Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

1.1.6.6.; 1.1.7.1.; 1.1.8.1.; 1.1.7.2.4.; 1.1.8.6.2.; 1.1.9.2.; 1.2.25.4.3.; 2.1.7.4.; 2.1.14.; 2.1.15.3.3.3.; 2.4.6.3.4.; 2.4.6.4.3.; 2.4.7.

2016 m. birželio 2 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. K. atstovo advokato Augustino Vaičiūno bei atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės V. Ž. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. sausio 15 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. Ž., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 40 straipsniu, pagal laidavimą atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 3 dalyje, padarymą ir baudžiamoji byla nutraukta.

V. Ž. perduotas laiduotojo A. T. atsakomybėn 1 (vieneriems) metams be užstato.

Nukentėjusiojo A. K. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies:

priteista iš civilinio atsakovo AB „L. d.“, į. k. (duomenys neskelbtini), nukentėjusiajam A. K. 3 500 Eur (trys tūkstančiai penki šimtai eurų) neturtinės žalos atlyginimo, 9 733,32 Eur (devyni tūkstančiai septyni šimtai trisdešimt trys eurai 32 euro centai) turtinės žalos atlyginimo;

priteista iš kaltinamojo V. Ž. nukentėjusiajam A. K. 6 500 Eur (šeši tūkstančiai penki šimtai eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Nukentėjusiojo A. P. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies: priteista iš civilinio atsakovo AB „L. d.“, į. k. (duomenys neskelbtini), nukentėjusiajam A. P. 1 500 Eur (vienas tūkstantis penki šimtai eurų) neturtinės žalos atlyginimo ir 398,60 Eur (trys šimtai devyniasdešimt aštuoni eurai 60 euro centų) turtinės žalos atlyginimo.

Nukentėjusiojo A. K. turėtos 2 943,73 Eur (dviejų tūkstančių devynių šimtų keturiasdešimt trijų eurų 73 euro centų) išlaidos, susijusios su advokato pagalbos teikimu, pripažintos proceso išlaidomis ir ši suma priteista iš V. Ž. nukentėjusiajam A. K.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Ž. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 3 dalyje, padarymo, t. y. dėl to, kad 2014 m. rugpjūčio 7 d., apie 17.35 val., (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties (duomenys neskelbtini) pastatu, vairuodamas kelių transporto priemonę – automobilį „Mercedes Benz Sprinter 413CDI“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 106 ir 109 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. liepos 16 d. nutarimo Nr. 768 redakcija) punktų reikalavimus, t. y., važiuodamas (duomenys neskelbtini) gatvės antrąja eismo juosta link (duomenys neskelbtini) gatvės, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių ir jų turto saugumui, prieš keisdamas važiavimo kryptį ir persirikiuodamas iš antrosios eismo juostos į pirmąją eismo juostą, neįsitikino, kad tai daryti yra saugu, nedavė kelio gretima eismo juosta, ta pačia kryptimi iš paskos važiavusiam motociklui „Honda CBR 600 FA“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį vairavo A. K., ir dėl to susidūrė su motociklu, kuris dėl susidūrimo užvažiavo ant šaligatvio ir kliudė pėsčiąjį A. P., t. y. įvyko eismo įvykis, dėl kurio A. K. dėl trauminio blužnies plyšimo, sukėlusio kraujo išsiliejimą į pilvo ertmę, buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, o A. P. dėl plėštinės žaizdos apatinio žandikaulio srityje dešinėje pusėje ir atviro apatinio žandikaulio dešinės pusės lūžio buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.

Apeliaciniu skundu nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. K. atstovas advokatas A. Vaičiūnas prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. sausio 15 d. nuosprendį ir priimti naują, apkaltinamąjį, nuosprendį: V. Ž. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 3 dalyje, ir paskirti jam bausmę šio BK straipsnio sankcijos ribose; vadovaujantis BK 67 straipsnio, 68 straipsnio nuostatomis, taikyti V. Ž. baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones 2 (dvejų) metų laikotarpiui; visiškai patenkinti nukentėjusiojo A. K. civilinį ieškinį dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo, t. y. priteisti A. K. naudai solidariai iš AB „L. d.“ ir V. Ž. 40 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Skunde nukentėjusiojo atstovas nurodo, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu V. Ž. nukentėjusiojo A. K. nė karto neatsiprašė, nepasidomėjo jo sveikata, iki šiol geranoriškai neatlygino net dalies jam padarytos žalos, nes, kaip teisiamajame posėdyje nurodė V. Ž., įsivaizdavo, kad dėl eismo įvykio kilimo nėra jo kaltės, o tai patvirtina, kad neegzistuoja BK 40 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose numatytos sąlygos ir pagrindai. Pažymi, kad žala gali būti įvairi – turtinė, fizinė, moralinė, padaryta valstybei, fiziniam ar juridiniam asmeniui ir ji privalo būti pašalinta ar bent iš dalies atlyginta ją padariusio asmens noru ir valia, o ne priverstinai, vykdant teismo įpareigojimus ar verčiant kitokioms aplinkybėms. Advokato A. Vaičiūno teigimu, iš bylos matyti, kad joks susitarimas dėl žalos, įskaitant ir neturtinę, atlyginimo tarp A. K. ir V. Ž. nebuvo ne tik sudarytas ar pasiektas, bet V. Ž. veiksmais, pastangomis net ir nemėgintas siekti. Mano, kad pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės, jog V. Ž. civilinę atsakomybę apdraudusi draudimo bendrovė yra įsipareigojusi atlyginti dalį neturtinės žalos, nepakanka ir negali pakakti pagrįstam ir teisėtam siekiui atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Tam, kad būtų galima pripažinti pastarosios sąlygos buvimą, būtina, kad byloje būtų nustatyta, jog kaltininkas savo aktyviais veiksmais nuoširdžiai ketino sušvelninti nusikaltimo pasekmes. Tokia yra šio reikalavimo prasmė kalbant apie asmens atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Tuo tarpu V. Ž., kaip matyti iš bylos duomenų, ne tik niekada nebandė atlyginti nei vienam iš nukentėjusiųjų jų patirtos žalos, bet net ir nesidomėjo nukentėjusiojo A. K. sveikata, visiškai nesistengė kokiu nors kitu būdu (teikiant pagalbą ar pan.) sušvelninti kilusias itin skaudžias, negrįžtamas savo elgesio pasekmes, buvo ir yra visiškai abejingas nukentėjusiojo A. K. dėl jo kaltės patiriamiems skausmams ir nepatogumams. Nors A. Ž. visą laiką dirbo ir gavo pajamas, jam buvo žinoma, kad nukentėjusysis yra sužalotas ir yra priverstas gydytis, pirkti vaistus ir pan., tačiau, jis net nebandė atlyginti padarytos žalos ar kitaip sušvelninti savo neteisėtais veiksmais sukeltų pasekmių. Visa tai, advokato A. Vaičiūno įsitikinimu, akivaizdžiai patvirtina, kad BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodyta sąlyga šiuo atveju neegzistuoja, taigi baudžiamoji byla V. Ž. atžvilgiu nutraukta nepagrįstai ir neteisėtai.

