Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Žemesnės instancijos teismas

nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams A. H. U. ir I. U.,

vertėjai A. P.,

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. Z. 2015 m. rugpjūčio 28 d. apie 13.49 val. (duomenys neskelbtini) namu, kelio (duomenys neskelbtini) 10-ame kilometre (apie 9 km 900 m), vairuodamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį sunkvežimį „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) su priekaba, kurios valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 9 ir 127 punktuose nustatytus reikalavimus, t. y. nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių ir sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių bei jų turto saugumui (KET 9 punktas), pasirinkdamas važiavimo greitį, neatsižvelgė į visas važiavimo sąlygas, ypač kelio ir transporto priemonės būklę bei krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, dėl susidariusių aplinkybių nelėtino greičio (KET 127 punktas), dėl to kelio posūkyje vairuojamo sunkvežimio priekaba išslydo į priešpriešinio eismo juostą ir ten susidūrė su priešpriešiais važiavusiu automobiliu „Nissan X-Trail“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kurį vairavo A. H. U., t. y. įvyko eismo įvykis, dėl kurio automobilio „Nissan X-Trail“ keleivei I. U. dėl stuburo I-ojo kaklo slankstelio panirimo buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, o to paties automobilio vairuotojui A. H. U. buvo sukeltas fizinis skausmas.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliaciniu skundu nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai A. H. U. ir I. U. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Akmenės rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 19 d. nuosprendį ir kaltininką pripažinti kaltu pagal BK 281 straipsnio 1 dalį. Skunde nurodo, kad nuosprendis yra nelogiškas, nemotyvuotas, klaidingai nurodomi ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys, todėl naikintinas. Apeliantai taip pat nesutinka su teismo sprendimu bylą išnagrinėti taikant sutrumpintą įrodymų tyrimą.Pasak nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų, policijos komisariato pareigūnai - V. D., R. R., G. K. neatliko savo tiesioginių pareigų ir A. H. U. nesuteikė vertėjo paslaugų, nepaaiškino ir nesupažindino su jo teisėmis ir pareigomis, o po eismo įvykio atliekant policijos pareigūnams įvairius veiksmus, vertė jį, A. H. U., nepaaiškinus vokiečių kalba, atlikti alkoholio testą, o avarijos kaltininkas buvo tikrinamas antras. Taip pat nurodo, kad policijos pareigūnas G. K. neleido duoti parodymų apie eismo įvykį ir jo aplinkybes. Pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apklausti pagrindiniai eismo įvykio liudininkai - A. H. U., I. U., neatliktas tachografo disko tyrimas, kad nustatyti eismo įvykio situaciją ir kitas reikšmingas aplinkybes, o eismo įvykio kaltininkui A. Z. leista duoti melagingus parodymus, netaikant BK 235 straipsnio dėl melagingų parodymų davimo 2016 m. kovo 14 d. atliktos apklausos metu. O prokuroras Gintaras Girgždis rėmėsi melagingais kaltininko parodymais. Nurodo, kad 2016 m. spalio 31 d. atvykus pas Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariato kriminalinės policijos skyriaus antrojo poskyrio tyrėją S. N. į apklausą, I. U. prašė, kad leistų duoti parodymus ikiteisminiame tyrime, tačiau jai nebuvo leista, ją ikiteisminiame tyrime atstovavo advokatas A. Zakrasas, tačiau jis, kaip advokatas, neatliko savo pareigos, o skaitė bylų tomus ir negynė jos, kaip nukentėjusiosios, teisių. Pažymi, kad tik jai, nukentėjusiajai I. U., prašant, Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroras Gintaras Girgždis skyrė užduotį atlikti tachografo disko tyrimą, kad būtų nustatyta eismo įvykio situaciją. Nurodo, kad 2016 m. lapkričio 18 d. kaltinamasis aktas yra neišsamus, klaidingas, jame pateikiami klaidingi duomenys, remiamasi tik vieno eismo kaltininko A. Z. melagingais parodymais, o nukentėjusiosios I. U. parodymų nėra, neteisingai, o gal ir sąmoningai, pasak apeliantų, prokuroras Gintaras Girgždis nurodo neteisingą eismo įvykio laiką, klaidingai rašė, kad po eismo įvykio jie matė, kad krovininis automobilis važiuoja toliau. Mano, kad tai yra tikslingas eismo duomenų ir faktų falsifikavimas, nuslėpimas, siekiant nuslėpti smūgio jėgos didumą, tekusį jiems eismo įvykyje.Tvirtina, kad prokuroras nepakankamai skyrė dėmesio atskiriems numatytiems nusikaltimo požymiams nustatyti. Atkreipia dėmesį, kad A. Z. dar 2015 m. liepos 4 d pažeidė Kelių eismo taisykles, dėl ko 2015 m. spalio 13 d. buvo nubaustas administracine tvarka, kas rodo, kad jis nuo 2015 m. liepos 4 d. iki 2015 m. rugpjūčio 28 d. buvo padaręs du Kelių eismo taisyklių pažeidimus ir jie buvo galiojantys, o to prokuroras nevertino. Teigia, kad A. Z. savo veiksmais neišvengė ir nebandė išvengti sunkių pasekmių, nesuteikė ir net nebandė nukentėjusiems asmeniškai suteikti pagalbą, davė melagingus parodymus apie važiavimo greitį, šalinosi iš įvykio vietos, jos nepažymėjo, nesuteikė būtinosios pagalbos, nesidomėjo jų sveikatos būkle, neatsiprašė, neapgailestavo, o tik formaliai nurodė, kad gailisi, nebuvo nuoširdus, o tik stengėsi išvengti griežtesnės bausmės. Atsižvelgdami į tai, apeliantai mano, kad A. Z. atžvilgiu taikyti BK 59 straipsnio nuostatų nėra pagrindo, o turi būti taikomos BK 60 straipsnio nuostatos. Nurodo, kad dėl padarytos veikos atsirado sunkių padarinių, iškilo reali grėsmė jų gyvybei, jis, A. H. U., nuo dideliu greičiu iš kairės pusės įsirėžusio sunkvežimio patyrė šoką, jam sukosi galva, buvo skausmas, jį