Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-418-464/2023

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-07-05
Bylos Nr.: e2A-418-464/2023
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-01346-2019-1
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Dalia Kačinskienė, Gintaras Pečiulis, Vigintas Višinskis
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „A“
Atsakovas: A., B., C., D., E., F., G., H., I., J., K., L., uždarajai akcinei bendrove ,,A“

Kategorijos

2.1.2.4.1.4Apsimestinis sandoris
3.2.4.9.6.2Eksperto išvada
3.2.4.11Įrodymų vertinimas
3.3.1.11Naujų įrodymų ir motyvų pateikimo apeliacinės instancijos teisme ribojimai

Civilinė byla Nr. e2A-418-464/2023Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01346-2019-1Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.4; 3.2.4.9.6.2; 3.2.4.11; 3.3.1.11 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. liepos 5 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „A“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. vasario 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „A“ ieškinį atsakovams A., B. (buvusi pavardė O.), C., D., E., F., G., H., I., J., K., L., uždarajai akcinei bendrove ,,A“ (uždarosios akcinės bendrovės „C“ teisių perėmėjai) dėl sandorių pripažinimo apsimestiniais, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, C.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „A“ pareiškė ieškinį, kuriame prašė:

1.1. pripažinti, kad 2013 m. kovo 6 d. pirkimo–pardavimo sutartimi (duomenys neskelbtini) įsigyto žemės ūkio paskirties žemės sklypo (duomenys neskelbtini), pirkėjas (tikroji sandorio šalis) yra atsakovas C.;

1.2. pripažinti, kad 2013 m. liepos 31 d. pirkimo–pardavimo sutartimi ((duomenys neskelbtini)) įsigyto žemės ūkio paskirties žemės sklypo (duomenys neskelbtini), pirkėjas (tikroji sandorio šalis) yra atsakovas C.;

1.3. pripažinti, kad 2015 m. gegužės 29 d. pirkimo–pardavimo sutartimi (duomenys neskelbtini) įsigyto žemės ūkio paskirties žemės sklypo (duomenys neskelbtini), pirkėjas (tikroji sandorio šalis) yra atsakovas C.;

1.4. pripažinti, kad 2015 m. gegužės 29 d. pirkimo–pardavimo sutartimi (duomenys neskelbtini) įsigyto žemės ūkio paskirties žemės sklypo (duomenys neskelbtini), pirkėjas (tikroji sandorio šalis) yra atsakovas C.;

1.5. pripažinti, kad 2016 m. gegužės 23 d. pirkimo–pardavimo sutartimi (duomenys neskelbtini) įsigyto žemės ūkio paskirties žemės sklypo (duomenys neskelbtini), pirkėjas (tikroji sandorio šalis) yra atsakovas C.;

1.6. pripažinti, kad 2016 m. rugsėjo 6 d. pirkimo–pardavimo sutartimi (duomenys neskelbtini) įsigyto žemės ūkio paskirties sklypo (duomenys neskelbtini), pirkėjas (tikroji sandorio šalis) yra atsakovas C.;

1.7. pripažinti, kad pastato – gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), statytojas ir savininkas yra atsakovas C., kartu nustatant, kad statytojas pagal 2015 m. spalio 21 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą (paskirties pakeitimą) Nr. (duomenys neskelbtini) yra atsakovas C.;

1.8. pripažinti, kad ūkinio pastato (duomenys neskelbtini) bei jo priklausinio – inžinerinio statinio-stoginės (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), statytojas ir savininkas yra atsakovas C., kartu nustatant, kad statytojas pagal 2016 m. spalio 31 d. deklaracijas apie statybos užbaigimą (paskirties pakeitimą) Nr. (duomenys neskelbtini) yra atsakovas C.;

1.9. pripažinti, kad ūkio vidaus kelio (duomenys neskelbtini), pastato–avidės (duomenys neskelbtini) bei pagalbinio pastato (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), statytojas ir savininkas bei statybos darbų rangos užsakovas yra atsakovas C., kartu nustatant, kad statytojas pagal 2019 m. gegužės 14 d. deklaraciją apie statinio statybos užbaigimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2019 m. gegužės 10 d. statybos užbaigimo aktą Nr. (duomenys neskelbtini) yra atsakovas C.;

1.10. pripažinti, kad statybos darbų užsakovas pagal 2017 m. birželio 1 d. statybos rangos darbų sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), ir turto pirkėjas pagal 2019 m. sausio 2 d. pirkimo–pardavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) yra atsakovas C.;

1.11. pripažinti, kad dėl apsimestinių sandorių pasekmių konstatavimo (duomenys neskelbtini) išduotuose šiuo metu žinomuose statybą leidžiančiuose dokumentuose, kuriuos identifikuojantys duomenys yra 2014 m. lapkričio 10 d. statybos leidimas Nr. (duomenys neskelbtini), 2015 m. birželio 11 d. statybos leidimas Nr. (duomenys neskelbtini), statytoju nurodytinas atsakovas C.;

1.12. pripažinti, kad 2017 m. lapkričio 15 d. pirkimo–pardavimo sutartimi (duomenys neskelbtini), įsigytų daiktų, t. y. buto (duomenys neskelbtini), dviračių (duomenys neskelbtini), 1/17 dalies automobilių stovėjimo aikštelės (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), pirkėjas (tikroji sandorio šalis) yra atsakovas C.;

1.13. pripažinti, kad 2018 m. rugsėjo 26 d. pirkimo–pardavimo sutartimi (duomenys neskelbtini) ir 2018 m. lapkričio 8 d. priėmimo–perdavimo akto (duomenys neskelbtini) pagrindu įsigyto buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 17/2087 dalių žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirkėjas (tikroji sandorio šalis) yra atsakovas C.

Šalies argumentai

2. Ieškovė UAB „A“ dublike prašė pripažinti apsimestiniais taip pat ir šiuos atsakovo C. vienašalius sandorius, kurie, jos teigimu, yra apsimestinių sandorių, susijusių su namo statyba bei sklypų įsigijimu, sudedamoji dalis, t. y. papildomi, pridengiamieji sandoriai, ir kuriais siekiama vieningo tikslo – paslėpti realųjį atsakovo C. turtą nuo jo kreditorių, šį turtą toliau valdant per statytinę atsakovę A.:

2.1. C. 2014 m. gruodžio 29 d. atliktą mokėjimą už (duomenys neskelbtini) sumą A. į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), jį pripažįstant mokėjimu namo, esančio (duomenys neskelbtini), statybai finansuoti (duomenys neskelbtini) apimtyje;

2.2. C. 2015 m. vasario 19 d. atliktą mokėjimą už (duomenys neskelbtini) sumą A. į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), jį pripažįstant mokėjimu namo, esančio (duomenys neskelbtini), statybai finansuoti (duomenys neskelbtini) apimtyje;

2.3. C. 2015 m. kovo 6 d. atliktą mokėjimą už (duomenys neskelbtini) sumą A. į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), jį pripažįstant mokėjimu namo, esančio (duomenys neskelbtini) statybai finansuoti (duomenys neskelbtini) apimtyje;

2.4. C. 2015 m. kovo 12 d. atliktą mokėjimą už (duomenys neskelbtini) sumą A. į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), jį pripažįstant mokėjimu namo, esančio (duomenys neskelbtini), statybai finansuoti (duomenys neskelbtini) apimtyje;

2.5. C. 2015 m. kovo 19 d. atliktą mokėjimą už (duomenys neskelbtini) sumą A. į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), jį pripažįstant mokėjimu namo, esančio (duomenys neskelbtini), statybai finansuoti (duomenys neskelbtini)apimtyje;

2.6. C. 2015 m. kovo 31 d. atliktą mokėjimą už (duomenys neskelbtini) sumą A. į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), jį pripažįstant mokėjimu namo, esančio (duomenys neskelbtini), statybai finansuoti (duomenys neskelbtini) apimtyje;

2.7. C. 2015 m. balandžio 8 d. atliktą mokėjimą už (duomenys neskelbtini) sumą A. į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), jį pripažįstant mokėjimu namo, esančio (duomenys neskelbtini), statybai finansuoti (duomenys neskelbtini) apimtyje;

2.8. C. 2015 m. balandžio 22 d. atliktą mokėjimą už (duomenys neskelbtini) sumą A. į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), jį pripažįstant mokėjimu namo, esančio (duomenys neskelbtini), statybai finansuoti (duomenys neskelbtini) apimtyje;

2.9. C. 2015 m. gegužės 8 d. atliktą mokėjimą už (duomenys neskelbtini) sumą A. į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), jį pripažįstant mokėjimu namo, esančio (duomenys neskelbtini), statybai finansuoti (duomenys neskelbtini) apimtyje;

2.10. C. 2015 m. birželio 3 d. atliktą mokėjimą už (duomenys neskelbtini) sumą A. į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), jį pripažįstant mokėjimu namo, esančio (duomenys neskelbtini), statybai finansuoti (duomenys neskelbtini) apimtyje;

2.11. C. 2015 m. liepos 10 d. atliktą mokėjimą už (duomenys neskelbtini) sumą A. į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), jį pripažįstant mokėjimu namo, esančio (duomenys neskelbtini), statybai finansuoti (duomenys neskelbtini) apimtyje;

2.12. C. 2015 m. rugpjūčio 14 d. atliktą mokėjimą (duomenys neskelbtini) sumai A. į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), jį pripažįstant mokėjimu namo, esančio (duomenys neskelbtini), statybai finansuoti (duomenys neskelbtini) apimtyje.

3. Nurodė, kad ieškovė yra atsakovo C. kreditorė. UAB „D“ ir ko 2016 m. sausio 6 d. išdavė ieškovei 7 000 000 Eur vertės paprastąjį neprotestuotiną vekselį, pagal kurį laidavo atsakovas C.. Skolininkė UAB „E“ ir laiduotojas C. besąlygiškai įsipareigojo sumokėti ieškovei vekselyje nurodytą sumą iki 2016 m. balandžio 6 d. Šiuo terminu vekselio neįvykdžius, vekselio pagrindu ieškovei 2016 m. balandžio 12 d. buvo išduoti vykdomieji įrašai dėl vekselyje nurodytos sumos išieškojimo iš skolininkės UAB „E“ ir laiduotojo C. Taigi, ieškovės UAB „A“ skolininkais tapo UAB „E“ ir C. Ieškovė 2016 m. gruodžio 1 d. pateikė antstoliui vykdyti notarės 2016 m. balandžio 12 d. išduotus vykdomuosius įrašus dėl išieškojimo iš skolininkės UAB „E“ ir jos laiduotojo C. Antstolis priėmė vykdomuosius dokumentus vykdyti vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (UAB „D“ ir ko atžvilgiu) ir vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (C. atžvilgiu). Pažymėjo, kad už skolininkę UAB „E“ atsakovas C. laidavo ir anksčiau, dar 2015 m. lapkričio 5 d. išduotu 5 000 000 Eur vertės vekseliu.

4. Ieškovės teigimu, atsakovas C. įvairiems savo kreditoriams turėjo itin didelių skolinių įsipareigojimų nuo 2010 metų, taigi ir ieškovės ginčijamų 2013 metais sudarytų sandorių metu atsakovas C. jau turėjo reikšmingų kreditorinių įsipareigojimų, 2012–2014 metais jis buvo laidavęs už kitas susijusias įmones. (duomenys neskelbtini) apylinkės teismas 2021 m. birželio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), remdamasis atsakovo nesąžiningumu bei visos reikiamos informacijos apie savo nemokumą, kreditorius ir skolininkus bei turimas reikalavimo teises nepateikimu, atsisakė iškelti atsakovui C. fizinio asmens bankroto bylą.

5. Ieškovės nuomone, ginčo turtas buvo įsigytas ir statiniai buvo statomi ne nominalių turto įgijėjų ir statytojų (atsakovių A. ir B.), o to asmens, kuris faktiškai galėjo gauti pajamų iš savo kontroliuojamos „D“ grupės įmonių, t. y. atsakovo C. Jeigu minėtuose sandoriuose būtų dalyvavęs pats atsakovas C., ieškovė būtų turėjusi galimybę išieškoti iš jo turto skolas. Akivaizdu, kad tokią aplinkybę C. numatė iš anksto, būtent dėl to jis priėmė sprendimą turtą pirkti bei statyti statinius prisidengdamas statytinių vardu, siekdamas ateityje išvengti esamų ir būsimų kreditorių pretenzijų realaus įgyvendinimo. Susiję asmenys, atsakovo C. valdomuose versluose įžvelgdami vienintelį savo bent kiek apčiuopiamą pajamų šaltinį, negalėjo atsisakyti padėti C. įvykdyti sandorių valios iškraipymo, dėl šių sandorių valios iškraipymo atsakovas tarėsi su kitomis sandorių pusėmis. Dėl šios priežasties tiek žemės sklypų įsigijimo, tiek butų įsigijimo, tiek statinių statybos sandoriai laikytini apsimestiniais tiek, kiek jų šalimi yra nurodytas ne realusis turto įgijėjas (C.), o jo fiktyvieji statytiniai, t. y. atsakovės A. (esama atsakovo sutuoktinė) ir B. (buvusi atsakovo sutuoktinė).

6. Pasak ieškovės, turto, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimo sandorių ir statybos darbų įsigytuose žemės sklypuose negalima vertinti kiekvieno atskirai, jie turi būti vertinami kaip visuma, dviem etapais sukuriant vientisą turtinį kompleksą, t. y.: 1) 2013–2016 metų laikotarpis, kuomet buvo vykdyti žemės sklypų įsigijimai ir gyvenamojo namo ((duomenys neskelbtini)), ūkinio pastato ir stoginės ((duomenys neskelbtini)) statybos; 2) 2017–2019 metų laikotarpis, kuomet buvo pastatytas ūkio vidaus kelias, avidė ir pagalbinis pastatas ((duomenys neskelbtini)). Šio turtinio komplekso sukūrimui 2013–2016 metų laikotarpiu buvo išleista 1 220 861,78 Eur suma, o 2017–2019 metų laikotarpiu turėjo būti išleista dar (duomenys neskelbtini) suma. Ieškovė, vertindama turimus įrodymus apie atsakovės A. turtinę padėtį, savo skaičiavimus apie aktuliais laikotarpiais šios atsakovės gautas pajamas, konkrečių nekilnojamojo turto objektų įgijimo bei jų sukūrimo laikotarpiais atsakovo C. atliktas piniginių lėšų įmokas (įvairaus dydžio sumomis) į atsakovės A. sąskaitą banke, iš kurios buvo atsiskaitoma su turto pardavėjais ir už statybos darbus, daro išvadą, kad pati atsakovė A. piniginių lėšų finansuoti ginčo turto įsigijimą, gyvenamojo namo, ūkinio pastato ir kitų objektų statybas ir jų įrengimą neturėjo.

7. Sandorių apsimestinumą, ieškovės vertinimu, patvirtina ir ieškinyje jos įvardytų kai kurių nekilnojamojo turto objektų kainų neatitikimas, kuris negali būti paaiškinamas kitaip, nei išankstinio susitarimo tarp atsakovo D., atsakovo C. sesers sūnaus, ir paties atsakovo buvimas, pasitelkiant atsakovę A. (statytinę) žemės sklypams registruoti, taip atsakovui C. pradedant žemės sklypų supirkimus (duomenys neskelbtini).

8. Dėl UAB „F“ atlikto 140 000 Eur mokėjimo ieškovė nurodė, kad šis mokėjimas buvo atliktas C. kontroliuojamo subjekto, o ne A. lėšomis. Dėl 2014 m. gruodžio 8 d. atsakovo dukrai C. padovanotų (duomenys neskelbtini) teigia, kad dovanojimo sutarties sudarymo metu mergaitei buvo suėję vieneri metai, sutartį dovanos gavėjos vardu pasirašė jos motina atsakovė A. (tuo metu – S.). Visgi ši suma sudaro vos 1/6 dalį pirmojo etapo statybų išlaidų. Atsakovai pripažįsta, kad dukrai C. 2014 m. gruodžio 8 d. pinigų dovanojimo sutartimi dovanotos lėšos buvo panaudotos gyvenamojo namo statyboms. Taigi, pervesdamas lėšas savo sutuoktinei A. ir dukrai C., jų pervedimus pridengdamas dovanojimo sutartimi, atsakovas C. iš tiesų vykdė nekilnojamojo turto įsigijimus ir statybas. Iš dovanotų lėšų iš karto po jų gavimo buvo atsiskaitoma su statybos darbų rangovais.

9. Be to, nekilnojamasis turtas, už kurio statybą buvo mokama iš lėšų, gautų neva pagal pinigų dovanojimo sutartį, nebuvo įregistruotas C. vardu, nes pinigų dovanojimo sutartį pasirašę asmenys niekada ir neturėjo ketinimo, kad tariamai dovanojamos lėšos taptų C. nuosavybe. Kita vertus, 2015 m. kovo 24 d. dovanojimo sutartimi (duomenys neskelbtini) atsakovas C. dukrai C. padovanojo savo turėtas 4589/6407 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei šiame sklype esančius statinius, t. y. pastatą - gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) kurie buvo įregistruoti C. vardu.

