- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-09-01
- Bylos Nr.
- e2A-1360-413/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-34-3-00464-2020-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gintautas Koriaginas
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Kapitalo valda“
- Atsakovas
- M. S.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kapitalo valda“ apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2020 m. birželio 16 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-3728-939/2020 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kapitalo valda“ ieškinį atsakovui M. S. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Kapitalo valda“ teismui pateiktu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo M. S. 502,57 Eur sumą, susidedančią iš 145,42 Eur skolos, 342,61 Eur delspinigių ir 14,54 Eur baudos, taip pat 5 proc. metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje nurodė, kad 2007 m. sausio 15 d. atsakovas su pirmine kreditore UAB „Ūkio banko lizingas“ pasirašė išperkamosios nuomos sutartį dėl televizoriaus įsigijimo, pagal kurią atsakovas įsipareigojo 12 mėnesių mokėti lizingo įmokas. Sumokėjęs keturias pradines įmokas, atsakovas nuo 2007 m. birželio 25 d. įmokų mokėjimą nutraukė ir toliau jų nemokėjo. Tokiu būdu jis liko skolingas pradiniam kreditoriui 145,42 Eur sumą. 2009 m. kovo 4 d. UAB „Ūkio banko lizingas“ su ieškove pasirašė reikalavimo teisių perleidimo sutartį. Apie reikalavimo perleidimą atsakovas buvo informuotas, tačiau skolos nesumokėjo. Atsakovas pažeidė savo sutartines prievoles. Kadangi sutartis nebuvo nutraukta, todėl ieškovė, vadovaudamasi išperkamosios nuomos sutarties 2.1, 11.1, 11.2 punktais, prašo priteisti iš atsakovo 145,42 Eur skolą, 342,61 Eur (145,42 Eur x 0,05 proc. x 4 712 d.) delspinigius, 14,54 Eur (145,42 Eur x 10 procentų) baudą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Alytaus apylinkės teismas 2020 m. birželio 16 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovei UAB „Kapitalo valda“ iš atsakovo M. S. 145,42 Eur skolą, 52,35 Eur delspinigius, 14,54 Eur baudą, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (212,31 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. gegužės 25 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 6,34 Eur (septynių eurų 84 ct) dydžio bylinėjimosi išlaidas.
4. Teismas nustatė, kad UAB ,,Ūkio banko lizingas“ ir atsakovas 2007 m. sausio 15 d. sudarė išperkamosios nuomos sutartį Nr. 701566995, pagal kurią atsakovas įsigijo už 699 Lt (202,44 Eur) televizorių, sutartyje nustatant dalinius kredito grąžinimus ir galutinį kredito sugrąžinimo terminą iki 2008 m. sausio 25 d. Atsakovas sutarties 2.1 punktu įsipareigojo pagal šalių suderintą mokėjimo grafiką pradiniam kreditoriui sumokėti visas mokėjimų grafike numatytas įmokas (turto vertę, palūkanas ir sutarties mokestį), todėl iš viso mokėtina suma buvo 785,94 Lt (227,62 Eur). Ieškovės teigimu, atsakovas atliko pirmas keturias įmokas, likusios sumos 502,10 Lt (145,42 Eur) nesumokėjo. Dėl to ginčo byloje nėra. UAB ,,Ūkio banko lizingas“ 2009 m. kovo 4 d. reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. 09/03/04-1 perleido reikalavimo teisę į atsakovo skolą ieškovei UAB „Kapitalo valda“. Nors ieškovė nurodė, kad apie reikalavimo perleidimą atsakovą iš karto informavo, tačiau į bylą tokių įrodymų nepateikė. Vadovaujantis CK 6.63 straipsniu, skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę, jei jis praleidžia prievolės įvykdymo terminą. Atsakovas sutarties nevykdė, iki ieškinio teismui padavimo skolos negrąžino, atsiliepimo nepateikė ir savo prievolės ieškovei neginčijo, įrodymų apie prievolės įvykdymą byloje nėra, todėl iš jo priteistina 145,42 Eur skola.