pykino, buvo sutrikęs kvėpavimas, negalėjo paeiti ir nesuprato, kas darosi su jo organizmu. Teigia, kad dėl potrauminio šoko įvykio vietoje atsisakė vykti į gydymo įstaigą, dėl ko vėliau nuo patirto smūgio ir patirto streso per eismo įvykį jaučia pastovų skausmą rankose, negali pajudinti rankų, aukštai kelti, negali miegoti, nes turi dažnai gerti vaistus nuo skausmo, sutriko širdies ritmas. Jam (A. H. U.) nustatyta diagnozė - prieširdžių virpėjimas ir plazdėjimas, iš 30% neįgalumo, tapo 15 % neįgaliu asmeniu. Jai (I. U.) dėl pastovaus streso, kurį patyrė iš avarijos kaltininko A. Z., UAB „(duomenys neskelbtini)“, draudimo kompanijos ADB „(duomenys neskelbtini)“ Lietuvos filialo, Akmenės rajono policijos komisariato pareigūnų, Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro Ž. Generausko pusės, buvo sukelta emocinė depresija - 2016 m. birželio 20 d. jai buvo nustatyta diagnoze: vidutinio sunkumo depresija, nuo kurios turėjo vartoti vaistus.Nukentėjusieji nesutinka su teismo išvada, jog A. Z. visiškai pripažino kaltę. Nurodo, kad jis siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės, atkreipia dėmesį, kad kaltinamojo gynėjas advokatas labai talkino kaltinamajam, o teisėja net nebandė advokato įspėti, kuomet jis pasakinėjo kaltininkui teismo posėdžio metu, ką jis turi sakyti. Nurodo, kad kaltininkas A. Z. padarytos žalos savo noru neatlygino ir net nenori atlyginti, išsisukinėja, nors yra jaunas ir darbingas asmuo, visą laiką nesiieškojo darbo ir nedirba, kad nereikėtų mokėti žalos.Pažymi, kad nuosprendyje nenurodoma neatsargumo rūšis, neatskleidžiamas jos turinys, o įrodinėjant priežastinį ryšį teisme buvo apsiribojama ekspertizės akto bei specialisto išvadų atkartojimu, o juose pateikti duomenys netinkamai teisiškai įvertinti, nenustatytas priežastinis ryšys.Pasak apeliantų, kaltininko A. Z. veika sukėlė padarinius, numatytus BK 281 straipsnio l dalyje, t. y. kitų žmonių sveikatos sutrikdymą ir turtinę žalą, dėl A. Z. padaryto eismo saugumo taisyklių pažeidimo iškilo realus pavojus baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms, tai yra jiems - A. H. U. ir I. U..Nesutinka su Akmenės rajono apylinkės teismo sprendimu atleisti kaltininką A. Z. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą pagal BK 40 straipsnį ir perduoti jį pagal laidavimą O. Z. atsakomybei be užstato, nes jiems žala nėra galutinai atlyginta. Tvirtina, kad teismas pasinaudojo jų nežinojimu ir 2017 m. kovo 15 d. taikė byloje sutrumpintą įrodymų tyrimą, o 2017 m. kovo 23 d. teismo posėdžiui jie neturėjo galimybės pasiruošti ir pateikti visus įrodančius dokumentus dėl sveikatos pasekmių ir turtinės žalos, negalėjo pateikti išrašų iš medicininių dokumentų ir kitus įrodančius dokumentus dėl turtinės žalos, atsakovai ADB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir A. Z. neatliko savo pareigos atlyginti žalą. Nurodo, kad ADB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra civiliniai atsakovai, kurie materialiai atsako už nusikalstama kaltinamojo veika padarytą žalą ir jie privalėjo kviečiami dalyvauti nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme, tačiau nei viename teismo posėdyje nedalyvavo, pagal pateiktas 2015 m. spalio 22 d. ir 2016 m. kovo 9 d. pretenzijas nesumokėjo už vaistus, kurą ir avarijos metu sunaikintus maisto produktus už 38,92 euro. Teigia, kad draudimo kompanija juos visą laiką ignoravo, žemino ir I. U. yra nesumokėjusi už vaistus pagal pateiktus vaistų čekius 46 eurų, o A. H. U. už vaistus visiškai nemokėjo, nors gavo visus vaistų išlaidų čekius ir yra skolingi 231,72 eurą. Taip pat nurodo, kad už kurą ADB „(duomenys neskelbtini)“ taip pat nesumokėjo ir po eismo įvykio nesuteikė pakaitinio automobilio kaip neįgaliam asmeniui. Teigia, kad civiliniai atsakovai privalo atlyginti ir proceso išlaidas, nes jie, apeliantai, nuolatos turėjo rašyti atsiliepimus, skundus, pirkti popierių spausdinimui, dažus spausdintuvui, vokus, siųsti registruotus laiškus įvairioms instancijoms, nuolatos skambinti ikiteisminio tyrimo tyrėjoms, prokurorams, vykti savo automobiliu į Naująją Akmenę, į Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariatą, dėl to jie patyrė 311,93 Eur išlaidų. Taip pat prašo iš kaltininko A. Z. priteisti 615 Eur proceso išlaidų, susijusių su advokatų pagalbos suteikimu. Apeliantai prašo priteisti iš civilinio atsakovo draudimo kompanijos ADB „(duomenys neskelbtini)“ neturinės žalos atlyginimą A. H. U. - 1000 eurų, I. U. - 1000 eurų, viso 2000 eurų, o iš civilinio atsakovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ neturtinės žalos atlyginimą A. H. U. -1500 eurų, I. U. - 1500 eurų, viso 3000 eurų.Apeliantai nesutinka su teismo sprendimu jų patirtą neturtinę žalą grįsti patirtais nepatogumais, o nurodo tai, kad, pirmiausiai jie, I. U. ir A. H. U., patyrė fizinį skausmą, kuris tęsiasi iki dabar, nuo 2015 m. rugpjūčio 28 d. iki dabar patyrė ir patiria dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, dėl pastovaus streso po eismo įvykio, dėl Akmenės rajono policijos pareigūnų, ADB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro Ž. Generausko veiksmų patyrė emocinę depresiją, dėl patirtų traumų ir jų tęstinių pasekmių iki dabar turi bendravimo galimybių sumažėjimą.Teigia, kad teismas nukentėjusįjį A. H. U., kaip užsienio pilietį, diskriminavo dėl kalbos, tautybės ir neįgalumo, visi pranešimai ir šaukimai A. H. U. buvo rašomi lietuvių kalba, nors jis ja neskaito ir nekalba, o į 2017 m .balandžio 19 d. teismo posėdį net negavo tesimo šaukimo, o teismo posėdžių sekretorė I. D. melavo, kad A. H. U. neturi dalyvauti teismo posėdyje.Apeliaciniu skundu civilinis atsakovas ADB ,, (duomenys neskelbtini)“ prašo Akmenės rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 19 d. priimtą nuosprendį baudžiamojoje byloje dalyje dėl civiliniu ieškiniu prašomos priteisti neturtinės žalos atlyginimo pakeisti - reikalavimą dėl papildomos neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmesti.Nurodo, kad nesutinka su teismo nuosprendžio dalimi, kuria iš civilinio atsakovo ADB „(duomenys neskelbtini)“ nukentėjusiajai I. U. papildomai priteista 250 eurų, o nukentėjusiajam A. H. U. 180 eurų neturtinės žalos atlyginimo. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis nurodytoje dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas, prieštaraujantis susiformavusiai teismų praktikai. Mano, kad teismas, priimdamas tokį sprendimą, nesivadovavo suformuota teismų praktika, neatsižvelgė į apelianto rašytinius paaiškinimus dėl neturtinės žalos atlyginimo, todėl priteista neturtinė žala yra per didelė. Pažymi, jog nagrinėjamu atveju, remiantis byloje esančiais dokumentais, nukentėjusiajai I. U. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, o nukentėjusiajam A. H. U. - nežymus sveikatos sutrikdymas, duomenų apie ilgalaikius/nepataisomus nukentėjusiųjų sveikatos sužalojimus, apie ilgai trunkantį gydymą, numatomas atlikti ateityje medicinines procedūras, bylos medžiagoje nėra. Tvirtina, kad minėti sužalojimai nesukėlė pavojaus nukentėjusiųjų gyvybei, nebuvo sužaloti gyvybei svarbūs organizmo centrai, kas turi tiesioginės įtakos nustatant patirtos neturtinės žalos dydį.Civilinis atsakovas pažymi, jog kasacinio teismo praktika dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio nuostatų taikymo bei aiškinimo yra nuosekliai išplėtota. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad vien nusikaltimo padarymas, pakenkimas asmens sveikatai ar kitų neteisėtų veiksmų padarymas savaime nepreziumuoja neturtinės žalos fakto. Esant nusikaltimo, sveikatos sužalojimo ar kitiems įstatymo nustatytiems faktams neturtinės žalos atlyginimas gali būti priteistas, jeigu įrodyta, kad neturtinė žala padaryta - asmuo patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, pablogėjo reputacija, sumažėjo bendravimo galimybės ar kt. (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Neturtinės žalos padarymo faktą ir dydį turi įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis). Tik atitinkamos neturtinės teisės ar vertybės pažeidimas, neigiamų emocijų sukėlimas ex facto nereiškia ir neturtinės žalos padarymo, t. y. neturtinei žalai atlyginti už neturtinių teisių pažeidimą yra būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir Lietuvos Respublikos valstybė, bylos Nr. 3K-3-376/2007; 2006 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. R. v. Lietuvos Respublika, atstovaujama Teisingumo ministerijos, bylos Nr. 3K-3-337/2006).Pastebi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra nurodęs, jog teismai, nustatydami neturtinės žalos atlyginimo dydį, turi vadovautis ne tik teisės normose ir teismų praktikoje suformuotais neturtinės žalos dydžio kriterijais, bet turi atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus žalos dydžius. Įvertinus teismų praktiką dėl neturtinės žalos atlyginimo esant nesunkiam sveikatos sutrikdymui, matoma, kad priteistų sumų dydis svyruoja nuo 2000 Lt (580 Eur) iki 10000 Lt (2896 Eur), o esant nežymiam sveikatos sutrikdymui, nepriteisiama nieko arba priteisiama ne daugiau kaip 400 - 500 Eur (Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2010 m. vasario 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-15-382-2010). Pažymi, kad dėl aukščiau išvardintų priežasčių bei remiantis nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančiais dokumentais, taip pat atsižvelgiant į nustatytus I. U. nesunkų sveikatos sutrikdymą ir A. H. U. nežymų sveikatos sutrikdymo mastą, teismų praktikoje suformuotus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į Taisyklių 12.1 punktą, ADB „(duomenys neskelbtini)“ civiliniams ieškovams išmokėta 3000 Eur draudimo išmoka (2500 Eur I. U. ir 500 Eur A. H. U.) neturtinei žalai atlyginti, yra pakankama, adekvati patirtai neturtinei žalai, visiškai atitinka galiojančiuose teisės aktuose bei teismų praktikoje suformuotus atlygintinos neturtinės žalos principus ir dydžius, todėl pagrindo priteisti papildomą 430 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti, nėra.Atsiliepimu į nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų I. U. ir A. H. U. apeliacinį skundą atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės (asmuo, kuriam byla nutraukta) A. Z. prašo šį skundą tenkinti iš dalies, panaikinti Akmenės rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 19 d. nuosprendį ir atnaujinti byloje įrodymų tyrimą paskiriant autotechninę eismo įvykio ekspertizę.Nurodo, kad nėra ir nebuvo jokių duomenų, kad jo parodymai buvo melagingi, o nukentėjusieji nenurodo konkrečiai, kokias aplinkybes jis nurodė melagingai, dėl ko nėra jokio pagrindo teigti, kad jam turėjo būti taikoma baudžiamoji atsakomybė pagal BK 235 straipsnį. Pažymi, jog jis prieš bylos nagrinėjimą siūlė atlyginti žalą, tačiau jie nesutiko, norėjo, kad atlygintų tik jų patirtas bylinėjimosi išlaidas, o žalos atlyginimo siekė iš draudimo kompanijos. Sprendžia, kad nukentėjusieji nori pasipelnyti.Nesutinka su nukentėjusiųjų skundo argumentu, kad jis savo veiksmais nesistengė išvengti sunkių pasekmių, nebandė nukentėjusiems suteikti pagalbos. Nurodo, kad jo puspriekabei susidūrus su nukentėjusiųjų automobiliu, jis sustojo, vos išlipęs pamatė atbėgančią nukentėjusiąją I. U., kurios ne kartą klausė, kaip ji