10. Ieškovės manymu, akivaizdu, kad tikrieji šalių ketinimai buvo įsigyti (pasistatyti) nekilnojamąjį turtą per statytinę A., siekiant atsakovo C. turtą nuslėpti nuo kreditorių, tam, be kita ko, sudarant apsimestinį lėšų dovanojimo sandorį su savo mažamete dukra, nors ir neturint jokių ketinimų turtą kurti šio mažamečio asmens vardu. Tai, kad atsakovas C. atitinkamą turtą įsigijo per statytinę, patvirtina ir C. bei A. 2015 m. gegužės 28 d. sudarytos Vedybų (ikivedybinės) sutarties 6.5 punktas, kuriame nustatyta, jog A. (sutuoktinei) asmeninės nuosavybės teise priklauso ginčo nekilnojamasis turtas (duomenys neskelbtini). Sutuoktiniai patvirtino, kad yra susitarę bei įsipareigoję vienas kitam ateityje, t. y. po šalių santuokos sudarymo, sudaryti dovanojimo sutartį, kurios pagrindu 1/2 dalis nurodytų žemės sklypų ir pastato neatlygintinai bus perduota sutuoktinio nuosavybėn. Taigi, Vedybų (ikivedybinės) sutarties 6.5 punkte atsakovė A. įsipareigojo padovanoti pusę šio gyvenamojo namo, pastatyto dukrai neva dovanotomis lėšomis, atsakovui C., kas tik patvirtina, kad šių dovanojimų paskirtis buvo apsimestinio pobūdžio ir nebuvo skirta dukrai. Atsakovas C. savo lėšomis įvairiais būdais (tiek per A. grynaisiais pinigais ir pavedimais, tiek mokėdamas tiekėjams ir rangovams tiesiogiai) dalyvavo statybose ir kontroliavo jų procesą. Per 2013–2019 metų laikotarpį (duomenys neskelbtini) atsakovo C. lėšomis buvo sukurtas turtinis kompleksas, kuriame C. su šeima gyvena ir vykdo veiklą. Ginčo turto įsigijimą inicijavo ir šį sumanymą realizavo būtent atsakovas C., jis šį turtą valdo kaip savo, iš jo gauna pajamas ir kitą naudą. Ginčo sklypai ir statiniai yra (duomenys neskelbtini), greta vienas kito. C. čia įkūrė veiklos ir gyvenamąją vietą, turėjo (turi) nenutrūkstamą ryšį su šioje gyvenvietėje esančiu turtu.

11. Dėl atsakovės B. įsigytų butų ieškovė nurodė, kad 2017 m. lapkričio 15 d. pirkimo–pardavimo sutartimi (duomenys neskelbtini) B. iš UAB „G“ įsigijo šiuos nekilnojamuosius daiktus už bendrą (duomenys neskelbtini) kainą: butą, (duomenys neskelbtini); dviračių saugyklą (duomenys neskelbtini); 1/17 dalį automobilių stovėjimo aikštelės. 2018 m. rugsėjo 26 d. pirkimo–pardavimo sutartimi (duomenys neskelbtini) ir 2018 m. lapkričio 8 d. priėmimo–perdavimo aktu (duomenys neskelbtini) atsakovė B. iš UAB „G“ įsigijo butą (duomenys neskelbtini), ir 17/2087 dalis žemės sklypo už (duomenys neskelbtini) kainą. Bendra abiejų butų įsigijimo kaina sudaro (duomenys neskelbtini) ‬, kurios‬ dalį – ‬‬ (duomenys neskelbtini) – atsakovė B. sumokėjo prieš atitinkamos sutarties pasirašymą, o (duomenys neskelbtini) kainos dalį finansavo AB „Šiaulių bankas“. Tai, kad turto kainos dalis buvo mokama banko kreditu, patvirtina ir išrašas apie sudarytą hipoteką. Tačiau hipotekos sandoris galiojo itin trumpą laikotarpį – nuo 2017 m. lapkričio 22 d. iki 2018 m. vasario 20 d., t. y. tik 3 mėnesius, per kuriuos atsakovė B. išmokėjo AB „Šiaulių bankui“ atitinkamą kredito sumą.‬‬‬‬‬‬‬‬‬‬‬‬‬‬‬‬‬‬‬‬‬‬‬‬‬

Šalies argumentai

12. Ieškovės teigimu, atsakovė B. nevykdė jokios veiklos, iš kurios pajamų būtų galėjusi įsigyti atitinkamą nekilnojamąjį turtą ir finansuoti jo įsigijimą. Atsakovas C. kituose procesuose ne kartą yra pažymėjęs, kad būtent jis tvarko visus šeimos verslo klausimus, o tarp jo ir buvusios sutuoktinės B. yra tarpusavio pasitikėjimo santykiai. Todėl ir sandorius dėl šio B. vardu registruoto turto vertina kaip apsimestinius dėl sandorio šalies bei siekia jų pripažinimo negaliojančiais šioje dalyje.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

13. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. vasario 1 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės UAB „A“ atsakovei B. 8 910,64 Eur bylinėjimosi išlaidas, priteisė iš ieškovės į valstybės biudžetą 198 Eur pašto išlaidas, panaikino Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 20 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones – ginčo turto areštą.

14. Visų pirma pasisakydamas dėl ieškovės UAB „A“ teisinio suinteresuotumo ginčyti sandorius, teismas nurodė, kad ieškovės reikalavimo teisė pagal 2016 m. sausio 6 d. jai išduotą paprastąjį neprotestuotiną vekselį atsirado tik 2016 m. balandžio 6 d., kai šis vekselis turėjo būti įvykdytas. Teismas sutiko su atsakovų atsikirtimais, kad 2015 m. lapkričio 5 d. vekselis ir 2016 m. sausio 6 d. vekselis yra du skirtingi vertybiniai popieriai: 2015 m. lapkričio 5 d. vekselis buvo išduotas 5 000 000 Eur sumai, o 2016 m. sausio 6 d. vekselis – 7 000 000 Eur sumai; 2015 m. lapkričio 5 d. vekselio įvykdymo terminas buvo 2015 m. gruodžio 31 d., o 2016 m. sausio 6 d. vekselio įvykdymo terminas buvo 2016 m. balandžio 6 d.; pagal 2015 m. lapkričio 5 d. nebuvo išduota jokio vykdomojo įrašo, o pagal 2016 m. sausio 6 d. vekselį buvo išduotas vykdomasis įrašas. Teismas priėjo prie išvados, kad ieškovė nepagrįstai remiasi 2015 m. lapkričio 5 d. vekseliu kaip jos reikalavimo teisę ginčyti sandorius pagrindžiančiu dokumentu, nes pagal šį vekselį nebuvo išduotas vykdomasis įrašas ir nepradėta jokia vykdomoji byla. Ieškovė taip pat nepateikė įrodymų, kad 2016 m. sausio 6 d. vekselis yra anksčiau galiojusios atsakovo prievolės novacija, kuri savaime nėra preziumuojama, todėl turi būti aiškiai ir neabejotinai išreikšta.

15. Teismas pažymėjo, kad ieškinyje nurodomų aplinkybių apie ieškovės santykius su kitais susijusiais juridiniais asmenimis (UAB „H“, UAB „I“, UAB „E“ ir kt.) kontekste ieškovė nepagrįstai sutapatina C. teises ir pareigas su UAB „D“ ir ko grupės įmonių įsipareigojimais ieškovei UAB „A“. Atsakovo C., kaip fizinio asmens, ir juridinių asmenų, kurių dalyvis yra C., teisės ir pareigos turi būti atribotos, todėl šioje byloje vertintini tik paties C., kaip fizinis asmens atlikti veiksmai ir jo sudaryti sandoriai.

16. Teismas laikėsi pozicijos, kad dubliko reikalavimai dėl mokėjimo pavedimų (atliktų laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 29 d. iki 2015 m. rugpjūčio 14 d.) pripažinimo apsimestiniais vienašaliais sandoriais kaip ieškinio reikalavimas nenagrinėtini, nes jie nėra savarankiškas ieškinio dalykas.

17. Teismas nustatė, kad ginčijamos sutartys, t. y. 2013 m. kovo 6 d. pirkimo–pardavimo sutartis (duomenys neskelbtini), 2013 m. liepos 31 d. pirkimo–pardavimo sutartis (duomenys neskelbtini), 2015 m. gegužės 29 d. pirkimo–pardavimo sutartis (duomenys neskelbtini), 2015 m. gegužės 29 d. pirkimo–pardavimo sutartis (duomenys neskelbtini), pastato – gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), 2015 m. spalio 21 d. deklaracija apie statybos užbaigimą (paskirties pakeitimą) Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu šio nekilnojamojo turto statyba buvo pripažinta baigta, buvo sudarytos (priimtos) dar iki ieškovės UAB „A“ reikalavimo teisės į atsakovą C. atsiradimo pagal 2016 m. sausio 6 d. vekselį (2016 m. balandžio 6 d.), o ginčijamos 2013 m. kovo 6 d. ir 2013 m. liepos 31 d. sutartys buvo sudarytos dar net neegzistuojant tokio juridinio asmens, kaip ieškovė UAB „A“.

18. Teismas padarė išvadą, kad ginčijamų sandorių sudarymo teisėtumas turi būti vertinamas pagal jų sudarymo metu egzistavusias aplinkybes, o ne pagal tas aplinkybes, kurios atsirado po šių sandorių sudarymo. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovas C. sąmoningai iš anksto sudarinėjo suderintus su kitais asmenimis apsimestinius sandorius, numatydamas aplinkybę, kad ateityje jis laiduos asmeniniu turtu kreditorei UAB „A“ už skolininkę UAB „E“, kuri ateityje neatsiskaitys su kreditore UAB „A“, todėl turi iš anksto nuslėpti savo asmeninį turtą. Juo labiau kad laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. nebuvo vykdomi jokie išieškojimo procesai, t. y. atsakovas C. minėtu laikotarpiu neturėjo nė vieno kreditoriaus. Priešingai, pagal civilinės bylos medžiagą atsakovas C. laikotarpiu nuo 1999 iki 2015 metų turėjo didelės vertės turtą, gaudavo reikšmingo dydžio pajamas, todėl logiška yra atsakovo pozicija, kad jis neturėjo ir negalėjo turėti motyvo (pagrindo) slėpti turtą ar turtą įgyti kito asmens vardu.

19. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad ieškovės teisių sandoriai, sudaryti iki 2016 m. balandžio 6 d., nepažeidė ir šioje dalyje ieškinys atmestinas kaip pareikštas asmens, neturinčio reikalavimo teisės, atitinkamai, vien dėl šios priežasties negali būti tenkinami reikalavimai pripažinti, kad: 2013 m. kovo 6 d. pirkimo–pardavimo sutartimi (duomenys neskelbtini) įsigyto žemės ūkio paskirties žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pirkėjas (tikroji sandorio šalis) yra atsakovas C.; pripažinti, kad 2013 m. liepos 31 d. pirkimo–pardavimo sutartimi (duomenys neskelbtini) įsigyto žemės ūkio paskirties žemės sklypo (duomenys neskelbtini), pirkėjas (tikroji sandorio šalis) yra atsakovas C.; pripažinti, kad 2015 m. gegužės 29 d. pirkimo–pardavimo sutartimi (duomenys neskelbtini) įsigyto žemės ūkio paskirties žemės sklypo (duomenys neskelbtini), pirkėjas (tikroji sandorio šalis) yra atsakovas C.; pripažinti, kad 2015 m. gegužės 29 d. pirkimo–pardavimo sutartimi (duomenys neskelbtini)įsigyto žemės ūkio paskirties žemės sklypo (duomenys neskelbtini), pirkėjas (tikroji sandorio šalis) yra atsakovas C.

20. Teismas taip pat nustatė, kad pastato–gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), 2015 m. spalio 21 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą (paskirties pakeitimą) Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu, taigi dar iki ieškovės reikalavimo teisės atsiradimo, šio nekilnojamojo turto statyba buvo pripažinta baigta. 2019 m. gegužės 14 d. deklaracijos apie statinio statybos užbaigimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2019 m. gegužės 10 d. statybos užbaigimo akto Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu buvo užbaigta ir ūkio vidaus kelio (duomenys neskelbtini), pastato–avidės (duomenys neskelbtini), statyba. Visų šių ginčo objektu tapusių statinių statytoja yra įvardinta atsakovė A. Po ieškovės reikalavimo teisės atsiradimo buvo sudaryti ir du sandoriai dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypų įsigijimo, t. y. 2016 m. gegužės 23 d. pirkimo–pardavimo sutartis (duomenys neskelbtini) ir 2016 m. rugsėjo 6 d. pirkimo–pardavimo sutartis (duomenys neskelbtini). Teismas pažymėjo, kad atsakovų veiksmai ar sprendimai apsimestinio sandorio sudarymo aspektu vertinami tik ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2016 m. balandžio 6 d. (nuo ieškovės UAB „A“ reikalavimo teisės atsiradimo) iki 2019 m. gegužės 14 d. (kuomet buvo priimtas paskutinis su statybos užbaigimu susijęs administracinis aktas).

21. Atsižvelgdamas į sprendime cituojamus kasacinio teismo išaiškinimus dėl pirkimo–pardavimo sutarties apsimestinumo dėl subjekto, teismas pažymėjo, kad byloje įrodinėtinos tokios aplinkybės: kas rūpinosi turtu; kas derėjosi dėl sutarties sąlygų; kieno lėšomis buvo atsiskaityta; kas po sandorių sudarymo rūpinosi turtu; kas po sandorių sudarymo valdė, naudojo turtą.

22. Teismas neįžvelgė pagrindo pritarti ieškovės UAB „A“ pozicijai, kad nekilnojamojo turto pirkėjas ir gyvenamojo namo, ūkinio pastato, stoginės, taip pat ūkininko ūkio pastatų – ūkio vidaus kelio, pastato–avidės ir pagalbinio pastato statytojas bei savininkas yra atsakovas C. Į bylą surinkti ir teismo įvertinti įrodymai leido teismui padaryti priešingą išvadą, t. y. kad ginčo objektu tapiusio turto pirkėja, statinių statytoja ir turto tikrąja savininke yra atsakovė A.

23. Teismas nurodė, kad atsakovai C. ir A. dar iki aktualaus laikotarpio pradžios (2016 m. balandžio 6 d.) sudarė Vedybų (ikivedybinę) 2015 m. gegužės 28 d. sutartį dėl atskiro sutuoktinių turto rėžimo (tiek įgyto iki santuokos, tiek įgyto santuokos metu), todėl pagal Vedybų (ikivedybinės) sutarties 1.1–1.3 punktus šis turtas laikomas atsakovės A. nuosavybe. Nenuginčijus Vedybų (ikivedybinės) sutarties, nėra teisinio pagrindo ginčyti atskirų sandorių, kurie buvo sudaryti iki ar po Vedybų (ikivedybinės) sutarties sudarymo, juo labiau kad atsakovų C. ir A. 2015 m. gegužės 28 d. sudarytos Vedybų (ikivedybinės) sutarties sudarymo metu atsakovo C. ir ieškovės UAB „A“ dar nesiejo prievoliniai teisiniai santykiai, kuriuos ieškovė kildina iš 2016 m. sausio 6 d. vekselio. Atitinkamai, ieškovė negali remtis Vedybų (ikivedybinės) sutarties 6.5 punktu dėl A. įsipareigojimo ateityje perleisti nekilnojamąjį turtą.

24. Ieškovė nepaneigė ir tokių atsakovų argumentų, kad atsakovo C. atlikti mokėjimai savo sutuoktinei A. yra išskirtinai susiję su gerbūvio jų nepilnamečiams vaikams užtikrinimu, nepaisant šalių pasirinkto ir Vedybų (ikivedybinės) sutartyje įtvirtinto atskiro sutuoktinių turto rėžimo. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.465 straipsnio 2 dalį pažadas padovanoti turtą ar turtinę teisę arba atleisti nuo turtinės pareigos ateityje nelaikomas dovanojimo sutartimi. Todėl Vedybų (ikivedybinės) sutarties 6.5 punktas negali būti aiškinamas kaip A. teisinis įsipareigojimas padovanoti 1/2 nekilnojamojo turto, esančio adresu (duomenys neskelbtini). Be to, kaip nurodė atsakovas C., Vedybų (ikivedybinės) sutarties 6.5 punkto nuostata jam buvo reikšminga tik iki jo santuokos su A. įregistravimo 2015 m. rugpjūčio 8 d. momento, o po santuokos sudarymo ši nuostata atsakovui prarado aktualumą. Teismas taip pat sutiko ir su atsakovų pozicija dėl jų šeimoje susiklosčiusios praktikos dovanoti itin didelės vertės turtą, kuri jau buvo įvertinta ir kitose ieškovės inicijuotuose teisminiuose ginčuose.

25. Teismas pažymėjo, kad ieškovė ginčo sandorių apsimestinumą įrodinėjo tokiais argumentais, jog atsakovė A. nedisponavo piniginėmis lėšomis, kurios būtų pakankamos ginčo turtui įsigyti ir pastatyti ginčo pastatus, kartu byloje siekdama įrodyti kuo didesnę pastatų statybos kainą. Tokia aplinkybė, teismo vertinimu, nebuvo byloje įrodyta. Sprendžiant šią šalių ginčo dalį (dėl darbų kainos) byloje buvo atliktos dvi teismo ekspertizės ir pateiktas vienas vertinimo aktas. Tačiau kai sandoriai yra ginčijami remiantis CK 1.87 straipsnio nuostatomis kaip apsimestiniai, restitucijos klausimai nesprendžiami, todėl byloje statybos darbų kaina, teismo nuomone, yra reikšminga vien sprendžiant klausimą, ar atsakovė A. disponavo pakankama piniginių lėšų suma.

26. Kai nurodyta skundžiamame sprendime, teismo eksperto N. 2021 m. spalio 13 d. ekspertizės akte buvo padaryta išvada, kad gyvenamojo namo ir kitų statybos darbų adresu (duomenys neskelbtini), kaina yra 310 815,00 Eur (su PVM). Teismo eksperto P. ir teismo ekspertės R. 2022 m. balandžio 14 d. pakartotinės ekspertizės akte Nr. 22-26P buvo padaryta išvada apie 890 481,85 Eur (su PVM) statybos darbų kainą. Teismo eksperto statusą turinčio D. K. 2022 m. birželio 7 d. vertinimo akte nurodyta, kad statybos kaina yra 492 172,69 Eur be PVM (595 528,96 Eur su PVM). Kadangi į bylą buvo pateikta tik dalis statinių statybos darbų (medžiagų) pirkimo kainą patvirtinančių dokumentų, bet kurios ekspertizės metu ekspertų nustatyta statybos darbų kaina, teismo vertinimu, yra tikėtina.

