Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. G. patikslintą ieškinį atsakovei L. G. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, išlaikymo vaikui įsiskolinimo priteisimo bei santuokinio turto padalijimo, prievolės kreditoriui pobūdžio nustatymo ir kt., kreditoriai (tretieji asmenys) R. D., L. G., ir atsakovės L. G. patikslintą priešieškinį ieškovui E. G. dėl santuokos nutraukimo esant sutuoktinio kaltei ir santuokos nutraukimo pasekmių, trečiasis asmuo bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Lanlita“, atstovaujama bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Actualis“, pagal kreditorės (trečiojo asmens pareiškusios savarankiškos reikalavimus) R. D. ieškinį dėl skolos ir palūkanų priteisimo bei pagal trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, L. G. pareiškimą dėl išlaikymo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

bylos duomenimis nustatyta, jog L. G. ir E. G. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką Klaipėdos miesto metrikacijos skyriuje (įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)). Santuokos metu šalims (duomenys neskelbtini) gimė dukra L. G., kuri (duomenys neskelbtini) tapo pilnametė.

Dėl santuokos nutraukimo

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau CK) 3.641 straipsnį, teismas privalo imtis priemonių sutuoktiniams sutaikyti, todėl gali nustatyti ne ilgesnį kaip šešių mėnesių terminą susitaikymui. Teismas, atsižvelgdamas į šalių prašymus bei šalių interesus, konstatuoja, kad nėra pagrindo nustatyti termino sutuoktiniams susitaikyti, todėl byla nagrinėtina iš esmės.

CK 3.60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, numatytas šio kodekso trečiojoje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Pagal to paties straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina. Šioje normoje nustatytais atvejais ieškovui tenka pareiga įrodyti faktą, su kuriuo siejama kitos šalies kaltės prezumpcija. CK 3.61 straipsnyje nustatyta, kad sutuoktinis, kuriam pareikštas ieškinys dėl santuokos nutraukimo, gali prieštarauti dėl savo kaltės ir nurodyti faktų, patvirtinančių, kad santuoka iširo dėl ieškovo kaltės. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės (CK 3.61 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamu atveju ieškovas prašo nutraukti santuoką dėl atsakovės kaltės, nurodydamas, kad atsakovė susirado kitą vyrą. Tuo tarpu atsakovė priešieškiniu prašo santuoką nutraukti dėl ieškovo kaltės, nurodydama, kad būtent ieškovas buvo neištikimas, susirasdamas kitą moterį.

Teismas atkreipia dėmesį, jog šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau CPK) 178 straipsnis). Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus dėl sutuoktinių kaltės iširus santuokai, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Daugiabučių namų savininkų bendrija „Eglutė“ v. E. R., bylos Nr. 3K-3-206/2010; kt.); teismas vertina ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos turi daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „JG Property developments“ v. A. B., bylos Nr. 3K-3-500/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt.).

Teismo posėdžio metu liudytoja K. I. E. (atsakovės krikšto mama) teigė, kad ieškovas su atsakove visada elgdavosi šaltai, mieste giminaičiai matę ieškovą su R. D.. Liudytoja A. K. (atsakovės giminaitė) nurodė, kad 2016 m. prieš Kalėdas matė ieškovą su kita moterimi prekybos centre, taip pat ieškovas su kita moterimi centre ar stadione vaikščiodavo susikabinęs rankomis. Liudytoja A. Ž. K. (atsakovės pažįstama) teigė, kad ieškovas atsakovę vedė tik dėl pinigų. Liudytoja J. O. (atsakovės pažįstama) tvirtino, jog 2016 m. vasarą ji matė ieškovą su R. D. vaikščiojant kartu susikabinus. Liudytoja J. L. posėdžio metu akcentavo, kad atsakovė buvo rūpestinga, rūpinosi šeima, pirkdavo dovanas, priešingai ieškovas visada buvo arogantiškas, šaltas, niekada nebūdavo prie kolektyvo, niekada nesakydavo atsakovei gražių ir meilių žodžių.

Posėdžio metu liudytoja J. R. (ieškovo pažįstama) teigė, kad ieškovas ir R. D. kartu dirba, o atsakovė leidžia laiką su kitu vyru – (duomenys neskelbtini).

Pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį dėl santuokos išsaugojimo tarpusavio santykių pablogėjimo metu ir kitas reikšmingas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. D. v. P. D., bylos Nr. 3K-3-175/2006; 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-254/2010).

Taip pat pastebėtina, kad sutuoktiniai privalo būti vienas kitam lojalūs ir vienas kitą gerbti, remti moraliai bei materialiai, ir, atsižvelgiant į kiekvieno jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo (CK 3.27 straipsnio 1 dalis). Sudarę santuoką sutuoktiniai sukuria šeimos santykius kaip bendro gyvenimo pagrindą.

Iš šalių paaiškinimų, bylos medžiagos matyti, kad sutuoktiniai kartu negyvena jau daugiau kaip 3 metai. Iki šalių apsigyvenimo skyrium šalių santykiai ilgą laiką buvo konfliktiški, tai patvirtina liudytojos V. G. (psichologės konsultantės) posėdžio metu teikti paaiškinimai, kad 2012 m. susipažinusi su atsakove, atsakovė pradėjo lankyti psichologines konsultacijas dėl konfliktų šeimoje su vyru. Nors abu sutuoktiniai nurodė, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, vienas kitą kaltina neištikimybe, sutuoktinio pareigų neatlikimu, tačiau teismas šiuos šalių vienas kito kaltinimus vertina kaip pasirinktą teisinę gynybinę taktiką / poziciją, siekiant palankaus teismo sprendimo. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, jog pastaruosius 9 metus šalių santuokinis gyvenimas nebuvo darnus, kildavo konfliktų, tačiau vienareikšmiškai kaltinti tik vieną iš sutuoktinių dėl iširusios santuokos nėra pagrindo. 2015 m. gruodžio mėn. atsakovas rašė (duomenys neskelbtini) klubui „(duomenys neskelbtini)“, priekaištavo dėl atsakoves per didelės veiklos jame ir laiko stokos šeimai, nurodė, kad nei jis, nei dukra nežino, kur yra mama (atsakovė). Tuo tarpu atsakovė jau 2014 m. įtarinėjo ieškovą esant neištikimam su R. D., rinko duomenis apie pastarosios turtą. Byloje pateikta 2014 m. gegužės 21 m. Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro pažyma, kurioje nurodyta, kad 2014 m. balandžio 9 d. atsakovė kreipėsi į Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centrą, jai buvo teikiama socialinio darbuotojo pagalba. Byloje pateiktos 2016–2017 m. fotofiksacijos, kuriose matyti ieškovo ir atsakovės bei jų šeimos dalyvavimas šventėse kartu, šalys šypsosi, ieškovas apsikabinęs atsakovę. 2017 m. liepos mėn. atsakovė dukrai SMS žinute rašė, kad su tėčiu (ieškovu) yra Nidoje. Kitoje žinutėje teiravosi, kaip dukros kelionė ir baigdama susirašinėjimą nurodė, kad su tėčiu greit eis miegoti. 2017 m. rugsėjo 11 d. ieškovas el. paštu rašė atsakovei dėl patalpų / ofiso, adresu (duomenys neskelbtini), pakeistų spynų, dėl ko ieškovas negalėjo patekti į nurodytas patalpas. Byloje pateikti ieškovo mamos 2013–2017 m. linkėjimai ir padėkojimai už gražius šeimos renginius. Taigi, remiantis šiais byloje esančiais duomenimis, galima spręsti, kad sutuoktinių santykiai buvo dinamiški, santuokinis gyvenimas buvo įtemptas, šalys pykdavosi, po to vėl susitaikydavo. Matyti, kad tiek ieškovas stengėsi išsaugoti šeimą, rūpinosi, kad sutuoktinė per daug laiko praleidžia moterų klube, o sutuoktinė taip pat stengėsi kurti harmoningą šeimos gyvenimą, ruošdavo šventes, lankė maisto ruošos kursus ir pan., tačiau šeimos išsaugoti nepavyko, išsiskyrė šalių suvokimas ir įsitikinimai apie tam tikras bendro gyvenimo kartu sritis, vertybes, poreikius, finansinius reikalus. Nors abu sutuoktiniai nurodė, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio svetimavimo, tačiau jokių objektyvių duomenų apie sutuoktinių neištikimybę byloje nėra pateikta. Teismo vertinimu, liudytojų paaiškinimai dėl sutuoktinių gyvenimo ir neištikimybės posėdžio metu nevertintini kaip objektyvūs, kadangi jie iš esmės yra suinteresuoti bylos baigtimi. Liudytojai duoti paaiškinimų buvo kviečiami šalių. Atsakovės pusę palaikė ir teigė ieškovo neištikimybę tik atsakovės artimųjų ratas (draugės, pažįstamos, giminaičiai), o apie atsakovės neištikimybę su (duomenys neskelbtini) teigė tik ieškovo kviesta liudytoja J. R., kuri galimai turi subjektyvią nuomonę dėl paties (duomenys neskelbtini). Taigi, iš liudytojų paaiškinimų negalima daryti kategoriškos išvados apie šalių neištikimybę. Kita vertus, taip pat pastebėtina, kad galimas sutuoktinių laiko leidimas su kitais asmenimis neįrodo jų neištikimybės.

Teismas, nustatydamas sutuoktinių kaltę dėl santuokos iširimo, privalo įvertinti ir šalių elgesį siekiant išsaugoti šeimą. Minėta, kad šalys galimai siekė išsaugoti santuoką, tačiau atkurti šeimyninių saitų nepavyko. Iš šalių elgesio teismo posėdžiuose matyti, kad šiuo gyvenimo laikotarpiu sutuoktiniai itin priešiški vienas kitam, pašlijus santykiams nėra galimybės susitaikyti, vienas su kitu elgiasi nepagarbiai ir įžeidžiamai. Taigi, teismo nuomone, abu sutuoktiniai pažeidė lojalumo pareigą, numatytą CK 3.27 straipsnyje. Minėtos pareigos pažeidimas sudaro pagrindą išvadai apie abiejų sutuoktinių kaltę dėl santuokos nutraukimo, kadangi abu sutuoktiniai nebuvo lojalūs, lojalumo pareigą pažeidė iš esmės – dėl to sutriko tarpusavio nuolatinis bendravimas ir sutuoktiniams nepavyko rasti bendro sutarimo, kuris ateityje padėtų atkurti darnius santuokinius ryšius. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad yra pagrindas nutraukti tarp šalių sudarytą santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės (CK 3.61 straipsnio 2 dalis, CPK 185 straipsnis).

Ieškovas prašo nustatyti, jog šalių santuoka faktiškai iširo nuo 2012 m. kovo mėn., atsakovė nurodo, kad bendrą ūkį su ieškovu vedė iki 2018 m. pavasario, iki ieškinio padavimo (2018 m. balandžio mėn.).

Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje I. I. V. v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-177/2006; 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje N. Š. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-398/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, bylos Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje AB „Liteksas“ ir kt. v. VĮ Registrų centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-427/2008).

Taigi, išanalizavęs byloje pateiktus duomenis, vertinant įrodymų bei šalių, liudytojų paaiškinimų visetą bylos kontekste, darytina išvada, kad labiau tikėtina, jog šalys bendrą ūkį vedė iki atsakovės nurodytos datos, t. y. iki 2018 m. balandžio 1 d. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad sutuoktiniai faktiškai nustojo gyventi kartu 2018 m. balandžio 1 d. (CPK 185 straipsnis).

Pripažinus, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, konstatuotina, kad santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės atveju atsiranda tos pačios pasekmės, kaip ir nutraukus santuoką sutuoktinių bendru sutikimu (CK 3.61, 3.51–3.54 straipsniai).

Po santuokos nutraukimo ieškovas prašo šalims palikti iki santuokos buvusias pavardes, t. y. ieškovui paliekant pavardę „G.“, atsakovei pasirinktinai – „A.“ arba „J.“. Atsakovė su tokiu reikalavimu nesutinka, nurodydama, kad šis ieškovo reikalavimas yra suformuluotas tik siekiant dar labiau įskaudinti bei sukelti neigiamų moralinių išgyvenimų, ji yra pripratusi prie esamos pavardės, be to, šalys turi bendrą vaiką.

Susituokusių asmenų teisė į pavardę ir buvusių sutuoktinių pavardės klausimai nutraukus santuoką reglamentuojami CK 3.31 ir 3.69 straipsniuose. CK 3.31 straipsnis numato, kad abu sutuoktiniai turi teisę pasilikti iki santuokos turėtą pavardę, pasirinkti kito sutuoktinio pavardę kaip bendrą pavardę arba pasirinkti dvigubą pavardę, kai prie savo pavardės prijungiama sutuoktinio pavardė. Sutuoktinis po santuokos nutraukimo gali pasilikti savo santuokinę pavardę arba iki santuokos turėtą pavardę (CK 3.69 straipsnio 1 dalis). Jeigu santuoka buvo nutraukta dėl vieno sutuoktinio kaltės, tai kito sutuoktinio reikalavimu teismas gali uždrausti kaltam dėl santuokos iširimo sutuoktiniui pasilikti santuokinę pavardę, išskyrus atvejus, kai sutuoktiniai turi bendrų vaikų (CK 3.69 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamu atveju konstatavus, jog šalių santuoka nutrauktina dėl abiejų sutuoktinių kaltės, netaikytina CK 3.69 straipsnio 2 dalyje numatyta galimybė uždrausti kaltam dėl santuokos iširimo sutuoktiniui pasilikti santuokinę pavardę.

