Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Irmanto Šulco,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų D. Z. ir A. Z. bei A. S. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Domus estate“ ieškinį atsakovams bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Bajorų kotedžai“ (šiuo metu išregistruota iš Juridinių asmenų registro), A. Z., D. Z. ir A. S. dėl paskolos sutarties, reikalavimo perleidimo ir tarpusavio priešpriešinių reikalavimų įskaitymo sutarties pripažinimo negaliojančiomis, skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

16. Teismas vertino, kad susiklostė ieškovės paskolos teisiniai santykiai su atsakovais D. Z. ir A. S. ir nusprendė, jog pinigai atsakovėms buvo perduoti kaip paskola. A. S., disponuodama nuosavybės teise gautais pinigais, galėjo juos naudoti savo nuožiūra, įskaitant bendrų su A. Z. nepilnamečių vaikų išlaikymui, paramai artimiesiems asmenims ir pan. Atsakovė D. Z. paskolos dalyku disponavo taip pat savo nuožiūra, panaudodama juos sutuoktinio paramai, perduodama sūnui A. Z..

17. Teismas, remdamasis Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 30 d. nutartimi, kuria BUAB „Bajorų kotedžai“ iškelta bankroto byla, nustatė, kad jau 2018 metais BUAB „Bajorų kotedžai“ buvo iš esmės nemoki, neturėjo pardavimų, o įsipareigojimai ženkliai (du kartus) viršijo turimo turto vertę, dėl to A. Z., tuo pačiu metu atstovaudamas BUAB „Domus estate“ ir BUAB „Bajorų kotedžai“, sudarydamas Reikalavimo perleidimo ir tarpusavio priešpriešinių reikalavimų įskaitymo sutartį elgėsi nesąžiningai ir priešingai BUAB „Bajorų kotedžai“ interesams. Vilniaus apygardos teismo 2022 m. vasario 4 d. nutartimi BUAB „Bajorų kotedžai“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto; ta pačia nutartimi buvo patvirtintas patikslintas BUAB „Bajorų kotedžai“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, bendra finansinių reikalavimų suma – 797 860,04 Eur. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-3017-567/2021 buvo patvirtintas BUAB „Domus Estate“ finansinis reikalavimas BUAB „Bajorų kotedžai“ bankroto byloje – 619 435,26 Eur, kuris sudaro didžiąją dalį visų patvirtintų BUAB „Bajorų kotedžai“ finansinių reikalavimų. 2020 m. balandžio 18 d. BUAB „Bajorų kotedžai“ buhalterinės apskaitos programos išraše „Suminės skolos“ nurodyta, kad BUAB „Bajorų kotedžai“ skola ieškovei BUAB „Domus Estate“ sudaro 482 414,21 Eur (paskola) ir 137 021,05 Eur, iš viso 619 435,26 Eur.

18. Teismas, įvertinęs, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu BUAB „Bajorų kotedžai“ buvo nemoki ir išieškojimas iš BUAB „Bajorų kotedžai“ praktiškai neįmanomas, sutiko su BUAB „Domus Estate“ argumentais, prašant pripažinti sandorį ab initio negaliojančiu, nes remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.102 straipsnio 1 dalimi, draudžiama perleisti tokį reikalavimą, kurio atžvilgiu yra negalimas išieškojimas. Pasak teismo, ieškovė pagrįstai rėmėsi kasacinio teismo praktika, nurodančia, kad negalima perleisti neegzistuojančios, negaliojančios reikalavimo teisės; teisės, kuri jau perleista; teisės, kurios negalima įgyvendinti dėl to, jog skolininkas tapęs nemokus dar iki teisės perleidimo ir pan. Jeigu reikalavimo teisė negalima, susitarimas dėl to, kas neįmanoma, negalioja (CK 6.3 straipsnio 4 dalis). Vienas iš esminių prievolės galiojimo reikalavimų yra įmanomumas ją įvykdyti. Tai reiškia, kad, susitarus dėl to, kas neįmanoma, prievolė negalioja (lot. impossibillium nula obligatio est) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. spalio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1255/2002; 2003 m. rugsėjo 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-759/2003; 2008 m. birželio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2008; kt.).

19. Teismas sutiko su ieškovės argumentais dėl atstovo teisės sudaryti sandorius apribojimo pažeidimo. Teismas, remdamasis CK 2.134 straipsnio 1 dalimi, vertindamas Reikalavimo perleidimo ir tarpusavio priešpriešinių reikalavimų įskaitymo sutartį, nusprendė, kad atsakovas negalėjo ir neturėjo teisės sudaryti sutarties, kuria perleido reikalavimą pagal ginčijamą 2020 m. vasario 19 d. Paskolos sutartį į save, į turimą reikalavimą į BUAB „Bajorų kotedžai“. Pasak teismo, neįrodytas faktas, ar BUAB „Bajorų kotedžai“ iš viso buvo skolinga atsakovui A. Z., S. Z. ar D. Z., kurie yra atsakovo tėvai.

20. Teismas nusprendė, kad A. Z., sudarydamas ginčijamus sandorius, buvo nesąžiningas, nes veikė per savo tėvą S. Z., sugyventinę A. S., motiną D. Z., dėl to taikė CK 6.67 straipsnyje įtvirtintą nesąžiningumo prezumpciją, kurios atsakovai nepaneigė. Teismas nurodė, kad atsakovai dalyvavo civilinės teisės požiūriu neteisėtoje koordinuotų sandorių schemoje, kurios tikslas – išvengti atsakovių A. S. ir D. Z. atsiskaitymo su kreditore BUAB „Domus Estate“. Teismas pažymėjo, kad 2020 m. vasario 19 d. Reikalavimo perleidimo ir tarpusavio priešpriešinių reikalavimų įskaitymo sutartį pasirašė tėvas ir sūnus, t. y. A. Z. ir S. Z., kurie siekė šeimos nariams padėti išvengti prievolių įvykdymo. BUAB „Bajorų kotedžai“ pagrindinė akcininkė buvo A. S., kuri buvo ir A. Z. sugyventinė bei jo vaikų motina. Vadovavo BUAB „Bajorų kotedžai“ S. Z., kuris yra A. Z. tėvas. BUAB „Bajorų kotedžai“ ginčijamo sandorio sudarymo metu jau buvo de facto (faktiškai) nemoki įmonė, su minimaliu įstatiniu kapitalu, didelėmis skolomis ir neturinti turto bei nevykdanti veiklos kelis metus, todėl į ją perkėlus visas su šeima susijusias skolas, teismo vertinimu, šalys elgėsi nesąžiningai, o toks nesąžiningas sandoris, remiantis CK 1.80 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pripažintinas niekiniu ir negaliojančiu nuo sudarymo momento, bei prieštaraujančiu imperatyvioms įstatymo normoms.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

1. Atsakovai D. Z. ir A. Z. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 20 d. sprendimą dalyse, kuriose 2020 m. vasario 19 d. Paskolos sutartis ir 2020 m. vasario 19 d. Reikalavimo perleidimo ir tarpusavio priešpriešinių reikalavimų įskaitymo sutartis pripažintos negaliojančiomis bei iš D. Z. priteista 19 000 Eur skola ir 5 procentų metinės palūkanos, panaikinti ir šiose dalyse priimti naują sprendimą – ieškinį atsakovų D. Z. ir A. Z. atžvilgiu atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1.1. Teismas nepagrįstai rėmėsi kasacinio teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2013, kurioje ginčas kilo dėl to, ar mokėjimo pavedime nurodyta mokėjimo nurodymo paskirtis „paskola“ yra vertintina paskolos išmokėjimu, t. y. paskolos grąžinimo faktas, nes atsakovai nebuvo paskolos santykių dalyviai, o tik įpėdiniai; nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad ieškovės išmokėtos pinigų sumos yra paskola, tačiau ginčas kilo dėl paskolos gavėjo – apeliantai įrodinėjo, jog paskola suteikta A. Z., nors išmokėta į jo motinos D. Z. banko sąskaitą, nes A. Z. banko sąskaitos, paskolos išmokėjimo metu, buvo areštuotos. Taigi, priešingai nei sprendė teismas, apeliantai neginčijo, kad lėšos buvo suteiktos kaip paskola, o ginčijo, kas buvo paskolos gavėjas, todėl iš teismo sprendimo argumentų nėra aišku, kokį kitą lėšų pervedimo teisinį pagrindą galėjo nurodyti apeliantai.

