Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

atsakovams Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atstovei Dianai Kasparavičienei, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui Ramūnui Valatkai, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovei Astai Motiejūnaitei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. G. (G. G.) ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų ir teismo (teisėjų) veiksmų, atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys tenkintinas iš dalies

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

22. Iš baudžiamosios bylos Nr. 1-294-908/2018 (teisminio proceso Nr. 1-13-1-00917-2014-0) matyti, kad 2014 m. balandžio 4 d. 23.30 val. Vilniaus AVPK buvo gautas pranešimas, kad (duomenys neskelbtini), laiptinėje vyksta muštynės. 2014 m. balandžio 5 d. 01.30 Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (toliau - RVUL) slaugytoja pranešė, kad GMP 2014 m. balandžio 5 d. 00.23 val. pristatė: 1) M. M., kuri paaiškino, kad ją sumušė nepažįstami. Diagnozė: galvos sumušimas, kairės sumušimas, išleista į namus ir siunčiama į Žalgirio klinikas. Dėl to paties įvykio taip pat pristatyti: 2) R. K., kuriai diagnozuota kairio antakio žaizda; 3) E. M., diagnozuotas kairio peties sumušimas. Paaiškino, kad jį mušė iš matymo pažįstamas; 4) J. B., diagnozuotas galvos sumušimas. Paaiškino, kad ją mušė iš matymo pažįstamas; 5) GMP 2014 m. balandžio 5 d. 00.56 val. pristatė A. F., kuris paaiškino, kad jį mušė nepažįstami Naujininkuose. Diagnozė: dešinės plaštakos lūžimas, nosies lūžimas. Savavališkai pasišalino iš ligoninės (pagal turimus duomenis, tai galimai vienas iš užpuolikų) (1 t., b. 1. 21).

23. 2014 m. balandžio 4 d. tarnybiniu pranešimu Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus AVPK) Patrulių rinktinės patrulė E. K. pranešė, kad 2014 m. balandžio 4 d. apie 23.32 val. gavo pranešimą vykti adresu (duomenys neskelbtini), kur vyksta muštynės. Atvykus minėtu adresu į juos kreipėsi E. B., R. K., M. M., E. M., V. P., D. K.. Įvykio liudininkai: E. Š., E. K. P., D. B.. (1 t., b. 1. 26).

24. 2014 m. balandžio 5 d. tarnybiniu pranešimu Vilniaus AVPK Patrulių rinktinės patrulė E. K. pranešė, kad 2014 m. balandžio 5 d. apie 01.25 val. gavo pranešimą vykti į Lazdynų ligoninę, kur pranešėjas atvažiavęs į ligoninę priėmime pastebėjo vieną iš užpuolikų, dalyvavusį muštynėse (duomenys neskelbtini). Įtariamasis A. F. nebuvo sulaikytas, kadangi buvo paguldytas į plastinės rekonstrukcijos ir chirurgijos skyrių operuoti ranką (1 t., b. 1. 34).

25. 2014 m. balandžio 9 ir 10 dienomis (dar nepradėjus ikiteisminio tyrimo), liudytojais buvo apklausti: 1) J. B. (1 t., b l. 57); 2) E. Š. (1 t., b. 1. 62); 3) E. K. – P. (1 t., b. 1. 63); 4) E. M. (1 t., b. 1. 92).

26. 2014 m. balandžio 14 d. Vilniaus AVPK Vilniaus miesto 2-ajame PK, gavus M. M. pareiškimą, kad 2014 m. balandžio 4 d. apie 23.30 val. namo (duomenys neskelbtini), koridoriuje trys nepažįstami vaikinai ją sumušė, dėl ko jai buvo padaryti įvairūs kūno sužalojimai, žandikaulio lūžis, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 13-1-00917-14 pagal BK 138 straipsnio 1 dalį (1 t., b. 1. 1).

27. 2014 m. balandžio 24 d. M. M. apklausta liudytoja (1 t., b. 1. 38) ir asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų ar vaizdo įrašų kartotekų metu atpažino asmenis, kurie pažymėti nuotraukose Nr. 206, 205, 201 (1 t., b. 1. 40-41). Tos pačios dienos Vilniaus AVPK Vilniaus miesto 2 PK Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjo tarnybiniame pranešime nurodyta, kad dirbant pagal ikiteisminio tyrimo medžiagą Nr. 13-1-00917-14 dėl 2014 m. balandžio 4 d. nesunkaus sveikatos sutrikdymo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį buvo peržiūrėtos fotonuotraukos iš kartotekos. Atpažįstantysis asmuo M. M. atpažino iš foto albumo asmenis, kurių nuotraukos pažymėtos Nr. 206, 201, 205. Nustatyta, kad Nr. 206 yra A. F., Nr. 201 – G. G., Nr. 205 – P. B. (1 t., b. 1. 42).

28. 2014 m. balandžio 24 d. liudytoja buvo apklausta ir R. K. (1 t., b. 1. 78). Tą pačią dieną, prieš minėtą apklausą, asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų ar vaizdo įrašų kartotekų metu R. K. nurodė, kad atpažino asmenį, kuris pažymėtas nuotraukoje Nr. 206 (1 t., b. 1. 80-81). 2014 m. balandžio 24 d. Vilniaus AVPK Vilniaus miesto 2 PK Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjo tarnybiniame pranešime nurodyta, kad dirbant pagal ikiteisminio tyrimo medžiagą Nr. 13-1-00917-14 dėl 2014 m. balandžio 4 d. nesunkaus sveikatos sutrikdymo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį buvo peržiūrėtos fotonuotraukos iš kartotekos. Atpažįstantysis R. K. atpažino iš foto albumo asmenį, kurio nuotrauka pažymėta Nr. 206. Nustatyta, kad tai yra A. F. (1 t., b. 1. 82).

29. 2014 m. balandžio 24 d. paskiriamos užduotys atlikti objektų tyrimą, siekiant nustatyti kokie kūno sužalojimai įvykio metu buvo padaryti M. M. ir R. K. (1 t., b. 1. 49, 83).

30. 2014 m. balandžio 29 d. ieškovas BPK 140 straipsnio tvarka buvo laikinai sulaikytas (2 t., b. 1. 1).

31. 2014 m. balandžio 30 d. ieškovui įteiktas pranešimas apie įtarimą, kad jis, veikdamas kartu su A. F. ir P. B., 2014 m. balandžio 4 d. apie 23.30 val., viešoje vietoje – daugiabučio namo (duomenys neskelbtini), koridoriuje, įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, be jokio pateisinamo motyvo ir priežasties užpuolė ir metaliniu vamzdžiu sumušė M. M., J. B., E. Š. ir R. K., tokiu būdu sutrikdė nukentėjusiųjų sveikatą, tai yra sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, kuo padarė nusikalstamas veikas, nustatytas BK 284 straipsnio 1 dalyje (2 t., b. 1. 5) ir apklaustas įtariamuoju (2 t., b. 1. 6).

32. 2014 m. balandžio 30 d. ieškovas paleistas ir jam paskirta kardomoji priemonė – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, įpareigojant pastarąjį keturis kartus per mėnesį, kiekvieną mėnesio trečiadienį, registruotis Vilniaus AVPK Vilniaus miesto 2 PK (2 t., b. 1. 7-8).

33. 2014 m. gegužės 26 d. gauta specialisto išvada Nr. G1402/14(01) dėl R. K. nustatyto sveikatos sutrikdymo (1 t., 84).

34. 2014 m. birželio 4 d. apžiūrėti metalinis strypas ir šampano butelio šukės (1 t., b. 1. 27-28, 30-31).

35. 2014 m. rugpjūčio 21 d. gauta specialisto išvada Nr. G 1401/14(01) dėl M. M. nustatyto sveikatos sutrikdymo (1 t., b. 1. 54-55).

36. 2014 m. spalio 14 d. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokurorė J. A. surašė prašymą pratęsti ikiteisminio tyrimo terminą iki 2014 m. gruodžio 14 d., nurodydama priežastis, dėl kurių tyrimas nebaigtas: reikia surasti ir įteikti pranešimus apie įtarimą A. F. ir P. B., apklausti juos įtariamaisiais, atlikti kitus ikiteisminio tyrimo veiksmus. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo skyriaus vyriausiasis prokuroras ikiteisminio tyrimo terminą pratęsė iki 2014 m. gruodžio 14 d. (1 t., b. 1. 3).

37. 2014 m. gruodžio 12 d. prokurorė J. A. surašė prašymą pratęsti ikiteisminio tyrimo terminą iki 2015 m. vasario 14 d., nurodydama priežastis, dėl kurių tyrimas nebaigtas: nėra nustatyta A. F. bei P. B. buvimo vieta, kuriems reikia įteikti pranešimą apie įtarimą, taip pat reikia sulaukti likusias specialisto išvadas dėl įvykio metu asmenų patirtų kūno sužalojimų ir, atsižvelgiant į išvadų duomenis, pareikšti naujus įtarimus, atlikti kitus ikiteisminio tyrimo būtinus veiksmus. Skyriaus vyriausiasis prokuroras ikiteisminio tyrimo terminą pratęsė iki 2015 m. vasario 14 d. (1 t., b. 1. 4).

38. 2015 m. sausio 5 d. liudytoja apklausiama M. M. (1 t., b. 1. 44-46).

39. 2015 m. vasario 13 d. ikiteisminį tyrimą atliekanti ikiteisminį tyrimą atliekanti Vilniaus AVPK Vilniaus miesto 2 PK tyrėja Ž. V. išsiuntė prašymą RVUT, prašydama pateikti J. B. medicininius dokumentus (1 t., b. 1. 58), dokumentai buvo gauti 2015 m. kovo 12 d. (1 t., b. 1. 59).

40. 2015 m. vasario 13 d. prokurorė J. S.-O surašė prašymą pratęsti ikiteisminio tyrimo terminą iki 2015 m. balandžio 14 d., nurodydama priežastis, dėl kurių tyrimas nebaigtas: reikia surasti ir įteikti pranešimą apie įtarimą A. F. ir P. B., apklausti juos įtariamaisiais, gavus medicininius dokumentus surašyti užduotį dėl J. B. sveikatos sutrikdymo masto nustatymo, atlikti kitus ikiteisminio tyrimo būtinus veiksmus. Skyriaus vyriausiasis prokuroras ikiteisminio tyrimo terminą pratęsė iki 2015 m. balandžio 14 d. (1 t., b. 1. 5).