Pastebėtina, kad ieškovas byloje jokiais objektyviais duomenimis nepagrindė, jog atsakovė negerbė jai suteiktos pavardės. Vien tik deklaratyvūs ieškovo ir trečiojo asmens R. D. teiginiai, kad atsakovė žemina ieškovo kaip (duomenys neskelbtini) reputaciją prieš klientus ar kitus asmenis, vertintini nepagrįstais, juolab, jog pavardė „G.“ nėra unikali ar reta kalbiniu požiūriu, pavardė dažnai sutinkama lietuvių tautoje, todėl identifikavimas, kad atsakovė yra būtent (duomenys neskelbtini) G. žmona, yra mažai tikėtinas. Be kita ko, šiuo atveju būtina įvertinti ir tai, kad ieškovas ir atsakovė turi dukrą L. G., todėl teismas negali uždrausti atsakovei pasilikti pavardės „G.“.

Atsižvelgdamas į tai, kas paminėta, teismas konstatuoja, jog nėra pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimo po santuokos nutraukimo atsakovei palikti pavardę „A.“ arba „J.“ ir nutraukus santuoką, sutuoktiniams paliktinos santuokines pavardės – „G.“, „G.“ (CK 3.69 straipsnis, CPK 185 straipsnis).

Dėl turto padalijimo

Teismas, nutraukdamas santuoką, turi išspręsti, inter alia, sutuoktinių bendro turto padalijimo klausimą, išskyrus atvejus, kai turtas padalytas bendru sutuoktinių susitarimu, patvirtintu notarine tvarka (CK 3.59 straipsnis). Pagal CK 3.87 straipsnį po santuokos sudarymo įgytas turtas laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, išskyrus tuos atvejus, kai jis atitinka CK 3.89 straipsnyje įvardytus kriterijus, lemiančius turto priskyrimą prie asmeninės nuosavybės. Turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimo klausimus reglamentuoja CK 3.116?3.129 straipsniai. Turto padalijimo klausimai sprendžiami visų pirma vadovaujantis CK 3.118 straipsnio reikalavimais. CK 3.118 straipsnis numato, kad dalijant bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę, sudaromas turto balansas, t. y. pirmiausia nustatomas bendras sutuoktinių turtas ir kiekvieno iš jų asmeninis turtas, ir išsprendžiamas bendro turto padalijimo klausimas.

Bylos duomenimis nustatyta, jog santuokos metu šalys įgijo šį nekilnojamąjį turtą:

butą, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini);

žemės sklypą su statiniais (sodą), adresu (duomenys neskelbtini) (žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato – sodo pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), šiltnamio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini));

žemės sklypą su statiniais (sodą), adresu (duomenys neskelbtini) (žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato – sodo pastato unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini));

patalpas, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Ginčo dėl to, jog butas, adresu (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypai su statiniais, esantys (duomenys neskelbtini), bei (duomenys neskelbtini), yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, nėra.

Byloje šalys ginčija administracinių patalpų, adresu (duomenys neskelbtini), teisinį režimą, t. y. ieškovas teigia, kad minimas turtas yra asmeninė jo nuosavybė, tuo tarpu atsakovės teigimu – turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.

Minėta, CK 3.87 straipsnio 1 dalis įtvirtina prezumpciją, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ši prezumpcija turi svarbią reikšmę tiek materialiosios, tiek proceso teisės atžvilgiu. Pirma, ši prezumpcija reiškia, kad sutuoktinis, teigiantis, jog tam tikras turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, nes jis yra įgytas sudarius santuoką, neprivalo šio teiginio įrodinėti, nes ši aplinkybė preziumuojama pagal įstatymą. Antra, sutuoktinis, teigiantis, kad tam tikras turtas, įgytas sudarius santuoką, nėra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, privalo šį teiginį įrodyti (CK 3.88 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-332-687/2019).

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcija yra įtvirtinta laikantis pagrindinių santuokos principų, tokių kaip susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius kaip bendro gyvenimo pagrindą (CK 3.7, 3.28 straipsniai), sutuoktinių lygiateisiškumas (CK 3.26 straipsnis) bei pareiga būti vienas kitam lojaliam, vienas kitą remti ir, atsižvelgiant į kiekvieno iš sutuoktinių galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo (CK 3.27 straipsnis). Taigi bendroji jungtinė nuosavybė yra skirta bendriems sutuoktinių tikslams ir bendroms pareigoms įgyvendinti. Bendrajai jungtinei nuosavybei nustatyti būtina įvertinti ne tik pajamų ar turto šaltinį ir įgijimo laiką, bet ir naudojimo paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-378/2018).

CK 3.88 straipsnis vertintinas kaip norma, kuri detalizuoja bendrąją normą – CK 3.87 straipsnio 1 dalį, t. y. kad visas turtas, kurį sutuoktiniai įgyja sudarę santuoką, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. CK 3.88 straipsnis taip pat nustato, kad turtui pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe neturi reikšmės, kieno vardu jis įgytas – vieno ar abiejų sutuoktinių (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas CK 3.89 straipsnio 1 dalyje apibrėžtus kriterijus atitinkantis turtas. CK 3.89 straipsnio 1 dalyje išvardytas turtas priskiriamas prie asmeninės vieno sutuoktinio nuosavybės pagal kelis kriterijus: turto įsigijimo laiką, turto įgijimo pagrindą, turto pobūdį. Šio straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta bendroji taisyklė, kad visas iki santuokos sutuoktinių atskirai įgytas turtas yra asmeninė jų nuosavybė (bendrai iki santuokos įgytas turtas bus bendroji dalinė nuosavybė). Remiantis CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Ši prezumpcija įtvirtinta siekiant teisinio apibrėžtumo dėl turto teisinio režimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-332-687/2019).

Remiantis kasacinio teismo formuojama praktika, tarp sutuoktinių kilus ginčui dėl santuokos metu įgyto turto teisinio režimo, sutuoktinis, kuris laiko, kad tam tikras turtas priklauso jam asmeninės nuosavybės teise, privalo paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, kad santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, tam pateikdamas rašytinius įrodymus, o įstatymui leidžiant – įrodyti šį faktą liudytojų parodymais arba pagrįsti, kad santuokos metu įgyto turto prigimtis ir pobūdis savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.89 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-538/2006; 2007 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-490/2007; 2019 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-378/2019).

CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad asmenine sutuoktinių nuosavybe yra pripažįstamas sutuoktinio įgytas turtas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtinta teisės norma reikalauja, jog įgyjant turtą būtų aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn (pavyzdžiui, pirkimo–pardavimo sutartyje yra sąlyga, kad turtą sutuoktinis perka asmeninėn nuosavybėn). Jeigu tokia valia nebuvo aiškiai išreikšta ir sutuoktiniai nesutaria dėl nuosavybės teisių į turtą, reikia vadovautis CK 3.88 straipsnio 2 dalies prezumpcija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-332-687/2019).

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkto aiškinimo ir taikymo, taip pat yra konstatavęs, kad netgi už asmenines lėšas santuokos metu įgytas turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinio nuosavybe tik tais atvejais, kai leistinomis priemonėmis įrodoma, kad to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn. Teisinis reguliavimas, reikalaujantis aiškios sutuoktinio, panaudojančio savo lėšas turtui įgyti, valios išraiškos įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn reiškia ne ką kita, kaip bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos dominantę turtiniuose sutuoktinių santykiuose, taigi jeigu tokia valia nebuvo aiškiai išreikšta ir sutuoktiniai nesusitaria dėl nuosavybės teisių į turtą, toks turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2012). Vertinant, ar ginčo turtas atitinka šioje teisės normoje įtvirtintą sąlygą, kad įgyjant turtą turi būti aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn, reikšminga yra ir tai, koks atitinkamos valios išreiškimo būdas buvo pripažįstamas pakankamu (aiškiu) sudarant turto įgijimo sandorį, kokie asmens veiksmai šiuo atžvilgiu buvo laikomi teisiškai reikšmingais ir garantavo teisėtų interesų apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2009).

Taigi šiuo atveju ieškovui, teigiančiam, jog turtas yra jo asmeninė nuosavybė, jam kyla pareiga įrodyti tokias aplinkybes, t. y. paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją.

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-248/2018; 2018 m. spalio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-351-687/2018; 2021 m. sausio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-611/2021).

Ieškovo teigimu, patalpos, adresu (duomenys neskelbtini), buvo įsigytos iš varžytynių jo asmeninėn nuosavybėn jungtinės veiklos su trečiuoju asmeniu R. D. pagrindu.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog 2012 m. lapkričio 22 d. ieškovas ir trečiasis asmuo R. D. sudarė jungtinės veiklos sutartį, pagal kurią šalys numatė varžytynėse įsigyti bankroto procese parduodamas patalpas, adresu (duomenys neskelbtini). Jungtinės veiklos sutartyje numatyta, kad pradinė pirmosiose varžytynėse parduodamo turto pardavimo kaina 100 000 Lt, todėl šalys laikysis tokios pozicijos – pirmosiose varžytynėse nedalyvaus, tačiau stebės pardavimo procesą. Pastaba. Pirmosiose varžytynėse nustatyta kaina yra didoka. Tuo atveju, jei pirmosiose varžytynėse turto niekas nepirktų ir butų vykdomos antrosios turto varžytynės, kuriose pradine parduodamo turto kaina būtų nustatyta 80 000 Lt, tuomet šalys sutaria, jog antrosiose varžytynės bus dalyvaujama ir siekiama įsigyti turtą pradine arba nežymiai didesne kaina. Pastaba. Patalpos bus įsigyjamos jungtinės veiklos dalyvio E. G. vardu jo asmenine nuosavybes teise. Pastaba. Susisiekus su varžytynes vykdančiu asmeniu dėl galimybės dalyvauti varžytynėse dviem asmenims, veikiantiems pagal jungtines veiklos sutartį, ir įforminti nupirktą turtą abiejų jungtinės veiklos dalyvių vardais, buvo paaiškinta, jog dalyvauti varžytynėse antrosiose varžytynėse maksimali pasiūlyta kaina turi būti ne daugiau kaip 90 000 Lt. Varžytynėse dalyvaus jungtinės veiklos dalyvis R. D. pagal jungtinės veiklos dalyvio E. G. išduotą notarinį įgaliojimą. Pagal šią jungtinės veiklos sutartį abiejų jungtinės veiklos dalyvių įnašai tokie: jungtinės veiklos dalyvio R. D. įnašas yra 40 000 Lt, kurie prieš šios sutarties sudarymą buvo perduoti, įnešti jungtinės veiklos dalyviui E. G.. Jungtinės veiklos dalyvio E. G. įnašas yra 40 000 Lt, kuriais jis disponuoja. Jungtinės veiklos dalyvio E. G. įnašas yra jo asmeniniai pinigai – dovanoti.

Iš byloje pateikto 2013 m. sausio 15 d. varžytynių protokolo nustatyta, jog varžytynėse dalyvavo E. G., atstovaujamas notaro įgalioto asmens R. D., kuris buvo pripažintas administracinių patalpų, adresu (duomenys neskelbtini), varžytynių laimėtoju už didžiausią pasiūlytą kainą – 80 000 Lt.

VĮ Registrų centras duomenimis, administracinės patalpos, adresu (duomenys neskelbtini), registruotos E. G. asmenine nuosavybe.

Minėta, jog nustatant, ar turtas įgytas vieno iš sutuoktinio asmeninėn nuosavybėn, būtina nustatyti iš kokių lėšų šis turtas įgytas. Šiuo atveju ieškovas teigia, kad turtas buvo įgytas iš jo motinos S. G. jam dovanotų lėšų, atsakovė teigia, kad turtas buvo įgytas iš bendrų santaupų, kad šeimos pinigai buvo laikomi ieškovo sąskaitoje.