1.2. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad tarp ieškovės ir D. Z. susiklostė paskolos teisiniai santykiai. Teismas nevertino :

1.2.1. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių D. Z. valią skolintis iš ieškovės; lėšos išmokėtos 11–a bankinių nurodymų, skirtingomis sumomis, daugiau nei per 3 mėn., tai reiškia, kad arba turėjo būti išankstinis susitarimas dėl šių sumų išmokėjimo, arba apeliantė turėjo periodiškai komunikuoti su ieškovės vadovu, kuris darė bankinius mokėjimo nurodymus. Apeliantė nurodė , kad su ieškovės vadovu jokių kontaktų neturėjo, dėl paskolos suteikimo nesikreipė;

1.2.2. 2020 m. vasario 19 d. rašytinėje paskolos sutartyje nurodyta, kad D. Z. pervestos ieškovės lėšos yra paskola A. Z., t. y. atskleista tikroji šalių valia;

1.2.3. A. Z. turėjo verslo / dalykinius santykius su ieškove ir jos vadovu D. K., bet ne D. Z. ar A. S.;

1.2.4. Iš į bylą pateiktų D. Z. banko sąskaitų išrašų matyti, kad ji, gavusi lėšas, jas pervesdavo į kitą savo sąskaitą. Lėšos buvo skirtos buitiniam vartojimui – parduotuvėms, kavinėms, kurui, mokėjimams už A. Z., dalis lėšų buvo pervesta į A. Z. tėvo sąskaitą, tai netiesiogiai patvirtina, kad pinigai buvo skirti A. Z. asmeninam naudojimui ir tai, jog D. Z. šios sąskaitos banko kortelę buvo perdavusi naudoti A. Z..

1.2.5. Ieškovė 2019 m. birželio 21 d. mokėjimo nurodymo paskirtyje nurodė „avansas atsiskaitytinai“, tai patvirtina, kad pinigai buvo skirti A. Z., kaip avansiniai mokėjimai už jo vykdomą veiklą ieškovės įmonėje. Už darbą įmonėje jis gaudavo simbolines sumas – 100 Eur per mėnesį.

1.2.6. Ieškovės tuometis direktorius D. K. periodiškai iš ieškovės banko sąskaitos darė mokėjimus D. Z. ir A. S. didelėmis sumomis, nors jokių paskolos sutarčių tarp šalių sudaryta nebuvo. Ieškovė yra juridinis asmuo, jai taikomi imperatyvūs reikalavimai apskaityti ūkines operacijas, jas tinkamai įforminti.

1.2.7. Ieškovė ne vienerius metus, kol įmonėje dirbo A. Z., paskolintų lėšų grąžinti nereikalavo. Tik kilus nesutarimams tarp A. Z. ir D. K. buvo pareikalauta grąžinti paskolą. Teismas nevertino ir nepasisakė dėl apeliantų įrodinėjimų faktų, kad A. Z. turėjo tikslą bei valią skolintis, ne D. Z. ar A. S.. Nebuvo atskleista tikroji šalių valia – kas yra tikrasis paskolos gavėjas.

1.3. Teismas 2020 m. vasario 19 d. paskolos sutartį pripažindamas negaliojančia, nenurodė argumentų, kokiu teisiniu ar faktiniu pagrindu ji laikytina negaliojančia, tai sudaro pagrindą pripažinti sprendimo absoliutų negaliojimo pagrindą šioje dalyje (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas (toliau – ir CPK) 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Priešingai nei nusprendė teismas, paskolos sutarties (ne)galiojimas nepriklauso nuo byloje kitų ginčijamų sandorių (ne)galiojimo.

1.4. Teismas konstatavo, kad reikalavimo perleidimo momentu BUAB „Bajorų kotedžai“ buvo nemoki, todėl reikalavimo perleidimas pažeidė CK 6.102 straipsnyje įtvirtintą draudimą perleisti reikalavimą, kurio atžvilgiu negalimas išieškojimas, tačiau tokios teismo išvados neišplaukia iš pačios motyvacijos ir byloje esančių įrodymų:

1.4.1. Apie BUAB „Bajorų kotedžai“ nemokumą teismas nusprendė pažodžiui atkartodamas BUAB „Bajorų kotedžai“ nemokumo administratorės 2022 m. balandžio 12 d. pareiškime dėl ieškinio pripažinimo nurodytus argumentus – BUAB „Bajorų kotedžai“ 2018 metais buvusių finansinių įsipareigojimų ir turto vertės santykį bei faktą, kad BUAB „Bajorų kotedžai“ 2022 m. vasario 4 d. pripažinta bankrutavusia. Teismas kritiškai nevertino, kad administratorė atsikirtimuose nebuvo nuosekli, keitė savo poziciją dėl sandorių, pradžioje teigė, jog BUAB „Bajorų kotedžai“ buvo pasirengusi vykdyti prievolę ieškovei, vėliau – BUAB „Bajorų kotedžai“ buvo nemoki.

1.4.2. Byloje nėra duomenų, koks buvo BUAB „Bajorų kotedžai“ turto / įsipareigojimų santykis ginčijamo sandorio sudarymo metu. Aplinkybė, kad, po daugiau nei metų nuo ginčijamo sandorio sudarymo, BUAB „Bajorų kotedžai“ iškelta bankroto byla, nesudaro pagrindo teigti, jog A. Z. reikalavimas į BUAB „Bajorų kotedžai“ ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo negalimas vykdyti.

1.4.3. Neaišku, ar į 619 435,26 Eur ieškovės finansinį reikalavimą BUAB „Bajorų kotedžai“ bankroto byloje buvo įskaičiuotas šioje byloje ginčijamas A. Z. perleistas reikalavimas į BUAB „Bajorų kotedžai“ 65 733,57 Eur; neatskleista ir nepasisakyta, kokia dalimi buvo tenkinti ieškovės reikalavimai bankroto byloje.

1.4.4. Teismas citavo BUAB „Bajorų kotedžai“ 2020 m. balandžio 18 d. buhalterinės apskaitos programos išrašą „Suminės skolos“, tačiau toks dokumentas į bylą nebuvo pateiktas, todėl negalėjo būti teismo įvertintas. Teismas rėmėsi 2021 m. kovo 22 d. sprendimu už akių, kuriuo iš BUAB „Bajorų kotedžai“ priteista skola UAB „Taurakalnio namai“, kuris byloje nepateiktas.

1.4.5. Aplinkybė, kad ieškovė teikė BUAB „Bajorų kotedžai“ paskolas itin didelėmis sumomis, leidžia daryti išvadą, jog ieškovė nemanė, kad BUAB „Bajorų kotedžai“ yra nemoki / negalės grąžinti paskolų. Priešingu atveju, nebūtų šių paskolų suteikusi.

1.4.6. Teismas pažodžiui atkartojo ieškovės argumentus apie A. Z. nesąžiningumą.

1.5. Aplinkybė, kad, perleidus reikalavimus, buvo galimas atlikti vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą patvirtina, jog A. Z. reikalavimas į BUAB „Bajorų kotedžai“, kurį jis perleido ieškovei, buvo vykdytinas ir galiojantis, nes faktiškai įvykdytas. Teismo argumentas, kad ieškovės įgyta reikalavimo teisė į BUAB „Bajorų kotedžai“ yra neįgyvendinama, nepagrįstas, nes ji faktiškai buvo įvykdyta vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymu (CK 6.130 straipsnis).

