Vilniaus apygardos teismo nuosprendis, 1A-408-626/2018

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2018-09-05
Bylos Nr.: 1A-408-626/2018
Teisminio proceso Nr.: 1-13-1-00917-2014-0
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Vitalija Norkūnaitė, Audrius Cininas, Jurgita Mačionytė
Nuteistasis: G. G., A. F., P. B.
Nukentėjusysis: M. M., R. K.
Civilinis ieškovas: Vilniaus teritorinės ligonių kasos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus
Advokatai: Gintarė Leškevičienė, Emma Domajeva

Kategorijos

Nuorašas

Baudžiamoji byla Nr. 1A-408-626/2018Teisminio proceso Nr. 1-13-1-00917-2014-0Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.1; 1.1.8.7.1; 1.1.8.10.1; 1.1.10.1; 1.2.4.4.2.8; 1.2.26.2; 2.1.2.4; 2.1.2.12; 2.1.7.1; 2.1.7.3; 2.2.2.2.2; 2.2.2.3.1.1; 2.2.2.3.1.2; 2.2.2.3.1.4; (S) 2.2.2.3.1.5; 2.4.6.4.4; 2.4.6.5.1

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. rugsėjo 5 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Jurgitos Mačionytės, Vitalijos Norkūnaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

sekretoriaujant Aistei Žukauskaitei,dalyvaujant prokurorei Loretai Martinaitytei,nuteistajam G. G. (G. G.) ir jo gynėjai advokatei Gintarei Leškevičienei,nuteistajam A. F. ir jo gynėjai advokatei Emmai Domajevai,nukentėjusiajai M. M.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų G. G. ir A. F. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-04-16 nuosprendžio, kuriuo:

G. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį 40 parų arešto bausme; pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su bausme, paskirta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-03-13 nuosprendžiu, paskiriant galutinę 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 3 metams, įpareigojant visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį: tęsti darbą ar mokslą; būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nėra susiję su darbu ar mokslu; neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

A. F. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį 40 parų arešto bausme, pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 2 metams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su bausme, paskirta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-03-13 nuosprendžiu, paskiriant galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 4 metams 6 mėnesiams.

Nuosprendžiu visiškai patenkinti civilinių ieškovių Vilniaus teritorinės ligonių kasos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ieškiniai ir solidariai iš G. G., P. B. (P. B.) ir A. F. priteista: 1 663,24 Eur Vilniaus teritorinės ligonių kasai ir 663,07 Eur Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui nuostoliams atlyginti. Nukentėjusiųjų M. M. ir R. K. civiliniai ieškiniai patenkinti iš dalies ir solidariai iš G. G., P. B. ir A. F. priteista 3 600 Eur neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiajai M. M. ir 600 Eur neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiajai R. K..

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas P. B., tačiau dėl jo apeliaciniai skundai nepaduoti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

G. G., A. F. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe su P. B. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu , 2014-04-04, apie 23.30 val., viešoje vietoje – daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, bendrajame laiptinės koridoriuje, be jokios priežasties, G. G. kartą sudavus kumščiu nukentėjusiajai E. K.-P. į pilvą, dėl to nukentėjusioji jautė fizinį skausmą, A. F. ne daugiau keturių smūgių rankų kumščiais sudavus nukentėjusiajam E. M. į įvairias kūno vietas, tokiu būdu pataikant pastarajam į pilvą, petį, alkūnę ir galvą, dėl ko nukentėjusysis E. M. jautė fizinį skausmą, G. G. ranka sudavus vieną smūgį R. K. į kairį smilkinį, taip padarant muštinę žaizdą kairio antakio srityje, tai vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu, bei vieną kartą rankos kumščiu sudavus smūgį M. M. į krūtinės sritį, po to A. F. kartą rankos kumščiu sudavė smūgį pastarajai į veidą, o P. B., kuris laikydamas rankose metalinį strypą ir išvadindamas pastarąją įvairias necenzūriniais žodžiais, metaliniu strypu sudavė ne mažiau 2 kartų nukentėjusiajai M. M. per veidą, tada pastarasis, veikdamas kartu su G. G., A. F., bei ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, ne mažiau 4 kartų spyrė gulinčiai M. M. kojomis į įvairias kūno vietas, tuo nukentėjusiajai padarant kairės pusės skruostikaulio, skruostinio lanko, akiduobės medialinės, lateralinės ir apatinės sienelių, žandinių sinuso priekinės, medialinės ir lateralinės sienelių fragmentinius lūžius, dešinio žandinio sinuso priekinės sienelės lūžį, kraujosruvą kairės akies obuolio vidinės dalies junginėje, poodines kraujosruvas kairės akies apatiniame voke, kairės šlaunies vidurinio-apatinio trečdalių riboje vidiniame paviršiuje, dėl patirtų sužalojimų nukentėjusiajai M. M. nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, tęsdami nusikalstamą veiką, vieną kartą sudavė smūgį J. B. į pakaušio sritį, dėl to pastaroji nugriuvo ant grindų ir veikdami kartu spyrė ne mažiau 3 kartų kojomis pastarajai į įvairias kūno vietas, taip sukeldami nukentėjusiajai fizinį skausmą, tokiais savo įžūliais veiksmais veikdami bendrininkų grupe demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, nesunkiai sutrikdė M. M. sveikatą iš chuliganiškų paskatų, tai yra padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 straipsnio 1 dalyje, 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte.

Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. F. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-04-16 nuosprendį, nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, perkvalifikuoti į BK 138 straipsnio 1 dalį. Subendrinti paskirtą bausmę su 4 metų laisvės atėmimo bausme, paskirta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-03-13 nuosprendžiu, taikant apėmimo būdą, ir paskirti galutinę bausmę – 4 metus laisvės atėmimo. Skunde nurodo, kad apylinkės teismas priėmė neteisingą sprendimą, tinkamai neišanalizavo visų surinktų įrodymų, tiek atskirai, tiek visų jų visumos, todėl padarė esminį BPK pažeidimą. Nesutinka, kad konfliktas įvyko iš chuliganiškų paskatų. Nurodo, kad jis turėjo pagrindą, konfliktas prasidėjo dėl to, kad jis to namo gyventojų buvo išprašomas iš laiptinės, kur leido laisvalaikį. Nurodo, kad apeliantas gynė savo poziciją, ne jis buvo konflikto iniciatorius. Mano, kad konflikto iniciatoriai tiesiog galėjo iškviesti policiją, o ne pradėti konfliktuoti, o sekantys apelianto veiksmai buvo išimtinai gynybiniai. Apelianto teigimu, byloje nustatyta, kad jo veiksmus lėmė pyktis, nes pastarąjį vijo lauk, grasino, žemino, naudojo fizinį smurtą prieš jį. Nurodo, kad prasidėjus konflikto įkarščiui, įvertinus tai, kad buvo pakankamai tamsu, kad moteris šaukė ir puolė jį, apeliantas, patyręs fizinį smurtą, gindamasis, trenkė ten, kur pakliuvo, todėl nagrinėjamu atveju nėra chuliganiškų paskatų požymio. Nesutinka su teismo išvada, kad jis veikė bendrininkų grupėje, nes jie nesitarė nei konkliudentiniais veiksmais, nei žodžiu, nei raštu. Pasak apelianto, P. B. įbėgo kartu su mergina, išgirdęs garsus ir matydamas konfliktuojančias šalis, nežinodamas konflikto pagrindo, jis siekė nuraminti įsikarščiavusius asmenis, kurie elgėsi agresyviai, puldami ir gindamiesi. Nurodo, kad natūrali, jog P. B., matydamas, kad yra mušamas jo pažįstamas A. F., puolė pastarąjį ginti, kaip ir jo mergina, kuri bandė padėti nukentėjusiesiems. Apeliantui buvo sulaužyta nosis ir ranka. Nurodo, kad teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė. Apelianto manymu, teismas jam paskyrė neteisingą bausmę, nes buvo nepagrįstai nustatyta sunkinanti aplinkybė ir neatsižvelgta į apelianto atsiprašymą, sutikimą atlyginti žalą. Atkreipia dėmesį, kad teismas nepaaiškino, kodėl pripažįsta jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nenurodė straipsnio ir punkto. Pasak apelianto, teismas nepakankamai apsvarstė galimybę taikyti BK 75 straipsnį, nes paskirtos bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus jos atlikimo. Apeliantas nesutinka ir su teismo pasirinktu bausmių bendrinimo būdu. Mano, kad skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės turėjo būti bendrinamos apėmimo būdu, nes jos skiriasi pagal pavojingumą. Taip pat mano, kad apėmimo būdu turėjo būti bendrinama skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė su bausme, paskirta ankstesniu nuosprendžiu. Nurodo, kad nusikaltimas, numatytas BK 180 straipsnio 2 dalyje, už kurį jis nuteistas ankstesniu nuosprendžiu, bei nusikaltimas, numatytas BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, priskiriami skirtingoms rūšims. O nesunkus nusikaltimas, numatytas BK 284 straipsnio 1 dalyje, skiriasi per vieną ar dvi kategorijas nuo nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 2 dalyje. Apeliaciniu skundu nuteistasis G. G. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-04-16 nuosprendį panaikinti dalyje dėl jo pripažinimo kaltu, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte. Nurodo, kad apkaltinamasis teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei padarė esminių BPK pažeidimų, sutrukdžiusių išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, o nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Apelianto teigimu, buvo pažeisti: BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas reikalavimas teismui vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, nes remtasi nukentėjusiųjų E. K.-P., E. M. ir M. M. prieštaringais, nenuosekliais, vienas kitam prieštaraujantiems, nuolat keistais parodymais, įrodymų leistinumo reikalavimas, įtvirtintas BPK 20 straipsnio 4 dalyje, nes buvo remiamasi duomenimis, kurie gauti nesilaikant BPK 185 straipsnyje, 191 straipsnio 2 dalyje, 192 straipsnio 1, 2 dalyse, 194 straipsnio 2, 4 dalyse, 195 straipsnio 1, 3 dalyse dėl asmens atpažinimo nustatytos tvarkos. Apelianto manymu, byloje nėra jokių patikimų, objektyvių ir neginčytinų įrodymų, kad jis padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, o apkaltinamasis nuosprendis grįstas prieštaringais ir abejotinais įrodymais, nesigilinant į visą įrodomąją bylos medžiagą, įrodymus vertinant fragmentiškai, atsiejant juos vieną nuo kito. Nuosprendžio motyvuojamoji dalis pagrįsta išimtinai kaltinimą atitinkančių duomenų vertinimu, neįvertinant jų patikimumo aspektu, taip pat nesvarstant, ar jie gauti nepažeidžiant imperatyvių įstatymo nuostatų, reglamentuojančių jų gavimo tvarką.Pažymi, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme jis davė nuoseklius parodymus, kad jam inkriminuotų nusikaltimų jis nepadarė, įvykio metu įvykio vietoje, tai yra 2014-04-04, apie 23.30 val., (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nebuvo. Nurodo, kad jo kaltė grįsta išimtinai nukentėjusiųjų E. K.-P., E. M. ir M. M. parodymais, kurie, anot teismo, kategoriškai teigė, jog muštynėse dalyvavo visi trys teisme esantys, tai reiškia ir jis, kaltinamieji, iš esmės neįvertinant jų patikimumo aspektu. Tuo tarpu anot apelianto, nukentėjusiųjų E. K.-P., E. M. ir M. M. parodymai apie įvykio aplinkybes ir tuo pačiu jo dalyvavimą nusikaltimo padaryme yra prieštaringi ir nenuoseklūs.

Šalies argumentai

3.3. Nurodo, kad nukentėjusiosios M. M. apklausa negali būti pripažinta įrodymu, nes ji neatitinka įrodymų leistinumo reikalavimų. Pasak apelianto, atliekant šią apklausą buvo pažeistas BPK 185 straipsnyje įtvirtintas draudimas vienu metu toje pačioje patalpoje apklausti du ir daugiau liudytojų, nes nagrinėjamu atveju tas pats tyrėjas tuo pačiu metu apklausė dvi nukentėjusiąsias. Tuo pačiu metu, kai 2014-04-24 buvo atliekama M. M. apklausa, kurią atliko Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjas K. K., tas pats tyrėjas atliko dar vieną ikiteisminio tyrimo veiksmą - nukentėjusiosios R. K. apklausą.

3.4. Taip pat, pasak apelianto, įrodymu negalėjo būti pripažintas asmens atpažinimas iš nuotraukų ar vaizdo įrašų kartotekų, kuriame dalyvavo M. M., nes šio atpažinimo metu ji nebuvo apklausta, kaip to reikalaujama BPK 195 straipsnio 3 dalyje, taip pat ji nenurodė, pagal kokias žymes ir aplinkybes apeliantą atpažino, tuo pažeidžiant BPK 194 straipsnio 2, 4 dalyse, 195 straipsnio 1, 3 dalyse įtvirtintus reikalavimus. 2014-04-24 nukentėjusioji nenurodė jokių pirmųjų dviejų vaikinų išskirtinių veido bruožų, jokių žymių ar ypatybių, pagal kuriuos ji galėtų tuos vaikinus atpažinti, tik nurodė, kaip jie buvo apsirengę, plaukų spalvą ir tai, kad antrasis vaikinas buvo žemo ūgio. Pasak apelianto, žemas ūgis ir tamsūs plaukai nėra asmenį individualizuojantys požymiai, juo labiau tai nėra tie požymiai, pagal kuriuos asmenį būtų galima atpažinti iš nuotraukos, todėl pirmosios instancijos teismo teiginiai, kad prieš atpažinimą iš nuotraukų nukentėjusioji M. M. apklausos metu nurodė ją sumušusių asmenų požymius, neatitinka bylos duomenų.

