Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo T. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 8 d. nutarties, civilinėje byloje pagal ieškovo T. M. ieškinį atsakovei Z. C. S. dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, laikino motinos valdžios ribojimo, bendravimo tvarkos nustatymo, išlaikymo, išlaikymo įsiskolinimo priteisimo ir susijusių klausimų, išvadą byloje teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos,

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

3. Prašymą grindžia tuo, jog atsakovė neturi teisės į išlaikymą, o ieškovas neturi pareigos mokėti jai išlaikymą pagal galiojančius teismo sprendimus. Ieškovas pažymėjo, kad 2023 m. vasario 4 d. gavo informaciją iš N26 bank Vokietijoje, kad atsakovė šiuo metu vykdo priverstinį išieškojimą iš jo sąskaitos N26 banke, kuri yra areštuota pagal Olandijos teismo 2014 m. sausio 29 d. sprendimą byloje Nr. C/08/132370/FA RK 12-1276 (L. R.) ir vykdomąjį dokumentą 551 201,20 Eur sumai. Ieškovo teigimu, šiuo metu egzistuoja Olandijos ir Lietuvos teismų sprendimai dėl to pačio sutuoktinio išlaikymo, kurie yra tarpusavyje iš esmės nesuderinami ir Olandijos sprendimo vykdymas pažeidžia ieškovo teises, kurias jis turi pagal Lietuvos teismų sprendimus dėl santuokos nutraukimo ir nutraukimo pasekmių, vaiko globos teisių ir išlaikymo prievolių. Nurodė, jog jis vienas išlaiko bylos šalių sūnų, kuriam atsakovė nemoka išlaikymo ir visiškai neprisideda prie vaiko auginimo daugiau nei 1,6 metų. Ieškovui būtina dirbti, kad galėtų išlaikyti sūnų ir pilnai patenkinti jo poreikius. Nurodo, jog ieškovas tvarko dokumentus darbui Vokietijoje, tačiau negali pradėti darbo kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje dėl nesureguliuotos teisinės situacijos dėl nesuderinamų vienas kitą paneigiančių Lietuvos ir Olandijos teismų sprendimų dėl sutuoktinio išlaikymo. Pažymi, kad šio manymu, siekiant apginti pagrindines asmens ir vaiko teises, teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių gali iš dalies ar pilnai sutapti su ieškinio reikalavimu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų.

15. Absoliučių apskųstos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Dėl naujų įrodymų

16. Apeliantas kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus – Klaipėdos Sodros skyriaus 2023 m. vasario 8 d. raštą 182E_DV_S; Lietuvos Apeliacinio teismo 2014 m. vasario 6 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių bei Europos Komisijos 2023 m. vasario 10 d. laiškas, patvirtinantis darbą projekte, kurį koordinuoja Kelno universitetas.

17. Pateiktais įrodymais apeliantas siekia įrodyti, kad ieškovas nepagrįstai patiria žalą dėl vykdomo išieškojimo bei sąskaitos arešto, todėl laikinosios apsaugos priemonės turėtų būti pritaikytos, kaip taip buvo padaryta 2014 m. vasario 6 d. Lietuvos Apeliacinio teismo nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių.

18. CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas neabsoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. CPK 323 straipsnyje, reglamentuojančiame apribojimus keisti apeliacinio skundo dalyką ar pagrindą, įtvirtinta, kad, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą draudžiama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2012).