Bylos duomenimis nustatyta, jog 2011 m. kovo 29 d. ieškovo motina S. G. pinigų dovanojimo sutarties pagrindu padovanojo ieškovui 30 000 Lt, kurie tą pačią dieną buvo pervesti į ieškovo sąskaitą. 2012 m. gruodžio 3 d. tarp ieškovo ir jo motinos S. G. sudaryta dovanojimo sutartis, pagal kurią pastaroji 35 gimtadienio proga padovanojo ieškovui 10 000 Lt, pinigai tą pačią dieną mokėjimo nurodymu pervesti į ieškovo sąskaitą. Byloje jokių objektyvių duomenų, kad ieškovas jam asmeniškai dovanotas lėšas panaudojo kitoms reikmėms, nėra. Tokių aplinkybių nenurodė ir atsakovė. Iš to darytina išvada, jog labiau tikėtina, kad išvaržomo turto įsigijimui buvo panaudotos asmeninės ieškovo lėšos (CPK 12 straipsnis, 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis). Teismas atkreipia dėmesį, kad net jei turto įsigijimo metu ieškovo sąskaitoje buvo ir bendrų sutuoktinių lėšų, atsižvelgiant į anksčiau paminėtus duomenis, jog ieškovas buvo išreiškęs turtą įsigyti asmeninėn nuosavybėn, tai nepaneigia, jog turto įsigijimui buvo panaudotos asmeninės ieškovo lėšos, nes ieškovas turėjo pakankamai asmeninių lėšų įsigyjamam turtui (CPK 185 straipsnis).

Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad R. D. 2012 m. lapkričio 20 d. AB DNB bankas išmokėjo 7 018,98 Lt, AB „Swedbank“ – 10 021,88 Lt, 2012 m. lapkričio 21 d. iš AB „Swedbank“ sąskaitos R. D. išsigrynino 20 000 Lt. 2012 m. lapkričio 22 d. pakvitavimu pagal 2012 m. lapkričio 22 d. jungtinės veiklos sutarties dėl patalpų, adresu (duomenys neskelbtini), 4.1 punkto įvykdymo jungtinės veiklos dalyvis E. G. patvirtino, jog iš jungtinės veiklos dalyvio R. D. gavo jungtinės veiklos įnašą 40 000 Lt grynais pinigais. Minėtos aplinkybės patvirtina, jog taip, kaip ir buvo sutarę jungtinės veiklos sutarties dalyviai, išvaržomam turtui įsigyti jungtinės veiklos dalyviai lygiais įnašais prisidėjo prie išvaržomo turto įsigijimo. Pastebėtina, kad nors atsakovė teigia, kad neaišku, kur buvo panaudotos trečiojo asmens išsigrynintos lėšos, tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių abejoti, kad trečiojo asmens išgrynintos lėšos nebuvo perduotos ieškovui. Kaip matyti, trečiasis asmuo pinigus išsigrynino 2012 m. lapkričio 20 ir 21 d., kitą dieną po pinigų gavimo, t. y. 2012 m. lapkričio 22 d., ieškovo pasirašytas pakvitavimas, jog pinigus gavo. Pastarasis dokumentas nėra įstatymo nustatyta tvarka nuginčytas, pripažintas negaliojančiu, todėl daryti išvadą, jog jungtinės veiklos dalyviui pinigai išvaržomo turto įsigijimui nebuvo perduoti, nėra jokio pagrindo (CPK 12 straipsnis, 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis).

Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas turėjo pakankamai asmeninių lėšų išvaržomo turto daliai įsigyti, į tai, kad byloje nepateikta duomenų, paneigiančių kito jungtinės veiklos dalyvio R. D. prisidėjimą prie likusios turto dalies kainos, į tai, kad ieškovas aiškiai buvo išreiškęs, jog turtas, adresu (duomenys neskelbtini), įsigyjamas asmeninėn nuosavybėn, konstatuotina, kad 2013 m. sausio 17 d. varžytynėse įsigytos administracinės patalpos, adresu (duomenys neskelbtini), yra asmeninė ieškovo E. G. nuosavybė ir į dalytino turto balansą netrauktina (CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 2 dalis, 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas, CPK 12 straipsnis, 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis), tokiu būdu atmetant ir atsakovės priešieškinio reikalavimą dėl 2013 m. sausio 17 d. varžytynių akto įrašo dalies, kurioje įrašyta, jog administracines patalpas, adresu (duomenys neskelbtini), E. G. įsigijo asmeninėn nuosavybėn, pripažįstant, kad patalpos šalims priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise.

Taigi dalytiną nekilnojamojo turto balansą sudaro butas, adresu (duomenys neskelbtini), bei žemės sklypai su statiniais, adresu (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini).

Kaip minėta, teismas, nutraukdamas santuoką, turi išspręsti sutuoktinių bendro turto padalijimo klausimą. Nustatytą bendrą turtą teismas padalija sutuoktiniams vadovaudamasis CK 3.118 straipsnio 2 ir 4 dalimis ir taikydamas šias teisės normas sistemiškai su kitomis CK normomis (CK 3.1 straipsnis) bei vadovaudamasis proceso teisės normomis (CPK 375 straipsnio 2 dalis). Turtas padalijamas lygiomis dalimis, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymas leidžia nukrypti nuo lygių dalių principo (CK 3.117 straipsnis, 3.123 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju ginčo dėl buto, adresu (duomenys neskelbtini), 67 000 Eur vertės bei padalijimo būdo nėra. Tiek ieškovas, tiek atsakovė nurodė, jog minimas butas asmeninės nuosavybės teise būtų priteistas ieškovui, atsakovei sumokant kompensaciją. Atsižvelgiant į tokias aplinkybes, ieškovui asmeninės nuosavybės teise priteistinas butas, adresu (duomenys neskelbtini), atsakovei priteisiant 33 500 Eur kompensaciją (CK 3.117 straipsnis, CPK 185 straipsnis).

Byloje tarp šalių kilo ginčas dėl žemės sklypų su statiniais, adresu (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Tiek ieškovas, tiek atsakovė žemės sklypus asmeninės nuosavybės teise prašo priteisti atsakovei, tačiau ieškovas už atsakovei tenkančią didesnę turto dalį prašo priteisti jam kompensaciją, atsakovė prašo nukrypti nuo lygių dalių principo, nepriteisiant ieškovui kompensacijos už jai tenkančią didesnę turto dalį.

Sąlygos, kai sutuoktinių turtas gali būti padalytas nelygiomis dalimis, nustatytos CK 3.123 straipsnio 1 dalyje. Joje pateikiamas pavyzdinis aplinkybių, kurioms esant galimas nukrypimas nuo lygių dalių principo, sąrašas (nepilnamečių vaikų interesai, vieno sutuoktinio sveikatos būklė, turtinė padėtis arba kitos svarbios aplinkybės). Šis sąrašas nėra baigtinis, galimybė kitas aplinkybes pripažinti reikšmingomis ir dėl jų nukrypti nuo minėto principo palikta teismo diskrecijai, įvertinus kiekvienos konkrečios bylos teisiškai reikšmingas aplinkybes.

Taigi sutuoktinis gali rinktis bet kurį savo turtinių teisių gynimo būdą ir priklausomai nuo pasirinkto būdo tikėtis atitinkamų teisinių pasekmių: kompensacijos (CK 3.98 straipsnis) ir (ar) didesnės turto dalies gavimo (CK 3.123 straipsnis). Kiekvienas iš šių institutų skiriasi ne tik pasekmėmis, bet ir sąlygomis, kurios būtinos pageidaujamam teisiniam rezultatui pasiekti.

Šiuo atveju atsakovė prašo nukrypti nuo lygių dalių principo (CPK 3.123 straipsnis), prašydama priteisti jai didesnę turto dalį, bei remiasi tuo, jog įsigyti žemės sklypus buvo panaudotos jos asmeninės lėšos, t. y. močiutės E. B. padovanoti pinigai, todėl yra pagrindas nukrypti nuo lygių dalių principo.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog 2010 m. gruodžio 15 d. notarine dovanojimo sutartimi, registro Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovei L. G. močiutė E. B. padovanojo 49 000 Lt. Notarinės dovanojimo sutarties 1 punkte numatyta, kad pinigai dovanojami žemės sklypams su pastatais ir statiniais pirkti: žemės sklypui ((duomenys neskelbtini)), esančiam Klaipėdos m. sav. Klaipėdos m. SB ,,(duomenys neskelbtini)“, sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), – 25 000 Lt, žemės sklypui ((duomenys neskelbtini)), esančiam Klaipėdos m. sav. Klaipėdos m. SB ,, (duomenys neskelbtini)“, sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), – 24 000 Lt.

Iš 2010 m. gruodžio 15 d. nurodymo išmokėti grynuosius pinigus matyti, jog E. B. iš SEB banko sąskaitos buvo išmokėti 52 364,29 Lt

2010 m. gruodžio 21 d. ieškovas ir atsakovė bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise pagal pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), iš K. I. E. ir J. E. įsigijo žemės sklypą su statiniais (sodą), adresu (duomenys neskelbtini) (žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato – sodo pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), šiltnamio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) už 24 000 Lt. Sandorį pasirašė atsakovė.

2010 m. gruodžio 21 d. ieškovas ir atsakovė bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise pagal pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), iš K. I. E. ir J. E. įsigijo žemės sklypą su statiniais (sodą), adresu (duomenys neskelbtini) (žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato – sodo pastato unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) už 25 000 Lt. Sandorį pasirašė atsakovė.

Minėta, jog CPK 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Šiuo atveju, teismo vertinimu, atsakovė pateikė pakankamai ir pagrįstų duomenų, jog įsigyti žemės sklypus pinigus dovanojo jos močiutė E. B. (CPK 185 straipsnis). Kaip matyti iš dovanojimo sutarties, sutartyje buvo aiškiai apibrėžta dovanotojos valia, kokiam tikslui yra dovanojami pinigai. Iš byloje pateiktų duomenų nustatyta, kad dovanotoja turėjo dovanojamų pinigų sumą (2010 m. gruodžio 15 d. mokėjimo nurodymas). Iš pateiktų duomenų taip pat nustatyta, kad žemės sklypų pirkimo–pardavimo sandoriai įvyko netrukus po pinigų padovanojimo ir žemės sklypų įsigijimo kaina atitiko atsakovei padovanotą pinigų sumą.

Žemės sklypų pirkimo–pardavimo aplinkybes detaliai nurodė ir teismo posėdyje apklausta liudytoja K. I. E.. Liudytoja paaiškino, jog yra atsakovės krikšto mama, kadangi ji vaikų neturi, atsakovė yra jai kaip dukra. 2010 m. jie abu su vyru buvo amžiuje ir norėjo parduoti sodus. Atsakovė norėjo įsigyti sodus, tada atsakovės močiutė pasisiūlė padėti ir padovanojo atsakovei pinigų sodams įsigyti. Atsakovei, kaip dukterėčiai, žemės sklypus pardavė pigiau su sąlyga, kad juos su vyru nukaršins.

Taigi tiek iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų, tiek iš atsakovės, liudytojos paaiškinimų darytina išvada, jog atsakovei buvo padovanoti pinigai įsigyti žemės sklypams. Pastebėtina, kad jokių objektyvių duomenų, jog atsakovė negavo dovanotų pinigų ar juos panaudojo ne pagal dovanojimo sutartyje nurodytą paskirtį, nėra (CPK 177 straipsnis). Be to, pastebėtina ir tai, kad dovanojimo sutartis nėra ginčijama.

Bylos duomenimis nustatyta, jog 2003 m. gegužės 21 d. pagal pirkimo–pardavimo sutartį, registro Nr. (duomenys neskelbtini), K. I. E. įsigijo žemės sklypą su statiniais (sodą), adresu (duomenys neskelbtini), už 26 000 Eur.

Teismas, įvertinęs rašytinius bylos duomenis, šalių, liudytojos paaiškinimus daro išvadą, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių abejoti tikraisiais žemės sklypų savininkais, t. y. K. I. E. ir J. E., iki juos 2010 m. gruodžio 21 d. perleidžiant ieškovo bei atsakovės nuosavybėn (CPK 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis). Be to, teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad jei tarp minėtų asmenų buvo kažkokie susitarimai dėl žemės sklypų pirkimo, tai vertinant tai, jog nekilnojamojo turto kaina nebuvo maža, šalys su pirkėjais (K. I. E., J. E.) galėjo pasirašyti atskirus susitarimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-469/2016). Juo labiau, kad tiek ieškovas, tiek atsakovė yra teisininkai ir, pačių jų paaiškinimais, ne vienerius metus užsiėmė nekilnojamojo turto prekyba. Pastebėtina ir tai, kad byloje pateiktos fotonuotraukos, iš kurių matyti, kad šalys leisdavo laiką soduose, augindavo daržoves, ieškovo paaiškinimai, kokius darbus ten atlikdavo, nepaneigia pačio nuosavybės teisinio statuso.

Atsižvelgiant į tai, kad nėra paneigta, jog už žemės sklypus pardavėjams visa apimtimi buvo atsiskaityta iš atsakovės asmeninių lėšų – iš E. B. padovanotų lėšų, į tai, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių abejoti tikraisiais žemės sklypų savininkais iki juos 2010 m. gruodžio 21 d. perleidžiant ieškovo bei atsakovės nuosavybėn, konstatuotina, jog yra pagrindas nukrypti nuo lygių dalių principo (CK 3.123 straipsnis, CPK 12 straipsnis, 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis).

