- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-06-28
- Bylos Nr.
- e2S-1510-866/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-04967-2022-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Asta Pikelienė
- Ieškovas
- T. M.
- Atsakovas
- Z. C. S.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Pikelienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo T. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 5 d. nutarties, civilinėje byloje pagal ieškovo T. M. ieškinį atsakovei Z. C. S. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, laikino motinos valdžios apribojimo, bendravimo tvarkos nustatymo, išlaikymo bei išlaikymo įsiskolinimo priteisimo ir susijusių klausimų.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas T. M. kreipėsi į teismą, patikslintu ieškiniu prašydamas:
1.1. Pakeisti vaiko M. M. S., gimusio (duomenys neskelbtini), gyvenamą vietą, nustatant ją su tėvu jo gyvenamojoje vietoje;
Šalies argumentai
1.2. Nuspręsti, kad tėvų valdžią laikinai įgyvendina tik ieškovas ir laikinai apriboti atsakovės Z. C. S. (toliau – ir atsakovė) motinos valdžios teises;
1.3. Nustatyti vaiko bendravimo tvarką su atsakove;
1.4. Priteisti iš atsakovės išlaikymą po 790 Eur/mėn. bei įsiskolinimą vaikui nuo 2021 m. liepos 26 d. iki ieškinio pateikimo už 9 mėnesius – 7 885 Eur;
1.5. Sprendime nurodyti, kad šis sprendimas pakeičia Nyderlandų Karalystės Overijssel teismo 2014 m. sausio 29 d. sprendimą dėl išlaikymo prievolių byloje Nr. C/08/132370/FA RK 12-1276 (L. R.) ir Vilniaus m. apylinkės teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-5298-131/2013, o šiais Lietuvos ir Olandijos teismų sprendimais priteisto išlaikymo išieškojimas iš Ieškovo nutraukimas;
1.6. Pakeisti (panaikinti) Nyderlandų Karalystės Overijssel teismo 2014 m. sausio 29 d. sprendimą byloje Nr. C/08/132370/FA RK 12-1276 (L. R.) ir priimti naują sprendimą Z. S. ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir pripažinti, kad T. M. neturi išlaikymo prievolių, kylančių iš Overijssel teismo 2014 m. sausio 29 d. sprendimo byloje Nr. C/08/132370/FA RK 12-1276 (L. R.) nuo jų priėmimo 2014 m. sausio 29 d.;
1.7. Priteisti iš Z. C. S. ieškovo išlaikymą – 4 323,16 Eur/mėn. T. M. asmeniniams poreikiams užtikrinti nuo 2011 m. balandžio 9 d.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. gegužės 5 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovo T. M. patikslintą ieškinį dalyje dėl reikalavimo panaikinti Nyderlandų Karalystės teismo 2014 m. sausio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės Z. C. S. ieškinį atmesti kaip nepagrįstą; dėl reikalavimo priteisti iš atsakovės Z. C. S. išlaikymą T. M. po 4 323,16 Eur kas mėnesį mokamomis sumomis T. M. pragyvenimo poreikiams užtikrinti nuo 2011 m. balandžio 9 d.; bei dėl reikalavimo dėl išlaikymo priteisimo iš atsakovės Z. C. S. sūnui M. M. S. nuo jo pilnametystės iki kol užbaigs mokslą arba iki 24 m. amžiaus, jei jis mokysis aukštojoje mokykloje. Atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, susijusias su Nyderlandų Karalystės teismo 2014 m. sausio 29 d. sprendimo galiojimo sustabdymu.
3. Likusioje reiškiamų reikalavimų dalyje, teismas nustatė ieškovui 14 dienų terminą, nuo nutarties kopijos įteikimo dienos, nutarties motyvuojamojoje dalyje nurodytiems ieškinio trūkumams pašalinti. Spręsdamas dėl pateikto ieškinio trūkumų, teismas nurodė, kad sprendžiant dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo, būtina pateikti įrodymus tiek apie tėvų turtinę padėtį, tiek apie realius nepilnamečio vaiko poreikius ir išlaidas, kurios yra patiriamos tiems poreikiams patenkinti.