Be to, nukentėjusiojo A. K. atstovo manymu, laiduotojas A. T. nėra tinkamas, todėl BK 40 straipsnio nuostatos nepagrįstai taikytos ir dėl šios priežasties. Pažymi, kad byloje nustatyta, jog A. T. yra V. Ž. bendradarbis, dirba analogišką darbą, t. y. dirba vairuotoju, būdami darbe jie nevažinėja viena ir ta pačia transporto priemone ir nebūna kartu, priešingai, vairuoja skirtingas transporto priemones, taigi nebūna kartu, ir A. T. neturi jokios realios galimybės prižiūrėti V. Ž., sulaikyti jį nuo netinkamo elgesio, kitaip tariant, vykdyti laiduotojo pareigas. Pažymi, kad atsižvelgiant į tai, jog nusikalstamą veiką V. Ž. padarė vairuodamas transporto priemonę, laiduotojo reali galimybė vykdyti laiduotojo pareigas ne tik laisvu nuo darbo metu yra ypatingai reikšminga. Be to, V. Ž. nėra A. T. pavaldus, todėl abejotina jo galimybė daryti V. Ž. teigiamą poveikį ir dėl šios priežasties.

Skunde taip pat atkreipiamas dėmesys, kad teismas ne tik nepaskyrė V. Ž. baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones, bet to net nesvarstė ir neaptarė, nors teisiamojo posėdžio metu minėtą poveikio priemonę buvo prašoma taikyti. Nukentėjusiojo atstovas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. Teismų praktikos kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo (baudžiamojo kodekso 281 straipsnis) baudžiamosiose bylose apžvalgos Nr. 30 (Teismų praktika. 2009, 30) 24 punkte nurodyta, jog „BK 68 straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismui visais atvejais, kai padaromas BK 281 straipsnyje numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise taikymo klausimą tiek skiriant bausmę, tiek atleidžiant kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės ar atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Pritartina teismų praktikai, kai ši baudžiamojo poveikio priemonė skiriama nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja Kelių eismo taisykles, BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeisdamas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. Vien tai, kad BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė asmuo, kurio darbas tiesiogiai susijęs su transporto priemonės vairavimu, nėra pagrindas atsisakyti skirti BK 68 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę (net jeigu uždraudimo naudotis specialia teise paskyrimas kaltininkui iš esmės reikštų atėmimą teisės dirbti šį darbą). Teismas šią aplinkybę turi įvertinti kartu su kitais bylos duomenimis“. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas minėtų nuostatų nesilaikė, ir tai galbūt sąlygojo nepagrįsto nuosprendžio, aptariamoje dalyje, priėmimą. Atkreipia dėmesį, kad bylos duomenimis, nusikalstamos veikos padarymo metu V. Ž. turėjo galiojančią administracinę nuobaudą, vairuodamas automobilį pažeidė KET 9, 106, 109 punktų reikalavimus, o tai laikytina šiukščiu KET reikalavimų pažeidimu, sukėlė eismo įvykį, kurio metu vieno nukentėjusiojo sveikata sutrikdyta sunkiai, kito – nesunkiai. Visa tai, nukentėjusiojo atstovo įsitikinimu, neabejotinai sudaro pagrindą taikyti V. Ž. baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones.

Be to, nukentėjusiojo A. K. atstovo advokato A. Vaičiūno teigimu, pirmosios instancijos teismas taip pat netinkamai išsprendė civilinio ieškinio, dalyje dėl neturtinės žalos dydžio, klausimą. Nurodo, kad byloje nustatyta, jog A. K. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas – trauminis blužnies plyšimas, sukėlęs kraujo išsiliejimą į pilvo ertmę, dėl to A. K. blužnis buvo pašalinta. Dėl šio sveikatos sutrikdymo A. K. ilgą laiką buvo hospitalizuotas, gydomas stacionaruose tiek (duomenys neskelbtini), tiek ir (duomenys neskelbtini), kur jis gyvena. Vėliau jam buvo taikyta ilgalaikė reabilitacija, jo gydymas tęsiamas iki šiol. Pažymi, kad A. K. sukelto sveikatos sutrikdymo pasekmės yra itin sunkios ir jos išliks visą likusį gyvenimą – dėl patirto sunkaus sveikatos sutrikdymo iš esmės pasikeitė jo bendravimo ir saviraiškos galimybės. A. K. privalo nuolat rūpintis, kad jo organizmo imunitetas būtų kuo stipresnis, t. y. privalo nuolat vartoti imunitetą stiprinančius vitaminus ir maisto papildus, vengti vėjo, skersvėjo ar kitokių sąlygų, kurios galėtų lemti peršalimą, kadangi dėl patirto sveikatos sutrikdymo peršalimas galėtų nulemti papildomas, itin sunkias A. K. sveikatos komplikacijas. Dėl minėtų priežasčių A. K. po eismo įvykio nebegali dalyvauti daugelyje jo pamėgtų ir iki eismo įvykio propaguotų veiklų, pvz. važinėti motociklu, keliauti slidinėti, lankytis pirtyse ir pan. Advokato A. Vaičiūno teigimu, į su negrįžtamomis pasekmėmis susijusias aplinkybes pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, dėl jų nepasisakė, ir tai lėmė netinkamą neturtinės žalos dydžio nustatymą. Nukentėjusiojo atstovas taip pat pažymi, kad dėl patirto eismo įvykio A. K. bijo važiuoti motociklu ar kitokia transporto priemone, jį dažnai kankina nerimas ir nemiga prisimenant eismo įvykį bei jo aplinkybes.