41. 2015 m. kovo 3 d. liudytoja apklausta R. K. (1 t., b. 1. 74-76).

42. 2015 m. kovo 25 d. apklausta liudytoja J. B. (1 t., b. 1. 65-67).

43. 2015 m. balandžio 8 d. liudytoja apklausta E. K. – P. (1 t., b. l. 69-71).

44. 2015 m. balandžio 14 d. prokurorė J. A. surašė prašymą pratęsti ikiteisminio tyrimo terminą iki 2015 m. birželio 14 d., nurodydama priežastis, dėl kurių tyrimas nebaigtas: nėra nustatyta A. F. bei P. B. buvimo vieta, kuriems reikia įteikti pranešimą apie įtarimą, be to, dar ne dėl visų nukentėjusiųjų sužalojimų gautos išvados, kurių sulaukus, atsižvelgiant į šių išvadų duomenis, reikia pareikšti naujus įtarimus, atlikti kitus ikiteisminio tyrimo būtinus veiksmus. Skyriaus vyriausiasis prokuroras ikiteisminio tyrimo terminą pratęsė iki 2015 m. birželio 14 d. (1 t., b. 1. 6).

45. 2015 m. gegužės 26 d. M. M. ir R. K. pareiškė civilinius ieškinius ir buvo pripažintos civilinėmis ieškovėmis (1 t., b. 1. 47-48, 85-86).

46. 2015 m. gruodžio 18 d. prokurorė N. P. surašė prašymą pratęsti ikiteisminio tyrimo terminą iki 2016 m. sausio 31 d., nurodydama priežastis, dėl kurių tyrimas nebaigtas: reikia įteikti pranešimą apie įtarimą A. F., įteikti galutinį pranešimą apie įtarimą G. G., atlikti kitus būtinus ikiteisminio tyrimo veiksmus, spręsti klausimą dėl procesinio sprendimo priėmimo. Skyriaus vyriausiasis prokuroras ikiteisminio tyrimo terminą pratęsė iki 2016 m. sausio 31 d. (1 t., b. 1. 7).

47. 2016 m. sausio 29 d. prokurorė N. P. surašė prašymą pratęsti ikiteisminio tyrimo terminą iki 2016 m. vasario 29 d., nurodydama priežastis, dėl kurių tyrimas nebaigtas: procesinio sprendimo priėmimui. Skyriaus vyriausiasis prokuroras ikiteisminio tyrimo terminą pratęsė iki 2016 m. vasario 29 d. (1 t., b. 1. 8).

48. 2016 m. vasario 29 d. prokurorė N. P. surašė prašymą pratęsti ikiteisminio tyrimo terminą iki 2016 m. gegužės 6 d., nurodydama priežastis, dėl kurių tyrimas nebaigtas: būtina įteikti pakoreguotus pranešimus apie įtarimą, apklausti nustatytus įtariamuosius bei atlikti kitus būtinus veiksmus procesinio sprendimo priėmimui. Skyriaus vyriausiasis prokuroras ikiteisminio tyrimo terminą pratęsė iki 2016 m. gegužės 6 d. (1 t., b. 1. 9).

49. 2016 m. balandžio 21 d. įteiktas pranešimas apie įtarimą P. B. ir jis apklaustas įtariamuoju (2 t., b. 1. 59-62).

50. 2016 m. balandžio 22 d. įteiktas pranešimas apie įtarimą A. F. ir jis apklaustas įtariamuoju (2 t., b. 1. 35-38).

51. 2016 m. gegužės 4 d., dalyvaujant specialistui, apžiūrėta J. B. RVUL asmens ambulatorinio gydymo kortelė (1 t., b. 1. 60-61).

52. 2016 m. gegužės 6 d. prokurorė N. P. surašė prašymą pratęsti ikiteisminio tyrimo terminą iki 2016 m. birželio 6 d., nurodydama priežastis, dėl kurių tyrimas nebaigtas: būtina įteikti galutinį pranešimą apie įtarimą P. B., spręsti klausimą dėl procesinio sprendimo priėmimo. Skyriaus vyriausiasis prokuroras ikiteisminio tyrimo terminą pratęsė iki 2016 m. birželio 6 d. (1 t., b. 1. 10-11).

53. 2016 m. birželio 6 d. prokurorė N. P. surašė prašymą pratęsti ikiteisminio tyrimo terminą iki 2016 m. liepos 6 d., nurodydama priežastis, dėl kurių tyrimas nebaigtas: reikia spręsti klausimą dėl procesinio sprendimo priėmimo. Skyriaus vyriausiasis prokuroras ikiteisminio tyrimo terminą pratęsė iki 2016 m. liepos 6 d. (1 t., b. 1.12-13).

54. 2016 m. liepos 1 d. prokurorė N. P. surašė prašymą pratęsti ikiteisminio tyrimo terminą iki 2016 m. rugpjūčio 8 d., nurodydama priežastis, dėl kurių tyrimas nebaigtas: būtina atlikti atpažinimą gyvai su nukentėjusiąją M. M. ir įtariamaisiais, papildomai apklausti E. P., esant būtinumui apklausti E. P. sugyventinį, įteikti galutinius pranešimus apie įtarimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir priimti procesinį sprendimą. Skyriaus vyriausiasis prokuroras ikiteisminio tyrimo terminą pratęsė iki 2016 m. rugpjūčio 8 d. (1 t., b. 1.14-15).

55. 2016 m. rugpjūčio 3 d. liudytoju apklaustas E. M. (1 t., b. 1. 95).

56. 2016 m. rugpjūčio 4 d. prokurorė N. P. surašė prašymą pratęsti ikiteisminio tyrimo terminą iki 2016 m. rugsėjo 8 d., nurodydama priežastis, dėl kurių tyrimas nebaigtas: būtina atlikti atpažinimą gyvai su nukentėjusiąją M. M. ir įtariamaisiais P. B., G. G., A. F., atlikti atpažinimus gyvai su nukentėjusiąją R. K. ir įtariamaisiais P. B., G. G., A. F. ir spręsti klausimą dėl procesinio sprendimo priėmimo. Skyriaus vyriausiasis prokuroras ikiteisminio tyrimo terminą pratęsė iki 2016 m. rugsėjo 8 d. (1 t., b. 1.16-18).

57. 2016 m. rugpjūčio 5 d. atlikti atpažinimai, kurių metu M. M. atpažino P. B. (2 t., b. 1. 66-68), tačiau neatpažino G. G. (2 t., b. 1. 12-14), R. K. ieškovo G. G. taip pat neatpažino (2 t., b. 1. 17-19), tačiau atpažino P. B. (2 t., b. 1. 71-73).

58. 2016 m. rugpjūčio 8 d. prokurorė N. P. surašė prašymą pratęsti ikiteisminio tyrimo terminą iki 2016 m. spalio 8 d., nurodydama priežastis, dėl kurių tyrimas nebaigtas: būtina įvertinti surinktą medžiagą ir spręsti klausimą dėl procesinio sprendimo priėmimo. Skyriaus vyriausiasis prokuroras ikiteisminio tyrimo terminą pratęsė iki 2016 m. spalio 8 d. (1 t., b. 1. 19-20).

59. 2016 m. rugsėjo 28 d. atlikti atpažinimai, kurių metu E. K.-P. atpažinimui buvo parodyti A. F. ir ieškovas G. G.. A. F. atpažinimas pradėtas 14.00 val. ir baigtas 14.15 val., atpažinimui buvo parodyti asmenys G. A., A. F. ir G. G., E. K. – P. atpažino A. F., kaip asmenį, kurį pamatė atidariusi bendrabučio koridoriaus duris (2 t., b. 1. 46-47). Netrukus po to, 14.20 val., pradėtas ieškovo G. G. atpažinimas, kurio metu E. K.-P. atpažinimui parodyti asmenys G. G. (ieškovas), A. V. ir G. A. (tas pats asmuo, kuris vos prieš keletą minučių dalyvavo atpažįstant ir A. F.), E. K.-P. atpažino ieškovą, kaip vieną iš vaikinų, atėjusių į namo laiptinę (2 t., b. 1. 22-23).

60. 2016 m. spalio 5 d. liudytoju apklaustas E. M. (1 t., b. 1. 97).

61. 2016 m. spalio 6 d. atliktų atpažinimų metu E. M. neatpažino ieškovo G. G. (2 t. b. 1. 26-27), tačiau atpažino A. F., kaip asmenį, kuris 2014 m. balandžio 4 d. bedėsi į duris ir jam smūgiavo (2 t., b. 1. 51-52).

62. 2016 m. gruodžio 14 d. ieškovui įteiktas galutinis pranešimas apie įtarimą, kad padarė nusikalstamas veikas, nustatytas BK 284 straipsnio 1 dalyje, 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte (2 t., b. 1. 31).

63. 2016 m. gruodžio 14 d. apklaustas įtariamuoju ieškovas dėl jam pareikšto įtarimo kaltu neprisipažino (2 t., b. 1. 32).

64. 2016 m. gruodžio 14 d., prokurorė N. P. surašė pavedimą Vilniaus AVPK Vilniaus miesto 2 PK tyrėjai Z. V., kuriame nurodė, jog įsitikinusi, kad ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 13-1-00917-14 surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamųjų G. G., A. F., P. B. kaltę padarius nusikalstamas veikas, nustatytas BK 284 straipsnio 1 dalyje, 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, paveda atlikti BPK 218 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytus veiksmus, nurodydama, kad proceso dalyviai prašymus susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga turi teisę pateikti iki 2016 m. gruodžio 22 d. (2 t., b. 1. 147).

65. 2016 m. gruodžio 14 d. ieškovui paskelbta, kad ikiteisminis tyrimas baigtas (2 t., b. 1.150).

66. 2017 m. sausio 6 d. prokurorė N. P. surašė kaltinamąjį aktą (2 t., b. 1. 157-163), kurį su baudžiamąja byla 2017 m. kovo 7 d. perdavė Vilniaus miesto apylinkės teismui (3 t., b. 1.156).