Minėta, kad atsakovė, prašydama nukrypti nuo lygių dalių principo, prašo žemės sklypus priteisti jai asmeninės nuosavybės teise, nepriteisiant ieškovui kompensacijos. Šiuo atveju bylos duomenimis nustatyta, kad visa perkamo turto kaina buvo sumokėta iš atsakovės asmeninių lėšų. Ieškovas neįrodinėjo, kokia galimai jo darbu ar lėšomis buvo pagerinta turto vertė, t. y. kokio dydžio kompensacija galėtų būti dėl to priteista (CPK 12 straipsnis). Teismas ex officio pagal pateiktus duomenis taip pat nenustatė duomenų apie realų turto pagerinimą ieškovo lėšomis. Atkreiptinas dėmesys, kad apie sodų pagerinimo darbus, t. y. kokie galimai ieškovo lėšomis buvo atliekami darbai, ieškovas nurodė laikotarpiu, kai žemės sklypai nuosavybės teise priklausė K. I. E. bei J. E.. Taigi, jeigu, kaip teigia ieškovas, laikotarpiu nuo 2005 m. iki 2010 m. jo lėšomis buvo pagerinti sodų sklypai, tai jis įstatymo numatytais pagrindais galėtų sodų pagerinimo išlaidų prašyti iš tuometinių žemės sklypų savininkų.

Apibendrinant tai, kas paminėta, atsakovės priešieškinys šioje dalyje tenkintinas, atsakovei asmeninės nuosavybės teise priteistini žemės sklypai su statiniais, adresu (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), nepriteisiant ieškovui kompensacijos (CK 3.123 straipsnis, CPK 12 straipsnis, 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis).

Teismas atkreipia dėmesį, jog CK 3.119 straipsnyje nustatyta, kad dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje. Šiuo atveju šalys nesutarė dėl dalijamo turto vertės, tačiau byloje konstatavus, jog administracinės patalpos, adresu (duomenys neskelbtini), yra asmeninė ieškovo nuosavybė, nukrypstant nuo lygių dalių principo atsakovei asmeninės nuosavybės teise priteisus žemės sklypus su statiniais, adresu (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), nepriteisiant ieškovui kompensacijos, teismas nemato pagrindo plačiau pasisakyti dėl dalytino turto vertės, kadangi jo vertės nustatymas galutiniam rezultatui įtakos neturi.

Dėl šalių kilnojamojo turto bylos duomenimis nustatyta, jog 2011 m. ieškovas įsigijo automobilį „Jaguar XJ“, (duomenys neskelbtini) m., valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuris parduotas 2020 m. rugsėjo 11 d. už 2 000 Eur.

Ginčo dėl minimo automobilio teisinio režimo bei dalijimo būdo nėra, t. y. šalys sutinka, jog automobilis buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, sutinka, kad automobilis parduotas už 2 000 Eur, todėl atsakovei turėtų būti kompensuojama pusė gautų pajamų už parduotą automobilį. Tokią poziciją atsakovė išreiškė bylos nagrinėjimo bei baigiamųjų kalbų metu. Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, atsakovei iš ieškovo priteistina 1 000 Eur kompensacija už parduotą automobilį „Jaguar XJ“, (duomenys neskelbtini) m., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (CK 3.117 straipsnis, CPK 185 straipsnis).

Remiantis bylos duomenimis, 2012 m. kovo 1 d. ieškovas už 8 000 Lt įsigijo automobilį „Jaguar XJ“, (duomenys neskelbtini) m., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2014 m. rugsėjo 1 d. automobilis parduotas už 5 000 Lt. 2016 m. sausio 22 d. ieškovas vėl įsigijo tą patį automobilį už 2 000 Eur bei rašytine sutartimi susitarė mokėjimą atidėti ne vėliau kaip iki 2018 m. kovo 1 d. 2018 m. liepos 16 d. ieškovas visiškai atsiskaitė, t. y. sumokėjo 2 000 Eur, už automobilį „Jaguar“, (duomenys neskelbtini) m. Automobilis parduotas 2020 m. gegužės 25 d. už 1 000 Eur.

Ieškovo teigimu, automobilis buvo jo asmeninė nuosavybė, todėl už šį automobilį kompensacija atsakovei nepriteistina.

Kaip minėta, sutuoktinis, kuris laiko, kad tam tikras turtas priklauso jam asmeninės nuosavybės teise, privalo paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, kad santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė.

Šiuo atveju ieškovas nurodo, kad automobilis „Jaguar XJ“, (duomenys neskelbtini) m., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pirktas iš A. D. gautų pagal dovanojimo sutartį lėšų. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 2012 m. vasario 27 d. A. D. rašytine dovanojimo sutartimi padovanojo ieškovui 8 000 Lt automobiliui „Jaguar XJ“, (duomenys neskelbtini) m., įsigyti. Atsižvelgiant į tai, būtų galima daryti išvadą, jog automobilis buvo asmeninė ieškovo nuosavybė, tačiau teismas pastebi, jog transporto priemonė buvo parduota 2014 m. rugsėjo 1 d. ir vėl įsigyta jau tik 2016 m. sausio 22 d. Duomenų, kad transporto priemonė iš naujo buvo įsigytą iš tų pačių 2012 m. vasario 27 d. dovanotų lėšų, nėra. Teismas pastebi, jog byloje nėra pateikta jokių objektyvių duomenų, kad pardavus iš už dovanotas lėšas įsigytą automobilį, gauti pinigai dvejus metus buvo saugomi išimtinai vėl tam pačiam automobiliui įsigyti. Kita vertus, kad ieškovas už parduotą automobilį gautų lėšų nepanaudojo iš naujo įsigyjant automobilį, patvirtina ir tai, kad buvo sudaryta sutartis iki 2018 kovo 1 d. atidėti mokėjimą už automobilį. Tačiau nagrinėjamu atveju būtina įvertinti ir kitą aplinkybę, t. y. faktinį atsiskaitymą už automobilį. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog už automobilį ieškovas atsiskaitė tik 2018 m. liepos 16 d. Taigi, atsižvelgiant į tai, jog teismas konstatavo, kad šalių santuoka faktiškai iširo ir šalys bendro ūkio nebevedė nuo 2018 m. balandžio 1 d., o mokėjimas atliktas 2018 m. liepos 16 d., yra pagrindas konstatuoti, jog įsigyti transporto priemonę buvo panaudotos asmeninės ieškovo lėšos (CPK 185 straipsnis).

Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, atsakovės reikalavimas dėl kompensacijos priteisimo už parduotą automobilį „Jaguar XJ“, (duomenys neskelbtini) m., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atmestinas (CK 3.88 straipsnio 2 dalis, CPK 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis).

Apibendrinant šalių turto padalijimo klausimą konstatuotina, jog administracinės patalpos, adresu (duomenys neskelbtini), nustatytinos asmenine ieškovo nuosavybe, ieškovui asmeninės nuosavybės teise priteistinas butas, adresu (duomenys neskelbtini), atsakovei asmeninės nuosavybės teise priteistini žemės sklypai su statiniais, adresu (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini), priteisinat atsakovei iš ieškovo 34 500 Eur (33 500 Eur + 1 000 Eur) kompensaciją už ieškovui tenkančią didesnę turto dalį (CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 2 dalis, 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas, 3.117 straipsnis, 3.123 straipsnis, CPK 12 straipsnis, 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis).

Dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo iki dukros pilnametystės

Teismas pažymi, kad išlaikymo įsiskolinimas turi būti priteisiamas nuo tada, kai tėvai nevykdo savo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Išlaikymo įsiskolinimas gali atsirasti dėl to, kad išlaikymas neteikiamas iš viso ar jeigu jis neteikiamas iš dalies, t. y. teikiamas tik tokio dydžio aprūpinimas, kuris nepatenkina vaiko visų būtinų poreikių. Taigi, byloje turi būti nustatomos aplinkybės, reikšmingos klausimui dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo išspręsti, ir konstatuojamas teisės reikalauti išlaikymo atsiradimo momentas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškinęs, jog: išlaikymo įsiskolinimas gali atsirasti tiek dėl to, kad išlaikymas neteikiamas visiškai, tiek ir dėl to, kad jis teikiamas tik iš dalies, t. y. netenkinant visų būtinų vaiko poreikių; reikalavimas dėl išlaikymo įsiskolinimo yra retroaktyvaus pobūdžio, todėl nustatant teisiškai reikšmingus faktus dėl CK 3.200 straipsnio taikymo turi būti remiamasi tuo metu egzistavusiomis faktinėmis aplinkybėmis, atsižvelgiant į prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus; išlaikymo įsiskolinimas, kaip ir išlaikymas, nustatomas remiantis CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, todėl teismas, kilus ginčui dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, siekdamas priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, turi imtis priemonių, kad būtų nustatytos šios reikšmingos faktinės aplinkybės: a) vaiko poreikiai, b) kiekvieno iš tėvų turtinė padėtis, c) būtinas išlaikymo dydis, proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai, d) kokią dalį reikalingo išlaikymo teikė kiekvienas iš tėvų ginčijamu laikotarpiu, e) nuo kurio momento vaiko tėvas ar motina nebevykdė savo pareigos materialiai išlaikyti savo vaikus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-480-378/2017).

Minėta, jog Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, tačiau Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra ne kartą pažymėta, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015).

Nagrinėjamu atveju reikia nustatyti būtiną šalių nepilnametės dukros išlaikymo dydį pagal vaiko poreikius ir atsakovės turtinę padėtį.

Taigi, ieškovas teigia, kad už laikotarpį nuo 2018 m. balandžio 1 d. iki (duomenys neskelbtini) susidarė 8 481,51 Eur įsiskolinimas už dukros išlaikymą. Iš ieškovo paaiškinimų bei byloje esančių duomenų matyti, jog vidutiniškai per mėnesį paauglei dukrai buvo reikalinga 700–1 500 Eur suma, kurią ieškovas skyrė dukros išlaikymui. Teismas šiuo atveju sprendžia, kad nors ieškovas didžiąją dalimi pagrindė nepilnametei dukrai skirtų išlaidų sumą, tačiau nurodytų išlaidų suma 16–17 m. paauglei yra neadekvati, neracionali, perteklinė ir viršijanti realius nepilnamečio vaiko būtinus poreikius, kitais atvejais ir nepagrįsta.

Visų pirma, analizuojant ieškovo pateiktus kvitus, čekius pastebėta, kad buvo perkamas perteklinis maisto, o ypač saldumynų, kiekis. Iš pateiktų kvitų matyti, kad buvo perkami įvairaus raciono maisto produktai, reikalingi augančiam organizmui, tačiau, pvz. 2020 m. sausio 12 d. pirkti eklerai, 2019 m. lapkričio 23 d., 2019 m. spalio 5 d. kruasanai, kurių galiojimo terminas nėra ilgas, pirkti po 5–6 vnt., kas abejotina, ar paauglė mergina suvalgydavo tokį didelį kiekį saldumynų ir bandelių per dieną ar kelias dienas. Tuo pačiu pirkiniu pirkti „Kinder“ šokoladai, kas jau viršija visas dienos kalorijų normas. Iš kitų pirkinių kvitų matyti, kad taip pat nuolat pirkta didelis keikis vaflių (po 4–6 vnt.), sviesto (po 3 vnt.), kavos (po 2 vnt., 2 kartus po 4 vnt.), „Coca-Cola“ (po 4 vnt.), „Snicers“ batonėlių (kelis kartus po 4 vnt.), šokoladų „Milka“, „Roschen“ (po 4 vnt.), sausainių (po 6 vnt.). Vertinant pateiktus čekius, darytina išvada, kad saldumynai būdavo perkami nuolat, dideliais kiekiais, visa tai kelia pagrįstų abejonių, ar paauglė dukra tikrai suvartodavo tokį kiekį maisto produktų, ypač saldumynų, ir ar jie buvo nepilnametės būtinųjų poreikių tenkinimas. Taip pat čekiuose matyti, kad pirkti alkoholiniai gėrimai (2020 m. sausio 11 d. sausas rūšinis putojantis (pastaba: neišbrauktas), 2019 m. spalio 19 d. šampanas LAURENT-PERRIER), kurie negali būti įtraukti į pagrįstas išlaidas nepilnamečiam vaikui. Iš 2019 m. gruodžio 23 d. čekio matyti, kad pirkta „Latte“ ir juoda kava, tačiau abejotina, ar vienu metu L. G. išgėrė abi kavas. Taip pat iš ieškovo pateiktų duomenų nustatyta, jog beveik kiekvieną mėnesį buvo perkami rūbai, avalynė, aksesuarai, kas taip pat laikytina perteklinis ir nebūtinas vaiko poreikių tenkinimas. Kaip teisingai nurodė atsakovė, tokie daiktai kaip batai, rūbai yra ilgalaikio naudojimo, todėl kelia abejonių, ar moksleivei būtina taip dažnai atnaujinti drabužius bei avalynę, juo labiau, kad mokykloje yra privalomos mokyklinės uniformos. Tas pats pasakytina ir apie pirktų rankinukų kiekį (4 vienetai ir kuprinė). Abejotina, ar moksleivei reikalingas toks kiekis rankinukų.