Skunde nukentėjusiojo atstovas atkreipia dėmesį ir į tai, kad Lietuvos teismų praktikoje susiformavusi nuostata, jog analogiškose eismo įvykių bylose, kuriose nukentėjusiesiems padaromas sunkus sveikatos sutrikdymas, priteisiama nuo 5 792 Eur iki 34 504 Eur neturtinei žalai atlyginti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-351/2009, 2K-50/2010, 2K-211/2011, 2K-453/2011, 2K-370/2012, 2K-374/2012, 2K-95/2013 ir kt.). Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą akcentavo, kad sveikatos sužalojimo atveju, žalą padariusio asmens turtinė padėtis negali būti lemiamu kriterijumi nustatant neturtinės žalos dydį (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177-696/2015, Nr. 2K-353/2009). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-271/2010 konstatuota, kad „jeigu išgyvenimai sukeliami dėl asmeniui gyvybiškai svarbių dalykų – sveikatos sužalojimo, grėsmės gyvybei sukėlimo, tai tokie išgyvenimai yra ypač dideli (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-255). Žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali būti lemiamas kriterijus nustatant neturtinės žalos dydį. Esminis neturtinės žalos atlyginimo kriterijus, sužalojus sveikatą, yra sužalojimo padariniai ir dėl to patirti dvasiniai išgyvenimai (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-255)“. Visa tai, advokato A. Vaičiūno manymu, patvirtina, kad skundžiamu nuosprendžiu A. K. priteistas neturtinės žalos dydis neatitinka suformuotos teismų praktikos, teisingumo ir protingumo kriterijų, ir dėl to jis turėtų būti padidintas.

Apeliaciniu skundu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės V. Ž. prašo Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. sausio 15 d. nuosprendį pakeisti: panaikinti nuosprendžio dalį dėl nukentėjusiųjų A. K. bei A. P. ieškinių dalinio tenkinimo, pripažinti nukentėjusiesiems A. K. ir A. P. teisę į ieškinių patenkinimą, o klausimą dėl ieškinių dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka; priteisti iš jo (V. Ž.) nukentėjusiajam A. K. trečdalį proceso išlaidų, t. y. 1 000 eurų pastarojo turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas žalos priteisimo klausimą, netyrė motociklo vairuotojo A. K. kaltės, padarė išvadą, neatitinkančią nustatytų aplinkybių, ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Nurodo, kad teismas neatsižvelgė į transporto priemonių valdytojų abipusę kaltę, nukentėjusiojo A. K. didelį neatsargumą, priežastinį ryšį tarp jo neteisėtų veiksmų (KET pažeidimų) ir pasekmių, nevertino svarbių įrodymų – 2014 m. lapkričio 26 d. specialisto išvados, 2015 m. liepos 31 d. ekspertizės akto. Taip pat atkreipia dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo metu A. K. pagal BK 281 straipsnio 1 dalį buvo įtariamas tuo, jog 2014 m. rugpjūčio 7 d., apie 17.35 val. (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties (duomenys neskelbtini) pastatu, vairuodamas motociklą „Honda CBR 600 FA“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė KET 9, 133 ir 135 punktų reikalavimus. Pažymi, kad ikiteisminis tyrimas dėl A. K. nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 1 dalyje, Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro 2015 m. rugpjūčio 12 d. nutarimu atskirtas į atskirą ikiteisminį tyrimą (bylos Nr. (duomenys neskelbtini)). Šiuo metu byla (bylos Nr. (duomenys neskelbtini)) baigiama nagrinėti, Šiaulių apylinkės teisme numatytas nuosprendžio paskelbimas. Esant tokioms aplinkybėms, V. Ž. manymu, akivaizdu, kad dėl įvykio yra kaltas ne tik jis, bet ir motociklo vairuotojas A. K.. Kadangi, V. Ž. teigimu, teismas skundžiamame nuosprendyje nevertino 2014 m. lapkričio 26 d. specialisto išvados, 2015 m. liepos 31 d. ekspertizės akto, prokuroro 2015 m. rugpjūčio 12 d. nutarimo atskirti ikiteisminį tyrimą, nenurodė motyvų, kodėl minėtuose dokumentuose užfiksuoti duomenys dėl A. K. kaltės nėra svarbūs, todėl nuosprendis laikytinas nemotyvuotu, t. y. priimtu pažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktų reikalavimus.

Skunde taip pat atkreipiamas dėmesys, kad Šiaulių apylinkės teisme dėl to paties eismo įvykio tuo pačiu metu nagrinėtos dvi atskiros baudžiamosios bylos: Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini). Pirmoje byloje jis (V. Ž.) kaltintas pagal BK 281 straipsnio 3 dalį, o kitoje byloje A. K. kaltintas pagal BK 281 straipsnio 1 dalį. A. P. pripažintas nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu abiejose baudžiamosiose bylose. A. P. žalos atlyginimo reikalavo ir kitoje byloje, tačiau jau iš A. K.. Taigi susidarė situacija, kai dėl abipusės kaltės A. K. skirtingose bylose yra ir nukentėjusysis, ir kaltinamasis, jis (V. Ž.) – ir kaltinamasis, ir liudytojas, o nukentėjusiojo A. P. ieškiniai dėl to paties įvykio dubliuojasi dviejose baudžiamosiose bylose.