27. Visgi spręsdamas dėl ekspertinių tyrimų metu gautų išvadų patikimumo bei galimybės jomis remtis, teismas atsižvelgė ir į tai, kad byloje nebuvo paneigti atsakovų teiginiai, jog dalis statybos darbų buvo atliekama rangos būdu, o kita dalis darbų – ūkio būdu. Vadinasi, statybos darbų ūkio būdu kaina turi būti skaičiuojama be PVM. Be to, ginčo pastatų statybą leidžiantys dokumentai yra išduoti A. (fizinio asmens) vardu, kuri neturi pareigos saugoti visų su statyba susijusių dokumentų. Teismo vertinimu, atsisakiusi patikslintame ieškinyje buvusio suformuluoto reikalavimo dėl statytojo pakeitimo statybą leidžiančiame dokumente, ieškovė pripažino, kad ginčo pastatų ir statinių statytoja yra atsakovė A.

28. Įvertinęs visų ekspertinių išvadų turinį apie ekspertų taikytus metodus, nustatant statybos darbų kainas, teismas priėjo prie išvados, kad gyvenamojo namo ir kitų statinių statybos darbų kainai nustatyti yra tikslingiausia remtis pirminiais statybų kainą pagrindžiančiais dokumentais (rangos sutartimis, PVM sąskaitomis–faktūromis, darbų atlikimo aktais), eksperto D. K. atlikto vertinimo aktu (kaina (duomenys neskelbtini)) ir eksperto N. atliktos teismo ekspertizės aktu (kaina (duomenys neskelbtini)), nes ekspertai P. ir R. pakartotinės ekspertizės metu vertino statybos darbus ir produktus, kurių iš viso neįmanoma įvertinti, nurodydami hipotetines (tariamas) jų vertes bei taikydami jų įvardytą „ekspertinio vertinimo metodą“, kartu nenurodę, kokiais konkrečiais šaltiniais jie vadovavosi taikydami šį metodą.

Atsiliepimas

29. Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovė A. teismo posėdžio metu paaiškino, o žemės sklypų pardavėjai savo atsiliepimuose patvirtino, jog sudarant ginčo sandorius ji pati derėjosi su pardavėjais, pati sudarinėjo sutartis, atsakovas C. nedalyvavo. Taip pat nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad už visus žemės sklypus atsiskaitė pati atsakovė A. Atsakovė A. į nagrinėjamą bylą pateikė išsamius dokumentus, patvirtinančius kad ji buvo faktinė ginčo pastatų statytoja ir kad šie pastatai yra naudojami atsakovės, kaip fizinio asmens, arba jos ūkininkės ūkio veikloje. Atsakovė A. nagrinėjamoje byloje nuosekliai įrodinėjo, kad dalį ginčo turto įsigijo ir naudoja asmeninėms reikmėms bei nepilnamečių vaikų poreikių tenkinimui, kitą dalį turto ji naudoja ūkininkės A. ūkio veikloje. Ieškovė šių argumentų neginčijo.

Žemesnės instancijos teismas

30. Iš byloje esančių įrodymų teismas nustatė, kad 2016–2019 metų laikotarpiu atsakovė A. gavo (duomenys neskelbtini) pajamų. Laikotarpiu nuo 2010 iki 2019 metų, atsakovė A. disponavo lėšomis, kurių suma – (duomenys neskelbtini). Ieškovė nepateikė įrodymų, kad 2016–2019 metų laikotarpiu ieškovas finansavo A. vykdomas statybas. Iki ieškovės reikalavimo teisės atsiradimo, t. y. 2013–2016 metais atsakovė A. į banko sąskaitą gavo (duomenys neskelbtini) C. lėšų, kurias galėjo panaudoti statybos finansavimui, o (duomenys neskelbtini) A. sumokėjo asmeninėmis lėšomis. Taigi, nors statyba buvo finansuojama tiek C., tiek A. lėšomis, C. mokėjimai net ir tuo laikotarpiu, kai ieškovė neturėjo reikalavimo teisės, nebuvo vienintelis indėlis ginčo turtui sukurti. Ši teismo konstatuota aplinkybė, atitinkamai, paneigia tokius ieškovės argumentus, kad visas turtas įgytas (sukurtas) išimtinai atsakovo C. lėšomis, todėl turi būti pripažintas asmeniniu jo turtu. Teismas šiame kontekste pažymėjo, kad ieškovės kreditorinis reikalavimas nebuvo reiškiamas abiem sutuoktiniams C. ir A. kaip bendraskoliams pagal CK 3.109 straipsnį. Taigi, nurodytos išvados taip pat sudaro savarankišką pagrindą atmesti ieškinio reikalavimus atsakovės A. atžvilgiu visoje apimtyje.

31. Pasisakydamas dėl dukrai C. padovanotų lėšų, teismas nurodė, kad faktinė aplinkybė, jog pagal mokėjimo pavedimus gautos piniginės lėšos, kaip teigia atsakovai, taip pat buvo naudojamas gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kuriame gyvena ir atsakovų dukra C., statybai, nedaro šių mokėjimo pavedimų apsimestiniais. Nors nepilnamečių vaikų turtas atskirtas nuo tėvų turto, CK 3.84 straipsnyje nėra aiškiai išreikšto formalaus draudimo pripažinti nepilnamečių šeimos narių turtą šeimos turtu. Šalys nurodo, kad ginčijami mokėjimai atlikti 2014 m. gruodžio 8 d. pinigų dovanojimo sutarties pagrindu. Vadovaujantis skundžiamame sprendime aptarta teismų praktika, teismas nusprendė, kad pagal byloje ginčijamus mokėjimo pavedimus (kurie buvo atlikti laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 29 d. iki 2018 m. rugpjūčio 14 d.) gautų lėšų naudojimas gyvenamojo būsto statyboms yra teisėtas, užtikrinantis būtinus šeimos poreikius ir nepažeidžiantis nepilnamečio vaiko interesų. Kita vertus, kai nustatyta pirmiau, ieškovė neturi reikalavimo teisės ginčyti laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 29 d. iki 2015 m. rugpjūčio 14 d. atliktų mokėjimų.

32. Pasisakydamas dėl atsakovės B. sudarytų sandorių teisėtumo, teismas nustatė, kad atsakovai C. ir B. išsituokė ir pasidalijo turtą dar (duomenys neskelbtini), t. y. daugiau negu prieš 1,5 metų iki to momento, kai ieškovė UAB „A“ įgijo reikalavimo teises į atsakovą C. (2016 m. balandžio 6 d.). Teismas nesutiko su ieškovės teiginiais, kad, C. nutraukus santuoką su B. ir sudarius santuoką su A., B. ir toliau galėjo būti priklausoma bei kontroliuojama buvusio sutuoktinio – C. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų (įrodymų), iš kurių galima būtų padaryti išvadą, kad atsakovė B. yra atsakovo C. statytinė. Pateikus mokėjimą patvirtinančius dokumentus, preziumuotina, kad mokėjimai pardavėjams atlikti jos pačios lėšomis. Teismas, be kita ko, pažymėjo, kad civilinėje teisėje ir civiliniuose santykiuose galioja asmenų sąžiningumo prezumpcija, kurią paneigti turėjo ieškovė, bet to nepadarė.

33. Teismas, be kita ko, nustatė, kad atsakovė B. disponavo didelėmis pinigų sumomis. Atsakovė argumentuotai (pagrįsdama rašytiniais įrodymais) įvardijo savo pajamų gavimo šaltinius, į bylą pateikė visus mokėjimą už ginčo turtą pagrindžiančius įrodymus visai sumai – už vieną butą ir (duomenys neskelbtini) už kitą butą. Nėra jokių duomenų apie atsakovo C. ir (ar) „D“ grupės įmonių lėšas, panaudotos atsiskaityti už turtą; neįrodyta aplinkybė, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu C. disponavo lėšomis, būtinomis atsiskaityti už turtą (pagal C. pajamų deklaracijas 2016 m. – (duomenys neskelbtini), 2017 m. – (duomenys neskelbtini), 2018 m. – (duomenys neskelbtini)); nėra jokių įrodymų, kad, sudarant ginčijamus sandorius, kokia nors forma dalyvavo ir (ar) juos vykdė C. (arba „D“ grupės įmonės).

34. Šiame kontekste teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ginčijant pirkimo–pardavimo sandorį kaip apsimestinį ir teigiant, jog iš tikrųjų sandorį kaip pirkėjas sudarė kitas asmuo, būtina ir įrodyti, kad šis asmuo (o ne tas, kuris sandoryje įvardytas kaip pirkėjas) faktiškai įgijo pirkėjo teises ir pareigas, iš kurių svarbiausia – atsiskaityti už perkamą daiktą, ir jas vykdė. Teismo nuomone, ieškovė daro niekuo nepagrįstą ir neįrodyta prielaidą, kad vienintelis lėšų šaltinis atsiskaityti už turtą pagal ginčijamus sandorius buvo net ne pats C., o „D“ įmonių grupė. Neteikiami jokie įrodymai apie C. ir (ar) „D“ įmonės grupių atliktus mokėjimus pagal ginčijamas sutartis, patvirtinantys, kad lėšas atsiskaityti už perkamą turtą atsakovė B. gavo būtent atsakovo iš C. ir (ar) „Di“ įmonių grupės. Be to, atsakovo C. turtui nuo 2016 m. rugsėjo 26 d. taikomas areštas. Turto arešto mastas ir jo taikymo data iš esmės paneigia faktą, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu jis galėjo disponuoti lėšomis, kuriomis buvo atsiskaityta už turtą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

35. Ieškovė UAB „A“ apeliaciniame skunde prašo:

35.1. panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. vasario 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos ieškinį patenkinti;

35.2 jeigu nebūtų patenkintas apeliacinio skundo reikalavimas patenkinti ieškinį visa apimtimi, patenkinti ieškinį dalyje dėl atsakovės A. vardu sudarytų sandorių bei vienašalių mokėjimo sandorių A. pripažinimo apsimestiniais, o dalyje dėl atsakovės B. vardu sudarytų sandorių bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui;

35.3. pašalinti šiuos skundžiamo sprendimo motyvus: „UAB „A“ neturi teisės remtis Vedybų (ikivedybinės) sutarties 6.5 punktu dėl A. įsipareigojimo ateityje perleisti nekilnojamąjį turtą“; „Vedybų sutarties 6.5 punktas negali būti vertinamas kaip A. teisinis įsipareigojimas padovanoti 1/2 nekilnojamojo turto, esančio adresu (duomenys neskelbtini). C. teigimu, Vedybų sutarties 6.5 punkto nuostata C. buvo reikšminga tik iki jo ir A. santuokos įregistravimo 2015 m. rugpjūčio 8 dieną. Sudarius santuoką, paminėta Vedybų sutarties 6.5 punkto nuostata C. prarado aktualumą“; „Vertinant gyvenamojo namo ir kitų statybos darbų adresu (duomenys neskelbtini) statybos kainą yra tikslinga remtis pirminiais statybų kainą pagrindžiančiais dokumentais (rangos sutartimis, PVM sąskaitomis–faktūromis, darbų atlikimo aktais) eksperto D. K. vertinimo aktu (kaina (duomenys neskelbtini)) ir eksperto N. ekspertizės aktu (kaina (duomenys neskelbtini))“; „Teismo vertinimu, pakartotinėje ekspertizėje kai kurios išlaidų pozicijose kainos nepagrįstai užaukštintos“; „šioje byloje, vertinant gyvenamojo namo ir kitų statybos darbų adresu (duomenys neskelbtini) statybos kainą yra tikslinga remtis pirminiais statybų kainą pagrindžiančiais dokumentais (rangos sutartimis, PVM sąskaitomis–faktūromis, darbų atlikimo aktais), eksperto D. K. vertinimo aktu (kaina (duomenys neskelbtini)) ir eksperto N. ekspertizės aktu (kaina 310 815,00 Eur (su PVM)“;

35.4. priteisti ieškovei bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme;

35.5. išreikalauti arba išduoti teismo liudijimą ieškovei ir (arba) advokatui A. Chudenkovui apie teisę iš Lietuvos Respublikoje veikiančių kredito įstaigų gauti B. sąskaitų išrašus už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2018 m. lapkričio 8 d., pateikiant duomenis apie piniginių lėšų likutį sąskaitose 2015 m. sausio 1 d.;

35.6. išreikalauti arba išduoti teismo liudijimą ieškovei ir (arba) advokatui A. Chudenkovui apie teisę iš „Swedbank“, AB, AB SEB banko, AB Šiaulių banko, Luminor Bank AS bei kitų Lietuvos Respublikoje veikiančių kredito įstaigų gauti C. sąskaitų išrašus už laikotarpį nuo 2013 m. vasario 6 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d.;

35.7. bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, pripažinti atsakovų B. ir C. dalyvavimą teismo posėdyje būtinu;

35.8. priimti naujus įrodymus.

36. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

36.1. Teismas, spręsdamas dėl ieškovės teisinio suinteresuotumo, sprendime netinkamai kvalifikavo teisinius santykius ir įrodinėtinas aplinkybes, nepagrįstai siekė nustatyti ieškovės reikalavimo teisės į skolininką atsiradimo momentą. Ieškovė byloje rėmėsi CK 1.87 straipsniu, prašydama atsakovo C. artimųjų sudarytus nekilnojamojo turto įsigijimo sandorius pripažinti apsimestiniais sandoriais. Taip pat ieškovė rėmėsi ir CK 1.78 straipsniu (atitinkamą CK straipsnį nurodė ir baigiamojoje kalboje, nors neprivalėjo to daryti), reglamentuojančiu niekinius ir nuginčijamus sandorius. Nė viena iš šių normų nenumato reikalavimo asmeniui, reiškiančiam reikalavimą dėl sandorių pripažinimo apsimestiniais, turėti vykdytiną reikalavimo teisę tų sandorių sudarymo metu. CK 1.87 straipsnio 2 dalyje trečiųjų asmenų teisių pažeidimas nėra kokiu nors būdu apibrėžiamas laiko kriterijumi, t. y., asmuo gali nukentėti dėl bet kuriuo metu (nepriklausomai nuo reikalavimo teisės atsiradimo momento) sudaryto apsimestinio sandorio. Teisei reikalauti sandorių pripažinimo apsimestiniais (niekiniais) ir prašyti niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo nėra keliamas reikalavimas turėti galiojančią reikalavimo teisę ginčijamų sandorių sudarymo metu. Byloje ginčijamų sandorių (ir jų dalių) pripažinimas apsimestiniais yra tiesioginis ieškovės interesas, nes, C. pripažinus ginčo turto savininku, ieškovei atsivertų galimybės iš šio turto išieškoti savo naudai.

36.2. Ieškovei pradėjus išieškojimą iš UAB „I“, UAB „E“, C., paaiškėjo, kad visa „D“ grupė turi daugybę skolinių įsipareigojimų įvairiems kreditoriams, kurių nebėra pajėgi įvykdyti visa apimtimi. Ieškovė byloje išsamiai paaiškino, kad „D“ grupės subjektai (tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys), kurių galutinis naudos gavėjas ir verslų sprendimų priėmimo centras yra C., organizuotai ėmėsi įvairių nesąžiningų priemonių, kad išvengtų sąžiningų kreditorių išieškojimų iš jo turto.

36.3. Iš „J.“, atstovaujamo „K“, su C. sudarytų sutarčių išrašų matyti, kad 2013 metų sandorių sudarymo metu C. turėjo reikšmingų kreditorinių įsipareigojimų. C., teikdamas 2021 m. balandžio 2 d. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo (bankroto bylą atsisakyta iškelti), yra nurodęs, kad jo skola „J“ pareiškimo pateikimo metu sudarė (duomenys neskelbtini), taigi, įsipareigojimai (duomenys neskelbtini) buvo reikšmingi. Atsakovas C. įvairiems kreditoriams turėjo itin didelių skolinių įsipareigojimų jau ir 2010 metais. Šie dokumentai įrodo, kad C., sudarinėdamas ginčo sandorius ne savo vardu, jau turėjo motyvą slėpti turtą nuo kreditorių.

Žemesnės instancijos teismas

36.4. Teismas nesiėmė objektyvių galimybių išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti bylos aplinkybes (ką jis būtų galėjęs užsitikrinti surinkdamas ieškovės reikalaujamus įrodymus), ir tik po to vertinti atsakovų pateiktus įrodymus visų nustatytų aplinkybių kontekste. Priešingai, teismas apsiribojo tik aplinkybių nustatymu, tai atlikdamas daugiausiai pagal atsakovų pateiktus įrodymus bei jų paaiškinimus.

36.5. Ginčo sklypai ir statiniai yra (duomenys neskelbtini), greta vienas kito. Atsakovas C. čia kūrė veiklos ir gyvenamąją vietą ir turėjo (turi) nenutrūkstamą ryšį su šioje gyvenvietėje esančiu turtu. C. ne tik dalyvavo ginčo turto sukūrime, šį turtą kūrė savo lėšomis, tačiau juo naudojosi ir tebesinaudoja kartu su savo šeima. Esminis byloje keliamas klausimas, ar teisėti buvo C. veiksmai, šį turtą užrašant atsakovės A. nuosavybe ir, pasitelkiant Vedybų (ikivedybinėje) sutartyje nustatytą turto atskirumo režimą, paslėpti šį turtą nuo kreditorių. Nebuvo jokios priežasties C., leidusiam lėšas gyvenamojo namo ir kito turto statybai (įsigijimui), neįgyti nuosavybės teisės į šį namą ir kitą turtą.

36.6. Atsakovė A. iš tiesų neįgijo turto savo nuosavybėn, kadangi buvo tik atsakovo C. statytinė turto įsigijimo sandoriuose. A. neturėjo lėšų turtui pastatyti, o turtas asmeninėn C. nuosavybėn nebuvo įregistruotas tik todėl, kad tokiu atveju iš jo galėtų būti reikalaujama prievolių vykdymo.

Žemesnės instancijos teismas

36.7. Teismas pateikė nepagrįstą pakartotinės ekspertizės akto kritiką, tačiau nenurodė, dėl kokių priežasčių reikėtų vadovautis eksperto N. atliktos ekspertizės išvadomis, juolab kad pats byloje buvo konstatavęs, jog ir N. atlikta ekspertizė turi trūkumų ir yra ydinga. Nesant galimybės nustatyti visų statyboms patirtų išlaidų dydžio, vienintelis galimas statybos kaštų nustatymo būdas yra ekspertinio tyrimo išvados. Nėra suprantama, kodėl teismas nesivadovavo patyrusių ir kvalifikuotų ekspertų, kurių kompetencijų sritis apima statybos kainos nustatymą, ekspertinio metodo būdu nustatytomis statinių statybos kainomis.

