Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-1379-854/2023

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-06-22
Bylos Nr.: e2A-1379-854/2023
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-04615-2022-1
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Giedrė Čėsnienė, Kristina Lysionok, Donata Kravčenkienė
Ieškovas: akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“
Atsakovas: V. D.

Kategorijos

2.6.4Reikalavimo perėjimas trečiajam asmeniui regreso tvarka (subrogacija)

Civilinė byla Nr. e2A-1379-854/2023Teisminio proceso Nr. 2-68-3-04615-2022-1Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.4.; 2.6.10.2.4.1.; 2.6.10.5.2.1.; 3.3.1.18.1.; 3.3.1.20. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. birželio 22 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Donatos Kravčenkienės, Kristinos Lysionok,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (atsakovo) V. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui V. D. dėl turtinės žalos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, K. M.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė akcinė bendrovė (toliau – AB) „Lietuvos draudimas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo 4 799,97 Eur turtinę žalą, 215,67 Eur kompensacines palūkanas, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė ieškinį grindė šiomis aplinkybėmis ir argumentais:

2.1. 2020 m. birželio 17 d., apie 18.31 val., (duomenys neskelbtini), automobilis MERCEDES BENZ, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamas K. M., susidūrė su nereguliuojama pėsčiųjų perėja važiavusiu dviračiu, kurį vairavo atsakovas V. D. Eismo įvykio metu buvo padaryta žala transporto priemonei MERCEDES BENZ, kuri ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ buvo apdrausta transporto priemonių draudimu (Kasko).

2.2. Vadovaujantis draudimo sutartimi, įvykis pripažintas draudžiamuoju. Ieškovė įvertino ir apskaičiavo, kad per eismo įvykį jos apdraustai transporto priemonei atsirado 6 001,56 Eur žala ir ją kompensavo išmokėdama 4 799,97 Eur dydžio draudimo išmoką.

2.3. Dėl eismo įvykio kilimo yra atsakingas atsakovas, dėl tos priežasties jam tenka pareiga atlyginti atsiradusią žalą. Ieškovė atsakovui siuntė pretenziją, ragindama atlyginti žalą, tačiau turtinė žala iki šiol nėra atlyginta.

2.4. Atsakovas privalo atlyginti atsiradusią žalą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau –CK) 6.263 straipsnio pagrindu, nes neatsargiai vairuodamas dviratį ir sukeldamas eismo įvykį atsakovas elgėsi neteisėtai; dėl neteisėtų atsakovo veiksmų atsirado turtinė žala; atsiradusi turtinė žala yra tiesioginis atsakovo pareigos elgtis rūpestingai ir atsargiai, kad nebūtų daroma žala trečiųjų asmenų turtui, nevykdymo rezultatas.

Atsiliepimas

3. Atsakovas V. D. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su juo nesutinka ir prašė jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nesutikimą su ieškinio reikalavimais grindė šiomis aplinkybėmis ir argumentais:

3.1. Ieškovė nenurodo argumentų, kuriais grindžiama atsakovo kaltė dėl eismo įvykio. Buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl ginčo eismo įvykio automobilio vairuotojo atžvilgiu ir nors jis buvo nutrauktas, tai nepatvirtina atsakovo kaltės dėl eismo įvykio.

3.2. Eismo įvykio metu atsakovui padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, dėl ko jis buvo priverstas gydytis bei nepataisomai sugadintas atsakovo dviratis.

3.3. Ieškovė nenurodo ir nepagrindžia civilinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų, nepateikė duomenų, kad dėl atsakovo kaltės ir neteisėtų veiksmų įvyko eismo įvykis ir atsirado žala.

3.4. Nors atsakovas važiavo per pėsčiųjų perėją, tačiau jo greitis buvo apie 5 km/h, t. y. artimas pėsčiojo judėjimo greičiui, todėl transporto priemonės vairuotojas privalėjo įsitikinti, jog jam nėra kliūties iš dešinės pusės ir tuomet įvažiuoti į pėsčiųjų perėją, kurioje atsakovas buvo partrenktas. Transporto priemonės vairuotojas neįsitikino, ar yra saugu važiuoti, nebuvo atidus ir rūpestingas, neįsitikino ar nėra kliūties iš dešinės pusės, todėl savo veiksmais pažeidė kelių eismo taisykles (toliau – KET).

3.5. Ekspertizės akte padarytose išvadose konstatuojama, kad automobilio vairuotojas, įvažiuodamas į (duomenys neskelbtini) iš esančios šalia jos teritorijos ir praleisdamas iš dešinės važiuojantį dviratininką, būtų turėjęs techninę galimybę išvengti eismo įvykio. Šios aplinkybės patvirtina, kad dėl eismo įvykio atsiradusios žalos yra kaltas automobilio vairuotojas.

3.6. Atsakovas nėra pripažintas kaltu nei administracine, nei baudžiamąja tvarka.

Šalies argumentai

4. Ieškovė dublike papildomai nurodė, kad nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nurodyta, kad automobilio vairuotojas KET reikalavimų nepažeidė, o dviračio vairuotojo veiksmai KET reikalavimų neatitiko – kirto važiuojamąją kelio dalį dviračiu važiuodamas pėsčiųjų perėja, kai tai daryti yra draudžiama, nes perėja yra skirta pėsčiųjų eismui, taip pat kirsdamas važiuojamąją dalį neįsitikino, kad važiuoti yra saugu ir nebus trukdoma kitiems eismo dalyviams. Taigi atsakovo neteisėtų veiksmų aspektas, t. y. KET pažeidimas, yra konstatuotas. Atsakovas nepateikė jokių duomenų, kad nebuvo teistas nei administracine, nei baudžiamąja tvarka.

Atsiliepimas

5. Atsakovas triplike papildomai nurodė, kad nutarime buvo sprendžiamas ne atsakovo, o transporto priemonės vairuotojo baudžiamosios atsakomybės klausimas ir jame nėra konstatuota ir patvirtinta atsakovo kaltė dėl eismo įvykio. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas R. Š. nurodė, kad automobilis po susidūrimo su atsakovu sustojo, vairuotojas išlipęs iš automobilio pasakė „atsiprašau, nemačiau“. Šios aplinkybės patvirtina, kad automobilio vairuotojas elgėsi neatidžiai ir nerūpestingai, nesilaikė KET reikalavimų dėl įvyko eismo įvykis. Transporto priemonės vairuotojas yra laikomas asmeniu, kurio veikla susijusi su didesnio pavojaus aplinkiniams kėlimu, todėl didesnio pavojaus šaltinio valdytojas privalo atlyginti žalą neatsižvelgiant į jo kaltės, kaip būtinos deliktinės atsakomybės sąlygos, egzistavimą.

6. Trečiasis asmuo K. M. atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį pripažinti pagrįstu ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindė šiomis aplinkybėmis ir argumentais:

6.1. Ieškovė įrodė visas atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. kad atsakovas pažeidė KET, dėl ko yra atsakingas už eismo įvykio metu sukeltą žalą.

6.2. Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatytas ne tik eismo įvykio mechanizmas, ištirtos ir įvertintos kitos su eismo įvykiu susijusios aplinkybės, bet ir pasisakyta dėl atsakovo padarytų KET pažeidimų, kaip esminės eismo įvykio kilimo sąlygos, aspektu, t. y. nustatyta, kad būtent atsakovo neteisėti veiksmai lėmė eismo įvykio kilimą. Nors byloje nėra duomenų, ar atsakovo atžvilgiu buvo pradėta administracinio nusižengimo teisena, tačiau tai nėra kliūtis spręsti atsakovo civilinės atsakomybės klausimą, o ikiteisminio tyrimo medžiagą vertinti kaip bylai reikšmingus rašytinius įrodymus.

6.3. Atsakovo veiksmai neatitiko KET, kadangi atsakovas kirto važiuojamąją kelio dalį dviračiu važiuodamas pėsčiųjų perėja, kai tai daryti draudžiama. Neturėdamas kirsti važiuojamąją kelio dalį nereguliuojama pėsčiųjų perėja važiuodamas dviračiu, atsakovas taip pat neturėjo pirmenybės prieš kitus eismo dalyvius, t. y. prieš automobilio vairuotoją, kadangi šioje situacijoje pirmenybę galėjo turėti tik pėsčiųjų perėja einantys ar ketinantys ja važiuojamąją dalį pereiti pėstieji, o ne dviračiu važiuojantis asmuo. Norėdamas kirsti važiuojamąją kelio dalį pėsčiųjų perėja ir nepažeisdamas KET reikalavimų, atsakovas privalėjo nulipti nuo dviračio ir dviratį vestis.

6.4. Ekspertizės tikslas buvo nustatyti, kuris iš eismo įvykio dalyvių pažeidė KET reikalavimus ir kuris lėmė šio eismo įvykio kilimą. Ekspertas nustatė, kad pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti buvo atsakovo veiksmai. Ekspertizės išvados yra tik techninio pobūdžio, kai eismo įvykio dalyvių veiksmai turi būti įvertinti ir teisine prasme, t. y. ekspertas techniniu požiūriu įvertino eismo įvykio dalyvių veiksmus, o ne jų galimai padarytus KET pažeidimus, nes tai nėra eksperto kompetencija.