V. Ž. taip pat atkreipia dėmesį, kad tai, jog transporto priemonių valdytojų abipusė kaltė turi įtakos vairuotojų patirtos žalos dydžio nustatymui, trečiojo asmens patirtos žalos atlyginimo būdui nurodyta, ne tik įstatymuose, bet ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje. Pažymi, kad CK 6.270 straipsnyje nurodyta, jog asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (transporto priemonių mechanizmų elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų medžiagų naudojimas, statybos ir t. t.), privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Jeigu žala trečiajam asmeniu padaryta dėl kelių didesnio pavojaus šaltinių sąveikos, tai šių didesnio pavojaus šaltinių valdytojai atsako solidariai. Didesnio pavojaus šaltinių valdytojams dėl šių šaltinių sąveikos padaryta žala atlyginama bendrais pagrindais. Teismui nustačius kelių valdytojų kaltę dėl didesnio pavojaus šaltinių sąveikos, yra privalomas mišrios atsakomybės taikymas. Kai dėl didesnio pavojaus šaltinių sąveikos kalti keli tų šaltinių valdytojai, tai jų turtui padarytą žalą turi atlyginti kaltieji valdytojai priklausomai nuo kiekvieno iš jų kaltės laipsnio, išreikšto procentais. Kiekvieno valdytojo kaltė išreiškiama procentais, o jų dydis parenkamas atsižvelgiant į kaltės laipsnį, pažeidimo aplinkybes ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. birželio 16 d. apžvalga dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl atlyginimo turtinės žalos, padarytos eismo įvykio metu). Kartu apeliantas pažymi ir tai, kad BPK 115 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog išimtiniais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka. Mano, kad nebaigus nagrinėti baudžiamosios bylos, kurioje A. K. kaltinamas pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, negalima tiksliai apskaičiuoti A. K. ir A. P. civilinių ieškinių. Dėl to klausimas dėl ieškinio dydžio turėtų būti perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Be to, apelianto teigimu, Šiaulių apylinkės teismas 10 000 Eur A. K. priteisė net neatsižvelgęs į jo paties (A. K.) kaltę dėl eismo įvykio kilimo. Nurodo, kad nukentėjusiajam priteista suma žymiai viršija teismų praktikoje tokiu atveju taikomą neturtinės žalos dydžio vidurkį, kuris tais atvejais, kai neatsargiais veiksmais eismo įvykio metu sunkiai sužalojamas asmuo, sudaro nuo 2 000 eurų iki 14 481 eurų (Vilniaus apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr.1A-162-211/2011).

V. Ž. prašo atsižvelgti, kad jo finansinė padėtis nėra gera – jis dirba UAB „A.“ vairuotoju, jo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį yra 281,35 Eur, ir tai yra vienintelės jo pajamos, susirasti kitą darbą, būdamas 58 metų amžiaus, jis nebeturi galimybės, ir sumažinti iš jo nukentėjusiajam priteistą sumą advokato paslaugoms apmokėti.

Apygardos teismo posėdyje nukentėjusysis ir civilinis ieškovas A. K. ir jo atstovas advokatas A. Vaičiūnas prašė A. K. atstovo apeliacinį skundą tenkinti, o atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės V. Ž. skundą atmesti. Atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės V. Ž. ir jo gynėjas advokatas S. Alysas prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiojo A. K. atstovo advokato A. Vaičiūno skundą atmesti. Prokuroras prašė atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės V. Ž. ir nukentėjusiojo A. K. atstovo advokato A. Vaičiūno skundus tenkinti iš dalies – panaikinti nuosprendžio dalį dėl neturtinės žalos nukentėjusiesiems priteisimo, pripažinti nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams teisę į civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos patenkinimo, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. K. atstovo advokato A. Vaičiūno ir atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės V. Ž. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Dėl V. Ž. kaltės padarius BK 281 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką

Pagal BK 281 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata.

Pripažįstant asmenį kaltu pagal BK 281 straipsnio 3 dalį, būtina nustatyti, kad šis asmuo, vairuodamas kelių transporto priemonę, padarė konkretų KET pažeidimą (pažeidimus) ir kad būtent dėl šio pažeidimo kilo eismo įvykis, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Taigi, šiame BK straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką apibūdina trys esminiai požymiai: veika (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles pažeidžiantys veiksmai ar neveikimas), padariniai (eismo įvykis, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata), priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių. Kvalifikuojant veiką pagal BK 281 straipsnio 3 dalį būtina kaltinamo asmens veiksmuose nustatyti visų trijų įvardytų požymių buvimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-154-699/2016).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir pagrįstai konstatavo, kad V. Ž. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. V. Ž. kaltę padarius BK 281 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą patvirtina jo paties ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu duoti parodymai, nukentėjusiojo A. K. parodymai, liudytojo D. P. parodymai, specialistų ir ekspertų pateiktos išvados.