67. 2017 m. balandžio 12 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi baudžiamoji byla Nr. 1-294-908/2018 perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Toje pačioje nutartyje taip pat nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo metu ieškovui G. G. paskirta kardomoji priemonė – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje nekeistina (3 t., b. 1. 168-170). Baudžiamojoje byloje paskirti teisiamieji posėdžiai: 2017 m. gegužės 8, 23, 29 dienomis; 2017 m. rugpjūčio 1 d. (visai dienai), 3, 31 dienomis; 2017 m. spalio 5, 20 dienomis; 2017 m. lapkričio 13, 16, 22 dienomis; 2017 m. gruodžio 13 d.; 2018 m. sausio 24 d.; 2018 m. sausio 29 d. nutartimi atnaujintas įrodymų tyrimas; 2018 m. vasario 26 d., 2018 m. kovo 16 d. Byla išnagrinėta 2018 m. balandžio 16 d. priimant apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo ieškovas pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, ir jam skirta keturiasdešimt parų arešto; ieškovas pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, ir jam skirtas laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu paskirtas bausmes teismas subendrino bausmių apėmimo būdu ir skyrė ieškovui subendrintą bausmę – laisvės atėmimą vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę teismas subendrino su bausme, paskirta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 13 d. nuosprendžiu, ir skyrė ieškovui galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą trejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo 3 metams, įpareigojant ieškovą visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį: tęsti darbą ar mokslą; būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jei tai nėra susiję su darbu ar mokslu; neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; nevartoti psichiką veikiančių medžiagų. Ieškovui paskirtą kardomąją priemonę – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, paliko iki nuosprendžio įsiteisėjimo. Teismas taip pat priteisė solidariai iš ieškovo, P. B. ir A. F. 1663,24 Eur Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai, 663,07 Eur Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus naudai, 3600 Eur M. M. neturtinei žalai atlyginti ir 600 Eur R. K. neturtinei žalai atlyginti.

68. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. rugsėjo 5 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-408-626/2018 nuteistojo A. F. apeliacinį skundą atmetė, patenkino nuteistojo G. G. apeliacinį skundą, panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 16 d. nuosprendžio dalį dėl G. G. nuteisimo ir dėl šios dalies priėmė naują nuosprendį, kuriuo G. G. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą išteisino, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 16 d. nuosprendžio dalį dėl civilinių ieškinių pakeitė, tai yra tenkino Vilniaus teritorinės ligonių kasos ir Valstybini socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus civilinius ieškinius ir solidariai iš P. B. ir A. F. priteisė 1663,24 Eur Vilniaus teritorinės ligonių kasos ir 663,07 Eur Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus naudai; nukentėjusiųjų M. M. ir R. K. civilinius ieškinius tenkino iš dalies ir solidariai iš P. B. ir A. F. priteisė nukentėjusiajai M. M. 3600 Eur neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusiajai R. K. 600 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą nuosprendžio dalį paliko nepakeistą.

69. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatyta (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 179 straipsnio 3 dalis), kad ieškovas teistas: 1) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 1 d. nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, paskirta 1 metų laisvės apribojimo bausmė; 2) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 13 d. nuosprendžiu pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, 284 straipsnio 1 dalį, paskirta subendrinta 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta subendrinta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 1 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė skirta 3 metų laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 3 metams, įpareigojant visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį: pradėti dirbti arba mokytis, tęsti darbą ar mokslą; būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jei tai nėra susiję su darbu ar mokslu; neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; nevartoti psichiką veikiančių medžiagų; dalyvauti elgesio pataisos programoje.

70. Iš byloje esančių medicininių duomenų nustatyta, kad ieškovas G. G. į Vilniaus priklausomybės ligų centrą (toliau – VPLC) (nuo 2017 m. lapkričio 2 d. Respublikinio priklausomybės ligų centro (toliau – RPLC) Vilniaus filialas) dėl alkoholio vartojimo kreipėsi 2016 m. gruodžio 7 d. Konsultuotas gydytojo psichiatro, pamatuotas alkoholio kiekis kraujyje ir nustatytas 0,85 promilės girtumas. Išrašytas siuntimas į VPLC Alkoholinės abstinencijos gydymo skyrių. Diagnozė – Psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas (F10.2)/Psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, abstinencijos sindromas (F 10.3). Nuo 2016 m. gruodžio 8 d. iki 21 d. (13 lovadieniai) pacientas gydytas VPLC Alkoholinės abstinencijos gydymo skyriuje. Būsenai pagerėjus išrašytas iš skyriaus. Rekomenduota lankyti savitarpio pagalbos grupių užsiėmimus, atkryčio prevencijai kartą per mėnesį gydytojo psichiatro konsultacijose. Paskirtas medikamentinis gydymas. Diagnozė – Psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas (F10.2)/Psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, abstinencijos sindromas (F 10.3). 2017 m. sausio 4 d. konsultuotas gydytojo psichiatro, išrašytas siuntimas į VPLC Vaikų ir jaunimo reabilitacijos skyrių. Nuo 2017 m. sausio 9 d. iki kovo 27 d. (77 lovadieniai) gydytas VPLC Vaikų ir jaunimo reabilitacijos skyriuje. Išrašytas pagerėjusios būklės, stebėti elgesio korekcijos pasiekimai, geresni gebėjimai konstruktyviai bendrauti. įvardinti ir adekvačiai reikšti jausmus, slopinti impulsyviais reakcijas, kasdieninės priežiūros, disciplinos, laiko planavimo įgūdžiai, mokymosi pažanga. 2017 m. balandžio 5 d. paciento pageidavimu, dėl palaikomosios psichologinės pagalbos, konsultuotas psichologo. Konsultacijos metu bendravo noriai, atvirai, buvo normalaus emocinio fono, pakilios nuotaikos, motyvuotas gyventi blaiviai. Teigė, kad lanko savitarpio pagalbos grupių susirinkimus. 2017 m. spalio 20 d. atvyko į VPLC profilaktiniam patikrinimui, nusiskundimų neturėjo. 2018 m. balandžio 10 d. ieškovas kreipėsi į RPLC Vilniaus filialą dėl suicidinių minčių, pažemintos nuotaikos. Medikamentinio gydymo atsisakė, paskirtas psichologinis konsultavimas, tačiau ieškovas į konsultacijas neatvyko. Diagnozė – Psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas (F10.2)/Reakcijos į didelį stresą ir adaptacijos sutrikimai, adaptacijos sutrikimas (F43.2).

Dėl ginčo ribų

71. Ieškovas prašo pripažinti neteisėtais ikiteisminio tyrimo pareigūnų, atlikusių ikiteisminį tyrimą, prokuroro, vadovavusio ikiteisminiam tyrimui, ir pirmosios instancijos teismo veiksmus, iš kurių kildina patirtą neturtinę ir turtinę žalą. Tokiais veiksmais ieškovas įvardina tai, kad neva ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ir pirmosios instancijos teismas padarė klaidas turėjusias esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese, jam nepagrįstai buvo pareikšti įtarimai, paskirta kardomoji priemonė, pirmosios instancijos teisme buvo pripažintas kaltu ir nuteistas, pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo normas įrodymų rinkimo ir jų vertinimo stadijose. Baudžiamąjį persekiojimą vykdžiusios institucijos, o vėliau ir pirmosios instancijos teismas grubiai pažeidė BPK normas, reglamentuojančias įrodymų rinkimą ir vertinimą, kas lėmė žalos ieškovui padarymą. Ieškovo teigimu, visiškai nepagrįstas ir neteisėtas baudžiamasis persekiojimas prieš jį truko ilgiau nei keturis metus: nuo ieškovo laikino sulaikymo, t. y. nuo 2014 m. balandžio 29 d., iki išteisinamojo nuosprendžio priėmimo, t. y. iki 2018 m. rugsėjo 5 d. ieškovo statusas įtariamuoju truko nuo 2014 m. balandžio 29 d. iki 2017 m. kovo 7 d., kai prokurorė baudžiamąją bylą su kaltinamuoju aktu išsiuntė teismui. Nuo tada iki 2018 m. balandžio 16 d. ieškovas turėjo kaltinamojo statusą. Pirmosios instancijos teismui 2018 m. balandžio 16 d. priėmus apkaltinamąjį nuosprendį ir ieškovą pripažinus kaltu pagal BK 184 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą (ieškovas nubaustas trejų metų, šešių mėnesių terminuoto laisves atėmimo bausme, bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, paskirti įpareigojimai). Ieškovas įgijo nuteistojo statusą, kurį turėjo iki 2018 m. rugsėjo 5 d., kuomet apeliacinės instancijos teismo buvo išteisintas. Visą šį laikotarpį ieškovui buvo taikoma kardomoji priemonė – įpareigojimas keturis kartus per mėnesį, kiekvieną trečiadienį registruotis policijos įstaigoje. Akivaizdu, kad ieškovas dėl tokį ilgą laiką trukusio visiškai neteisėto, nepagrįsto baudžiamojo persekiojimo, dėl nepagrįstai, neteisėtai paskirtos kardomosios priemonės, dėl neteisėto, nepagrįsto nuteisimo už tariamą tyčinės smurtinės nusikalstamos veikos padarymą, žinodamas, kad yra nekaltas, patyrė iš tiesų didelę neturtinę žalą: neigiamus dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, pažeminimą, nepatogumus, išgąstį ir netikrumą dėl ateities, sutriko jo sveikata. Pasak ieškovo, šiuo atveju yra nustatytos visos CK 6.272 straipsnio normoje įtvirtintos sąlygos (neteisėti pareigūnų veiksmai, padaryta žala ir priežastinis ryšys), taigi atsiranda valstybės civilinei atsakomybei kilti, nes iš prie šios bylos prijungtos baudžiamosios bylos matyti, kad šiuo atveju ikiteisminis tyrimas (pirmoji baudžiamojo persekiojimo instancija) atliktas nekvalifikuotai, atmestinai, ciniškai, grubiai pažeidžiant BPK normas, byla truko 4 metus – ikiteisminis tyrimas buvo vilkinamas, ilgą laiką nebuvo atliekami jokie procesiniai veiksmai (8-9 mėnesius), tačiau ikiteisminio tyrimo terminas buvo tęsiamas ne vieną kartą, dar daugiau – ikiteisminio tyrimo terminas nebuvo atnaujintas, nors procesiniai veiksmai tęsiami. Pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, pažeisdamas BPK įrodymų vertinimo normas, išvadas dėl ieškovo kaltės grindė nepatikimais įrodymais ir tik apeliacinės instancijos teismas ieškovą išteisino. Taigi baudžiamasis persekiojimas prieš ieškovą buvo pradėtas neteisėtai, nebuvo surinkta pakankamai įrodymų, tyrimas nebuvo atliktas per trumpiausią laiką. Dėl neteisėtų valstybės institucijų pareigūnų veiksmų ieškovas patyrė tiek turtinę (teisinės pagalbos išlaidas), tiek ir neturinę žalą (kompensaciją už moralinius praradimus).