19. Teismų praktikoje taip pat pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2008).

20. Šiuo atveju apelianto kartu su skundu pateiktas įrodymas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 6 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo), datuotas ankstesne data, todėl manytina, jog šis įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui. Kiti kartu su atskiruoju pateikti įrodymai (Klaipėdos Sodros skyriaus 2023 m. vasario 8 d. raštas182E_DV_S ir bei Europos Komisijos 2023 m. vasario 10 d. laiškas, patvirtinantis darbą projekte, kurį koordinuoja Kelno universitetas) nors ir datuoti po skundžiamos nutarties priėmimo data, tačiau apeliantas nenurodo šių pateikiamų įrodymų būtinybės, t. y. nepaaiškina kodėl būtinybė šiuos įrodymus pateikti kilo būtent teikiant atskirąjį skundą. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantas teikdamas naujus įrodymus kartus su atskiruoju skundu nenurodė šių pateikimą paskatinančių aplinkybių, laikytina, kad apeliantas neįrodė naujų įrodymų pateikimo būtinybės vėliau, todėl teismas neturi pagrindo išvadai dėl nustatytų išimčių taikymo, todėl pateiktų įrodymų nepriima ir dėl jų nepasisako (CPK 314 straipsnis).

Dėl faktinių bylos aplinkybių

13. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantas T. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei Z. C. S., kuriuo prašė: 1) pakeisti vaiko M. M. S., gimusio (duomenys neskelbtini), gyvenamą vietą, nustatant ją su tėvu jo gyvenamojoje vietoje; 2) nuspręsti, kad tėvų valdžią laikinai įgyvendina tik ieškovas ir laikinai apriboti atsakovės motinos valdžios teises; 3) nustatyti vaiko bendravimo tvarką su atsakove; 4) sprendime nurodyti, kad šis sprendimas pakeičia Nyderlandų Karalystės Overijssel teismo 2014 m. sausio 29 d. sprendimą dėl išlaikymo prievolių byloje Nr. C/08/132370/FA RK 12-1276 (L. R.) ir Vilniaus m. apylinkės teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-5298-131/2013, o šiais Lietuvos ir Olandijos teismų sprendimais priteisto išlaikymo išieškojimas iš ieškovo nutraukiamas.

14. Kartu su ieškiniu teismui pateiktas ir prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ar panaikinimo, kuriuo prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir Reglamento 4/2009 17 straipsnio pagrindu sustabdyti Nyderlandų Karalystės Overijssel teismo 2014 m. sausio 29 d. sprendimo byloje Nr. C/08/132370/FA RK 121276 (L. R.) dalies dėl sutuoktinio išlaikymo galiojimą visoje Europos Sąjungoje iki galutinio sprendimo priėmimo byloje. Prašymas grindžiamas tuo, jog atsakovė neturi teisės į išlaikymą, o apeliantas neturi pareigos mokėti jai išlaikymą pagal galiojančius teismo sprendimus. Apeliantas 2023 m. vasario 4 d. gavo informaciją iš N26 bank Vokietijoje, kad atsakovė šiuo metu vykdo priverstinį išieškojimą iš jo sąskaitos N26 banke, kuri yra areštuota pagal Olandijos teismo 2014 m. sausio 29 d. sprendimą byloje Nr. C/08/132370/FA RK 12-1276 (L. R.) ir vykdomąjį dokumentą 551 201,20 Eur sumai.

15. Apeliantas mano, kad Olandijos ir Lietuvos teismų sprendimai dėl to pačio sutuoktinio išlaikymo yra tarpusavyje iš esmės nesuderinami ir Olandijos sprendimo vykdymas pažeidžia ieškovo teises, kurias jis turi pagal Lietuvos teismų sprendimus dėl santuokos nutraukimo ir nutraukimo pasekmių, vaiko globos teisių ir išlaikymo prievolių. Apeliantas vienas išlaiko šalių sūnų, kuriam atsakovė nemoka išlaikymo ir visiškai neprisideda prie vaiko auginimo daugiau nei 1,6 metų. Ieškovui būtina dirbti, kad galėtų išlaikyti sūnų ir pilnai patenkinti jo poreikius. Nurodo, jog ieškovas tvarko dokumentus darbui Vokietijoje, tačiau negali pradėti darbo kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje dėl nesureguliuotos teisinės situacijos dėl nesuderinamų vienas kitą paneigiančių Lietuvos ir Olandijos teismų sprendimų dėl sutuoktinio išlaikymo. Ieškovo teisė į teisinį tikrumą, į teises, kurias jis turi pagal Lietuvos teismo sprendimus, jo teises į darbą, laisvą judėjimą Europos Sąjungoje pažeidžiamos kiekvieną dieną. Ieškovo manymu, siekiant apginti pagrindines asmens ir vaiko teises, teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių gali iš dalies ar pilnai sutapti su ieškinio reikalavimu.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo

16. Apeliantas, teigia, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nagrinėjamu atveju yra būtinas dėl to, kad sprendimas gali tapti neįmanomas, kadangi išieškojus lėšas, kurių atsakovė neturi teisės gauti pagal Lietuvos teismų sprendimus, restitucija bus neįmanoma, nes sprendimas turės būti vykdomas, pripažintas ir paskelbtas vykdytinu Olandijoje, o tai bus neįmanoma, nes Lietuvos teismai yra priėmę radikaliai priešingus sprendimus dėl šalių teisės į išlaikymą ir Olandija nepripažins ir būsimo Lietuvos teismo sprendimo, todėl atitinkamo priimto sprendimo įvykdymas taps neįmanomu. Taip pat akcentuoja, kad dėl vykdomo Nyderlandų sprendimo ieškovas patiria turtinę žalą, o atsakovė neteisėtai ir nepagrįstai praturtėja.

17. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Tam, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos teisėtai, įstatymas numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai (prima facie) pagrįstas; antra, turi egzistuoti reali grėsmė, kad nesiėmus tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti/pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas kiekvienoje byloje yra sprendžiamas atsižvelgiant į tos bylos faktines aplinkybes, t. y. nustatant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų buvimą būtent toje konkrečioje byloje.

18. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje antrosios laikinųjų apsaugos priemonių sąlygos kontekste aiškinama, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-914-516/2018). Pareiga įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą tenka prašymą dėl jų taikymo pateikusiam proceso dalyviui, kuris turi įrodyti siekiamos suteikti apsaugos poreikį. Proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įrodyti aplinkybių, patvirtinančių grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, egzistavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 12 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. e2-896-180/2018).

19. Iš bylos duomenų matyti, kad grįsdamas reikalavimą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, apeliantas nurodė, jog 2023 m. vasario 4 d. ieškovą pasiekė informacija iš N26 bank Vokietijoje, kad jo atžvilgiu yra vykdomas priverstinis išieškojimas 551 201,20 Eur sumai. Tačiau, kaip ir teisingai pirmosios instancijos teismas pažymėjo, ši aplinkybė, nesudaro pagrindo taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Tai, jog iš apelianto vykdomas priverstinis išieškojimas, nėra neužkertamas kelias būsimo sprendimo įvykdymui, kadangi priėmus atitinkamą sprendimą, apeliantas galėtų susigrąžinti išieškotas lėšas, nors ir tektų priimtą atitinkamą sprendimą vykdyti užsienyje, tačiau šio sprendimo įvykdymas nepasunkėtų/nepasidarytų neįmanomas, kadangi CK 6.222 straipsnis įtvirtina restitucijos institutą, kurio pagalba apeliantas galėtų atkurti savo teisinę padėtį, buvusią iki vykdymo veiksmų pradžios. Nors atskiruoju skundu apeliantas argumentuoja, kad išieškojus lėšas, kurių atsakovė neturi teisės gauti pagal Lietuvos teismų sprendimus, restitucija bus neįmanoma, nes sprendimas turės būti vykdomas, pripažintas ir paskelbtas vykdytinu Olandijoje, o tai bus neįmanoma, nes įvairių valstybių: Olandijos, Kanados ir Lietuvos teismai yra priėmę radikaliai priešingus sprendimus dėl šalių teisės į išlaikymą, šis argumentas apeliacinės instancijos teismo vertinamas kaip deklaratyvus, kadangi šis yra neįrodytas jokiais pateiktais rašytiniais įrodymais.

20. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas vertindamas apelianto teiginius dėl teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo ar tapimo negalimu, pažymėjo, kad aplinkybė, jog ieškovo vykdomu atžvilgiu vykdomas priverstinis išieškojimas 551 201,20 Eur sumai, nesudaro pagrindo taikyti jo prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Pažymėjo, kad pateiktas rašto vertimas dėl N26 banke esančios sąskaitos areštavimo, nepagrindžia, jog priimto atitinkamo sprendimo vykdymas pasunkėtų. Dėl apelianto nurodytos aplinkybės, jog taikomos laikinosios apsaugos priemonės gali sutapti ir su ieškinio dalyku, pirmosios instancijos teismo vertinimu, taip pat neįrodo, jog nagrinėjamu atveju šios laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra būtinas, kadangi šioje byloje jau yra pasikeitusi faktinė padėtis. Taip pat pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad apeliantas pateikdamas įrodymus apie pradėtą išieškojimą iš apelianto atsakovės naudai, nepateikė duomenų apie tai, kad vėliau šioje civilinėje byloje tenkinus apelianto ieškinį, apeliantui būtų panaikinta ar iš esmės apsunkinta galimybė atgauti tokiu pagrindu iš jo išieškotas sumas. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, įvertinęs pateiktus duomenis, nemato pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovo nurodyta aplinkybė, jog taikomos laikinosios apsaugos priemonės gali sutapti ir su ieškinio dalyku, šiuo atveju taip pat neįrodo, jog nagrinėjamu atveju šios laikinosios apsaugos priemonės taikymas yra būtinas. Ieškovo pavyzdys, kuomet šioje byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės, susiję su nepilnamečio vaiko gyvenamąja vieta ir išlaikymu, negali būti sutapatintos su šiuo metu reiškiamu prašymu, kadangi, vėlgi kaip teisingai pirmosios instancijos teismas nustatė bei pažymėjo, – faktinė padėtis, susijusi su šalių nepilnamečiu vaiku, yra pasikeitusi – vaikas faktiškai gyvena su tėvu, todėl atitinkamai buvo taikytos ir laikinosios apsaugos priemonės, t. y. laikinai sureguliuota faktinė padėtis bei nustatyta laikina vaiko gyvenamoji vieta su tėvu, taip pat, atsižvelgiant į tai – priteistas laikinas išlaikymas. Be to, atsižvelgiant į tai, kad vaikas nebegyvena Nyderlanduose su motina, sustabdytas tėvo teiktinas išlaikymas.

21. Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismo spręstina, jog apelianto reikalavimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių nebuvo tikėtinai (prima facie) pagrįstas ir, nagrinėtinu atveju, neįrodyta, jog egzistuoja reali grėsmė, kad nesiėmus apelianto prašomų laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti/pasidaryti nebeįmanomas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutarė apelianto prašymą dėl Nyderlandų Karalystės Overijssel teismo 2014 m. sausio 29 d. sprendimo byloje Nr. C/08/132370/FA RK 121276 (L. R.) galiojimo ir bet kokių vykdymo veiksmų visose Europos Sąjungos valstybėse dalyje dėl išlaikymo sutuoktinei, remiantis Reglamento 17 straipsnio dalyje dėl sutuoktinio išlaikymo sustabdymo, netenkinti.

Dėl bylos procesinės baigties

21. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, todėl nėra pagrindo tenkinti apelianto atskirojo skundo ir panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 8 d. nutarties (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 338 straipsnis).

22. Kiti atskirajame skunde ir atsiliepime į atskirąjį skundą išdėstyti argumentai esminės reikšmės, vertinant skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, neturi, todėl apeliacinės instancijos teismas jų neanalizuoja ir nevertina (CPK 2, 3, 7, 178, 185 straipsniai). Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą, kai yra atskleista bylos esmė, neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

23. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Kadangi prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nepateikta – klausimas nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsniu 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,

nutaria:

apelianto T. M. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.