36.8. Teismas sprendime visiškai nepagrįstai, nesigilindamas į ieškovės reikalavimus, konstatavo, kad ieškovė atsisakė reikalavimo dėl statytojo pakeitimo statybą leidžiančiame dokumente, kurį buvo suformulavusi ieškinyje, ir tai reiškia, jog ieškovė pripažįsta, kad pastatų ir statinių statytoja yra atsakovė A.. Ieškovė nepripažįsta, kad pastatų ir statinių statytoja yra A..

36.9. Teismas sprendime peržengė ieškinio ribas, t. y. pasisakė dėl byloje ieškinio pagrindu nenurodytų aplinkybių, taip pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 265 straipsnio 2 dalį. Teismas, padarydamas atitinkamas išvadas dėl Vedybų (ikivedybinės) sutarties, peržengė ieškinio ribas, nepagrįstai analizavo šios sutarties sandorio nuostatų galiojimą bei nustatinėjo ieškovės teisę remtis Vedybų (ikivedybine) sutartimi, kas nebuvo šios bylos dalykas.

36.10. Byloje nebuvo išreikalauti nei atsakovės B., nei atsakovo C. banko sąskaitų išrašai, kelis kartus atmetant tokius ieškovės prašymus. Taip pat byloje nebuvo apklausti nei atsakovė B., nei atsakovas C., nors ieškovas prašė pripažinti jų dalyvavimą būtinu.

36.11. Ieškovė su šiuo apeliaciniu skundu teikia atsakovo C. sūnaus T. nekilnojamojo turto Nekilnojamojo turto registro išrašus, pagrindžiančius 2013 metais C. pradėtą nekilnojamojo turto išdovanojimą artimiems asmenims. Šių įrodymų pateikimo būtinybė atsirado susipažinus su sprendimu ir paaiškėjus, kad lėšų ir turto išdovanojimą artimiesiems (šiuo atveju nepasiliekant sau net to turto, kuriame buvo deklaravęs gyvenamąją vietą ir kuriame gyveno), teismas laikė įprasta praktika. Ieškovė, siekdama paneigti šiuos argumentus, teikia įrodymus, kurie, kaip atitinkantys CPK 314 straipsnio reikalavimus, priimtini.

36.12. Ieškovės vertinimu, didelė šios civilinės bylos apimtis ir su tuo susijusi faktų gausa sąlygoja būtinybę koncentruotai perteikti esminę informaciją žodžiu. Žodinio proceso tvarka bylos aplinkybės bus ištirtos išsamiau, bus išklausyti visi dalyvaujantys byloje asmenys (ir tie, kurie nebuvo išklausyti), betarpiškai ištirti įrodymai. Visa tai šiuo atveju yra išimtinės aplinkybės, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Todėl prašo civilinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Atsiliepimas

37. Atsakovės UAB „C“ teisių perėmėja, atsakovė UAB „A“, pateikė atsiliepimą, kuriame apeliacinį skundą prašo atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

37.1. Skundžiamame sprendime pagrįstai konstatuota, kad tiek sutartys, tiek kiti ieškovės ginčijami sandoriai nebuvo apsimestiniai, tokią išvadą pagrindžią byloje pateiktų įrodymų visuma. Ir priešingai, ieškovės apeliaciniame skunde pateikiama argumentacija, kad atsakovė A. turtą – ūkio vidaus kelią (duomenys neskelbtini), pastatą–avidę (duomenys neskelbtini) bei pagalbinį pastatą (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), pagal sutartis įsigijo apsimestinai, kadangi ji neva tuo metu neturėjo būtinų lėšų tokio turto įsigijimui, nepagrįsta.

37.2. Nors byloje pareigą įrodyti aplinkybę, kad faktiškai sandorį sudarė kitas asmuo, nei tas, kuris nurodytas kaip sandorio šalis, turi asmuo, ginčijantis sandorį kaip apsimestinį, t. y. ieškovė, tačiau pagal šioje byloje pateiktus įrodymus ir (ar) motyvus matyti, jog ieškovė tai siekė atlikti iš atsakovės A. bei UAB „S.“ išreikalautų įrodymų pagalba. Tačiau, priešingai nei deklaravo ir (ar) manė ieškovė, visi A. ir UAB „S.“ pateikti į bylą įrodymai, susiję su ginčijamomis sutartimis, paneigė ieškovės iškeltas abejones dėl sandorių teisėtumo.

37.3. Iš atsakovės A. į bylą pateiktų didelės apimties įrodymų, susijusių su ieškovės reikalavimais dėl sutarčių, aiškiai matyti, kad A. buvo faktinė statinių statytoja, t. y. tik A. rūpinosi pastatų statybos procesu, visas sutartis, sąskaitas ir (ar) dalinių darbų atlikimą iš UAB „S.“ priimdavo tik savo (ūkininkės A.) vardu, taip pat tik savo lėšomis dalinai atsiskaitė su UAB „S.“. Į bylą pateiktoje buhalterinėje pažymoje taip pat yra nustatyta, kad ūkininkės A. lėšomis buvo statyti pastatai.

37.4. Į bylą pateikti išsamūs įrodymai pagrindžia tai, kad A. 2016–2019 metų laikotarpiu gavo (duomenys neskelbtini) pajamų, o 2010–2019 metų laikotarpiu disponavo lėšomis, kurių suma buvo (duomenys neskelbtini). Todėl nepagrįsti ieškovės motyvai, kad A. neturėjo jokių finansinių galimybių finansuoti statinių bei kitų su jais susijusių statinių statybos darbų ar turto įsigijimo.

37.5. Tarp UAB „S.“, kuri atliko ginčo statinių statybos darbus, ir ūkininkės A. buvo susiformavę įprasti skolininko ir kreditoriaus teisiniai santykiai, kai ūkininkė A. neįvykdė savo įsipareigojimų pagal sutartis. Todėl ieškovės niekuo nepagrįstas situacijos vertinimas (dėl sutarčių tikrosios šalies, pagal sutartis pastatytų statinių tikrojo savininko, dėl atsiskaitymo pagal sutartis), kai byloje yra aiškiai nustatyta bei įrodyta, kad pagal sutartis nėra visiškai atsiskaityta, priešingai, iš šių santykių atsakovei A. yra atsiradusi skola rangovei, nepaneigia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

38. Atsakovas C. pateikė atsiliepimą, prašydamas apeliacinį skundą ir jame suformuluotus procesinio pobūdžio prašymus atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

38.1. Ieškovė, reikšdama reikalavimą dėl atsakovų sandorių pripažinimo apsimestiniais ir niekiniais, privalo ne tik įrodyti, kad neva atsakovų sudaryti sandoriai yra apsimestiniai, bet taip pat ir teisėtų savo interesų pažeidimo faktą, t. y. neabejotiną suinteresuotumą. Ieškovė didžiąją dalį ieškinio bei apeliacinio skundo reikalavimų kildina būtent iš 2013– 2015 m. laikotarpiu atsakovų sudarytų sandorių ar tuo metu atliktų mokėjimų. Tačiau tuo laikotarpiu ieškovė UAB „A“ nebuvo suinteresuotas asmuo CK 1.87 straipsnio taikymo prasme. Tuo metu, kai buvo sudaryti ginčijami sandoriai, ieškovė dar net neegzistavo ir objektyviai negalėjo turėti reikalavimo teisės į atsakovą C., todėl sandorių ginčijimas ieškiniu yra aiškiai nepagrįstas. Ieškovė galėjo tapti suinteresuotu asmeniu ir galėjo įgyti teisę ginčyti tik tuos sandorius, kurie buvo sudaryti ne anksčiau kaip 2016 m. balandžio 6 d.

38.2. 2015 m. lapkričio 5 d. vekselis negali būti laikomas pagrindu, patvirtinančiu ieškovės teisinį suinteresuotumą nagrinėjamoje byloje, kadangi: 1) ieškovė nė viename savo procesiniame dokumente, t. y. nei patikslintame ieškinyje, nei dublike, nebuvo nurodžiusi jokių argumentų, kad savo reikalavimą grindžia ne tik 2016 m. sausio 6 d. vekseliu, bet ir 2015 m. lapkričio 5 d. vekseliu; 2) pagal ieškovės nurodomą 2015 m. lapkričio 5 d. vekselį niekada nebuvo išduotas joks vykdomasis įrašas, t. y. ši ieškovės reikalavimo teisė niekada nebuvo vykdytina.

38.3. Teismas negali konstatuoti niekinio sandorio teisinių pasekmių ir niekinio sandorio fakto, kadangi ieškinys pareikštas nesuinteresuoto asmens (ieškovės). Ieškovė nei nagrinėjamoje byloje esančiais procesiniais dokumentais, nei byloje esančiais įrodymais neįrodė savo teisių pažeidimo sandorių sudarymo metu (suinteresuotumo).

38.4. Skundžiamame sprendime pagrįstai nurodoma, kad ieškovė neįrodė sąmoningo, iš anksto suderinto apsimestinių sandorių pagrindu atsakovo C. turimo siekio slėpti turtą nuo ateityje galimai atsirasiančių kreditorių. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas C. buvo nesąžiningas, tyčia slėpė turimą turtą ar sąmoningai sudarinėjo apsimestinius sandorius, taip sudarant sąlygas neatsiskaityti su kreditoriais, įskaitant ir ieškovę.

38.5. Byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovas C. būtų turėjęs valią (ketinimą) įgyti ginčo turtą ir jį valdyti kaip savo. Taip pat byloje nebuvo įrodyta aplinkybė, kad ginčo turtą C. valdė (valdo) kaip savo. Ta aplinkybė, kad C. yra A. sutuoktinis, nepatvirtina, kad C. yra (gali būti) faktinis turto valdytojas.

38.6. Byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, kad tikroji turto įgijėja ir statytoja yra būtent atsakovė A., t. y. (1) A. derėjosi dėl turto įgijimo; (2) A. atsiskaitė už ginčo turtą (3) A. įgijo ir valdo turtą kaip savo.

38.7. Ieškovė dubliku suformulavo galutinius savo reikalavimus nagrinėjamoje civilinėje byloje (nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ieškovė patvirtino, kad jos galutiniai reikalavimai yra nurodyti būtent dublike). Jame reikalavimo dėl atsakovės A. pakeitimo kitu statytoju – atsakovu C. – (duomenys neskelbtini) išduotuose statybą leidžiančiuose dokumentuose, ieškovė nesuformulavo. Todėl ir darytina tokia išvada, kad ieškovė ankstesnio savo reikalavimo dėl statytojo pakeitimo (duomenys neskelbtini) išduotuose statybą leidžiančiuose dokumentuose atsisako.

38.8. Nepagrįstas ieškovės prašymas išduoti teismo liudijimą gauti įrodymus. Toks prašymas yra reiškiamas aiškiai piktnaudžiaujant procesine įrodymų išreikalavimo teise bei bandant surinkti su byla nesusijusius asmeninius C. duomenis. Atsakovo C. atsiskaitomosios sąskaitos išraše gali būti matoma kita su nagrinėjama civiline byla nesusijusi, perteklinė, konfidenciali informacija, su kuria ieškovė ne tik jokio suinteresuotumo, bet ir jokio teisinio pagrindo susipažinti negali turėti. Ieškovė piktnaudžiauja procesine įrodymų išreikalavimo teise, tą patį prašymą kas kartą teikdama visose nagrinėjamose bylose.

38.9. Atsakovas C. nagrinėjamoje byloje yra atstovaujamas tinkamos atstovės – advokatės V., jo dalyvavimas procese nėra būtinas. Atsakovo C. apklausos metu atsakovo atstovė pateikė visus atsakymus į ieškovės UAB „A“ užduotus klausimus.

39. Atsakovė A. pateikė atsiliepimą, prašydama apeliacinio skundo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

39.1. Ieškovė neturi materialinio teisinio suinteresuotumo ginčyti sandorius, kurie buvo sudaryti dar iki ieškovės (juridinio asmens) įsteigimo ir jos kreditorinio reikalavimo atsiradimo C.. Ieškovė taip pat neturi materialinio teisinio suinteresuotumo reikšti reikalavimus pripažinti apsimestiniais C. 2014 m. gruodžio 29 d. – 2015 m. rugpjūčio 14 d. laikotarpiu dukrai C. atliktus mokėjimus pagal dovanojimo sutartį, kuriuos ieškovė laiko vienašaliais sandoriais.

39.2. Ieškovės įvardijamos „D“ grupės įmonės jokiu procesiniu statusu nedalyvauja šioje civilinėje byloje ir nėra susijusios su ginčo turtu, kuris buvo įgytas ir sukurtas savininkės, atsakovės A. Ieškovės nurodomi argumentai dėl tariamų atsakovo C. 2013 metais turėtų motyvų nuslėpti turtą nuo kreditorių neatitinka tikrovės ir bylos faktinių aplinkybių.

Šalies argumentai

39.3. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo visiškai nepagrįstus argumentus apie tai, kad atsakovas C. tariamai nuo 2013 metų turėjo reikšmingų įsipareigojimų kreditoriams pagal laidavimo sutartis ir vekselius. Šie apeliacinio skundo argumentai yra klaidingi ir prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms.

39.4. Viso proceso metu ieškovė be jokių apribojimų teikė į bylą rašytinius įrodymus, kuriuos teismas priimdavo į nagrinėjamą bylą. Tai, kad teismas mažos dalies ieškovės prašymų netenkino, nereiškia, kad ieškovei buvo apribota teisė įrodinėti. Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas išreikalauti atsakovo C. sąskaitų išrašus, nepažeidė įrodymų išreikalavimą reglamentuojančių teisės normų. CPK 199 straipsnyje įtvirtintas rašytinių įrodymų išreikalavimo institutas yra skirtas ne tam, kad būtų galima sužinoti vienas ar kitas aplinkybes, o po to nuspręsti, kaip šiuos įrodymus panaudoti, o tam, kad į bylą būtų pateikti objektyviai egzistuojantys rašytiniai įrodymai, susiję su įrodinėjimo dalyku, t. y. rašytinių įrodymų išreikalavimo institutas nėra priemonė surinkti įrodymus galimam ieškinio reikalavimui pareikšti.

39.5. Atsakovas C. nėra nė vieno ginčijamo sandorio šalis. Visų ginčijamų sandorių šalimi yra atsakovė A., kuri buvo apklausta teismo posėdžio metu, ieškovės atstovas turėjo visas galimybes pateikti klausimus bei išsiaiškinti tikrąją A. valią, sudarant ginčijamus sandorius. Svarbu ir tai, kad ieškovė, prašydama pripažinti atsakovo C. dalyvavimą byloje būtinu, pirmosios instancijos teisme nenurodė, kokių aplinkybių nepaaiškino C. atstovaujanti atstovė. Šis prašymas buvo reiškiamas formaliai, tikėtina, proceso vilkinimo tikslais.

Žemesnės instancijos teismas

39.6. Ieškovė nei ieškinyje, nei kituose procesiniuose dokumentuose nenurodė jokių argumentų, leidžiančių teigti, kad ginčijami sandoriai yra apsimestiniai. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimus pripažinti, kad gyvenamojo namo, ūkinio pastato, stoginės, taip pat ūkininko ūkio pastatų – ūkio vidaus kelio, pastato–avidės, pagalbinio pastato statytojas ir savininkas yra C.

39.7. Atsakovė A., užpildydama deklaracijas apie minėtų pastatų užbaigimą, pateikdama jas registruoti Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai bei pateikdama Nekilnojamojo turto registrui kaip dokumentus, patvirtinančius nuosavybės teisės įgijimą, viešai deklaravo, kad nuosavybės teisė atsirado CK 4.47 straipsnio 4 punkto pagrindu, t. y. nuosavybės teisė įgyta sukūrus naują daiktą. Atsakovė A. teismo posėdžio metu apklausiama nurodė, kad pati rūpinosi statybomis, jai padėjo savo srities profesionalai, statybų specialistai. Žemės sklypai, kuriuose buvo vykdomos statybos, taip pat yra įgyti ir nuosavybės teise priklauso atsakovei A. Ieškovė neįrodinėjo ir į nagrinėjamą bylą nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas C. būtų rūpinęsis statybomis, jas prižiūrėjęs ar jose dalyvavęs.

39.8. Atsakovė A. byloje nuosekliai įrodinėja, kad pati rūpinosi šio nekilnojamojo turto įsigijimu ir gyvenamojo namo pastatymu. Pati atsakovė A. ginčo objektu tapusiame gyvenamajame name šiuo metu su vaikais gyvena. Atsakovė į nagrinėjamą bylą yra pateikusi įrodymus, kad 2013 m. kovo 8 d. jai buvo išduotas ūkininko ūkio įregistravimo pažymėjimas. Į bylą yra pateikti įrodymai (tripliko priedai), patvirtinantys, kad A. ūkį įkūrė ir jo veiklą vykdo tik pati atsakovė A.

39.9. Byloje buvo iš karto aišku, kad ekspertizės tikslai – nustatyti gyvenamojo namo adresu (duomenys neskelbtini), statybos kainą – negalės būti pasiekti. Atsakovė A. nurodė gyvenamąjį namą stačiusi pusiau ūkio būdu, todėl nėra dalies projektinės ir statybų dokumentacijos. Vertinant pastato – gyvenamojo namo statybos kainą, neabejotinai objektyviausias yra pirmasis eksperto N. ekspertizės aktas, kadangi ekspertas N. statybos kainą skaičiavo pagal esančią projektinę dokumentaciją. Apklausiamas bylos nagrinėjimo metu jis nurodė, kad, nesant visos projektinės dokumentacijos, jis negalėjo apskaičiuoti dalies statybos darbų kainos, kadangi tai būtų ne statybos darbų kaina, o eksperto sugalvoti ir įvertinti darbai bei subjektyviai įvertinta medžiagų ir darbų kaina. Todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nesivadovavo ekspertų P. ir R. pakartotinės teismo ekspertizės aktu.