Dėl valstybės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų

72. CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės.

73. Kasacinio teismo praktika, aiškinant ir taikant CK 6.272 straipsnį, yra pakankamai gausi ir nuosekli. Tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Tai reiškia, kad civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos ryšio (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019 34 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Ieškovui neįrodžius bent vienos iš jų (CPK 178 straipsnis), žalos atlyginimas negalimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013; 2014 m. birželio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2014; ir kt.).

74. CK 6.272 straipsnio 1 dalyje pateikiamas nebaigtinis ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų ir teismo neteisėtų veiksmų sąrašas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime byloje Nr. 23/04 pažymėjo, kad, reglamentuojant žalos atlyginimo klausimus, kai žalą padaro valstybės pareigūnai, įstatymų leidėjo diskrecija nesuteikia teisės laisva nuožiūra nustatyti išsamų baigtinį atvejų, kuriais ta žala turi būti atlyginama, sąrašą, nes tai prieštarauja konstituciniam principui, pagal kurį padaryta žala turi būti atlyginta.

75. Be to, CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nurodytų procesinių veiksmų teisėtumas vertintinas ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) garantuojamų teisių apsaugos kontekste. Kasacinis teismas savo praktikoje, formuojamoje bylose dėl valstybės civilinės atsakomybės, be kita ko, remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-393-378/2015; 2017 m. balandžio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-167-684/2017 28, 29 punktus; 2018 m. kovo 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-124-403/2018 22, 25–27, 30 punktus; 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019 43, 59–61 punktus; kt.).

76. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad neteisėtu veiksmu, dėl kurio galėtų atsirasti valstybės civilinė atsakomybė, pripažįstamas ne bet koks baudžiamosios ar baudžiamojo proceso teisės pažeidimas. Šia prasme siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-670-378/2015; ir kt.).

77. Kasacinėje praktikoje yra suformuluoti specifiniai valstybės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl teisminių ir teisėsaugos institucijų veiksmų baudžiamajame procese, taikymo kriterijai. Pirma, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, nurodytus CK 6.272 straipsnio 1 dalyje, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikalstamą veiką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2014). Antra, sprendžiant dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo veiksmų neteisėtumo baudžiamajame procese neturi reikšmės, ar procesinis veiksmas, dėl kurio galimai buvo padaryta žala, buvo skundžiamas įstatymo nustatyta tvarka. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.272 straipsnio 1 dalies norma taikoma tiesiogiai – civilinę bylą nagrinėjantis teismas priima sprendimą dėl šios normos pagrindu pareikšto reikalavimo nepriklausomai nuo to, ar įstatymo nustatyta tvarka buvo skundžiamas procesinis veiksmas, dėl kurio, ieškovo teigimu, buvo padaryta žalos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2013). Trečia, išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti ab initio (nuo pradžių). Išteisinamasis nuosprendis reiškia asmens visišką reabilitavimą baudžiamojo persekiojimo prasme, bet savaime jis nėra pagrindas civilinėje byloje konstatuoti, jog baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su tam tikru kaltinimu susiję procesiniai veiksmai, taip pat taikytos procesinės prievartos priemonės buvo neteisėti. Civilinės atsakomybės aspektu reikšminga aplinkybė yra išteisinimo pagrindas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2009; 2014 m. birželio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2014; 2015 m. birželio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-393-378/2015; kt.).

78. Minėta, CK 6.272 straipsnio 1 dalyje pateikiamas nebaigtinis neteisėtų veiksmų sąrašas, todėl valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ir tuo pagrindu, kad pareigūnai nevykdė bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai – laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.263 straipsnio 1 dalis). Tokiais atvejais taikytinos tiek bendrosios minėtos kasacinėje jurisprudencijoje suformuluotos atsakomybės taikymo sąlygos, tiek specifinis tokioms byloms būdingas kriterijus – pareigūnų klaidos esminė reikšmė asmens teisių pažeidimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2012).

79. Kadangi valstybės civilinė atsakomybė už žalą, grindžiamą neteisėtais teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso metu, yra civilinės teisės institutas, tai civilinę bylą dėl tokios žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas vertina nurodytus veiksmus nagrinėjamam civiliniam ginčui aktualiais aspektais, t. y. civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų atžvilgiu, pagal civilinio proceso normų nustatytas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Teismas, sprendžiantis dėl valstybės civilinės atsakomybės, gali prieiti prie priešingos išvados dėl tam tikrų procesinių veiksmų teisėtumo, negu padarytoji baudžiamajame procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2014).

80. Teismas, spręsdamas dėl pareikšto ieškinio šios kategorijos bylose, vadovaudamasis CPK 176–185 straipsniais, ištiria įrodymus bei juos vertina atsižvelgdamas ir į jų reikšmę baudžiamojo proceso aspektu. Bylose teisiniai vertinimai turi būti atliekami kompleksiškai, t. y. baudžiamojo ir civilinio proceso normų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2010; 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011; 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399-687/2016; 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-63-378/2018; ir kt.).

81. Asmens teisei į tinkamą baudžiamojo proceso trukmę ar, kitaip tariant, proceso greitumo principui pripažįstama konstitucinė reikšmė. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė į tinkamą procesą detalizuojama BPK 44 straipsnio 5 dalyje, suteikiant kiekvienam nusikalstamos veikos padarymu kaltinamam asmeniui teisę į nešališko ir nepriklausomo teismo bylos išnagrinėjimą per trumpiausią laiką. Taigi teisingumas turėtų būti vykdomas operatyviai, priešingu atveju galima pakenkti teisingumo vykdymo veiksmingumui bei patikimumui, kartu gali sumažėti pagarba teisės viršenybės principui. BPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Remiantis BPK 2 straipsniu, prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų nustatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Pagal BPK 170 straipsnio 2 dalį, kai ikiteisminį tyrimą ar atskirus jo veiksmus atlieka ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras privalo kontroliuoti, kaip vyksta ikiteisminis tyrimas. Prokuroras, be kita ko, duoda ikiteisminio tyrimo pareigūnams privalomus nurodymus, panaikina neteisėtus ar nepagrįstus jų nutarimus (BPK 170 straipsnio 3 dalis). Remiantis Prokuratūros įstatymo 2 straipsniu, prokuratūra, be kita ko, padeda užtikrinti teisėtumą ir teismui vykdyti teisingumą (1 dalis); organizuoja ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauja (2 dalies 1 punktas); atlieka ikiteisminį tyrimą ar atskirus ikiteisminio tyrimo veiksmus (2 dalies 2 punktas); kontroliuoja ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiklą baudžiamajame procese (2 dalies 3 punktas); palaiko valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose (2 dalies 4 punktas). BPK 172 straipsnio 2 dalies 1 punktas nustato, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai privalo atlikti būtinus proceso veiksmus, kad būtų greitai ir išsamiai atskleistos nusikalstamos veikos.

82. Taigi ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnai organizuoja ir vykdo ikiteisminį tyrimą, siekdami greitai, išsamiai ir visapusiškai atskleisti nusikalstamas veikas bei nustatyti jas padariusius asmenis, kartu užtikrinant, kad nė vienas nekaltas asmuo nebūtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Šios minėtų pareigūnų funkcijos ir pareigos yra itin reikšmingos, nes būtent jų tinkamas vykdymas užtikrina žmogaus teises ir interesus ir visos visuomenės interesą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Teisėsaugos pareigūnams būtent dėl jų atliekamų pareigų specifikos ir svarbos ir yra keliami aukštesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-353-313/2019).

83. EŽTT pabrėžia, kad siekis apsaugoti asmenį nuo pernelyg ilgai besitęsiančios netikrumo būsenos ypač svarbus baudžiamajame procese, kai sprendžiamas asmeniui pareikšto baudžiamojo kaltinimo klausimas (pvz., 1969 m. lapkričio 10 d. sprendimas byloje Stögmüller prieš Austriją, peticijos Nr. 1602/62). Užtikrinant, kad asmens, dėl kurio vyksta baudžiamasis procesas, netikrumo dėl savo likimo būsena būtų kiek įmanoma greičiau nutraukta, išsprendžiant jam pareikštų baudžiamųjų kaltinimų klausimą (atitinkamai ir su tuo susijusių civilinių teisių ir pareigų klausimą), įgyvendinamas tiek asmens, tiek bendrasis teisinio tikrumo ir proceso ekonomiškumo interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011).

84. Sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos institucijų pareigūnų neteisėtus veiksmus yra vadovaujamasi tiek baudžiamosios, tiek civilinės teisės normomis, t. y. vertinami baudžiamajame procese (ne)atlikti teisėsaugos institucijų veiksmai pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2010), todėl kiekvienu atveju turi būti siekiama įvertinti, ar ikiteisminis tyrimas buvo organizuotas tinkamai, ar tyrime buvo laiku naudotos priemonės ir skirtos užduotys, ar jos buvo būtinos baudžiamajame procese, dėl kokių priežasčių tam tikra užduotis buvo atliekama kelis kartus, taip pat ar jos rezultatų nebuvo laukiama pernelyg ilgai, kad būtų atliekamas kitas procesinis veiksmas.