4. Teismas pažymėjo, kad ieškovas abstrakčiai nurodo, kokia suma iš viso per mėnesį yra reikalinga nepilnamečio vaiko išlaikymui, tačiau nepateikia realiai patiriamas išlaidas pagrindžiančių įrodymų. Taip pat, prašydamas priteisti išlaikymo įsiskolinimą (iš viso 7 885 Eur), nenurodo, nei kuo grindžia tokio dydžio išlaikymo įsiskolinimo sumą, nei pateikia su tuo susijusius įrodymus. Be to, ieškovas visiškai nepateikia jokių dokumentų, pagrindžiančių savo materialinę padėtį, t. y. nepateikia duomenų nei apie gaunamas pajamas, nei apie turimą nekilnojamąjį turtą, transporto priemones ir pan.
5. Be to, ieškovas pateikė (duomenys neskelbtini) mokyklų inspekcijos pažymas dėl vaiko mokyklos nelankymo gyvenant su motina 2019-2020 ir 2020-2021 metais (priedai Nr. 23 ir 24), kurie pateikti ne lietuvių kalba. Šių dokumentų vertimų į lietuvių kalbą ieškovas nepateikė. Atsižvelgiant į tai, ieškovas įpareigotas pateikti šių dokumentų vertimą į lietuvių kalbą.
6. Teismas nurodė, kad byloje pateikti duomenys rodo, jog atsakovė lietuvių kalbos nemoka, todėl ieškovas įpareigotinas pateikti nurodytų ieškinio priedų įstatymų nustatyta tvarka patvirtintus vertimus į atsakovei suprantamą kalbą.
III. Atskirojo skundo argumentai
7. Ieškovas T. M. (toliau – ir apeliantas) atskiruoju skundu prašo panaikinti 2022 m. gegužės 5 d. pirmosios instancijos teismo nutartį dalyje, kuris atsisakyta priimti nagrinėjimui reikalavimus dėl Nyderlandų Karalystės teismo 2014 m. sausio 29 d. sprendimo pakeitimo, įskaitant išlaikymo apeliantui priteisimą, taip pat dalyje kuria nustatyti trūkumai, t. y. kad ieškovas nepateikia duomenų nei apie gaunamas pajamas, nei apie turimą nekilnojamąjį turtą, transporto priemones ir pan.
8. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas atsisakydamas priimti ieškovo T. M. ieškinį dėl Nyderlandų Karalystės teismo 2014 m. sausio 29 d. sprendimo pakeitimo, iš esmės iškreipė reiškiamo reikalavimo turinį. Apeliantas prašė pakeisti minėtą sprendimą, bet ne jį panaikinti. Apelianto nuomone, nei nacionalinė, nei tarptautinė teisė neriboja apelianto teisės prašyti pakeisti sprendimą dėl išlaikymo ne tik sumažinant ar padidinant prievoles, bet taip pat ir jas panaikinant.
9. Apeliantas nurodė, kad po bylos šalių santuokos nutraukimo 2013 m. spalio 8 d. sprendimo (Lietuvoje), aplinkybės iš esmės pasikeitė, apelianto ekonominė padėtis pablogėjo, Z. C. S. – pagerėjo. Apeliantas vienas augina, jų sūnų, kuriam Z. C. S. nemoka jokio išlaikymo. Nyderlandų teismas grubiai pažeidė reglamento Nr. 4/2009 jurisdikcijos taisykles, piktnaudžiavo reglamentu ir jau vykstant bylai Lietuvos teisme pradėjo antrą tapačią „konkuruojančią“ bylą tarp tų pačių šalių ir dėl to paties dalyko, neatsisakydamas jurisdikcijos, kaip to imperatyviai reikalauja reglamento 12 straipsnis. Ši aplinkybė nustatyta Lietuvos Apeliacinio teismo 2015 m. vasario 2 d. sprendimu byloje Nr. 2T-28-186/2015 ir laikytina prejudiciniu faktu. Nyderlandų Karalystėje Z. C. S. tebėra susituokusi su T. M., nes Nyderlandų Karalystė nepripažįsta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimo dėl santuokos nutraukimo.