Atsiliepimas

40. Atsakovė B. pateikė atsiliepimą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti, taip pat netenkinti apeliaciniame skunde suformuluotų procesinių prašymų. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

40.1. Įrodyti aplinkybę, kad faktiškai sandorį sudarė kitas asmuo, nei tas, kuris nurodytas kaip sandorio šalis, turi asmuo, ginčijantis sandorį kaip apsimestinį. Ši įrodinėjimo pareiga negali būti perkelta atsakovei B. Vien nepagrįstai ieškovės keliamos abejonės dėl tariamai nepakankamų lėšų, iš kurių buvo įsigyjamas turtas, buvimo pas atsakovę, ar teiginiai, kad atsakovės nurodytos pajamos galimai buvo panaudotos kitoms atsakovės išlaidoms dengti, ar ieškovės išsakoma nuomonė, kieno lėšomis buvo įsigytas turtas, ar jokiais įrodymais byloje nepagristas ginčijamų sandorių šalių tariamų motyvų įvardijimas, patys savaime neįrodo ir negali įrodyti šių sandorių apsimestinumo. Ieškovės prielaidos, kad atsakovė yra fiktyvi turto pirkėja, į turto pirkimo pardavimo sandorius įtraukta tik siekiant nuslėpti tikrąjį turto savininką pirkėją (C.) neparemtos jokiais įrodymais. Atsakovė 2014 metais ne tik oficialiai išsiskyrė su C. (kuris sukūrė naują šeimą), bet ir pasidalino visą savo turtą. Atsakovė savo sprendimus priima savarankiškai ir, priešingai nei teigia ieškovė, nėra kokiu nors būdu yra priklausoma nuo C. Derantis dėl turto (butų) įsigijimo, sudarant ir vykdant ginčo sandorius, išlaikant ir naudojant įsigytą turtą jokia forma nedalyvavo ir nedalyvauja nei C., nei „D“ grupės įmonė.

40.2. Atsakovai pateikė įrodymus, kad pagal ginčijamus sandorius atsakovė B. atsiskaitė iš savų lėšų. Nė vieno iš atsakovės nurodyto kaip pajamų šaltinio turtui įsigyti sandorio ieškovė neginčijo, vien nepagrįstai teigdama, kad atsakovė turtą įsigijo ne iš savo pačios lėšų.

40.3. Atsakovės B. sudarytų sandorių metu atsakovas C. jau buvo sudaręs santuoką su atsakove A.. Nebuvo teikiamas joks paaiškinimas, kodėl teismas, konstatavęs sandorio apsimestinumą, turėtų pripažinti C. asmeninę nuosavybę į ginčo turtą, įgytą santuokos su A. metu, o ne š bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę. Tas pats pasakytina ir apie ginčijamus kitus sandorius, sudarytus iki atsakovės ir C. santuokos nutraukimo 2014 m. rugpjūčio 27 d. Kitaip tariant, konstatavus, kad tam tikras turtas buvo apmokamas ir įsigyjamas C., šis turtas pirmiausia turėtų būti vertinamas kaip bendrosios jungtinės nuosavybe teise su B. įsigytas turtas, nes būtų įgytas santuokoje ir nebuvo pasidalintas atsakovės B. ir C. skyrybų byloje, nes apie jį niekas net neįtarė. Motyvų, kodėl šis turtas turėtų būti pripažintas asmenine C. nuosavybe, ieškovė nenurodė.

40.4. Atsakovė B. ginčo turtą susirado ir jį nusprendė įsigyti savo pačios poreikių tenkinimui. Vienas butas buvo įsigytas kaip atsakovės gyvenamasis būstas, jis buvo įrengtas atsakovės ir jame ji nuolat gyvena. Kitas butas atsakovės buvo įsigytas dviem tikslais: 1) kaip investicija – buvo investuotos atsakovės iš paveldėjimo bei paveldėto nekilnojamojo turto pardavimo gautos lėšos; 2) siekiant kitame bute įrengti studiją (atsakovės darbo vietą). Atsiradus galimybei išnuomoti šį butą, šis turtas 2019 m. gegužės 16 d. gyvenamųjų patalpos nuomos sutartimi buvo išnuomotas UAB „T“. Pajamas iš nuomos sutarties taip pat gauna atsakovė. C. jokia forma turtu nesinaudojo ir nesinaudoja.

Šalies argumentai

40.5. Ieškovės teiginiai dėl tariamai fiktyvių ginčijamų sandorių sudarymo motyvų yra prieštaringi ir nelogiški. Sunku suvokti, kodėl ginčijamais sandoriais, kaip tvirtina ieškovė, atsakovė B. siekė dengti atsakovo C. (buvusio sutuoktinio, sukūrusio kitą šeimą, ir kartu jos skolininko) veiksmus, kai tas pats C., kaip teigia ieškovė, iki turto pasidalijimo bandė nuslėpti šį savo turtą bei pajamas ir nuo atsakovės B.

40.6. Atsakovė neturi jokių santykių su ieškove, išskyrus, tai, kad ieškovė ją įtraukė į nesibaigiantį bylinėjimąsi, ir ne tik šioje konkrečioje byloje, vien tuo pagrindu, kad kažkada ji buvo ieškovės skolininko sutuoktinė. Ieškovė nėra pateikusi jokių įrodymų, kad ji yra C. statytinė. Jei teismas būtų patenkinęs ieškovės prašymą dėl įrodymų išreikalavimo iš atsakovės (jos banko sąskaitų duomenis), būtų grubiai pažeistos atsakovės teisės į žmogaus asmens, jos privataus gyvenimo ir nuosavybės slaptumą bei teisė į atsakovės asmens duomenų apsaugą.

40.7. Ieškovė neįrodė, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu atsakovas C. disponavo pakankamomis lėšomis atsiskaityti už turtą, kurį įsigijo atsakovė B., ir jas kažkokiu būdu perdavė atsakovei, kad ši galėtų atsiskaityti už turtą. Atsakovo C. turtinė padėtis negali būti įrodinėjama išrašais iš atsakovės sąskaitų.

Atsiliepimas

40.8. Nepagrįsti ir ieškovės teiginiai, kad, neapklausus atsakovų C. ir B., neįmanoma buvo nustatyti tikrųjų šalių ketinimų ir valios. Tiek atsakovė, tiek atsakovas savo poziciją išdėstė atsiliepimuose į ieškinį, bei triplikuose, šių atsakovų vardu paaiškinimus ir baigiamąsias kalbas teikė jų advokatai. Abu jie nuosekliai teigė, kad C. nėra niekaip susijęs su ginčijamų sandorių sudarymu ir vykdymu, su pagal šiuos sandorius įsigytu turtu ir jo naudojimu. Atsakovė tam ir naudojosi teisine pagalba, kad jai nereikėtų pačiai dalyvauti byloje, o jos advokato dalyvavimas procese reiškė ir pačios atsakovės dalyvavimą. Juo labiau kad atsakovei išdėsčius savo poziciją procesiniuose dokumentuose ir advokatui pateikus paaiškinimus, ieškovė per daugiau nei 3 metus užtrukusį bylos nagrinėjimą net ir neuždavė jokių klausimų dėl faktinių aplinkybių (advokatas buvo paklaustas tik apie mokestinio tyrimo numerį).

40.9. Su apeliaciniu skundu teikiami nauji įrodymai neturėtų būti priimti, kadangi šie įrodymai, jei juos ieškovas vertino kaip būtinus jo pozicijai pagrįsti, galėjo ir privalėjo būti pateikti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Be to, apeliaciniame skunde net nėra paaiškinimo, kokias bylos nagrinėjimui ir teisingam sprendimui priimti svarbias aplinkybes norima jais įrodinėti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliantės procesinių prašymų

41. Apeliantė apeliaciniame skunde ir prieš pat 2023 m. birželio 13 d. 9 val. paskirtą teismo posėdį pateiktame prašyme dėl įrodymų išreikalavimo, ekspertizės skyrimo (šis prašymas pasirašytas ir per EPP sistemą pateiktas 2023 m. birželio 12 d. 18:26:26, DOK-2416) suformulavo tokius procesinio pobūdžio prašymus: (1) išreikalauti arba išduoti teismo liudijimą ieškovei ir (arba) advokatui A. Chudenkovui apie teisę iš Lietuvos Respublikoje veikiančių kredito įstaigų gauti atsakovės B. sąskaitų išrašus už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2018 m. lapkričio 8 d., pateikiant duomenis apie piniginių lėšų likutį sąskaitose 2015 m. sausio 1 d.; (2) išreikalauti arba išduoti teismo liudijimą ieškovei ir (arba) advokatui A. Chudenkovui apie teisę iš „Swedbank“, AB, AB SEB banko, AB Šiaulių banko, Luminor Bank AS bei kitų Lietuvos Respublikoje veikiančių kredito įstaigų gauti atsakovo C. sąskaitų išrašus už laikotarpį nuo 2013 m. vasario 6 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d.; (3) išreikalauti iš Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos arba išduoti ieškovei ir (ar) atstovui advokatui A. Chudenkovui liudijimą apie teisę gauti šiuos įrodymus: atsakovės A. atžvilgiu atlikto mokestinio tyrimo, patikrinimo medžiagą, atitinkamai, mokestinio ginčo, jei jis vyko, medžiagą; (4) pripažinti atsakovų B. ir C. dalyvavimą teismo posėdyje būtinu; (5) priimti naujus įrodymus; (6) bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; (7) skirti byloje papildomą teismo ekspertizę.

42. Apeliantė prašo pridėti prie bylos šiuos naujus įrodymus – Nekilnojamojo turto registro išrašus dėl atsakovo C. sūnui T. padovanoto turto, kurie, jos teigimu, pagrindžia, kad 2013 metais C. pradėjo nekilnojamojo turto išdovanojimą artimiems asmenims. Tvirtina, kad šių įrodymų pateikimo būtinybė atsirado tada, kai, susipažinus su teismo sprendimu, jai paaiškėjo, kad lėšų ir turto išdovanojimą artimiesiems pirmosios instancijos teismas laikė įprasta C. šeimoje praktika.

43. Vadovaujantis CPK 314 straipsnio nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Todėl siekiant pašalinti (ar sumažinti) tokių padarinių atsiradimo galimybę, proceso įstatymo lygmeniu yra įtvirtintas draudimas teikti, o kartu ir priimti naujus įrodymus. Šis draudimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkertant kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, yra pašalinama (ar sumažinama) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019, 19 punktas).

44. Pažymėtina taip pat tai, kad įrodymai konkrečioje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas. Toks įrodymams keliamas reikalavimas vadinamas įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos toje konkrečioje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2011).

45. Teisėjų kolegija, įvertindama apeliantės prašymą pirmiau aptartais aspektais, visų pirma atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantė neįrodinėja (nesiekė ir nesiekia įrodyti), jog aplinkybes apie nuo 2013 metų atsakovo C. atliktus veiksmus, susijusius su turto dovanojimu artimiesiems, ji sužinojo (turėjo ir galėjo sužinoti) tik po skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Todėl nėra ir pagrindo pripažinti, kad tokių įrodymų pateikimo būtinybė atsirado jau po šio teismo sprendimo priėmimo. Byloje nesama ir tokių duomenų, kad apeliantė šiuos įrodymus teikė pirmosios instancijos teismui, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti.

46. Dar daugiau, išvada, kad atsakovo C. šeimoje buvo susiklosčiusi įprasta praktika neatlygintinai vienas kitam perleisti didelės vertės turtą, buvo padaryta, pavyzdžiui, įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 3 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-2161-560/2020 (Lietuvos teismų informacinės sistema LITEKO; CPK 179 straipsnio 3 dalis), kurioje tokiu pat procesiniu teisiniu statusu, kaip ir nagrinėjamoje civilinėje byloje, dalyvavo ir apeliantė. Dėl šios priežasties negalima ir išvada, kad tokios aplinkybės konstatavimas skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime apeliantei buvo netikėtas ir ji negalėjo pateikti dėl šios aplinkybės savo argumentų bei juos pagrindžiančių įrodymų į bylą ją tebenagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

47. Nurodytų motyvų pagrindu pripažintina, kad aptariami įrodymai, kaip netenkinantys jų priimtinumo apeliacinės instancijos teisme sąlygų, negali būti priimti, o apeliantės prašymas dėl naujų įrodymų priėmimo atmestinas kaip nepagrįstas.

48. Apeliantė taip pat tvirtina, kad bylą nagrinėjęs teismas nesiėmė objektyvių galimybių išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti bylos aplinkybes (ką jis būtų galėjęs užtikrinti surinkdamas atitinkamus įrodymus), ir tik po to vertinti atsakovų pateiktus įrodymus visų nustatytų aplinkybių kontekste. Byloje nebuvo išreikalauti atsakovų R. K. ir C. banko sąskaitų išrašai, kelis kartus atmetant tokius apeliantės prašymus. Apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismui netenkinus šių jos prašymų dėl įrodymų išreikalavimo, tokie įrodymai turi būti išreikalauti bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Teismo posėdžio išvakarėse pateiktame prašyme apeliantė taip pat įvardijo ir atsiradusį po teismo sprendimo priėmimo poreikį išreikalauti į bylą iš Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos arba išduoti ieškovei ir (ar) jos atstovui advokatui A. Chudenkovui liudijimą apie teisę gauti dar ir šiuos įrodymus: A. atžvilgiu atlikto mokestinio tyrimo, patikrinimo medžiagą, mokestinio ginčo, jei jis vyko, medžiagą, teigdama, kad minėtame mokestinio patikrinimo akte buvo detalizuotos ir apskaičiuotos lėšos, C. perduotos A.

49. Vadovaujantis CPK 179, 199 straipsnių nuostatomis teismas gali pasiūlyti pateikti arba pareikalauti iš fizinių arba juridinių asmenų pateikti įrodymus ir nustatyti terminą jiems pateikti, jeigu pateiktų įrodymų neužtenka. Asmuo, prašantis teismą išreikalauti kokį nors rašytinį įrodymą iš dalyvaujančių byloje ar kitų asmenų, turi nurodyti byloje reikšmingas aplinkybes, kurias rašytinis įrodymas gali pagrįsti (CPK 199 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Kasacinio teismo išaiškinta, kad jei dalyvaujantis byloje asmuo pateikia prašymą teismui išreikalauti įrodymus, kurių jis pats negali gauti, teismas juos išreikalauja (tenkina prašymą) tik tokiu atveju, jeigu konstatuoja, kad tokie įrodymai yra susiję su civilinės bylos įrodinėjimo dalyku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2014).

50. Apeliaciniam procesui taikomos bendrosios CPK nuostatos, taip pat pirmosios instancijos teismo procesą reglamentuojančios nuostatos, neprieštaraujančios CPK III dalies XVI skyriaus „Bylų procesas apeliacinės instancijos teisme“ nurodytoms taisyklėms (CPK 302 straipsnis). Specialioji naujų įrodymų priėmimo į apeliacinę bylą taisyklė, kurią teisėjų kolegija jau įvardijo šios nutarties 43 punkte, yra įtvirtinta CPK 314 straipsnyje. Pagal šioje normoje nustatytą reglamentavimą, naujų įrodymų priėmimas (ir, atitinkamai, išreikalavimas) apeliacinės instancijos teisme yra itin ribojimas ir galimas iš esmės tik tokiose situacijose, kai asmuo juos teikė pirmosios instancijos teismui, tačiau šis teismas nepagrįstai atsisakė įrodymus priimti (pagal analogiją – išreikalauti), arba kai tokių įrodymų pateikimo būtinybė atsirado jau po teismo sprendimo priėmimo ir anksčiau jų nebuvo galima pateikti.

51. Taigi, spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus, teismas turi patikrinti bei įvertinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas). Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktika, naujų įrodymų gavimo apeliacinės instancijos teisme galimybę, be kita ko, siejanti su teismo pareiga vykdyti teisingumą, t. y. ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą, neturi būti aiškinama kaip įpareigojanti apeliacinės instancijos teismą priimti įrodymus visais atvejais, kai jais įrodinėjamos bylai teisiškai reikšmingos aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-328-823/2020). Toks aiškinimas iš esmės paneigtų CPK 314 straipsnyje įtvirtintą ribojimą, jį prilygindamas bendrajai CPK 180 straipsnyje nustatytai įrodymų sąsajumo taisyklei.

52. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad apeliaciniame skunde nurodytų dalies įrodymų išreikalavimo klausimas jau buvo spręstas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Pirmosios instancijos teismo 2019 m. rugsėjo 20 d. nutartimi apeliantės atstovui advokatui T. B. buvo išduotas teismo liudijimas, kuriuo apeliantės atstovui suteikiama teisė gauti, be kita ko, iš Lietuvos Respublikoje veikiančių bankų atsakovės A. banko sąskaitų išrašus už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gegužės 10 d., pateikiant duomenis apie piniginių lėšų likutį sąskaitose 2013 m. sausio 1 d. Pirmosios instancijos teismo 2019 m. lapkričio 26 d. nutartimi atšauktas Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 20 d. nutartimi apeliantei išduotas teismo liudijimas. Nutartyje pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad teismo liudijimas išduotas rinkti plačios apimties duomenis; suteiktas dviejų mėnesių laikotarpis nuo liudijimo išdavimo buvo pakankamas surinkti bylai reikšmingus duomenis. Pirmosios instancijos teismas 2020 m. gegužės 18 d. nutartimi apeliantės prašymą išduoti teismo liudijimą advokatui T. B. gauti iš „Swedbank“, AB, AB SEB banko, Luminor Bank AS Lietuvos skyriaus atsakovo C. sąskaitų išrašus už laikotarpį nuo 2013 m. rugpjūčio 2 d. iki 2015 m. gruodžio 22 d. atmetė, nurodydamas, kad šiuo prašymu yra siekiama gauti informacijos, be kita ko, galimai susijusios su į bylą neįtrauktais asmenimis, todėl prašymas laikytinas pertekliniu. Pirmosios instancijos teismas 2022 m. birželio 9 d. nutartimi netenkino ir apeliantės prašymo išduoti jos atstovui A. Chudenkovui teismo liudijimą apie teisę gauti iš „Swedbank“, AB, AB SEB banko, Luminor Bank AS Lietuvos skyriaus, kitų finansų įstaigų atsakovo C. sąskaitų išrašus už laikotarpį nuo 2013 m. kovo 6 d. iki 2015 m. gruodžio 22 d., nurodydamas, kad prašymas perteklinis, teikiamas pakartotinai. Pirmosios instancijos teismas 2022 m. rugsėjo 14 d. nutartimi atmetė apeliantės prašymą išreikalauti iš atsakovo C. sąskaitų duomenis už laikotarpį nuo 2012 m. vasario 6 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., nurodęs, kad šis prašymas pateiktas pakartotinai, pavėluotai, jis labai platus, atsižvelgiant į nurodomą duomenų gavimo laikotarpį, todėl tai leistų apeliantei gauti perteklinę informaciją, kuri nėra susijusi su bylos nagrinėjimo dalyku.

53. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliantės prašymo dėl įrodymų išreikalavimo turinį bei jo motyvus, iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad prašymų dėl aukščiau nurodytų įrodymų (bankų sąskaitų išrašų) išreikalavimo patenkinimui nebuvo ir šiuo metu nėra pagrindo, pritardama pirmosios instancijos teismo argumentams ir jų nekartodama. Taigi, nėra CPK 314 straipsnyje nurodomo pirmosios instancijos teismo nepagrįsto atsisakymo priimti (padėti gauti) tokius įrodymus kaip būtinosios sąlygos, leidžiančios taikyti išimtį naujų įrodymų priėmimui apeliacinės instancijos teisme.

54. Apeliantės naujas prašymas dėl A. atžvilgiu atlikto mokestinio tyrimo patikrinimo medžiagos išreikalavimo atmestinas tuo pagrindu, kad apeliantė neįrodė, jog negalėjo tokio prašymo pateikti pirmosios instancijos teisme ar jį pateikė, tačiau pirmosios instancijos teismas jo nepagrįstai netenkino (CPK 314 straipsnis). Viena vertus, pati apeliantė pripažįsta, kad atsakovės A. atžvilgiu atlikto mokestinio patikrinimo akte buvo detalizuotos ir apskaičiuotos lėšos, C. perduotos A. (žr. šios nutarties 48 punktą), vadinasi, ji žinojo apie tokio įrodymo egzistavimą. Kita vertus, tokio prašymo patenkinimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į jo padavimo momentą, suponuotų apeliacinės instancijos teismo pareigą atidėti teismo posėdį, pasiūlant kitoms šalims susipažinti su prašymu bei pateikti dėl jo nuomonę, o tai neabejotinai užvilkintų bylos išnagrinėjimą, neatitiktų bylos nagrinėjimo koncentracijos ir ekonomiškumo principo reikalavimų (CPK 7 straipsnio 1 dalis).

55. Apeliantė UAB “A“ taip pat prašo paskirti žodinį procesą, jame apklausti atsakovus B. ir C., kurių dalyvavimas teismo posėdyje pripažintinas būtinu. Šie apeliantės procesiniai prašymai taip pat netenkinami.

56. CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Taigi, proceso dalyvių prašymai surengti žodinį teismo procesą apeliacinės instancijos teismo nesaisto.

57. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad apeliacinio skundo nagrinėjimo tvarkos pasirinkimas yra būtent bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436-611/2015). Teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl žodinio proceso ribojama, nes toks sprendimas galimas tik išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių yra būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013).

58. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė išimtinių aplinkybių, dėl kurių apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas teismo posėdyje žodinio proceso tvarka. Tokio proceso surengimo poreikio nelemia apeliantės prašymo argumentai dėl bylos apimties, įrodymų gausos ir apeliantės noro žodžiu išdėstyti pagrindinius bylos faktus ar dėl atsakovų apklausos teismo posėdyje būtinumo. Visais bylai reikšmingais klausimais byloje dalyvaujantys asmenys (patys ar per savo atstovus) jau yra išsamiai pasisakę procesiniuose dokumentuose bei teismo posėdžiuose, surengtuose pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje pakanka duomenų, leidžiančių įvertinti, ar apeliantės patikslintas ieškinys yra pagrįstas, ar, priešingai, atsakovų procesiniuose dokumentuose nurodytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai paneigia ieškinyje nurodytus teiginius, ar šalių ginčą pirmosios instancijos teismas išsprendė teisingai.

59. Apeliantė, kaip buvo minėta pirmiau, teismo posėdžio išvakarėse pareiškė dar ir prašymą paskirti byloje papildomą teismo ekspertizę, ja pavedant atlikti byloje teismo ekspertizę jau atlikusiam teismo ekspertui P., kurio išvadomis pirmosios instancijos teismas atsisakė remtis sprendime, užduodant jam tokius klausimus: (1) nurodyti, kurios 2022 m. balandžio 14 d. pakartotinės teismo ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), lokalinėse sąmatose nurodytos pozicijos, reikšmingai (daugiau nei 20 proc.) besiskiriančios nuo 2022 m. birželio 7 d. UAB „U“ parengto vertinimo akto sąmatose nurodytų pozicijų, buvo koreguotos, t. y., nurodyti, ar konkreti sąmatos pozicija (darbo aprašymas) turėjo atitikmenį UAB „R“ duomenų bazėje, ar buvo ekspertų įrašyta; ar konkrečios sąmatos pozicijos įkainis buvo nurodytas UAB „R“ normatyvuose, ar buvo įrašytas ekspertinio vertinimo būdu, kiekvienu atveju pateikiant paaiškinimą dėl susidariusio skirtumo esmės ir priežasčių; (2) nurodyti, kurios 2022 m. balandžio 14 d. pakartotinės teismo ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), lokalinėse sąmatose nurodytos pozicijos gali būti patikslintos pagal teismo ekspertizės metu nevertintus (byloje iki teismo ekspertizės atlikimo nebuvusius) gyvenamojo namo įrengimo dokumentus: 2022 m. balandžio 25 d. UAB „V“ laišku gautus dokumentus dėl UAB „V“ suteiktų prekių ir paslaugų; 2022 m. birželio 29 d. UAB „Z“ raštu Nr. 1-3-7 pateiktus dokumentus dėl UAB „Z“ suteiktų prekių ir paslaugų; 2022 m. birželio 29 d. UAB „Ž“ raštu Nr. 06-02 pateiktus dokumentus dėl UAB „Ž“ suteiktų prekių paslaugų; 2022 m. liepos 12 d. UAB „K“ raštu pateiktus dokumentus dėl UAB „K“ suteiktų prekių ir paslaugų; 2022 m. rugsėjo 19 d. UAB „Ž“ paaiškinimą elektroniniu paštu.

60. Vadovaujantis CPK 212 straipsnio 1 dalimi, siekiant išsiaiškinti nagrinėjant bylą kylančius klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių, teismas gali skirti ekspertizę ir, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę, paskirti ekspertą arba pavesti atlikti ekspertizę kompetentingai ekspertizės įstaigai. Prireikus gali būti skiriami keli ekspertai ar ekspertų komisija. Jeigu eksperto išvada yra nepakankamai aiški ar neišsami, teismas gali paskirti papildomą ekspertizę (CPK 219 straipsnio 1 dalis). Jeigu teismui kyla abejonių dėl eksperto išvados pagrįstumo, taip pat jeigu yra prieštaravimų tarp kelių ekspertų išvadų, teismas gali paskirti pakartotinę ekspertizę ir pavesti ją daryti kitam ekspertui ar ekspertams (CPK 219 straipsnio 2 dalis).

61. Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismo 2021 m. kovo 5 d. nutartimi byloje buvo paskirta teismo ekspertizė, skirta, be kita ko, gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), statybos kainai nustatyti, šią ekspertizę pavedant atlikti teismo ekspertui N. Pagal eksperto N. 2021 m. spalio 13 d. ekspertizės aktą Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo ir kitų statybos darbų, adresu (duomenys neskelbtini), kaina yra (duomenys neskelbtini) . Pirmosios instancijos teismo 2022 m. vasario 8 d. nutartimi byloje buvo paskirta pakartotinė teismo ekspertizė, skirta, be kita ko, gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), statybos kainai nustatyti, šią ekspertizę pavedant atlikti teismo ekspertams P. ir R.. Pagal ekspertų P. ir R. 2022 m. balandžio 14 d. pakartotinės ekspertizės aktą Nr. (duomenys neskelbtini), statybos kaina yra (duomenys neskelbtini). Į bylą taip pat buvo pateiktas teismo eksperto statusą turinčio D. K. (UAB „U“) 2022 m. birželio 7 d. vertinimo aktas, pagal kurio išvadas statybos kaina yra (duomenys neskelbtini).

62. Vadinasi, nagrinėjamoje byloje pakanka specialių žinių turinčių asmenų pateiktų duomenų apie ieškovės įrodinėtas aplinkybes, susijusias su statybos darbų kaštais, ir pirmosios instancijos teismas dėl kiekvieno jų įrodomosios reikšmės bei patikimumo argumentuotai pasisakė (žr. teismo sprendimo 185-193 punktus). Ta aplinkybė, kad teismas atsisakė remtis apeliantei galbūt palankesnėmis teismo ekspertų P. ir R. išvadomis, o rėmėsi visais kitais ekspertiniais duomenimis, savaime nelemia dar vienos teismo ekspertizės paskyrimo poreikio, be kita ko, atsižvelgiant ir į tokio apeliantės prašymo pateikimo momentą. Dar vienos papildomos ekspertizės skyrimas ilgam laikui nepagrįstai (nesant tam objektyvaus poreikio) užvilkintų bylos išnagrinėjimą, o tai neatitiktų vieno iš civilinio proceso tikslų – kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių) (CPK 2 straipsnis), taip pat koncentruoto ir ekonomiško bylos nagrinėjimo principo (CPK 7 straipsnio 1 dalis).

Dėl iki 2016 m. balandžio 6 d. atsakovių sudarytų sandorių ginčijimo

63. Su apeliacinio skundo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai siekė nustatyti ir nustatė apeliantės reikalavimo teisės į atsakovą C. atsiradimo momentą, nes teisei reikalauti sandorių pripažinimo apsimestiniais (niekiniais) ir niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo nėra keliamas reikalavimas turėti galiojančią reikalavimo teisę ginčijamų sandorių sudarymo metu, teisėjų kolegija nesutinka.

64. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatyme nustatyta tvarka kreiptis į teismą tam, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Teismas imasi nagrinėti civilinę bylą pagal asmens (arba jo atstovo), kuris kreipėsi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, pareiškimą (CPK 5 straipsnio 3 dalis).

65. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta ne bet kurio, o būtent suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą, ir išaiškinta, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendro pobūdžio taisyklė nustato dvi prielaidas atsirasti asmens subjektinei teisei – teisei kreiptis į teismą teisminės gynybos: tai besikreipiančio asmens suinteresuotumas bei jo teisės ar įstatymo saugomo intereso pažeidimas. Teismų praktikoje asmens suinteresuotumas yra aiškinamas kaip subjekto materialinis teisinis suinteresuotumas, t. y. asmuo turi turėti aiškiai identifikuojamą suinteresuotumą apginti materialiosios teisės normų saugomą teisę ar interesą, kitaip tariant, asmuo turi turėti savarankišką teisinį interesą ir poreikį jį ginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-370-248/2019, 43 punktas). Jei asmuo kreipiasi į teismą su ieškiniu gindamas jam pačiam priklausančią teisę arba interesą, tai jis privalo nurodyti, kokia jo teisė pažeista ir koks saugomas interesas turėtų būti ginamas, nes teisė kreiptis į teismą nereiškia, kad asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę. Asmuo neturi teisės kreiptis į teismą prašydamas apginti ne jo paties, o kito asmens teisę, nes tai reikštų neleistiną įsikišimą į kito asmens laisvės sritį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-267-611/2019, 17 punktas; 2019 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-379-701/2019, 33–35 punktai).

66. Kasacinio teismo taip pat buvo išaiškinta, kad, atsižvelgiant į tai, jog kreditorius, prievolės pagrindu įgydamas reikalavimo teisę skolininkui, taip pat įgyja teisę naudotis įstatymo suteikiama jo reikalavimo teisės apsauga bei gynimo būdais, teismui aiškinantis, ar kreditorius turi reikalavimo teisę skolininkui, svarbu nustatyti kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą. Tai reikšminga, nes paprastai kreditoriaus teises ir interesus gali pažeisti tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo. Prievolės atsiradimo momentą lemia juridinio fakto, iš kurio prievolė kyla, prigimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).

67. Kreditoriaus reikalavimo teisės atsiradimo momentas yra svarbus vertinant kreditoriaus teisių pažeidimo faktą, nes ginčijamas sandoris negali pažeisti kreditoriaus teisių, jei kreditorius tokio sandorio sudarymo metu dar neturi reikalavimo teisės skolininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-695/2017).

68. Reikalavimo teisės atsiradimo momentas priklauso nuo prievolės, kurios pagrindu reiškiamas reikalavimas, pobūdžio. Laidavimas – tai asmeninis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas, pagal kurį laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės (CK 6.76 straipsnio 1 dalis, 6.77 straipsnio 1 dalis). Kadangi laiduotojo prievolė priklauso nuo pagrindinės prievolės, kurios įvykdymą ji užtikrina, tai paprastai kreditoriaus reikalavimo teisė tokios prievolės pagrindu į laiduotoją atsiranda, kai pagrindinė prievolė neįvykdyta arba įvykdyta netinkamai (CK 6.78 straipsnis). Tačiau tais atvejais, kai nevykdant pagrindinės prievolės laiduotojo ir pagrindinio skolininko atsakomybė solidari, kreditoriaus reikalavimo teisės į laiduotoją atsiradimo momentas sutampa su reikalavimo teisės atsiradimu į pagrindinį skolininką (CK 6.81, 6.82 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2012).

69. Apeliantei savo reikalavimo teisę kildinant iš vekselio davėjos UAB „E“ 2016 m. sausio 6 d. apeliantei išduoto paprastojo neprotestuotino vekselio, pagal kurį laidavo atsakovas C., aktualus yra pagal šį vekselį kilusios apeliantės reikalavimo teisės atsiradimo momentas.

70. Iš nurodyto vekselio matyti, kad šiuo vekseliu vekselio davėja UAB „E“ įsipareigojo 2016 m. balandžio 6 d. sumokėti apeliantei 7 000 000 Eur sumą. Šios piniginės prievolės (sumokėti ieškovei 7 000 000 Eur) tinkamą įvykdymą laidavo atsakovas C.

71. Pagal CK 6.81 straipsnio 1 dalį, kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenumato laidavimo sutartis. Remiantis CK 6.6 straipsnio 4 dalimi, jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį.

72. Byloje nėra ginčo dėl to, kad vekselio davėja UAB „E“ iš vekselio kilusios piniginės prievolės neįvykdė, todėl pasibaigus vekselyje nurodytam atidedamajam prievolės įvykdymo terminui (2016 m. balandžio 6 d.) apeliantė įgijo teisę reikalauti solidariai iš vekselio davėjos UAB „E“ ir jos laiduotojo C. įvykdyti iš vekselio kilusią piniginę prievolę (CK 6.6 straipsnio 4 dalis, 6.33 straipsnio 2 dalis). Būtent nuo šio momento, t. y. nuo 2016 m. balandžio 6 d., apeliantė laikytina įgijusia reikalavimo teisę dėl 7 000 000 Eur sumos sumokėjimo iš atsakovo C. Pirmosios instancijos teismas, padaręs tokią pačią išvadą, nesuklydo.

73. Bylos duomenys patvirtina tokias faktines aplinkybes, kad apeliantė buvo įsteigta ir įregistruota Juridinių asmenų registre tik 2014 m. kovo 31 d. Taigi, apeliantės ginčijamos 2013 m. kovo 6 d., 2013 m. liepos 31 d. sutartys buvo sudarytos dar nesant įsteigto juridinio asmens UAB „A“, kitaip tariant, fiziškai ir teisiškai tokiam subjektui neegzistuojant. 2015 m. gegužės 29 d., 2015 m. gegužės 29 d. pirkimo–pardavimo sutartys, 2015 m. spalio 21 d. deklaracija apie statybos užbaigimą (paskirties pakeitimą) Nr. (duomenys neskelbtini), buvo sudaryti (priimti) taip pat dar iki apeliantės reikalavimo teisės į atsakovą C. atsiradimo (2016 m. balandžio 6 d.).

74. Atsižvelgiant į tai, kad ginčijami nutarties 73 punkte išvardinti sandoriai buvo sudaryti (priimti) iki apeliantės reikalavimo teisės į atsakovą C. atsiradimo (2016 m. balandžio 6 d.), darytina ir tokia išvada, kad šiais sandoriais nebuvo ir objektyviai negalėjo būti pažeistos jokios apeliantės teisės ir teisėti interesai, be kita ko, ir būsimi. Tokie sandoriai galėjo pažeisti (nustačius jų ydingumą) tik tų kreditorių, kurie iki šių sandorių sudarymo jau turėjo reikalavimo teises atsakovo C. atžvilgiu, teises ir teisėtus interesus. Tačiau, kaip minėta (žr. šios nutarties 65 punktą), apeliantei nėra deleguota atitinkama teisė, t. y. ji nėra įgaliota ir ieškiniu negali ginti ne savo pačios, o kitų asmenų teisių (nagrinėjamu atveju kitų kreditorių, kurie, jos teigimu, reikalavimo teises į atsakovą C. buvo įgiję pirmiau, nei atsirado jos pačios reikalavimo teisė).