3.5. Atkreipia dėmesį, kad 2015-01-05 papildomai apklausiama M. M. nurodė, kad tarp dviejų atėjusių vaikinų buvo ženklus ūgio skirtumas, vaikinas Nr. 1 (kurį ji vėliau matė ligoninėje ir sužinojo, kad tai A. F., kurį pažįsta jos sūnus) aukštas - apie 175 cm ūgio, o vaikinas Nr. 2 (kaip teigė teisme - apeliantas) žemas - apie 160 cm ūgio. Apeliantas pažymi, kad jis yra beveik tokio paties ūgio kaip ir A. F.. Tokie duomenys užfiksuoti ir asmens parodymo atpažinti protokoluose, kur jo ūgis nurodytas apie 175-178 cm, o A. F. ūgis nurodytas apie 170-175 cm. Apeliantas taip pat pažymi, kad nukentėjusioji M. M. 2016-08-05, nuo 13.55 val. iki 14.20 val., vykusio asmens parodymo atpažinti metu neatpažino apelianto kaip asmens, dalyvavusio nusikaltimo padaryme (t. 2, b. 1. 12-14). Nesutinka su teismo argumentais, kad M. M. jo neatpažino dėl susijaudinimo ir įbauginimo, nes atpažinimas buvo „gyvas“, o po įvykio bendrabučio gyventojai yra įbauginti. Pažymi, kad tą pačią dieną (2016-08-05, nuo 13.30 val. iki 13.50 val.) M. M. dalyvavo P. B. atpažinime ir jį atpažino, nors būtent šis asmuo, pagal jos parodymus, daužė ją su metaline lazda, kas akivaizdžiai paneigia M. M. parodymus, jog ji dėl susijaudinimo negalėjo apelianto atpažinti.

3.6. Pasak apelianto, įrodymu negalėjo būti pripažintas asmens atpažinimas, kuriame dalyvavo nukentėjusioji E. K.-P., nes šio atpažinimo metu buvo pažeistos BPK 191 straipsnio 1, 2 dalies nuostatos. Pažymi, kad E. K.-P., apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, prieš atpažinimą 2014-04-10 ir 2015-04-08, nenurodė jokių žymių ar ypatybių, pagal kuriuos ji galėtų apeliantą atpažinti, priešingai, teigė, jog ją mušusio vaikino veido bruožų neįsidėmėjo. Tuo tarpu praėjus beveik pusantrų metų po paskutinės apklausos, 2016-09-28, asmens parodymo atpažinti metu ji atpažino apeliantą pagal veido bruožus: įdubusias akis, žvilgsnį, tamsią dėmelę ant dešinio skruosto. Taip pat pažymi, kad pagal BPK nuostatas atpažįstančiajam parodomi asmenys turi būti pagal išorę kuo panašesni į atpažintiną, parodomų atpažinti asmenų turi būti ne mažiau kaip trys (BPK 192 straipsnio 1, 2 dalys), tuo tarpu iš bylos medžiagos matyti, kad E. K. - P. apelianto atpažinimo metu atpažinti buvo parodyti šie asmenys: A. V. Duomenys neskelbtini)arba Duomenys neskelbtini) (neįskaitoma) ir G. A., gimęs Duomenys neskelbtini). Tuo tarpu apeliantas gimęs Duomenys neskelbtini), tai yra tarp jo ir kitų atpažinimui pateiktų asmenų buvo ženklus amžiaus skirtumas. Be to, prieš jo atpažinimą E. K.-P. nuo 14.00 val. iki 14.15 val. dalyvavo A. F. atpažinime, kur tarp jai pateiktų atpažinti asmenų taip pat buvo G. A.. Tokiu būdu, pasak apelianto, akivaizdu, jog E. K.-P. galėjo numanyti, kad šis asmuo nėra susijęs su byla, todėl toks atpažinimas buvo atliktas grubiai pažeidžiant BPK 192 straipsnio reikalavimus.

3.7. Pažymi kad asmens atpažinimų metu nedalyvavo jo gynėjas. Prieš atpažinimą nebuvo išaiškintos jam teisės turėti gynėją, jis gynėjo neatsisakė, nepareiškė, kad atpažinimo metu jam gynėjas nereikalingas. Tokiu būdu jo teisė į gynybą buvo pažeista ir tai taip pat turėjo įtakos atpažinimo procesui.

3.8. Vertindamas nukentėjusiojo E. M. parodymus, teigia, kad jie buvo nenuoseklūs ir prieštaringi. Nurodo, kad pirmą kartą E. M. buvo apklaustas 2014-04-10, dar nepradėjus ikiteisminio tyrimo parodė, kad 2014-04-04, apie 23.32 val., jis išgirdo, jog kažkas beldžiasi į bendrabučio laiptinės duris, todėl jis su pussesere E. K. – P. nuėjo jų atidaryti. Į koridorių įsiveržė du nepažįstami vaikinai, po to prie jų prisijungė dar du vaikinai, kurie juos sumušė. Apklaustas 2016-08-03, E. M. parodė, kad pažįsta asmenį pravarde „Duomenys neskelbtini)“ (P. B.), kai jis su pussesere nuėjo atidaryti koridoriaus durų, pamatė du nepažįstamus jaunuolius, vienas iš jų buvo asmuo, pravarde „Duomenys neskelbtini)“. Nei G. G., nei A. F. jis nepažįsta, su tokiais asmenimis jam bendrauti neteko. 2016-10-05 apklaustas trečią kartą parodė, kad po įvykio, kai buvo nuvežtas į ligoninę, joje matė vaikiną vardu Arvydas. Šis vaikinas buvo tarp vaikinų, kurie pirmi beldėsi į duris ir jis nuo šio asmens gavo smūgį kumščiu į pilvą, tuomet jis Arvydą pastūmė ir tuo metu į laiptinę atėjo kiti, berods du, vaikinai, kurie laikė rankose metalines lazdas, vienas jų jam lazda sudavė į petį, kuris pasakyti negali. 2016-10-06 asmens atpažinimo metu E. M. apelianto neatpažino. Tuo tarpu teisiamojo posėdžio metu E. M. parodė, kad kai pusseserė atidarė duris, tie du vaikinai – A. F. ir G. G. pasakė jam prieiti. G. G. jis pažinojo iš ankščiau, jis dažnai ateidavo pas jo podukrą, Arvydas irgi ateidavo į svečius. Atsakydamas į teisėjos klausimus, nurodė, jog nežino, kodėl sakė, kad vaikinai nepažįstami, G. G. buvo pas ji namuose, jis su juo bendraudavo. Pasak apelianto, iš minėto matyti, kad E. M. jau ankščiau jį pažinojo, tačiau nors ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas ne vieną kartą, nei vienos apklausos metu net nepaminėjo, kad jis yra jam pažįstamas, o atpažinimo metu pareiškė, jog nei vieno jam parodyto atpažinti asmens tarp jį užpuolusių asmenų nebuvo. Tokia nukentėjusiojo parodymų kaita ir jokiais įtikinamais argumentais nepaaiškinamas staigus jo atpažinimas teisme, praėjus ketveriems metams po įvykio, suponuoja išvadą, kad šių įrodymų patikimumas kelia pagrįstų abejonių, todėl E. M. parodymai negalėjo būti pripažinti patikimu, objektyviu ir neginčijamu įrodymu.