5. Teismas pažymėjo, kad atsakovas savo prievolės nevykdė nuo 2007 m. birželio 25 d. ir pagal su pradine kreditore sudarytą sutartį sumokėjo tik keturias įmokas. Pradinė kreditorė reikalavimo teisę ieškovei perleido 2009 m. kovo 4 d., tačiau ieškovė į teismą kreipėsi tik 2020 m. gegužės 19 d., t. y. po reikalavimo perleidimo praėjus daugiau kaip vienuolikai metų. Tokiu būdu ieškovė ypač ilgą laiką nesiėmė visų galimų veiksmų skolai išieškoti, tačiau už šį laikotarpį skaičiavo delspinigius. Kreipimosi į teismą dienai paskaičiuota delspinigių suma daugiau kaip du kartus viršija skolos sumą. Ieškovė teismui nenurodė jokių logiškų, svarbių priežasčių ir nepateikė įrodymais pagrįstų paaiškinimų, kodėl tiek metų nesikreipė į teismą dėl skolos priteisimo, o jos teiginiai, kad nuo 2010 metų ėmėsi ikiteisminio skolos išieškojimo, nepagrįsti įrodymais, kaip ir nepateikta įrodymų, kad atsakovas būtų ketinęs / žadėjęs ieškovei atsiskaityti ir dėl to būtų galima pateisinti ieškovės delsimą.
6. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju atsakovas yra silpnesnė šalis – vartotojas, prievolė yra įvykdyta iš dalies, o per ilgai delsdama kreiptis į teismą dėl skolos išieškojimo, ieškovė leido susidaryti pernelyg didelėms, akivaizdžiai neprotingoms netesyboms, kurių priteisimas neatitiktų šalių interesų pusiausvyros, protingumo, sąžiningumo bei teisingumo principų. Todėl sprendė, kad yra pagrindas sumažinti ieškovės prašomas priteisti netesybas ir priteistinus iš atsakovo delspinigius skaičiuoti už 180 dienų, taikant šalių sutartimi nustatytą 0,2 proc. normą, t. y. 52,35 Eur (145,42 Eur x 0,2 proc. x 180 d.) (CK 6.71 straipsnis, 6.72 straipsnis, 6.73 straipsnio 2 dalis). Pažymėjo, kad tokios pozicijos laikosi ir apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjęs ieškovės apeliacinį skundą tokio pobūdžio byloje (Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-96-773/2019, Kauno apygardos teismo 2020 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e2A-617-413/2020). Ieškovės reikalavimas dėl likusios delspinigių dalies priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.
7. Nurodė, kad pagal Sutarties 11.2 punktą atsakovas, nevykdydamas arba netinkamai vykdydamas sutarties 5.2. ir 5.5. punktus, turi sumokėti 10 proc. neišpirktos daikto vertės baudą. Ieškovė nurodė, kad nurodytais atsakovo kontaktiniais duomenimis su juo susisiekti nepavyko, atsakovas nepranešė ne tik apie gyvenamosios vietos, bet ir telefono numerio pasikeitimą, nepateikė dokumentų, susijusių su savo finansine būkle, jos pasikeitimu, dėl to pažeidė sutarties 5.2. ir 5.5. punktus. Teismas pažymėjo, kad ieškovė nepateikė į bylą jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad ji pareikalavo pateikti dokumentus, susijusius su atsakovo finansine būkle ar turinčius reikšmės sutarties vykdymui, kaip tai numatyta sutarties 5.2 punkte, taip pat nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad pasikeitė atsakovo telefono numeris (5.5 punktas) (CPK 179 straipsnis, 185 straipsnis). Pažymėjo, kad atsakovas su pirmine kreditore sudarytoje sutartyje savo gyvenamosios vietos adresą yra nurodęs (duomenys neskelbtini). Patikrinęs Gyventojų registro duomenis teismas nustatė, kad atsakovas savo gyvenamąją vietą deklaravęs (duomenys neskelbtini). Todėl teismas sprendė, kad atsakovas pažeidė sutarties 5.5. punkto sąlygas ir nepranešė ieškovei apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą (sutarties 5.5. punktas, 11.2. punktas). Remdamasis nurodytu, teismas sprendė, kad ieškovės reikalavimas dėl 14,54 Eur baudos priteisimo yra pagrįstas.