Kaip matyti iš V. Ž. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, jis kaltu padaręs BK 281 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką prisipažino visiškai, nurodė, jog 2014 m. rugpjūčio 7 d., apie 17.25 val., (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties pastatu Nr. (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „Mercedes Benz Sprinter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) rikiuodamasis iš antrosios eismo juostos į pirmąją, nepraleido motociklo, dėl to motociklas atsitrenkė į jo vairuotą automobilį „Mercedes Benz Sprinter“, kuris dėl susidūrimo užvažiavo ant šaligatvio ir kliudė šaligatviu ėjusį pėsčiąjį (1 t., 102–103 b. l.). Teisiamajame posėdyje V. Ž. savo kaltę taip pat pripažino, nurodė, kad jo manevras persirikiuojant iš antrosios eismo juostos į pirmąją, turėjo įtakos eismo įvykio kilimui (2 t., 197 b. l.). V. Ž. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką patvirtina ir nukentėjusiojo A. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kai jis nurodė, jog persirikiuodamas mikroautobuso „Mercedes Benz“ vairuotojas nedavė jam kelio ir dėl to įvyko susidūrimas (1 t., 72–74, 92–93 b. l.), taip pat nukentėjusiojo A. P. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kad jį, einantį šaligatviu, partrenkė motociklas „Honda“ (1 t., 56–57 b. l.). Liudytojas D. P. nurodė važiuodamas (duomenys neskelbtini) gatve link (duomenys neskelbtini) gatvės matęs tiek įvykyje dalyvavusį mikroautobusą, tiek motociklą, matęs, kaip prieš įvykstant eismo įvykiui, motociklas ir mikroautobusas keletą sekundžių važiavo lygiagrečiai, po to mikroautobuso vairuotojas, galbūt neįsitikinęs, kad tai daryti saugu, pradėjo manevrą dešinėn, dėl to įvyko automobilio ir motociklo susidūrimas. Po įvykio matė nukritusį motociklą ir sužalotą dar vieną asmenį – šaligatviu ėjusį pėsčiąjį (1 t., 64–65 b. l.). Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad tirtoje situacijoje eismo įvykio kilimą sąlygojo motociklo „Honda CBR“ vairuotojo A. K. veiksmai – jis eismo įvykio vietoje važiavo didesniu nei leistinu 50 kilometrų per valandą greičiu, susidūrė su automobiliu „Mercedes Benz Sprinter“ ir kliudė šaligatviu ėjusį pėsčiąjį A. P., ir automobilio „Mercedes Benz Sprinter“ vairuotojo V. Ž. veiksmai – keisdamas judėjimo kryptį, nedavė kelio link jo iš paskos artėjusiam motociklui „Honda CBR“ bei su juo susidūrė (1 t., 126–131 b. l.). Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad motociklo „Honda“ vairuotojo A. K. veiksmai – (duomenys neskelbtini) gatvės ruože, kuriame leistinas maksimalus važiavimo greitis yra 50 kilometrų per valandą, važiavo ne mažesniu kaip 79 kilometrų per valandą greičiu, susidariusioje eismo situacijoje, kada priekyje važiavusio automobilio „Mercedes Benz“ vairuotojas pradėjo rikiuotis, savalaikiai nestabdė motociklo, slystamai kontaktavo su automobiliu, o po šio kontakto užvažiavęs ant šaligatvio, kliudė pėsčiąjį – techniniu požiūriu sąlygojo šio eismo įvykio kilimą. Automobilio „Mercedes Benz“ vairuotojo V. Ž. veiksmai – rikiuodamasis į pirmąją eismo juostą (keisdamas judėjimo kryptį), kada tai daryti buvo nesaugu, nedavė kelio iš paskos didesniu greičiu prie jo artėjančiam motociklui „Honda“ ir su juo susidūrė – techniniu požiūriu sąlygojo šio eismo įvykio kilimą (1 t., 134–138 b. l.). Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad A. K. kūno sužalojimas padarytas kontaktuojant su buku kietu paviršiumi, jo padarymo laikas atitinka įvykio aplinkybėse nurodytą laiką. A. K. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, nes chirurginės operacijos metu nustatytas blužnies plyšimas sukėlė nukentėjusiojo gyvybei pavojingą būseną (1 t., 110 b. l.). Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad A. P. nustatyta plėštinė žaizda apatinio žandikaulio srityje, dešinėje pusėje, atviras apatinio žandikaulio dešinės pusės lūžis, sužalojimai galėjo būti padaryti įvykio aplinkybėse nurodytu būdu ir laiku, A. P. dėl apatinio žandikaulio lūžio padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas (1 t., 115 b. l.).

Įvertinusi visumą byloje esančių teismo ištirtų įrodymų, kolegija daro išvadą, kad:

V. Ž. 2014 m. rugpjūčio 7 d., apie 17.35 val., (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties (duomenys neskelbtini) pastatu, vairuodamas kelių transporto priemonę – automobilį „Mercedes Benz Sprinter 413CDI“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 106 ir 109 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. liepos 16 d. nutarimo Nr. 768 redakcija) punktų reikalavimus, t. y. važiuodamas (duomenys neskelbtini) gatvės antrąja eismo juosta link (duomenys neskelbtini) gatvės, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių ir jų turto saugumui, prieš keisdamas važiavimo kryptį ir persirikiuodamas iš antrosios eismo juostos į pirmąją eismo juostą, neįsitikino, kad tai daryti yra saugu, nedavė kelio gretima eismo juosta, ta pačia kryptimi iš paskos važiavusiam motociklui „Honda CBR 600 FA“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį vairavo A. K., ir dėl to susidūrė su motociklu, kuris dėl susidūrimo užvažiavo ant šaligatvio ir kliudė pėsčiąjį A. P., t. y. įvyko eismo įvykis, dėl kurio A. K. dėl trauminio blužnies plyšimo, sukėlusio kraujo išsiliejimą į pilvo ertmę, buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, o A. P. dėl plėštinės žaizdos apatinio žandikaulio srityje dešinėje pusėje ir atviro apatinio žandikaulio dešinės pusės lūžio buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. V. Ž. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 281 straipsnio 3 dalį.

Dėl BK 40 straipsnio taikymo ir V. Ž. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą

BK 40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą.

BK 40 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos, apibūdinančios nusikalstamą veiką padariusį asmenį bei jo elgesį padarius tokią veiką. Pagal BK 40 straipsnio 2 dalį asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės tik tada, jeigu jis: 1) pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi tam, kad asmenį būtų galima atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, byloje turi būti nustatyta BK 40 straipsnio 2 dalies 1–4 punktuose nurodytų sąlygų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-86-895/2015).

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šioje byloje yra visos BK 40 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos: V. Ž. pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, charakterizuojamas teigiamai, anksčiau nebuvo teistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, yra pagrindo manyti, kad draudimo bendrovė atlygins padarytą turtinę ir neturtinę žalas, o likusią dalį, kiek nepadengs draudimas, atlygins pats kaltinamasis.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, jog yra visos sąlygos taikyti V. Ž. BK 40 straipsnį.

Kaip minėta, pirmoji iš būtinų, numatytų BK 40 straipsnio 2 dalyje, asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų – asmuo nusikalstamą veiką turi būti padaręs pirmą kartą. BK 40 straipsnio nuostatos gali būti taikomos tik nustačius, kad kaltininkas anksčiau yra neteistas ir padarė vieną nusikalstamą veiką, išskyrus tuos atvejus, kai kaltininkas padaro idealią sutaptį sudarančias kelias nusikalstamas veikas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-82/2010). Byloje nustatyta, kad V. Ž. pirmą kartą padarė vieną nusikalstamą veiką, anksčiau jis nebuvo teistas, taigi, šiuo atveju BK 40 straipsnio 2 dalyje nustatyta pirmoji atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga yra.