1.6. Pripažindamas, kad 2020 m. vasario 19 d. Reikalavimų perleidimo ir tarpusavio priešpriešinių reikalavimų įskaitymo sutartis yra negaliojanti, teismas iš esmės analizavo tik vieną šioje sutartyje sudarytą sandorį – reikalavimų teisių perleidimą, bet iš esmės nepasisakė ir neanalizavo dėl kito šiame dokumente buvusio sandorio – vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymo. Be to, teismas nurodė, kad faktas dėl A. Z. turimos reikalavimo teisės į BUAB „Bajorų kotedžai“ liko neįrodytas, nors šios aplinkybės nebuvo ginčijamos nei vienos iš šalių ir buvo bylos šalių pripažintos (CPK 182 straipsnio 5 punktas).

2. Atsakovė A. S. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 20 d. sprendimą dalyse, kuriose iš jos priteista 36 088,29 Eur skola ir pripažinta negaliojančia nuo sudarymo momento 2020 m. vasario 19 d. Paskolos sutartis, panaikinti ir šiose dalyse priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Teismas, kvalifikuodamas ginčo šalių teisinius santykius, neišsiaiškino tikrosios šalių valios, t. y. kokiu pagrindu ieškovė pervedinėjo apeliantei pinigus:

22.1.1. Apeliantė nesikreipė į ieškovę dėl paskolos suteikimo (nei žodžiu, nei raštu). Šalys nesitarė dėl paskolos apeliantei suteikimo – šalių ketinimo. Susitarimo sukurti paskolos teisinius santykius nebuvo. Byloje nėra ginčo, kad tarp šalių nebuvo sudaryta rašytinė paskolos sutartis. Ieškovė nepateikė rašytinių įrodymų, kuriuose būtų išreikšta apeliantės valia skolintis ginčo sumas. Ieškovė nepateikė duomenų, kurie patvirtintų, kad mokėjimo nurodymais buvo perduotas būtent paskolos dalykas, tai reiškia, jog ieškovė neįrodė, kad mokėjimai buvo atlikti paskolos pagrindu.

22.1.2. Nors dalyje mokėjimų nurodymų paskirtyje nurodoma – „paskola“, tačiau vien mokėjimo paskirtis nepatvirtina tikrojo mokėjimo pagrindo, juolab kad didžioji dalis mokėjimų atlikti paskirtyje nurodant – „avansas“, „avansas atskaitingam asmeniui“, „pagal avanso apyskaitą“.

22.1.3. Tiek paskolos sutarties turinys, tiek A. Z. parodymai patvirtina, kad paskolos sutartimi buvo įforminti dar iki jos sudarymo tarp ieškovės ir A. Z. faktiškai susiklostę paskolos teisiniai santykiai. Bendrai 36 088,29 Eur apeliantei buvo pervesta paskolos sutarties, sudarytos tarp ieškovės ir A. Z., pagrindu (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Apeliantė nėra paskolos sutarties šalis, t. y. materialinio teisinio santykio, iš kurio kilęs ginčas, tiesioginis subjektas ir neturi pareigos atsakyti pagal pareikštą ieškinį. Tiesioginis subjektas pagal sutartį yra A. Z., atitinkamai jis turi atsakyti pagal pareikštą ieškinį.

22.1.4. Paskolos sutartis buvo sudaryta trečiųjų asmenų – vaikų – naudai, jiems skirtas sumas pervedant apeliantei. Kitų sumų vaikų išlaikymui A. S. iš A. Z. nėra gavusi. Apeliantė pateikė įrodymus, kad gautas lėšas panaudojo vaikų interesams, periodiniais mokėjimais sumokėdama už vaikų darželį ir mokyklą. Taigi ieškovės pervestos lėšos buvo ne apeliantei, o A. Z. suteikta paskola, kurią šis, įgyvendindamas savo, kaip tėvo pareigas, skyrė vaikų išlaikymui.

22.1.5. Teismui nutarus, kad 20 588,29 Eur apeliantei buvo pervesta ne pagal ieškovės ir A. Z. susitarimus (šio mokėjimo pagrindo teismas neanalizavo), tokie mokėjimai galėjo būti kvalifikuoti kaip darbo užmokestis (ieškovę ir apeliantę iki 2020 m. gegužės 18 d. siejo darbo santykiai). Tai reiškia, kad ginčo santykiai patenka į DK reguliavimo sritį. Ieškovė nepasinaudojo privaloma išankstine ginčų sprendimo ne teisme tvarka, dėl to šioje dalyje yra pagrindas ieškinį palikti nenagrinėtu. Be to, nuo piniginių lėšų išmokėjimo dienos iki patikslinto ieškinio pateikimo dienos praėjo daugiau nei 3 metai, tai reiškia, kad 3 metų ieškinio senaties terminas, taikomas reikalavimams, susijusiems su darbo santykiais, yra pasibaigęs (DK 15 straipsnio 2 dalis). Todėl teismas, apeliantei prašant taikyti ieškinio senatį, turėjo ieškinį minėtoje dalyje atmesti.

22.1. Teismas, pripažindamas Paskolos sutartį negaliojančia, to nemotyvavo, nenurodė negaliojimo teisinio pagrindo. Tokiu būdu buvo pažeisti konstituciniai teisinės valstybės ir teisingumo principai, CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punkte įtvirtinta teismo pareiga motyvuoti sprendimą. Tai reiškia, kad sprendimas turi būti pripažintas negaliojančiu dėl absoliutaus jo negaliojimo pagrindo – sprendimas be motyvų – egzistavimo (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

22.2. A. Z., sudarydamas Paskolos sutartį ieškovės vardu, veikė Juridinių asmenų registre išviešinto ieškovo direktoriaus D. K. 2020 m. vasario 12 d. įsakymo, suteikiančio teisę laikinai eiti ieškovės direktoriaus pareigas, pagrindu. 2020 m. rugpjūčio 10 d. ekspertizės aktas patvirtina, kad ieškovės direktorius D. K. pasirašė įsakymą. Laikinai eidamas direktoriaus pareigas, A. Z. turėjo tiek pat įgaliojimų, kiek jų turėjo ir ieškovės direktorius D. K.. A. Z. paaiškino, kad dėl paskolos sutarties sudarymo iš ieškovės direktoriaus nėra gavęs jokių pretenzijų. Sutartis atitinka šalių valią, tai reiškia, kad sandorius ieškovės vardu A. Z. sudarė neviršydamas įgaliojimų. Todėl neegzistuoja pagrindas pripažinti sandorius negaliojančiais pagal CK 1.82 ir 1.92 straipsnius. Be to, ieškovė neįrodė, kad paskolos sutartis pažeidžia jos interesus ir ji nesiekė, jog toks sandoris būtų sudarytas, o trečiasis asmuo, su kuriuo buvo sudarytas sandoris, buvo nesąžiningas, todėl neegzistuoja ir CK 1.87 straipsnio pagrindas .

2. Ieškovė BUAB „Domus estate“ atsiliepime į apeliacinius skundus prašo juos atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinius skundus grindžiamas šiais atsikirtimais:

23.1. Teisingai nustatyta, tai patvirtino ir šalys, kad jos nebuvo sudariusios atskiros rašytinės paskolos sutarties, tačiau ši aplinkybė savaime nepaneigia tarp šalių susiklosčiusių paskolos teisinių santykių, nes mokėjimo paskirtyje buvo aiškiai įvardinta, jog tai yra ieškovės paskola A. S., o ji, gavusi šiuos mokėjimus, pinigų negrąžino ar neginčijo mokėjime nurodomos paskirties, taip pripažindama buvus tarp šalių paskolos teisinius santykius. Jei apeliantė nesutiko, kad jai suteikiama paskola, tuomet, gavusi tokį mokėjimą, ji iš karto turėjo reaguoti ir ginčyti mokėjimo paskirtį, tačiau to nedarė. Dalį pinigų atsakovė yra grąžinusi ieškovei, tai rodo, jog tarp šalių susiklostė paskolos teisiniai santykiai.