jaučiasi, ar nėra sužeista, tačiau nukentėjusioji į jo klausimus nekreipė dėmesio ir teigė, kad iškvies policiją. Teigia, kad ir kito nukentėjusiojo A. H. U. kelis kartus teiravosi apie jo savijautą, tačiau jis į jo klausimus nereagavo. Pažymi, kad iškart po šio susidūrimo buvo iškviestos dvi greitosios medicinos pagalbos, atvyko policija, jis davė parodymus, iš įvykio vietos nepasišalino. Mano, kad įvykus eismo įvykiui jis elgėsi rūpestingai, ėmėsi visų priemonių, kad įsitikinti, jog niekam nereikia skubios pagalbos iki kol atvyks greitoji ir policija. Pabrėžia, kad po susidūrimo nukentėjusieji I. U. ir A. H. U. nebuvo išoriškai sužeisti - nebuvo nubrozdinimų, kraujo, lūžių, o apie jokius sužeidimus ar blogą savijautą neužsiminė, atvykus greitajai medicinos pagalbai ir apžiūrėjus nukentėjusiuosius, nebuvo nustatyta jokių sužeidimų, nukentėjusieji atsisakė važiuoti į ligoninę, todėl jis jokios informacijos apie nukentėjusiųjų sužalojimus neturėjo, po įvykio manė, kad visi sveiki ir nesužeisti. Nurodo, kad jis buvo nubaustas tik administracine nuobauda, o nukentėjusieji tik po kelių mėnesių pradėjo skųstis neva susidūrimo metu patyrę įvairių sužeidimų, apie kuriuos jis nieko nežinojo tol, kol nebuvo pradėta baudžiamoji byla. Tvirtina, kad jų skunde nurodytas teiginys, jog buvo iškilusi „reali grėsmė nukentėjusiųjų gyvybei“ yra perdėtas ir niekuo neparemtas. Atkreipia dėmesį, kad nors nukentėjusieji pateikė išsamų įvairių sveikatos sutrikimų aprašą, tačiau nepateikė jokių įrodymų, siejančių juos su autoįvykiu.Nurodo, kad jis nuoširdžiai atsiprašinėjo nukentėjusiųjų, apgailestavo dėl to, kas nutiko, siūlė atlyginti žalą ir susitarti, siekiant taikiai ir greitai išspręsti su šiuo auto įvykiu susijusias problemas, tačiau pastebėjo, kad nukentėjusieji visiškai nebuvo linkę tartis, o jų tikslas - pasipelnyti iš šios situacijos. Šį įtarimą sukėlė ne tik faktas, kad nukentėjusieji nenorėjo susitarti, bet ir tai, kad jie melavo apie patirtos žalos dydį (kelis kart pateikinėjo tuos pačius čekius lyg atskirus, prie išlaidų, susidariusių dėl įvykio metu patirtų sužalojimų, bandė pateikti įvairius čekius, kuriuose nurodyti pirkiniai, visiškai nesusiję su avarija ar jos sukeltais padariniais, kaip pvz. protezų fiksavimo kremas).Nepritaria nukentėjusiųjų teiginiui, kad Akmenės rajono apylinkės teismo teisėja ir Šiaulių rajono apylinkės prokuratūros prokuroras nepagrįstai bylą išnagrinėjo sutrumpinto įrodymų tyrimo būdu, tačiau nurodo, kad mano, jog eismo įvykis buvo ištirtas neišsamiai, kadangi nebuvo vertinama, ar tarp jo veiksmų vairuojant transporto priemonę bei įvykusio eismo įvykio buvo priežastinis ryšys, nebuvo nustatytas nukentėjusiųjų važiavimo greitis, transporto priemonių važiavimo trajektorija ir kt., todėl turėjo būti paskirta autotechninė ekspertizė, tikslu nustatyti, kaip judėjo transporto priemonės ir kas kaltas dėl įvykio. Atsiliepimu į civilinio atsakovo ADB ,, (duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundą nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai I. U. ir A. H. U. prašo šį skundą atmesti ir priteisti iš draudimo bendrovės A. H. U. už vaistus - 231,72 eurą, I. U. priteisti už vaistus - 46 eurus, priteisti 38,92 eurus už eismo įvykio metu sugadintus maisto produktus, priteisti neturtinės žalos atlyginimą I. U. - 1000 eurų, A. H. U. - 1000 eurų.Nurodo, kad nuo pat 2015 m. rugpjūčio 31 d., kai buvo kreiptasi į šią draudimo bendrovę, jie buvo apgaudinėjami ADB „(duomenys neskelbtini)“. Už jų eismo įvykyje sugadintą nepataisomai automobilį „Nissan X-Trail“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) buvo sumokėta tik 2226 eurai ir tik nusisamdžius advokatą ir pateikus pretenziją, ADB „(duomenys neskelbtini)“ 2016 m. sausio 21 d. papildomai išmokėjo 471 eurą. Nurodo, kad 2015 m. spalio 22 d. ji, I. U., pateikė pretenziją dėl turtinės ir neturtinės žalos ADB „(duomenys neskelbtini)e“, tačiau šį draudimo kompanija iki šiol nesumokėjo pilnai už vaistus, kurą ir eismo įvykyje sunaikintus maisto produktus. Tvirtina, kad ADB „(duomenys neskelbtini)“ negerbia nukentėjusiųjų asmenų, juos ignoruoja, atlieka melagingus skaičiavimus siekdami apgauti nukentėjusiuosius, sudaro menkinančias, žeminančias sąlygas, todėl jie patyrė dvasinius išgyvenimus, pastovius nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą.Teismo posėdžio metu atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės (asmuo, kuriam byla nutraukta) A. Z. ir jo gynėja advokatė prašė A. Z. apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų A. H. U. ir I. U. apeliacinį skundą atmesti. Nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai A. H. U. ir I. U. prašė jų apeliacinį skundą tenkinti, o atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės ir civilinio atsakovo ADB ,, (duomenys neskelbtini)“ apeliacinius skundus atmesti, prokuroras prašė nukentėjusiųjų apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, priteisiant jiems iš A. Z. 610 Eur advokatų išlaidoms atlyginti, taip pat nustatyti terminą, per kurį A. Z. turi sumokėti teismo jam paskirtą įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, o atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės A. Z. ir civilinio atsakovo ADB ,, (duomenys neskelbtini)“ apeliacinius skundus atmesti.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo nutarta atlikti įrodymų tyrimą – apklausti nukentėjusįjį ir civilinį ieškovą A. H. U., kuris nebuvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos tvarka. Nukentėjusysis A. H. U. nurodė eismo įvykio, kurio metu jis nukentėjo, aplinkybes, kurios visiškai sutapo su pirmosios instancijos teismo nustatytomis. Taip pat nukentėjusysis parodė, kokia žala jam buvo padaryta eismo įvykio metu.Atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės ir jo gynėjos prašymas skirti eismo įvykio ekspertizę protokoline teismo nutartimi buvo atmestas, kadangi byloje yra surinkta pakankama duomenų apie eismo įvykio mechanizmą ir kitas aplinkybes, o eismo įvykio ekspertize naujų aplinkybių nustatyti nebūtų galima dėl eismo įvykio vietos apžiūros (1 t. 25-38 b. l.) protokolo neišsamumo (neužfiksuoti transporto priemonių susidūrimo pėdsakai ir pan.).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.Pažymėtina, jog baudžiamojo proceso paskirtis yra tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