75. Remiantis išdėstytu, byloje nebuvo pagrindo vertinti ginčijamų 2013 m. kovo 6 d., 2013 m. liepos 31 d. sutarčių bei 2015 m. gegužės 29 d., 2015 m. gegužės 29 d. pirkimo–pardavimo sutarčių, 2015 m. spalio 21 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą (paskirties pakeitimą) Nr. (duomenys neskelbtini) galiojimo nei apsimestinumo dėl sandorio šalies, nei niekinio sandorio padarinių taikymo aspektais, kadangi tokių sandorių teisinis vertinimas nepateko į apeliantės byloje ginamų teisių ir teisėtų interesų ribas. Tokie apeliacinio skundo argumentai, kad apeliantė, vėliau įgijusi reikalavimo teisę į atsakovą C., dabar neturi galimybės jos realizuoti iš to turto vertės, kuris, jos subjektyviu vertinimu, nepagrįstai buvo įregistruotas atsakovės A. vardu, o ne tikrojo savininko (atsakovo C.) vardu, teisiškai neaktualūs.

76. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas dėl ginčijamų 2013 m. kovo 6 d., 2013 m. liepos 31 d., 2015 m. gegužės 29 d., 2015 m. gegužės 29 d. pirkimo–pardavimo sutarčių bei 2015 m. spalio 21 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą (paskirties pakeitimą) Nr. 1 galiojimo, kadangi šie sandoriai nepateko į apeliantės byloje gintinų teisių ir teisėtų interesų ribas, bei pagrįstai patikslinto ieškinio dalį dėl šių sandorio pripažinimo negaliojančiais atmetė.

Dėl atsakovės B. sudarytų sandorių pripažinimo negaliojančiais

77. Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą, susijusį su atsakovės B. įsigytu turtu (butais), neatsakė į klausimą, kodėl didesnėmis nei pakankama lėšomis disponavusi B. ginčo turtą pirko už jį mokėdama pasiskolintomis iš banko lėšomis, kurias vėliau iš nenustatytų šaltinių grąžino. Pasak apeliantės, tai yra aiškus įrodymas, kad ginčo turto įsigijimo sandorių sudarymo metu B. neturėjo tų lėšų, kurias sudarė jos buvusios praeityje gautos pajamos, todėl tai, kitaip nei nusprendė pirmosios instancijos teismas, patvirtina atsakovės B. vardu sudarytų sandorių apsimestinumą dėl sandorio šalies. Su tokia apeliantės pozicija teisėjų kolegija taip pat negali sutikti.

78. CK 1.87 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintos apsimestiniu pripažinto sandorio teisinės pasekmės, nustatant, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Kasacinis teismas, aiškindamas teisės normą, reglamentuojančią apsimestinį sandorį, yra pasisakęs, kad apsimestiniu laikomas sandoris, sudarytas kitam sandoriui pridengti. Tokiu atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas. Įstatymo nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, tai taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės (CK 1.87 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad apsimestinio sandorio atveju laikomas galiojančiu tikrasis sandoris, kurio padarinių siekė sandorio šalys. Taigi, apsimestinis sandoris turi būti vertinamas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią. Tikrojo sandorio, kurį slepia apsimestinis, galiojimas priklauso nuo jo pobūdžio ir sudarymo aplinkybių. Apsimestinės gali būti konkrečios sandorio dalys (sąlygos). Apsimestiniu laikomas ir toks sandoris, kuris sudaromas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu ketinama sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2006; 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228//2009; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2013, 2023 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-403/2023).

79. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad, sprendžiant klausimą dėl pirkimo–pardavimo sutarties apsimestinumo dėl subjekto, svarbu nustatyti, ar asmuo, sudaręs sutartį, iš tikrųjų ketino įgyti iš jos kylančias teises ir pareigas, ar jomis naudojosi ir jas vykdė, ar, priešingai, tik formaliai pasirašė sutartį kaip jos šalis, tačiau iš tikrųjų neketino įgyti ir neįgijo nei teisių, nei pareigų, o jas įgijo kitas asmuo, kuris jomis iš tikrųjų naudojosi. Sandorio ydingumui dėl jo sudarymo su netikrąja šalimi konstatuoti būtina nustatyti, kad tikroji, o ne apsimestinė šalis (statytinis) ne tik rūpinosi sutarties sudarymu, derėjosi dėl jos sąlygų, atsiskaitė su pardavėju, bet ir tai, kad atsiskaityta buvo tikrajai šaliai priklausančiomis lėšomis, kad po sandorio sudarymo tikroji šalis įgijo ir vykdė pirkėjo teises ir pareigas pagal ginčijamą sandorį (sutarties objektą priėmė, jį valdė, juo naudojosi). Įrodyti aplinkybę, kad faktiškai sandorį sudarė kitas asmuo nei tas, kuris nurodytas kaip sandorio šalis, turi asmuo, ginčijantis sandorį kaip apsimestinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-969/2020 49 punktas).

80. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas C. ir B. santuoką nutraukė ir pasidalijo turtą (duomenys neskelbtini), t. y. daugiau negu prieš 1,5 metų iki to momento, kai apeliantė įgijo reikalavimo teises į C. Jokių įrodymų byloje, kad po santuokos nutraukimo apeliantės ginčijami B. sudaryti sandoriai buvo atlikti atsakovo C. valia ir (ar) jo naudai, kad jis dėl šių sandorių derėjosi, juos vykdė, valdo, naudojasi ir rūpinasi pagal šiuos sandorius įsigytu turtu, byloje nėra (CPK 178 straipsnis). Vien apeliantės subjektyviu įsitikinimu grįstų prielaidų apie tokių faktinių aplinkybių egzistavimą, jos siejamų su atsakovės B. kontrole ir C. valios vykdymu, aiškiai nepakanka notaro patvirtintų nekilnojamojo turto sandorių nuginčijimui.

81. Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2017 m. lapkričio 15 d. pirkimo–pardavimo sutartį dėl buto, (duomenys neskelbtini), dviračių saugyklos, u(duomenys neskelbtini), 1/17 dalies automobilių stovėjimo aikštelės, (duomenys neskelbtini), ir 2018 m. rugsėjo 26 d. pirkimo–pardavimo sutartį dėl buto, (duomenys neskelbtini) ir 17/2087 dalių žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), įsigijimo sudarė atsakovė B.. Po buto, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimo, šio buto draudimo sutartį 2017 m. lapkričio 17 d. sudarė taip pat atsakovė B. Atsakovė B. savo vardu sudarė ir buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį.

82. Bylos duomenys leidžia įsitikinti ir tuo, kad už butą, esantį (duomenys neskelbtini), atsakovės įsigytą pagal 2017 m. lapkričio 15 d. pirkimo–pardavimo sutartį, (duomenys neskelbtini) kaina buvo sumokėta turto pardavėjui iš atsakovės B. sąskaitų bankuose. Už butą, esantį (duomenys neskelbtini), bei 17/2087 dalis žemės sklypo (duomenys neskelbtini), atsakovės įsigytus pagal 2018 m. rugsėjo 26 d. pirkimo–pardavimo sutartį, (duomenys neskelbtini) kaina turto pardavėjui buvo sumokėta taip pat iš atsakovės banko sąskaitų. Jokiais įrodymais (pavyzdžiui, antstolių faktinių aplinkybių konstatavimo protokolais, liudytojų paaiškinimais ar pan.) buvo nepaneigti ir tokie atsakovės atsikirtimų argumentai, kad būtent ji, o ne atsakovas C. po sandorių sudarymo naudojosi ir naudojasi ginčo turtu, šį turtą valdo (viename bute gyvena, iš kito buto nuomos gauna pajamas).

83. Tokių duomenų, kad aukščiau aptarto turto įsigijimo (įskaitant derybas dėl turto įsigijimo, sutarties pasirašymą, kainos sumokėjimą) procese dalyvavo atsakovas C., nagrinėjamoje byloje nėra.‬‬‬‬

84. Kitokio situacijos vertinimo nesuponuoja ir šios nutarties 77 punkte nurodyti apeliantės apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovė B., įsigydama turtą, naudojosi ir iš banko skolintomis lėšomis, o vėliau jas grąžino iš nenustatytų šaltinių. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje (jos dalyje dėl atsakovės B. vardu sudarytų ginčijamų sandorių) įrodinėjimo dalykas yra ne B. neabejotinai turėtų pajamų bei jų gavimo šaltinių teisėtumo identifikavimas (tokių aplinkybių nustatymas yra valstybės institucijų, kurios atlieka fizinių asmenų pajamų pagrįstumo kontrolę, pareiga), bet aplinkybė, ar B. sudarė nekilnojamojo turto įsigijimo sandorius savo naudai, ar C. naudai, savo asmeniu siekdama pridengti C. naudai atliktus sandorius.

85. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių ir bylos įrodymų teisiniu įvertinimu, kad apeliantė neįrodė, jog atsakovės B. sudaryti sandoriai buvo atlikti atsakovo C. valia ir (ar) jo naudai, kad jis dėl šių sandorių sudarymo derėjosi, juos vykdė (sumokėjo turto kainą), o dabar turtą valdo, juo naudojasi ir rūpinasi, šį turtą išlaiko. Iš byloje esančių duomenų nėra jokio pagrindo nuspręsti, kad B. nesiekė įsigyti aptariamo turto sau pačiai, kad juo nesinaudoja ir nesirūpina kaip savo.

86. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas iš byloje esančių įrodymų ((duomenys neskelbtini) apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos 2019 m. liepos 2 d. patikrinimo akto Nr. (duomenys neskelbtini), dovanojimo sutarčių, sudarytų tarp B. ir T. laikotarpiu nuo 2014 m. iki 2017 m., 2013 m. gruodžio 20 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutarties, duomenų apie B. 2016 m. išmokėtą gyvybės draudimo išmoką, žemės sklypo pirkimo pardavimo sutarties) pagrįstai nustatė, o apeliantė apeliaciniu skundu tokios išvados nepaneigė, kad atsakovė B. turėjo pajamų ir buvo finansiškai pajėgi įsigyti nurodytus nekilnojamojo turto objektus.

87. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčo dalį, susijusią su atsakovės B. sudarytais sandoriais, pirmosios instancijos teismas išsprendė teisingai.

Dėl atsakovės A. sudarytų sandorių pripažinimo negaliojančiais

88. Apeliantės teigimu, ginčo sandoriai, kuriuos sudarė atsakovė A., pripažintini apsimestiniais, kadangi pati A. neturėjo lėšų įsigyti (finansuoti) ginčo sandoriais perleidžiamo turto ir turto statybų. Su nurodytais teiginiais nėra pagrindo sutikti.

89. Apeliantė nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad laikotarpiu nuo 2010 iki 2019 metų atsakovė A. disponavo lėšomis, kurių pakako ginčo sandoriams įvykdyti. Tokias faktines aplinkybes patvirtina atsakovės A. sąskaitų AB Luminor, AB Swedbank ir AB SEB bankuose išrašai, 2020 m. balandžio 30 d. A. ūkio buhalterinė pažyma apie ilgalaikį turtą, A. pajamų mokesčio deklaracijos už laikotarpį nuo 2010 iki 2019 metų, 2013 m. spalio 11 d. kredito sutartis, 2014 m. balandžio 23 d. ir 2014 m. spalio 8 d. mokėjimo pavedimai, 2014 m. gruodžio 8 d. pinigų dovanojimo sutartis, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2019 m. spalio 11 d. raštas apie atsakovės A. draudžiamąsias pajamas, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2019 m. vasario 28 d. Šių įrodymų įrodomosios galios apeliantė nepaneigė, dėl ko pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais vadovavosi.

90. Kaip matyti iš bylos medžiagos, iš atsakovės A. sąskaitos buvo sumokėtos, atitinkamai, (duomenys neskelbtini) (2015 m. gegužės 29 d. mokėjimo nurodymas Nr. (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini) (2015 m. mokėjimo nurodymas Nr. (duomenys neskelbtini)) ir (duomenys neskelbtini) (2016 m. rugsėjo 6 d. mokėjimo nurodymas Nr. 7) sumos žemės sklypams, esantiems (duomenys neskelbtini), pagal ginčijamus sandorius įsigyti.

91. Apeliantė nepateikė duomenų, patvirtinančių jos spėjimą bei prielaidas, kad C. finansavo ginčo sandoriais įsigyjamų nekilnojamojo turto objektų pirkimą ar jų statybą, šio atsakovo vaikui dovanotas ir (ar) atsakovei A. į sąskaitą mokamas šeimos gerbūviui pinigines lėšas interpretuodama kaip atsakovo siekį įsigyti šį turtą būtent savo asmeninėn nuosavybėn per statytinę A.. Jokie atsakovo veiksmai tokių jo ketinimų nepatvirtina. Priešingai, būsimų sutuoktinių sudaryta Vedybų (ikivedybinė) sutartis (teisinis dokumentas) leidžia įsitikinti kitokiais atsakovų ketinimais, t. y. kiekvieno jų įgytas nuosavybėn turtas ir lieka to sutuoktinio nuosavybe.

92. Byloje nėra ir tokių duomenų, kad ginčo turto įsigijimas (statyba) neatitiko atsakovės A. interesų ar kad ji šiuo turtu nesinaudotų, juo nesirūpintų, o tokių aplinkybių nustatymas yra sudėtinė sandorio apsimestinumo fakto konstatavimo prielaida. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad atsakovė A. dar iki sudarant santuoką su C. ((duomenys neskelbtini)) užsiėmė ūkininkavimo veikla (jos, kaip ūkininkės, ūkis įregistruotas 2013 m. kovo 8 d.). A. 2020 m. balandžio 30 d. ūkio buhalterinė pažyma apie ilgalaikį turtą patvirtina, kad ūkininkės A. veikloje naudojamas šis ilgalaikis turtas: 1) žemės ūkio paskirties žemės sklypas (duomenys neskelbtini); 2) žemės ūkio paskirties žemės sklypas (duomenys neskelbtini); 3) žemės ūkio paskirties žemės sklypas (duomenys neskelbtini); 4) žemės ūkio paskirties žemės sklypas (duomenys neskelbtini); 5) žemės ūkio paskirties sklypas (duomenys neskelbtini); 6) ūkinis pastatas (duomenys neskelbtini) bei jo priklausinys – inžinerinis statinys – stoginė (duomenys neskelbtini); 7) ūkio vidaus kelias (duomenys neskelbtini), pastatas–avidė (duomenys neskelbtini) bei pagalbinis pastatas (duomenys neskelbtini). Minėtoje buhalterinėje pažymoje taip pat nurodyta, kad ūkio vidaus kelias (duomenys neskelbtini), pastatas–avidė (duomenys neskelbtini) bei pagalbinis pastatas (duomenys neskelbtini) yra pastatyti ūkininkės A. lėšomis ir šis faktas taip pat nebuvo paneigtas.

93. Taip pat iš bylos duomenų matyti, kad 2014 m. lapkričio 10 d. statybos leidimas Nr. (duomenys neskelbtini) dėl objekto, esančio (duomenys neskelbtini), statybos ir 2015 m. birželio 11 d. statybos leidimas Nr. (duomenys neskelbtini) dėl namo, esančio (duomenys neskelbtini), statybos išduoti statytojai A. 2016 m. spalio 31 d. deklaracijoje apie statybos užbaigimą (paskirties pakeitimą) Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato (duomenys neskelbtini) bei jo priklausinio – inžinerinio statinio–stoginės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), statytoja nurodyta atsakovė A.. 2015 m. spalio 21 d. deklaracijoje apie statybos užbaigimą Nr. (duomenys neskelbtini) namo, esančio (duomenys neskelbtini), statytoja vėlgi nurodyta atsakovė A. 2019 m. gegužės 14 d. deklaracijoje apie statinio statybos užbaigimą Nr. (duomenys neskelbtini), 2019-05-10 statybos užbaigimo akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad ūkio vidaus kelio (duomenys neskelbtini), pastato–avidės (duomenys neskelbtini) bei pagalbinio pastato (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), statytoja yra būtent atsakovė A.

94. Atsakovė A. sudarinėjo ir sutartis dėl pastato–avidės, esančio (duomenys neskelbtini), projektavimo ir rangos darbų, t. y. atsakovė A. sudarė 2015 m. gruodžio 10 d. projektavimo sutartį su UAB „N“, 2017 m. sausio 2 d. statybos rangos sutartį su UAB „L“, 2017 m. birželio 1 d. statybos rangos sutartį su UAB „S.“. Atsakovė A. sudarė 2016 m. sausio 4 d. statybos darbų ir konsultacinių paslaugų sutartį dėl statybos darbų ir kitų paslaugų teikimo objekte, esančiame (duomenys neskelbtini), pasirašinėjo pagal šią sutartį atliktų darbų aktus. Dėl objekto, esančio (duomenys neskelbtini), aptarnavimo ir priežiūros atsakovė A. sudarė gamtinių dujų 2014 m. spalio 17 d. pirkimo–pardavimo ir paslaugų teikimo sutartį. A. sudarė ir 2015 m. sausio 13 d. elektros energijos tiekimo sutartį su AB „M“ dėl elektros energijos tiekimo namui, esančiam (duomenys neskelbtini).

95. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie bylos įrodymai leidžia įsitikinti, kad ginčijamus A. vardu sudarytus sandorius ši atsakovė yra sudariusi savo pačios, o ne kitų asmenų interesais, siekdama juose nurodytų teisinių padarinių sau pačiai atsiradimo, t. y. kad ginčijamais sandoriais įsigytas turtas arba statybos būdu sukurtas turtas pereitų būtent A. nuosavybėn ir ji įgyvendintų savo, kaip šio turto savininkės, valdymo, naudojimo ir disponavimo teises.

96. Pažymėtina, kad civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-231-684/2020). Sandorio šalies nesąžiningumas nėra preziumuojamas, o turi būti įrodytas leistinomis įrodinėjimo priemonėmis.

97. Civiliniame procese taip pat galioja ir rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Analogiška įrodinėjimo pareiga įtvirtinta ir CPK 178 straipsnyje. CPK 178 straipsnyje įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareiga nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-165-686/2017, 36 punktas).