6.5. Nepagrįsti argumentai dėl trečiojo asmens kaltės, kadangi trečiojo asmens atsakomybės klausimas išspręstas ikiteisminio tyrimo metu. Trečiasis asmuo nėra patrauktas administracinėn atsakomybėn, ikiteisminis tyrimas nutrauktas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. kovo 22 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino visiškai – priteisė iš atsakovo V. D. ieškovei AB „Lietuvos draudimas“ 4 799,97 Eur turtinę žalą, 215,67 Eur kompensacines palūkanas, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą (5 015,64 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2022 m. vasario 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 568,58 Eur bylinėjimosi išlaidas; priteisė iš atsakovo trečiajam asmeniui K. M. 1 815 Eur bylinėjimosi išlaidas; priteisė iš atsakovo valstybei 28,88 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.

8. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

8.1. 2020 m. birželio 17 d., apie 18.31 val., (duomenys neskelbtini), automobilis MERCEDES BENZ, kurio valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairuojamas trečiojo asmens K. M., susidūrė su dviračiu, kurį vairavo atsakovas V. D. Automobilis eismo įvykio metu ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ buvo apdraustas Transporto priemonių draudimu (Kasko). Įvykį ieškovė pripažino draudžiamuoju. Ieškovė įvertino ir apskaičiavo, kad per eismo įvykį apdraustai transporto priemonei atsirado 6 001,56 Eur žala ir ją kompensavo, išmokėdama 4 799,97 Eur draudimo išmoką (6 001,56 Eur nuostolis – 160 Eur besąlyginė išskaita – 1 041,59 Eur PVM).

8.2. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Nusikalstamų veikų eismo saugumo tyrimo skyriuje 2020 m. spalio 15 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal požymius nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalyje, kuris prokuroro 2020 m. gruodžio 17 d. nutarimu nutrauktas, nes nepadaryta veika, numatyta BK 281 straipsnio 1 dalyje, atitinkamai padarius išvadą, kad automobilio vairuotojas K. M. KET reikalavimų nepažeidė, o dviračio vairuotojo V. D. veiksmai KET reikalavimų neatitiko – kirto važiuojamąją kelio dalį dviračiu važiuodamas pėsčiųjų perėja, kai tai daryti draudžiama, nes pėsčiųjų perėja yra skirta pėsčiųjų (taip pat ir dviratį vedančių asmenų) eismui, bet nėra skirta transporto priemonių (taip pat ir dviračių) eismui, o be to, kirsdamas važiuojamąjį dalį neįsitikino, kad važiuoti bus saugu ir nebus trukdoma kitiems eismo dalyviams.

8.3. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 3-iojo skyriaus vyriausiojo prokuroro 2021 m. vasario 2 d. nutarimu atmestas atsakovo skundas dėl prokuroro 2020 m. gruodžio 17 d. nutarimo. Vilniaus miesto ikiteisminio tyrimo teisėjo 2021 m. vasario 24 d. nutartimi atmestas atsakovo skundas dėl vyriausiojo prokuroro 2021 m. vasario 2 d. nutarimo, konstatavus, kad prokuroras padarė pagrįstą išvadą, kad automobilio vairuotojas K. M. neturėjo techninės galimybės išvengti eismo įvykio, kadangi neprivalėjo praleisti pėsčiųjų perėja važiuojančios kitos transporto priemonės ir tokio veiksmo net negalėjo tikėtis, o eismo įvykis galėjo kilti dėl dviračio vairuotojo V. D. neatsargių ir KET reikalavimus pažeidžiančių veiksmų.

8.4. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. kovo 25 d. nutartimi atmetė atsakovo skundą ir paliko galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2021 m. vasario 24 d. nutartį. Teismas sprendė, kad automobilio vairuotojas, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, sulėtino važiavimo greitį ir neprivalėjo sustoti prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų dviratininką (atsakovą), nes (netgi nežiūrint to, kad jis negali būti laikomas pėsčiuoju, nes dviratį ne vedėsi, o kirto važiuojamąją dalį važiuodamas pėsčiųjų perėja, tai pagal KET 64.9 punktą dviračių vairuotojams yra draudžiama) jis perėjoje nebuvo įvažiavęs ar įvažiuojantis į kelio dalies kurioje važiavo trečiasis asmuo bet kurią eismo juostą, taip pat nebuvo sustojęs ir laukęs galimybės vesti dviratį prieš pat eismo juostą (važiuojamosios dalies kraštą) skiriamojoje juostoje. Be to, trečiasis asmuo ėmėsi būtinų atsargumo priemonių ir lėtai pravažiuodamas pro automobilį, kuris trukdė matomumui, įsitikino, kad pėsčiųjų perėjoje nėra pėsčiųjų, taip pat dviratininko (atsakovo), kuriuo jis turėtų praleisti.

9. Teismas nurodė, kad byloje tarp šalių ginčas kilo dėl draudiko, išmokėjusio draudėjui pagal sutartį draudimo išmoką už sugadintą turtą, subrogacijos teisės įgyvendinimo, reikalaujant išmokėtos sumos iš atsakingo už žalą asmens – atsakovo (CK 6.1015 straipsnis).

10. Teismas pažymėjo, kad nors atsakovas bylos nagrinėjimo metu laikėsi pozicijos, kad dėl eismo įvykio, įvykusio 2020 m. birželio 17 d., kurio metu automobilis, vairuojamas trečiojo asmens, susidūrė su dviračiu ir buvo sužalotas atsakovas, administracinė teisena pradėta nebuvo, o Vilniaus apygardos prokuratūros nutarime nėra konstatuota ir patvirtinta atsakovo kaltė dėl eismo įvykio, tačiau tai neužkerta galimybės vertinti, ar yra padaryta neteisėtų veiksmų civilinės teisės prasme. Civilinėje teisėje, priešingai nei administracinėje teisėje ar baudžiamojoje teisėje, veiksmų neteisėtumas yra suprantamas plačiau. Todėl, teismo vertinimu, net ir nesant pradėtos administracinės ar baudžiamosios bylos teisenos tai nepatvirtina, kad dviračio vairuotojui nekyla civilinė atsakomybė.

11. Teismas pastebėjo, kad nors teismo posėdžio metu atsakovo atstovas nurodė, kad ekspertizės akte nėra vienareikšmiškos išvados, kad dėl eismo įvykio yra kaltas tik atsakovas, tačiau šiuo atveju reikšminga tai, jog tiek aukštesnysis prokuroras, tiek ikiteisminio tyrimo teisėjas, tiek aukštesnysis teismas konstatavo, kad atsakovas nesilaikė KET 64.9 punkto reikalavimų ir kad atsakovo veiksmai buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti, t. y. eismo įvykis galėjo kilti dėl dviračio vairuotojo atsakovo neatsargių ir KET reikalavimus pažeidžiančių veiksmų. Šį KET pažeidimą taip pat patvirtino ir Lietuvos teismo ekspertizės centro 2020 m. spalio 6 d. ekspertizės akte Nr. 11-1920(20) padaryta išvada, kad kelio važiuojamąją dalį kirto dviratininkas, važiuodamas pėsčiųjų perėja dviračiu taip keldamas grėsmę saugumui (1 punktas ir 6 punktas).

12. Teismas nurodė, kad atsakovo atstovo argumentai dėl trečiojo asmens judėjimo juostos, atsakovo partrenkimo vietos ir jo bandymus apvažiuoti automobilį, kurie nurodomi ir ekspertizės akte nepaneigia aplinkybės, kad atsakovas pažeidė KET reikalavimus (64.9 punktas). Be to, teismas įvertino ir tai, kad ekspertizės akte nurodoma, kad eismo įvykio kilimą sąlygojo tai, jog dviratininkas važiuojamąjį dalį kirto, važiuodamas pėsčiųjų perėja dviračiu, taip keldamas grėsmę eismo saugumui. Tuo tarpu ekspertizės akto išvadų 6 punkte taip pat nurodyta, kad eismo įvykio kilimą sąlygojo ir tai, jog automobilio vairuotojas, įvažiuodamas į (duomenys neskelbtini) iš esančios šalia teritorijos, nepraleido iš dešinės važiuojančio dviratininko. Tačiau, teismo vertinimu, pastaroji eksperto išvada pateikta įvertinus eismo įvykį techniniu požiūriu, bet ne teisiniu. Be to, teismas konstatavo, kad trečiasis asmuo ėmėsi būtinų atsargumo priemonių ir lėtai pravažiuodamas pro automobilį, kuris trukdė matomumui, įsitikino, kad pėsčiųjų perėjoje nėra pėsčiųjų, taip pat dviratininko (atsakovo), kurio jis turėtų praleisti.

13. Teismas, pasisakydamas dėl atsakovo teiginių, jog trečiasis asmuo buvo didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, nurodė, kad pagal CK 6.270 straipsnio 1 dalį didesnio pavojaus šaltinio valdytojas neatsako už žalą tik tada, jeigu įrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Taigi transporto priemonės valdytojui nėra taikomi kiti bendrieji CK 6.253 straipsnyje numatyti atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindai, kaip trečiojo asmens veikla (CK 6.253 straipsnio 4 dalis); nagrinėjamoje byloje – atsakovas kirto važiuojamąją kelio dalį dviračiu važiuodamas pėsčiųjų perėja, kai tai daryti draudžiama, nes pėsčiųjų perėja skirta pėsčiųjų eismui, nėra skirta transporto priemonių (taip pat dviračių) eismui, o, be to, kirsdamas važiuojamąją dalį neįsitikino, kad važiuoti saugu ir nebus trukdoma kitiems eismo dalyviams. Todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, kad dėl automobilio apgadinimo atsakovui nekyla civilinė atsakomybė. Eismo įvykis kilo dėl atsakovo KET nesilaikymo, automobilis buvo apdraustas ieškovės, todėl, teismo vertinimu, ieškovė pagrįstai eismo įvykį pripažino draudžiamuoju ir atlygino žalą.