Antra, posėdžio metu ieškovas pats nurodė, kad dalis prekių (pvz. iš „Creme de la Creme“) yra pirktos jam pačiam. Atsižvelgiant į tokias paties ieškovo nurodytas aplinkybes, teismui lieka neaišku, ar visi ieškovo pateikti čekiai / kvitai, neva grindžiantys nepilnametės dukros išlaikymo išlaidas, yra pagrįsti ir skirti išimtinai tik tenkinti dukros poreikius.

Trečia, ieškovas grįsdamas išlaikymo įsiskolinimą nepilnametei, įtraukia ir būsto komunalines išlaidas, kurias teismas šiuo atveju taip pat vertina kritiškai. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad ieškovas su nepilnamete dukra iki 2019 m. liepos 3 d. gyveno bute, adresu (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklauso atsakovės mamai J. J.. Byloje pateiktas „Messenger“ susirašinėjimo tekstas, iš kurio matyti, kad ieškovas 2019 m. liepos 3 d. atsakovei rašė „Išsikraustėm. Raktai po kilimėliu“. Vadinasi, ieškovas su dukra iki 2019 m. liepos 3 d. gyveno bute, adresu (duomenys neskelbtini). Byloje pateiktos sąskaitos už komunalinius mokesčius butui adresu (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2018 m. kovo mėn. iki 2019 m. liepos mėn. Sąskaitos adresuotos J. J. (atsakovės motinai), kuriai, kaip minėta, nuosavybės teise priklauso butas. Taip pat atsakovė pateikė apmokėjimo kvitus, patvirtinančius, kad už buto, adresu (duomenys neskelbtini), komunalinius mokesčius buvo apmokėta, mokėtojas – L. G. arba J. J.. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, darytina išvada, kad ieškovas iki 2019 m. liepos mėn. realiai nepatyrė išlaidų dukros išlaikymui už būsto komunalinius mokesčius.

Ketvirta, ieškovas pradiniu ieškiniu kėlė reikalavimą dėl nepilnametės dukros išlaikymo priteisimo iš atsakovės po 200 Eur per mėnesį, teigdamas, kad dukros būtinųjų poreikių tenkinimui pakanka 400 Eur per mėnesį. 2018 m. liepos 4 d. teismas nutartimi šiuo pagrindu taikė laikinąsias apsaugos priemonės – priteisė iš atsakovės L. G. laikiną išlaikymą dukrai L. G., mokamą periodinėmis išmokomis po 200 Eur kas mėnesį, išlaikymą priteisiant nuo 2018 m. birželio 18 d. iki bus priimtas teismo sprendimas, lėšas pervedant į ieškovo E. G. sąskaitą. Teismas, atsižvelgęs į pradinio ieškinio reikalavimus ir jo pagrindimą, į šalių elgesį proceso metu, vyraujančią nesantaiką, pyktį, pagiežą ir nuoskaudas, negebėjimą atleisti ir principingą elgesį, daro išvadą, kad ieškovas galimai dirbtinai ir sąmoningai padidino nepilnametei dukrai skiriamą išlaikymo dydį. Nėra logiška, kad pradiniu ieškiniu deklaruojama vaikui reikalinga išlaikymo suma per mėnesį nuo 400 Eur padidėtų iki 1 500 Eur, t. y. net tris kartus. Visa tai paneigia ieškovo nurodytą išlaikymo poreikio dydį iki dukros pilnametystės.

Penkta, kaip minėta, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kilus ginčui dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, būtina nustatyti reikalingą išlaikymo dydį, proporcingą vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai. Šiuo atveju, teismo vertinimu, atsakovės turtinė padėtis (darbo užmokestis nesiekia 500 Eur per mėn.) neleidžia teikti dukros išlaikymui ieškovo nurodomų išlaikymo išlaidų, kurios viršija net vidutinės Lietuvos gyventojo mėnesines pajamas. Atkreiptinas dėmesys, kad jeigu ieškovo finansinės galimybės išgalėjo teikti tokį išlaikymą, kokį nurodo, jis galėjo proporcingai savo pajamomis prisidėti prie didesnio nepilnamečio vaiko išlaikymo, kuris atitiko ieškovo materialinius išteklius ir tenkino perteklinius vaiko poreikius.

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, konstatuotina, kad ieškovo teiktas išlaikymas nepilnametei dukrai nuo 2018 m. balandžio 1 d. iki (duomenys neskelbtini). yra iš dalies nepagrįstas, taip pat nurodomos išlaidos nepilnametės išlaikymui akivaizdžiai viršija jos būtinuosius poreikius ir yra perteklinis. Kadangi 2018 m. birželio 18 d. nutartimi buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir nustatytas laikinas išlaikymas nepilnametei L. G. iš atsakovės L. G., šiuo atveju teismas daro išvadą, kad priteistas laikinas 200 Eur išlaikymas proporcingai atitiko nepilnamečio vaiko poreikius bei atsakovės galimybes teikti tokio dydžio išlaikymą, todėl ieškovo prašomas išlaikymo įsiskolinimas, viršijęs atsakovės teiktą išlaikymą, nepriteistinas (CPK 185 straipsnis).

Ieškovas nurodė, kad atsakovė išlaikymą dukrai teikė tik nuo 2018 m. liepos mėn., kiekvieną mėnesį po 200 Eur.

Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad atsakovė nuo 2018 m. liepos mėn. iki dukros pilnametystės teikė išlaikymą po 200 Eur, tačiau ieškovas teigia, kad atsakovė nuo 2018 m. balandžio mėn. iki 2018 m. liepos mėn. visiškai neišlaikė dukros. Atsakovės teigimu, dukros išlaikymo pareigą nuo ieškinio įteikimo dienos iki dukros pilnametystės ji yra įvykdžiusi tinkamai.

Kaip jau minėta, kai vienas iš tėvų su vaiku negyvena, jam (tėvui, kuris su vaiku negyvena) tenka pareiga įrodyti, jog tėviškas pareigas vykdė, nors ir gyveno skyrium.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovei ieškinys įteiktas 2018 m. balandžio 20 d. Byloje pateikti įrodymai, kad atsakovė 2018 m. birželio 21 d. dukrai pervedė 50 Eur, o nuo 2018 m. liepos 25 d. iki dukros pilnametystės kiekvieną mėnesį pervesdavo nepilnametei dukrai išlaikymą po 200 Eur kiekvieną mėnesį. Duomenų, kad atsakovė būtų išlaikiusi nepilnametę dukrą 2018 m. balandžio–gegužės mėn., nėra. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad atsakovė dukrai išlaikymo 2018 m. balandžio–gegužės mėn. neteikė (CPK 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis).

Atsižvelgus į tai, kad byloje konstatuota, jog nepilnametei dukrai išlaikyti atsakovė turėjo skirti 200 Eur per mėnesį, atsakovė 2018 m. balandžio–gegužės mėn. išlaikymo neskyrė, o 2018 m. birželio mėn. pervedė tik 50 Eur, atsakovės įsiskolinimas už nepilnametės dukros išlaikymą už laikotarpį nuo 2018 m. balandžio 1 d. iki (duomenys neskelbtini) sudaro 550 Eur, todėl iš atsakovės priteistinas 550 Eur išlaikymo įsiskolinimas (CK 3.192 straipsnio 2 dalis, 3.200 straipsnis, CPK 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis).

Dėl paramos priteisimo

Tėvai, turintys galimybę, privalo išlaikyti savo vaikus, sulaukusius pilnametystės, kurie mokosi pagal vidurinio ugdymo programą ar pagal formaliojo profesinio mokymo programą pirmajai kvalifikacijai įgyti arba studijuoja aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės studijų formos programą ir yra ne vyresni negu 24 metų ir kuriems būtina materialinė parama, atsižvelgiant į vaikų, sulaukusių pilnametystės, turtinę padėtį, gaunamas pajamas, galimybę patiems gauti pajamų ir kitas svarbias aplinkybes (CK 2.5 straipsnis, 3.192¹ straipsnio 1 dalis). Vaikų, sulaukusių pilnametystės, paramos teikimo tvarkai mutatis mutandis taikomi CK 3.192, 3.193, 3.194, 3.196, 3.197, 3.198, 3.199, 3.200, 3.201, 3.208 straipsniai (CK 3.192¹ straipsnio 4 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra taip pat nurodęs, jog galima išskirti tokias sąlygas, kurioms esant teismas gali priteisti išlaikymą pilnamečiam vaikui, besimokančiam aukštojoje, profesinėje mokykloje: sunki vaikų turtinė padėtis; tėvai turi turėti galimybių išlaikymui teikti; negalima iš esmės pabloginti paramą teikiančių tėvų ir kitų šeimos narių turtinės padėties; priteistą paramą turi būti įmanoma įvykdyti; tėvams patiems turi būti nereikalinga parama, globa ir pan.; paramos reikalingas pilnametis vaikas turi būti išnaudojęs visas protingas galimybes pats pasirūpinti mokytis reikalingomis lėšomis bei vaiko sąžiningas ir pažangus mokymasis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2010; 2012 m. kovo 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2012; 2015 m. kovo 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-121-313/2015; 2015 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-194-219/2015). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama dėl abiejų šių grupių sąlygų ir jos turi būti vertinamos atskirai, t. y. nustatoma, ar išlaikymo prašančiam pilnamečiam besimokančiam asmeniui išlaikymas yra būtinas, ir įvertinamos realios tėvų galimybės tokį išlaikymą teikti. Pažymėtina, kad svarbu užtikrinti šių išlaikymo priteisimo sąlygų pusiausvyrą: net ir nustačius esant pirmosios grupės sąlygą – išlaikymo poreikį, toks išlaikymas negali būti priteisiamas nesant antrosios sąlygos – realių tėvų galimybių teikti išlaikymą pilnamečiam vaikui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-366-687/2015; 2015 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-664-916/2015).

Byloje nustatyta, jog trečiasis asmuo L. G. yra pilnametė atsakovės duktė, jokio nuosavybės teise priklausančio turto neturi, savęs išlaikyti negali, nes šiuo metu mokosi Vilniaus universitete, dieninio skyriaus žurnalistikos studijose. Posėdžio metu ieškovas tvirtino, kad dukra mokosi gerai. Byloje pateiktas brandos atestatas, iš kurio matyti puikūs egzaminų bei metinių vidurkių rezultatai. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, jog nuo trečiojo asmens pilnametystės atsakovė kas mėnesį jai skiria po 200 Eur, likusią išlaidų dalį padengia tėvas (ieškovas). L. G. teigimu, kadangi mokosi dieniniame skyriuje, nėra galimybių papildomai dirbti ir taip gauti pajamų, todėl prašo priteisti iš atsakovės jos išlaikymui periodinėmis piniginėmis išmokomis po 690 Eur, nurodydama, kad vidutiniškai per mėnesį jos išlaikymui reikalinga 1 375 Eur suma, t. y. kiekvienas tėvas turi prisidėti po 687,50 Eur (suapvalinus 690 Eur).

Teismo vertinimu, faktas, kad dukra mokosi dieninio skyriaus nuolatinėse bakalauro studijose, suponuoja išvadą, jog galimybės dirbti, nedarant žalos mokymosi procesui, yra ribotos, todėl konstatuotina, jog aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės studijų formos programą studijuojančiai L. G. yra reikalinga parama, kurią teikti turi pareigą tėvai (CPK 185 straipsnis). Tačiau nagrinėjamu atveju teismas kritiškai vertina nurodomą išlaikymui reikalingą 1 375 Eur sumą.

Priteisiant paramą pilnamečiui vaikui, turi būti nustatoma, ar išlaikymo prašančiam pilnamečiam besimokančiam asmeniui išlaikymas yra būtinas ir ar jis pagrįstas.

Byloje pateikti išlaidų čekiai, kvitai, sąskaitos, kuriais remiantis grindžiamas reikalingas apytiksliai 1 400 Eur išlaikymas pilnametei L. G.. Čekiai, sąskaitos, kvitai yra už laikotarpį nuo 2020 m. kovo mėn. iki 2020 m. rugpjūčio mėn. Iš pateiktų duomenų matyti, kad buvo perkamos ne tik būtino reikalingumo prekės, tačiau taip pat buvo įsigyjamos perteklinės prekės, pvz., pledai, žvakutės, grilis, alus, nealkoholinis sidras, čipsai ir kt., kurios nėra būtinos. Sutiktina, kad L. G. įstojus mokytis Vilniuje atsirado daugiau išlaidų, susijusių su gyvenimu sostinėje, tačiau, teismo vertinimu, patiriamos 1 400 Eur išlaidos susidaro iš L. G. siekio gyventi „patogų“, ir, kaip pati posėdžio metu nurodė, „orų“, gyvenimą. Teismas atkreipia dėmesį, kad toks siekis turi būti siejamas ir su pačio pilnamečio vaiko galimybėmis gyventi tokį gyvenimą.