Iš atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės A. Z. apeliacinio skundo matyti, kad A. Z. kelia jo kaltės įrodymų pakankamumo klausimą, mano, kad byloje būtina atlikti papildomą įrodymų tyrimą paskiriant eismo įvykio (autotechninę) ekspertizę. Taip pat nurodo, kad nepagrįstai jam buvo paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimas naudoti specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) vieniems metams bei 5 MGL dydžio įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą arba prašo šios įmokos sumokėjimą išdėstyti dviejų metų laikotarpiui, taip pat nesutinka su teismo sprendimu priteisti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, patirtas atstovaujant nukentėjusiuosius, valstybės naudai. Taip pat teigia, kad už tą pačią veiką buvo nubaustas du kartus.Pagal BK 281 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Aptariamo nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl, kvalifikuojant veiką pagal minėtą BK specialiosios dalies straipsnį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą), bet ir padarinius (eismo įvykį ir nesunkų kito žmogaus sveikatos sutrikdymą) bei priežastinį ryšį tarp eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir kilusių padarinių. Išvada apie priežastinio ryšio buvimą tokiais atvejais daroma nustačius, kuris eismo dalyvis pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus ir, ar šie kiekvieno eismo dalyvio padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Eismo dalyvio veika, kuria pažeidžiamos Kelių eismo taisyklės, autoįvykio priežastimi pripažįstama tokiais atvejais, kai analogiškoje situacijoje šiam eismo dalyviui laikantis Kelių eismo taisyklių reikalavimų, eismo įvykis neįvyktų. Būtina nustatyti ir tai, ar kilę padariniai yra dėsningi, ar atsitiktiniai.Nepažeisdamas aukščiau aptartų BPK nuostatų, įvertinęs nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis ir teisiamojo posėdžio metu atlikęs sutrumpintą įrodymų tyrimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nagrinėjamu atveju A. Z. pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 127 punktų reikalavimus, tokiais savo veiksmais padarydamas nuosprendyje nurodytą nusikalstamą veiką. Nors A. Z. apeliaciniu skundu su tokiomis apylinkės teismo išvadomis nesutinkama, teigiant, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, neįvertino kito autoįvykyje dalyvavusio automobilio vairuotojo veiksmų teisėtumo/neteisėtumo bei nesiaiškino kitų nagrinėjamos baudžiamosios bylos baigčiai reikšmingų aplinkybių, kas sąlygojo nepagrįsto ir neteisėto teismo nuosprendžio priėmimą, tačiau abejoti jomis, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Sprendžiant A. Z. kaltės klausimą jam inkriminuojamo nusikaltimo padaryme baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo.Vertinant A. Z. apeliacinio skundo argumentus, visų pirma pažymėtina, kad kiekvienas transporto priemonę vairuojantis asmuo turi būti maksimaliai atsargus, pasirinkti saugų greitį atsižvelgiant į eismo intensyvumą, krovinio ir transporto priemonės ypatumus, jų būklę, kelio ir meteorologines sąlygas, matomumą, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę. Pagal Kelių eismo taisyklių 9 punkto reikalavimus, eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti. Tuo tarpu, remiantis Kelių eismo taisyklių 127 punktu, vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio. Pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas.Kaip nustatyta paties atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės A. Z. parodymais, jis 2015 m. rugpjūčio 28 d. apie 13 val. su pasikrautu kroviniu vyko iš pasikrovimo vietos į A. - „(duomenys neskelbtini)“ teritoriją, važiuojant kelias buvo slidokas, nes lijo po ilgalaikės sausros, kažkiek kelio danga buvo slidi, leistino greičio neviršijo, bet posūkyje automobilis slystelėjo ir pakrypo priekaba, o priešpriešais važiavo nukentėjusiųjų automobilis, puspriekabės galas slystelėjo per ištisinę juostą, tuomet puspriekabės galu, puspriekabės galiniais žibintais ir pačiu kampu kliudė atvažiuojančios transporto priemonės visą šoną ir jį visą perbraukė. A. Z. tvirtinimu, susidūrimas įvyko ne kaktomuša, o šonu, jis iškart pajuto smūgį, pažiūrėjo per veidrodėlį, pamatė ant kelio šukes ir plastmases, iškart pradėjo stabdyti ir kelkraštyje sustojo, link jo šaukdama atbėgo nukentėjusioji, buvo iškviesta policija, atvyko du policijos ekipažai, užpildė eismo įvykio dokumentus, pareigūnai braižė schemą, patikrino blaivumą ir dokumentus, iš eismo dalyvių buvo paimti paaiškinimai, buvo iškviestos dvi greitosios pagalbos, medikai apžiūrėjo nukentėjusiuosius, jie nusiskundimų neturėjo, nesimatė sužalojimų, nei lūžių, nei nubrozdinimų, jie atsisakė vykti apžiūrai į ligoninę. A. Z. pripažino, kad nepasirinko saugaus greičio ir per vėlai pradėjo stabdyti (4 t., 74-75 b. l.). Nukentėjusioji I. U., apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad 2015 m. rugpjūčio 28 d. apie 13.40 val. jos vyras A. H. U. vairavo jos vardu registruotą automobilį ,,Nissan X-Trail“, ji sėdėjo šalia vairuotojo, ties (duomenys neskelbtini) gatvėje, prieš įvažiavimą į A., pastebėjo, kad nuo V. atvažiuoja krovininis automobilis su priekaba, kuris ties posūkiu išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, t. y. vairuotojo kabina buvo savo eismo juostoje, o priekaba slydo skersai link jų. Dešinėje pusėje buvo šaligatvio bortas ir negalėjo jų automobilis pasitraukti, todėl krovininio automobilio priekaba kairiuoju galiniu kampu trenkėsi į jų automobilio kairę šoną (1 t., 54-55 b. l.). Abejoti šių asmenų išdėstytomis vertinamo eismo įvykio aplinkybėmis teisinio pagrindo nėra. Viso proceso metu jie buvo nuoseklūs ir detalūs, esminių prieštaravimų šių asmenų parodymuose teisėjų kolegija neįžvelgia, juo labiau, kad jų parodymai iš esmės atitiko ir kitus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus ir teisiamojo posėdžio metu patikrintus įrodymus. Įvertinus aptartų aplinkybių visumą akivaizdu, kad nagrinėjamo eismo įvykio metu būtent A. Z. veiksmai, - vairuodamas pakrautą automobilį nepasirinko pagal eismo sąlygas ir reljefą atitinkantį automobilio greitį, dėl ko nesuvaldė automobilio ir kelio posūkyje jo vairuojamo sunkvežimio priekaba išslydo į priešpriešinio eismo juostą ir ten susidūrė su priešpriešais važiavusiu automobiliu „Nissan X-Trail“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kurį vairavo nukentėjusysis A. H. U.. Atsižvelgus į aukščiau aptartus Kelių eismo taisyklių 127 punkto reikalavimus, pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turėjo atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. A. Z. kaltę padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, teisėjų kolegijos įsitikinimu, betarpiškai patvirtina ne tik aukščiau aptartų jo pateis ir nukentėjusiosios I. U. parodymų analizė, bet ir 2015 m. rugpjūčio 28 d. eismo įvykio vietos apžiūros protokolas su foto lentelėmis Nr. 482 (1 t., 25–36), 2015 m. rugpjūčio 28 d., eismo įvykio (autoavarijos) vietos schema, kurioje užfiksuoti automobilių „Nissan X-Trail“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir „R. P. 420“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) su priekaba, valstybinis numeris FZ 376, padėtis po eismo įvykio; šių automobilių judėjimo kryptys, pirminiai smūgiai (1 t., 37 b. l.), tos pačios dienos transporto priemonės techninės apžiūros aktai, kuriuose užfiksuoti aukščiau minėtų transporto priemonių apgadinimai po eismo įvykio (1 t., 23, 40 b. l.). Priešingai nei teigiama A. Z. apeliaciniame skunde, abejoti skundžiamame nuosprendyje pateiktu analizuojamo eismo įvykio situacijos vertinimu, teisinio pagrindo nėra. Kaip jau buvo minėta, atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės ir jos gynėjos prašoma skirti eismo įvykio ekspertizė naujų nagrinėjamo eismo įvykių aplinkybių nenustatytų dėl eismo įvykio vietos apžiūros (1 t. 25-38 b. l.) protokolo neišsamumo (neužfiksuoti transporto priemonių susidūrimo pėdsakai ir pan.). Nagrinėjamu atveju, įvertinus tai, kad pats A. Z. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, visiškai pripažino įvykdęs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką (nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, nepasirinko saugaus greičio, dėl ko jo vairuojamo sunkvežimio priekaba išslydo į priešpriešinio eismo juostą ir kliudė priešais atvažiuojantį nukentėjusiųjų automobilį), teisme sutiko, kad būtų atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas, o kiti įrodymai nebūtų tiriami (BPK 273 straipsnis), taip pat tai, kad eismo įvykio mechanizmą bei priežastis patvirtino ir kiti nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinkti, pirmosios instancijos teismo įvertinti ir apeliacinės instancijos teismo patikrinti įrodymai, A. Z. skundo teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas jo kaltę BK 281 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusikaltimo padaryme nepagrįstai nustatė neatlikęs autotechninės eismo įvykio ekspertizės, atmestini kaip deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tik todėl, kad A. Z. visiškai pripažino savo kaltę, pirmosios instancijos teismas galėjo svartyti jo klausimą dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės A. Z. apeliaciniu skundu taip pat ginčija jam paskirtų baudžiamojo poveikio priemonių - 5 MGL dydžio įmokos į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą ir uždraudimo naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) 1 metams – pagrįstumą ir teisėtumą. BK 67 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pilnamečiui asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės BK VI skyriuje numatytais pagrindais arba atleistam nuo bausmės BK X skyriuje numatytais pagrindais gali būti skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės. Baudžiamojo poveikio priemonės – teismo skiriamos valstybės prievartos priemonės, kurios apriboja pilnamečio asmens teises ir laisves, nustato specialias pareigas bei padeda įgyvendinti bausmės paskirtį. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog A. Z. nepagrįstai buvo taikyta BK 71 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą. BK 71 straipsnis, reglamentuojantis tokios įmokos paskyrimą, nenumato jokių išimčių, dėl kurių ši baudžiamojo poveikio priemonė negali būti taikoma, įstatyme nėra išskirtos atskiros nusikalstomos veikos pagal jų rūšis, pavojingumą, pobūdį ar kitus kriterijus. Atsižvelgus į tai, kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą skirti šią baudžiamojo poveikio priemonę apeliantui, kadangi buvo padaryta nusikalstama veika, dėl kurios nukentėjo du žmonės, A. Z. yra darbingas, be to, jis neprivalo atlyginti nusikalstama veika padarytos žalos nukentėjusiesiems, kadangi už jį tai padarė jo civilinę atsakomybę apdraudusi draudimo kompanija. Ir nors apylinkės teismas nuosprendyje nemotyvavo paskiriamos baudžiamojo poveikio priemonės tinkamumo ir pagrįstumo, tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad ši baudžiamojo poveikio priemonė A. Z. paskirta pagrįstai. Tuo labiau, kad pirmosios instancijos teismas A. Z. paskyrė minimalų įmokos į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą dydį. BK 71 straipsnyje nustatyta, kad įmoka turi būti sumokėta per teismo nustatytą terminą. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė įmokos į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą sumokėjimo termino, todėl šioje dalyje skundžiamas nuosprendis keistinas, nustatant A. Z. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės - įmokos į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą - sumokėjimo terminą (BPK 328 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Ir nors atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės prašo įmokos mokėjimą išdėstyti 2 metų laikotarpiui, tačiau atsižvelgus į tai, kad 5 MGL dydžio įmoka sudaro tik 188,30 Eur, o išteisintasis yra darbingas, jauno amžiaus, apie jo išlaikomus asmenis byloje duomenų nėra, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad įmokos sumokėjimo termino nustatymas 2 metų laikotarpiui, kaip prašė apeliantas, yra niekuo nepagrįstas, todėl jo apeliacinis skundas šioje dalyje tenkintinas tik iš dalies, nustatant, kad A. Z. jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę - 5 MGL dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą – privalo sumokėti per 6 mėnesius nuo šio nuosprendžio priėmimo dienos. BK 68 straipsnyje nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones, teise laikyti ir nešioti ginklą, teise medžioti, žvejoti ir pan.) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Nors BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimas neformuluojamas kaip imperatyvus, tačiau šio straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismams visais atvejais, kai padaromas BK 281 straipsnyje numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise skyrimo klausimą. Vertinant ar byloje yra pagrindas skirti kaltininkui baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą vairuoti kelių transporto priemones – atsižvelgtina tiek į vairuotojo asmenybę, ankstesnius pažeidimus, padarytus naudojantis specialia teise, tiek į nustatytas byloje eismo įvykio aplinkybes, nuteistojo kaltę, šio kaltininko padarytus konkrečius KET pažeidimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-25-489/2017, 2K-226-942/2016, 2K-52-942/2016,2K-20/2011, 2K-103/2010, 2K-353/2009, 2K-366/2008). Pagal susiformavusią teismų praktiką uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai skiriamas nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja Kelių eismo taisykles ar Lietuvos Respublikos BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeisdamas eismo saugumo taisykles ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. Svarbia aplinkybe sprendžiant šios baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo klausimą gali būti pripažintas ankstesnis kaltininko administracinis baustumas už Kelių eismo taisyklių pažeidimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-599/2012 m. ir kt.). Kartu pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimas taptų nepagrįstu suvaržymu tada, kai kaltinamajam būtų užkirstas kelias dirbti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-95/2013 m., Šiaulių apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-141-309/2016 m. ir kt.).Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės A. Z. apeliacinio skundo argumentais, kad jis neatitinka BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo sąlygų. Baudžiamojo poveikio priemonės skyrimas yra susijęs su bausmės skyrimu, todėl sprendžiant tokios priemonės skyrimo ar neskyrimo pagrįstumą, taikytinos tos pačios nuostatos, kaip ir skiriant bausmę. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, viena iš aplinkybių, į kurias atsižvelgia teismas, skirdamas bausmę, yra kaltininko asmenybė. Tai reiškia, kad baudžiamojo poveikio priemonės, kaip ir bausmės, paskirtis gali būti pasiekta skiriant tokias įstatymo numatytas baudžiamojo poveikio priemones, kurios maksimaliai atitiktų kaltininko asmenybę. Iš administracinių teisės pažeidimų registro duomenų matyti, kad A. Z. už Kelių eismo taisyklių pažeidimus yra baustas tik vieną kartą ir šis pažeidimas nebuvo šiurkštus, t. y. jis pažeidė kelio ženklo ,,Sustoti draudžiama“ reikalavimus (1 t., 134-135 b. l.), daugiau iki nagrinėjamo įvykio administracine tvarka baustas, o taip pat teistas nebuvo, charakterizuojamas teigiamai (1 t., 139, 182 b. l.), nusikalstama veika buvo padaryta atliekant darbines funkcijas, nagrinėjamo įvykio metu buvo blaivus. Be to, A. Z. savo kaltę pripažino visiškai, dėl nusikalstamos veikos padarymo nuoširdžiai gailisi, ką pirmosios instancijos teismas pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Sprendžiant klausimą dėl šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymo svarbu ir tai, kad A. Z. nusikalstama veika pasireiškė tuo, kad jis pažeidė KET 9 ir 127 punktų reikalavimus, o šie pažeidimai, jei nebūtų buvę pasekmių, taip pat nepriskiriami prie sunkių. Taip pat atsižvelgtina į tai, kad A. Z. iki įvykio dirbo vairuotoju, duomenų apie kitas jo profesijas byloje nėra, todėl, uždraudus jam vairuoti kelių transporto priemones, atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės prarastų ir galimybę dirbti. Esant tokioms aplinkybėms bei vadovaujantis teisingumo ir humaniškumo principais, teisėjų kolegija mano, kad bausmės paskirtis, priešingai nei sprendė apylinkės teismas, bus įgyvendinta A. Z. neskiriant dar vienos baudžiamojo poveikio priemonės - uždraudimo naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones), todėl skundžiamas nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir A. Z. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė - uždraudimas naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) vieniems metams - naikintina (BPK 328 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Iš A. Z. apeliacinio skundo matyti, kad jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteisti iš jo valstybei 395,86 Eur Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, patirtų atstovaujant nukentėjusiuosius I. U. ir A. H. U. Ir nors iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad juo iš A. Z. buvo priteista ir 350 Eur I. U. advokato išlaidoms apmokėti, tačiau atsižvelgus į tai, kad šių išlaidų teisėtumo klausimas A. Z. skunde nekeliamas, teismas pasisako tik Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo.Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos esmė yra ta, kad dalis ar visos tokios pagalbos teikimo tam tikrų kategorijų asmenims išlaidos yra apmokamos iš specialiai tam skirtų valstybės biudžeto lėšų. Asmenims, turintiems teisę gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, ši pagalba teikiama Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme (toliau - ir VGTPĮ) nustatytais atvejais ir tvarka. BPK 106 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam paskyrus valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Atsižvelgus į tai, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, A. Z. nebuvo pateikęs jokių įrodymų, patvirtinančių jo sunkią turtinę padėtį, be to, bylą nagrinėjant teisme jį atstovavo gynėjas, su kuriuo kaltinamasis buvo sudaręs sutartį, darytina išvada, kad apylinkės teismas pagrįstai priteisė valstybei iš A. Z. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, patirtas atstovaujant nukentėjusiuosius I. U. ir A. H. U., todėl atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės A. Z. apeliacinis skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.Iš bylos medžiagos matyti, kad A. Z. 2015 m. rugsėjo 21 d. Telšių AVPK Akmenės rajono PK vyresniojo specialisto nutarimu buvo nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso, galiojusio iki 2017 m. sausio 1 d. (toliau - ir ATPK) 127 straipsnio 2 dalį 28 Eur bauda tai, kad 2015 m. rugpjūčio 28 d. apie 13.45 val. (duomenys neskelbtini) gatvėje, vairuodamas sunkvežimį „R. P. 420“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) su priekaba, kurios valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), posūkyje nepasirinko saugaus greičio, nesuvaldė automobilio, ko pasekoje į kelio vidurį pradėjo slysti priekabos galas, priekabos kairės pusės galinis kampas trenkėsi į priešpriešais atvažiuojančio automobilio kairiąją pusę, tuo apgadinant lengvąjį automobilį ir puspriekabę. Nutarime nurodyta, kad A. Z. Kelių eismo taisyklių 127 punkte nustatytus reikalavimus (1 t., 51-52 b. l.). A. Z. jam paskirtą 28 Eur baudą sumokėjo 2015 m. rugsėjo 24 d. (1 t., 134-135 b. l.). Akivaizdu, kad A. Z. už tą pačią veiką (2015 m. rugpjūčio 28 d. įvykdytą kelių eismų taisyklių pažeidimą), dėl kurios buvo priimtas skundžiamas Akmenės rajono apylinkės teismo nuosprendis, buvo nubaustas ir 2015 m. rugsėjo 21 d. Telšių AVPK Akmenės rajono PK vyresniojo specialisto nutarimu, kuris, kaip matyti iš bylos medžiagos, iki šiol nepanaikintas. Sutiktina su atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės A. Z. apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl šios situacijos, kad jis už tą pačią veiką buvo nubaustas du kartus.Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei EŽTT praktiką, faktas, jog asmuo jau buvo nubaustas administracine tvarka už veiką, kurios atskiras požymis sutampa su inkriminuojama nusikalstama veika, netraktuotinas kaip besąlygiškas pagrindas nutraukti baudžiamąją bylą (2004 m. rugsėjo 30 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Falkner prieš Austriją (Falkner v. Austria, Nr. 6072/02, 2004-09-30 sprendimas), 2006 m. gruodžio 5 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Ščiukina prieš Lietuvą (Nr. 19251/02, 2006-12-05 sprendimas), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102/2008, 2K-686/2007, 2K-226/2014 ir kt.). Minėtose nutartyse Lietuvos Aukščiausiasis Teismas akcentavo, kad tuo atveju, kai pagal nacionalinę teisę dėl veikos yra įmanomas tik baudžiamasis procesas, tuo tarpu administracinė nuobauda pirmiau paskirta dėl klaidos arba nepaaiškėjus visoms veikos kvalifikavimui reikšmingoms aplinkybėms, non bis in idem (draudimas antrą kartą bausti už tą pačią veiką) principas nelemia baudžiamojo proceso neteisėtumo, o nuteisus asmenį pagal BK, turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl nuteistajam paskirtos administracinės nuobaudos panaikinimo įstatymo numatyta tvarka. Taigi apeliantas A. Z. baudžiamojon atsakomybėn buvo traukiamas pagrįstai ir tai nevertintina, kaip draudimo pakartotinai bausti už tą pačią veiką pažeidimas. Įsiteisėjus šiam nuosprendžiui, bus galima kreiptis dėl administracinio teisės pažeidimo bylos atnaujinimo (ANK 658 straipsnio 1 dalies 4 punktas) ir nutarimo, kuriuo A. Z. buvo paskirta administracinė nuobauda, panaikinimo.