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas. Paaiškino, kad sprendimo priėmimo metu ir apeliacinio skundo rengimo metu byloje nebuvo 2024 m. balandžio 8 d. vykusio teismo posėdžio pilnos apimties garso įrašo, t. y. byloje buvo tik 2 val. 16 min. trukmės, o posėdis vyko 3 val. 26 min. 2024 m. balandžio 8 d. vykusio teismo posėdžio garso įrašas pilnos apimties į elektroninę bylą buvo įkeltas tik 2024 m. spalio 24 d., nors apeliacinio skundo padavimo terminas buvo iki 2024 m. rugsėjo 29 d., o pats apeliacinis skundas teisėjo rezoliucija buvo priimtas 2024 m. spalio 8 d. Atsakovų teigimu, pirmosios instancijos teismo posėdžio garso įrašo nebuvimas (pilnos apimties) pažeidžia atsakovų teisę į apeliaciją, nes rengiant apeliacinį skundą nebuvo įmanoma pilnai susipažinti su bylos medžiaga.

31. Pasibaigus atskirojo skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) atskirąjį skundą yra draudžiama (CPK 323 straipsnis). Tačiau šiuo atveju sutiktina su atsakovų nurodomomis aplinkybėmis, kad 2024 m. balandžio 8 d. vykusio teismo posėdžio pilnos apimties garso įrašas į elektroninę bylą buvo įkeltas tik po atsakovų apeliacinio skundo priėmimo – teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis pirmosios instancijos teismas jį įkėlė 2024 m. spalio 23 d. Susiklosčiusi neordinari situacija sudaro pagrindą teisėjų kolegijai padaryti CPK 323 straipsnyje nustatytos bendros taisyklės išimtį ir atsakovų pateiktus papildomus paaiškinimus priimti (CPK 314 straipsnis).

32. CPK 329 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintas absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, kuriuo šiuo atveju remiasi apeliantai, konstatuojamas, kai byloje nėra teismo posėdžio protokolo, kai ji išnagrinėta žodinio proceso tvarka.

33. Pagal CPK 168 straipsnį kiekvienas žodinis bylos nagrinėjimas fiksuojamas teismo posėdžio garso įrašu, išskyrus CPK numatytus atvejus. Teismo posėdžio garso įrašas laikomas teismo posėdžio protokolu ir yra sudedamoji bylos dalis (CPK 168 straipsnio 1 dalis). Reikalavimus garso įrašams, daromiems teismo posėdžio eigai fiksuoti, nustato teisingumo ministras (CPK 168 straipsnio 2 dalis). Dalyvaujantys byloje asmenys turi teisę susipažinti su teismo posėdžio garso įrašu (CPK 168 straipsnio 4 dalis). Kai dėl techninių priežasčių nepavyksta tinkamai užfiksuoti teismo posėdžio ar jo dalies garso įrašu, bylą nagrinėjantis teismas šalies prašymu arba savo iniciatyva priima nutartį pakartoti procesinį veiksmą, kurio nepavyko garso įrašu užfiksuoti. Dalyvaujantiems byloje asmenims apie numatomą pakartoti procesinį veiksmą pranešama kodekso nustatyta tvarka (CPK 168 straipsnio 5 dalis).

34. Šiuo atveju 2024 m. balandžio 8 d. vykęs teismo posėdis buvo tinkamai užfiksuotas ir egzistuoja pilnos apimties šio teismo posėdžio garso įrašas, dėl to kartoti procesinį veiksmą pirmosios instancijos teismas pagrindo neturėjo ir, teisėjų kolegijos vertinimu, tokia situacija nereiškia absoliutaus šioje byloje pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo negaliojimo pagrindo, kadangi teismo posėdžio protokolas (garso įrašas) byloje yra. Tačiau apeliantai teisingai nurodo, kad 2024 m. balandžio 8 d. pirmosios instancijos teismo posėdžio pilnos apimties garso įrašas buvo įkeltas į nagrinėjamą elektroninę bylą tik jau po atsakovų apeliacinio skundo priėmimo. Visgi teisėjų kolegija nesutinka, kad tuo buvo iš esmės pažeistos apeliantų procesinės teisės.

35. Nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad apeliantai nei apeliaciniame skunde, nei pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nenurodo aplinkybių, nepaaiškina ir nepateikia įrodymų, kaip pilnos apimties garso įrašo nebuvimas jiems sutrukdė susipažinti su byloje esančia medžiaga, kokių savo argumentų dėl to jie pagrįsti negalėjo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nei iš karto po 2024 m. balandžio 8 d. teismo posėdžio, nei rengdami apeliacinį skundą dėl 2024 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo apeliantai nesikreipė į pirmosios instancijos teismą su prašymu minėto teismo posėdžio įrašą jiems pateikti (įkelti į elektroninę bylą). Be to, apeliantams teikiant papildomus paaiškinimus apeliacinės instancijos teismui, viso 2024 m. balandžio 8 d. vykusio teismo posėdžio garso įrašas jau buvo į elektroninę bylą įkeltas, tačiau apeliantai ir tuomet nenurodė, kokius jų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu argumentus patvirtina ar paneigia teismo posėdžio garso įrašo dalies, kuri nebuvo įkelta laiku, turinys. Apeliantai tiek skunde, tiek papildomuose paaiškinimuose (kurie, kaip minėta, rengti ir apeliacinės instancijos teismui teikti byloje elektroninėje byloje jau esant pilnam 2024 m. balandžio 8 d. posėdžio garso įrašui) apsiribojo deklaratyviu teiginiu, kad tokia situacija reiškia absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą ir pažeidžia jų teises, nenurodydami kaip konkrečiai teismo posėdžio dalies garso įrašo nebuvimas sukliudė jiems gintis bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ar rengiant apeliacinį skundą (CPK 178 straipsnis).