23.2. Kai ieškovė par eikalavo apeliantės įvykdyti prievolę, visi apeliantės ir jos faktinio sutuoktinio A. Z. veiksmai buvo nukreipti padėti išvengti apeliantei prievolių ieškovei įvykdymo, „sukuriant“ visą eilę sutarčių. Iš paskolos sutarties turinio matyti, kad D. Z. ir ieškovę sieja paskolos teisiniai santykiais. Duomenų, kad A. Z. turėtų (turėjo) įsipareigojimų teikti nepilnamečiams vaikams išlaikymą periodinėmis įmokomis ginčo sutarties sudarymo metu, A. Z. nepateikė, tai rodo dirbtinai sukurtas ginčo sutarties sąlygas.

23.3. Byloje duomenų, kad ieškovės vadovas D. K. buvo informuotas apie ginčo sutarčių sudarymą nėra pateikta, todėl A. Z., kaip suinteresuoto bylos baigtimi asmens, teiginiai nėra tinkamas ir objektyvus įrodymas, juo labiau kad jo teiginių nepagrindžia bylos medžiaga. Ieškovės apskaitoje nebuvo įrašų, iš kurių būtų galima matyti ar numanyti, kad buvo sudaryta ginčo paskolos sutartis su A. Z. ir(ar) atliktas koks nors įskaitymas, tai paneigia ginčo sutarčių buvimo faktą ir ieškovės žinojimą apie jas. Priešingai, ieškovės apskaitoje skolininkėmis buvo apskaitomos A. S. ir D. Z., tai rodo, kad ginčo sutartys buvo sukurtos (atsirado) tada, kai A. S. ir D. Z. buvo pareikštas reikalavimas grąžinti suteiktą paskolą, siekiant joms padėti išvengti prievolės ieškovei vykdymo. Be to, visas ginčo sutartis, veikdami juridinių asmenų vardu, sudarė artimi šeimos nariai, tai tik patvirtina, kad ginčo sandoriai buvo sudaryti tam, jog padėti A. S. ir D. Z. išvengti prievolių ieškovei įvykdymo, o ieškovė apie ginčo sandorių sudarymą nežinojo ir negalėjo žinoti.

23.4. BUAB „Bajorų kotedžai“ bankroto byloje yra patvirtintas ieškovės reikalavimas, kuris sudaro 619 435,26 Eur. Minėtoje byloje nurodyta, kad paskutinis įrašas ieškovės ir BUAB „Bajorų kotedžai“ apskaitoje dėl skolos su BUAB „Bajorų kotedžai“ yra padarytas 2019 m. gruodžio 31 d., po šios datos daugiau įrašų bei operacijų tarp įmonių nevyko. Tai reiškia, kad ginčo sutartys buvo sukurtos ne jose nurodytu laiku, o kai A. S. ir D. Z. buvo pareikšti reikalavimai.

23.5. Ieškovė nekontroliuoja, kam pasiskolintos lėšos naudojamos. Atsakovėms suteikta paskola nebuvo tikslinė. Jei apeliantė D. Z. dalį gautų paskolos pinigų perdavė sūnui ar sutuoktiniui, šios aplinkybės per se (savaime) nereiškia, kad paskola buvo suteikta A. Z. ar S. Z..

23.6. Bylą nagrinėjant pirmą kartą pirmosios instancijos teisme BUAB „Bajorų kotedžai“ atstovavo S. Z. (A. Z. tėvas), todėl jo pozicija nebuvo objektyvi ir sąžininga, nes jis, kartu su šeimos nariais, siekė padėti išvengti prievolių ieškovei vykdymo. Tik vėliau, bylą grąžinus iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, BUAB „Bajorų kotedžai“ buvo iškelta bankroto byla ir nemokumo administratorė sąžiningai bei objektyviai įvertino visas aplinkybes bei pripažino ieškovės ieškinį. BUAB „Bajorų kotedžai“ nurodė, kad nebuvo sudaryta ginčo sutarčių, kuriose dalyvautų BUAB „Bajorų kotedžai“, tai BUAB „Bajorų kotedžai“ nemokumo administratorė patvirtino ir BUAB „Bajorų kotedžai“ bankroto byloje, tvirtinant BUAB „Domus estate“ finansinį reikalavimą.

23.7. Apeliantas A. Z. nebuvo ir negalėjo būti laikomas BUAB „Domus estate“ valdymo organu, todėl jam negali būti taikoma CK 2.134 straipsnio 2 dalyje numatyta išimtis. Tai lemia, kad jam, net jei laikyti, jog jis teisėtai veikė, galiojo draudimas sudaryti sandorį su pačiu savimi ar su tuo asmeniu, kurio atstovas jis tuo metu yra ir(arba) artimais giminaičiais, taigi apeliantas negalėjo sudaryti ginčo sandorių.

3. Atsakovė A. S. atsiliepime į atsakovų A. Z. ir D. Z. apeliacinį skundą prašo jo dalį, kuria prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje, kuria teismas pripažino negaliojančia 2020 m. vasario 19 d. paskolos sutartį, tenkinti, dėl kitos apeliacinio skundo dalies pagrįstumo spręsti teismo nuožiūra; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinius skundus grindžiamas šiais atsikirtimais:

24.1. Apeliantai pagrįstai teigia, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2013 ratio decidenti (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nėra tapatus šiai bylai, todėl ji nėra precedentas nagrinėtam ginčui, nes šioje byloje kilęs ginčas dėl asmens, kuriam buvo suteikta paskola, o ne dėl paskolos suteikimo fakto.

24.2. Tiek A. S., tiek D. Z. pervestos lėšos yra A. Z. suteikta paskola. Tai pagrindžia paskolos sutarties turinys (paskolos sutartimi ieškovė įsipareigojo A. Z. suteikti 66 841,55 Eur paskolą, o A. Z. ją priimti, prašydamas pinigus periodinėmis įmokomis pervesti A. S. ir D. Z.), tiek šalių išdėstyta pozicija, kad A. S. ir ieškovės nesiejo paskolos teisiniai santykiai.

24.3. Teismas, pripažindamas paskolos sutartį negaliojančia, nenurodė tokio sprendimo motyvų (argumentų), todėl teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas bei tai sudaro absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 239 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

24.4. A. Z. perleido reikalavimo teisę į BUAB „Bajorų kotedžai“, kurią jis turėjo ir ji buvo galiojanti – priešingų įrodymų į bylą nepateikta. BUAB „Bajorų kotedžai“ 2020 metų pradžioje (sandorio sudarymo metu) turėjo nekilnojamojo turto, todėl tikėtina, kad sandorio sudarymo metu ji buvo veikianti įmonė. Vien aplinkybė, kad vėliau buvo iškelta bankroto byla nereiškia, jog sutarties sudarymo metu įmonė buvo nemoki. Reikalavimo teisės perleidimo metu reikalavimo teisė buvo galiojanti, todėl, sudarant sutartį, nebuvo pažeisti CK 6.102 straipsnio reikalavimai.

24.5. CK 2.134 straipsnio 1 dalies norma nėra imperatyvi, toks sandoris nėra savaime negaliojantis, jis yra nuginčijamas, o ne niekinis, kaip nepagrįstai nurodė teismas. Todėl akivaizdu, kad sutartis negalėjo būti pripažinta negaliojančia CK 1.80 straipsnio pagrindu, kaip prieštaraujanti imperatyvioms įstatymo nuostatoms .