14. Teismas darė išvadą, kad atsakovo kaltė bei neteisėti veiksmai yra įrodyti priimtais įsiteisėjusiais prokuroro, teisėjo ir teismų procesiniais sprendimais, ekspertizės aktu. Tai, kad atsakovas, vairuodamas dviratį padarė žalą (apgadino automobilį), teismo vertinimu, parodo, jog jis nesielgė pakankamai apdairiai ir rūpestingai, kad išvengtų žalos, todėl atsakovo veikimas laikytinas neteisėtu (CK 6.246 straipsnis 1 dalis). Atsakovo kaltė nėra paneigta byloje esančiais įrodymais (CK 6. 248 straipsnio 3 dalis).

15. Teismas, pasisakydamas dėl žalos dydžio, nurodė, kad pagal Audatex programą sudarytą žalos sąmatą automobilio MERCEDES BENZ remonto vertė sudaro 6 001,56 Eur. Iš ieškovės pateiktų dokumentų – pranešimo apie žalos atlyginimą ir mokėjimo nurodymo bei „Dėl išmokos išieškojimo“, teismas nustatė, kad ieškovė išmokėjo 4 799,97 Eur (atskaičius PVM ir 160 Eur išskaitą) draudimo išmoką už sugadinto automobilio remontą.

16. Teismas, įvertinęs ieškovės pateiktus įrodymus, pripažino, kad išmokėtos 4 799,97 Eur draudimo išmokos dydis yra pagrįstas, todėl, ją išmokėjusi ieškovė pagrįstai reikalauja iš atsakovo priteisti 4 799,97 Eur dydžio draudimo išmoką iš žalą padariusio asmens (CK 6.1015 straipsnio 1 dalis). Atsakovas dėl žalos dydžio argumentų neteikė, konkrečių įrodymų prašomam žalos dydžiui paneigti nepateikė ir jo neginčijo.

17. Teismas konstatavo, kad žalos atsiradimą lėmė atsakovo neapdairus ir nerūpestingas elgesys, t. y. jeigu atsakovas, vairuodamas dviratį būtų buvęs atsargus, norėdamas kirsti važiuojamąją kelio dalį pėsčiųjų perėja ir nepažeisdamas KET reikalavimų atsakovas būtų nulipęs nuo dviračio ir dviratį vedęsis, galėtų laiku pamatyti artėjantį automobilį ir jis nebūtų susidūręs su automobiliu bei nebūtų jo apgadinęs (CK 6.247 straipsnis).

18. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad ieškovės reikalavimas priteisti jai iš atsakovo 4 799,97 Eur dydžio turtinę žalą yra pagrįstas, todėl jį tenkino.

19. Teismas, pasisakydamas dėl ieškovės reikalavimo priteisti kompensacines palūkanas, nurodė, kad pagal CK 6.260 straipsnio 2 dalį, praleidęs prievolės įvykdymo terminą skolininkas atsako kreditoriui už dėl termino praleidimo padarytus nuostolius ir už atsitiktinai atsiradusį po termino praleidimo negalimumą įvykdyti prievolę. CK 6.261 straipsniu įstatymų leidėjas įtvirtino, kad praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais. Be to, kreditorius, įrodęs kitus nuostolius, turi teisę ir į jų atlyginimą. Remiantis CK 6.288 straipsnio 1 dalimi, žala atlyginama nuo jos padarymo dienos, o jeigu žala atsirado vėliau, – nuo žalos atsiradimo dienos. Teismas pažymėjo, kad kompensuojamosios palūkanos gali būti mokamos ir esant deliktinei civilinei atsakomybei. Jeigu dėl delikto atsiradusi žala atlyginama pinigais, o ne natūra, tai atsiradusi prievolė yra piniginė. Tai reiškia, kad jai būdingi visi piniginių prievolių požymiai, taigi, ir palūkanos (CK 6.37 straipsnis), todėl delikto atveju mokamos kompensuojamosios palūkanos, atlyginančios nukentėjusiojo turtinius praradimus dėl laiku negaunamo žalos atlyginimo. Kompensuojamųjų palūkanų, įtvirtintų CK 6.261 straipsnyje, skaičiavimo pradžia gali būti nustatyta įstatymu arba sutartimi (CK 6.37 straipsnio 1 dalis). Pagal bendrąją taisyklę, kompensuojamosios palūkanos pradedamos skaičiuoti, kai skolininkas praleidžia prievolės įvykdymo terminą (CK 6.261 straipsnis).

20. Teismas nurodė, kad ieškovė pateikė reikalavimą dėl 215,67 Eur kompensacinių palūkanų, kurias skaičiuoja už 328 pradelstas dienas (nuo pareikalavimo vykdyti prievolę 2020 m. spalio 1 d. iki ieškinio teismui parengimo). Atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą ir tenkinęs ieškovės pagrindinį reikalavimą dėl žalos atlyginimo, teismas tenkino ir išvestinį reikalavimą priteisti ieškovei iš atsakovo 215,67 Eur dydžio kompensacines palūkanas.

21. Teismas, remdamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalimi, taip pat tenkino ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

22. Teismas nustatė, kad ieškovė už ieškinį sumokėjo 113 Eur dydžio žyminį mokestį ir patyrė 455,58 Eur išlaidas už teisines paslaugas. Tenkinus ieškinį, 568,58 Eur bylinėjimosi išlaidos ieškovei priteistos iš atsakovo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio 1 dalis).

23. Teismas nustatė, kad trečiasis asmuo patyrė 1 815 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurios pagrįstos, atitinka realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus, neviršija išlaidų už advokato teisinę pagalbą neviršija Lietuvos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato nustatytų maksimalių dydžių, todėl jas iš atsakovo priteisė trečiajam asmeniui.

24. Teismas pastebėjo, kad atsakovo atstovas nurodė, jog trečiojo asmens pateikta pažyma apie suteiktas teisines paslaugas nepagrindžia, kad realiai jos buvo patirtos šioje byloje. Teismas, remdamasis kasacinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-88-686/2017, atsižvelgdamas į tai, kad trečiasis asmuo pateikė atstovavimo sutartį, prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir įrodymus, kurie patvirtina patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydį, sprendė, kad nėra pagrindo abejoti, kad šios išlaidos nėra patirtos nagrinėjamojoje byloje. 2023 m. kovo 2 d. pažymoje nurodytas civilinės bylos numeris, bendra suma už advokato suteiktas paslaugas, jos detalizuotos, atskirai nurodomos sumos už kiekvieną iš advokato suteiktų paslaugų sudedamųjų dalių (konsultavimas, procesinio dokumento parengimą, pasirengimą posėdžiui, atstovavimą).

25. Kadangi šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos viršijo nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (5 Eur) – 28,88 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidos iš atsakovo priteistos valstybei (CPK 92, 96 straipsniai).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

26. Atsakovas V. D. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

26.1. Teismas neteisingai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias civilinės atsakomybės taikymą, bei proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, neatsižvelgdamas į trečiojo asmens, vairuojančio transporto priemonę didelį neatsargumą, kuris padėjo žalai atsirasti, klaidingai vertindamas atsakovo kaltės dydį (CK 6.282 straipsnio 1 dalis), nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos.

26.2. Skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nepateikta byloje surinktų įrodymų analizė, atskleidžianti jų įrodomąją reikšmę. Teismas formaliai ir nepagrįstai nurodė, kad eismo įvykis kilo dėl atsakovo KET nesilaikymo, vadovaudamasis tik ikiteisminiame tyrime, kuriame buvo sprendžiamas automobilio vairuotojo baudžiamosios atsakomybės klausimas, priimtais sprendimais, nevertindamas eismo įvykio dalyvių veiksmų civilinės atsakomybės kontekste.

26.3. Ikiteisminiame tyrime priimtuose sprendimuose nėra konstatuota ir patvirtinta atsakovo kaltė dėl eismo įvykio. Tai, kad ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas trečiojo asmens atžvilgiu, nepatvirtina atsakovo kaltės dėl eismo įvykio.

26.4. Ieškovė nenurodė ir nepagrindė civilinei atsakomybei taikyti būtinų sąlygų (CK 6.246–6.249 straipsniai). Ieškovė nepateikė jokių duomenų, kad būtent dėl atsakovo kaltės ir neteisėtų veiksmų įvyko eismo įvykis ir atsirado žala. Atsakovas dėl eismo įvykio nėra baustas administracine tvarka, jam nebuvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas, todėl nesant jokių duomenų, teismas nepagrįstai konstatavo atsakovo kaltę dėl eismo įvykio ir taikė civilinę atsakomybę.

26.5. Teismas neatsižvelgė ir nevertino to, kad CK 6.270 straipsnyje reglamentuojamas specialus deliktinės civilinės atsakomybės atvejis – asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams, privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Didesnio pavojaus šaltinio valdytojas privalo atlyginti žalą neatsižvelgiant į jo kaltės, kaip būtinos deliktinės atsakomybės sąlygos, egzistavimą.

26.6. Tais atvejais, kai eismo saugumo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, svarbu nustatyti, kurio eismo dalyvio KET pažeidimai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga ir buvo susijusi priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais. Šiuo atveju teismas vertino tik atsakovo, kaip dviračio vairuotojo veiksmus, kad jie neatitiko KET reikalavimų, visiškai neatsižvelgdamas ir nevertindamas trečiojo asmens, vairavusio transporto priemonę, veiksmų KET atžvilgiu, įvertinant ir KET 59, 60, 101, 102, 103 punktų reikalavimus.