36. Apibendrindama teisėjų kolegija daro išvadą, kad šioje byloje nenustatyta CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

37. Teisėjų kolegija nenustatė ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

38. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsiskaitymų eiliškumo pažeidimai turėjo esminės reikšmės formuojantis situacijai, kai didelės apimties aukštesnės eilės kreditoriaus reikalavimas liko nepatenkintas, nors ieškovė šiuo aspektu ieškinio negrindė. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas neperžengė nagrinėtos bylos ribų. Pirma, bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia ieškinio dalykas ir faktinis ieškinio pagrindas, taip pat pateiktų atsikirtimų į ieškinį dalykas ir faktinis pagrindas, o šiuo atveju atsiskaitymo eiliškumo pažeidimus, kaip tyčinio bankroto požymį, nurodė ir teismo įvertinti prašė trečiuoju asmeniu byloje dalyvaujanti ieškovės kreditorė VMI. Be to, teisėjų kolegija pastebi, kad dėl nemokumo procese sprendžiamų klausimų reikšmės, jų sudėtingumo, poveikio ekonominiams ir socialiniams santykiams teismas turi būti aktyvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-26-313/2023, 42 punktas), todėl pagrįstai, esant byloje faktiniams duomenims apie šio požymio egzistavimą, jį įvertino, spręsdamas dėl LUAB „Fruitė“ privedimo prie bankroto tyčia. Antra, su šiuo tyčinio bankroto požymiu susijusios aplinkybės buvo pirmosios instancijos teismo nagrinėjamos, atsakovai turėjo galimybę dėl jų pasisakyti, taigi aplinkybė, jog teismas jomis rėmėsi, priimdamas sprendimą dėl tyčinio bankroto, jiems nebuvo siurprizas. Galiausiai pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog atsakovų padaryti atsiskaitymo eiliškumo pažeidimai, kartu su kitais tyčinio bankroto požymiais – nebuvo tinkamai vedama bendrovės apskaita, pažeistas atsiskaitymų eiliškumas, sudaryti įmonei nenaudingi sandoriai, įmonės veikla perkelta į kitą susijusią įmonę, sąlygojo bendrovės privedimą prie bankroto tyčia, sprendimo 47 punkte pažymėjo, kad dėl to, jog nemokumo administratorius tarp ieškinio reikalavimo pagrindų atsiskaitymų eiliškumo pažeidimų neįvardijo, reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo su tuo nesietinas.

39. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo LUAB „Fruitė“ bankrotas pripažintas tyčiniu, konstatuojant, kad už bendrovės tyčinį bankrotą atsakingi atsakovai bei iš jų ieškovei priteista žala, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

40. Apeliacijos ribas sąlygoja apeliantų skunde suformuluotas reikalavimas ir jo faktinis pagrindas. Nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis, apeliantai kvestionuoja teismo nustatytą įmonės nemokumo momentą, tyčinio bankroto pagrindų buvimą, teigdami, kad jų nesant nėra pagrindo ir atsakovų civilinei atsakomybei, be to, apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai už tyčinį bankrotą atsakingais pripažino abu atsakovus ir dėl to padarė klaidingą išvadą, jog atsakovų civilinė atsakomybė už dalį žalos yra solidari. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas toliau pasisakys dėl pirmosios instancijos teismo šiais klausimais padarytų išvadų ir proceso dalyvių išdėstytų su tuo susijusių argumentų.

Dėl bendrovės nemokumo momento

41. Pripažįstant bankrotą tyčiniu nustatytinas bendrovės nemokumo faktas, t. y. teismas turi nustatyti bendrovės tapimo faktiškai nemokia momentą (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1789-241/2017).

42. Apeliantai teigia, kad atsakovui, kaip vadovui, pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo nekilo iki 2021 m. spalio 1 d. dėl specialaus su COVID-19 pandemija susijusio reguliavimo, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė nemokia tapo ir įmonės vadovo pareiga inicijuoti nemokumo procesą atsirado dar 2020 m. gruodžio 31 d.

43. Juridinio asmens nemokumas – būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę (JANĮ 2 straipsnio 7 dalis). Įmonės nemokumui konstatuoti pakanka nustatyti vieną iš JANĮ 2 straipsnio 7 dalies nustatytų sąlygų: 1) negalėjimą laiku įvykdyti turtinių prievolių; 2) juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-448-302/2022). Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad juridinio asmens nemokumas sietinas ir su kitais rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: 1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį; 2) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; 3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019).

44. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2020 m. pabaigoje ieškovės įsipareigojimai (473 844 Eur) viršijo jos turto vertę (404 873 Eur), tokia situacija fiksuota ir 2021 m. pabaigoje (įsipareigojimai – 785 017 Eur, turto vertė – 696 695 Eur), o 2022 m. situacija iš esmės pablogėjo, kadangi metų pabaigoje įsipareigojimų suma išliko didelė (624 057 Eur), o turto vertė sumažėjo iki 85 779 Eur. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad 2020 m. gruodžio 31 d. bendrovė jau buvo nemoki, kadangi jos įsipareigojimai viršijo jos turto vertę. Aplinkybė, kad 2020–2021 metais kilo COVID-19 pandemija, Lietuvoje buvo įvestas karantinas, nekeičia bendrovės nemokumo faktinio momento.

45. Pagal Lietuvos Respublikos naujojo koronaviruso (COVID-19) sukeltų pasekmių poveikio JANĮ taikymui įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, juridinio asmens vadovui inicijavus nemokumo procesą, susitarimo dėl pagalbos finansiniams sunkumams įveikti sudarymo termino, nustatyto JAN 8 straipsnio 3 dalyje, skaičiavimas sustabdomas ir juridinio asmens vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl restruktūrizavimo ar bankroto bylos iškėlimo arba inicijuoti bankroto procesą ne teismo tvarka netaikoma karantino laikotarpiu ir tris mėnesius nuo jo atšaukimo. To paties įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas taikomas juridiniams asmenims, susidūrusiems su finansiniais sunkumais ir (ar) tapusiems nemokiais dėl naujojo koronaviruso (COVID-19) plitimo pasaulyje po 2020 m. kovo 16 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ paskelbto karantino. Kaip teisingai pastebi apeliantai, karantinas Lietuvoje atšauktas nuo 2021 m. liepos 1 d. Vyriausybės 2021 m. birželio 28 d. nutarimu. Tačiau šis reguliavimas neturi įtakos ne tik ieškovės nemokumo momento nustatymui, tačiau ir nagrinėjamoje byloje sprendžiant dėl atsakovų pareigos imtis JANĮ nustatytų įpareigojimų inicijuoti faktiškai nemokios įmonės bankrotą. Šiuo atveju, pirma, atsakovai neįrodinėjo konkrečių aplinkybių, kad bendrovės nemokumas buvo tiesiogiai įtakotas būtent karantino, apsiribodami abstrakčiais teiginiais, jog dėl jo susidūrė su finansiniais sunkumais, antra, atsakovai neinicijavo nemokumo proceso JANĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Be to, svarbu tai, kad net ir pasibaigus karantinui atsakovai nesikreipė į teismą dėl nemokumo bylos iškėlimo, nors tuo laikotarpiu toliau augo bendrovės skolos ir mažėjo turtas.

46. Teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (JANĮ 70 straipsnio 1 dalis).

47. Pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalį teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į šioje dalyje nurodytus požymius: 1) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai; 2) turtas buvo parduotas mažesne negu rinkos kaina, turtas perleistas neatlygintinai, atsiskaitymas už turtą atidėtas juridiniam asmeniui ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su juridiniu asmeniu atsiskaityta veiklos nevykdančių juridinių asmenų ir (arba) juridinių asmenų, nepateikusių Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinių ataskaitų rinkinių, akcijomis; 3) kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi, pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą; 4) juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas; 5) veikla ir (ar) turtas buvo perkelti į kitą juridinį asmenį, kai finansiniai įsipareigojimai ar jų dalis liko veiklą ir (ar) turtą perdavusiame juridiniame asmenyje.

48. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje aiškinant minėtas įstatymo nuostatas yra nurodyta, kad JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatyti požymiai taikytini tik esant bent vienai privalomai JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytai sąlygai (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-999-450/2023, 26 punktas; 2024 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-612-407/2024, 32 punktas).

49. Kasacinio teismo praktikoje, pasisakant dėl įmonės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą nemokiai įmonei pažeidimo kaip tyčinio bankroto požymio, išaiškinta, kad įmonės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tais atvejais, kai bankroto byla laiku neinicijuojama sąmoningai (įmonės vadovui aiškiai suvokiant, kad įmonė yra nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto), taip pat kartu laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018).

50. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad bendrovei jau esant faktiškai nemokiai atsakovai nesikreipė dėl bankroto bylos jai iškėlimo, tačiau buvo sudaryti bendrovei ekonomiškai nenaudingi sandoriai, pažeistas bendrovės atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumas, netinkamai tvarkyta buhalterinė apskaita, dalis įmonės veiklos perkelta į kitą juridinį asmenį, šiuos veiksmus atsakovai atliko tyčia, sąmoningai blogai bendrovę valdydami, žinodami, kad taip pažeidžia dalies bendrovės kreditorių interesus. Teisėjų kolegija apeliacinio skundo argumentus, kuriais su tokiomis pirmosios instancijos išvadomis nesutinkama, laiko nepagrįstais dėl toliau nurodomų motyvų.