10. Apeliantas neturi jokios galimybės Nyderlandų Karalystės teisme kelti klausimo dėl nesuderinamų Lietuvos ir Nyderlandų Karalystės sprendimų kolizijos išsprendimo ir dėl teisinio tikrumo užtikrinimo, nes Nyderlandų Karalystėje įsiteisėjusia nutartimi, nepripažintas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimas. Apeliantas ir jo buvusi sutuoktinė Nyderlanduose tebėra susituokę, dėl to klausimas dėl išlaikymo, kuris yra išvestinis iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimo, negali būti keliamas apskritai. Tuo tarpu Lietuvoje, abu – Lietuvos ir Nyderlandų nesuderinami sprendimai pripažįstami pagal Reglamento 17 straipsnį ir teismas turi teisę bei pareigą nagrinėti ginčą ir pašalinti nesuderinamų Lietuvos–Nyderlandų Karalystės teismų sprendimų konfliktą, kuris iš esmės pažeidžia apelianto ir jo sūnaus konstitucines ir žmogaus teises, bei iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančias teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principus.
11. Spręsdamas dėl prašymo pakeisti Nyderlandų Karalystės teismo 2014 m. sausio 29 d. sprendimą, anot apelianto, pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai nesirėmė išlaikymo reglamento Nr. 4/2009 nuostatomis ir, spręsdamas dėl Lietuvos jurisdikcijos, neatsižvelgė, kad šioje byloje keliamas klausimas ne dėl trečiosios valstybės, o dėl kitos Europos Sąjungos valstybės narės – Nyderlandų Karalystės sprendimo pakeitimo. Skundžiamoje nutartyje, pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2T-55/2012, bet neatsižvelgė, kad bylų situacija iš esmės skiriasi.
12. Pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. vasario 2 d. nutartį byloje Nr. 2T-28-186/2015, apeliantas neturi ir niekada neturėjo jokios pareigos mokėti išlaikymą buvusiai sutuoktinei Z. C. S. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, kad šiuo atveju prašoma pakeisti (panaikinti) kitos Europos Sąjungos valstybės narės sprendimą, o Reglamentas numato, kad vienos valstybės narės teismas gali pakeisti kitos valstybės narės sprendimą.
13. Apeliantas pažymi, kad bylos šalių vaikas nuo 2021 m. liepos 26 d. įprastai gyvena Lietuvoje su tėvu ir, reglamento taikymo prasme, neturi įprastinės gyvenamosios vietos Nyderlandų Karalystėje. Ginče, dėl sutuoktinių tarpusavio išlaikymo, abi šalys prašo išlaikymo sau, todėl T. M. ir Z. C. S. yra laikytini kreditoriai. Šiuo atveju, nėra sprendžiamas sprendimo vykdymo klausimas, nes šis klausimas jau išspręstas Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. vasario 2 d. nutartimi byloje Nr. 2T-28-186/2015, o prašoma pakeisti sprendimą, todėl šis prašomas pakeitimas nėra tas pats, kaip peržiūra vykdymo procese, ir reglamente konkrečiai vartojamas žodis „pakeitimas“, kurį reglamentas numato šiems konkretiems atvejams.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai
8. CPK 320 ir 338 straipsnių nuostatas, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Dėl atskirojo skundo esmės
9. Teismų informacinės duomenų sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad įsiteisėjęs Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimas civ. byloje Nr. N2-5298-131/2013 pagal ieškovo T. M. ieškinį atsakovei Z. C. S. dėl santuokos nutraukimo, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo ir bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku nustatymo. Šiuo sprendimu ieškovo T. M. ir atsakovės Z. C. S. nepilnamečio sūnaus M. M. S., gim. (duomenys neskelbtini) gyvenamoji vieta buvo nustatyta su motina, nustatyta tėvo bendravimo su sūnumi tvarka, priteistas iš tėvo jam išlaikymas.
10. Ieškovas, Vilniaus miesto apylinkės teisme 2014 m. rugpjūčio 27 d. inicijavo civilinį procesą (civilinės bylos Nr. eN2-8765-558/2016, teisminio proceso Nr. 2-68-3-29002-2014-9), kuriame reiškė reikalavimus susijusius Vilniaus apylinkės teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimo pakeitimu, kiek tai susiję su vaiko gyvenamosios vietos nustatymu, išlaikymu ir bendravimo tvarka.