85. Nagrinėjamu atveju iš byloje nustatytų aplinkybių (žr. šio sprendimo 22-66 punktus) negalima daryti išvados, kad ikiteisminis tyrimas buvo organizuotas ir atliktas pakankamai stropiai ir atidžiai, nes jis truko 2 m. 8 mėn. ir 8 d., t. y. nuo 2014 m. balandžio 29 d., kai ieškovas BPK 140 straipsnio tvarka buvo laikinai sulaikytas iki 2017 m. sausio 6 d., kai buvo surašytas kaltinamasis aktas, tačiau ikiteisminio tyrimo procesas tęsėsi dar ilgiau, iki 2017 m. kovo 7 d., kada byla buvo perduota teismui. BPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas turi būti atliktas per kuo trumpiausius terminus, bet ne ilgiau kaip per šešis mėnesius dėl nesunkių, apysunkių ir neatsargių nusikaltimų. Nagrinėjamu atveju ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį (dėl nesunkaus nusikaltimo), taigi turėjo būti baigtas ilgiausiai per 6 mėn., tačiau kaip matyti iš pirmiau aptartų faktinių aplinkybių, net 8 mėn. jame jokie procesiniai veiksmai praktiškai iš viso nebuvo atliekami. Nuo 2014 m. balandžio 29 d. iki 2015 m. sausio 5 d. buvo atlikti vos du procesiniai veiksmai, t. y. 2014 m. birželio 4 d. apžiūrėti daiktiniai įrodymai ir surašyti du apžiūros protokolai. BPK 176 straipsnio 2 dalis nustato, kad dėl bylos sudėtingumo, didelės apimties ar kitų svarbių aplinkybių šio straipsnio 1 dalyje numatytus terminus ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio prokuroro prašymu gali pratęsti aukštesnysis prokuroras rezoliucija. Nors šiuo konkrečiu atveju nebuvo nė vienos šioje įstatymo normoje nurodytos sąlygos, kuomet ikiteisminis tyrimas gali būti pratęsiamas, t. y. nei bylos sudėtingumo, nei didelės apimties, nei kitų svarbių aplinkybių, visgi ikiteisminis tyrimas buvo pratęstas net dvylika kartų, tai negali būti vertinama kaip pagrįstai atlikti procesiniai veiksmai, nepailginę baudžiamojo proceso trukmės.

86. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors tyrėja dar 2015 m. vasario 13 d. pateikė prašymą RVUL pateikti J. B. medicininius dokumentus, kurie buvo gauti 2015 m. kovo mėn., tačiau šie dokumentai su specialistu buvo apžiūrėti tik po daugiau nei metų – 2016 m. gegužės 4 d. Skyriaus vyriausiasis prokuroras ikiteisminio tyrimo terminą rezoliucija pratęsus iki 2015 m. birželio 14 d., 2015 m. gegužės 26 d. nukentėjusiosios M. M. ir R. K. pareiškė civilinius ieškinius ir buvo pripažintos civilinėmis ieškovėmis, tačiau vėliau devynis mėnesius ikiteisminio tyrimo medžiagoje nebuvo atliktas joks kitas procesinis veiksmas, t. y. ikiteisminis tyrimas iš viso nebuvo atliekamas. Nors skyriaus vyriausiojo prokuroro rezoliucija ikiteisminis tyrimas buvo pratęstas iki 2015 m. birželio 14 d., tačiau suėjus šiam terminui, ikiteisminis tyrimas pratęstas nebuvo, sekantį prašymą pratęsti ikiteisminį tyrimą prokurorė pateikė tik 2015 m. gruodžio 18 d., t. y. po pusės metų.

87. BPK 99 straipsnyje įtvirtinta, kad proceso terminai nustato procesinę reikšmę turinčių veiksmų pradžios, įvykdymo ar pabaigos laiką. BPK 101 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad proceso veiksmai atliekami laikantis BPK nustatytų terminų. Terminas nelaikomas praleistu, jeigu skundas ar kitoks dokumentas iki termino pabaigos įteiktas paštui, šios teises normos suponuoja tai, kad pasibaigęs procesinis terminas, be kita ko, terminas, per kurį ikiteisminis tyrimas turi būti atliktas, sudaro kliūtį atlikti procesinius veiksmus, kurie turėjo būti atlikti iki šio termino pabaigos, o taip pat ir pratęsti patį procesinį terminą. Tai reiškia, kad procesiniai terminai gali būti pratęsti tik iki atitinkamo termino pabaigos.

88. Teismas neturi pagrindo nesutikti su ieškovo atstovės argumentais, kad konkrečiai šiuo atveju, ikiteisminiam tyrimui vadovaujanti prokurorė turėjo vėliausiai 2015 m. birželio 14 d. pateikti aukštesniajam prokurorui prašymą pratęsti ikiteisminio tyrimo terminą, o aukštesnysis prokuroras vėliausiai 2015 m. birželio 14 d. rezoliucija privalėjo tą terminą pratęsti, tačiau to padaryta nebuvo. BPK 102 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl svarbių priežasčių praleistas terminas gali būti ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi atnaujintas. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2010 m. spalio 15 d. įsakymu Nr. I-142 (Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012 m. spalio 5 d. įsakymo Nr. I-300 redakcija) aprašo 16 punkte nurodyta, kad kai ikiteisminio tyrimo terminas yra praleistas, ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis prokuroras raštu kreipiasi į atitinkamą aukštesnįjį prokurorą, nurodytą šio aprašo 7 punkte, su prašymu atnaujinti praleistą terminą ir jį pratęsti. Nusprendęs atnaujinti ikiteisminio tyrimo terminą aukštesnysis prokuroras, vadovaudamasis BPK 102 straipsniu, priima nutarimą atnaujinti ikiteisminio tyrimo terminą ir jį pratęsti. Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad 2015 m. birželio 14 d. nepratęsus ikiteisminio tyrimo termino, ikiteisminiam tyrimui vadovaujanti prokurorė privalėjo kreiptis į aukštesnįjį prokurorą su prašymu atnaujinti praleistą terminą ir jį pratęsti, o aukštesnysis prokuroras, gavęs tokį prašymą arba savo iniciatyva, turėjo įvertinti, ar terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių ir nustatęs, jog tos priežastys yra svarbios, priimti nutarimą atnaujinti ikiteisminį tyrimo terminą ir jį pratęsti. Tačiau baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad nutarimo atnaujinti praleistą ikiteisminio tyrimo terminą joje nėra, skyriaus vyriausiasis prokuroras 2015 m. gruodžio 18 d. gavęs prokurorės N. P. prašymą pratęsti ikiteisminio tyrimo terminą praleisto ikiteisminio tyrimo termino neatnaujino, o tiesiog ji pratęsė iki 2016 m. sausio 31 d. Pažymėtina, kad pasibaigus ikiteisminio tyrimo terminui ir jo neatnaujinus jokie procesiniai veiksmai ir apskritai ikiteisminis tyrimas nebegalėjo būti atliekami. 2015 m. gruodžio 18 d. skyriaus vyriausiajam prokurorui pratęsus prieš tai neatnaujintą ikiteisminio tyrimo terminą iki 2016 m. sausio 31 d. aptariamu laikotarpiu joks procesinis veiksmas baudžiamojoje byloje nebuvo atliktas, ikiteisminis tyrimas nebuvo atliekamas, nors prašyme pratęsti ikiteisminį tyrimą prokurorė nurodė, kad reikia įteikti pranešimus apie įtarimą A. F., G. G., atlikti kitus būtinus ikiteisminio tyrimo veiksmus, spręsti klausimą dėl procesinio sprendimo priėmimo. 2016 m. sausio 29 d. prokurorė vėl su prašymu pratęsti ikiteisminio tyrimo terminą kreipėsi į aukštesnįjį prokurorą nurodydama, kad terminą reikia pratęsti procesinio sprendimo priėmimui ir skyriaus vyriausiasis prokuroras rezoliucija ikiteisminio tyrimo terminą pratęsė iki 2016 m. vasario 29 d. Nustatytos ir pirmiau aptartos faktinės aplinkybės patvirtina, kad šiuo laikotarpiu vėl joks procesinis veiksmas ikiteisminiame tyrime atliktas nebuvo, taip pat nebuvo priimtas ir procesinis sprendimas. Tačiau 2016 m. vasario 29 d. prokurorė vėl pateikė prašymą aukštesniajam prokurorui pratęsti ikiteisminio tyrimo terminą nurodydama, kad būtina įteikti pakoreguotus pranešimus apie įtarimą, apklausti nustatytus įtariamuosius bei atlikti kitus būtinus veiksmus procesinio sprendimo priėmimui, o skyriaus vyriausiasis prokuroras rezoliucija ikiteisminio tyrimo terminą pratęsė iki 2016 m. gegužės 6 d. Pratęsus ikiteisminio tyrimo terminą beveik du mėnesius jokie procesiniai veiksmai nebuvo atliekami, tik nustatytam terminui einant į pabaigą, t. y. 2016 m. balandžio 27 ir 22 d. buvo įteikti įtarimai P. B. ir A. F.. Kaip minėta, 2016 m. gegužės 4 d. dalyvaujant specialistui buvo apžiūrėti J. B. medicininiai dokumentai, gauti daugiau nei prieš metus (2015 m. kovo 12 d.). 2016 m. gegužės 6 d. prokurorė paprašė aukštesniojo prokuroro terminą pratęsti tik 2016 m. birželio 6 d., skyriaus vyriausiasis prokuroras rezoliucija terminą pratęsė nurodytam laikotarpiui, tačiau per šį mėnesį vėl jokie procesiniai veiksmai atliekami nebuvo, procesiniai sprendimai priimti taip pat nebuvo. 2016 m. birželio 6 d. prokurorės prašymu skyriaus vyriausiasis prokuroras rezoliucija terminą dar kartą pratęsė iki 2016 m. liepos 6 d., tačiau šiuo laikotarpiu ikiteisminis tyrimas irgi nebuvo atliekamas, procesinis sprendimas nepriimtas. 2016 m. liepos 7 d. skyriaus vyriausiojo prokuroro rezoliucija terminas buvo dar kartą pratęstas iki 2016 m. rugpjūčio 8 d., 2016 m. rugpjūčio 4 d. aukštesnysis prokuroras rezoliucija terminą pratęsė iki 2016 m. rugsėjo 8 d., 2016 m. rugsėjo 8 d. rezoliucija aukštesnysis prokuroras ikiteisminio tyrimo terminą pratęsė iki 2016 m. spalio 8 d. 23.59 val.