3.9. Pasak apelianto, nukentėjusiųjų M. M., E. M. ir E. K.-P. parodymų nepatvirtina ir kiti byloje esantys duomenys. Nukentėjusiosios R. K. ir J. B. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme jo neatpažino. Liudytoja J. Ž. nurodė, kad įvykio metu matė P. B., o apelianto nėra mačiusi. Liudytojas V. P. (P.) parodė, kad užpuolikai buvo trys, du iš jų atpažino, o apelianto nurodė nematęs. Taip pat nurodė, kad trečias asmuo buvo mažesnio ūgio, jaunesnis, jis tą žmogų, kurio nėra teisme, matė gerai, nes jį nustūmė nuo savo mamos. Liudytojas E. Š. parodė, kad matė kitus kaltinamuosius ir dar vieną vaikiną, šis buvo jaunesnis, o apelianto nėra matęs, ten buvo kitas vaikinas. Nurodo, kad teismas aplinkybę, kad jo įvykio vietoje daugiau nematė nei vienas byloje apklaustas asmuo, paaiškino tuo, kad šie liudytojai į koridorių išėjo vėliau, pasirodė tuo metu, kai nukentėjusieji jau buvo ant grindų, be to, patekti į muštynių vieta jiems trukdė prie išėjimo stovėjęs ir su strypu mosavęs P. B.. Pasak apelianto, tokie teismo argumentai neatitinka bylos aplinkybių, nes visi liudytojai nurodė, kad buvo trys užpuolikai ir jie matė juos visus tris, tik tarp jų apelianto nebuvo, o buvo kitas asmuo. Liudytojas V. P. nurodė, kad kai jis su D. B. išbėgo į koridorių, užpuolikai niekur nebėgo, jis dar bandė su jais kalbėtis, tačiau jie į kalbas nesileido, kad vaikinai niekur neišsibėgiojo atėjus liudytojams, teigė ir liudytojai D. B. ir E. Š.. D. B. bandė atitraukti nuo savo motinos tą vaikiną, kurio tarp kaltinamųjų nėra, E. Š. buvo susigrūmęs su A. F.. Taigi, visi liudytojai matė muštynes, buvo susigrūmę su užpuolikais, visi įsiminė visus muštynėse dalyvavusius asmenis, E. Š. teisme net pademonstravo, kaip A. F. mušė nukentėjusiuosius, todėl, esant tokioms aplinkybėms, teigti, jog liudytojai atėjo vėliau ir galėjo kažko nematyti, nėra jokio pagrindo, tai tėra jokiais objektyviais duomenimis nepagrįsta teismo prielaida.

3.10. Apeliantas nurodo, kad nuosprendžio nustatomojoje dalyje konstatuota, jog jis neva veikė bendrininkų grupe su A. F., P. B. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu. Tačiau, kaip jau minėjo, teismo posėdžio metu liudytojai V. P., D. B., E. Š. parodė, kad muštynėse dalyvavo trys asmenys. Nukentėjusieji E. K. - P., E. M., M. M. teisme taip pat nurodė, kad muštynėse dalyvavo trys asmenys, todėl teismo išvada, kad įvykio metu dalyvavo keturi asmenys yra nepagrįsta, jose dalyvavo P. B., A. F. ir ikiteisminio tyrimo nenustatytas asmuo, o jo įvykio vietoje nebuvo. Nesant besąlyginių jo dalyvavimo įvykio metu įrodymų, visos abejonės turėtų būti aiškinamos jo naudai ir priimtas išteisinamasis nuosprendis.

3.11. Pasak apelianto, teismas, priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį, buvo šališkas. Šį argumentą grindžią tuo, kad pirmosios instancijos teismas 2018-01-29 priėmė nutartį atnaujinti įrodymų tyrimą, teismo posėdį paskyrė 2018-02-26, tačiau jokio įrodymų tyrimo savo iniciatyva atlikti neketino ir proceso dalyvių paklausęs, ar yra prašymų, pasakė: „Matau, kad prokuroras turi prašymų“ ir tuomet prokuroras pateikė teismui prašymą pakeisti kaltinimą, kuris buvo surašytas 2018-02-02, tai yra vos kelios dienos po teismo nutarties atnaujinti įrodymų tyrimą ir neįvykus teismo posėdžiui, kurio metu būtų išsiaiškinta, dėl kokių konkrečiai priežasčių teismas nutarė atnaujinti įrodymų tyrimą. Pasak apelianto, išdėstytos aplinkybės rodo tam tikrą teismo veiksmų tendencingumą ir leidžia kelti prielaidą, kad teisėja ne posėdžių metu bendravo su valstybinį kaltinimą palaikančia prokurore ir nurodė jai, kaip ir kokia apimtimi pakeisti kaltinimą. Tokiu būdu, buvo pažeista apelianto teisė, garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje ir BPK 44 straipsnio 5 dalyje, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas.

Žemesnės instancijos teismas

Atsiliepimų į apeliacinius skundus negauta.Teismo posėdžio metu nuteistieji ir jų gynėjos prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti, nukentėjusioji paliko šį klausimą spręsti teismo nuožiūra.Nuteistojo A. F. apeliacinis skundas atmestinas, nuteistojo G. G. apeliacinis skundas tenkintinas.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Dėl nuteistojo A. F. apeliacinio skundo argumentų

Pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą atsako tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino dėl chuliganiškų paskatų. Pagal teismų praktiką nusikalstama veika pripažįstama padaryta dėl chuliganiškų paskatų, kai tai daroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-32-511/2017 ir kt.).Nagrinėjamu atveju baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma paneigia A. F. apeliaciniame skunde išdėstytą versiją, kad konfliktą išprovokavo daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, gyventojai, o jo veiksmai buvo tik gynybiniai. Nukentėjusieji E. K.-P. ir E. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodė, kad jiems rūkant daugiabučio namo bendrajame koridoriuje, į koridoriaus duris ėmė kažkas belsti, atidarius duris, įsiveržė du vaikinai, vienas iš jų – A. F., ir be jokios priežasties ėmė juos mušti, pirmas smūgis buvo suduotas E. K.-P. į pilvą, dėl ko ji jautė fizinį skausmą, o E. M. ėmus ją ginti, A. F. smūgiavo kumščiais nukentėjusiajam E. M. į įvairias kūno vietas, sukeldamas pastarajam fizinį skausmą. Iš nukentėjusiųjų E. K.-P., M. M., J. B. parodymų matyti, kad tik po to, kai konfliktas jau buvo prasidėjęs, išgirdę triukšmą, pagalbos šauksmą, į koridorių ėmė eiti kaimynai, kurie ramino nuteistuosius, tačiau pastarieji neklausė, A. F. kumščiu sudavė atėjusiai M. M. į veidą, tuomet, veikdami bendrai, nuteistieji spardė ją į įvairias kūno vietas, taip padarydami nesunkų sveikatos sutrikdymą, sudavė smūgį atėjusiai J. B. į pakaušio sritį bei spardė ją į įvairias kūno vietas, taip sukeldami jai fizinį skausmą. Liudytojai D. B., E. Š. ir V. P. patvirtino, kad daugiabučio namo gyventojus be jokios priežasties mušė įsibrovę vaikinai, tarp jų ir A. F.. Liudytojai nurodė, kad jie buvo priversti ginti savo artimuosius, bandė kalbėtis su nuteistaisiais, tačiau pastarieji nesiklausė, buvo agresyviai nusiteikę, mosikavo vamzdžiais ir mušė visus, esančius daugiabučio namo koridoriuje. Taigi, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai leidžia daryti išvadą, kad konflikto iniciatoriai buvo į daugiabučio namo koridorių įsibrovę vaikinai, ėmę smurtauti prieš namo gyventojus be jokios aiškios priežasties. A. F. patirti sužalojimai neturi jokios įtakos jo veiksmų kvalifikavimui, jei šie sužalojimai ir atsirado dėl daugiabučio namo gyventojų veiksmų, tai tokie jų veiksmai buvo išskirtinai gynybiniai. Baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad A. F. iki konflikto leido laiką šioje daugiabučio namo laiptinėje ir atėję gyventojai ėmė jį iš jos varyti. Apklausų metu tiek nukentėjusieji, tiek liudytojai paneigė, kad rūkydami koridoriuje jie matė A. F. ir siekė jį išvaryti iš laiptinės. Nukentėjusieji E. K.-P. ir E. M. nuosekliai teigė, kad jis pabeldė į koridoriaus duris, o jas atidarius – įsiveržė į koridorių. A. F. išankstinę tyčią smurtauti patvirtina ir tai, kad pastarasis atėjo į daugiabutį namą kartu su asmenimis, rankose turinčiais žmonėms žaloti skirtus daiktus (metalinį strypą, plytą, tuščią šampano butelį). Taigi, apelianto pateikiama versija vertinama kritiškai, o jo veiksmai, kai jis be jokios priežasties naktį viešoje, veikdamas bendrininkų grupe, smurtavo prieš nukentėjusiuosius, laikytini įžūliais, tokiais veiksmais apeliantas pademonstravo aiškią nepagarbą aplinkiniams, niekinamą požiūrį į juos, nesilaikė elementarių visuomenėje nusistovėjusių elgesio taisyklių, todėl nukentėjusiajai M. M. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas pagrįstai kvalifikuotas kaip padarytas iš chuliganiškų paskatų (BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktas).BK 25 straipsnis įtvirtina, kad bendrininkavimo formos požymis yra kaltininkų tarpusavio susitarimas. Praktikoje aiškinama, kad, kvalifikuojant nusikalstamą veiką kaip padarytą bendrininkų grupės, būtina konstatuoti, kad tarp asmenų buvo susitarimas ją įvykdyti, tačiau šis susitarimas nebūtinai turi būti išankstinis ar išreikštas kokia nors akivaizdžia forma (pvz., sudarant detalų nusikalstamos veikos įvykdymo planą). Bendrininkų susitarimas dėl bendros nusikalstamos veikos gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nebūtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-215-719/2018 ir kt.). Akivaizdu, kad A. F., su kitais asmenimis, turinčiais žmogui žaloti skirtų įrankių, besiverždamas į daugiabučio namo bendrojo naudojimo koridorių, suvokė, kad bus naudojamas fizinis smurtas ir kad naktį naudojant fizinį smurtą viešoje vietoje bus sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Negana to, apeliantas buvo vienas pirmųjų, kuris tą smurtą ėmė naudoti - smūgiavo kumščiais nukentėjusiajam E. M. į įvairias kūno vietas. Vėliau, konfliktui plėtojantis, jis kumščiu sudavė M. M. į veidą bei kartu su kitais nuteistaisiais spardė gulinčią nukentėjusiąją M. M., taip pat sudavė smūgį nukentėjusiajai J. B. ir su kitais spardė pastarąją. Tokie nuteistųjų bendri veiksmai rodo, kad jie turėjo bendrą tikslą – smurtauti prieš nukentėjusiuosius ir tokiu būdu parodyti nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai. Nors nuteistieji ir nebuvo sudarę detalaus nusikalstamų veikų plano, konflikto eigoje tęsdami neteisėtus veiksmus, t. y. smurtaudami prieš vis kitus asmenis, nuteistieji konkliudentiniais veiksmais iš naujo patvirtindavo bendrą susitarimą. Nėra būtina, kad kiekvienas bendrininkas įvykdytų visus nusikalstamos veikos sudėtyje numatytus veiksmus. Bendrininku pripažįstamas ir toks asmuo, kuris atliko dalį nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius atitinkančių veiksmų, jeigu suvokė bendrą sumanymą ir savo veiksmais prisidėjo prie jo įgyvendinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-215-719/2018).Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, jog P. B. tik siekė nuraminti konfliktuojančius asmenis ir apginti A. F., yra paneigiamos baudžiamojo proceso metu apklaustų nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais. Nukentėjusieji E. K.