III. Apeliacinio skundo argumentai
8. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Kapitalo valda“ (toliau – apeliantė) prašo pakeisti Alytaus apylinkės teismo 2020 m. birželio 16 d. sprendimą už akių dalyje dėl delspinigių priteisimo ir priteistą iš atsakovo M. S. ieškovės UAB „Kapitalo valda“ naudai 52,35 Eur dydžio delspinigių sumą padidinti (priteisti) iki 342,61 Eur dydžio delspinigių sumos (0,05 proc.); atitinkamai patikslinti, kad priteistos procesinės palūkanos skaičiuojamos nuo visos sumos (145,42 Eur skolos, 342,61 Eur delspinigių, 14,54 Eur baudos). Taip pat prašo priteisti ieškovei iš atsakovės 15 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą ir kitas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
8.1. Apeliantės nuomone, teismas priteisė nepagrįstai mažus, neatitinkančius šalių interesų pusiausvyros, 52,35 Eur dydžio delspinigius, vietoje prašytų priteisti 342,61 Eur dydžio delspinigių. Teismas faktiškai savo iniciatyva pritaikė sutrumpintą 6 (šešių) mėnesių senaties terminą, kas nėra numatyta įstatyme.
8.2. Teismo išvada, jog ieškovė delsė reikalauti įvykdyti prievolę, todėl yra atsakinga už pradelstų įvykdyti prievolę pagal sutartį dienų skaičių, yra nepagrįsta ir prieštarauja bylos faktinėms aplinkybėms. Nuo pat reikalavimo į atsakovą atsiradimo, ieškovė ėmėsi visų įmanomų aktyvių veiksmų išieškoti skolą iš atsakovo ikiteisminiu būdu (keliu), abiem šalims (kontrahentams) patiriant kuo mažiau išlaidų, o būtent – jau 2009 m. kovo 23 d. atsakovui buvo pateikta visa informacija (duomenys) apie kreditoriaus pagal sutartį pasikeitimą bei reikalavimas įvykdyti įsipareigojimus pagal sutartį arba kreiptis į ieškovą nurodytais kontaktais (kontaktiniais duomenimis), siunčiami raginimai ir siekiama išspręsti ginčą taikiai, vėliau pradėtas skolos išieškojimas ikiteisminiu būdu (keliu) per skolų išieškojimo įmonę UAB „Sergel“, o nepavykus išieškoti ikiteismine tvarka, kreiptasi į teismą. Teismas nevertino tos aplinkybės, kad būtent atsakovas ne tik nesirūpino skolos grąžinimu (nepranešė apie pasikeitusius kontaktinius duomenis, vengė bendradarbiauti, įsipareigojimų nevykdė (ir nevykdo) ilgą laiką ir nė karto nebuvo susisiekęs nei su pradiniu kreditoriumi, nei su ieškovu), bet ir elgėsi nesąžiningai, visais įmanomais būdais sąmoningai vengė įvykdyti prievolę.
8.3. Toks skolininko sąmoningas neveikimas (kadangi įsipareigojimai nevykdomi ilgą laikotarpį, kas negali būti pateisinama kaip laikini skolininko finansiniai sunkumai, pvz., darbo netekimas, kvalifikacijos kėlimas, studijos ir pan., kadangi skolininkas, jeigu nebūtų buvęs piktybiškas kreditoriaus atžvilgiu, šiuos įsipareigojimus per 4712 d. tikrai būtų įvykdęs (ir skolą pamiršęs), nes skola santykinai nėra didelė) negali būti pateisinamas silpnesne sutarties šalimi, tokiu būdu iš skolininko kreditoriaus naudai praktiškai visiškai nepriteisiant delspinigių (tik 52,35 Eur, kai skola 145,42 Eur) (šaltiniai: Šiaulių apygardos teismo 2020-04-29 nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-270-357/2020, Šiaulių apygardos teismo 2020-06-15 nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-458-569/2020, Šiaulių apygardos teismo 2020-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-428-372/2020).