Nukentėjusiojo A. K. atstovo advokato A. Vaičiūno teigimu, nagrinėjamu atveju nėra BK 40 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose numatytų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygų.

Pažymėtina, kad BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta sąlyga byloje konstatuojama tada, kai nustatoma, kad asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi svarbiausi šios veikos bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus. Teismų praktikoje taip pat įtvirtinta, jog veikos kaltininkas gali pripažinti savo kaltę bylos parengtinio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme, todėl kaltės neprisipažinimas ikiteisminio tyrimo metu neeliminuoja teisės tai padaryti baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu. Tokiu atveju reikšminga tai, kad prisipažinimas būtų kaltinamojo asmeninės valios aktas, o ne išskaičiavimas, kai kaltė yra aiškiai įrodyta kitais bylos duomenimis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-137-976/2015, 2K-516-697/2015).

Iš ikiteisminio tyrimo metu V. Ž. duotų parodymų matyti, kad jis savo kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pripažino visiškai – nurodė, kad rikiuodamasis iš antrosios eismo juostos į pirmąją, jis nepraleido motociklininko, taip pat nurodė, kad dėl eismo įvykio nuoširdžiai gailisi, norėtų su nukentėjusiaisiais susitaikyti (1 t., 102–103 b. l.). Nors pirmosios instancijos teismo posėdyje V. Ž. nurodė įsivaizduojantis, kad dėl antrojo nukentėjusiojo (A. P.) nėra kaltas, atsižvelgiant į tai, kad pagal bylos duomenis V. Ž. vairuotas automobilis įvykio metu tiesiogiai nekontaktavo su minėtu nukentėjusiuoju, tai gali būti paaiškinama tuo, kad V. Ž. savaip, subjektyviai supranta savo veiksmus. Kolegija mano, kad ši aplinkybė nepaneigia V. Ž. kaltės pripažinimo fakto. Be to, ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje V. Ž. savo kaltės neneigė, atsiprašė posėdyje dalyvavusio nukentėjusiojo, o tai taip pat patvirtina jo kaltės pripažinimą ir apgailestavimą dėl padarytos veikos.

Trečioji atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga, nustatyta BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte, – konstatavimas, kad asmuo bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta.

Žala gali būti įvairi – turtinė, fizinė, moralinė, padaryta valstybei, fiziniam ar juridiniam asmeniui. Ji privalo būti pašalinta ar bent iš dalies atlyginta ją padariusio asmens noru ir valia, o ne priverstinai, vykdant teismo įpareigojimus ar verčiant kitokioms aplinkybėms. Tai gali būti daroma atkuriant sugadintą turtą, perduodant kitą tokį pat ekvivalentiškos vertės daiktą, išmokant piniginę kompensaciją ir kt.

Bylos duomenys liudija, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkus pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog A. K. padaryta turtinės ir neturtinės žalos, jis ikiteisminio tyrimo pareigūno 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutarimu buvo pripažintas nukentėjusiuoju (1 t., 90–91 b. l.). Bylą perdavus nagrinėti teisiamajame posėdyje, nukentėjusiojo A. K. atstovas pareiškė civilinį ieškinį, prašydamas priteisti A. K. iš V. Ž. ir AB „L. d.“ 12 695,50 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 40 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (2 t., 93–98 b. l.). Tačiau iš bylos matyti, kad V. Ž., nors ir pripažino savo kaltę dėl eismo įvykio kilimo, žinojo apie nukentėjusiajam padarytą turtinę ir neturtinę žalą, apie nukentėjusiojo pareikštą civilinį ieškinį, net dalies žalos neatlygino, nesiėmė jokių veiksmų savo noru atlyginti žalą ar susitarti su nukentėjusiuoju dėl žalos atlyginimo vėliau – nesistengė sužinoti nukentėjusiojo A. K. telefono numerio, jam neskambino, nedėjo jokių pastangų su pastaruoju susitikti. Teisiamojo posėdžio metu V. Ž. pateiktas paaiškinimas, kad jis dėl žalos atlyginimo nesitarė, nes tyrėja jam pasakė, kad nukentėjusysis nenori su juo kalbėtis, vertinamas kritiškai. Iš teisiamojo posėdžio protokole užfiksuotų duomenų matyti, kad nukentėjusysis A. K. dalyvavo posėdyje, taigi V. Ž. turėjo visas galimybes bent jau pabandyti susitarti su nukentėjusiuoju dėl žalos atlyginimo, tačiau to nepadarė. Skundžiamu nuosprendžiu priteisus iš V. Ž. nukentėjusiajam A. K. neturtinės žalos atlyginimą, iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme V. Ž. taip pat neatlygino net dalies priteisto ieškinio.

Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje nėra visų sąlygų, kurių visuma leistų spręsti BK 40 straipsnio taikymo klausimą, o būtent nenustatyta, kad V. Ž. bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti.

Dėl to Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. sausio 15 d. nuosprendžio dalis, kuria V. Ž., vadovaujantis BK 40 straipsniu, už nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 3 dalyje, padarymą atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamoji byla jam nutraukta, perduodant jį pagal laidavimą A. T. atsakomybėn, naikinama ir šioje dalyje priimamas naujas – apkaltinamasis nuosprendis, pripažįstant V. Ž. kaltu nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 3 dalyje, padarymu (BPK 329 straipsnio 3 punktas). Konstatavus, kad nėra pagrindo V. Ž. taikyti BK 40 straipsnio nuostatų, nukentėjusiojo A. K. atstovo skundo argumentai, susiję su A. T., kaip laiduotojo, tinkamumu / netinkamumu nebenagrinėjami.