89. Baudžiamosios bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, kad nuo 2016 m. spalio 8 d. ikiteisminio tyrimo terminas dar kartą būtų buvęs pratęstas, vadinasi paskutinė diena, iki kurios ikiteisminis tyrimas turėjo būti vienokiu ar kitokiu būdu užbaigtas, t. y. nutrauktas arba jame surašytas kaltinamasis aktas, ar kitoks aukščiau nurodytas baigiamasis dokumentas, buvo 2016 m. spalio 8 d. Nepaisant to, minėtą dieną ikiteisminis tyrimas užbaigtas nebuvo, jis taip pat nebuvo pratęstas, tačiau 2016 m. gruodžio 14 d. ieškovui buvo įteiktas galutinis įtarimas pagal BK 184 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, taip pat jis buvo apklaustas įtariamuoju, be to buvo atliekami kiti procesiniai veiksmai: pareikšti galutiniai įtarimai P. B. ir A. F., jie apklausti įtariamaisiais. Pagal aprašo 17 punkto nuostatas, jeigu ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo atliekami nepratęsus ikiteisminio tyrimo termino, jų rezultatai gali būti naudojami tolesniame baudžiamajame procese tik atnaujinus ikiteisminio tyrimo terminą ir jį pratęsus šio aprašo 16 punkte nustatyta tvarka. Šiuo atveju ikiteisminio tyrimo terminas po 2016 m. spalio 8 d. pratęstas nebuvo, vėliau aukštesniojo prokuroro nutarimu šis terminas atnaujintas ir pratęstas taip pat nebuvo. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad tik 2017 m. sausio 6 d. prokurorė surašė kaltinamąjį aktą ir bylą kartu su šiuo aktu dar po dviejų mėnesių (2017 m. kovo 7 d.) išsiuntė Vilniaus miesto apylinkes teismui.

90. Atsižvelgdamas į tai, kas pasakyta pirmiau, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju baudžiamojo proceso ikiteisminio tyrimo stadijoje ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir ikiteisminį tyrimą kontroliavęs prokuroras nebuvo tiek atidūs ir rūpestingi, kiek nurodytomis aplinkybėmis buvo būtina, teisėsaugos institucijos neveikė pakankamai rūpestingai ir atsakingai organizuodamos ikiteisminio tyrimo veiklą, buvo nesilaikoma procesinių terminų, praleisti ikiteisminio tyrimo terminai net du kartus nebuvo atnaujinti, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad šioje stadijoje baudžiamasis procesas buvo pakankamai intensyvus ir nesusidarė laikotarpiai, kuriais procesiniai veiksmai buvo vykdomi pernelyg ilgai, tinkamai nepasiruošus ir pan.

91. Kitas baudžiamojo proceso etapas yra bylos nagrinėjimas teisme. Teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, turi veikti taip, kad baudžiamojoje byloje būtų nustatyta objektyvioji tiesa ir teisingai išspręstas asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo klausimas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertinant įrodymus turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-316-699/2015; ir kt.).

92. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, ieškovui ir nuteistajam A. F. jį apskundus, apeliacinės instancijos teismas A. F. apeliacinį skundą atmetė, patenkino nuteistojo G. G. apeliacinį skundą, panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 16 d. nuosprendžio dalį dėl G. G. nuteisimo ir dėl šios dalies priėmė naują nuosprendį, kuriuo G. G. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą išteisino, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas (žr. šio sprendimo 68 punktą).

93. Ieškovas neginčija baudžiamojo proceso teisme trukmės, nurodo, kad vilkinamas buvo ne baudžiamasis procesas teisme, o ikiteisminis tyrimas, tačiau, jo teigimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, baudžiamąjį persekiojimą atliekančių institucijų pareigūnų procesinių pažeidimų neištaisė, priešingai, pats pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo normas, reglamentuojančias duomenų pripažinimą įrodymais ir jų vertinimo taisykles, dėl ko, anot ieškovo, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį.

94. Pažymėtina, kad teismo sprendimų (nuosprendžių) peržiūra instancine tvarka yra viena iš asmens teisių į tinkamą procesą užtikrinimo priemonių. Pirmiausia byloje surinkti įrodymai tiriami pirmosios instancijos teisme. Kadangi sprendimą teismas priima savarankiškai ištyręs ir įvertinęs bylos aplinkybes, dažniausiai proceso dalyviai pasinaudoja savo teise skųsti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą, prašydami patikrinti jo pagrįstumą ir teisėtumą bei iš naujo įvertinti byloje surinktus įrodymus, kad būtų nustatyta jų teigiama tiesa. BPK 312 straipsnyje nurodyta, kad apeliacinis skundas dėl neįsiteisėjusio nuosprendžio gali būti paduodamas bet kokiais pagrindais ir motyvais, atitinkamai apeliacinės instancijos teismas gali spręsti ne tik teisės, bet ir fakto klausimus. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teisme nagrinėjant apeliacinį skundą dažnai fakto ir teisės klausimo aiškus atskyrimas yra sunkiai įmanomas, nes teisės taikymo klausimų teisingas išsprendimas neišvengiamai gali būti susijęs su pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių patikrinimu, o tai lemia įrodymų tyrimo būtinumą sprendžiant taip pat ir teisės taikymo klausimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-276-976/2015).

95. Sprendžiant dėl to, ar šiuo atveju egzistuoja teismo, priėmusio dėl ieškovo apkaltinamąjį nuosprendį, neteisėti veiksmai, pažymėtina, kad vien išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, jog egzistuoja teismo, priėmusio aukštesnės instancijos teismo panaikintą apkaltinamąjį nuosprendį, neteisėti veiksmai kaip valstybės civilinės atsakomybės taikymo sąlyga. Tam, kad būtų nustatyti teismo neteisėti veiksmai, byloje turi būti įrodyta, jog procesinis teismo sprendimas buvo akivaizdžiai neteisėtas, savavališkas, priimtas ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus, įtvirtintus nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, arba aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką.

96. Sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, kiekvienu atveju turi būti įvertintos valstybės civilinei atsakomybei taikyti reikšmingos aplinkybės, reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas, esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikalstamą veiką, ar pagrįstai buvo taikomos procesinės prievartos priemonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-381/2003; 2008 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2008; 2009 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-487-915/2015; ir kt.).

97. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi iš esmės analogiškos pozicijos kaip ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, kurio praktikoje yra konstatuota, jog tai, kad asmuo galiausiai išteisintas, savaime nereiškia, kad jo baudžiamasis persekiojimas buvo neteisėtas ar kitaip „sukompromituotas“. Siekiant nuteisti asmenį taikomas įrodinėjimo standartas – bet kokių pagrįstų abejonių dėl jo nekaltumo pašalinimas – skiriasi nuo įrodinėjimo standarto, taikomo siekiant pradėti asmens baudžiamąjį persekiojimą, pagal kurį pakanka pagrįsto įtarimo, kad asmuo padarė nusikaltimą. Taigi gali būti atvejų, kai, išnagrinėjus pagrįstą įtarimą teisme, asmuo nėra nuteisiamas pašalinus bet kokias pagrįstas abejones dėl jam pareikštų įtarimų, tačiau ir tokiais atvejais egzistuoja teisėtas valstybės interesas tinkamai vykdyti baudžiamąjį procesą, kuriame turi būti įvertintas pagrįstai įtariamo asmens kaltumas ar nekaltumas, ir užtikrinti sklandžią šio proceso eigą (pvz., EŽTT 2013 m. birželio 20 d. sprendimas Lavrechov prieš Čekiją, peticijos Nr. 57404/08; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2013). Taigi asmens, kurio atžvilgiu buvo vykdomas ikiteisminis tyrimas, išteisinimo faktas, pats savaime, nesant duomenų, kad inicijuojant ar atliekant ikiteisminį tyrimą buvo pažeistos baudžiamąjį procesą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos, nesuponuoja išvados dėl vykdyto baudžiamojo persekiojimo neteisėtumo.

98. Siekdamas nustatyti, ar atsakovė atliko neteisėtus veiksmus, teismas turi įvertinti, ar ieškovo atžvilgiu pagrįstai buvo pradėtas ir vykdytas ikiteisminis tyrimas, ar ikiteisminį tyrimą organizavęs prokuroras ir jį vykdę pareigūnai, baudžiamąją bylą nagrinėję teismai tinkamai atliko jų kompetencijai priskirtas funkcijas, nepažeidė teisės aktuose išdėstytų reikalavimų ir pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai.

99. Teismo vertinimu, iš pirmiau aptartų faktinių aplinkybių, darytina išvada, kad ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu pradėtas pagrįstai, turint pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad nusikalstama veika buvo padaryta. Ikiteisminis tyrimas turi būti pradedamas nedelsiant, esant pagrindui manyti, jog buvo padaryta nusikalstama veika, t. y. net tuomet, kai iš gauto skundo, pareiškimo ar pranešimo nepakanka duomenų spręsti, ar nusikalstama veika iš tikrųjų buvo padaryta. Tokiais atvejais ikiteisminis tyrimas pirmiausia atliekamas norint nustatyti, ar yra nusikalstamos veikos požymių. Atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą galima tik tuo atveju, kai iš gauto skundo, pareiškimo ar pranešimo turinio yra aiškiai suprantama, kad jokios nusikalstamos veikos nebuvo (BPK 168 straipsnis). Taigi inicijuojant ikiteisminį tyrimą ieškovo atžvilgiu, pakako turėti pagrįstų duomenų apie galimai padarytą nusikalstamą veiką. Juo labiau, kad baudžiamojo proceso tikslas kaip tik ir yra įtarimo patikrinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393-378/2015; EŽTT 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje Merabishvili prieš Gruziją, 2017 m. vasario 28 d. sprendimas byloje Bivolaru prieš Rumuniją).

100. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 111 straipsnyje įtvirtinta teismų sistema. Teismų kompetencija nustatyta kituose įstatymuose, pvz., Teismų įstatyme, atitinkamame proceso kodekse. Civilinio proceso kodekse nustatyta sprendimų teisėtumo kontrolė, kuri reiškia, kad proceso dalyviai turi teisę reikalauti, kad žemesnės instancijos teismo sprendimas būtų peržiūrimas aukštesnės instancijos teisme. Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, kad teismų instancijos paskirtis yra šalinti galimas žemesnių teismų klaidas, neleisti, kad būtų įvykdytas neteisingumas, ir šitaip apsaugoti visuomenės teises ir teisėtus interesus. Kasacinis teismas pažymėjo, kad teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo instancinės kontrolės, o atskirais atvejais taikant ir proceso atnaujinimo institutą, nustatymas taip pat reiškia, jog neįmanoma visiškai išvengti teisingumo vykdymo klaidų, nes jas gali lemti tiek pažinimo ribos, tiek įstatymų netobulumas, jų nesuderinamumas, teisės ar įstatymo spragos, žmogaus realios galimybės žinoti viską, teisėjo subjektinės savybės ir daugelis kitų veiksnių. Tačiau klaidos galimybė nepateisina to, kad teisėjas turi teisę ją padaryti. Priešingu atveju būtų paneigta asmens teisė į teisingą teismą ir kad asmens atžvilgiu būtų priimtas teisingas sprendimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011). Šioje nutartyje kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius tik akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą. Tai yra vertinamosios sąvokos. Vertinant klaidos akivaizdumą ir šiurkštumą gali būti atsižvelgta į taikytinos nuostatos vartojamų terminų suprantamumą, nuostatos tikslumą, įrodymų aiškumą, bylos aplinkybių sudėtingumą, ar teismui pagal aiškias bylos aplinkybes ir taikomą teisės nuostatą reikėjo tik ją pritaikyti, ir kitas aplinkybes.

101. Nagrinėjamu atveju nors priėmus apkaltinamąjį nuosprendį, ieškovas apeliacinės instancijos teisme ir buvo išteisintas, tačiau ne visi įrodymai pripažinti neteisėtais, taigi ne visi įrodymai pripažinti gauti netinkamai ar įvertinti netinkamai. Teismas sutinka su Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovo teigimu, kad šiuo atveju instancinės procesinių sprendimų kontrolės metu buvo patikrintas teismo procesinio sprendimo (ne)pagrįstumas, apeliacinės instancijos teismas tik kitaip vertino surinktus įrodymus, nei tai atliko pirmosios instancijos teismas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas nekonstatavo, kad ikiteisminis tyrimas prieš ieškovą buvo pradėtas neteisėtai.

102. Minėta, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas taip pat savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti ab initio (nuo pradžių). Išteisinamasis nuosprendis reiškia asmens visišką reabilitavimą baudžiamojo persekiojimo prasme, bet savaime jis nėra pagrindas civilinėje byloje konstatuoti, jog baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su tam tikru kaltinimu susiję procesiniai veiksmai, taip pat taikytos procesinės prievartos priemonės buvo neteisėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283-1075/2019).

103. Esant nurodytam, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas prieš ieškovą pradėtame ir vykdytame baudžiamajame procese atliko neteisėtus veiksmus ar nesilaikė jam nustatytos rūpestingumo pareigos. Taigi nėra pagrindo konstatuoti, kad šiame proceso etape atsakovė atliko neteisėtus veiksmus, nukreiptus prieš ieškovą.

104. Apibendrindamas tai, kas paminėta, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju baudžiamojo proceso etapas ikiteisminis tyrimas, prieš ieškovą trukęs 2 metus 8 mėnesius ir 8 dienas, dėl pirmiau nurodytų proceso organizavimo trūkumų, nebuvo atliktas per įmanomai trumpiausią laiką. Į visas šias aplinkybes, taip pat valstybės teisėsaugų institucijų pareigūnų neteisėtus veiksmus, organizuojant pernelyg ilgą ikiteisminį tyrimą, turi būti atsižvelgiama sprendžiant žalos atlyginimo klausimą.

105. Nagrinėjamu atveju teismui nusprendus, kad teisėsaugos institucijų pareigūnai netinkamai organizavo baudžiamąjį procesą (ikiteisminį tyrimą) ir taip pažeidė ieškovo teisę į kuo įmanomai trumpesnį baudžiamąjį procesą, yra būtina toliau analizuoti kitas valstybės civilinės atsakomybės sąlygas – žalą bei jos priežastinį ryšį su teisėsaugos institucijų neteisėtais veiksmais.

Dėl priežastinio ryšio, kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlygos

106. Minėta, kad viena iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti – priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos ryšio buvimas.

107. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad civilinėje atsakomybėje pripažįstamas atsakomybės pagrindu ir netiesioginis priežastinis ryšys, kai žala atsiranda ne tiesiogiai iš neteisėtų veiksmų, bet yra pakankamai susijusi su žalingomis pasekmėmis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-197/2007). Taikant deliktinę atsakomybę, netiesioginis priežastinis ryšys pripažįstamas tinkama civilinės atsakomybės sąlyga, jeigu neteisėti veiksmai padėjo žalai (nuostoliams) atsirasti ar jiems padidėti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-345/2007). Svarstant, kokio laipsnio netiesioginis priežastinis ryšys yra svarbus civilinei atsakomybei, reikia vadovautis tuo, kad priežastinis ryšys yra civilinės atsakomybės sąlyga, jei nustatyta, kad žala yra neteisėtų veiksmų rezultatas. Tai reikštų, kad neteisėti veiksmai nelėmė, bet pakankamu laipsniu turėjo įtakos žalai atsirasti.

Dėl ieškovo patirtos turtinės žalos

108. Ieškovas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos 300 Eur turinei žalai atlyginti, kurią patyrė už jo gynybai suteiktas teisines paslaugas. Prieštaravimų dėl šio reikalavimo nėra pareikšta.

109. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą; be to, asmeniui, kuris įtariamas padaręs nusikaltimą, ir kaltinamajam nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento garantuojama teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą (Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalis). Ši konstitucinė nuostata detalizuota tiek ANK 577 straipsnio 2 dalies 6 punkto nuostatose, kur nurodyta, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo turi teisę į teisinę advokato ar kito įgalioto atstovo pagalbą, tiek ir BPK 21 straipsnio 4 dalyje, 22 straipsnio 3 dalyje, 44 straipsnio 8 dalyje, kuriose nustatyta įtariamojo, kaltinamojo teisė turėti gynėją. Vadinasi, asmuo, kuris realizuoja konstitucinę teisę gintis naudojantis teisine advokato pagalba, taip pat ir administracinių nusižengimų bylų procese, dėl to gali patirti išlaidų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartis administracinio nusižengimo byla Nr. 2AT-7-6-303/2021).

110. Advokato darbo apmokėjimą reguliuoja BPK 106 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. BPK 106 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Be to, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Taigi, pagal BPK 106 straipsnio redakciją, galiojusią iki 2022 m. gegužės 1 d., kuriame nustatyta, kaip apmokamos asmens turėtos išlaidos advokato paslaugoms, tokios išlaidos nebuvo atlyginamos net ir tais atvejais, kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu kaltinamasis yra išteisinamas.

111. Konstitucinio Teismo 2021 m. kovo 19 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302(¹) straipsnio, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio atitikties Konstitucijai“ pripažinta, kad ANK 302(¹) straipsnis (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) ir BPK 106 straipsnis tiek, kiek juose nenustatyta, kad, teismui nusprendus nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą nenustačius administracinio teisės pažeidimo įvykio ar sudėties arba išteisinus asmenį baudžiamojoje byloje, tokiam asmeniui, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginamos būtinos ir pagrįstos išlaidos advokatui, prieštaravo Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 6 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

112. Nagrinėjamu atveju konstatavus, kad teisėsaugos institucijų pareigūnai nepakankamai rūpestingai ir atsakingai organizavo baudžiamąjį procesą (ikiteisminį tyrimą) ir taip pažeidė ieškovo teisę į tai, jog jam pareikšto baudžiamojo kaltinimo klausimas būtų išspręstas per kuo įmanoma trumpiausią laiką, yra pakankamas pagrindas pripažinti jo teisę į šio baudžiamojo proceso metu turėtų išlaidų, kaip turtinės žalos, atlyginimą.

113. Teismas, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, konstatuoja, kad ieškovo prašymas priteisti turėtas 300 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti, kurios yra pagrįstos, įrodytos ir nelaikytinos per didelėmis, laikytinos žala ir turi būti atlyginamos.

114. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nurodyto pobūdžio bylose, remiantis CK 6.272 straipsniu, 6.273 straipsnio 1 dalimi, atsakovė yra Lietuvos valstybė, kuri, esant tam teisiniam pagrindui, ir privalo atlyginti asmeniui padarytą žalą, o ne jai (valstybei) atstovaujančios institucijos. Tokios pozicijos laikomasi ir kasacinio teismo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-670-378/2015; 2019 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283-1075/2019).

Dėl ieškovo patirtos neturtinės žalos ir jos priežastinio ryšio su neteisėtais veiksmais

115. Neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2012). Todėl teismo, sprendžiančio nukentėjusiajam padarytos neturtinės žalos įvertinimo pinigais klausimą, funkcija yra parinkti teisingą, kuo labiau sušvelninančią negatyvius padarinius piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus ir praradimus ir taip sudaryti materialias prielaidas kiek įmanoma atkurti tai, ko neturtinės vertybės pažeidimo atveju sugrąžinti, adekvačiai įvertinti ir atlyginti pinigais iš esmės nėra galimybės.

116. Bendrieji kriterijai, į kuriuos visais atvejais atsižvelgia teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, nustatyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Pagal šią nuostatą, nustatant neturtinės žalos dydį turi būti atsižvelgiama į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį ir kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

117. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį už nepagrįstą per ilgą baudžiamąjį persekiojimą, nepagrįstą nuteisimą, be bendrųjų kriterijų, nustatytų CK 6.250 straipsnyje, turi atsižvelgti į šias teisiškai reikšmingas aplinkybes: baudžiamojo persekiojimo pradėjimo pagrįstumą, jo trukmę, bausmės rūšį, konkrečius atitinkamų baudžiamojo proceso metu priimtų sprendimų trūkumus, bausmės padarinius asmeniniam gyvenimui (ar nepagrįstai nuteistas asmuo turėjo šeimą, nepilnamečių vaikų; ar turėjo ypatingų užsiėmimų, kuriuos nutraukė paskirta bausmė), nepagrįsto baudžiamojo persekiojimo ir nuteisimo padarinius asmens sveikatai, įskaitant psichinę, padarinius profesiniam gyvenimui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2011).