8.4. Vadovaujantis CK 1.126 straipsnio 2 dalimi, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja. Ši teisės norma yra imperatyvi, atitinkamai, nesant ginčo šalies prašymo dėl ieškinio senaties taikymo, teismas savo iniciatyva ieškinio senaties taikyti negali. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, patvirtinančių tai, kad atsakovas būtų pateikęs prašymą taikyti sutrumpintą ieškinio senatį (jis tokią galimybę/teisę turėjo, kadangi žinojo apie vykstantį teismo procesą dėl skolos priteisimo). 2014 m. balandžio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2014 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad, atsakovui nepateikus reikalavimo taikyti sutrumpintą šešių mėnesių ieškinio senaties terminą reikalavimams priteisti delspinigius pareikšti (CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktas) pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas iš atsakovo priteistinų delspinigių dydį, nepagrįstai taikė nurodytą senaties terminą savo iniciatyva (CK 1.126 straipsnio 2 dalis).
8.5. Tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas padarys išvadą, kad pirmosios instancijos teismas vis tik netaikė atsakovo atžvilgiu 6 (šešių) mėn. (sutrumpintos) delspinigių senaties, ieškovas prašo apeliacinės instancijos teismo vadovautis Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-56-560/2018, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 27 d. sprendime už akių civilinėje byloje Nr. e2-10918-871/2018, Šiaulių apygardos teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-270-357/2020 išdėstytais argumentais, kadangi mano, kad šie teismo (teismų) argumentai yra mažiau subjektyvus bei šališki (nesąžiningo) atsakovo atžvilgiu, labiau atitinka ieškovės ir skolininko interesų pusiausvyrą.
9. Atsiliepimas į apeliacinį skundą nepateiktas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis).
11. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – delspinigių mažinimo pagal sutartį priteisimo pagrindai.
12. Bylos duomenimis nustatyta, kad UAB ,,Ūkio banko lizingas“ ir atsakovas M. S. 2007 m. sausio 15 d. sudarė išperkamosios nuomos sutartį Nr. 701566995, pagal kurią atsakovas įsigijo 699 Lt vertės televizorių, įsipareigodamas grąžinti kreditą dalimis iki 2008 m. sausio 25 d. Be to, atsakovas įsipareigojo pagal sutartį sumokėti palūkanas ir sutarties mokestį, todėl iš viso mokėtina pradiniam kreditoriui suma buvo 785,94 Lt (227,62 Eur). Ieškovės teigimu, atsakovas atliko pirmas keturias įmokas, likusios sumos 145,42 Eur nesumokėjo ir dėl to ginčo byloje nėra.
13. UAB ,,Ūkio banko lizingas“ 2009 m. kovo 4 d. reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. 09/03/04-1 perleido reikalavimo teisę į atsakovo skolą ieškovei UAB „Kapitalo valda“. Nors apeliantė nurodė, kad apie reikalavimo perleidimą atsakovą iš karto informavo, tačiau tokių įrodymų, kaip teisingai nurodė apylinkės teismas, ieškovė į bylą nepateikė.
14. Apeliantė, nesutikdama su teismo išvada, kad ji perėmusi reikalavimo teises ilgai delsė išieškoti skolą iš atsakovo, nurodo, jog nuo pat reikalavimo į atsakovą atsiradimo ji ėmėsi visų įmanomų aktyvių veiksmų išieškoti skolą ikiteisminiu būdu, abiem šalims (kontrahentėms) patiriant kuo mažiau išlaidų, o būtent – jau 2009 m. kovo 23 d. atsakovui pateikė visą informaciją (duomenis) apie kreditoriaus pagal sutartį pasikeitimą bei reikalavimą įvykdyti įsipareigojimus pagal sutartį arba kreiptis į ieškovę nurodytais kontaktais; siuntė atsakovui raginimus ir siekė išspręsti ginčą taikiai, vėliau pradėjo skolos išieškojimą ikiteisminiu būdu per skolų išieškojimo įmonę UAB „Sergel“. Nepavykus išieškoti skolos ikiteismine tvarka, kreipėsi į teismą.
15. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju išperkamosios nuomos sutartis sudaryta laisva šalių valia, tačiau tiek pradinis kreditorius, tiek ieškovė, perėmusi reikalavimo teises iš pradinio kreditoriaus, yra verslo subjektai, turintys patirties sudarydami įvairias sutartis, todėl joms taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai. Pradinis kreditorius yra lizingo paslaugas teikianti įmonė, kuri ir rengė sutarties sąlygas bei numatė ne tik sankcijas nuomininkui (atsakovui), bet ir lizingo įmonės teises – tikrinti duomenis, susijusius su sutartimi, reikalauti iš nuomininko visos reikalingos informacijos pateikimo apie jo finansinę būklę, o nuomininkui daugiau kaip 30 dienų pradelsus sumokėti įmoką, reikalauti nutraukti sutartį, grąžinti daiktą, reikalauti sumokėti sutartyje nustatytus mokesčius, delspinigius, baudas (Sutarties 6.1, 6.2, 12 punktai).
16. Taigi, jau pačioje sutartyje tiek pradiniam kreditoriui, tiek jo teisių perėmėjui (ieškovei) yra aiškiai nustatytas 30 dienų terminas, kuriam suėjus kreditorius iš karto turi imtis aktyvių veiksmų sutarčiai išsaugoti arba jai nutraukti su visomis iš to išplaukiančiomis aplinkybėmis. Į bylą nepateikta jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad pradinis kreditorius, o vėliau, t. y. nuo 2009 m. kovo 4 d. reikalavimo teises perėmusi apeliantė ėmėsi bet kokių sutartyje numatytų veiksmų siekiant išieškoti skolą iš atsakovo arba nutraukti sutartį ir susigrąžinti turtą. Taigi, apeliantės argumentai, kad nuo pat reikalavimo į atsakovą atsiradimo momento ieškovė ėmėsi aktyvių veiksmų grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl vadovautis tokia ieškovės pozicija pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo (CPK 178, 185 straipsniai).
17. Anot apeliantės, teismas savo iniciatyva taikė ieškinio senatį netesyboms, nors senaties terminas taikomas tik tada, jei to prašo atsakovas. Šiuo atveju atsakovas neprašė taikyti ieškinio senaties, todėl teismas nepagrįstai delspinigius paskaičiavo tik už 180 dienų.
18. Išperkamosios nuomos sutarties 11.1 punkte numatyti 0,2 proc. dydžio delspinigiai už kiekvieną pavėluotą atsiskaityti dieną. Pirmosios instancijos teismas prašomą priteisti delspinigių sumą nuo 342,61 Eur sumos sumažino iki 52,35 Eur vadovaudamasis teismuose nusistovėjusia praktika dėl delspinigių paskaičiavimo už 180 dienų, pažymėdamas, kad delspinigius, kurie keletą kartų viršija skolą, mažina kaip neproporcingai didelius ir nepagrįstus. Apeliantė su šia teismo išvada nesutinka, nurodydama, kad tokiam delspinigių mažinimui nėra teisinio pagrindo.
19. CK 6.70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolių įvykdymas gali būti užtikrinamas pagal sutartį arba įstatymus netesybomis, įkeitimu (hipoteka), laidavimu, garantija, rankpinigiais ar kitais sutartyje numatytais būdais. Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Susitarimas dėl netesybų turi būti rašytinis (CK 6.72 straipsnis). Pagal CK 6.73 straipsnio 2 dalį, jeigu netesybos aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo.
20. Nagrinėjamu atveju pradinis kreditorius ir atsakovas sutartimi susitarė, kad už nevykdomą ar netinkamai vykdomą prievolę bus skaičiuojami 0,2 proc. dydžio delspinigiai už kiekvieną pavėluotą atsiskaityti dieną. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas savo prievolės pradiniam kreditoriui nustatytais terminais neįvykdė ir liko skolingas 145,42 Eur.
21. CK 6.256 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.256 straipsnio 2 dalis). Jeigu netesybos (bauda, delspinigiai) neprotingai didelės, taip pat jeigu skolininkas įvykdė dalį prievolės, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau jos negali būti mažesnės už nuostolių, atsiradusių dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo, sumą (CK 6.258 straipsnio 3 dalis).
22. Nagrinėjamu klausimu formuodamas teismų praktiką Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad šalių susitarimu nustatytų netesybų tikslas – kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartinius įsipareigojimus (CK 6.71 straipsnis), o šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia tai, jog kreditoriui nereikia įrodinėti patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie pripažintini minimaliais nuostoliais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2007; 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2009; 2018 m. balandžio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-138-684/2018).