51. Teisėjų kolegija šioje nutartyje (42-45 punktai) pripažino pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad bendrovė nemoki buvo jau nuo 2020 m. gruodžio 31 d.. Įmonės vadovas, esant įmonės nemokumo faktui, privalo nedelsdamas pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek esamų įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014). Iš byloje esančių duomenų matyti, kad po 2020 m. gruodžio 31 d. bendrovės finansinė padėtis nuosekliai tik blogėjo, taigi atsakovai turėjo ir galėjo suvokti, jog turi pareigą inicijuoti jos bankrotą, tačiau sąmoningai to nedarė, o naudodamiesi susiklosčiusia karantino situacija, dar labiau didino įmonės skolas, selektyviai pasirinkdami, kiek ir kurių kreditorių reikalavimų patenkinti, dėl ko galiausiai dalis jų liko nepatenkinti, tame tarpe ir didžiausias pirmosios eilės kreditoriaus reikalavimas (VMI).

52. Pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punktą vienas iš požymių, į kuriuos teismas gali atsižvelgti, spręsdamas dėl juridinio asmens bankroto pripažinimo tyčiniu, yra kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą apribojimas arba panaikinimas, kai juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą.

53. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsiskaitymo eiliškumo pažeidimai turėjo esminės reikšmės formuojantis situacijai, kai didelis aukštesnės eilės kreditorinis reikalavimas liko nepatenkintas. Iš bylos įrodymų ir Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenų matyti, kad Kauno apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 6 d. ir 2023 m. sausio 20 d. nutarimais administracinių nusižengimų bylose, operatyvaus patikrinimo pažymų pagrindu, atsakovai buvo nubausti už atsiskaitymo eiliškumo pažeidimus, kai su kitais kreditoriais buvo atsiskaitoma nepaisant egzistavusios aukštesnės eilės skolos valstybės biudžetui. Bylos duomenys patvirtina, kad atsiskaitymai su kitais kreditoriais buvo nevienkartiniai, o vykdyti sistemingai. Apeliantai, vykdydami atsiskaitymus, prioritetą teikė kitiems kreditoriams, ignoruodami įsiskolinimą valstybės biudžetui, kuris 2022 m. lapkričio 25 d. duomenimis siekė 80 429,71 Eur, o vėliau išaugo net iki 244 667,42 Eur. Nors apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių, jog VMI ne kartą tenkino LUAB „Fruitė“ prašymus išdėstyti dalimis susidariusį įsiskolinimą biudžetui, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog atsiskaitymų įsiskolinimų išdėstymai savaime nepateisina nustatytų atsiskaitymo eiliškumo pažeidimų. Be to, net ir išdėstyti įsipareigojimai nebuvo tinkamai vykdomi. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nustatytas atsiskaitymo eiliškumo pažeidimų tęstinumas ir sistemingumas paneigia apeliantų sąžiningus tikslus bei siekį išsaugoti bendrovę gyvybingą. Be to, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, tarp subjektų, su kuriais buvo atsiskaitoma dominuoja su atsakovais susiję asmenys (Remifruit Sp.Z.O.O. ir E. K.), o tai leidžia spręsti apie sąmoningus atsakovų nesąžiningus veiksmus, siekiant išvengti realaus kitų kreditorių reikalavimų patenkinimo.

54. Apeliantai nepaneigė pirmosios instancijos teismo konstatuotų aplinkybių, susijusių su netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu. Iš byloje esančių duomenų akivaizdu, kad ieškovės apskaita buvo tvarkoma netinkamai, o nuo 2022 visiškai nebevesta. Finansinės atskaitomybės dokumentai netikslūs, viešajam registrui teikti 2021 m. gruodžio 31 d. balanso duomenys nesutampa su bendrovės buhalteriniais duomenimis, ilgalaikio turto vertė nurodyta didesnė, nei fiksuota nemokumo administratoriui perduotoje buhalterinės apskaitos programoje. Matyti, kad vertingas ilgalaikis turtas buvo apskaitytas pradine įsigijimo verte, kurią sudarė pirmoji įmoka išperkant daiktus periodiniais mokėjimais. Nurodytos aiškiai per mažos 2020 metais įsigytų bei administratoriui neperduotų daiktų įsigijimo bei likutinės vertės. Dalis turto apskaitoje nurodyta klaidinančiais pavadinimais (monitoriai vietoje televizorių, kostiumas vietoje naro kostiumo), atsakovo R. K. paaiškinimai, kad šie daiktai, kaip ir išmanieji laikrodžiai naudoti įmonės veikloje, neįtikina. Ieškovė pagrįstai pastebi, kad nors 2021 m. gruodžio 31 d. duomenimis sudarytame balanse trumpalaikio turto vertė nurodyta 48 575,00 Eur, įvertinus faktiškai perduotą turtą atsiranda 18 622,90 Eur trumpalaikio turto vertės skirtumas, kuris nėra paaiškinamas.

55. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į nemokumo administratoriaus nurodytas aplinkybes, kad administratoriui perėmus bendrovės dokumentus paaiškėjo, jog balanse nurodyta debitorinių skolų suma sudaro 40 393,00 Eur, tačiau iš turimų pirminių dokumentų matyti, kad gautinos sumos (debitoriniai įsiskolinimai) sudaro tik 29 952,10 Eur. Tokių nesutapimų atsakovai taip pat nepaaiškino.

