- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-12-30
- Bylos Nr.
- 2K-550/2008
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Rezultatas
- Pakeistas Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis.
- Teisėjai
- Vladislovas Ranonis (pirm.), Vytautas Piesliakas (pran.), Josifas Tomaševičius
- Nuteistasis
- A. D.
- Advokatai
- Artūras Bauža
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislovo Ranonio, Josifo Tomaševičiaus ir pranešėjo Vytauto Piesliako,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 3 d. nuosprendžio.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 21 d. nuosprendžiu A. D. nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu ir 9 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. spalio 5 d. nuosprendžiu paskirta bausme, griežtesne apimant švelnesnę, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 3 d. nuosprendžiu pakeistas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 21 d. nuosprendis. A. D., pripažintam kaltu ir nuteistam pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, pritaikius BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir 3 dalies 3 punktą, paskirta 15 000 Lt bauda. Taip pat panaikinta Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 21 d. nuosprendžio dalis dėl Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio taikymo.
Kita Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 21 d. nuosprendžio dalis nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio jo kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo A. D. ir jo gynėjo, prašiusių prokuroro kasacinį skundą atmesti, paaiškinimus,
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. D. nuteistas už tai, kad pramogų ir laisvalaikio centre „Oazė“, esančiame Kaune, Baltų pr.16, 2005 m. gruodžio 26 d. apie 3.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto metu, tyčia suduodamas vieną smūgį stikliniu bokalu T. U. į galvą, taip padarydamas muštinę žaizdą kairėje momeninėje srityje, galvos smegenų kairės momeninės skilties sumušimą su kraujo išsiliejimu po voratinkliniu galvos smegenų dangalu, t. y. sunkų nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymą.
Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas prašo teismą panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 3 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 21 d. nuosprendį.
Šalies argumentai
Kasatorius skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai kasatoriui pritaikė BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punktą bei 3 dalies 3 punktą. Pirmosios instancijos teismas pasisakė, kodėl neįžvelgia lengvinančios aplinkybės – prisipažinimo įvykdžius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir nuoširdaus gailėjimosi, nes tik teismui nuosekliai ir išsamiai ištyrus visus surinktus įrodymus, proceso dalyviams pasisakius baigiamosiose kalbose ir teismui išėjus priimti nuosprendžio, nuteistasis pripažino savo kaltę, pateikdamas teismui rašytinį pareiškimą. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodė, kad toks kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką gali būti teismo pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Kasatoriaus manymu nėra pagrindo teigti, kad jis prisipažino savo noru, o ne prispirtas byloje surinktų įrodymų. Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistais viso proceso metu siekė išvengti atsakomybės, gynėsi nuo pareikštų įtarimų ir kaltinimų neigdamas savo kaltę. Nors įstatymas suteikia įtariamajam ir kaltinamajam teisę gintis visomis priemonėmis, taip pat ir duodant melagingus parodymus, tačiau pasirinkus tokį gynybos būdą negalima teigti, kad formaliai prisipažinus ir atlyginus materialinę žalą teismas įžvelgtų atsakomybę lengvinančią aplinkybę.
Žemesnės instancijos teismas
Taip pat kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad byloje yra BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta sąlyga, jog nuteistasis išlaiko asmenį, kuris serga sunkia liga ir yra neįgalus, ir kurio, nuteistajam paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę, nebus kam prižiūrėti. Pirma, byloje nėra duomenų, kad nuteistasis išlaiko A. A. Antra, nepagrįsta teismo išvada, kad be nuteistojo nėra daugiau asmenų, kurie galėtų prižiūrėti A. A. Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad nuteistasis teikia pagalbą A. A. buityje, tačiau net pats nuteistasis nenurodė, kad jis išlaiko močiutę. Atvirkščiai, apklaustas apeliacinės instancijos teisme, jis patvirtino, kad močiutė turi savarankišką pragyvenimo šaltinį, t. y. gauna pensiją, o jis prižiūri sergančią močiutę, jai padeda atnešdamas maisto, išvesdamas į lauką ir pan. Tačiau BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punkte kalbama ne apie pagalbą ir globą, o apie asmens išlaikymą, kas reiškia, kad kaltininkas šių asmenų gyvenimui sudaro reikalingas sąlygas, jų poreikiams patenkinti teikia materialinę pagalbą. Taigi negalima teigti, kad nuteistasis A. A. teikia materialinę pagalbą.