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

4. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų

13. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovių D. Z. ir A. S. priteisti ieškovės joms pervestas sumas, taip pat ginčydama Paskolos sutartį bei Reikalavimo perleidimo ir tarpusavio priešpriešinių reikalavimų įskaitymo sutartį, kurios, anot ieškovės, prieštarauja BUAB „Domus estate“ teisnumui ir veiklos tikslams, yra fiktyvios / apsimestinės, kadangi atsakovas A. Z. negalėjo ir neturtėjo teisės bei įgaliojimų jas sudarinėti. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad tarp ieškovės ir atsakovių D. Z. bei A. S. susiklostė paskolos teisiniai santykiai, o ieškovės atlikti bankiniai pavedimai atsakovėms D. Z. ir A. S. vertinami ieškovės paskolos pinigų pervedimu šioms atsakovėms, kuriais pastarosios galėjo disponuoti savo nuožiūra ir kuriuos turi pareigą grąžinti. Teismas nusprendė, kad tiek Paskolos sutartis, tiek ir Reikalavimo perleidimo ir tarpusavio priešpriešinių reikalavimų įskaitymo sutartis yra negaliojančios nuo jų sudarymo momento, nes nustatė, jog atsakovai, būdami tarpusavyje susiję artimais santykiais asmenys, dalyvavo civilinės teisės požiūriu neteisėtoje koordinuotų sandorių schemoje, kurios tikslas – išvengti atsakovių A. S. ir D. Z. atsiskaitymo su kreditore BUAB „Domus Estate“, t. y. atsakovai buvo nesąžiningi (CK 6.67 straipsnis). Be to, ginčijamų sandorių sudarymo metu, BUAB „Bajorų kotedžai“ buvo nemoki, faktiškai nevykdanti veiklos jau kelis metus, todėl išieškojimas tokio reikalavimo buvo neįmanomas, dėl to sandoris taip pat yra negaliojantis CK 6.102 straipsnio 1 dalies pagrindu. Juo labiau kad neįrodyta, jog BUAB „Bajorų kotedžai“ buvo skolinga atsakovui A. Z. ar jo tėvams. Teismas pažymėjo ir tai, kad atsakovas A. Z. negalėjo ir neturėjo teisės sudaryti Reikalavimo perleidimo ir tarpusavio priešpriešinių reikalavimų įskaitymo sutarties, kuria perleido reikalavimą pagal ginčijamą Paskolos sutartį į save, į savo turimą reikalavimą į BUAB „Bajorų kotedžai“ (CK 2.134 straipsnio 1 dalis). Apeliantai su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka ir apeliaciniuose skunduose akcentuoja, kad teismas nepagrįstai, kaip precedentu, rėmėsi kasacinio teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-585-2013 pateiktais išaiškinimais, nes ginčas šioje byloje yra kilęs dėl paskolos gavėjo – tikrasis paskolos gavėjas buvo atsakovas A. Z., be ne D. Z. ir A. S.; tuo tarpu ginčo, jog atsakovėms ieškovės išmokėtos sumos buvo paskola, nėra. Apeliantai taip pat nurodo, kad teismas, pripažindamas Paskolos sutartį negaliojančia, nenurodė tokio sprendimo argumentų bei teisinio ir faktinio negaliojimo pagrindų, dėl to egzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Apeliantai A. Z. ir D. Z., be kita ko, nesutinka ir su teismo vertinimu dėl Reikalavimo perleidimo ir tarpusavio priešpriešinių reikalavimų įskaitymo sutarties, teigdami, kad neįrodyta nei BUAB „Bajorų kotedžai“ nemokumas ginčo sandorio sudarymo metu, nei atsakovo A. Z. nesąžiningumas; be to, ieškovės įgyta reikalavimo teisė į BUAB „Bajorų kotedžai“ faktiškai buvo įgyvendinta vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymu (CK 6.130 straipsnis).

14. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aukščiau išdėstytas aplinkybes, sprendžia, kad šalys apeliaciniuose skunduose ir atsiliepimuose į juos kelia klausimus dėl: (1) paskolos tikrojo gavėjo; (2) absoliutaus skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindo, teismui nenurodžius paskolos sandorio negaliojimo pagrindo bei argumentų; (3) Paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia pagrindų; (4) Reikalavimo perleidimo ir tarpusavio priešpriešinių reikalavimų įskaitymo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Dėl tikrojo paskolos gavėjo

15. Minėta, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nusprendė, jog tarp ieškovės ir atsakovių D. Z. bei A. S. susiklostė paskolos teisiniai santykiai, o ieškovės atlikti bankiniai nurodymai atsakovėms D. Z. ir A. S. laikytini ieškovės paskola šioms atsakovėms, kuria pastarosios galėjo disponuoti savo nuožiūra ir kurią turi pareigą grąžinti.

16. Apeliantai skunduose su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka ir iš esmės laikosi pozicijos, kurios laikėsi pirmosios instancijos teismo bylos nagrinėjimo proceso stadijoje, bei teigia, kad tikrasis paskolos gavėjas buvo atsakovas A. Z., o ne D. Z. bei A. S.. Pasak apeliantų, tiek Paskolos sutarties turinys, tiek atsakovių valios skolintis iš ieškovės neegzistavimas bei gautų lėšų vėlesnis panaudojimas, patvirtina, kad paskola buvo suteikta A. Z., nors ir išmokėta į jo motinos D. Z. bei jo vaikų motinos A. S. banko sąskaitas, nes A. Z. banko sąskaitoms paskolos išmokėjimo metu galiojo areštai.

17. Remiantis CK 6.870 straipsnio 1 dalimi, paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Pagal šio straipsnio 2 dalį, paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento.

18. Paskolos sutartis yra realinė, t. y. ji pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis), todėl tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai pinigų paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: (1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; (2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis, kurių nors vienos nesant paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-292-611/2020 14 punktą; 2021 m. spalio 20 nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-381/2021 14 punktą).

19. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018 22 punktą; 2018 m. gruodžio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-524-701/2018 58 punktą).

20. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus, pažymi, kad, ieškovei šioje byloje pareiškus reikalavimą grąžinti skolą (paskolos pinigus), įrodinėjimo dalyką byloje sudarė faktinės aplinkybės, galinčios patvirtinti paskolos sutarties sudarymo faktą: jog pinigai buvo perduoti ieškovės ir kad jie buvo perduoti atsakovėms D. Z. ir A. S. būtent kaip paskola.

21. Nagrinėjamoje byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad atsakovės į savo banko sąskaitas bankiniais nurodymais gavo iš ieškovės ginčo sumą – atitinkamai atsakovė D. Z. gavo 19 000 Eur, o A. S. gavo 36 088,29 Eur. Tačiau apeliaciniuose skunduose atsakovai laikosi pozicijos, kad byloje neįrodyta, jog ieškovė šiuos pinigus kaip paskolą perdavė būtent atsakovėms D. Z. ir A. S., kaip paskolos gavėjoms, nors tokia pareiga nustatyti tenka skolą priteisti prašančiai ieškovei.

22. Kasacinis teismas, aiškindamas paskolos teisinių santykių atsiradimą reglamentuojančias teisės normas, yra nurodęs, kad pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą liudijantis veiksmas, tačiau pačios prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos, bet ir kitokių teisinių santykių pagrindu (pvz., bendro verslo, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas, patiektas prekes ir kt.). Banko mokėjimo pavedimas savaime nebūtinai patvirtina paskolos teisinius santykius. Kai lėšų pavedimo paskirtis neįvardijama, tai nėra akivaizdus faktas, kad pervedamas būtent paskolos sutarties dalykas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2011; 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-447-313/2015; 2021 m. spalio 20 nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-381/2021 17 punktą).