118. Ieškovas nurodo, kad visiškai nepagrįstas ir neteisėtas jo baudžiamasis persekiojimas truko ilgiau nei keturis metus: nuo ieškovo laikino sulaikymo, t. y. nuo 2014 m. balandžio 29 d., iki išteisinamojo nuosprendžio priėmimo, t. y. iki 2018 m. rugsėjo 5 d. ieškovo statusas įtariamuoju truko nuo 2014 m. balandžio 29 d. iki 2017 m. kovo 7 d., kai prokurorė baudžiamąją bylą su kaltinamuoju aktu išsiuntė teismui. Nuo tada iki 2018 m. balandžio 16 d. ieškovas turėjo kaltinamojo statusą. Pirmosios instancijos teismui 2018 m. balandžio 16 d. priėmus apkaltinamąjį nuosprendį ir ieškovą pripažinus kaltu pagal BK 184 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą (ieškovas nubaustas trejų metų, šešių mėnesių terminuoto laisves atėmimo bausme, bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, paskirti įpareigojimai). Ieškovas įgijo nuteistojo statusą, kurį turėjo iki 2018 m. rugsėjo 5 d., kuomet apeliacinės instancijos teismo buvo išteisintas. Visą šį laikotarpį ieškovui buvo taikoma kardomoji priemonė – įpareigojimas keturis kartus per mėnesį, kiekvieną trečiadienį registruotis policijos įstaigoje. Ieškovas dėl tokį ilgą laiką trukusio visiškai neteisėto, nepagrįsto baudžiamojo persekiojimo, dėl nepagrįstai, neteisėtai paskirtos kardomosios priemonės, dėl neteisėto, nepagrįsto nuteisimo už tariamą tyčinės smurtinės nusikalstamos veikos padarymą, žinodamas, kad yra nekaltas, patyrė iš tiesų didelę neturtinę žalą: neigiamus dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, pažeminimą, nepatogumus, išgąstį ir netikrumą dėl ateities, sutriko jo sveikata. Ieškovo vaikystė ir paauglystė nebuvo lengva, ieškovas anksti pradėjo vartoti alkoholinius gėrimus ir narkotines medžiagas, tačiau, kaip nurodė 2014 m. balandžio 30 d. pirmą kartą apklaustas įtariamuoju, nuo Naujųjų metų jis visiškai nebegėrė ir niekur „nesibastė“, t. y. bandė kabintis į gyvenimą. Po neteisėto ir nepagristo ieškovo sulaikymo ir įtarimo jam pareiškimo, ieškovas, būdamas neteisingai apkaltintas, jautėsi sugniuždytas ir iš nevilties vėl pradėjo piktnaudžiauti alkoholiniais gėrimais, dėl ko, būdamas neblaivus, pažeisdavo įstatymus, jo elgesys tapo destrukcinis, 2015 m. rugsėjo 18 d. įvykdė plėšimą. 2016 m. gruodžio 8 d. ieškovas kreipėsi į Respublikinį priklausomybės ligų centrą bandydamas atsikratyti priklausomybės alkoholiui, pradėjo gydytis. 2017 m. kovo 13 d. ieškovas buvo pripažintas kaltu dėl plėšimo, kitoje byloje jam buvo paskirta dviejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant trejiems metams. Beveik tuo pat metu perdavus su kaltinamuoju aktu teisminiam nagrinėjimui šią baudžiamąją bylą ir prasidėjus teisiamiesiems posėdžiams ieškovas, žinodamas, kad jau yra teistas bei turi paskirtą ir atidėtą terminuotą laisvės atėmimo bausmę, patyrė didžiulę įtampą, stresą ir baimę, suprasdamas, jog jeigu bus pripažintas kaltu, nors jokio nusikaltimo ir nepadarė, jam gali būti paskirta realaus laisves atėmimo bausmė, nerimą dėl ateities. Ypatingai ieškovo dvasinė būklė pablogėjo po paskutiniojo teismo posėdžio, pirmosios instancijos teismui išėjus priimti nuosprendžio, bijant, kad jis gali būti pripažintas kaltu dėl nusikaltimų, kurių nepadarė, ir jam gali būti paskirta reali laisves atėmimo bausmė. Ieškovą pradėjo kankinti depresyvi nuotaika, suicidinės mintys, ieškovas rimtai svarstė, jeigu jis bus pripažintas kaltu ir jam bus paskirta reali laisves atėmimo bausmė, nutraukti savo gyvenimą. Šias aplinkybes patvirtina raštas iš Respublikinio priklausomybės ligų centro, kuriame nurodyta, kad 2018 m. balandžio 10 d. ieškovas kreipėsi dėl suicidinių minčių, pažemintos nuotaikos, jam buvo diagnozuotos reakcijos į didelį stresą ir adaptacijos sutrikimai, t. y. emocijų sutrikimo būsena, pasireiškianti kuomet žmogui tenka prisitaikyti prie stresogeniškų gyvenimo pokyčių ar prie stresogeniškų gyvenimo įvykių. Šie intensyvūs ir reikšmingi ieškovo dvasiniai išgyvenimai buvo sąlygoti išimtinai neteisėtų valstybės institucijų pareigūnų veiksmų. Todėl ieškovas prašo priteisti jam 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

119. Atsakovei atstovaujančių institucijų atstovai su tokiu reikalavimu nesutiko, nurodydami, kad ieškovui 2016 m. gruodžio 7 d. nustatytos diagnozės: psichikos elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas ir adaptacijos sutrikimai, tačiau alkoholiu ieškovas pradėjo piktnaudžiauti dar paauglystėje, nepateikti duomenys, jog piktnaudžiavimą iššaukė būtent, anot ieškovo, atliekami neteisėti ikiteisminio tyrimo veiksmai. Ieškovas ir ankščiau piktnaudžiavo alkoholiu, gydytis kreipėsi tik turėdamas probacijos tarnybos išduotą siuntimą, priežastinio ryšio su įstaigų veiksmais dėl ko turėtų priteisti neturtinę žalą atstovai nemato. Valstybė negali būti atsakinga tik už ieškovo emocijas. Ieškovas pats pasirinko netinkamą gyvenimo būdą – be šio proceso dar įvykdytas ir plėšimas, visa tai įrodo ieškovo savo elgesio nesupratimą ir tik jo subjektyvius teiginius, dėl neva patirtos neturtinės žalos (pergyvenimų, patirtų nepatogumų, streso ir pan.). Be to, ieškinys dėl žalos pareikštas tik praėjus 2 m. po išteisinamojo nuosprendžio priėmimo.

120. Teismas sutinka, kad tokio pobūdžio nepatogumai ir išgyvenimai, kaip dvasinis sukrėtimas, didelis nerimas ir stresas, išgąstis ir netikrumas dėl ateities, laikytini ieškovo patirta neturtine žala. Tačiau sprendžiant dėl atlygintos žalos dydžio turi būti įvertinamas jos priežastinis ryšys su teisėsaugos institucijų pareigūnų (ikiteisminio tyrimo) neteisėtais veiksmais. Nagrinėjamu atveju valstybei civilinė atsakomybė taikytina už pernelyg ilgai besitęsusį baudžiamąjį procesą (ikiteisminį tyrimą), bet ne už jo pradėjimą ar ieškovui taikytą kardomąją priemonę bei priimtą apkaltinamąjį nuosprendį.

121. Orientacinis neturtinės žalos atlyginimo dydis nustatomas analizuojant teismų priteistus dydžius bylose, kurių aplinkybės panašios į tos bylos, kurioje siekiama nustatyti piniginę kompensaciją už neturtinę žalą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismų praktika dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, suformuota kitose analogiško pobūdžio bylose – tai tik vienas iš kriterijų, pagal kurį nustatomas neturtinės žalos atlyginimo dydis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-582/2009). Kiekvienas neturtinės žalos atlyginimo atvejis yra individualus, t. y. kiekvienu atveju asmenys patiria individualius išgyvenimus ir praradimus, kuriuos įrodinėja skirtingomis priemonėmis ir grindžia atskiromis faktinėmis aplinkybėmis, todėl kitose bylose, atsižvelgiant į konkrečias kiekvieno ginčo aplinkybes, teismo nustatytas priteistino žalos atlyginimo dydis nelaikytinas (ir nėra prilyginamas) kasacinio teismo formuojamomis bendrosiomis teisės taikymo ir aiškinimo taisyklėmis, privalomomis ir teismų taikytinomis kitose panašiose bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-288/2014).

122. Sprendžiant neturtinės žalos dydžio klausimą, teismas atsižvelgia ne tik į konkrečias šios bylos aplinkybes, ieškovo patirtą dvasinę skriaudą, bet ir į tai, kad byloje nėra duomenų (medicininių dokumentų ar pan.) apie pablogėjusią ieškovo fizinę ar psichinę sveikatą, į paties ieškovo argumentus, kad ikiteisminis procesas truko taip ilgai, jog jis vienu metu net apie procesą buvo užmiršęs, į byloje duomenų nebuvimą, kad ieškovas būtų ėmęsis veiksmų (teikdamas prašymus) pakeisti kardomąją priemonę.

123. Atsižvelgdamas į tai, kas paminėta, teismas sprendžia, kad šiuo konkrečiu atveju ieškovui priteistinas 1200 Eur, neturtinės žalos atlyginimas. Ši suma, teismo vertinimu, atitinka konstitucinį teisingo žalos atlyginimo principą (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis), CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus ir tokios kategorijos bylose teismo taikomus neturtinės žalos nustatymo kriterijus, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo imperatyvus.

124. Remiantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalimi, ieškovui iš atsakovės taip pat priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos 1500 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. rugsėjo 6 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

125. CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal šio straipsnio 2 dalį, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.

126. Ieškovas nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleistas (CPK 83 straipsnis 1 dalies 6 punktas). Ieškovas ieškinyje teikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, tačiau iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos išlaidas patvirtinančių įrodymų nepateikė, todėl klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nesprendžiamas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 265, 268, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės ieškovo G. G. (G. G.) (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 300 (tris šimtus) Eur turtinės žalos atlyginimo ir 1200 (vieną tūkstantį du šimtus) Eur neturtinės žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 1500 (vieno tūkstančio penkių šimtų) Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. rugsėjo 6 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.