- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-11-03
- Bylos Nr.
- e2S-2564-967/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-04967-2022-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė
- Ieškovas
- T. M.
- Atsakovas
- Z. C. S.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo T. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 26 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo T. M. ieškinį atsakovei Z. C. S. dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, laikino motinos valdžios ribojimo, bendravimo tvarkos nustatymo, išlaikymo, išlaikymo įsiskolinimo priteisimo ir susijusių klausimų, išvadą byloje teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas T. M. (toliau – ieškovas) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei Z. C. S. (toliau – atsakovė), prašydamas inter alia pakeisti vaiko M. M. S., gimusio (duomenys neskelbtini), gyvenamą vietą, nustatant ją su tėvu jo gyvenamojoje vietoje; nuspręsti, kad tėvų valdžią laikinai įgyvendina tik ieškovas ir laikinai apriboti atsakovės valdžios teises; nustatyti vaiko bendravimo tvarką su atsakove; sprendime nurodyti, kad šis sprendimas pakeičia Nyderlandų Karalystės Overijssel teismo 2014 m. sausio 29 d. sprendimą dėl išlaikymo prievolių byloje Nr. C/08/132370/FA RK 12-1276 (L. R.) ir Vilniaus m. apylinkės teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-5298-131/2013, o šiais Lietuvos ir Olandijos teismų sprendimais priteisto išlaikymo išieškojimas iš ieškovo nutraukiamas.
2. Pareikštiems reikalavimams užtikrinti ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – 1) sustabdyti Nyderlandų Karalystės Overijssel teismo 2014 m. sausio 29 d. sprendimo byloje Nr. C/08/132370/FA RK 121276 (L. R.) galiojimą ir bet kokius vykdymo veiksmus visose Europos Sąjungos valstybėse dalyje dėl išlaikymo sutuoktinei, remiantis Reglamento 17 straipsnio dalyje dėl sutuoktinio išlaikymo; 2) areštuoti 30 000 Eur atsakovės turto.
3. Nurodė, jog ieškiniu bendroje sumoje iš atsakovės prašo priteisti 30 000 Eur neturtinę žalą už dešimties metų laikotarpį, todėl 30 000 Eur sumai prašo areštuoti atsakovės turto, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas. Teigė, kad teismas 2022 m. liepos 25 d. nutartimi tenkino prašymą iš dalies ir sustabdė Nyderlandų Karalystės Overijssel teismo 2014 m. sausio 29 d. sprendimo byloje Nr. C/08/132370/FA RK 121276 (L. R.) galiojimą bei bet kokius vykdymo veiksmus visose Europos Sąjungos valstybėse, remiantis Reglamento 17 straipsniu, tačiau tik dėl spendimo dalies dėl išlaikymo vaikui, o dėl išlaikymo dalies dėl sutuoktinio išlaikymo nepriėmė sprendimo, nes nebuvo išspręstas ieškinio dalies dėl sutuoktinių išlaikymo pakeitimo priėmimo klausimas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. rugsėjo 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-9347-1157/2022 ieškovo T. M. prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino.
5. Teismas nurodė, kad viena iš būtinųjų sąlygų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimas ar tapimas negalimu, tačiau ieškovas nepagrindė, kaip gali pasunkėti sprendimo vykdymas, t. y. nėra aišku, kokiu būdu galėtų pasunkėti sprendimo, kuriuo būtų panaikinta prievolė ieškovui teikti išlaikymą buvusiai sutuoktinei, vykdymas.
6. Teismas atkreipė dėmesį, jog siekdamas laikinosiomis apsaugos priemonėmis sustabdyti minėto Nyderlandų Karalystės teismo sprendimo galiojimą, ieškovas iš esmės pasiektų rezultatą, kurio siekia ieškiniu, bylai dar nesant išnagrinėtai iš esmės.
7. Teismas laikė, jog aplinkybės, dėl kurių buvo sustabdytas išlaikymo šalių nepilnamečiam vaikui išieškojimas, yra visiškai skirtingos, nei sprendžiant prašymą dėl laikino išlaikymo buvusiam sutuoktiniui – iš byloje pateiktų duomenų akivaizdu, jog šalių nepilnamečio vaiko faktinė gyvenamoji vieta yra pasikeitusi ir būtinybė išlaikyti ir rūpintis vaiku perėjo kitam iš tėvų, t. y. ieškovui. Tuo tarpu sprendžiant klausimą dėl prievolių, susijusių su sutuoktinio išlaikymu, laikino sustabdymo, jokių pasikeitusių aplinkybių ieškovas nenurodė.