26.7. Transporto priemonės, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojui, yra nustatyta didesnė atidumo ir rūpestingumo pareiga, KET įtvirtina jo pareigą praleisti dviratininkus, kai jie kerta išvažiavimus iš šalia kelio esančių teritorijų, gyvenamosios zonos, kiemo, stovėjimo aikštelės. Šiuo atveju trečiasis asmuo šią pareigą pažeidė, nepraleido važiuojančio atsakovo ir sukėlė eismo įvykį. Transporto priemonės vairuotojas, važiuodamas keliu prieš pėsčiųjų perėją, neįsitikino ar važiuoti yra saugu, nebuvo atidus ir rūpestingas, neįsitikino ar nėra kliūties iš dešinės pusės (atsakovas važiavo trečiajam asmeniui iš dešinės pusės), todėl savo veiksmais pažeidė KET 9, 30, 102, 115 ir 158 punktuose įtvirtintus reikalavimus.

26.8. LTEC ekspertizės akte Nr. 11-1920 (20) nurodoma, kad nurodytoje kelio eismo situacijoje automobilio MERCEDEZ BENZ vairuotojas, įvažiuodamas į (duomenys neskelbtini) iš esančios šalia jos teritorijos ir praleisdamas iš dešinės važiuojantį dviratininką, būtų turėjęs techninę galimybę išvengti eismo įvykio.

26.9. Nors atsakovas ir važiavo per pėsčiųjų perėją, tačiau jo greitis buvo apie 5 km/h, t. y. artimu pėsčiojo judėjimo greičiui (3-7 km/h) (KET 57 punktas), todėl transporto priemonės vairuotojas privalėjo įsitikinti, jog jam nėra jokios kliūties iš dešinės pusės ir tik tuomet įvažiuoti į pėsčiųjų perėją. Be to, atsakovas jau buvo pravažiavęs dešiniąją kelio pusę (dvi eismo juostas) ir saugumo salelę bei įvažiavo į kairės kelio pusės eismo juostą, todėl automobilio vairuotojas, elgdamasis atidžiai ir rūpestingai, turėjo galimybę įsitikinti ar nėra jokios kliūties jam iš dešinės, ir taip išvengti eismo įvykio sustabdant transporto priemonę, tačiau šios pareigos nevykdė, nedavė kelio atsakovui, artėjančiam iš dešinės, buvo neatsargus ir neatidus.

26.10. LTEC ekspertizės akte Nr. 11-1920 (20) nurodoma, kad prieš susidūrimą dviratininkas judėjo smailiu kampu į dešinę. t. y. bandė apvažiuoti automobilį, o ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas R. Š. nurodė, jog automobilis po susidūrimo su V. D. sustojo. Vairuotojas išlipęs iš automobilio pasakė „atsiprašau, nemačiau“. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad būtent automobilio vairuotojas elgėsi neatidžiai ir nerūpestingai, nesilaikė nurodytų KET reikalavimų dėl ko įvyko eismo įvykis. Šių duomenų teismas nevertino ir dėl jų nepasisakė.

26.11. Nagrinėjamu atveju vertinant eismo įvykį tiek techniniu, tiek ir teisiniu požiūriu, akivaizdu, kad eismo įvykio kilimą sąlygojo transporto priemonės vairuotojo veiksmai nesilaikant KET reikalavimų. Trečiasis asmuo, padidinto pavojaus šaltinio valdytojas, buvo nepakankamai atidus ir atsakingas ir dėl šios priežasties atsakovui, kaip dviračio vairuotojui, nėra pagrindo taikyti civilinę atsakomybę.

Atsiliepimas

27. Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo atmesti atsakovo apeliacinį skundą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

27.1. Nepagrįsti atsakovo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso ir materialinės teisės normas. Teismas tinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles, nenukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos. Teismas analizavo visus byloje surinktus įrodymus.

27.2. Atsakovo argumentai, kad byloje nebuvo pateikta įrodymų, patvirtinančių jo kaltę, yra nepagrįsti. CK 6.248 straipsnis preziumuoja skolininko kaltę, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, o kitoms civilinės atsakomybės sąlygoms įrodyti įrodymai buvo pateikti.

27.3. Atsakovo argumentai, kad jis nebuvo patrauktas administracinėn atsakomybėn ir ši aplinkybė yra esminė, sprendžiant dėl civilinės atsakomybės nebuvimo, yra nepagrįsti. Civilinės atsakomybės ir administracinės atsakomybės tikslai, įrodinėtinos aplinkybės yra skirtingos. Ieškovė pateikė pakankamai įrodymų, pagrindžiančių atsakovo civilinės atsakomybės buvimą, o atsakovo argumentai, dėstomi apeliaciniame skunde, yra tapatūs tiems, kurie buvo dėstomi ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

27.4. Teismas įvertino atsakovo dėstytą poziciją ir pagrįstai nusprendė ieškinį tenkinti. Teismas vadovavosi ikiteisminio tyrimo medžiagoje surinktais įrodymais, kurių atsakovas nenuginčijo jokiomis leistinomis objektyviomis įrodinėjimo priemonėmis.

27.5. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Nusikalstamų veikų eismo saugumo tyrimo skyriuje 2020 m. spalio 15 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 1 dalyje, kuris prokuroro 2020 m. gruodžio 17 d. nutarimu nutrauktas, nes nepadaryta veika, numatyta BK 281 straipsnio 1 dalyje. Tuo pačiu buvo padaryta išvada, kad automobilio vairuotojas K. M. KET reikalavimų nepažeidė, o dviračio vairuotojo V. D. veiksmai KET reikalavimų neatitiko.

27.6. CPK 197 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Vien tai, kad teismas įrodymus byloje įvertino atsakovo nenaudai, nereiškia, kad teismo sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas ir priimtas pažeidžiant teisės normas.

28. Trečiasis asmuo K. M. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo atmesti atsakovo apeliacinį skundą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

28.1. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo byloje esančius įrodymus, tinkamai juos įvertino bei pritaikė materialinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Vien tai, jog teismas priėmė ne tokį sprendimą, kokio tikėjosi atsakovas, nesudaro pagrindo jį naikinti.

28.2. Ieškovė įrodė visas atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. kad atsakovas pažeidė KET, dėl ko yra atsakingas už eismo įvykio metu sukeltą žalą. Atsakovo argumentai, kuriais jis neigia savo kaltę dėl eismo įvykio yra nepagrįsti.

28.3. Nors atsakovas nurodo, kad jo kaltė ikiteisminiame tyrime nebuvo nustatyta, tačiau ikiteisminio tyrimo metu buvo ne tik nustatytas eismo įvykio mechanizmas, ištirtos ir įvertintos kitos su eismo įvykiu susijusios aplinkybės, bet ir pasisakyta dėl atsakovo padarytų KET pažeidimų, kaip esminės eismo įvykio kilimo sąlygos, aspektu, t. y. nustatyta, kad būtent atsakovo neteisėti veiksmai sąlygojo eismo įvykio kilimą.

28.4. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Nusikalstamų veikų eismo saugumo tyrimo skyriuje 2020 m. spalio 15 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 1 dalyje, kuris prokuroro 2020 m. gruodžio 17 d. nutarimu nutrauktas, nes nepadaryta veika, numatyta BK 281 straipsnio 1 dalyje, atitinkamai padarius išvadą, kad automobilio vairuotojas KET reikalavimų nepažeidė, o dviračio vairuotojo veiksmai KET reikalavimų neatitiko.

28.5. Teiginys, jog trečiasis asmuo pažeidė pareigą praleisti atsakovą ir sukėlė eismo įvykį, yra neatitinkantis tikrovės, kadangi trečiojo asmens kaltės dėl eismo įvykio kilimo, nepatvirtino jokia bylos medžiaga, o priešingai – patvirtino, jog trečiasis asmuo neturėjo pareigos praleisti dviračiu važiuojančio atsakovo.

28.6. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo jokios abejonės, kad įvykis kilo dėl dviratininko kaltės. Neatsargūs atsakovo veiksmai vairuojamu dviračiu kertant kelią buvo būtina eismo įvykio su dėsningai atsiradusiomis jo žalingomis pasekmėmis (jo paties patirtais sužalojimais) kilimo sąlyga. Jei savo aplinkybėmis analogiškoje eismo situacijoje atsakovo veiksmai būtų atitikę KET reikalavimus, eismo įvykio būtų išvengta.

Žemesnės instancijos teismas

28.7. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog ir nesant pradėtos atsakovo atžvilgiu baudžiamosios ar administracinės atsakomybės, nėra užkertamas kelias taikyti civilinę atsakomybę. Byloje buvo surinkta pakankamai duomenų, kurie leido įvertinti tiek atsakovo, tiek trečiojo asmens atliktų veiksmų teisėtumą eismo įvykio kilimo metu, dėl to buvo pagrįstai nustatyta, jog eismo įvykis kilo išimtinai dėl atsakovo veiksmų.