-P., M. M., J. B. ir liudytojai D. B., V. P., E. Š. nurodė, kad P. B. kartu su kitais nuteistaisiais įsiveržė į daugiabučio namo koridorių, rankoje laikydamas metalinį strypą, kuriuo mosikavo ir grasino aplinkiniams, keikdamasis necenzūriniais žodžiais sudavė juo M. M. per veidą, taip pat spardė pastarąją kojomis bei rankomis ir kojomis mušė J. B.. P. B. iš daugiabučio namo pasišalino tik tuomet, kai jo mergina paragino tai padaryti, sakydama, kad kitu atveju bus problemų. Nelogiška, kad A. F., kaip pats nurodo, ramiai geriant alų daugiabučio namo laiptinėje, atėję šio namo gyventojai ėmė jį varyti lauk, o tuo metu atsitiktinai pro šalį ėjo P. B., su savimi turėdamas metalinį strypą, kuriuo suskubo ginti A. F.. Taigi, skirtingai nei nurodo apeliantas, P. B. savo veiksmais vienareikšmiškai prisidėjo prie bendro asmenų sumanymo smurtauti, o tuo pačiu ir prie nusikalstamų veikų, numatytų BK 284 straipsnio 1 dalyje, 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, objektyviųjų požymių realizavimo.Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1-2 dalimis, teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.A. F. nuteistas už vieno nesunkaus nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, padarymą ir vieno apysunkio nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, padarymą. Abu nusikaltimai tyčiniai, baigti, padaryti tuo pačiu metu, neturint jokios aiškios priežasties, veikiant bendrininkų grupėje, kurioje A. F. vaidmuo buvo pakankamai aktyvus, kas laikyta jo atsakomybę sunkinančia aplinkybę, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Nors nusikalstamų veikų padarymo metu A. F. teistas nebuvo, tačiau po to jis vieną kartą už analogiškų nusikaltimų padarymą buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, vieną kartą už nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, padarymą nuteistas bauda ir du kartus už analogiškų nusikalstamų veikų ir BK 180 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą jam laisvės atėmimo bausmės vykdymas buvo atidėtas. Šios aplinkybės itin neigiamai charakterizuoja apelianto asmenybę. Nuteistasis taip pat yra ne kartą baustas administracine tvarka, eilę kartų – už nedidelį chuliganizmą. Taigi, A. F. daromų teisės pažeidimų pobūdis ir skaičius leidžia daryti išvadą, kad jis yra linkęs smurtauti, nesilaikyti įstatymų reikalavimų, tokio pobūdžio nusikalstamu elgesiu nuteistasis rodo atvirą nepaklusimą visuomeninei tvarkai bei nepagarbą aplinkiniams. Jam paskirtos švelnesnės poveikio priemonės (atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, bauda, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas) teigiamos įtakos elgesiui nedaro, A. F. vis tiek išlieka pavojingas visuomenei, būdamas jauno amžiaus reguliariai nusikalsta. Baudžiamosios bylos duomenimis, jis niekur nedirba, neturi jokio legalaus pragyvenimo šaltinio. Pirmosios instancijos teismas A. F. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį skyrė areštą, pagal BK 138 straipsnio 1 dalies 8 punktą - laisvės atėmimo bausmę, bausmių dydžius nustatant mažesnius už įstatymo sankcijose numatytą bausmių vidurkį, todėl, atsižvelgiant į jau aptartas aplinkybes, jų švelninti nėra ,pagrindo. Nagrinėjamu atveju A. F. paskirta tinkama subendrinta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė, todėl keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl neteisingai paskirtos bausmės nėra teisinio pagrindo. Pažymėtina, kad taip, kaip apeliaciniame skunde ir nurodo nuteistasis, bausmės, paskirtos pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, buvo bendrinamos apėmimo būdu, esant idealiajai nusikaltimų sutapčiai. Kadangi apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad nusikalstamos veikos buvo padarytos nuteistiesiems veikiant bendrininkų grupėje, laikytina, kad ši aplinkybė pagrįstai pripažinta A. F. atsakomybę sunkinančia. Nors pirmosios instancijos teismas nenurodė BK straipsnio ir punkto, kuriame tokia atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra numatyta (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), tai negali būti pagrindu ją panaikinti. Veikimas bendrininkų grupėje kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė jau buvo nurodyta kaltinamajame akte, su kuriuo A. F. buvo supažindintas, todėl pirmosios instancijos teisme jis šiuo klausimu galėjo efektyviai gintis. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad nuteistasis atsiprašė nukentėjusiųjų ir sutiko atlyginti padarytą žalą, vertinamos teigiamai, tačiau jos nėra pakankamos tam, kad apelianto teisinė padėtis galėtų būti švelninama. BK 59 straipsnio 1 dalyje tokios aplinkybės nėra numatytos.Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-04-16 nuosprendžiu ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-03-13 nuosprendžiu A. F. paskirtos bausmės turi būti bendrinamos apėmimo būdu. BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkte numatyta, kad bausmių apėmimą teismas taiko, kai padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal šio kodekso 10 ar 11 straipsnius. Apeliantas daro nepagrįstą išvadą, kad BK 180 straipsnio 2 dalyje ir BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytos nusikalstamos veikos priskiriamos skirtingoms rūšims. BK 10 straipsnis numato, kad nusikalstamos veikos skirstomos į nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus. Abi minėtos nusikalstamos veikos priklauso nusikaltimų rūšiai. Svarbu pažymėti, kad nagrinėjamu atveju A. F. nuteistas už nesunkaus (BK 284 straipsnio 1 dalis) ir apysunkio (BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktas) nusikaltimų padarymą, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-03-13 nuosprendžiu jis buvo nuteistas už nesunkaus (BK 284 straipsnio 1 dalis) ir sunkaus (BK 180 straipsnio 2 dalis) nusikaltimų padarymą. Nors šie nusikaltimai priskiriami skirtingoms nusikaltimų kategorijoms, tačiau jie pagal savo pavojingumą labai nesiskiria – buvo padaryti viešoje vietoje, jų darymo metu buvo naudojamas fizinis smurtas ir taip sutrikdyta viešoji tvarka. Nesant BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkte nurodytų dviejų būtinų sąlygų visumos, subendrinti A. F. skirtingais nuosprendžiais paskirtas bausmes, taikant apėmimo būdą, nėra teisinės galimybės.