23. Paskolos sutarties įrodinėjimo metu teismui vertinant, ar iš tikrųjų sudaryta paskolos sutartis, svarbūs yra rašytinių įrodymų turinys ir kitų įrodymų duomenys, patvirtinantys paskolos teisinių santykių egzistavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

24. Nagrinėjamu atveju, kaip pagrįstai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, pinigai į atsakovių A. S. ir D. Z. banko sąskaitas daugeliu atveju buvo pervesti būtent nurodant „paskolos“ paskirtį, tai teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovėms neįrodžius priešingai, patvirtina išreikštą suderintą paskolos šalių valią ir paskolos sutarties dalyko perdavimą atsakovių nuosavybėn, kaip paskolos gavėjoms, faktą bei paskolos gavėjų įsipareigojimą grąžinti gautus pinigus, t. y. leidžia pripažinti paskolos teisinių santykių tarp ieškovės ir atsakovių D. Z. ir A. S. egzistavimą. Tokią išvadą patvirtina ir tai, kad ieškovės buhalterinėje apskaitoje skolininkėmis buvo apskaitomos A. S. ir D. Z., bet ne A. Z..

25. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, nusprendžia, kad ieškovės bankiniai nurodymai atsakovėms D. Z. ir A. S., juose aiškiai nurodant paskirtį – „paskola“, vertinant juos visų byloje surinktų įrodymų kontekste, teikia pagrindą padaryti išvadą, jog byloje įrodytas paskolos sutarties sudarymo faktas būtent tarp ieškovės ir atsakovių D. Z. ir A. S..

26. Teisėjų kolegija atmeta apeliantės A. S. argumentus, kad dalis ieškovės pervestų jai lėšų kvalifikuotinos kaip darbo užmokestis, dėl ko, ieškovei nepasinaudojus išankstine ginčų sprendimo ne teisme tvarka, yra pagrindas ieškinį šioje dalyje palikti nenagrinėtu arba taikyti ieškinio senatį. Byloje išties nustatyta, kad ieškovė į atsakovės A. S. sąskaitą pervedė 20 588,29 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydama paskirtį „avansas“ ir „avansas atskaitingam asmeniui“, tačiau iš Paskolos sutarties 1.2 punkto matyti, jog šalys, be kita ko, susitarė dėl piniginių lėšų sumos, kuri iki Paskolos sutarties pasirašymo dienos, jau buvo ar galėjo būti pervesta paskolos gavėjo prašymu tretiesiems asmenims, kaip avansinis mokėjimas už projekto pelningumą; tokiu atveju šios sumos yra suprantamos, kaip paskolos davėjos paskola paskolos gavėjui. Taigi pats ginčijamos Paskolos sutarties 1.2 punkto turinys patvirtina, kad atsakovei iki Paskolos sutarties pasirašymo pervestos lėšos, nurodant paskirtį „avansas“, „avansas atskaitingam asmeniui“, traktuotinos kaip paskola, o ne darbo užmokestis. Juo labiau kad ir pats atsakovas A. Z., nagrinėjant bylą, nuosekliai laikėsi pozicijos, jog visos lėšos, pervestos atsakovėms D. Z. ir A. S., yra ieškovės suteikta paskola.

27. Aukščiau nurodytų teisėjų kolegijos išvadų nepaneigia ir apeliantų nurodomi argumentai dėl gautos paskolos panaudojimo. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas sprendime, atsakovės D. Z. ir A. S. gautomis lėšomis galėjo disponuoti savo nuožiūra. Pažymėtina, kad atsakovėms suteikta paskola nebuvo tikslinė, dėl to, net jei dalį lėšų A. S. panaudojo savo ir A. Z. nepilnamečių vaikų išlaikymui, o D. Z. dalį gautų lėšų galimai perdavė sūnui A. Z. ar sutuoktiniui S. Z., tai savaime nereiškia, jog paskola buvo suteikta A. Z., o ne atsakovėms D. Z. ir A. S..

28. Teisėjų kolegija, apibendrindama motyvus, nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog tarp ieškovės ir atsakovių D. Z. bei A. S. susiklostė paskolos teisiniai santykiai, o ieškovės atlikti bankiniai nurodymai atsakovėms D. Z. ir A. S. vertinami ieškovės paskolos suteikimu (pinigų pagal paskolos sutartį perdavimu) šioms atsakovėms, yra pagrįsta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visetu. Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė paskolos teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos šiuo klausimu, vertindamas byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė proceso teisės normų, dėl to nėra pagrindo šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti ar keisti.

Dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia

29. Apeliantai skunduose akcentuoja, kad teismas, pripažindamas Paskolos sutartį negaliojančia, nenurodė tokio sprendimo argumentų bei teisinio ir faktinio negaliojimo pagrindų, dėl to egzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

30. CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytas absoliutus sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindas, kai sprendimas ar nutartis yra be motyvų (sutrumpintų motyvų). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendimo (nutarties) motyvų nepakankamumas savaime negali būti prilyginamas CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintam absoliučiam sprendimo negaliojimo pagrindui – kai sprendimas (nutartis) yra be motyvų (sutrumpintų motyvų) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2014). Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką absoliučiu sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu laikytinas atvejis, kai teismas visiškai nenagrinėja procesiniame dokumente nurodytų klausimų ir argumentų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-309-378/2021 34 punktas).

31. Priešingai nei nurodo apeliantai, pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai taikė paskolos teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, išsamiai išnagrinėjo ginčui reikšmingas aplinkybes ir sprendimą motyvavo, t. y. nustatė, kad paskolos teisiniai santykiai su ieškove susiklostė būtent tarp atsakovių D. Z. ir A. S., o ne A. Z.. Pirmosios instancijos teismas skundžiame sprendime nurodė, kad atsakovai dalyvavo civilinės teisės požiūriu neteisėtoje koordinuotų ginčo sandorių – Paskolos sutarties ir Reikalavimo perleidimo ir tarpusavio priešpriešinių reikalavimų įskaitymo sutarties, mokėjimo pavedimų A. S. ir A. Z. – schemoje, kurios tikslas buvo išvengti atsakovių A. S. ir D. Z. atsiskaitymo su kreditore BUAB „Domus Estate“, dėl to konstatavo atsakovų nesąžiningumą (CK 6.67 straipsnis). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo motyvai dėl ginčo esmės yra pakankami ir nesudaro pagrindo panaikinti šios sprendimo dalies remiantis CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktu.

32. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas neatribojo motyvų dėl Paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia nuo motyvų dėl Reikalavimo perleidimo ir tarpusavio priešpriešinių reikalavimų įskaitymo sutarties pripažinimo negaliojančia nelemia konstatavimo, jog šiuo atveju egzistuoja CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintas pagrindas naikinti sprendimą dalyje dėl Paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia. Turinio aspektu pirmosios instancijos teismas nurodė, kodėl vertina, kad Paskolos sutartis yra negaliojanti nuo jos sudarymo momento (žr. šios nutarties 52 punktą).

33. Apibendrindama motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo motyvai dėl ginčo esmės yra pakankami ir nesudaro pagrindo šios sprendimo dalies naikinti CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.

34. Minėta, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog esminiai paskolos sutarties elementai yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017), todėl nustačius, kad paskolos dalykas (daiktai, pinigai) paskolos gavėjui nebuvo perduotas, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 3 dalis).

35. Byloje neginčijamai nustatyta, kad paskolos dalykas atsakovui A. Z., kaip paskolos gavėjui, nebuvo perduotas. Nors apeliantai įrodinėjo, kad tikrasis paskolos gavėjas pagal Paskolos sutartį yra A. Z., o ne atsakovės D. Z. ir A. S., tačiau tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ir teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visetą, vieningai nusprendė, jog paskolos teisiniai santykiai susiklostė būtent tarp ieškovės ir atsakovių D. Z. bei A. S., o ne tarp ieškovės ir atsakovo A. Z., todėl motyvų dėl šių išvadų nebekartoja. Kad Paskolos sutartis su A. Z. nebuvo sudaryta papildomai patvirtina ir ta aplinkybė, jog ieškovės buhalterinėje apskaitoje nėra jokių įrašų apie šią ginčo sutartį (CK 6.875 straipsnio 3 dalis).