28.8. Atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė KET 9, 64.9 punktų pažeidimu. Atsakovas kirto važiuojamąją kelio dalį dviračiu važiuodamas pėsčiųjų perėja, kai tai daryti yra draudžiama. Neturėdamas teisės kirsti važiuojamąją kelio dalį dviračiu važiuojant pėsčiųjų perėja, atsakovas taip pat neturėjo ir pirmenybės prieš kitus eismo dalyvius (automobilio vairuotoją), kadangi pirmenybę galėjo turėti tik pėsčiųjų perėja einantys ar ketinantys ja važiuojamąją kelio dalį pereiti pėstieji. Norėdamas kirsti važiuojamąją kelio dalį pėsčiųjų perėja nepažeisdamas KET reikalavimų, atsakovas privalėjo nulipti nuo dviračio ir dviratį vesti. Be to, net ir pažeisdamas draudimą pėsčiųjų perėja važiuoti dviračiu bei kirsdamas važiuojamąją dalį, atsakovas privalėjo įsitikinti, kad tai daryti saugu ir nebus trukdoma kitiems eismo dalyviams.

28.9. Nors atsakovas remiasi ekspertizės aktu Nr. 11-1920 (20), tačiau šios ekspertizės pagrindinis tikslas buvo nustatyti, kuris iš eismo įvykio dalyvių pažeidė KET reikalavimus ir kuris sąlygojo šio eismo įvykio kilimą. Ekspertas nustatė, kad pagrindine sąlyga eismo įvykiui kilti buvo dviratininko veiksmai. Šios eksperto išvados yra tik techninio pobūdžio, kai eismo įvykio dalyvių veiksmai turi būti įvertinti ir teisine prasme, t. y. ekspertas techniniu požiūriu įvertino eismo įvykio dalyvių veiksmus, o ne jų galimai padarytus KET pažeidimus, nes tai nėra eksperto kompetencija.

Atsiliepimas

28.10. Atsakovas nepagrįstai teigia, jog, sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, teismas turėjo vertinti trečiojo asmens veiksmus KET kontekste, tačiau tas nebuvo padaryta. Teiginiai, jog trečiojo asmens veiksmai turi būti vertinami KET 9, 30, 102, 115, 158 punktų kontekste, yra formalūs ir nepagrįsti.

28.11. Trečiojo asmens baudžiamosios atsakomybės klausimas buvo išspręstas ikiteisminio tyrimo metu, taip pat trečiasis asmuo nėra patrauktas administracinėn atsakomybėn. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. kovo 25 d. nutartyje konstatavo, kad trečiasis asmuo nepažeidė minėtų KET reikalavimų, o Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 3-ojo skyriaus prokuroro 2020 m. vasario 17 d. nutarimu padarius analogiškas išvadas, ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nes nebuvo padaryta veika, turinti BK 281 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių.

28.12. Nepagrįsti atsakovo teiginiai, kad trečiasis asmuo, nepraleidęs per perėją važiavusio dviratininko, nebuvo atidus ir rūpestingas. Automobilio vairuotojas neprivalėjo ir negalėjo tikėtis, kad dviračiu prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos atvažiavęs dviratininkas įvažiuos į pėsčiųjų perėją, o ne ja eis kaip pėsčiasis (vesdamas dviratį). Vairuojant transporto priemones galioja pasitikėjimo principas, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo turi pagrįstą teisę tikėtis, kad kiti eismo dalyviai nepažeis KET reikalavimų ir nesukels pavojaus eismo saugumui. Dviratininkui įvažiavus į važiuojamąją dalį ir iškilus grėsmei eismo saugumui, automobilio vairuotojas netenka galimybės imtis priemonių, kad išvengtų eismo įvykio, nes dviračio judėjimo greitis yra žymiai didesnis už pėsčiojo ir dviračiu nuvažiuoti iki susidūrimo vietos reikalingas žymiai mažesnis laiko tarpas, nei tokį atstumą nueitų pėsčiasis.

Žemesnės instancijos teismas

28.13. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog trečiasis asmuo ėmėsi būtinų atsargumo priemonių ir lėtai pravažiuodamas pro automobilį, kuris trukdė matomumui, įsitikino, kad pėsčiųjų perėjoje nėra pėsčiųjų, taip pat dviratininko (atsakovo), kurį jis turėtų praleisti. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, teisingai konstatavo, jog atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos byloje yra įrodytos.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir

išvados

29. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

31. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovės ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl nustatytų aplinkybių ir ginčo ribų

32. Byloje nustatyta, kad 2020 m. birželio 17 d., apie 18.31 val., (duomenys neskelbtini), įvyko eismo įvykis, kurio metu trečiojo asmens K. M. vairuojamas automobilis MERCEDES BENZ, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), susidūrė su dviračiu, vairuojamu atsakovo V. D..

33. Automobilis eismo įvykio metu buvo apdraustas transporto priemonių draudimu (Kasko) AB „Lietuvos draudimas“ (Transporto priemonių draudimo liudijimas Serija LD Nr. 114798390, TIA Nr. 496608011, draudimo laikotarpis – 2019 m. rugpjūčio 2 d., 00.00 val. – 2020 m. rugpjūčio 1 d., 24.00 val.). Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ 2020 m. birželio 17 d. eismo įvykį pripažino draudžiamuoju.

34. Dėl eismo įvykio automobiliui buvo padaryta 6 001,56 Eur dydžio žala (žalos bylos Nr. 2422902). Ieškovė, išskaičiavusi 160 Eur besąlyginę išskaitą bei 1 041,59 Eur PVM, kompensuodama automobiliui padarytą žalą, 2020 m. rugpjūčio 17 d. išmokėjo 4 799,97 Eur dydžio draudimo išmoką.

35. Ieškovė 2020 m. rugpjūčio 20 d. pretenzija kreipėsi į atsakovą, kaip atsakingą dėl žalos kilimo asmenį, prašydama per 15 dienų atlyginti ieškovės patirtą žalą, lygią išmokėtos draudimo išmokos dydžiui – 4 799,97 Eur. Atsakovui to nepadarius, ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo 4 799,97 Eur turtinę žalą, 215,67 Eur kompensacines palūkanas, 5 proc. metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

Žemesnės instancijos teismas

36. Pirmosios instancijos teismas, sprendęs, kad ieškovė įrodė visas atsakovo civilinės deliktinės atsakomybės sąlygas, t. y. kad būtent atsakovas atliko neteisėtus veiksmus (sukėlė eismo įvykį), kurie lėmė žalos kilimą (apgadinta transporto priemonė) (CK 6.246–6.249 straipsniai), ieškovės ieškinį tenkino visiškai.

37. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, nurodydamas, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, taip pat proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimo taisykles. Atsakovo teigimu, ieškovė nepagrindė civilinei atsakomybei taikyti būtinų sąlygų: nebuvo nustatyta, kad žala atsirado dėl atsakovo kaltės ir neteisėtų veiksmų įvyko eismo įvykis, atsakovas nebuvo dėl įvykio patrauktas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn. Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, byloje darydamas išvadas, rėmėsi tik ikiteisminiame tyrime, kuriame buvo sprendžiamas trečiojo asmens baudžiamosios atsakomybės klausimas, priimtais sprendimais, nevertindamas eismo įvykio dalyvių veiksmų civilinės atsakomybės kontekste. Teigia, kad teismas nepagrįstai nevertino ir trečiojo asmens – automobilio vairuotojo veiksmų, kuriam, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojui, yra nustatyta didesnė atidumo ir rūpestingumo pareiga bei kuris nagrinėjamu atveju ir yra kaltas dėl įvykusio eismo įvykio – būtent jis, važiuodamas keliu prieš pėsčiųjų perėją, neįsitikino, ar važiuoti yra saugu, nebuvo atidus ir rūpestingas, neįsitikino, ar nėra kliūties iš dešinės pusės, nepraleido važiuojančio atsakovo, taigi pažeidė KET 9, 30, 102, 115 ir 158 punktuose įtvirtintus reikalavimus, kas lėmė žalos kilimą.

38. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija toliau pasisako dėl atsakovo apeliacinio skundo ir ieškovės bei trečiojo asmens atsiliepimų į jį faktinių ir teisinių argumentų.

Dėl civilinės deliktinės atsakomybės sąlygų ir pagrindo atlyginti turtinę žalą (ne)buvimo

39. Nagrinėjamu atveju byloje ginčas kilo dėl to, ar atsakovas turi pareigą atlyginti ieškovei (draudikei) žalą, lygią jos nukentėjusiam asmeniui išmokėtos draudimo išmokos dėl eismo įvykio, kurio metu buvo apgadintas pas ieškovę apdraustas automobilis, dydžiui. Atsakovas teigia, kad jam tokia pareiga nekyla, kadangi neegzistuoja jo civilinės deliktinės atsakomybės sąlygos. Teisėjų kolegija su tuo nesutinka dėl žemiau nurodomų motyvų.

40. Civilinė deliktinės atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais (CK 6.245 straipsnio 4 dalis). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad pagrindinė deliktinės civilinės atsakomybės funkcija – kompensuoti nukentėjusiam asmeniui jo teisių pažeidimu padarytą žalą, taip grąžinant jį į padėtį, buvusią iki delikto padarymo (lot. restitutio in integrum) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-99-701/2017, 27 punktas; 2019 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-357-313/2019, 92 punktas). Sprendžiant dėl nuostolių, kurie yra piniginė žalos išraiška, atlyginimo, taikytinas visiško nuostolių atlyginimo principas, reiškiantis, jog padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę (CK 6.254 straipsnio 1 dalis).