BK 75 straipsnio 1 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1861 redakcija) numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip ketveriems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Kadangi A. F., subendrinus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-04-16 nuosprendžiu ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-03-13 nuosprendžiu paskirtas bausmes, buvo paskirta galutinė 4 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, nuteistasis neatitinka formalių pagrindų bausmės vykdymo atidėjimo taikymui.

Dėl nuteistojo G. G. apeliacinio skundo argumentų

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1, 2 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi, įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, 2K-396/2014 ir kt.).Liudytojo apklausą ikiteisminio tyrimo metu reglamentuoja BPK 183 straipsnis. Liudytojų parodymai, kaip įrodymai, yra reikšmingi nustatant tiesą byloje, o jų įrodomąją reikšmę lemia šių parodymų nešališkumas ir patikimumas bei jų atitiktis byloje surinktų įrodymų visetu nustatytoms esminėms nusikalstamos veikos aplinkybėms. Siekiant apsaugoti nuo įtakos parodymų teisingumui, draudžiama apklausti vienu metu toje pačioje patalpoje du ir daugiau liudytojų, duodančių parodymus byloje. Ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras privalo imtis priemonių, kad tos pačios bylos liudytojai prieš apklausą iki jos pabaigos nesusižinotų vieni su kitais, taip pat su įtariamuoju ar nukentėjusiuoju.Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu kaip liudytojos apklausiamos M. M. ir R. K. buvo apklaustos tuo pačiu metu toje pačioje patalpoje (M. M. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjas K. K. apklausė 2014-04-24, 14.51-16.46 val., R. K. tas pats tyrėjas apklausė 2014-04-24, 14.51-15.21 val.), kas reiškia, kad jos girdėjo viena kitos parodymus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks apklausos būdas ir jos vykdymo aplinkybės turėjo tiesioginę įtaką parodymų patikimumui, todėl M. M. ir R. K. parodymai, duoti 2014-04-24 atliktos apklausos metu, nepripažintini įrodymais kaip neatitinkantys leistinumo reikalavimų (BPK 20 straipsnio 1-2, 4 dalys).BPK 194 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad parodymo atpažinti iš kolekcijų ir kartotekų pradžioje atpažįstantis asmuo turi būti apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintiną asmenį, daiktą ar kitą objektą, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti tą asmenį, daiktą ar kitą objektą. Iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų matyti, kad prieš 2014-04-24 vykusį asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų kartotekų veiksmą M. M. buvo apklausta, ji apibūdino asmenis, kuriuos 2014-04-04 matė daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, bendrajame laiptinės koridoriuje, nurodė, kad galėtų juos atpažinti. Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismas šią apklausą pripažino nepatikima. Be to, kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, BPK 194 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad tuo atveju, jeigu atpažįstantis asmuo parodo vieną iš kartotekoje užfiksuotų asmenų, daiktų ar kitų objektų, jam pasiūloma paaiškinti, pagal kokias žymes ar ypatybes jis pažino tą asmenį, daiktą ar kitą objektą, kas nagrinėjamu atveju padaryta nebuvo ir tai užkirto galimybę teismui patikrinti atpažinimo patikimumą. Šis pažeidimas, o taip pat minėtos apklausos neteisėtumas, lemia viso asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų kartotekų neteisėtumą, todėl atliekant šį ikiteisminio tyrimo veiksmą gauti duomenys negali būti pripažįstami įrodymu, nes jie nėra gauti įstatymo nustatyta tvarka (BPK 20 straipsnio 1-2, 4 dalys).BPK 191 straipsnis numato, kad apklaustojo asmens parodymams apie tam tikrą asmenį, daiktą ar kitokį objektą patikrinti gali būti daromas parodymas atpažinti. Atpažįstantis asmuo pirmiau turi būti apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintiną asmenį, daiktą ar kitokį objektą, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti tą asmenį, daiktą ar kitokį objektą. E. K.-P. prieš atpažinimo veiksmus buvo apklausta apie aplinkybes, kuriomis matė užpuolusius asmenis, ji juos apibūdino, t. y. nurodė amžių, ūgį, kūno sudėjimą, šukuoseną, drabužius, todėl BPK 191 straipsnio reikalavimai nagrinėjamu atveju pažeisti nebuvo. Taip pat nebuvo pažeistas ir BPK 192 straipsnio 1 dalyje numatytas reikalavimas atpažintiną asmenį parodyti atpažįstančiajam drauge su kitais tos pačios lyties asmenimis, pagal išorę kuo panašesniais į atpažintiną. Nors E. K.-P. kartu su G. G. atpažinti buvo rodomi vyresni asmenys, tačiau, kaip matyti iš 2016-09-28 asmens parodymo atpažinti protokolo priedu esančios fotolentelės, atpažintini asmenys yra panašūs tiek ūgiu, tiek šukuosena, tiek kūno sudėjimu. Vis dėlto, iš minėto asmens parodymo atpažinti protokolo matyti, kad E. K.-P. tarp atpažintinų asmenų buvo parodytas tas pats asmuo (G. A.), kuris prieš kelias minutes dalyvavo jai atpažįstant A. F.. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks asmens parodymo atpažinti vykdymo būdas turėjo tiesioginę įtaką atpažinimo patikimumui. Natūralu, kad E. K.-P., prieš tai mačiusi G. A. tarp atpažintinų asmenų, kito atpažinimo metu vėl jį matydama iš karto suprato, kad šis asmuo nebus įtariamuoju, todėl G. G. atpažinimas vyko liudytojai renkantis tarp dviejų asmenų, kai tuo tarpu BPK 192 straipsnio 2 dalis imperatyviai numato, kad parodomų atpažinti asmenų turi būti ne mažiau kaip trys. Taigi, esant pažeistai įstatymo numatytai duomenų gavimo tvarkai ir nustačius, kad tai turi įtakos gautų duomenų patikimumui, nėra teisėto pagrindo vadovautis 2016-09-28 asmens parodymo atpažinti protokole (atpažintinas asmuo – G. G.) užfiksuotais duomenimis kaip apelianto kaltę patvirtinančiu įrodymu.Pažymėtina, kad BPK 192 straipsnis (2003-01-20 įstatymo Nr. X-81 redakcija) nenumato būtino gynėjo dalyvavimo asmens parodymo atpažinti atlikimo metu. G. G. 2014-04-30 buvo išaiškinta teisė baudžiamojo proceso metu turėti gynėją (BPK 44 straipsnio 8 dalis, 50 straipsnis), pastarasis pareiškė, kad gynėjas jam nėra reikalingas. Po asmens parodymo atpažinti 2016-12-14 vykusioje įtariamojo G. G. apklausoje jis gynėjo taip pat atsisakė. Viso ikiteisminio tyrimo metu G. G. gynėjo neturėjo. Baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų, kad pastarasis būtų pateikęs prašymą, kad su juo atliekamuose asmens parodymo atpažinti veiksmuose dalyvautų gynėjas. Taigi, nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad asmens teisė į gynyba buvo pažeista.Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto argumentu, kad nukentėjusiojo E. M. parodymų nenuoseklumas kelia abejonių šių parodymų patikimumu. Vertinant visus baudžiamojo proceso eigoje šio asmens duotus parodymus matyti, kad jie keitėsi, kalbant apie nukentėjusiojo santykį su G. G.. 2014-04-10 apklausos metu liudytojas E. M. nurodė, kad 2014-04-04 į daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, bendrąjį laiptinės koridorių įsiveržė du nepažįstami asmenys, prie kurių vėliau prisijungė dar du vaikinai. Apklausiamas 2016-08-03 E. M. teigė, kad G. G. jis nepažįsta, su tokiu asmeniu jam bendrauti neteko. 2016-10-06 asmens parodymo atpažinti metu E. M. G. G. neatpažino, nurodė, kad nei vienas iš atpažinime dalyvaujančių asmenų 2014-04-04 įvykyje nedalyvavo. Tuo tarpu teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis E. M. G. G. jau nurodė tarp asmenų, kurie pirmieji įsiveržė pro koridoriaus duris, paaiškino, kad apeliantas dažnai ateidavo pas jo podukrą vedžioti šuns, patvirtino, kad G. G. jis pažįsta. Paklaustas, kodėl ikiteisminio tyrimo metu teigė šio asmens nepažįstantis, E. M. to paaiškinti negalėjo. Tai, kad iš karto po įvykio ir viso ikiteisminio tyrimo metu E. M. G. G. kaip vieno iš jį užpuolusių asmenų neminėjo, o tik praėjus trejiems metams po įvykio ėmė teigti, kad šis asmuo konflikte dalyvavo, leidžia pagrįstai abejoti nukentėjusiojo E. M. parodymų patikimumu. Tokias abejones pirmosios instancijos teisme buvo bandyta šalinti, tačiau E. M. negalėjo nurodyti jokių objektyvių priežasčių, kodėl ikiteisminio tyrimo metu davė kitokius parodymus. Esant tokioms aplinkybėms, šio asmens prieštaringi parodymai taip pat negali būti laikomi patikimu įrodymu, nustatinėjant G. G. kaltę.Taigi, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs liudytojų M. M. ir R. K. 2014-04-24 apklausas, 2014-04-24 vykusį asmens parodymą atpažinti iš nuotraukų kartotekų, kuriame dalyvavo liudytoja M. M., 2016-09-28 asmens parodymą atpažinti, kuriame dalyvavo liudytoja E. K.