98. Nagrinėjamu atveju apeliantė neįrodė atsakovės A. nesąžiningumo (ketinimo pridengti tikruosius sandorius ir kitą jų šalį), sudarant ginčo sandorius. Vien apeliantės subjektyviu įsitikinimu grįstos prielaidos apie A. sudarytų ginčo sandorių apsimestinumą nėra savaime pakankamas šiuos sandorius pripažinti apsimestiniais dėl sandorio šalies. Pažymėtina, kad apeliantė nenurodo jokio logiško paaiškinimo, dėl kokios priežasties atsakovė A. būtų nenorėjusi ar negalėjusi (nesiekusi) tapti ginčo turto vienintele savininke, kuriame, be kita ko, vystoma ir jos, kaip ūkininkės, veikla ir iš kurios, labiau tikėtina, yra išlaikoma šeima bei tenkinami šeimos poreikiai, juolab kad atsakovai turi nepilnamečių vaikų, o atsakovas C., bylos duomenimis, turi didelių skolinių įsipareigojimų. Byloje nėra įrodymų, paneigiančių atsakovės A. siekį ginčo sandorius sudaryti savo naudai ir interesais. Taigi, pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantė neįrodė savo teiginių apie A. sudarytų sandorių apsimestinumą, nepaneigta.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

99. Apeliantė savo apeliaciniame skunde taip pat kelia netinkamo įrodymų vertinimo klausimą, tvirtindama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi eksperto N. atliktos teismo ekspertizės išvada apie namo, esančio (duomenys neskelbtini), statybos kainas.

100. Teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo motyvuota pozicija, kad patikimesni ginčo turto statybos darbų kaštų įvertinimo įrodymai šiuo atveju yra eksperto N. atlikta teismo ekspertizės išvada ir eksperto D. K. atliktas vertinimas. Pakartotinę teismo ekspertizę kartu su eksperte R. atlikęs ekspertas P. teismo posėdžio metu pripažino, kad didelę dalį konkrečių statybos darbų įkainių į Sistelos sistemą, kuria ekspertas naudojosi bendrai darbų kainai apskaičiuoti, jis įvedė savo nuožiūra, naudodamas, kaip teigė, ekspertinį metodą (neišskirdamas, kurios konkrečiai lokalinės sąmatos yra sudarytos naudojant ekspertinio vertinimo metodą, neįvardindamas, kokiais konkrečiai šaltiniais ekspertas vadovavosi taikydamas ekspertinio vertinimo metodą). Taip pat šis ekspertas pripažino, kad kartu su eksperte R. jo parengtame pakartotinės ekspertizės akte gali būti 20 procentų paklaida, pažymėjęs, jog pakartotinės ekspertizės išvada dėl ginčo objekto statybos kainos nėra kategoriška. Todėl iš esmės sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad ekspertai P. ir R., apskaičiuodami statybos darbų bei produktų, kurių vertės nebuvo įmanoma identifikuoti pagal rašytinius įrodymus, kainas, iš esmės vadovavosi hipotetinėmis (t. y. pagrįstomis vien spėjimu) vertėmis, be kita ko, neatsakę į Vilniaus apygardos teismo 2022 m. vasario 8 d. nutartimi užduotą teismo klausimą: „nurodyti, kurios sąmatos pozicijos buvo koreguotos, lyginant su Sistelos pateiktaisiais normatyvais“. Skirtingai nei pakartotinę ekspertizę atlikę ekspertai, ekspertas N. savo akte nevertino (nenurodė) tų statybos darbų ir produktų kainų, kurių objektyviai nebuvo galima nustatyti ir įvertinti.

101. Pripažinus apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamai nustatytos ginčo turto vertės nepagrįstais, atitinkamai, netenkintas ir apeliantės prašymas iš skundžiamo teismo sprendimo pašalinti pirmosios instancijos teismo nurodytus motyvus, kad: „vertinant gyvenamojo namo ir kitų statybos darbų adresu (duomenys neskelbtini) statybos kainą yra tikslinga remtis pirminiais statybų kainą pagrindžiančiais dokumentais (rangos sutartimis, PVM sąskaitomis–faktūromis, darbų atlikimo aktais), eksperto D. K. vertinimo aktu ((duomenys neskelbtini)) ir eksperto N. ekspertizės aktu (kaina (duomenys neskelbtini)“; „teismo vertinimu, pakartotinėje ekspertizėje kai kurios išlaidų pozicijose kainos nepagrįstai užaukštintos“, „šioje byloje, vertinant gyvenamojo namo ir kitų statybos darbų adresu (duomenys neskelbtini) statybos kainą, yra tikslinga remtis pirminiais statybų kainą pagrindžiančiais dokumentais (rangos sutartimis, PVM sąskaitomis–faktūromis, darbų atlikimo aktais) eksperto D. K. vertinimo aktu (kaina (duomenys neskelbtini) ir eksperto N. ekspertizės aktu (kaina (duomenys neskelbtini)“.

102. Šiame kontekste pažymėtina, kad prašymas pašalinti arba pakeisti teismo įvardijamus konkrečius motyvus, kuriais remdamasis teismas byloje priima vienokį ar kitokį sprendimą, būtų galimas tik tada, kai sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje padarytos išvados ir išdėstyti motyvai savarankiškai, t. y. nepriklausomai nuo teismo sprendimo rezoliucinės dalies konkrečioje byloje, darytų poveikį byloje dalyvaujančių asmenų teisėms ar pareigoms, jų teisiniam statusui ir galėtų jiems sukurti teisinius padarinius ateityje. Priešingas aiškinimas, kaip nurodyta kasacinio teismo jurisprudencijoje, nebūtų suderinamas su asmens teisės į teisminę gynybą realumo ir veiksmingumo imperatyvais. Be to, aiškinimas, kad byloje dalyvaujantis asmuo visada gali skųsti vien tik tam tikrus teismo sprendimo (nutarties) motyvus, neatitiktų civilinio proceso tikslų ir principų, pagal kuriuos teismo paskirtis yra ginti ne bet kokio, o suinteresuoto asmens, kurio teisės ar įstatymo saugomi interesai yra pažeisti, interesus (CPK 2 straipsnis, 5 straipsnis 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-238-915/2015).

103. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios nutarties 101 punkte aptarti apeliantės prašomi pašalinti iš teismo sprendimo motyvai savarankiško poveikio jos teisėms ir pareigoms neturi, nes jie reikšmingi būtent šioje civilinėje byloje kilusio ginčo išnagrinėjimui. Apeliantė oponuoti šiems motyvams galėjo (ir tokią galimybę realizavo) apeliaciniame skunde, jame išdėsčiusi kitokią savo poziciją dėl įrodymų, kuriais būtų tikslinga remtis.

104. Apeliantė taip pat teigia, kad skundžiamame sprendime yra nepagrįstai konstatuota, jog ji atsisakė patikslinto ieškinio reikalavimo dėl statytojo duomenų pakeitimo 2014 m. lapkričio 10 d. statybos leidime Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2015 m. birželio 11 d. statybos leidime Nr. (duomenys neskelbtini), statytoju nurodant C.. Viena vertus, tokie apeliacinio skundo argumentai nėra aktualūs, pirmiau jau konstatavus, kad šiuo laikotarpiu sudarytais sandoriais apeliantės teisės nėra pažeidžiamos, atsižvelgiant į vekselio, iš kurio ir kildinama apeliantės reikalavimo teisė atsakovui C., pasirašymo momentą (žr. šios nutarties pastraipą „Dėl iki 2016 m. balandžio 6 d. atsakovių sudarytų sandorių ginčijimo“).

105. Kita vertus, tokie argumentai stokoja ir faktinio pagrįstumo. Iš patikslinto ieškinio matyti, kad apeliantė jame buvo pareiškusi tokį reikalavimą: „pripažinti, kad dėl apsimestinių sandorių pasekmių konstatavimo (duomenys neskelbtini) išduotuose šiuo metu žinomuose statybą leidžiančiuose dokumentuose, kuriuos identifikuojantys duomenys yra 2014 m. lapkričio 10 d. statybos leidimas Nr. (duomenys neskelbtini), 2015 m. birželio 11 d. statybos leidimas Nr. (duomenys neskelbtini), statytoju nurodytinas C.“. Dubliko baigiamojoje dalyje, kurioje nurodyti procesinio dokumento materialieji reikalavimai, apeliantė pakartojo visus patikslinto ieškinio reikalavimus, išskyrus aptariamą patikslinto ieškinio reikalavimą (pripažinti, kad dėl apsimestinių sandorių pasekmių konstatavimo (duomenys neskelbtini) išduotuose šiuo metu žinomuose statybą leidžiančiuose dokumentuose, kuriuos identifikuojantys duomenys yra 2014 m. lapkričio 10 d. statybos leidimas Nr. (duomenys neskelbtini), 2015 m. birželio 11 d. statybos leidimas Nr. (duomenys neskelbtini), statytoju nurodytinas C.) bei pareiškė papildomus reikalavimus dėl atsakovo C. atliktų mokėjimo pavedimų pripažinimo negaliojančiais. 2022 m. rugsėjo 15 d. vykusio teismo posėdžio metu (teismo posėdžio garso įrašas nuo 01:18:09 iki 01:24:50 val.) apeliantės atstovas patvirtino, kad galutiniai reikalavimai yra suformuluoti būtent apeliantės pateiktame dublike bei juos išvardijo tokia pat eilės tvarka bei apimtimi, kokie jie buvo nurodyti dublike.

106. Atsižvelgiant į išdėstytą, akivaizdu, kad apeliantė, dublike nurodydama papildomų materialiųjų reikalavimų, bet nenurodydama reikalavimo (citata) „pripažinti, kad dėl apsimestinių sandorių pasekmių konstatavimo (duomenys neskelbtini) išduotuose šiuo metu žinomuose statybą leidžiančiuose dokumentuose, kuriuos identifikuojantys duomenys yra 2014 m. lapkričio 10 d. statybos leidimas Nr. (duomenys neskelbtini), 2015 m. birželio 11 d. statybos leidimas Nr. (duomenys neskelbtini), statytoju nurodytinas C.“, modifikavo savo ieškinio dalyką (CPK 141 straipsnio 1 dalis).

107. Tačiau nėra pagrindo pritarti tokiai pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad apeliantė, pakeitusi (modifikavusi) ieškinio dalyką, atsakovę A. pripažįsta ginčo pastatų ir kitų statinių statytoja. Priešingai, kaip matyti iš dubliko baigiamosios dalies, kurioje buvo išvardinti apeliantės reikalavimai, 7–8 punktų, apeliantė ir toliau palaikė patikslinto ieškinio reikalavimus pripažinti, kad pastato–gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), statytojas ir savininkas, taip pat ūkinio pastato (duomenys neskelbtini) bei jo priklausinio – inžinerinio statinio–stoginės ((duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), statytojas ir savininkas yra atsakovas C.. Kitaip tariant, ji ir toliau siekė paneigti tai, kad pastatų ir statinių statytoja yra atsakovė A.. Visgi tokia pirmosios instancijos teismo klaidinga išvada nesukliudė teismui ginčą dėl sandorių galiojimo išspręsti iš esmės.

108. Apeliantė savo apeliaciniame skunde nurodo taip pat tokius argumentus, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime peržengė ieškinio ribas, t. y. pasisakė dėl byloje ieškinio pagrindu nenurodytų aplinkybių, susijusių su atsakovų C. ir A. sudaryta Vedybų (ikivedybine) sutartimi, t. y. nepagrįstai analizavo ir vertino šios sutarties sąlygas (konkrečias jos nuostatas) bei nusprendė dėl apeliantės teisės remtis Vedybų (ikivedybinės) sutarties 6.5 punktu nebuvimo, prašydama iš skundžiamo sprendimo pašalinti atitinkamus pirmosios instancijos teismo motyvus, kuriuose dėl to buvo pasisakyta ir (ar) nuspręsta.

109. CPK 265 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, priimdamas sprendimą, įvertina įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar ieškinys yra tenkintinas. Pagal to paties straipsnio 2 dalį teismas turi priimti sprendimą dėl visų ieškovo, atsakovo ir trečiojo asmens pareikštų reikalavimų, išskyrus atvejus, kai priimamas dalinis sprendimas. Sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK numatytus atvejus.

110. Suinteresuoti savo pažeistų ar ginčijamų teisių arba įstatymų saugomų interesų gynyba asmenys visų pirma kreipiasi į teismą su ieškiniu (CPK 5 straipsnio 1 dalis) ir jame suformuluoja materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimą – ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas), t. y. išdėsto aiškų ir konkretų prašymą, kaip turėtų būti apgintos besikreipiančio suinteresuoto asmens supratimu ir požiūriu jo pažeistos teisės, taip pat nurodydami aplinkybes (faktus), kuriomis grindžia savo reikalavimą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kasacinio teismo išaiškinta, kad teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas atsižvelgiant ne tik į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį jo pagrindą, bet taip pat ir į atsakovo atsikirtimų pagrindu nurodytas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2013; 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-533-681/2016, 15 punktas).

111. Taigi, siekiant nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas, aktualu atsakyti į klausimą, ar pačios bylos šalys kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu rėmėsi faktinėmis aplinkybėmis, susijusiomis su Vedybų (ikivedybinės) sutarties sudarymo faktu bei jos sąlygų įtaka nagrinėjamoje byloje apeliantės pareikštiems reikalavimams.

112. Kaip matyti iš bylos, pati apeliantė byloje įrodinėjo aplinkybes, kad atsakovų A. ir C. 2015 m. gegužės 28 d. sudarytos Vedybų (ikivedybinės) sutarties 6.5 punkto sąlyga (kurioje yra įtvirtinta, kad atsakovė A. su C. yra susitarę ir įsipareigoję po santuokos sudarymo sudaryti dovanojimo sutartį, kurios pagrindu 1/2 dalis pastato (duomenys neskelbtini), žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ir žemės sklypo (duomenys neskelbtini) bus perduota C. asmeninėn nuosavybėn) patvirtinta, kad tikrieji A. ir C. ketinimai buvo įsigyti (pasistatyti) nekilnojamąjį turtą per statytinę A.

113. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas, įvertindamas, be kita ko, ir tokios apeliantės pozicijos pagrįstumą bei dėl jos padaręs atitinkamas išvadas (t. y. kad Vedybų (ikivedybinės) sutarties 6.5 punktas negali būti vertinamas kaip A. teisinis įsipareigojimas padovanoti 1/2 dalį nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini)), bylos ribų neperžengė. Tokiais motyvais pirmosios instancijos teismas tik išdėstė savo nuomonę apie Vedybų (ikivedybinės) sutarties 6.5 punkto sąlygos teisinę galią Vedybų (ikivedybinės) sutarties šalims. Vien tai, kad su tokiais motyvais apeliantė nesutinka, nereiškia bylos ribų peržengimo.

114. Pagrįsta pripažintina ir pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad apeliantė neturi teisinio suinteresuotumo remtis Vedybų (ikivedybinės) sutarties 6.5 punktu dėl A. įsipareigojimo ateityje perleisti C. nekilnojamąjį turtą, kadangi ši sutartis buvo sudaryta 2015 m. gegužės 28 d., t. y. gerokai anksčiau nei atsakovo 2016 m. sausio 6 d. pasirašytas vekselis, iš kurio kildinama apeliantės reikalavimo teisė. Iki šio momento atsakovų sudaryti sandoriai, kaip buvo nurodyta pirmiau, objektyviai negalėjo pažeisti apeliantės teisių ir teisėtų interesų.

115. Taip pat nėra pagrindo iš skundžiamo sprendimo pašalinti ir tokių pirmosios instancijos teismo motyvų, kad, C. teigimu, Vedybų (ikivedybinės) sutarties 6.5 punkto nuostata jam buvo reikšminga tik iki jo ir A. santuokos įregistravimo 2015 m. rugpjūčio 8 d., o po santuokos sudarymo ši nuostata C. prarado aktualumą. Aptariamoje sprendimo dalyje pirmosios instancijos teismas nenustatė jokio fakto ar teisinio santykio, kuris darytų poveikį byloje dalyvaujančių asmenų teisėms ar pareigoms, jų teisiniam statusui ar galėtų jiems sukurti teisinius padarinius ateityje, nesant galimybės kitoje byloje šių faktų ginčyti (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Teismas tik išdėstė atsakovo C. poziciją dėl pačios apeliantės teiginių, susijusių su Vedybų (ikivedybinės) sutarties sąlygų vertinimu. Tokio pobūdžio motyvų sprendime nurodymas negali būti vertinamas kaip teismo sprendimo motyvas, kuriuo grindžiamos byloje teismo padarytos išvados.

116. Apibendrindama tai, kas buvo išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šį ginčą išsprendė teisingai, nepažeisdamas materialiosios ar proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo taisyklių, o aptarti ir kiti apeliacinio skundo argumentai kitokios išvados dėl byloje ginčijamų sandorių teisėtumo nelemia.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

117. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

118. Apeliacinės instancijos teismui atmetus apeliacinį skundą, apeliantės bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Atsakovė B. pateikė prašymą priteisti iš apeliantės 2 904 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Atsakovė A. pateikė prašymą priteisti iš apeliantės 4 840 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Atsakovės pateikė bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, faktą bei dydį pagrindžiančius įrodymus.

119. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

120. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nurodyta, kad rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sudaro 1,3 Lietuvos statistikos departamento skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) (8.11 punktas).

121. Apskaičiavus teisinių paslaugų maksimalų dydį pagal Rekomendacijose nustatytus kriterijus bei mokėjimo laikotarpiui aktualius Lietuvos statistikos departamento skelbiamo užpraėjusio ketvirčio (2022 m. IV ketvirčio) vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) duomenis, nustatyta, kad rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sudaro 2 470,39 Eur (1 900,30 x 1,3).

122. Kadangi atsakovių prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidų sumos (atitinkamai 2 904 Eur ir 4 840 Eur) viršija Rekomendacijose nurodytą rekomenduotiną priteisti maksimalų dydį, atsakovių prašymai dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo tenkintini iš dalies ir atsakovėms iš apeliantės (ieškovės) priteisiama po 2 470,39 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo už atsiliepimų į apeliacinį skundą parengimą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2023 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „A“, juridinio asmens kodas 303276665, atsakovei B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 470,39 Eur (du tūkstančius keturis šimtus septyniasdešimt eurų 39 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „A“, juridinio asmens kodas 303276665, atsakovei A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 470,39 Eur (du tūkstančius keturis šimtus septyniasdešimt eurų 39 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Dalia KačinskienėGintaras PečiulisVigintas Višinskis