8. Teismas pažymėjo, kad spręsdamas dėl būtinybės areštuoti atsakovei priklausantį turtą, turi būti atsižvelgiama į tai, ar patenkinus tokį prašymą būtų neproporcingai suvaržytos atsakovės, kaip fizinio asmens, teisės naudotis jai priklausančiomis lėšomis. Laikė, kad ieškovas nepateikė jokių faktinių aplinkybių, nepridėjo jokių įrodymų, kurie leistų daryti išvadą apie grėsmę ieškovo interesams nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, t. y. apie tai, jog atsakovė siekia turtą paslėpti, jį švaisto ar pan.
9. Teismas sprendė, kad pritaikius ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones, būtų užtikrintas ne teismo sprendimo, kuris galėtų būti palankus ieškovui, įvykdymas, bet iš anksto būtų iš esmės patenkintas ieškovo reikalavimas (kadangi laikinosios apsaugos priemonės yra tapačios ieškinio reikalavimams), nors byla dar nebūtų išnagrinėta iš esmės. Laikė, kad tokių laikinųjų apsaugos priemonių klausimo sprendimas yra ieškinio dalyko nagrinėjimo dalis ir išeina už laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ribų.
III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai
10. Atsakovas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-9347-1157/2022 ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirąjį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
11. Atsižvelgiant į tai, kad pareikštu ieškiniu ieškovas prašė išspręsti teisinę anomaliją dėl vienu metu galiojančių Nyderlandų ir Lietuvos teismų sprendimų, kurie yra nesuderinami, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis ši situacija būtų laikinai sureguliuota.
12. Paaiškino, jog Nyderlandų Karalystė nepripažįsta Lietuvos teismo sprendimo dėl santuokos nutraukimo, ir iš šio sprendimo kylančio teisinio reguliavimo, t. y. kad atsakovė neturi teisės gauti išlaikymo sau, o apeliantas neturi ir niekada neturėjo jokios pareigos mokėti išlaikymą atsakovei.
Atsiliepimas
13. Atsakovo teigimu, yra būtinybė areštuoti atsakovės turtą ir pinigines lėšas 30 000 Eur sumai, kadangi atsakovė Lietuvoje turto neturi, nėra žinoma, kur ji dirba, kokios jos pajamos, vaikui išlaikymo neteikia daugiau nei metus laiko, ir visiškai akivaizdu, kad būsimo sprendimo geranoriškai nevykdys, t. y. atsakovė akivaizdžiai elgiasi nesąžiningai ir sąmoningą siekia imtis veiksmų savo turtinei padėčiai pabloginti ir taip išvengti apeliantui palankaus sprendimo, jeigu toks būtų priimtas, vykdymo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys, 338 straipsnis). Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų teismas nenustatė.
Dėl atskirojo skundo esmės
10. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
11. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, 2) nustatyta grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui. Nesant bent vienos iš paminėtų sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo.
12. Pagal susiformavusią teismų praktiką, teismas, prieš įvertindamas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, turėtų preliminariai (lot. prima facie) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio išankstinio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Jeigu preliminariai įvertinęs pareikštus reikalavimus ir pateiktus juos pagrindžiančius įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas galėtų būti priimtas, turėtų būti sprendžiama, ar egzistuoja kitos sąlygos, būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Tuo tarpu teismui atlikus ieškovo pareikštų reikalavimų bei pateiktų įrodymų preliminarų vertinimą ir nusprendus, kad yra pagrįstų abejonių, jog ieškovui palankus teismo sprendimas galės būti priimtas, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas atsakovo atžvilgiu negalimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2232/2013; 2019 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-799-302/2019; 2020 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1301-516/2020). Pažymėtina, kad preliminarus ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti pagrįstą prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; 2020 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-732-943/2020). Tik įsitikinęs ieškinio reikalavimų tikėtinu pagrįstumu teismas gali spręsti, ar egzistuoja antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtina sąlyga – grėsmė, kad teismo sprendimo įvykdymas bus apsunkintas ar taps neįmanomu.
13. Taigi, spręsdamas, ar egzistuoja pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga, teismas turi preliminariai įvertinti ieškovo reikalavimą, pateiktus įrodymus ir įsitikinti, ar ieškovui palankus teismo sprendimas galėtų būti priimtas, jeigu ieškinyje nurodyti teiginiai pasitvirtintų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šios bylos medžiagą, sprendžia, kad nors pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, aptaręs laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas, nepasisakė dėl tikėtino ieškinio pagrįstumo, ieškovo ieškinyje išdėstyti reikalavimai nebuvo akivaizdžiai nepagrįsti. Kadangi ieškovas ieškinyje aiškiai bei detaliai išdėstė faktines aplinkybes, pateikė teismui savo argumentus bei juos pagrindžiančius rašytinius įrodymus, šiame bylos nagrinėjimo etape negalima spręsti, kad ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas, taigi yra pagrindas nustatyti esant pirmai prieš tai nurodytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygai dėl tikėtino ieškinio reikalavimų pagrindimo.