11. Pastarojoje byloje, sprendžiant ieškinio priimtinumo ir Lietuvos teismų jurisdikcijos klausimus, dėl pareikštų reikalavimų, buvo kreiptasi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau ESTT), formuluojant tokį prejudicinį klausimą: „Remiantis Reglamento Nr. 2201/2003 8–14 straipsniais, kuri valstybė narė – Lietuvos Respublika ar Nyderlandų Karalystė – turi jurisdikciją nagrinėti bylą dėl nepilnamečio vaiko V, nuolat gyvenančio Nyderlandų Karalystėje, gyvenamosios vietos pakeitimo, išlaikymo dydžio pakeitimo, nustatytos bendravimo tvarkos pakeitimo?“.
12. ESTT 2017 m. vasario 15 d. sprendimu byloje Nr. C-499/15, be kita ko vertindamas Reglamento (EB) Nr. 2201/2003, bei Reglamento (EB) Nr. 4/2009, nuostatas, nusprendė, kad: “2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000, 8 straipsnis ir 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje 3 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad tokioje byloje, kaip pagrindinė, valstybės narės teismai, kurių priimtas sprendimas dėl tėvų pareigų ir išlaikymo prievolių nepilnamečiui vaikui įsiteisėjo, neišsaugo jurisdikcijos nagrinėti prašymą pakeisti šio sprendimo nuostatas, jei šio vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitos valstybės narės teritorijoje. Jurisdikciją priimti sprendimą dėl šio prašymo turi tos kitos valstybės narės teismai.“
13. Taigi, jeigu valstybės narės teismas priėmė sprendimą dėl nepilnamečio vaiko globos teisių, teisės bendrauti su juo ir jo išlaikymo prievolių, ir šis sprendimas įsiteisėjo, teismas nebeturi jurisdikcijos spręsti dėl prašymo pakeisti šį sprendimą, jeigu vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta nėra šios valstybės narės teritorijoje. Nagrinėjamu atveju, iš byloje pateiktų duomenų galima spręsti, kad vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra pasikeitusi, t. y. vaikas gyvena Lietuvoje.
14. Pažymėtina, kad Reglamento (EB) Nr. 2201/2003, 9 straipsnyje nustatyta, kad tais atvejais, kai vaikas teisėtai persikelia iš vienos valstybės narės į kitą ir įgyja ten naują nuolatinę gyvenamąją vietą, vaiko buvusios nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės teismai tris mėnesius nuo persikėlimo išlaiko jurisdikciją, kad pakeistų sprendimą dėl bendravimo teisių, priimtą toje valstybėje narėje iki vaiko persikėlimo, jeigu bendravimo teisių turėtojo pagal tą teismo sprendimą dėl bendravimo teisių nuolatinė gyvenamoji vieta ir toliau išlieka vaiko buvusios nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje narėje. Reglamento (EB) Nr. 2201/2003, 8 straipsnyje nustatyta, kad valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion, yra toje valstybėje narėje. Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnyje nustatyta, kad teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su tėvų pareigomis susijusias bylas, jei kartu [papildomai] keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe.
15. Nagrinėjamu atveju, pareikštais ieškinio reikalavimais, kuriuos teismas atsisakė priimti, ieškovas siekia būtent pakeisti įsiteisėjusiu teismo sprendimu išspręstus klausimus susijusius su tėvų pareigomis, vaiko gyvenamąja vieta ir išlaikymo prievolėmis. Šiuo atveju, aplinkybė, kad remiantis pakeistos vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos kriterijumi, kreipiamasi į šios valstybės narės teismą, dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo priimto kitoje valstybėje narėje pakeitimo aptariamais klausimais, nelemia išvados, kad ieškinys dėl nurodytų reikalavimų negali būti nagrinėjamas Lietuvos teisme.
16. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, visų pirma pirmosios instancijos teismas turėjo nuspręsti ar vaikas turi nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvoje. Be kita ko, aukščiau minėtame teisminiame procese buvo nustatyta, kad vaikas turi (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) pilietybes, tačiau niekada negyveno Lietuvoje ir nebuvo į ją atvykęs.