Remiantis paaiškinimais nustatyta, kad dukra, studijuodama Vilniuje, gyvena nuomojame bute, nuomos kaina 300 Eur, važinėja nuosavu automobiliu. Posėdžio metu ieškovas aiškino, kad dukra bendrabutyje gyventi nenori ir negali, ten didelis nusikalstamus ir netinkamos sąlygos. L. G. posėdžio metu teigė, kad viešuoju transportu važinėti nenori, yra pratusi prie automobilio. Nagrinėjamu atveju teismas tėvo ir dukros požiūrį į gyvenimo aplinkos sąlygas ir patogumus vertina kaip išimtinai jų pasirinkimą dukrai gyventi prabangiai. Tėvo galimybės suteikti dukrai tokias gyvenimo sąlygas atitinka neeilinius studentų poreikius. Geras, prabangus ir patogus gyvenimas yra trečiojo asmens įnoriai, kuriuos pildo tėvas ir kurie nėra būtini. Pažymėtina, kad nei trečiasis asmuo, nei ieškovas net negalėjo nurodyti, kokias išlaidas dukra patirtų gyvendama bendrabutyje, važinėdama viešuoju transportu. Be to, nurodė, kad net nebuvo nuvykę įvertinti bendrabučio gyvenimo sąlygų. Taip pat L. G., grįsdama savo poreikius, nurodė ir įvairiais grožio procedūras (plaukų kirpimas, dažymas, nagai ir pan.). Šiuo atveju teismas sutinka, jog jaunai moteriai yra būtina gražiai atrodyti bei prižiūrėti savo išvaizdą, tačiau išlaidos, patiriamos už nurodytas procedūras, turi būti taip pat pagrįstos bei racionalios, atitinkančios ir pačios L. G., ir atsakovės finansines galimybes.

Kita vertus, vertinant, ar paramos prašantis pilnametis vaikas yra išnaudojęs visas protingas galimybes pats pasirūpinti savo išlaikymu, pastebėtina, kad L. G., teigdama, kad mama jai turi skirti 690 Eur paramą, byloje nepateikė jokių duomenų, kad pagal galimybes dirbo laisvu nuo paskaitų metu ar savaitgaliais (atostogų metu), ar bandė ieškotis darbo. Nors posėdžio metu nurodė, kad buvo keliuose darbo pokalbiuose, tačiau vien tik keli darbo pokalbiai neįrodo, kad L. G. dėjo maksimalias pastangas save išlaikyti. Be kita ko, byloje nepateikta ir jokių įrodymų, galinčių pagrįsti L. G. turėtus darbo pokalbius. Posėdžio metu tiek ieškovas, tiek trečiasis asmuo nurodė, kad mergina yra veikli ir laisvu laiku nemažai laiko skiria savanoriavimo veiklai Klaipėdoje bei Vilniuje. Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, kad trečiasis asmuo turi pakankamai laisvo laiko ir gali ieškotis pajamų šaltinio, kuris atitiktų jos poreikius.

Pažymėtina, jog net ir nustačius, kad pilnamečiui besimokančiam asmeniui reikalinga tėvų parama, tokia parama negali būti priteisiama nesant kitos būtinos sąlygos – realių tėvų galimybių teikti tokią paramą pilnamečiam vaikui. Tokios pozicijos laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje. Todėl, spręsdamas klausimą dėl išlaikymo dydžio, teismas atsižvelgia ne tik į pilnamečio vaiko poreikius, bet ir į tėvo realias galimybes teikti prašomo dydžio išlaikymą (paramą), jo turtinę padėtį ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog tėvų ar vieno iš jų teiktina parama turi būti realiai įvykdoma, atitikti tėvo (ar tėvų) galimybes teikti tokio pobūdžio paramą besimokančiam pilnamečiui vaikui.

Nustatyta, kad atsakovės darbinės pajamos per mėnesį sudaro apie 470 Eur. Atsakovei nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), ir butas (duomenys neskelbtini). Teismo posėdyje atsakovė paaiškino, jog ją taip pat finansiškai remia jos tėvai bei krikšto tėvai.

Esant nustatytoms aplinkybėms, įvertinus atsakovės turtinę padėtį, gaunamas pajamas, teismas daro išvadą, jog atsakovė pagal savo turtinę padėtį negali teikti dukros prašomos 690 Eur paramos kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis. Be to, dar kartą akcentuotina, kad įvertinus L. G. pateiktus duomenis apie jos poreikiams tenkinti kiekvieną mėnesį reikalingas lėšas, manytina, jog perkamos prabangos prekės bei paslaugos yra perteklinės ir ne visos jos yra būtinosios, o L. G., būdama pilnametė, taip pat turi dėti pastangas save išlaikyti.

Ieškovas posėdžio metu vis akcentavo, kad jo statusas ir pajamos leidžia dukrai teikti jai reikiamą išlaikymą, todėl, atsižvelgiant į tokius ieškovo pasisakymus, vertinant ieškovo teigiamą gerą turtinę padėtį, susidaro pagrindas išvadai, jog trečiojo asmens tėvas (ieškovas) gali didesne apimti teikti paramą pilnamečiam vaikui.

Atsakovė sutinka pilnametei dukrai teikti 150 Eur išlaikymą. Šiuo atveju teismas pastebi, kad, kaip minėta, atsakovė turi nekilnojamąjį turtą (butą bei žemės sklypą). Iš atsakovės valdomo turto matyti, jog dalis turto nėra pirmo būtinumo (žemės sklypas bei butas, kuriame atsakovė negyvena), tačiau byloje nėra duomenų, jog iš minimo turto atsakovė negalėtų gauti pajamų (pvz. nuoma) ar realizuoti šį turtą. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas sprendžia, kad atsakovė gali didesne dalimi prisidėti prie dukros paramos, negu nurodo.

Taigi, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, jog L. G. šiuo metu studijuoja, mokymosi pareigą vykdo sąžiningai, todėl, nors ir būdama pilnametė turi ribotas galimybes dirbti ir save išlaikyti pati, jai paramą gera valia teikia tėvas, pripažinus, jog dukrai būtina parama, taip pat įvertinus atsakovės turtinę padėtį, turimą nekilnojamąjį turtą, darytina išvada, jog atsakovė iš dalies gali prisidėti prie paramos (išlaikymo) pilnamečiui vaikui teikimo. Todėl, įvertinus L. G. gyvenimiškus poreikius, atmetus jos reikalaujamas prabangos išlaidas, siekiant, kad nė vienos šalies interesai nebūtų pažeisti, siekiant interesų pusiausvyros, trečiojo asmens reikalavimas dėl išlaikymo priteisimo iki ji mokysis aukštojoje mokykloje tenkintinas iš dalies, iš atsakovės jos dukrai išlaikymui (paramai) priteistina po 230 Eur kiekvieną mėnesį mokamų periodinių išmokų nuo 2020 m. spalio 1 d. iki dukra mokysis aukštojoje mokykloje, tačiau ne ilgiau nei L. G. sueis 24 metai (CK 3.192¹ straipsnis, 3.194 straipsnis, 3.196 straipsnis, 3.200 straipsnis, CPK 185 straipsnis).

Dėl paramos įsiskolinimo

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, jog paramos pilnamečiui vaikui įsiskolinimas kaip toks iš esmės gali būti priteisiamas. 2011 m. gruodžio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2011 jis konstatavo, jog pagal CK 3.200 straipsnį išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, tačiau išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškotas daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos. Paprastai teisė reikalauti išlaikymo atsiranda, kai vaiko tėvas ar motina nebevykdo savo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. 2004 m. lapkričio 11 d. įstatymu Nr. IX-2571, įsigaliojusiu nuo 2004 m. lapkričio 26 d. (Žin., 2004, Nr. 171-6319), pakeitus CK 3.194 straipsnio 3 dalį, nustatytas toks reglamentavimas, pagal kurį tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaiką nepasibaigia jam sulaukus pilnametystės, jeigu jis mokosi vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų ir jam būtina parama. Vadinasi, kai tėvai šios pareigos nevykdo, o vaikas jau yra pilnametis, į teismą dėl išlaikymo (paramos) priteisimo kreipiasi jis pats, nes turi visišką civilinį ir civilinį procesinį veiksnumą (CK 2.5 straipsnio 1 dalis, CPK 5 straipsnio 1 dalis, 38 straipsnio 1 dalis). Ieškinys dėl išlaikymo priteisimo pareiškiamas tam iš tėvų, kuris šios pareigos nevykdo. Teisės į išlaikymą (paramą) atsiradimo ir bylos iškėlimo momentas paprastai nesutampa. Dėl to ieškinio pareiškime dėl išlaikymo priteisimo turi būti nurodoma data, nuo kurios prašoma jį priteisti. Kadangi pilnamečio vaiko teisė reikalauti išlaikymo atsirado tik nuo 2004 m lapkričio 26 d., įsigaliojus pirmiau nurodytai CK 3.194 straipsnio pataisai, tai išlaikymo įsiskolinimas, jeigu nustatoma, kad vaikui buvo reikalinga parama ir jo tėvas (ar motina) išlaikymo neteikė, CK 3.200 straipsnio pagrindu gali būti išieškomas tik nuo tada, kai įsigaliojo tėvų pareiga išlaikyti paramos reikalingą pilnametį vaiką, kuris mokosi vidurinės, aukštosios ar profesinės mokyklos dieniniame skyriuje, nustatantis ir šiam vaikui teisę reikalauti tokio išlaikymo suteikiantis įstatymas.

Trečiasis asmuo L. G. savarankišku reikalavimu prašo priteisti iš atsakovės 1 883,11 Eur išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo (duomenys neskelbtini) iki 2020 m. rugpjūčio 31 d. bei 565 Eur išlaikymo įsiskolinimą už 2020 m. rugsėjo mėn.

2020 m. kovo 9 d. nutartimi teismas pakeitė Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. liepos 4 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones dalyje dėl išlaikymo L. G., gim. (duomenys neskelbtini), priteisimo, rezoliucinėje dalyje nurodant, kad išlaikymas L. G., gim. (duomenys neskelbtini), iš atsakovės L. G. po 200 Eur priteistas nuo 2018 m. birželio 18 d. iki sprendimo priėmimo civilinėje byloje Nr. e2-34-998/2020, bet ne ilgiau negu L. G. mokysis vidurinėje mokykloje.

Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo kad atsakovė nuo (duomenys neskelbtini) iki 2020 m. rugsėjo mėn. teikė pilnametei dukrai išlaikymą po 200 Eur kiekvieną mėnesį.

Teismas jau buvo minėjęs, kad vien tik išlaikymo išlaidų pagrindimas neatleidžia teismo nuo pareigos priimti kiek įmanoma labiau pagrįstą ir teisingą sprendimą. Kaip ir dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui įsiskolinimo priteisimo, taip ir šiuo atveju dėl paramos įsiskolinimo priteisimo yra pateikti įrodymai, didžiąja dalimi įrodantys teiktą paramą L. G. nuo pilnametystės iki 2020 m. rugsėjo mėn. Tačiau, kaip buvo aiškintasi ir dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, reikia nustatyti būtiną pilnametės dukros paramos dydį pagal jos poreikius ir atsakovės turtinę padėtį.

Taigi, dukra teigia, kad už laikotarpį nuo jos pilnametystės iki 2020 m. rugpjūčio 31 d. susidarė 1 883,11 Eur išlaikymo įsiskolinimas, už 2020 m. rugsėjo mėn. – 565 Eur išlaikymo įsiskolinimas. Vidutiniškai per mėnesį pilnametystės sulaukusiai dukrai buvo reikalinga 800–1 500 Eur suma.

Teismas šiuo atveju sprendžia, kad nurodytų išlaidų suma 18 m. asmeniui yra neadekvati, neracionali, perteklinė ir viršijanti realius būtinus poreikius.