23. Be to, kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro dydžio netesybų, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010; kt.). Įstatyme įtvirtinti du netesybų mažinimo pagrindai: netesybos mažinamos, kai jos aiškiai per didelės arba kai prievolė iš dalies įvykdyta (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Minėta, jog nustatant, ar netesybos nėra pernelyg didelės, motyvuotai gali būti atsižvelgiama į įvairias aplinkybes, kurių sąrašas nebaigtinis: į šalių sutartinių santykių pobūdį ir sutarties tikslus, ar šalys yra vartotojai, į kreditoriaus patirtų nuostolių dydį, skolininko elgesį, į CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus, sutarties šalių interesų pusiausvyrą, bankų mokamų palūkanų dydį, CK 6.251 straipsnyje, reglamentuojančiame visiško nuostolių atlyginimo principą, nustatytus kriterijus: atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį, šalių tarpusavio santykius, kt. Kita vertus, netesybų mažinimas neturi pažeisti nuostolių patyrusios šalies interesų. Koks netesybų dydis yra tinkamas konkrečiu atveju, yra fakto klausimas, kurį byloje turi įrodyti šalys (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2013).
24. Priešingai nei apeliantė, atsakovas, sudarydamas išperkamosios nuomos sutartį, neturėjo realios galimybės derėtis dėl jos sąlygų (įskaitant ir sąlygą dėl delspinigių), nes pasirašė lizingo bendrovės parengtas standartines sutarties sąlygas (CK 6.185 str. Akto redakcija, galiojusi nuo 2006 m. liepos 14 d. iki 2008 m. gruodžio 3 d.).
25. Pažymėtina, kad Išperkamosios nuomos sutarties 2007 m. sausio 15 d. sudarymo metu galiojo ir šiai dienai tebegalioja CK 6.350 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios vartojimo sutarties sampratą. Minėto straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį pardavėjas – verslininkas įsipareigoja parduoti prekę pirkėjui – vartotojui, o pirkėjas įsipareigoja sumokėti kainą. Vartojimo sutartis, pagal kurią parduodama prekė ir paslauga, laikoma vartojimo pirkimo–pardavimo sutartimi.
26. Kasacinio teismo praktikoje, remiantis teisės aktuose pateikta vartojimo sutarties samprata, suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011; 2012 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2012; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-358-248/2016, 31, 32 punktai). Taigi teismui konkrečiu atveju sprendžiant, ar sudaryta sutartis yra vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) bei nustatyti, kokio tikslo, sudarydama sutartį, siekia viena iš sutarties šalių – vartotojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-321-687/2019).
27. Nagrinėjamu atveju 2007 m. sausio 15 d. išperkamosios nuomos sutarties bendrųjų sąlygų 1 punkte nustatyta, kad lizingo įmonė nuperka iš nuomininko nurodyto pardavėjo turtą ir perduoda jį nuomininkui valdyti ir naudotis už užmokestį su sąlyga, kad sumokėjus visą sutartyje numatytą kainą, turtas pereis nuomininkui nuosavybės teise. Iš sutarties specialiųjų sąlygų matyti, kad UAB „Ūkio banko lizingas“ nupirko atsakovo M. S. nurodytą televizorių iš pardavėjo UAB „Alvydo verslas“ ir perdavė jį valdyti atsakovui, kuris sutiko per dvylika mėnesių sumokėti dalimis visą daikto kainą, kad daiktas pereitų jo nuosavybėn.
28. Taigi, pagal teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo išaiškinimus yra akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovą laikė vartotoju, nes prekę (televizorių) įsigijo fizinis asmuo savo asmeniniams, šeimos poreikiams tenkinti, prekę pardavė verslininkas. Apeliantė skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai savo iniciatyva taikė ieškinio senatį delspinigiams ir delspinigius skaičiavo tik už 180 dienų, be to, ieškovė prašė priteisti ne visus sutartimi numatytus delspinigius, paskaičiuotų po 0,2 procentus, tačiau juos pati sumažino iki 0,05 procentų dydžio.