14. Pagal suformuotą teismų praktiką, siekdamas užtikrinti byloje pareikštų reikalavimų įvykdymą, teismas turėtų taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios yra būtinos bei realiai gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, ir netaikyti priemonių, kurios teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti nėra būtinos.
15. Vertinant antrąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtiną sąlygą – grėsmę teismo sprendimo neįvykdymui, pažymėtina, kad CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, sąrašo. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, apie jo atliktus ar atliekamus veiksmus (turimo turto slėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.). Laikinųjų apsaugos priemonių institutu siekiantis pasinaudotu asmuo turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie šalies jau atlikus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu (turimo turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.). Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu. Priešingu atveju šis išimtinis ir atsakovo interesus itin varžantis procesinis institutas netaikytinas.
16. Nagrinėjamu atveju ieškovas galimos grėsmės būsimo teismo sprendimo neįvykdymui nepagrindė. Nenurodė aplinkybių, pagrįsiančių bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovės nesąžiningumą. Be to, prašydamas areštuoti 30 000 Eur atsakovės turto, nepateikė teismui jokių faktinių aplinkybių, nepridėjo jokių įrodymų, kurie būtų pagrindas spręsti apie grėsmę jo interesams nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, t. y. apie tai, jog atsakovė siekia turtą paslėpti, jį švaisto ar pan. Taigi, šiuo teisiniu aspektu, nėra jokio pagrindo manyti, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas ( CPK 144 straipsnio 1 dalis).
17. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, jog ieškovo pateiktas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra visiškai tapatus ieškinio reikalavimui, tačiau prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra savarankiškas teisių ir pažeistų interesų gynimo būdas. Laikinosios apsaugos priemonės nėra skirtos ginčo šalių interesams patenkinti, jų paskirtis yra užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir garantuoti šio sprendimo privalomumą.
18. Laikinosios apsaugos priemonės yra procesinės priemonės, padedančios geriau užtikrinti kai kurių materialiųjų teisių gynybą, bet nėra materialiojo teisinio pobūdžio teisinės gynybos priemonės. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, byla negali būti išnagrinėta iš esmės, nes tokių priemonių tikslas yra ne ginčo išsprendimas ir teisinės taikos atkūrimas tarp šalių, o siekis užkirsti kelią aplinkybėms, kurios, kaip prieš tai nurodyta, vienaip ar kitaip galėtų įtakoti būsimo teismo sprendimo, priimto patenkinus ieškinį, tinkamą įvykdymą.
19. Kaip nustatyta iš byloje esančių duomenų, Nyderlandų Karalystės Overijssel teismo 2014 m. sausio 29 d. sprendimas dėl išlaikymo prievolių byloje Nr. C/08/132370/FA RK 12-1276 (L. R.) yra įsiteisėjęs, t. y. ieškovas yra įpareigotas teikti išlaikymą sutuoktinei, tačiau dėl minėto Nyderlandų Karalystės sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bus pasisakyta tik išnagrinėjus ginčą iš esmės. Prašomomis taikyti laikinosiomis apsaugos priemonėmis ieškovas iš esmės reikalauja sustabdyti ieškiniu ginčijamo sprendimo vykdymą, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių pagalba nori išspręsti ginčą iš esmės. Taigi, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovas, siekdamas laikinosiomis apsaugos priemonėmis sustabdyti minėto Nyderlandų Karalystės teismo sprendimo galiojimą, iš esmės pasiektų rezultatą, kurio siekia ieškiniu, bylai dar nesant išnagrinėtai iš esmės, t. y. būtų išspręstas ginčas iš esmės nepriėmus galutinio teismo sprendimo.
20. Nors ieškinio reikalavimo sutapimas su ginčijama laikinųjų apsaugos priemonių rūšimi savaime nekliudo taikyti tą laikinąją apsaugos priemonę, tačiau nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė išimtinių aplinkybių, kurios būtų susijusios su negalimumu kitokiu būdu užtikrinti teismo sprendimo realų įvykdymą.
Dėl bylos procesinės baigties
21. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuojančias teisės normas, todėl atskirasis skundas netenkinamas ir skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
22. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atskirojo skundo argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti. Vertinant, ar atskirojo skundo argumentai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis).
23. Kadangi kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
ieškovo atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-9347-1157/2022 palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.