Kaip ir nurodyta dėl išlaikymo įsiskolino, analizuojant pateiktus kvitus, čekius pastebėta, kad buvo perkamas perteklinis maisto, o ypač saldumynų, kiekis. Detaliau pažvelgus į 2020 m. kovo mėn. išlaidas matyti, kad: 2020 m. kovo 2 d. pirktas šokoladas „Milka“, 1 vnt.; 2020 m. kovo 4 d. 2 vnt. kolos su žaliosiomis citrinomis, 2 vnt. vaflių, 2 vnt. „Rocshen“ šokoladų; 2020 m. kovo 6 d. 4 vnt. kolos su žaliosiomis citrinomis, 4 vnt. šokoladų „Milka“; 2020 m. kovo 13 d. 4 vnt. kolos su žaliosiomis citrinomis, degtinė „Zelionaja Marka“, 6 vnt. vaflių; 2020 m. kovo 15 d. 2 vnt. sausainių su šokoladu, 1 vnt. sausainių „Milka“; 2020 m. kovo 16 d. 4 vnt. vaflių „Roschen“; 2020 m. kovo 22 d. 3 vnt. sausainių „Gaidelis“, 2 vnt. juodojo šokolado, 1 vnt. migdolinių sausainių, 2 vnt. karamelizuotų sausainių; 2020 m. kovo 30 d. pirkti 6 šokoladiniai batonėliai; 2020 m. kovo 31 d. 2 vnt. šokoladų „Kinder“. Pastebėtina, kad kitais mėnesiais (2020 m. balandžio–rugpjūčio mėn.) perkamas nenaudingų produktų kiekis yra labai panašus, perkama po kelis vienetus ir pan. Kaip jau buvo teismo įvertinta, abejotina, ar vienas asmuo gali suvartoti tokį kiekį saldumynų. Be kita ko, alkoholiniai gėrimai nėra įtrauktini į būtinuosius poreikius. Atkreiptinas dėmesys ir į išlaidas grožio paslaugos, į kurias įtraukiamos išlaidos plaukų kirpimui bei dažymui, manikiūrui, antakių korekcijai, įvairūs kremai bei kaukės. Teismo vertinimu, šių grožio paslaugų išlaidos, kurios yra nurodomos pakankamai didelės, nėra pirmo būtinumo paauglei moksleivei, o byloje nėra pateikta jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių, kad trečiasis asmuo turi pvz. odos ar kitų problemų, dėl ko būtų reikalingos specialios priemonės ar būtina reguliariai atlikti manikiūrą. Tokių aplinkybių trečiasis asmuo negalėjo nurodyti ir posėdžio metu.

Teismas taip pat pastebi, kad iš byloje pateiktų dukros ir mamos susirašinėjimų matyti, kad jų santykiai yra konfliktiški. Visa tai matyti iš šalių susirašinėjimo, kur L. G. sulaukus pilnametystės, atsakovė klausia, į kokią sąskaitą galėtų pervesti išlaikymo pinigus, o dukra atsako „<...> o dėl išlaikymo po 500 € ir sutartėlę tada pasirašyt reikės <...>“. Teismo nuomone, toks dukros elgesys savaime atgrasė motiną teikti paramą, juolab, kad paramos teikimas vaikui sulaukus pilnametystės nebėra tėvų pareiga, o tik teisė gera valia padėtį suaugusiam vaikui.

Minėta, kad 2020 m. kovo 9 d. teismas nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones – priteisė iš atsakovės L. G. laikiną išlaikymą pilnametystės sulaukusiai dukrai L. G., mokamą periodinėmis išmokomis po 200 Eur kas mėnesį. Šiuo atveju teismas vertina, kad 200 Eur suma realiai atitiko pilnametystės sulaukusios dukros poreikius bei atsakovės finansines galimybes teikti dukrai tokią paramą. Teismas ne kartą jau pasisakė, kad L. G. išlaidos neatitinka protingumo kriterijų, yra perteklinės bei viršija visus esminius būtinuosius poreikius. Pastebėtina, kad byloje nėra pateikta jokių duomenų, kodėl abiturientas, kuris gyvena mieste, kur yra puikiai išvystytas susisiekimas viešuoju transportu, turi išimtinį poreikį naudotis nuosavu automobiliu bei tam patirti papildomų išlaidų – kuro, draudimo. Byloje, be kita ko, nėra duomenų, kad trečiasis asmuo turėtų specialiųjų poreikių, dėl ko jai būtų apribotos galimybės naudotis viešuoju transportu. Taip pat teismas jau ne kartą akcentavo, kad atsakovės finansinė padėtis neleidžia teikti tokio dydžio išlaikymo, o vien tik dukros ir ieškovo deklaratyvūs teiginiai, jog neva atsakovė giriasi pirktais vardiniais baitas ar apdarais, nėra pagrindas teigti, jog mamos turtinė padėtis yra labai gera. Teismas dar kartą pasikartoja, kad jeigu ieškovo finansinės galimybės leidžia teikti tokią paramą, kokią nurodo dukra, tėvas gali proporcingai savo pajamoms prisidėti prie didesnio pilnamečio vaiko išlaikymo, kuris atitinka ieškovo materialinius išteklius ir tenkina perteklinius dukros poreikius.

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, konstatuotina, kad dukros teigiamas paramos įsiskolinimas nuo jos pilnametystės iki 2020 m. rugsėjo mėn. yra iš dalies nepagrįstas ir neprotingas, nurodomos išlaidos viršija būtinuosius poreikius. Atsakovės teikta parama po 200 Eur proporcingai atitiko būtinus dukros poreikius bei atsakovės galimybes teikti tokio dydžio išlaikymą, todėl trečiojo asmens prašomas paramos įsiskolinimas, viršijęs atsakovės teiktą išlaikymą, nepriteistinas (CK 3.194 straipsnis, 3.200 straipsnis, CPK 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis).

Dėl trečiojo asmens R. D. reikalavimų

Trečiasis asmuo prašo pripažinti prievolę pagal 2014 m. rugsėjo 1 d. paskolos sutartį dėl negrąžintos 27 790,58 Eur paskolos ir už naudojimąsi paskolos suma bei už prievolės pažeidimą paskolos sutartyje priskaičiuotas palūkanas solidaria ieškovo ir atsakovės prievole bei priteisti solidariai iš ieškovo ir atsakovės pagal 2014 m rugsėjo 1 d. paskolos sutartį negrąžintą 27 790,58 Eur paskolą, 13 887,68 Eur palūkanų už naudojimąsi paskolos suma, 12 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos 41 678,26 Eur sumos nuo 2019 m. rugsėjo 2 d. (bylos iškėlimo teisme) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bendros sutuoktinių prievolės yra solidariosios arba dalinės, o prievolės kvalifikavimas kaip bendros prievolės pagal CK 3.109 straipsnio 1 dalies 1–5 punktus savaime nereiškia, jog prievolė yra solidari, kol nėra nustatytas įstatymu ar sutartimi įtvirtintas pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymo numatytas išimtis, pagal prievoles, kylančias iš sandorių, būtinų išlaikyti šeimos ūkį ir užtikrinti vaikų auklėjimą, abu sutuoktiniai atsako solidariai. Minėta, civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Procesinė pareiga įrodyti, kad sandoris buvo sudarytas šeimos interesais, tenka šaliai, siekiančiai, kad vieno sutuoktinio prisiimta prievolė pagal paskolos sutartį būtų pripažinta bendra abiejų sutuoktinių prievole (CPK 178 straipsnis). Pagal savo prigimtį paskolos sutartis nepriskiriama prie sandorių, kuriais yra įgyvendinamos paskolos gavėjo, kaip bendro turto savininko, teisės, todėl įstatyme nenustatyta reikalavimo, kad tuo atveju, kai sutuoktinis, kaip paskolos gavėjas, sudaro paskolos sutartį, kitas sutuoktinis išreikštų savo sutikimą žodžiu ar raštu. Tai reiškia, kad kreditorius, siekdamas su vienu iš sutuoktinių sudarytą paskolos sutartį pripažinti bendra sutuoktinių prievole, negali remtis CK 3.92 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta prezumpcija, o turi įrodyti bendros prievolės sąlygas pagal CK 3.109 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2012). CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punkte išskiriamos dvi prievolių grupės. Pirma, tai prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų; antra, prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais. Iš paskolos sutarties kilusi prievolė gali būti pripažinta solidariąja sutuoktinių prievole, jeigu įrodoma, kad paskolos sutartis sudaryta šeimos interesais. Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad iš CK 3.109 straipsnio nuostatų išplaukia kreditoriui tenkanti procesinė pareiga įrodyti bendros prievolės sąlygas (CPK 178 straipsnis) ir kad toks įrodinėjimo naštos paskirstymas atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010; 2012 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2012; 2012 m. liepos 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2012).

Nagrinėjamu atveju atsakovei neigiant prievolės solidarumą, t. y. teigiant, jog apie ieškovo ir kreditoriaus sudarytas sutartis nieko nežinojo, trečiajam asmeniui, kaip kreditoriui, kyla pareiga įrodyti sutuoktinių prievolės solidarumą.

Kaip matyti, trečiojo asmens pozicija dėl prievolės solidarumo yra dvejopa. Vienu atveju trečiasis asmuo teigia, kad prievolė kilusi išimtinai iš su ieškovu sudarytos jungtinės veiklos sutarties, kuria ieškovas asmeninėn nuosavybėn įsigijo administracines patalpas, adresu (duomenys neskelbtini), ir atsakovė jokių turto įsigijimo aplinkybių nežinojo, kitu atveju trečiasis asmuo nurodo, kad nors ieškovė nežinojo apie jos ir ieškovo sudarytus sandorius, atsakovė turėtų būti atsakinga solidariai, jei turtas būtų pripažintas bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.

Vertindamas tokią trečiojo asmens poziciją, teismas daro išvadą, kad prievolės solidarumo klausimas siejamas su administracinių patalpų, adresu (duomenys neskelbtini), teisiniu režimu.

Šiuo atveju byloje jau konstatuota, jog 2013 m. sausio 17 d. varžytynėse įgytos administracinės patalpos, adresu (duomenys neskelbtini), yra asmeninė ieškovo E. G. nuosavybė. Byloje nustatyta, kad išvaržomas turtas buvo įsigytas iš asmeninių ieškovo lėšų ir kito jungtinės veiklos dalyvio R. D. lėšų asmeninėn ieškovo nuosavybėn. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2014 m. rugsėjo 1 d. jungtinės veiklos dalyviai sudarė susitarimą nutraukti 2012 m. lapkričio 22 d. jungtinės veiklos sutartį, kuriame aptarė, kokius įnašus kiekvienas iš jungtinės veiklos dalyvių įnešė vykdant jungtinės veiklos sutartį, kokie jungtinės veiklos dalyvio E. G. įsipareigojimai lieka junginės veiklos dalyviui R. D. po sutarties nutraukimo. Jungtinės veiklos dalyviai susitarė, kad nutraukus jungtinės veiklos sutartį, R. D. E. G. asmeninės nuosavybės teise perleidžia ½ turto dalį, o E. G. įgyja šį turtą asmeninės nuosavybės teise, grąžindamas jungtinės veiklos dalyvio R. D. atliktus 23 782,26 Eur įnašus. Susitarimo nutraukti jungtinės veiklos sutartį pagrindu R. D. bei E. G. 2014 m. rugsėjo 1 d. pasirašė paskolos sutartį, kuria šalys pakeitė 27 790,58 Eur skolą, atsiradusią iš jungtinės veiklos teisinių santykių į paskolos santykius 27 790,58 Eur prievolei. Duomenų, kad pirkimo–pardavimo sandoryje (varžytynėse) ir po to iš jo išplaukiančiose sandoriuose – jungtinės veiklos nutraukimas, skolų suderinimas iš po jungtinės veiklos, dalyvavo bei žinojo atsakovė, nėra. Tokias aplinkybes nurodo ir pats trečiasis asmuo R. D.. Byloje taip pat nėra duomenų, kad atsakovė buvo informuota apie paskolą ir išreiškusi valią ar davusi sutikimą dėl paskolos (CPK 177 straipsnis). Taigi šiuo atveju atsižvelgiant į tai, kad trečiojo asmens ir ieškovo paskoliniai santykiai kilo iš patalpų įsigijimo sandorio, kurios pripažintos asmenine ieškovo nuosavybe, darytina išvada, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad sandoris buvo sudarytas su atsakovės žinia ar kad iš paskolos gautos lėšos buvo panaudos šeimos interesais (CK 3.92 straipsnis, 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktas, CK 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis). Be kita ko, trečiojo asmens teigimu, šalys bendro ūkio nevedė nuo 2012 m., todėl pastebėtina, kad trečiasis asmuo, sudarydamas paskolos sutartį, turėjo suvokti, jog šiuo atveju turėtų būti aiškiai išreikštas kito sutuoktinio sutikimas sudaromam sandoriui.

Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, konstatuotina, jog trečiojo asmens R. D. reikalavimas prievolę pagal 2014 m. rugsėjo 1 d. paskolos sutartį dėl negrąžintos 27 790,58 Eur paskolos ir už naudojimąsi paskolos suma bei už prievolės pažeidimą paskolos sutartyje priskaičiuotas palūkanas pripažinti solidariomis ieškovo ir atsakovės prievolėmis, atmestinas (CK 3.92 straipsnis, 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktas, CK 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis).