41. Civilinė deliktinė atsakomybė atsiranda, kai yra nustatomos visos CK 6.246–6.249 straipsniuose nustatytos sąlygos. Prievolė atlyginti turtinę ir (ar) neturtinę žalą atsakovui kyla konstatavus: 1) jis neįvykdė įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atliko veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidė bendro pobūdžio pareigas elgtis atidžiai ir rūpestingai; 2) yra padaryta turtinė ir (ar) neturtinė žala; 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir kilusių neigiamų padarinių – žalos; 4) žalą padaręs asmuo yra kaltas (išskyrus įstatymuose nustatytas išimtis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011; 2022 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-135-421/2022, 32 punktas). Sprendžiant dėl deliktinės civilinės atsakomybės, ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą, jos dydį ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis).

42. Pagal CK 6.1015 straipsnio 1 dalį, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens (CK 6.1015 straipsnio 1 dalis). Reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius (CK 6.1015 straipsnio 2 dalis). Subrogaciniam reikalavimui taikomos ne draudimo sutarties ir ne draudimo teisės normos, o tos normos, kurios reglamentuoja prievolę, siejančią nukentėjusį ir žalą padariusį asmenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2009). Delikto pagrindu atsiradę santykiai yra deliktinės civilinės atsakomybės santykiai, todėl jiems taikomos atitinkamos civilinės atsakomybės taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-474-219/2017, 17 punktas).

43. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teisinį reglamentavimą bei ginčui aktualią kasacinio teismo formuojamą praktiką, įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, neturi pagrindo sutikti su atsakovo teiginiais, kad šioje byloje nėra įrodytos atsakovo civilinės deliktinės atsakomybės sąlygos, tarp jų ir atsakovo neteisėti veiksmai, kaip viena iš būtinų sąlygų, civilinei atsakomybei kilti.

44. Pažymėtina tai, kad civilinėje teisėje veiksmų neteisėtumas yra suprantamas labai plačiai. Pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė – prievolė atlyginti žalą – atsiranda dėl neteisėtų veiksmų: neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. CK 6.263 straipsnyje – specialiojoje deliktinės atsakomybės normoje – įtvirtinta kiekvieno asmens pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos; žalą, padarytą asmens turtui, o įstatymų nustatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo.

45. Pagal CK 6.248 straipsnio 3 dalį laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Ši norma asmens neteisėtus veiksmus, pasireiškusius bendro pobūdžio rūpestingumo pareigos pažeidimu, susieja su jo kalte, t. y. kaltė apima ir neteisėtus veiksmus. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama, ar asmens elgesys atitiko tvarkingo, rūpestingo, padoraus asmens elgesio standartą, o nustačius tokio elgesio neatitiktį, konstatuojamas asmens kaltas elgesys, kuris kartu reiškia ir veiksmų neteisėtumą, ir kaltės elementą. Jeigu tokiu elgesiu sukeliama žalos kitam asmeniui, tai yra pagrindas reikalauti žalos atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-99-701/2017, 28, 29 punktai; 2021 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-3-969/2021, 60 punktas).

46. Taigi, veiksmų neteisėtumas bendriausia prasme aiškinamas kaip asmens elgesio neatitiktis teisei. Juo laikomas asmens ne tik konkretaus įstatymuose ar sutartyje nustatyto įpareigojimo nevykdymas (konkrečios teisės normos pažeidimas), bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad civilinės atsakomybės teisiniuose santykiuose kiekvieno asmens elgesys vertinamas atitikties nurodytiems standartams aspektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-507-611/2016, 29 punktas; 2022 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-34-781/2022, 62 punktas).

47. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad baudžiamojoje ir civilinėje teisėje asmens veiksmų neteisėtumas, kaltė vertinami pagal skirtingus kriterijus. Dėl to baudžiamosios teisės požiūriu asmens veiksmai gali būti teisėti, o civilinės teisės – neteisėti. Tai reiškia, kad baudžiamosios teisės požiūriu asmens veiksmai gali nesukelti baudžiamojoje teisėje nurodytų teisinių padarinių, tačiau gali sukelti civilinius teisinius padarinius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2016 m. rugsėjo 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-402-421/2016 14 punktą; 2016 m. lapkričio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-459-313/2016, 16 punktą). Pabrėžtina, kad kasacinio teismo pateikti išaiškinimai yra aktualūs ir administracinės atsakomybės, savo esme artimos baudžiamajai atsakomybei, kontekste.

48. Nagrinėjamu atveju nors teisėjų kolegija sutinka su atsakovo teiginiais, kad atsakovo kaltės klausimas dėl 2020 m. birželio 17 d. eismo įvykio nebuvo konstatuotas įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu nei baudžiamojo proceso metu, kuomet buvo sprendžiama dėl pagrindo trečiąjį asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn dėl įvykusio eismo įvykio (ne)buvimo, taip pat atsakovas nebuvo patrauktas ir administracinėn atsakomybėn, tačiau tuo pačiu pažymi, kad šios aplinkybės, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, neužkerta kelio teismui įvertinti atsakovo veiksmų (ne)teisėtumą civilinės atsakomybės aspektu, t. y. spręsti dėl atsakovo civilinės deliktinės atsakomybės sąlygų (ne)buvimo, kas nagrinėjamu atveju, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia atsakovas, pirmosios instancijos teismo ir buvo padaryta.

49. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas atsakovo civilinės deliktinės atsakomybės sąlygų buvimą, greta kitų byloje esančių įrodymų (pavyzdžiui, ekspertizės akto), rėmėsi ir ikiteisminiame tyrime Nr. 01-141311-20, kuriame buvo sprendžiamas trečiojo asmens baudžiamosios atsakomybės klausimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 1 dalyje, padarymo, priimtais procesiniais sprendimais ir juose nustatytomis aplinkybėmis, nesudaro pagrindo teigti, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir/ar padarė nepagrįstas išvadas, sprendęs dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (kaltės) buvimo šioje civilinėje byloje.

50. Nors teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog ikiteisminio tyrimo institucijų ir pareigūnų sprendimai bei nutarimai neturi prejudicinės galios civiliniame procese, tačiau jie yra vieni iš rašytinių įrodymų, dažniausiai išvestiniai iš pareigūnų surinktų tiesioginių įrodinėjimo šaltinių – dokumentų, aktų, raštų ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2012). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai nagrinėjant civilinę bylą turi būti įvertinami pagal CPK nustatytas įrodymų vertinimo taisykles kaip sudėtinė byloje esančių įrodymų dalis, leidžianti teismui konstatuoti aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, bei kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, buvimą arba nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-55/2012).

51. Taigi, nepaisant to, kad minėto ikiteisminio tyrimo metu ir nebuvo sprendžiamas atsakovo baudžiamosios atsakomybės kilimo klausimas, visgi jo metu buvo renkami ir tiriami duomenys bei pasisakyta dėl reikšmingų ginčo eismo įvykio kilimo aplinkybių, kas yra aktualu ir sprendžiant dėl civilinės atsakomybės (ne)taikymo atsakovo atžvilgiu šioje civilinėje byloje. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šalių ginčą dėl turtinės žalos atlyginimo ir darydamas atitinkamas išvadas, pagrįstai rėmėsi ir ikiteisminio tyrimo medžiagą sudarančiais duomenimis bei jo metu priimtais procesiniais sprendimais, kaip sudėtine įrodymų dalimi.

52. Teisėjų kolegija pastebi tai, kad nors atsakovas ir nesutinka su tuo, jog egzistuoja jo civilinės deliktinės atsakomybės sąlygos, tačiau visgi neneigia, kad jis važiavo dviračiu per nereguliuojamą pėsčiųjų perėją (o ne ja vedėsi dviratį), o tai civilinės atsakomybės kontekste būtent ir reiškia, kad jis atliko neteisėtus veiksmus – atsakovo elgesys neatitiko apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standarto (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.248 straipsnio 3 dalis), atsakovas, važiuodamas dviračiu per pėsčiųjų perėją, nesilaikė kelių eismo taisyklių reikalavimų (KET 64.9 punktas), ką patvirtina ir bylos medžiaga. Tokios išvados ikiteisminio tyrimo metu padarytos ir aukštesniojo prokuroro, ikiteisminio tyrimo teisėjo, aukštesniojo teismo, atmetus atsakovo skundus.

53. Pažymėtina tai, kad Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 3-iojo skyriaus 2020 m. gruodžio 17 d. nutarime, kuriuo buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas trečiojo asmens atžvilgiu nurodyta, kad automobilio vairuotojas KET reikalavimų nepažeidė, o dviračio vairuotojo (atsakovo) veiksmai KET reikalavimų neatitiko – jis kirto važiuojamąją kelio dalį dviračiu važiuodamas pėsčiųjų perėja, kai tai daryti draudžiama, nes pėsčiųjų perėja yra skirta pėsčiųjų (taip pat ir dviratį vedančių asmenų) eismui, bet nėra skirta transporto priemonių (taip pat ir dviračių) eismui, o, be to, kirsdamas važiuojamąjį dalį nesitikino, kad važiuoti bus saugu ir nebus trukdoma kitiems eismo dalyviams. Vilniaus miesto ikiteisminio tyrimo teisėjo 2021 m. vasario 24 d. nutartyje nurodyta, kad automobilio vairuotojas neturėjo techninės galimybės išvengti eismo įvykio, kadangi neprivalėjo praleisti pėsčiųjų perėja važiuojančios kitos transporto priemonės ir tokio veiksmo net negalėjo tikėtis, o eismo įvykis galėjo kilti dėl dviračio vairuotojo neatsargių ir KET reikalavimus pažeidžiančių veiksmų. Iš esmės tapačios išvados padarytos ir Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 25 d. nutartyje, kuria atmestas atsakovo skundas ir palikta galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2021 m. vasario 24 d. nutartis.