29. Pažymėtina, jog toks 180 dienų terminas, kaip maksimalus laikotarpis netesyboms skaičiuoti, yra imperatyviai įtvirtintas šiuo metu galiojančiame Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje, kuris įsigaliojo nuo 2011 m. balandžio 1 d. Nors ši materialinės teisės norma priimta vėliau nei sudaryta sutartis (2007 m. sausio 15 d.), tačiau teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog jame nurodyta maksimali delspinigių riba, netesybų skaičiavimo trukmė gali būti laikoma kaip orientacinė, vertinant ir iki šio įstatymo įsigaliojimo su vartotojais sudarytose sutartyse nustatytus netesybų dydžius, taip pat ir vertinant įstatymo leidėjo išreikštą poziciją dėl konkrečioje byloje keliamų klausimų, kurie anksčiau galiojusiuose teisės aktuose nebuvo aiškiai reglamentuojami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014, Kauno apygardos teismo 2018 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1349-480/2018; Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-96-773/2019).
30. Šiuo metu galiojančioje Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi.
31. Pirmosios instancijos teismas, mažindamas priteisiamų netesybų dydį, atsižvelgė į tai, jog sutartis sudaryta tarp juridinio ir fizinio asmens – silpnesnės šalies – vartotojo, kad ieškovė reikalavimo teisę į atsakovą perėmė 2009 m. kovo 4 d., tačiau į teismą dėl skolos išieškojimo kreipėsi tik 2020 m. gegužės 19 d., t. y. po reikalavimo perleidimo praėjus daugiau kaip dešimt metų, o savo paaiškinimų dėl aktyvių ikiteisminio skolos išieškojimo veiksmų atlikimo nepagrindė jokiais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas pritaria šiems pirmosios instancijos teismo argumentams, todėl tokia ieškovės delsimo kreiptis į teismą dėl netesybų priteisimo praktika negali būti pateisinama ir toleruojama.
32. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad ieškovė yra bendrovė, kurios veikla susijusi su pradelstų piniginių sumų įgijimu iš pradinių kreditorių ir šių sumų išieškojimu iš skolininkų, todėl toks ieškovės elgesys, nepagrįstai ilgą laiką delsiant kreiptis į teismą, negali būti laikomas tinkamu įgyvendinant savo teises ir teisėtus interesus, o tokio elgesio pasekmės negali būti perkeliamos tik vienai sutarties šaliai (atsakovui). Pažymėtina, kad netgi apeliantei savanoriškai sumažinus sutartyje numatytus delspinigius nuo 0,2 proc. iki 0,05 proc., prašoma priteisti delspinigių suma (342,61 Eur), palyginus su pagrindine skola (145,42 Eur), yra akivaizdžiai per didelė ir prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, suteikia ieškovei galimybę nepagrįstai praturtėti pažeidžiant kitos sutarties šalies interesus (CK 1.2 straipsnis).
33. Apeliantė prašo vadovautis Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-56-560/2018, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 27 d. sprendime už akių civilinėje byloje Nr. e2-10918-871/2018, Šiaulių apygardos teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-270-357/2020. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime už akių vadovavosi Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-96-773/2019 ir šio teismo 2020 m. kovo 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.e2A-617-413/2020, taip pat kasacinio teismo praktika.
34. Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra nurodęs, kad bendrosios kompetencijos teismai yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose. Tačiau CPK 4 straipsnyje nurodyta, kad vienodos teismų praktikos formavimą įstatymo nustatyta tvarka formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.
35. Apeliantės nurodytoje Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-56-560/2018, bylos faktinės aplinkybės sutampa, tačiau teismas sutiko su apeliantės UAB „Kapitalo valda“ argumentais, jog nėra pagrindo mažinti delspinigių, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas netesybas mažino pagrįstai, bet per daug. Šioje nutartyje teismas taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti ne tik į atsakovo, kaip vartotojo, padėtį ir jos implikacijas, bet ir į tai, kad ieškovas ėmėsi visų įmanomų aktyvių veiksmų išieškoti skolą iš atsakovo ikiteisminiu būdu, o tik nepavykus to padaryti, kreipėsi į teismą, kad atsakovas nesirūpino skolos grąžinimu, vengė įvykdyti prievolę, nebendradarbiavo, neteikė procesinių dokumentų šiame procese.
36. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismas nurodytoje nutartyje dėl delspinigių mažinimo vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. lapkričio 29 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-428-695/2017, kurioje abi sutarties šalys yra privatūs juridiniai asmenys, profesionalios verslininkės, sudariusios komercinę sutartį, todėl kasacinis teismas toje byloje darė išvadą, kad jos geba pamatuoti prisiimtą riziką, o galimas teismo įsikišimas į jų sutartinius teisinius santykius yra labai ribotas. Antra vertus, Vilniaus apygardos teismas nustatė aplinkybes, kad UAB „Kapitalo valda“ ėmėsi priemonių išieškoti iš skolininko skolą ikiteisminiu keliu, tačiau to padaryti nepavyko.
37. Priešingai nei paminėtose bylose, šioje nagrinėjamoje byloje tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas iš bylos duomenų nenustatė, kad ieškovė ėmėsi aktyvių veiksmų skolai išieškoti ikiteismine tvarka, nes byloje nėra nė vieno tokias aplinkybes patvirtinančio įrodymo, be to, kaip jau minėta, į teismą ieškovė kreipėsi praėjus daugiau kaip dešimt metų.
38. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo vadovautis žemesnės grandies teismo priimtu procesiniu sprendimu, nes tai prieštarauja kasacinio teismo išaiškinimams. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad kasacinio teismo nutartyje išdėstytų išaiškinimų teisinė galia pagal CPK 362 straipsnio 2 dalį reiškia privalomumą žemesnės instancijos teismui atsižvelgti į byloje ginčo santykiams taikytinos teisės išaiškinimus, materialiosios ir (ar) proceso teisės normų prasmės atskleidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446-378/2018).
39. Kauno apygardos teismas 2019 m. sausio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-96-773/2019 citavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. vasario 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-611/2017, kurioje paskolos sutarties šalys buvo du fiziniai asmenys ir tarp jų buvo iškilęs ginčas dėl delspinigių dydžio. Taip pat citavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2012, kurioje pažymėta, kad priklausomai nuo faktinės situacijos tas pats netesybų dydis vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu, todėl ir teismų praktikoje negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos visada turi būti tik tam tikro dydžio.
40. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Kauno apygardos teismo nurodytose civilinėse bylose priimtais procesiniais sprendimais, nes paminėtų bylų ir nagrinėjamos bylos aplinkybės yra panašios. Pažymėtina, kad analogiškoje Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2A-102-324/2018 apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą kontroliuoti sutartimi nustatytų delspinigių dydžio pagrįstumą, trumpinant laikotarpį, už kurį skaičiuotini delspinigiai, o darydamas tokią išvadą – vadovavosi analogiškais tos pačios grandies teismų priimtais sprendimais.
41. Aptariamam kontekste pastebėtina, kad iki šios bylos išnagrinėjimo Kauno apygardos teismas, kaip apeliacinės instancijos teismas, jau yra pateikęs savo išaiškinimus prieš tai išnagrinėtose ir savo faktinėmis aplinkybėmis panašiose minėtose civilinėse bylose e2A-102-324/2018; Nr. e2A-96-773/2019; Nr. e2A-617-413/2020, tačiau ieškovė (apeliantė), nekvestionavusi šių išaiškinimų įstatymo nustatyta tvarka (neskųsdama apeliacinės instancijos teismo procesinių sprendimų kasacine tvarka), ir toliau teikia teismui analogiškus procesinius dokumentus (ieškinius ir apeliacinius skundus). Šios aplinkybės suponuoja teismo teisę išaiškinti ieškovei, kad už nepagrįstų apeliacinių skundų pateikimą ieškovei gali būti taikomos įstatyme numatytos sankcijos (CPK 95 straipsnio 2 dalis).
42. Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai teisiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui reikšmės neturi, todėl teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms, dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-687-330/2019; kt.).
Dėl procesinės bylos baigties
43. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl pakeisti teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Alytaus apylinkės teismo 2020 m. birželio 16 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.