Dėl bausmės V. Ž. skyrimo

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad V. Ž. atsakomybę lengvina tai, jog jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). V. Ž. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Skirdama V. Ž. bausmę už nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 3 dalyje, kolegija atsižvelgia į bendruosius bausmių skyrimo pagrindus, numatytus BK 54 straipsnyje, vadovaujasi BK 55 straipsnio nuostatomis. Kolegija atsižvelgia į tai, kad V. Ž. padarė neatsargų nusikaltimą, jis anksčiau nebuvo teistas (2 t., 33 b. l.), galiojančių administracinių nuobaudų neturi (2 t., 28–31 b. l.), dirba, jo uždarbis yra nedidelis (3 t., 86 b. l.), darbdavio charakterizuojamas itin teigiamai (2 t., 22 b. l.). Įvertinusi minėtas aplinkybes, taip pat atsižvelgusi į tai, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes (BK 55 straipsnis), kolegija mano, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus V. Ž. už nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 3 dalyje, bausmę – baudą, mažesnę, negu šios bausmės rūšies vidurkis (BK 47 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje pagrįstai atliko sutrumpintą įrodymų tyrimą, bausmė, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, mažintina vienu trečdaliu.

Nukentėjusiojo A. K. atstovas advokatas A. Vaičiūnas prašė ne tik pripažinti V. Ž. kaltu ir jį nuteisti pagal BK 281 straipsnio 3 dalį, bet ir paskirti pastarajam baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones 2 metų laikotarpiui.

Pažymima, jog pagal susiformavusią teismų praktiką uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai skiriamas nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja Kelių eismo taisykles ar BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. Svarbia aplinkybe sprendžiant baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo klausimą gali būti pripažintas ankstesnis kaltininko administracinis baustumas už Kelių eismo taisyklių pažeidimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-599/2012). Kartu pažymima, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimas taptų nepagrįstu suvaržymu tada, kai kaltinamajam būtų užkirstas kelias dirbti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-95/2013).

Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad V. Ž. galiojančių administracinių nuobaudų neturi, BK 281 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarė būdamas blaivus (1 t., 122 b. l.), taip pat įvertinusi pastarojo asmenybę ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes, tarp jų ir tai, kad V. Ž. yra 57 metų amžiaus, dirba vairuotoju, taigi baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimas iš esmės užkirstų pastarajam kelią užsiimti darbine veikla, be to, eismo įvykis kilo ne vien dėl jo veiksmų, sprendžia, kad tenkinti advokato A. Vaičiūno prašymą ir uždrausti V. Ž. naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones nėra pagrindo.

Dėl civilinių ieškinių išsprendimo

Vadovaujantis BPK 109 straipsniu, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam arba už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Civilinio ieškinio klausimas baudžiamojoje byloje išsprendžiamas priimant nuosprendį. BPK 115 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Išimtiniais atvejais, t. y. kai ieškinio negalima tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 2 dalis).

Nukentėjusiojo A. K. atstovas advokatas A. Vaičiūnas pareiškė byloje civilinį ieškinį, prašydamas priteisti A. K. iš V. Ž. ir AB „L. d.“ 12 695,50 Eur turtinei žalai atlyginti ir 40 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (2 t., 93–98 b. l.). Teismas A. K. atstovo pareikštą civilinį ieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš civilinio atsakovo AB „L. d.“, nukentėjusiajam A. K. 3 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 9 733,32 Eur turtinės žalos atlyginimo, o iš V. Ž. nukentėjusiajam A. K. priteisė 6 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Nukentėjusysis A. P. pareiškė civilinį ieškinį, prašydamas priteisti jam iš avarijos kaltininkų 15 000 Eur turtinei ir neturtinei žalai atlyginti (2 t., 159 b. l.). Teismas nukentėjusiojo A. P. pareikštą ieškinį taip pat tenkino iš dalies: priteisė A. P. iš civilinio atsakovo AB „L. d.“ 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 398,60 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, jog nukentėjusieji žalą patyrė dėl neteisėtų V. Ž. veiksmų, tačiau neįvertino, kad tiek pirmiau minėtoje specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), tiek ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, jog techniniu požiūriu eismo įvykio kilimą sąlygojo ne tik automobilio „Mercedes Benz Sprinter“ vairuotojo V. Ž., bet ir motociklo „Honda CBR“ vairuotojo A. K. veiksmai. Be to, iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. vasario 23 d. nuosprendžiu A. K. pagal BK 281 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2014 m. rugpjūčio 7 d., apie 17.35 val., Šiauliuose, (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties (duomenys neskelbtini) pastatu, vairuodamas kelių transporto priemonę – motociklą „Honda CBR 600 FA“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 133 ir 135 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. liepos 16 d. nutarimo Nr. 768 redakcija) punktų reikalavimus, tai yra, važiuodamas (duomenys neskelbtini) gatvės pirmąja eismo juosta link (duomenys neskelbtini) gatvės, arčiau pirmąją ir antrąją eismo juostas skiriančios linijos, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių ir jų turto saugumui, pasirinkdamas važiavimo greitį neatsižvelgė į visas važiavimo sąlygas, važiavo ne mažesniu kaip 79 kilometrų per valandą greičiu ir viršijo didžiausią leidžiamą gyvenvietėse 50 kilometrų per valandą greitį, dėl to, priekyje ta pačia kryptimi važiavusiam automobiliui „Mercedes Benz Sprinter 413CDI“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį vairavo V. Ž., keičiant važiavimo kryptį ir persirikiuojant iš antrosios eismo juostos į pirmąją eismo juostą, atsitrenkė į šį automobilį ir po susidūrimo užvažiavo ant šaligatvio bei kliudė pėsčiąjį A. P., tai yra įvyko eismo įvykis, dėl kurio A. P. dėl plėštinės žaizdos apatinio žandikaulio srityje dešinėje pusėje ir atviro apatinio žandikaulio dešinės pusės lūžio buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Šiuo nuosprendžiu nukentėjusiojo A. P. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jam iš draudimo bendrovės ASS „Balta“ priteista 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 12,74 Eur turtinės žalos atlyginimo. Teismas konstatavo, kad A. P. padaryta neturtinė žala tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusi su kaltinamojo A. K. ir atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės V. Ž. veiksmais. Minėtas nuosprendis dar nėra įsiteisėjęs – jis apskųstas apeliacinės instancijos teismui, šiuo metu A. K. baudžiamoji byla apeliacine tvarka nagrinėjama Šiaulių apygardos teisme. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu netinkamai išsprendė nukentėjusiųjų A. K. ir A. P. civilinius ieškinius tiek dėl turtinės, tiek dėl neturtinės žalos atlyginimo. Sutiktina su V. Ž. apeliacinio skundo argumentais, kad Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. sausio 15 d. nuosprendyje sprendžiant civilinių ieškinių klausimą liko neįvertinti A. K. veiksmai, kuriuos, kaip minėta, specialistas ir ekspertai vertino kaip techniniu požiūriu sąlygojusius eismo įvykio kilimą, taip pat neatsižvelgta į tai, kad A. P. dėl to paties eismo įvykio pripažintas nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu dviejose baudžiamosiose bylose. Dėl to sprendžiama, kad tik Šiaulių apygardos teismui priėmus sprendimą apeliacine tvarka nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, kurioje A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, bus galima teisingai nustatyti, kokio dydžio žalą priteisti nukentėjusiesiems. Taigi skundžiamas Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. sausio 15 d. nuosprendis keičiamas dėl netinkamai išspręsto civilinio ieškinio klausimo (BPK 328 straipsnio 4 punktas): nukentėjusiesiems A. K. ir A. P. pripažįstama teisė į civilinių ieškinių patenkinimą, o klausimas dėl ieškinių dydžio perduodamas nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 2 dalis). Priėmus tokį sprendimą, dėl V. Ž. ir nukentėjusiojo atstovo advokato A. Vaičiūno skundo argumentų, susijusių su nukentėjusiajam A. K. priteistos neturtinės žalos dydžiu, nebepasisakoma.