36. Teisėjų kolegijos vertinimu, Paskolos sutarties pasirašymą, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, nulėmė siekis išvengti atsakovių A. S. ir D. Z. atsiskaitymo su ieškove BUAB „Domus Estate“. Taigi, nors iš esmės teisingai vertino pirmosios instancijos teismas, kad atsakovo A. Z. ketinimai sudarant šią Paskolos sutartį buvo visiškai kiti, kurie savo esme ir tikslais nesusiję su paskolos gavimu jam pačiam, o susiję su galimybe atsakovėms D. Z. ir A. S. išvengti suteiktos paskolos grąžinimo ieškovei, tačiau pripažinus, jog ginčijama Paskolos sutartis iš viso nebuvo sudaryta, pirmosios instancijos teismas be pagrindo nurodė, kad ji buvo sudaryta, siekiant pridengti kitą sandorį, t. y. Paskolos sutartis atitinka ir apsimestinio sandorio požymius. Teisėjų kolegija nurodo, kad pripažinus Paskolos sutartį nesudaryta, nėra pagrindo nesudarytą sandorį pripažinti negaliojančiu kaip apsimestinį.

37. Apibendrindama motyvus, teisėjų kolegija nurodo, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai taikė paskolos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas bei vertino, jog ginčijama Paskolos sutartis nebuvo sudaryta, tačiau be pagrindo šį sandorį pripažino negaliojančiu kaip apsimestinį.

Dėl Reikalavimo perleidimo ir tarpusavio priešpriešinių reikalavimų įskaitymo sutarties pripažinimo negaliojančia

38. Apeliantai A. Z. ir D. Z. skunde nurodo argumentus dėl Reikalavimo perleidimo ir tarpusavio priešpriešinių reikalavimų įskaitymo sutarties pripažinimo negaliojančia, teigdami, kad neįrodyta nei BUAB „Bajorų kotedžai“ nemokumas ginčo sandorio sudarymo metu, nei atsakovo A. Z. nesąžiningumas. Apeliantai teigia, kad ieškovės įgyta reikalavimo teisė į BUAB „Bajorų kotedžai“ faktiškai buvo įgyvendinta vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymu (CK 6.130 straipsnis).

39. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantų nurodyti argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl Reikalavimo perleidimo ir tarpusavio priešpriešinių reikalavimų įskaitymo sutarties pripažinimo negaliojančia.

40. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad reikalavimo perleidimo sutartis – cesija nėra abstraktus savarankiškas sandoris, o yra susietas su pagrindiniu sandoriu, kuriame vyko reikalavimų pasikeitimas, t. y. sutartimi, kuri yra cesijos esmė. Kilus šalių ginčui, visų pirma reikia nustatyti, ar pradinis kreditorius turėjo teisę, dėl kurios sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis, ir ar ši jo teisė buvo galiojanti cesijos sutarties sudarymo metu. Vertinant reikalavimo perleidimo teisėtumą, reikia įvertinti: 1) prievolę, iš kurios atsirado teisė, esanti reikalavimo perleidimo dalyku; 2) sandorį, kurio pagrindu pradinis kreditorius perduoda naujajam kreditoriui reikalavimo teisę reikalavimo perleidimo forma (perleidimo pagrindą); 3) reikalavimo perleidimo (cesijos) sandorį, kuriuo perleidžiama reikalavimo teisė (atsisakoma reikalavimo teisės) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2009; 2022 m. gegužės 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-421/2022 31 punktas).

41. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad CK 6.102 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas perleisti tokį reikalavimą, dėl kurio negalimas išieškojimas, be kita ko, reiškia ir draudimą perleisti reikalavimą, kurio pradinis kreditorius neturi. Tai, kad pradinis kreditorius perleido naujajam kreditoriui reikalavimo teisę, kurios pats neturėjo, reiškia, kad cesijos sutarties sudarymo metu jos dalykas neatitiko įmanomumo reikalavimo (CK 6.3 straipsnio 4 dalis) ir, sudarant šią sutartį, pažeistas CK 6.102 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas imperatyvus draudimas. Tokia reikalavimo perleidimo sutartis yra niekinė ir negaliojanti kaip prieštaraujanti imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2008; 2022 m. gegužės 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-421/2022 32 punktas).

42. Taigi, nustačius, kad atsakovas A. Z. perleido ieškovei reikalavimo teisę į BUAB „Bajorų kotedžai“, kurios išieškojimas neįmanomas, toks sandoris prieštarautų imperatyvioms įstatymo normoms ir negaliotų.

43. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad išieškojimas iš BUAB „Bajorų kotedžai“ yra neįmanomas, o tokią išvadą grindė aplinkybe, jog BUAB „Bajorų kotedžai“ ginčo sandorio sudarymo metu buvo nemoki.

44. Nors atsakovai tokią pirmosios instancijos teismo išvadą kritikuoja, tačiau BUAB „Bajorų kotedžai“ bankroto bylos duomenys leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad BUAB „Bajorų kotedžai“ jau 2018 metais buvo nemoki, nes nevykdė veiklos, patyrė nuostolius, o įmonės skolos beveik dvigubai viršijo įmonės balansinio turto, kurį iš esmės sudarė atsargos ir debitorinės skolos, vertę (žr. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 30 d. nutartį BUAB „Bajorų kotedžai“ bankroto byloje Nr. eB2-334-661/2023; CPK 179 straipsnio 3 dalis). Taigi konstatavus BUAB „Bajorų kotedžai“ nemokumą dar 2018 metais, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai ir teisingai nusprendė, kad išieškojimas iš BUAB „Bajorų kotedžai“ ginčo sandorio sudarymo metu nebuvo galimas.

45. Teisėjų kolegija taip pat atmeta apeliantų argumentus dėl BUAB „Bajorų kotedžai“ nemokumo administratorės pozicijos nenuoseklumo. Kaip teisingai pastebėjo ieškovė, bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjant pirmą kartą, BUAB „Bajorų kotedžai“ atstovavo A. Z. tėvas S. Z., todėl tikėtina, kad jo pozicija nebuvo objektyvi ir sąžininga; tuo tarpu bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjant iš naujo, BUAB „Bajorų kotedžai“ buvo iškelta bankroto byla, dėl to įmonę atstovaujanti nemokumo administratorė, įvertinusi visas aplinkybes, pripažino ieškovės ieškinį bei nurodė, jog nebuvo jokių ginčo sutarčių, kur dalyvautų BUAB „Bajorų kotedžai“. Iš BUAB „Bajorų kotedžai“ bankroto bylos matyti, kad teismo patvirtintas ieškovės finansinis reikalavimas sudaro 619 435,26 Eur; paskutinis įrašas ieškovės ir BUAB „Bajorų kotedžai“ apskaitoje dėl skolos su BUAB „Bajorų kotedžai“ padarytas 2019 m. gruodžio 31 d., tai reiškia, jog po 2019 m. gruodžio 31 d. jokių įrašų bei operacijų tarp šių įmonių nevyko, dėl to BUAB „Bajorų kotedžai“ bankroto byloje patvirtintas ieškovės finansinis reikalavimas niekaip negali apimti ginčo sutartimi A. Z. perleisto reikalavimo.

46. Teisėjų kolegija, vertindama apeliantų nurodomas aplinkybes, kad ieškovė teikė BUAB „Bajorų kotedžai“ paskolas itin didelėmis sumomis, kas leidžia daryti išvadą, jog ieškovė nemanė, kad BUAB „Bajorų kotedžai“ nemoki / negalės grąžinti paskolų, visų pirma, atsižvelgia į tai, kad abi įmonės buvo susijusios per atsakovus A. Z., D. Z., S. S. bei atsakovo A. Z. tėvą ir D. Z. sutuoktinį S. Z., dėl to kritiškai vertina tokius apeliantų argumentus. Antra, aplinkybės, kad ieškovė teikė paskolas BUAB „Bajorų kotedžai“, niekaip nepaneigia BUAB „Bajorų kotedžai“ bankroto bylą nagrinėjusio teismo išvados, jog ši įmonė jau 2018 metais buvo nemoki.