Taip pat nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad be kasatoriaus nėra daugiau asmenų, kurie galėtų prižiūrėti A. A. Byloje yra pažyma, iš kurios matyti, kad A. A. turi darbingo amžiaus dukrą ir du sūnus, kurie galėtų ir turėtų pareigą išlaikyti bei prižiūrėti savo sergančią motiną, tačiau ši aplinkybė turi būti vertinama ne formaliai pagal asmenų anketinius duomenis, giminystės ryšius, o būtina atsižvelgti į faktinį galėjimą prižiūrėti sunkiai sergantį arba neįgalų asmenį. Byloje surinktais įrodymais nėra paneigtas nuteistojo aiškinimas, kad nei jo motina – A. A. dukra, nei A. A. sūnūs faktiškai A. A. neišlaiko, jos neprižiūri ir neturi realių galimybių tai daryti. Visiškai neaišku, kuo remdamasis apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad A. A. vaikai neturi galimybių jos prižiūrėti, nes S. D. (gim. 1954) ir A. L. (gim. 1956 m.), kaip ir jų neįgali motina, gyvena Kaune, o A. L. (g. 1959 m.) – Kauno r., Domeikavos k., nes visi jie yra darbingo amžiaus ir byloje nėra duomenų apie jų blogą sveikatos būklę ar kitas kliūtis, trukdančias vykdyti savo pareigą rūpintis paramos reikalinga motina. Todėl vien suinteresuoto bylos baigtimi nuteistojo pareiškimas, kad jo motina neprižiūri savo mamos (A. A.), nes jų šeimoje taip priimta, yra nepakankamas motyvas teismui daryti išvadą, jog A. A. vaikai neprižiūri savo motinos ir neturi realių galimybių tai daryti. Tuo tarpu byloje surinkti duomenys apie nuteistojo aktyviai globojamą močiutę gali būti vertinami tik kaip šį asmenį teigiamai charakterizuojantys faktai.
Motyvuojamoji dalis
Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.
Dėl BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymo
Pagal BK 62 straipsnio 2 dalį teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir yra nustatyta bent viena šio straipsnio 1-6 punktuose numatytų sąlygų.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad A. D. taikyti BK 62 straipsnį ir paskirti švelnesnę bausmę nėra pagrindo, nes trūksta šiame straipsnyje nurodytų būtinųjų sąlygų ir A. D. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį paskyrė dvejų metų laisvės atėmimo bausmę. Pirmosios instancijos teismas bausmės skyrimo motyvuose nurodė, kad nustatyta tik viena A. D. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, t. y. kad jis savo noru atlygino padarytą žalą, tačiau jo prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi nepripažino BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nes A. D. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi dėl jos padarymo tik po prokuroro išsakytų baigiamųjų kalbų. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas laikė, kad toks A. D. prisipažinimas ir jo išreikštas nuoširdus gailestis turi būti pripažįstami atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nes jis prisipažino iki teismo nuosprendžio priėmimo neverčiamas teismo surinktų įrodymų, be to, pripažino, kad A. D. išlaiko neįgalią savo senelę A. A., kurios dėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės nebus kam prižiūrėti, ir, vadovaudamasis BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punktu bei 3 dalies 3 punktu, A. D. paskyrė švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje, t. y. 15 000 Lt baudą.
BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato du momentus: a) kaltininko prisipažinimą, padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir b) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis.
Kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką, pagal susiformavusią teismų praktiką, galima pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybe tada, jeigu kaltininkas savanoriškai pripažino esmines jam inkriminuoto nusikaltimo objektyvias bylos aplinkybes ikiteisminio ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Neturi lemiamos reikšmės prisipažinimo momentas. Tačiau svarbu, kad toks prisipažinimas turi būti daromas savo noru, laisva valia, o ne dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių asmens dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar jie prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo byloje priėmimo byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė byla Nr. 2K-201/2007).
Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis A. D. prisipažino dar iki teismo nuosprendžio pirmosios instancijos teisme priėmimo, t. y. po baigiamųjų kalbų. Klausimas lieka ar jo prisipažinimas sudavus smūgį alaus bokalu nukentėjusiajam T. U. į galvą ir taip sunkiai sutrikdžius jo sveikatą buvo savanoriškas ir ar jis prisidėjo prie teisingo bylos išnagrinėjimo ir teisingo ir pagrįsto nuosprendžio priėmimo dėl BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos. Teisme dėl įvykio parodymus davė nukentėjusysis T. U. ir liudytojai G. Ž., V. J., A. R., E. M., I. R. ir G. S. Ikiteisminio tyrimo metu jie nurodė į A. D. kaip asmenį, sužalojusi T. U. Tačiau teisminio bylos nagrinėjimo metu naujų įrodymų nebuvo surinkta, o nukentėjusysis ir dauguma liudytojų davė ne tokius išsamius parodymus kaip ikiteisminio tyrimo metu, nurodydami, kad neprisimena ar nematė, kas sudavė smūgį nukentėjusiajam. Esant tokiai situacijai A. D. prisipažinimas prisidėjo prie teisingo sprendimo byloje priėmimo. Be to, byloje nustatytas kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos veikos: jis atsiprašė nukentėjusiojo ir atlygino jam nusikaltimu padarytą žalą, todėl galima daryti išvadą, kad jis nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikalstamo. Taigi apeliacinės instancijos teismas pagrįstai A. D. pripažino BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi.