56. Paskutiniais ieškovės gyvavimo metais (2021 – 2022) iš esmės visa apskaityta ieškovės apyvarta buvo tik su susijusia įmone Remifruit Sp. Z.O.O., o atsiskaitymas didžiąja dalimi vykdytas tik grynaisiais pinigais arba tarpusavio įskaitymu, o duomenų, patvirtinančių atsakovų sudarytus sandorius, nėra. 2022 metų buhalterinėje apskaitoje fiksuoti prekių grąžinimai, skolų sudengimai (net 361 473,03 Eur Remifruit Sp. Z.O.O. skolos ieškovei nurašymas), tačiau nėra pirminių finansines operacijas patvirtinančių dokumentų. Buvo išrašomos kreditinės sąskaitos, kurios nedeklaruotos, o vėliau koreguotos neaiškiais pagrindais net ir po ilgo laiko. Atsakovų deklaratyvūs paaiškinimai, kad korekcijos darytos dėl pasikeitusios situacijos rinkoje ar dalies produkcijos sugedimo transportavimo metu ir tai įprasta jų verslo praktika, neįtikina, juolab kad tokia schema naudota tik santykiuose su susijusiu juridiniu asmeniu. Nemokumo administratorius pagrįstai teigia, kad dėl to nėra galimybės ieškovės ir Remifruit Sp. Z.O.O. tarpusavio reikalavimų teisingo balanso.

57. Visuma nurodytų aplinkybių neleidžia abejoti, kad bendrovės apskaita buvo tvarkyta ne tik netinkamai, bet ir sąmoningai blogai. Teisėjų kolegija deklaratyviais laiko atsakovų argumentus, esą visi dokumentai buvo perduoti, tik nemokumo administratorius jų tinkamai neįformino, o atsakovas pats to nepadarė dėl sudėtingos tuometės psichologinės būsenos. Nėra objektyvaus pagrindo manyti, kad nemokumo administratorius neįvertino kokios nors dalies jam esą perduotų dokumentų. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad atsakovas R. K. pirmosios instancijos teisme paaiškino, jog sudarydamas paskutinį balansą, siekė jį sudaryti kuo gražesnį, tačiau sunkiai sekėsi. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai tik papildomai patvirtina, jog bendrovės buhalterinė apskaita buvo vedama netinkamai sąmoningai, siekiant sudaryti tokį įvaizdį apie bendrovę, kokio norėtųsi, o ne pagal realius faktinius duomenis.

58. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo netinkamą ieškovės finansinės apskaitos tvarkymą, dėl kurio nėra galimybės nustatyti, kokiu turtu iš tikrųjų disponavo įmonė, nustatyti administratoriui neperduoto turto apimčių, buvimo vietos bei neperdavimo priežasčių, o kartu ir to, ar nebuvo galimybių tokį turtą panaudoti atsiskaitant su kreditoriais, t. y. pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė nagrinėjamoje byloje egzistuojant JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytą tyčinio bankroto požymį.

59. Pastebėtina, kad spręsdamas dėl galimai ekonomiškai nenaudingų sandorių, pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia apeliantai, nekonstatavo, jog automobilio Iveco Daily pardavimas buvo bendrovei ekonomiškai nenaudingas. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė tik dėl bendrovės automobilio Infiniti FX-30D pardavimo 2021 m. spalio 15 d. atsakovui R. K. už 1 815 Eur. Ieškovė pateikė įrodymus, kad toks automobilis rinkoje kainuoja bent 12 000 Eur. O atsakovai nepateikė įrodymų, patvirtinančių jų deklaratyvius teiginius apie tai, kad šis automobilis intensyviai naudojamas, nudėvėtas ir dėl lėšų stokos tinkamai neprižiūrėtas, kas lėmė mažesnę jo vertę. Be to, atsakovai neįrodė, kad šis sandoris buvo būtinas. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad atsakovo sprendimas pačiam perimti nuosavybėn šį automobilį, neanalizuojant rinkos ir vienašališkai nustatant itin žemą jo kainą, taip pat sandoriai, bendrovei esant nemokiai, sudaryti su susijusiomis (tos pačios šeimos valdomomis) įmonėmis Remifruit Sp.Z.O.O. ir UAB „Tutas“, vykdyti tarpusavio įskaitymais, leidžia atsakovų veiksmus vertinti kaip sąmoningą tolesnį nemokios įmonės finansinės būklės bloginimą ir konstatuoti, kad jie atitinka JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį.

60. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo ir esant JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį, kadangi ieškovės veikla ir turtas buvo perkelti į UAB „Tutas“, ieškovę paliekant su skolomis.

61. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytos tyčinio bankroto prezumpcijos taikymui nepakanka nustatyti vien to, kad kitai veikiančiai ar naujai įsteigtai bendrovei buvo perduotas bendrovės skolininkės valdytas turtas, bei to, jog į kitą, veikiančią ar naujai įsteigtą bendrovę, perėjo dirbti bendrovės skolininkės darbuotojai, kadangi turi egzistuoti ir kita būtina sąlyga šios prezumpcijos taikymui – kita bendrovė turi perimti bendrovės nebaigtas vykdyti sutartis arba reikalavimo teises (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1135-381/2020). Šiuo gi atveju byloje nustatytos visos nurodytos sąlygos.

62. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2022 metais, t. y. prieš bankroto bylos iškėlimą, bendrovė visą vertingą įmonės turtą už 21 624,91 Eur pardavė UAB „Tutas“. 2022 m. bendrovė pardavė UAB „Tutas“ prekių už 160 952 Eur plius PVM (bendra pardavimų suma sudarė 194 752 Eur), tačiau jai buvo sumokėta tik 55 700 Eur. UAB ,,Tutas” dengė už UAB ,,Fruitė” įsiskolinimus kreditoriams, dirbusiems ir su UAB „Tutas“. Į UAB „Tutas“ buvo perkelti ieškovės darbuotojai, taip pat perimtas vienas iš pagrindinių ieškovės tiekėjų. Išvadą, jog ieškovės veikla buvo perkelta į susijusią įmonę, patvirtina ir prekybinės erdvės nuomotojo pateikta informacija – 2021 m. rugpjūčio 31 d. nuomos sutartis, pažyma apie įsiskolinimą vykdant šią sutartį, duomenys apie UAB „Tutas“ atliktus mokėjimus dengiant skolą bei 2022 m. gruodžio 28 d. trišalis susitarimas dėl nuomininko teisių perėmimo.

63. Apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai interpretavo 2024 m. birželio 14 d. teismo posėdžio metu atsakovo R. K. teiktus paaiškinimus dėl įmonės veiklos pobūdžio keitimo, nes LUAB „Fruitė“ visą savo veiklos gyvavimo laiką vykdė tą pačią veiklą – prekiavo vaisiais, uogomis ir daržovėmis, o keitėsi tik priemonės prekybai vykdyti, t. y. elektroninė prekyba atsirado būtent COVID-19 laikotarpiu, kuomet atsakovų sūnus E. K. padėjo R. K. sukurti elektroninę parduotuvę. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad apeliantų nurodoma bendrovės elektroninė parduotuvė adresu (duomenys neskelbtini) veikia iki šiol ir priklauso būtent UAB „Tutas“.

64. Nagrinėjamu atveju matyti, kad apeliantai iš esmės ir neneigia fakto dėl veiklos perkėlimo, tačiau nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, jog ši perleista veiklos dalis yra labai maža ir nereikšminga prieš ieškovės vykdytą didmeninės prekybos veiklą. Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su nurodytais apeliantų argumentais pažymi, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog ne labai maža, o visa bendrovės tuometė pelninga ir perspektyvi veikla buvo perkelta į kitą įmonę.

65. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nustatytų aplinkybių visuma suponuoja pagrįstą įsitikinimą, kad atsakovai siekė išsaugoti bendrovės veiklą jau kitame juridiniame asmenyje.

66. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki įmonė negali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau bloginama. Todėl, net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 29 punktas).

67. Bankrotas pripažįstamas tyčiniu vertinant aplinkybių, susijusių su bendrovės veikla, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018).

68. Nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės akivaizdžiai patvirtina, kad atsakovai, susidarius nepalankioms aplinkybėms, sąmoningai ir netinkamai būdais siekė išvengti atsiradusių pasekmių, nesilaikydami atsiskaitymo eiliškumo, tinkamai nevesdami buhalterinės apskaitos, sudarydami ekonomiškai nenaudingus sandorius, perkeldami bendrovės veiklą į susijusį juridinį asmenį, mažino bendrovės turtą ir didino skolas, paliko bendrovę su dideliais įsipareigojimais ir nevertingu turtu, dėl ko išnyko galimybės atsiskaityti su kreditoriais. Be to, apeliantai patys nesikreipė dėl nemokumo bylos iškėlimo, taip dar labiau apsunkindami nemokaus juridinio asmens padėtį. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos, prieštarauja geriems verslo standartams ir reiškia sąmoningą blogą įmonės valdymą, kas šioje byloje ir buvo nustatyta.

69. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas sistemiškai įvertino sąmoningai blogą atsakovų vykdytą įmonės valdymą su nustatytais tyčinio bankroto požymiais ir pagrįstai nusprendė esant pagrindą pripažinti LUAB ,,Fruitė” bankrotą tyčiniu pagal JANĮ 70 straipsnio 1 dalį ir 2 dalies 1, 3 – 5 punktus.

Dėl asmenų, atsakingų už tyčinį bankrotą

70. JANĮ 70 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas, pripažinęs bankrotą tyčiniu, ta pačia nutartimi nustato asmenį (asmenis), kurio (kurių) veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą.

71. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas LUAB „Fruitė“ bankrotą pripažindamas tyčiniu ir nustatė, kad bankrotą lėmė tyčiniai abiejų atsakovų veiksmai. Apeliantų teigimu, atsakovė I. K. neapgrįstai pripažinta atsakinga už tyčinį bankrotą, nes ji buvo tik formali ieškovės vadovė, piktnaudžiavo alkoholiu ir sprendimų nepriiminėjo.

72. Byloje nustatyta, kad atsakovė I. K. ieškovės vadove buvo nuo įmonės įsteigimo iki 2021 m. rugsėjo 27 d., kai ją vadovo pareigose pakeitė iki tol įmonės vardu prokūros pagrindu veikęs atsakovas R. K.. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, byloje pateikti duomenys apie atsakovės psichinės sveikatos sutrikimus, susijusius su alkoholio vartojimu, yra iš 2022 m. antrojo pusmečio ir 2023 m. pradžios, kai atsakovė jau nebuvo ieškovės vadove. Duomenų, kad atsakovė I. K. buvo priklausoma nuo alkoholio tuo metu, kai vadovavo ieškovei, ar kad jos sveikatos būklė neleido jai atlikti vadovės pareigų, byloje nėra.