54. Paminėtina ir tai, kad Lietuvos teismo ekspertizės centro 2020 m. spalio 6 d. ekspertizės akte Nr. 11-1920(20) taip pat padaryta išvada, kad kelio važiuojamąją dalį kirto dviratininkas, važiuodamas pėsčiųjų perėja dviračiu, taip keldamas grėsmę saugumui.

55. Nepaisant nurodytų aplinkybių, atsakovas visgi vertina, kad dėl eismo įvykio kilimo, taigi ir žalos atsiradimo yra atsakingas automobilį vairavęs trečiasis asmuo – didesnio pavojaus šaltinio valdytojas (CK 6.270 straipsnis), kuris, atsakovo teigimu, nesilaikė KET 9, 30, 102, 115 ir 158 punktuose numatytų reikalavimų, nebuvo pakankamai apdairus ir rūpestingas ir būtent jo veiksmai buvo eismo įvykio kilimo būtinoji priežastis. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti šiems atsakovo apeliacinio skundo argumentams.

56. CK 6.270 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas griežtosios deliktinės civilinės atsakomybės taikymo už didesnio pavojaus šaltinio (be kita ko, transporto priemonės) padarytą žalą atvejis, nustatyta, kad asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams, privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus tais atvejais, kai žala padaroma didesnio pavojaus šaltiniu, atsakomybė atsiranda už žalos padarymo faktą, nesiejant jo su teisinių pareigų nevykdymu ir didesnio pavojaus šaltinio valdytojo kalte. Nustačius žalos padarymo faktą didesnį pavojų aplinkiniams keliančiu veiksniu, aplinkybės, susijusios su eismo saugos reikalavimų pažeidimais, neturi įtakos, sprendžiant dėl civilinės atsakomybės sąlygų buvimo. Šios aplinkybės gali turėti reikšmės tuo atveju, kai, nustačius nukentėjusio asmens tyčią ar didelį neatsargumą, sprendžiama dėl didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atleidimo nuo civilinės atsakomybės ar žalos sumažinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-257-248/2020, 24 punktas).

57. CK nuostatose, reglamentuojančiose civilinę atsakomybę, nėra pateiktos tyčios ir neatsargumo sampratos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad asmuo padaro žalą tyčia, kai siekia padaryti to tipo žalą arba atitinkamai elgiasi žinodamas, kad konkreti žala atsiras arba labai tikėtina, kad atsiras (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-32-421/2017, 44 punktas). Remiantis Bendrųjų principų sistemos projekte (angl. Draft Common Frame of Reference, sutrumpintai – DCFR, VI.-3:101, p. 399) pateiktais išaiškinimais, didelis neatsargumas kaip kaltės forma pasireiškia neprotingu arba išskirtiniu rūpestingumo nebuvimu, kai asmuo nėra tiek rūpestingas, kiek akivaizdžiai būtina esamomis aplinkybėmis (DCFR, VI.-3:101, p. 399). Paprastas neatsargumas yra tada, kai veiksmai neatitinka tam tikro rūpestingumo standarto, reglamentuoto įstatyme, kurio tikslas apsaugoti kitus asmenis nuo tos konkrečios žalos, arba neatitinka rūpestingo žmogaus elgesio standarto, kuris protingai tikėtinas įvertinus aplinkybes (DCFR 3:102 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257-248/2020, 28 punktas; 2021 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-421/2021, 34 punktas).

58. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad kaip didelis nukentėjusio asmens neatsargumas, šalinantis didesnio pavojaus šaltinio valdytojo civilinę atsakomybę, gali būti įvertintas rizikingas, pakankamai aiškius ir kiekvienam asmeniui suvokiamus atsargumo reikalavimus ignoruojantis nukentėjusiojo elgesys, paprasčiausių, kiekvienam asmeniui suvokiamų atsargumo taisyklių ignoravimas. Dėl neatsargumo kvalifikavimo kaip didelio sprendžiama pagal konkrečioje byloje nustatytas faktines aplinkybes. Konkretaus nurodymo, kaip asmuo turi elgtis konkrečioje situacijoje, kad jo elgesys būtų saugus jam ir aplinkiniams, nevykdymas yra pagrindas daryti išvadą, kad asmuo ignoravo reikalavimus dėl saugaus ir atsargaus elgesio, todėl buvo labai neatsargus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2012). Taigi didelis neatsargumas suprantamas kaip paprasčiausių atidumo ir rūpestingumo taisyklių nepaisymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-151-421/2020, 67 punktas).

59. Nagrinėjamu atveju vertinant eismo įvykio aplinkybes ir jo dalyvių elgesį, atkreiptinas dėmesys į tai, kad teisės aktai nustato pareigą kelio važiuojamojoje dalyje, pėsčiųjų perėjoje imtis visų atsargumo priemonių kiekvienam eismo dalyviui – ne tik vairuojantiems motorines transporto priemones, tačiau taip pat ir dviratininkams bei pėstiesiems. Sutiktina, kad kiekvienas transporto priemonę vairuojantis asmuo turi būti maksimaliai atsargus, laikytis teisės aktuose nustatytų ir (arba) iš protingumo principo kylančių reikalavimų, pasirinkti saugų greitį atsižvelgdamas į eilę aplinkybių (eismo intensyvumą, krovinio ir transporto priemonės ypatumus, jų būklę, kelio ir meteorologines sąlygas, matomumą, kt.), kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę, elgtis taip, kad būtų išvengta bet kokio kontakto su kitu eismo dalyviu (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-144/2014). Kita vertus, vairuotojas turi pagrįstą teisę tikėtis, kad kiti eismo dalyviai taip pat nepažeis eismo saugumo reikalavimų ir nekels pavojaus sau ir kitiems eismo dalyviams.

60. Teismų praktikoje ne kartą atkreiptas dėmesys į tai, kad net ir maksimaliai atsargus vairuotojas turi pagrįstą teisę tikėtis, jog kiti eismo dalyviai taip pat nepažeis eismo saugumo reikalavimų ir nekels pavojaus sau ir kitiems. Todėl, vertinant transporto priemonę vairuojančio asmens veiksmus, negalima reikalauti, kad vairuotojas visada numatytų bet kokią netikėtai atsiradusią kliūtį (pavyzdžiui, kad į kelią netikėtai įvažiuos dviratininkas, ant važiuojamosios kelio dalies tamsiu paros metu gali gulėti žmogus, eiti pėsčiasis nesegėdamas šviesą atspindinčio atšvaito ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-160/2014; 2K-434-788/2015; 2K-368-511/2015).

61. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad nagrinėjamu atveju eismo įvykio kilimą sąlygojusi priežastis, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, būtent ir buvo atsakovo anksčiau šioje nutartyje nurodyti neteisėti veiksmai, kuomet jis, pažeisdamas KET taisyklių reikalavimus, bendrą pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, sukeldamas grėsmę kitiems eismo dalyviams, nereguliuojamą pėsčiųjų perėją kirto ne vesdamas dviratį, o juo važiuodamas, dėl ko ir buvo susidurta su trečiojo asmens vairuojamu automobiliu. Šiuo atveju nenustatyta, kad trečiasis asmuo būtų atlikęs kokius nors veiksmus, kurie civilinės atsakomybės kontekste galėtų būti įvertinti kaip neteisėti (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina ir tai, kad trečiojo asmens veiksmų neteisėtumas nebuvo konstatuotas ir jo atžvilgiu vykdytame ikiteisminiame tyrime (kuris buvo nutrauktas), taip pat trečiasis asmuo nebuvo patrauktas ir administracinėn atsakomybėn (CPK 178 straipsnis, 185 straipsniai).

62. Priešingai, byloje esantys duomenys patvirtina, kad trečiasis asmuo elgėsi rūpestingai ir atidžiai, tiek, kiek esamoje situacijoje buvo galima protingai iš jo reikalauti, nepažeidė KET reikalavimų. Šias aplinkybes, be kita ko, patvirtina ir tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 25 d. nutartyje, kuria atmestas atsakovo skundas ir palikta galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2021 m. vasario 24 d. nutartis, nurodyta, kad automobilio vairuotojas, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, sulėtino važiavimo greitį ir neprivalėjo sustoti prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų dviratininką (atsakovą), nes (netgi nežiūrint to, kad jis negali būti laikomas pėsčiuoju, nes dviratį ne vedėsi, o kirto važiuojamąją dalį važiuodamas pėsčiųjų perėja, tai pagal KET 64.9 punktą dviračių vairuotojams yra draudžiama) jis perėjoje nebuvo įvažiavęs ar įvažiuojantis į kelio dalies kurioje važiavo trečiasis asmuo bet kurią eismo juostą, taip pat nebuvo sustojęs ir laukęs galimybės vesti dviratį prieš pat eismo juostą (važiuojamosios dalies kraštą) skiriamojoje juostoje. Be to, trečiasis asmuo ėmėsi būtinų atsargumo priemonių ir lėtai pravažiuodamas pro automobilį, kuris trukdė matomumui, įsitikino, kad pėsčiųjų perėjoje nėra pėsčiųjų, taip pat dviratininko (atsakovo), kuriuo jis turėtų praleisti (nutarties 15 punktas).

63. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek remiantis aukštesniojo teismo nutartimi, tiek iš 2020 m. spalio 6 d. ekspertizės akte užfiksuotų duomenų (fotonuotraukų), kuriuose matyti automobilio padėtis po eismo įvykio (automobilis buvo praktiškai pravažiavęs pėsčiųjų perėją, jo priekinė dalis buvo išlindusi už kelio ženklinimo „Zebras“), jo apgadinimų vieta (variklio dangtis, bamperio šonas), galima daryti tikėtinai pagrįstą išvadą, kad trečiajam asmeniui automobiliu artėjant prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, atsakovo dar nebuvo nei vairuotojo kelios dalies eismo juostoje, nei skiriamojoje juostoje, todėl trečiasis asmuo neturėjo pareigos numatyti, kad į pėsčiųjų perėją staiga įvažiuos dviratininkas (kai KET tą draudžia) ir juolab realios galimybės laiku sureaguoti ir išvengti su juo susidūrimo (CPK 185 straipsnis). Tokio įsitikinimo nekeičia ir ekspertizės akte padaryta išvada, kad praleisdamas iš dešinės važiuojantį dviratininką, vairuotojas būtų turėjęs techninę galimybę išvengti eismo įvykio, kadangi, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, eksperto išvada pateikta įvertinus eismo įvykį techniniu, tačiau ne teisiniu aspektu.

64. Be to, anksčiau nurodytos aplinkybės taip pat leidžia spręsti apie tai, kad, priešingai nei teigia atsakovas, jis visgi, tikėtina, dviračiu važiavo pakankamai dideliu greičiu, kadangi tuo atveju, jeigu, kaip pats atsakovas nurodo, jis būtų siekęs tik 5 km/h greitį (artimą pėsčiojo judėjimo greičiui), pagrįstai darytina išvada, kad atsakovas būtų turėjęs galimybę išvengti susidūrimo su automobiliu, kuris jau buvo įvažiavęs į perėją (ir beveik ją pravažiavęs) eismo įvykio kilimo metu. Tai, kad atsakovas važiavo smailiu kampu į dešinę, kaip tik papildomai ir pagrindžia, kad toks manevras, tikėtina, ir buvo padarytas, siekiant išvengti susidūrimo, atsakovui staiga priešais jį pastebėjus automobilį ir bandant jį apvažiuoti, tačiau to nepavykus laiku padaryti dėl atsakovo buvusio didelio važiavimo greičio (CPK 178, 185 straipsniai).

65. Įvertinus tai, kas išdėstyta, šiame konstekste trečiojo asmens po įvykusio eismo įvykio pasakyti žodžiai „atsiprašau, nemačiau“, laikytini savaime suprantama ir adekvačia bet kurio asmens reakcija į staiga kilusį eismo įvykį, kurio dalyvis jis yra, nepriklausomai nuo asmens kaltės dėl eismo įvykio buvimo (pripažinimo) ar ne. Visgi šiuo atveju tai nepagrindžia trečiojo asmens neteisėtų veiksmų (kaltės) dėl eismo įvykio, juolab, kuomet visas anksčiau jau minėtas eismo įvykio mechanizmas patvirtina, kad būtent atsakovas laikytinas atsakingu dėl eismo įvykio kilimo ir jo metu automobiliui padarytų apgadinimų. Pastebėtina tai, kad Vilniaus apygardos teismas 2021 m. kovo 25 d. nutartyje taip pat pastebėjo, kad automobilio priekinio bamperio apgadinimas šone (ties ratu) rodo, kad tai ne automobilis atsitrenkė į dviratį, o dviratis atsitrenkė į automobilį (14 nutarties punktas).

66. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su atsakovo apeliacinio skundo argumentais, kad trečiasis asmuo pažeidė bendrąsias eismo dalyviams keliamas pareigas, susijusias su būtinų atsargumo priemonių laikymųsi, pavojaus kitiems eismo dalyviams nekėlimu ir pan. (KET 9 punktas), ar KET 30 punktą, numatantį, kad artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą, o keliuose su viena eismo juosta kiekviena kryptimi – į bet kurią eismo juostą perėjoje įžengusį, žengiantį arba prieš pat eismo juostą (važiuojamosios dalies kraštą) stovintį ir laukiantį galimybės įžengti pėsčiąjį; transporto priemonių vairuotojai privalo imtis papildomų atsargumo priemonių <...> kai pėsčiųjų perėja iš vairuotojo vietos nėra gerai apžvelgiama, ir įsitikinti, kad pėsčiųjų perėjoje nėra pėsčiųjų, kuriuos turėtų praleisti.

67. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ginčo eismo įvykis įvyko būtent pėsčiųjų perėjoje, todėl atsakovo nurodomi kiti KET 102, 115 ir 158 punktai, kuriuos, atsakovo teigimu, pažeidė trečiasis asmuo, ir kuriuose iš esmės kalbama apie važiavimo pradžią, manevravimą, važiavimą per sankryžas, nagrinėjamu atveju, kuomet taikytinos specialios taisyklės (į)važiuojant į/per pėsčiųjų perėją ir/ar ją kertant, nėra aktualūs ir nekeičia teisinės situacijos vertinimo šio ginčo atveju, t. y. nepagrindžia trečiojo asmens neteisėtų veiksmų. Šios aplinkybės, be kita ko, atsakovui buvo išaiškintos ir Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 25 d. nutartyje, kuria atmestas atsakovo skundas ir palikta galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2021 m. vasario 24 d. nutartis (16 punktas). Tas pats pasakytina ir apie kitus atsakovo apeliaciniame skunde minimus KET 59, 60, 101, 103 punktus, kurie dėl tų pačių nurodytų priežasčių nagrinėjamo ginčo atveju taip pat netaikytini, taigi ir nepatvirtina trečiojo asmens neteisėtų veiksmų buvimo fakto (CK 6.246 straipsnio 1 dalis).

68. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą. Išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-403/2023, 32 punktas).

69. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nustatytos visos sąlygos atsakovo civilinei deliktinei atsakomybei kilti. Atsakovo veikimas, pažeidžiant KET reikalavimus, nesielgiant pakankamai apdairiai ir rūpestingai, laikytinas neteisėtu, kuris būtent ir lėmė žalos atsiradimą, taigi atsakovas laikytinas kaltu dėl kilusio eismo įvykio ir jo metu atsiradusių padarinių (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.248 straipsnio 3 dalis, 6.249 straipsnio 1 dalis). Tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir kilusių padarinių (žalos) taip pat egzistuoja ir priežastinis ryšys, kadangi jeigu atsakovas vairuodamas dviratį būtų buvęs atsargus, norėdamas kirsti važiuojamąją kelio dalį pėsčiųjų perėja ir nepažeisdamas KET reikalavimų būtų nulipęs nuo dviračio ir jį vedęsis, būtų galėjęs laiku pamatyti automobilį ir sustoti, dėl to nebūtų susidūręs su automobiliu bei nebūtų jo apgadinęs (CK 6.247 straipsnis).

70. Nurodytas atsakovo elgesys (veiksmai) leidžia konstatuoti buvus atsakovo didelį neatsargumą, lėmusį eismo įvykio kilimą, kurio metu trečiojo asmens vairuojamam automobiliui buvo padaryta žala ir kurią, išmokėjusi draudimo išmoką, ieškovė pagrįstai prašo atlyginti šioje byloje iš atsakovo. Kadangi šiuo atveju trečiojo asmens (automobilio vairuotojo) veiksmai neturėjo įtakos eismo įvykio kilimui ir žalos atsiradimui, t. y. nenustačius mišrios šalių kaltės, atsakovo didelis neatsargumas pripažintinas trečiojo asmens, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojo, atsakomybę pagal CK 6.270 straipsnio 1 dalį šalinančia aplinkybe.

71. Nagrinėjamu atveju atsakovas apeliaciniame skunde neginčija žalos dydžio, nedėsto su tuo susijusių argumentų, kaip ir argumentų dėl išvestinių reikalavimų (kompensacinių, metinių procesinių palūkanų priteisimo), todėl teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, dėl to plačiau šioje nutartyje nepasisako.

Dėl bylos baigties

72. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė bylos faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikė ir aiškino proceso ir materialinės teisės normas, nenukrypo nuo formuojamos kasacinio teismo praktikos. Nenustačius pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

73. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 42 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

74. Trečiasis asmuo pateikė prašymą priteisti iš atsakovo 1 210 Eur išlaidas už advokato teisinę pagalbą, rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, taip pat jų patyrimą pagrindžiančius įrodymus.

75. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis).

76. CPK 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

77. Spręsdama dėl atlygintinų išlaidų dydžio, teisėjų kolegija vadovaujasi CPK 98 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti Rekomendacijų redakcija) 2 punkte įtvirtintais kriterijais, atsižvelgia į Rekomendacijose nurodytus rekomendacinius maksimalius užmokesčio dydžius (Rekomendacijų 8.11 punktas), galimas darbo ir laiko sąnaudas, parengto procesinio dokumento pobūdį, turinį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad trečiojo asmens patirtos 1 210 Eur bylinėjimosi išlaidos apeliacinėje instancijoje už advokato teisinę pagalbą atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo, realumo bei būtinumo kriterijus ir laikomos pagrįstomis, todėl jos, atmetus atsakovo apeliacinį skundą, iš atsakovo priteistinos trečiajam asmeniui (CPK 98 straipsnis).

78. Nors ieškovė pateikė prašymą priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė jų patyrimą apeliacinės instancijos teisme pagrindžiančių įrodymų, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas šioje nutartyje nesprendžiamas.

79. Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, jo bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, jam neatlyginamos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija

nutaria:

atsakovo V. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo V. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini), trečiajam asmeniui K. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 1 210 Eur (vieno tūkstančio dviejų šimtų dešimties eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Giedrė ČėsnienėDonata KravčenkienėKristina Lysionok