-P. ir įtariamasis G. G., bei visumą liudytojo (nukentėjusiojo) E. M. parodymų įrodymų leistinumo ir patikimumo kontekste, konstatuoja, kad šie duomenys negali būti laikomi įrodymais ir jais negali būti grindžiamos teismo išvados dėl G. G. kaltės. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis šiais duomenimis, pažeidė BPK 20 straipsnio 1, 2, 4 dalių nuostatas. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia nuteisti asmenį, nesant pakankamai neabejotinų jo kaltės dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo įrodymų byloje. Nors nukentėjusioji E. K.-P. ir M. M. nurodė, kad G. G. buvo tarp juos užpuolusių asmenų ir naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiuosius, tačiau nukentėjusioji R. K. G. G. neatpažino (nors atpažino kitą nuteistąjį P. B.), nukentėjusioji J. B. G. G. taip pat nenurodė, nors A. F. ir P. B. teigė konflikto metu mačiusi. Liudytojas D. B. nurodė P. B. ir A. F. kaip smurtavusius asmenis, kategoriškai neigė tą vakarą matęs G. G., su P. B. ir A. F. buvęs vaikinas, liudytojo teigimu, buvo žemesnio ūgio, jaunesnis, jį gerai matė ir tai buvo tikrai ne G. G.. Liudytojas V. P. taip pat teigė įvykio metu matęs P. B., A. F. ir dar vieną asmenį, tačiau tai ne G. G., trečiasis asmuo buvo ženkliai jaunesnis ir lieknesnis, kitokių veido bruožų. Liudytojas E. Š. nurodė tą patį, teigė G. G. nematęs, o su P. B. ir A. F. buvo jaunas, lieknas, plikas vaikinas. Nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad liudytojai G. G. galėjo nematyti, nes jie į koridorių išėjo konfliktui jau prasidėjus, tačiau iš minėtų liudytojų parodymų turinio matyti, kad pastarieji matė dalį muštynių – D. B. matė smūgį M. M., matė, kaip yra mušamos moterys, V. P. matė, kaip P. B. spardė M. M., pats buvo susigrūmęs su A. F., E. Š. matė P. B., mosikuojantį metaline lazda, besimušantį A. F.. Tik atėjus liudytojams ir ėmus ginti nukentėjusiuosius, užpuolikai išsibėgiojo. Taigi, nėra jokio pagrindo teigti, kad liudytojai matė A. F., P. B. ir dar vieną asmenį, tačiau nematė G. G. todėl, kad pastarasis jau buvo pabėgęs. Liudytojo D. B. parodymus, kad trečiasis asmuo, dalyvavęs muštynėse, buvo žemesnio ūgio, patvirtina ir M. M. parodymai. Pastaroji, ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja, nurodė ženklų ūgio skirtumą tarp vaikinų, kurie pirmieji įsiveržė į koridorių. Iš baudžiamojoje byloje surinktų duomenų visumos nustatyta, kad vienas iš tų vaikinų buvo A. F.. Šį vaikiną M. M. apibūdino kaip aukštą (175 cm ūgio). Kitą vaikiną, kuriuo yra laikomas G. G., liudytoja apibūdino kaip žemo (160 cm) ūgio. Tuo tarpu iš asmenų parodymo atpažinti protokolų matyti, kad G. G. yra apie 175-178 cm ūgio, A. F. – 170-175 cm ūgio. Tai reiškia, kad G. G. yra aukštesnis už A. F., nors liudytojai D. B. ir M. M. nurodė atvirkščiai. Be to, nukentėjusioji M. M. asmens parodymo atpažinti metu G. G. neatpažino kaip asmens, kuris 2014-04-04 laiptinėje užpuolė ją ir kitus asmenis.Išdėstytos aplinkybės kelia pagrįstų abejonių, ar G. G. tikrai 2014-04-04, apie 23.30 val., buvo daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, bendrajame laiptinės koridoriuje ir smurtavo prieš nukentėjusiuosius. Pats apeliantas kategoriškai neigia dalyvavęs aptariamose muštynėse, apie jo buvimą įvykio vietoje neužsiminė ir P. B. bei A. F., nurodė nežinantys, kaip jis yra susijęs su nagrinėjamomis nusikalstamomis veikomis. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.). Taigi, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose 2K-232/2014, 2K-372-677/2016 ir kt.). Neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui, tokia pozicija išreiškia nekaltumo prezumpcijos (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis) taikymą baudžiamajame procese. Taigi, nagrinėjamu atveju liudytojų D. B., V. P., E. Š. parodymai dėl G. G. nedalyvavimo muštynėse, vertinant juos visumoje su M. M. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais dėl asmenų ūgio ir su ja atliktu asmens atpažinimo veiksmu, prieštarauja nukentėjusiosios E. K.-P. ir M. M. teisme duotiems parodymams ir kelia pagrįstų abejonių, ar apeliantas tikrai padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismui tam tikrų duomenų nepripažinus įrodymais, be nukentėjusiųjų E. K.-P. ir M. M. parodymų baudžiamojoje byloje daugiau nėra jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių G. G. kaltę. Jeigu pareigą įrodinėti turintys valstybės pareigūnai ir institucijos nesurenka neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų, byloje surinkti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra abejotini, neišsamūs, neleidžia daryti patikimų išvadų dėl svarbių bylos aplinkybių, kaltinamojo kaltumo, kaltinamasis teismo proceso metu turi būti išteisintas. Išteisinamasis nuosprendis priimamas, jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, t. y. teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuoja, jog nusikalstama veika, kuria kaltinamas kaltinamasis, buvo, bet nenustato, kad kaltinamasis toje veikoje dalyvavo (BPK 329 straipsnio 1 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-254-511/2017, 2K-82-699/2017 ir kt.).BPK 44 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Kaip matyti iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018-01-29 nutartimi baudžiamojoje byloje atnaujino įrodymų tyrimą, siekiant visapusiškai, išsamiai ir objektyviai nustatyti kaltinamųjų galimai padarytų nusikalstamų veikų objektyviuosius požymius, detalizuoti kaltinamųjų veiksmus. Tą pačią dieną baudžiamojoje byloje buvo paskirtas teisiamasis posėdis (2018-02-26, 10.00 val.) ir apie jį informuoti kaltinamųjų gynėjai, prokurorė apie šį teisiamąjį posėdį buvo informuota 2018-01-30 pranešimu. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prašymas pakeisti kaltinimą surašytas 2018-02-02 ir pateiktas 2018-02-26 teisiamojo posėdžio metu. Tokios aplinkybės neleidžia daryti išvados apie pirmosios instancijos teismo tendencingumą. Prokurorė, 2018-01-29 sužinojusi apie atnaujinamą įrodymų tyrimą ir 2018-01-30 būdama informuota apie paskirto teisiamojo posėdžio datą, įvertinusi tai, kad teisminio baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo naujos aplinkybės, 2018-02-02 surašė prašymą pakeisti kaltinimo aplinkybes iš esmės skirtingomis, išdėstydama naujo kaltinimo turinį, kuris 2018-02-26 teisiamojo posėdžio metu buvo pateiktas teismui ir kaltinamiesiems. BPK 256 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prokuroras turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis. Tai, kad prokurorė įgyvendino įstatyme numatytą teisę, neleidžia daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas paprašė jos tai padaryti ir tokiu būdu buvo šališkas. Toks apeliacinio skundo teiginys laikomas jokiais objektyviais duomenimis nepagrįsta prielaida, todėl vertinamas kritiškai.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 4 punktu, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Nuteistojo A. F. apeliacinį skundą atmesti. Nuteistojo G. G. (G. G.) apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-04-16 nuosprendžio dalį dėl G. G. (G. G.) nuteisimo panaikinti ir dėl šios dalies priimti naują nuosprendį.

G. G. (G. G.) pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą išteisinti, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-04-16 nuosprendžio dalį dėl civilinių ieškinių pakeisti.

Tenkinti Vilniaus teritorinės ligonių kasos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus civilinius ieškinius ir solidariai iš P. B. (P. B.) ir A. F. priteisti 1 663,24 Eur Vilniaus teritorinės ligonių kasos ir 663,07 Eur Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus naudai.

Nukentėjusiųjų M. M. ir R. K. civilinius ieškinius tenkinti iš dalies ir solidariai iš P. B. (P. B.) ir A. F. priteisti nukentėjusiajai M. M. 3 600 Eur neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusiajai R. K. 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Audrius CininasJurgita MačionytėVitalija NorkūnaitėNuorašas tikrasTeisėja Vitalija Norkūnaitė