Tuo tarpu dėl apeliacinės instancijos teismo išvados dėl BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytos sąlygos, jog nuteistasis A. D. išlaiko savo senelę A. A., kuri yra neįgali ir kurios nėra kam prižiūrėti, kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentais ir laiko, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo šią aplinkybę.
BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punkte minima „išlaikymo“ sąvoka reiškia materialinės pagalbos teikimą asmens poreikiams tenkinti, o ne kitokią pagalbą ar priežiūrą, tuo tarpu pats nuteistasis, apklaustas apeliacinės instancijos teisme, parodė, kad jo senelė A. A. turi savarankišką pragyvenimo šaltinį (gauna pensiją), o jis tik ją prižiūri: atneša maisto, išveda į lauką ir pan. Šie duomenys užfiksuoti ir buities tyrimo akte, tačiau jokių duomenų, kad nuteistasis teikia A. A. materialinę paramą byloje nėra.
Nustatant, kad nebus kam prižiūrėti kaltininko išlaikomo sunkiai sergančio ar neįgalaus asmens, svarbu atsižvelgti į kitų asmenų faktinį galėjimą prižiūrėti sunkiai sergantį ar neįgalų asmenį. Byloje nustatyta, kad A. A. vaikai S. D. (gim. 1954) ir A. L. (gim. 1956 m.), kaip ir jų neįgali motina, gyvena Kaune, o A. L. (g. 1959 m.) – Kauno r., Domeikavos k. Nors į kasacinės instancijos teismo posėdį buvo pristatyti dokumentai dėl S. D. ligos, kolegija laiko, kad ši liga savo pobūdžiu nėra tokia, dėl kurios ji neturi galimybių prižiūrėti savo neįgalią motiną. Todėl kolegija nelaiko pagrįstu nuteistojo A. D. teiginį apie tai, kad jo senelės A. A. be jo daugiau nėra kam prižiūrėti. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad nuteistasis išlaiko neįgalią savo senelę A. A. ir be jo nebus kam jos prižiūrėti. Atsižvelgiant į ankščiau išdėstytas aplinkybes, kolegija laiko, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai nuteistajam A. D. pritaikė BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punktą bei 3 dalies 3 punktą ir paskyrė 15000 litų baudą, todėl ši apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis naikintina.
Dėl skirtinos bausmės ir jos bendrinimo.
A. D. padarė sunkų nusikaltimą. Nors tai buvo pirmas jo nusikaltimas, tačiau po to jis dar du kartus nusikalto, vieną nusikaltimą padarė po nuosprendžio priėmimo, todėl A. D. skirtina įstatymo sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė. Tačiau kadangi apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino naują atsakomybę lengvinančią aplinkybę, laisvės atėmimo bausmė skiriama švelnesnė negu buvo paskirta apygardos teismo nuosprendžiu.
Kartu kolegija pažymi, kad Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. liepos 3 d. nuosprendžiu panaikindama apygardos teismo nuosprendžio dalį dėl bausmių bendrinimo pagal BK 63 straipsnio nuostatas, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Apygardos teismas pagrįstai paskirtą bausmę pagal BK 135 straipsnio 1 dalį subendrino su Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. spalio 5 d. nuosprendžiu paskirta bausme. Apeliacinės instancijos teismas naikindamas šią Kauno apygardos teismo nuosprendžio dalį pasirėmė BK 65 straipsnio 2 dalimi, kur pasakyta, kad bauda nekeičiama į kitas bausmes ir skiriama kartu su kita bausme. Tačiau tai nereiškia, kad paskirtosios bausmės nebendrinamos. Jos bendrinamos, tik bauda nekeičiama į griežtesnę bausmę. Tačiau kolegija netaiso šios klaidos, kadangi nagrinėjant bylą kasacinės instancijos teisme paaiškėjo, kad A. D. nuo paskirtosios laisvės atėmimo bausmės, kurios vykdymas buvo atidėtas, jau galutinai atleistas Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 16 d. nutartimi.
Taip pat teisėjų kolegija atkreipia apeliacinės instancijos teismo dėmesį į tai, kad pagal BK 47 straipsnį bauda skiriama minimaliais gyvenimo lygiais (MGL). Skirdamas baudą pinigine suma ir nenurodydamas MGL apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 3 d. nuosprendį.
Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 3 d. nuosprendžio dalį dėl BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir 3 dalies 3 punkto taikymo ir 15 000 Lt baudos paskyrimo A. D.
A. D. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį paskirti laisvės atėmimą šešeriems mėnesiams, atliekant bausmę pataisos namuose.
Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 3 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.