17. Teikdama ieškinį ieškovas nurodė, kad vaikas gyvena Lietuvoje. Prie ieškinio (CBP-4959) ieškovas pridėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2022 m. kovo 1 d. pažymą, pagal kurią vaiko M. M. S., gyvenamoji vieta nuo 2013 m. spalio 30 d. deklaruota, kartu su ieškovu adresu (duomenys neskelbtini). Pagal (duomenys neskelbtini) 2022 m. vasario 2 d. pažymą, M. M. S. gim. (duomenys neskelbtini), nuo 2021 m. rugsėjo 1 d. iki pažymos išdavimo datos mokosi (duomenys neskelbtini) klasėje (DOK-50837, priedas Nr. 1). Pagal (duomenys neskelbtini) poliklinikos 2021 m. rugpjūčio 10 d. ambulatorinio apsilankymo aprašymą, M. M. S. gim. (duomenys neskelbtini), lankėsi poliklinikoje (DOK-50837, priedas Nr. 2). Pagal Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2022 m. vasario 15 d. Šeimos aplinkos sąlygų tyrimo aktą, vaikas gyvena Lietuvoje (DOK-50837, priedas Nr. 4). Vaiko gyvenamoji vieta Lietuvoje grindžiama ir BĮ Vilniaus miesto socialinės paramos centro, bei Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pranešimais, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pranešimu Dėl išmokų vaikams skyrimo (DOK-50837, priedai Nr. 5-6).
18. Pirmosios instancijos teismas, aptariamoje dalyje, atsisakė priimti ieškinio reikalavimus, nurodydamas, kad ieškovas nesiekia pakeisti priteisto išlaikymo dydžio (CK 3.201 straipsnio prasme), o kvestionuoja užsienio valstybės teismo sprendimo teisėtumą apskritai, nuo pat jo priėmimo momento ir siekia, kad Lietuvos Respublikos teismas priimtų sprendimą, panaikinantį tiek patį Nyderlandų Karalystės teismo sprendimą, tiek juo sukeliamas pasekmes. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokios teismo išvados stokoja teisinio pagrįstumo, nes kaip minėta, klausimas dėl vienoje valstybėje narėje įsiteisėjusiu teismo sprendimo nustatytu tėvų pareigų vaikui, išlaikymo ir kt. pakeitimo, gali būti keliamas vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos teisme.
19. Nors iš dalies ir sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl reikalavimų formuluočių ydingumo, kiek jie susiję su kitoje valstybėje priimto teismo sprendimo kvestionavimu, tačiau iš formuluojamų reikalavimų aišku, kad ieškovas siekia, jog kitoje valstybėje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos tėvų pareigos vaikui ir išlaikymas būtų pakeisti. Todėl, darytina išvada, kad nebuvo teisinio pagrindo atsisakyti priimti ieškinio reikalavimus, reikalavimų formuluočių tikslinimo klausimas gali būti išspręstas taikant ieškinio trūkumų šalinimo institutą ir/ar galutinai suformuluojant reikalavimų turinį parengiamajame teismo posėdyje (CPK 230 straipsnio 1 dalis). Dėl atskirojo skundo argumentų, kad teismas be pagrindo konstatavo, jog ieškovas nepateikia duomenų nei apie gaunamas pajamas, nei apie turimą nekilnojamąjį turtą, transporto priemones ir pan., pažymėtina, kad atsižvelgiant į teismo aktyvų vaidmenį šeimos bylose, teismo aktyvumas apima ir įpareigojimą/siūlymą pateikti papildomus įrodymus, reikalingus teisingam bylos išsprendimui.
20. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai nenustatė teisiškai reikšmingų aplinkybių ir dėl to nepagrįstai atsisakė priimti ieškinio reikalavimus dalyje. Todėl, atskirasis skundas tenkinamas iš dalies, panaikinant nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti ieškinio reikalavimus ir šioje dalyje ieškinio priėmimo klausimas grąžintinas nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
21. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290–291, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
apelianto T. M. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 5 d. nutartį dalyje, kuria atsisakyta priimti ieškinio reikalavimus, panaikinti ir šioje dalyje ieškinio priėmimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kitoje dalyje nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.