73. Vadovas privalo veikti ru?pestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kad įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja fiduciariniai santykiai, nuo pat tapimo įmonės vadovu momento vadovas turi elgtis ru?pestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – apdairaus, protingo vadovo elgesio matą. Įmonės vadovas (vienasmenis ar kolegialus) privalo ru?pintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Be to, tuo atveju, kai, esant paskirtam de jure (pagal teisę) vadovui, bendrovei vadovauja faktinis vadovas, įstatymuose nustatytų pareigų (tiek imperatyvių, tiek fiduciarinių) privalo laikytis abu įmonės vadovai (2016 m. lapkričio 23 d. Bendrovės valdymo organų civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga; pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-4-313/2018).

74. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors atsakovas R. K. ieškovės vardu veikė tiek būdamas paskirtas vadovu, tiek ir būdamas prokuristu tuo laikotarpiu, kai įmonei vadovavo atsakovė I. K., tai nesudaro pagrindo pateisinti atsakovės veiksmus (neveikimą), t. y. savalaikį nesikreipimą dėl bankroto bylos iškėlimo, netinkamą buhalterinės apskaitos vedimą ir atsiskaitymų eiliškumo pažeidimus. I. K., būdama įmonės vadovė de jure, privalėjo veikti taip, jog bendrovė vykdytų finansinius įsipareigojimus, bendrovės ir jos turto atžvilgiu elgtis atsakingai, rūpestingai ir sąžiningai, tačiau savo pareigas ji atliko aplaidžiai, t. y. būdama vadove, pati atliko neteisėtus veiksmus (neveikimą) arba sudarė galimybę neteisėtai elgtis prokuristui atsakovui R. K.. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad bendrovės tyčinį bankrotą lėmė ne tik atsakovo R. K., bet ir atsakovės I. K. veiksmai.

Dėl atsakovų civilinės atsakomybės

75. Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl žalos iš dviejų bendrovės vadovų, vadovavusių bendrovei skirtingais laikotarpiais, atlyginimo (civilinės atsakomybės sąlygų (ne)buvimo kiekvieno iš atsakovų vadovavimo laikotarpiu).

76. Civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą bei dydį ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atlikti neteisėti veiksmai, lėmę žalos (nuostolių) atsiradimą, kaltė yra preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis).

77. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pripažinus bankrotą tyčiniu, dvi vadovo civilinės atsakomybės sąlygos – jo neteisėti veiksmai ir kaltė – laikytinos nustatytomis prejudicinių faktų forma, kitos dvi sąlygos – žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys – yra preziumuojamos. Juridinio asmens vadovas, pripažintas kaltu dėl tyčinio bankroto, gali gintis, siekdamas paneigti šias prezumpcijas, būtent jam tenka procesinė pareiga įrodinėti, kad jo veiksmai nėra žalos atsiradimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-50-313/2022).

78. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad, teismui pripažįstant bankrotą tyčiniu, yra įvertinama įmonės veiklos visuma ir padaroma išvada, jog buvo kryptingai siekiama bankroto. Todėl galima preziumuoti, kad neatsiskaitymas su kreditoriais yra nulemtas būtent tų veiksmų, kurie privedė įmonę prie tyčinio bankroto. Tyčiniu bankrotu laikomi ne tik atvejai, kai įmonė tyčia privedama prie bankroto, bet ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis. Jei įmonės turtinė padėtis jau buvo sunki iki veiksmų, lėmusių tyčinį bankrotą pripažinimą, atlikimo, dalis nepatenkintų kreditorių reikalavimų gali būti priežastiniu ryšiu nesusiję su tyčiniu bankrotu – šie reikalavimai liktų nepatenkinti, nepriklausomai nuo to, ar būtų atlikti tyčinį bankrotą lėmę veiksmai. Dėl šios priežasties prezumpcija, kad nepatenkinti kreditorių reikalavimai laikytini žala, kurią lėmė dėl tyčinio bankroto kalto asmens veiksmai, gali būti paneigta šiam asmeniui įrodžius, kad visi nepatenkintų kreditorių reikalavimai ar dalis jų būtų atsiradę net ir nesant tyčinio bankroto, t. y. nėra priežastiniu ryšiu susiję su veiksmais, lėmusiais tyčinio bankroto pripažinimą. Tokį įrodinėjimo naštos perkėlimą kaltam dėl tyčinio bankroto asmeniui, siekiančiam išvengti žalos atlyginimo, pateisina ir aplinkybė, kad šis asmuo geriausiai žino įmonės veiklos aplinkybes, jos finansinę padėtį iki ir po veiksmų, privedusių prie tyčinio bankroto, atlikimo, todėl būtent šis asmuo turi didesnę galimybę įrodyti sau naudingas aplinkybes nei kreditorius, reikalaujantis žalos atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