47. Apibendrindama motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad, priešingai nei skunde teigia apeliantai, ginčo sutarties metu BUAB „Bajorų kotedžai“ buvo nemoki ir išieškojimas iš jos nebuvo galimas, dėl to ginčo Reikalavimo perleidimo ir tarpusavio priešpriešinių reikalavimų įskaitymo sutartis yra niekinė ir negaliojanti kaip prieštaraujanti imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).

48. Papildomai teisėjų kolegija pastebi ir tai, kad nagrinėjamoje byloje nėra įrodymų, kad atsakovas A. Z. apskirtai turėjo ginčijama Reikalavimo perleidimo ir tarpusavio priešpriešinių reikalavimų įskaitymo sutartimi perleidžiamą reikalavimo teisę į BUAB „Bajorų kotedžai“.

49. Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, nusprendė, kad Reikalavimo perleidimo ir tarpusavio priešpriešinių reikalavimų įskaitymo sutartis prieštarauja CK 2.134 straipsnio 1 daliai.

50. Byloje nustatyta, kad 2020 m. vasario 12 d. ieškovės BUAB „Domus estate“ direktorius D. K. įsakymu paskyrė A. Z. laikinai eiti direktoriaus pareigas laikotarpiui nuo 2020 m. vasario 14 d. iki 2020 m. vasario 28 d. Nurodytu laikotarpiu – 2020 m. vasario 19 d. ieškovė, atstovaujama laikinai einančio pareigas direktoriaus A. Z., BUAB „Bajorų kotedžai“ ir A. Z. sudarė ginčo sutartį, kuria šalys įskaitė savitarpio įsipareigojimus bei priešpriešinius reikalavimus.

51. Kasacinio teismo praktikoje, kuri šioje byloje nevertintina kaip turinti teismo precedento galią, aiškinant teisės normas, reglamentuojančias uždarosios akcinės bendrovės vadovo paskyrimą, yra konstatuota, kad sąvoka „laikinai einantis vadovo pareigas“ gali reikšti dvi skirtingas teisines situacijas. Pirmoji – tai neapibrėžto ar apibrėžto termino valdymo organo pareigų atlikimo atvejis, kai laikinai einantis pareigas vadovas yra pagal galiojančią tvarką paskiriamas kompetentingų bendrovės organų (pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) reikalavimus). Praktikoje tokia situacija gali būti nulemta tam tikrų priežasčių, dėl kurių ABĮ 37 straipsnio 3 dalyje įtvirtinti bendrovės organai negali paskirti nuolatinio vadovo (pvz., kol bus surastas tinkamos kompetencijos ir gebėjimų kandidatas į vadovo pareigas). Tokiu atveju, laikydamasi ABĮ nuostatų, bendrovės valdyba (kai valdyba nesudaroma – stebėtojų taryba, kai nesudaroma ir stebėtojų taryba, – visuotinis akcininkų susirinkimas) gali paskirti laikiną vadovą, iki išnyks aplinkybės, dėl kurių negalima paskirti nuolatinio vadovo. Šiuo atveju laikinas pareigų ėjimas reiškia tik vadovo veiklos termino išankstinį neapibrėžtumą ar trumpumą. Praktikoje susiklosto ir tokios situacijos, kai yra paskirtas nuolatinis bendrovės vadovas, tačiau dėl tam tikrų objektyvių priežasčių (laikinas nedarbingumas, komandiruotė, atostogos ir pan.) jis laikinai negali atlikti vadovo funkcijų. Tokiu atveju siekiant, kad juridinis asmuo tinkamai funkcionuotų, skiriamas laikinai vadovą pavaduojantis asmuo. Laikinai vadovo funkcijas atliekančio asmens skyrimas ABĮ nėra sureglamentuotas. Šie atvejai gali būti apibrėžti bendrovės įstatuose, įtvirtinant, kada ir kas gali pavaduoti bendrovės vadovą (pvz., gali būti nustatyta, jog bendrovės vadovo įsakymu, kai vadovas laikinai negali eiti pareigų, į jo pareigas skiriamas vadovo pavaduotojas). Šis klausimas gali būti išsprendžiamas ir bendrovės vadovui išleidžiant įsakymą pavesti laikinai eiti vadovo pareigas tam tikram asmeniui bei išduodant jam įgaliojimą veikti vadovo vardu santykiuose su trečiaisiais asmenimis. Taigi, antroji sąvokos „laikinai einantis vadovo pareigas“ reikšmė – tai atvejai, kai vienasmenis valdymo organas dėl nedarbingumo, atostogų, komandiruotės ar kitų svarbių priežasčių negali vykdyti savo funkcijų ir įgalioja įmonės darbuotoją atlikti vadovo funkcijas. Tokia teisinė situacija, kai bendrovės vadovas dėl tam tikrų aplinkybių (nedarbingumo, atostogų, komandiruotės ir pan.) laikinai negali eiti savo pareigų, kvalifikuotina kaip trečiųjų asmenų pasitelkimas vadovo prievolėms atlikti, tačiau ji nereiškia naujo bendrovės vadovo, kaip valdymo organo, paskyrimo. Taigi, pirmuoju atveju laikinai paskirtasis vadovas yra valdymo organas, antruoju – jis tik tikrojo vadovo įgaliotinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-31-378/2017, 26–29 punktai).

52. Teisėjų kolegija, remdamasi aukščiau nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais, konstatuoja, kad 2020 m. vasario 12 d. įsakymo pagrindu tarp ieškovės ir atsakovo A. Z. atsiradę teisiniai santykiai dėl ieškovės vadovo pavadavimo kvalifikuotini kaip darbo ir sutartinio atstovavimo santykiai, tačiau ne kaip atstovavimo atsakovei pagal įstatymą santykiai. Priėmus nurodytą įsakymą ieškovės vienasmeniu valdymo organu – direktoriumi ir toliau išliko D. K., o ginčijama Reikalavimo perleidimo ir tarpusavio priešpriešinių reikalavimų įskaitymo sutartis buvo sudaryta A. Z. veikiant ne kaip ieškovės vienasmeniam valdymo organui – direktoriui, o veikiant kaip šį vienasmenį valdymo organą pavaduojančiam ieškovės atstovui. Taigi, kaip pagrįstai nurodo ieškovė atsiliepime į apeliacinius skundus, A. Z. negali būti taikoma CK 2.134 straipsnio 2 dalyje numatyta išimtis, dėl to, jam galiojo draudimas sudaryti sandorį su pačiu savimi ar su tuo asmeniu, kurio atstovas jis tuo metu yra ir (arba) artimais giminaičiais (CK 2.134 straipsnio 1 dalis).

53. Apibendrindama motyvus, teisėjų kolegija nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai pripažino Reikalavimo perleidimo ir tarpusavio priešpriešinių reikalavimų įskaitymo sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

54. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šalių ginčą, iš esmės tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias paskolos teisinius santykius ir sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindus, teisingai vadovavosi civilinio proceso teisės normų nustatytomis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklėmis ir padarė pagrįstas išvadas dėl paskolos teisinių santykių tarp ieškovės ir atsakovių D. Z. bei A. S. egzistavimo, taip pat Paskolos sutarties (nesudarymo) bei ginčijamos Reikalavimo perleidimo ir tarpusavio priešpriešinių reikalavimų įskaitymo sutarties pripažinimo negaliojančia, dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas iš esmės nepakeistu.

55. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio dydžio.

21. Atmetus atsakovų apeliacinius skundus, ieškovė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimą iš atsakovų, bet ieškovė BUAB „Domus estate“, nors ir prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė jas pagrindžiančių įrodymų, dėl to šis klausimas nespręstinas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 20 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.