Dėl proceso išlaidų

Nukentėjusiojo A. K. atstovas advokatas A. Vaičiūnas prašė priteisti A. K. iš V. Ž. visas jo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Iš byloje esančių PVM sąskaitų faktūrų Serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) ir Serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) bei mokėjimų nurodymų (2 t., 169, 170, 193, 194 b. l.) matyti, kad nukentėjusysis A. K. už jam suteiktas teisines paslaugas advokatų profesinei bendrijai sumokėjo 2 943,73 Eur. Apeliacinės instancijos teismui pateikti PVM sąskaita faktūra Serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) ir mokėjimo nurodymas liudija, kad nukentėjusysis A. K. už jam vėliau suteiktas kitas teisines paslaugas, t. y. pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisinę analizę, apeliacinio skundo parengimą ir atstovavimą Šiaulių apygardos teisme advokatų profesinei bendrijai sumokėjo 2 102,68 Eur. Apeliaciniu skundu V. Ž. prašė sumažinti iš jo nukentėjusiajam A. K. priteistą sumą advokato paslaugoms apmokėti – priteisti iš jo nukentėjusiajam A. K. 1 000 Eur pastarojo turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šios nuostatos galioja ne tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje, tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys Nr. 2K-410/2008, 2K-1/2009, 2K-196/2009, 2K-267/2009, 2K-351/2009, 2K-272/2011, 2K-419/2011, 2K-605/2011, 2K-374/2012, 2K-520-303/2015). Nukentėjusiojo nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, jog nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-605/2011, 2K-374/2012). Nustatant išieškotinos piniginės sumos dydį taip pat atsižvelgtina ir į kasacinės instancijos teismo praktiką priteisiant nukentėjusiesiems turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-21-942/2016).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad advokatas A. Vaičiūnas byloje atstovavo nukentėjusįjį, kad byla nėra nei sudėtinga, nei didelės apimties, V. Ž. savo kaltę pripažino jau ikiteisminio tyrimo metu, byla buvo išnagrinėta atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat atsižvelgusi į V. Ž. turtinę padėtį, t. y. į tai, kad jo atlyginimas yra mažas – jis per mėnesį uždirba 340 Eur (3 t., 86 b. l.), ir vadovaudamasi teisingumo bei protingumo kriterijais, mažina pirmosios instancijos teismo nukentėjusiajam A. K. priteistą išlaidų sumą iki 1 500 Eur (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, taip pat į tai, kad nukentėjusiajam A. K. suteikęs teisinę pagalbą advokatas atstovavo nukentėjusįjį nuo pat ikiteisminio tyrimo, taigi visa bylos medžiaga jam buvo žinoma ir darbas nereikalavo didelių sąnaudų, taip pat į tai, kad V. Ž. apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas, į kasacinio teismo praktikoje priteisiamus šių išlaidų dydžius, iš V. Ž. nukentėjusiajam A. K. priteisiama 500 Eur jo turėtų išlaidų advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 4 punktu, 329 straipsnio 3 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendž i a:

Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. sausio 15 d. nuosprendžio dalį, kuria V. Ž., vadovaujantis BK 40 straipsniu, už nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 3 dalyje, padarymą atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamoji byla jam nutraukta, perduodant jį pagal laidavimą A. T. atsakomybėn, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

V. Ž. pripažinti kaltu pagal BK 281 straipsnio 3 dalį ir paskirti jam 60 MGL (2 259,60 Eur) dydžio baudą. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir V. Ž. paskirti 40 MGL (1 506,40 Eur) dydžio baudą, įpareigojant ją sumokėti per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams A. K. ir A. P. pripažinti teisę į civilinių ieškinių patenkinimą, o klausimą dėl ieškinių dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Sumažinti iš V. Ž. nukentėjusiajam A. K. priteistas išlaidas advokato, kuris dalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme kaip nukentėjusiojo atstovas, paslaugoms apmokėti iki 1 500 Eur (vieno tūkstančio penkių šimtų eurų).

Priteisti iš V. Ž. nukentėjusiajam A. K. 500 Eur (penkis šimtus eurų) išlaidų, turėtų advokato, kuris dalyvavo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka kaip nukentėjusiojo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Laikiną nuosavybės teisės apribojimą į V. Ž. turtą – žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) palikti iki visiško žalos atlyginimo, uždraudžiant minėtu turtu disponuoti, turtą parduoti, kitaip perleisti, taip pat išnuomoti, įkeisti arba kitokiu būdu keisti jo teisinę būklę.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.