Analogiškais motyvais atmestinas ir trečiojo asmens reikalavimas prievolę pagal 2018 m. birželio 14 d. paskolos sutartį dėl negrąžintos 10 005,49 Eur paskolos pripažinti solidaria ieškovo ir atsakovės prievole. Atkreiptinas dėmesys, jog Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bendros ar asmeninės prievolės skyrimo kriterijus yra išskirtinai vieno ar abiejų asmenų (sutuoktinių) poreikiai. Asmeninė prievolė – jei poreikiai grynai asmeniniai, jei susiję su asmeniniu turtu ar vieno asmens išskirtiniais interesais. Ne vieno asmens interesai – kai jie susiję su sutuoktinio interesais šeimos labui, su sutuoktinių turtu bendrosios nuosavybės teise, kuri gali būti jungtinė (bendra be nustatytų dalių) ar dalinė (bendra su nustatytomis dalimis). Jeigu sandoris susijęs su bendros sutuoktinių nuosavybės turto tvarkymu, tai jis sudarytas šeimos interesais, nes tokio turto tvarkymas atitinka šeimos interesus. Sandoris gali būti susijęs su abiem sutuoktiniais – daro įtaką šeimos padėčiai, kai sandorio rezultatais pasinaudoja abu sutuoktiniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-695/2020). Šiuo atveju remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog pagal 2017 m. liepos 20 d. ieškovo išduotą notarinį įgaliojimą ir jo pavedimu trečiasis asmuo 2018 m. balandžio 2 d. sudarė rangos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią E. G. asmeninės nuosavybės teise priklausančiose patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), buvo atlikti rangos sutartyje nurodyti darbai, už kuriuos rangovui buvo sumokėta 10 005,49 Eur. Ieškovas ir trečiasis asmuo R. D. 2018 m. birželio 14 d. rašytine sutartimi už rangos darbus sumokėtas trečiojo asmens 10 005,49 Eur lėšas pakeitė į paskolos sutartį analogiškai sumai – 10 005,49 Eur. Tokiu būdu darytina išvada, jog prievolė pagal 2018 m. birželio 14 d. sutartį susijusi su ieškovo asmeninio turto – patalpų, adresu (duomenys neskelbtini), pagerinimu, t. y. pinigai panaudoti ne šeimos interesais, todėl nėra pagrindo minėtą prievolę pripažinti solidaria ieškovo ir atsakovės prievole (CK 3.92 straipsnis, 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktas, CK 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis).

Trečiasis asmuo R. D. savarankišku reikalavimu taip pat prašo solidariai iš ieškovo ir atsakovės priteisti skolą pagal 2018 m. balandžio 27 d. jos ir ieškovo sudarytą paskolos sutartį.

Šiuo atveju teismas visų prima atkreipia dėmesį, jog CK 3.67 straipsnyje reglamentuojama santuokos nutraukimo įtaka sutuoktinių turtinėms teisėms. Pagal bendrąją CK 3.67 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą taisyklę, santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisinius padarinius sukelia nuo santuokos nutraukimo bylos iškėlimo.

Bylos duomenimis, šalių santuokos nutraukimo byla iškelta 2018 m. kovo 19 d., faktiškai santuoka pripažinta iširusi 2018 m. balandžio 1 d. Taigi paskolos sutartis tarp ieškovo ir trečiojo asmens R. D. sudaryta jau po šalių santuokos nutraukimo bylos iškėlimo, todėl yra pagrindas konstatuoti, jog prievolė, kylanti iš 2018 m. balandžio 27 d. paskolos sutarties, yra asmeninė ieškovo prievolė (CK 3.67 straipsnio 1 dalis, CK 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis). Be to, nagrinėjamu atveju akcentuotina ir tai, kad trečiasis asmuo, sudarydamas paskolos sutartį, jau žinojo apie teisme iškeltą šalių santuokos nutraukimo bylą. 2018 m. balandžio 27 d. paskolos sutartyje nurodoma ne tik, kad trečiasis asmuo R. D. žino apie tai, kad šalys nuo 2012 m. kovo mėn. neveda bendro ūkio, faktiškai gyvena atskirai ir kiekvienas sau, kad žino apie teisme paskolos gavėjo sutuoktinei iškeltą santuokos nutraukimo bylą, bet ir tai, kad žino, jog paskolos gavėjo sutuoktinė nėra davusi sutikimo gauti paskolą. Iš to seka, jog pats trečiasis asmuo pripažino ir sutiko, kad paskolą suteikia asmeniškai ieškovui (CPK 185 straipsnis).

Kita vertus, byloje nėra pateikta ir duomenų, kad paskola buvo panaudota šeimos interesams. Nors tiek ieškovas, tiek trečiasis asmuo nurodo, kad pinigai buvo skirti ieškovo privalomiesiems mokesčiams, tačiau objektyvių duomenų, pagrindžiančių mokestinės prievolės kilmę ir ar jie nėra susiję išskirtinai su ieškovo asmeniu, byloje nėra (CK 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis).

Apibendrinant tai, kas paminėta, konstatuotina, jog prievolės pagal 2014 m. rugsėjo 1 d., 2018 m. birželio 14 d., 2018 m. balandžio 27 d. paskolos sutartis pripažintinos asmeninėmis ieškovo E. G. prievolėmis (CK 3.92 straipsnis, 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktas, CK 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis).

Paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis), dėl to ši sutartis yra realinė, t. y. paskolos sutartiniams santykiams atsirasti būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013). Paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka (CK 6.873 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamu atveju ginčo tarp ieškovo ir trečiojo asmens R. D. dėl paskolos sudarymo aplinkybių, skolos dydžio, sutartų palūkanų, nėra, t. y. ieškovas neneigė pinigų perdavimo, neteikė kitokių paskaičiavimų, negu nurodė trečiasis asmuo. Atsižvelgiant į tokias aplinkybes, teismas plačiau nepasisako dėl trečiojo asmens reikalavimų apimties iš paskolos sutarčių ir konstatavus, jog pagal paskolos sutartis prievolės yra asmeninės ieškovo prievolės, trečiojo asmens reikalavimas dėl skolos priteisimo pagal 2014 m. rugsėjo 1 d., 2018 m. birželio 14 d., 2018 m. balandžio 27 d. paskolos sutartis tenkintinas visiškai, prašomas priteisti sumas priteisiant iš ieškovo (CK 6.870 straipsnis, 6.873 straipsnio 1 dalis, 6.37 straipsnis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

Dėl kitų šalių argumentų

Teismas pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Teismas sprendžia, kad kiti šalių procesinių dokumentų argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies proporcingai patenkintų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju bylinėjimosi išlaidos paskirstytinos šalių proporcingai patenkintų ieškinio (30 proc.) bei priešieškinio (60 proc.) reikalavimų daliai. Atkreiptinas dėmesys, jog šalims nenurodžius, kiek kiekviena iš jų patyrė išlaidų, susijusių su ieškiniu, kiek su priešieškiniu, paskirstant bylinėjimosi išlaidas, vertintina bendra šalių patirta bylinėjimosi išlaidų suma.

Bylos duomenimis ieškovas patyrė 1 352,68 Eur bylinėjimosi išlaidų (1 262 Eur žyminis mokestis + 908,68 Eur kitos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos (išrašų duomenys, užklausos ir kt.). Iš dalies tenkinus ieškovo ieškinį, ieškovui iš atsakovės priteistina 405,80 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Atsakovė patyrė 5 200 Eur bylinėjimosi išlaidų (3 000 Eur teisinių paslaugų išlaidos + 2 200 Eur kitos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos (žyminis mokestis, ekspertizės išlaidos). Iš dalies tenkinus atsakovės priešieškinį, atsakovei iš ieškovo priteistina 3 120 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Teismas 2020 rugsėjo 29 d. atidėjo 722 Eur žyminio mokesčio sumokėjimą ieškovui, todėl proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai iš ieškovo į valstybės biudžetą priteistina 505,40 Eur žyminio mokesčio, iš atsakovės – 216,60 Eur.

Teismas 2018 m. birželio 5 d. nutartimi atidėjo 1 514 Eur žyminio mokesčio sumokėjimą atsakovei, todėl proporcingai patenkintų priešieškinio reikalavimų daliai iš atsakovės į valstybės biudžetą priteistina 605,60 Eur žyminio mokesčio, iš ieškovo – 908,40 Eur, iš viso iš ieškovo į valstybės biudžetą priteistina 1 413,80 Eur (505,40 Eur + 908,40 Eur) žyminio mokesčio.

Iš dalies tenkinus trečiojo asmens L. G. savarankiškus reikalavimus dėl paramos priteisimo (33,33 proc.), iš atsakovės į valstybės biudžetą priteistina 61,99 Eur žyminio mokesčio, iš viso iš atsakovės į valstybės biudžetą priteistina 884,19 Eur (216,60 Eur + 605,60 Eur + 61,99 Eur) žyminio mokesčio.

Trečiasis asmuo R. D. patyrė 1 245 Eur bylinėjimosi išlaidų, tačiau teismo posėdžio metu nurodė, kad bylinėjimosi išlaidų iš ieškovo neprašo priteisti, todėl iš dalies tenkinus trečiojo asmens reikalavimus, t. y. atmetus reikalavimą dėl prievolių solidarumo, trečiajam asmeniui iš ieškovo bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-260, 263, 268-270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį ir priešieškinį tenkinti iš dalies.

Nutraukti L. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir E. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) santuoką, sudarytą (duomenys neskelbtini) Klaipėdos miesto civilinės metrikacijos skyriuje, akto įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Po santuokos nutraukimo ieškovui E. G. palikti santuokinę pavardę – G., atsakovei L. G. palikti pavardę – G..

Šalims vienas kitam išlaikymo nepriteisti.

Nustatyti, kad administracinės patalpos, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra asmeninė ieškovo E. G. nuosavybė.

Po santuokos nutraukimo ieškovui E. G. asmeninės nuosavybės teise priteisti butą, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Po santuokos nutraukimo atsakovei L. G. asmeninės nuosavybės teise priteisti žemės sklypą su statiniais (sodą), adresu (duomenys neskelbtini) (žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato – sodo pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), šiltnamio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), žemės sklypą su statiniais (sodą), adresu (duomenys neskelbtini) (žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato – sodo pastato unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).

Priteisti atsakovei L. G. iš ieškovo E. G. 34 500 Eur kompensaciją už ieškovui tenkančią didesnę turto dalį.

Priteisti ieškovui E. G. iš atsakovės L. G. 550 Eur išlaikymo įsiskolinimo už nepilnametės dukros išlaikymą už laikotarpį nuo 2018 m. balandžio 1 d. iki (duomenys neskelbtini).

Priteisti ieškovui E. G. iš atsakovės L. G. 405,80 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti atsakovei L. G. iš ieškovo E. G. 3 120 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, L. G. ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti trečiajam asmeniui L. G., gim. (duomenys neskelbtini), iš atsakovės L. G. po 230 Eur kiekvieną mėnesį mokamų periodinių išmokų nuo 2020 m. spalio 1 d. iki dukra mokysis aukštojoje mokykloje, tačiau ne ilgiau nei L. G. sueis 24 metai.

Trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, R. D. ieškinį tenkinti iš dalies.

Atmesti trečiojo asmens R. D. reikalavimus pripažinti solidariomis ieškovo E. G. ir atsakovės L. G. prievoles pagal 2014 m. rugsėjo 1 d. paskolos sutartį dėl negrąžintos 27 790,58 Eur paskolos, pagal 2018 m. birželio 14 d. paskolos sutartį dėl negrąžintos 10 005,49 Eur paskolos, pagal 2018 m. balandžio 27 d. paskolos sutartį dėl negrąžintos 6 000 Eur paskolos.

Priteisti trečiajam asmeniui R. D. iš ieškovo E. G. pagal 2014 m rugsėjo 1 d. paskolos sutartį negrąžintą 27 790,58 Eur paskolą, 13 887,68 Eur palūkanų už naudojimąsi paskolos suma, 12 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos 41 678,26 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2019 m. rugsėjo 2 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Priteisti trečiajam asmeniui R. D. iš ieškovo E. G. pagal 2018 m. birželio 14 d. paskolos sutartį negrąžintą 10 005,49 Eur paskolą, 1 167,76 Eur palūkanų už naudojimąsi paskolos suma nuo 2018 m. birželio 14 d. iki 2019 m. rugpjūčio 14 d. 41,19 Eur palūkanų už prievolės laiku grąžinti paskolą pažeidimą nuo 2019 m. rugpjūčio 15 d. iki 2019 m. rugpjūčio 30 d. 12 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos 11 214,44 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2019 m. rugsėjo 2 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Priteisti trečiajam asmeniui R. D. iš ieškovo E. G. pagal 2018 m. balandžio 27 d. paskolos sutartį 6 000 Eur negrąžintą paskolos sumą, 506,30 Eur palūkanų už naudojimąsi paskolos suma nuo 2018 m. balandžio 27 d. iki 2019 m. kovo 1 d., 240,66 Eur palūkanų už prievolės laiku grąžinti paskolą pažeidimą nuo 2019 m. kovo 2 d. iki 2019 m. liepos 2 d., 12 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos 6 746,96 Eur sumos nuo ieškinio, pagal trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus pateikimo teisme dienos 2019 m. rugpjūčio 5 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Priteisti iš ieškovo E. G. 1 413,80 Eur žyminio mokesčio į valstybės biudžetą.

Priteisti iš atsakovės L. G. 884,19 Eur žyminio mokesčio į valstybės biudžetą.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.