79. Pirmosios instancijos teismas neteisėtais veiksmais, lemiančiais pagrindą atsakovų civilinei atsakomybei kilti, įvardijo savalaikį bankroto proceso neinicijavimą, netinkamą ieškovės buhalterinės apskaitos tvarkymą, įmonei nenaudingo sandorio sudarymą. Vadovai, privedę bendrovę prie bankroto tyčia, pažeidė fiduciarines pareigas įmonei (CK 2.87 straipsnis). Be to, nevykdę JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyto įpareigojimo inicijuoti nemokios bendrovės bankrotą, yra atsakingi už dėlto kilusią žalą (JANĮ 13 straipsnis). Nors apeliantai savo veiksmų neteisėtumo faktą neigia, apeliaciniame skunde iš esmės tik kartoja pirmosios instancijos teisme dėstytus argumentus, siekdami, kad jie būtų įvertinti kitaip, o tai nesudaro pagrindo teisėjų kolegijai daryti priešingos išvados. Atsakovų veiksmų neteisėtumas (šioje nutartyje aptartas vertinant pirmosios instancijos teismo išvadų dėl tyčinio bankroto pagrįstumą) ir jų kaltė byloje laikomi įrodytais (CPK 178 straipsnis).

80. Nagrinėjamu atveju apeliantai nekvestionuoja pirmosios instancijos išvadų dėl teismo nustatyto ieškovei padarytos žalos dydžio, jo apskaičiavimo, paskirstymo atsakovams proporcijos. Pirmosios instancijos teismas, reikalavimą dėl žalos atlyginimo tenkindamas iš dalies, itin išsamiai išanalizavo atsakovų neteisėtų veiksmų ryšį su ieškovės reikalauta priteisti žala. Apeliaciniame skunde nepateikti nesutikimo su šiuo klausimu pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis argumentai. Teisėjų kolegija pastebi, kad apeliantai net ir neįrodinėjo, jog pirmosios instancijos teismo priteista žala būtų atsiradusi, nepriklausomai nuo jų veiksmų, dėl kurių bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu. Prezumpcija, kad jie atsakingi už kilusią žalą, byloje nepaneigta.

81. Apeliantams nesutinkant su solidariosios atsakomybės taikymu atsakovei I. K., teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 6.6 straipsnio 3 dalį, 6.279 straipsnio 1 ir 4 dalį preziumuojama, jog keli žalą padarę asmenys turi solidariąją žalos atlyginimo prievolę, t. y. įrodinėjant šios prievolės pobūdį iš anksto laikomasi nuostatos, kad žala padaryta bendrais veiksmais ir dėl to žalos atlyginimo prievolė yra solidari.

82. Šiuo atveju byloje buvo nustatyta, kad abu atsakovai atliko neteisėtus veiksmus, t. y. nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovei šiai tapus nemokiai ir ydingai tvarkydami bendrovės buhalterinę apskaitą, sąmoningai blogai įmonę valdydami, privedė ją prie bankroto tyčia. Dėl to pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai žalos dalį, kurios atsiradimas siejamas su I. K. vadovavimo bendrovei laikotarpiu (atsakovui R. K. tuo pat metu buvus bendrovės prokuristu), iš atsakovų priteisė solidariai.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

83. Apibendrindama nurodytus argumentus ir padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, bylai aktualias materialinės bei proceso teisės nuostatas, teisėjų kolegija nusprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantai, tinkamai nustatė ir aiškino bylos aplinkybes dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, teisingai konstatavo, kad už bendrovės tyčinį bankrotą atsakingi abu atsakovai ir pagrįstai priteisė ieškovei žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti nėra teisinio ar faktinio pagrindo. Tai, kad apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo išanalizuotus įrodymus, nėra pagrindas pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

84. Kiti šalių argumentai neturi teisinės reikšmės skundžiamos pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nevertina. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. Birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 42 punktas; 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022, 29 punktas).

85. Atmetus atsakovų apeliacinį skundą, jie neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinėje instancijoje, atlyginimą, tačiau teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą turi ieškovė (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys).

86. Ieškovė pateikė duomenis, kad apeliacinėje instancijoje patyrė 1 500 Eur išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

87. Spręsdama dėl atlygintinų teisinės pagalbos išlaidų dydžio, teisėjų kolegija vadovaujasi CPK 98 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti redakcija) 2 punkte įtvirtintais kriterijais, atsižvelgia į rekomendacijose nurodytus rekomendacinius maksimalius užmokesčio dydžius (rekomendacijų 8.11 punktas), ginčo pobūdį, sudėtingumą, bylos apimtį, galimas darbo ir laiko sąnaudas, parengtų procesinių dokumentų pobūdį, turinį.

88. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovės apeliacinėje instancijoje patirtos 1 500 Eur išlaidos už teisinę pagalbą atsikertant į apeliacinį skundą atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo, realumo bei būtinumo kriterijus ir laikomos pagrįstomis, todėl jos, atmetus atsakovų apeliacinį skundą, lygiomis dalimis iš atsakovų priteistinos ieškovei (CPK 98 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2024 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti lygiomis dalimis iš atsakovų R. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir atsakovės I. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei LUAB „Fruitė“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), 1 500 Eur (vieno tūkstančio penkių šimtų eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, t. y. iš kiekvieno atsakovo po 750 Eur (septynis šimtus penkiasdešimt eurų 00 ct).