Vilniaus apygardos teismo nuosprendis, 1A-165-1058/2026

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2026-04-03
Bylos Nr.: 1A-165-1058/2026
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-43069-2024-3
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Paulius Veršekys, Giedrė Telksnienė, Eglė Venckienė
Nuteistasis: J. G.
Civilinis ieškovas: G. J., M. K.
Advokatai: Laureta Ulbienė

Kategorijos

1.2.4.6.1Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas (BK 140 str. 1 d.)
1.2.4.6.2Kvalifikuotas fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas (BK 140 str. 2–3 d.)
2.4.6.4.2Jeigu neteisingai paskirta bausmė (BPK 328 str. 2 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-165-1058/2026Teisminio proceso Nr. 1-01-1-43069-2024-3Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.1, 1.2.4.6.2, 2.4.6.4.2. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. balandžio 3 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Telksnienės (kolegijos pirmininkė bei pranešėja), Eglės Venckienės ir Pauliaus Veršekio,

sekretoriaujant Renatai Vanagienei,dalyvaujant prokurorei Jūratei Žvironienei,nuteistajam J. G. (J. G.) ir jo gynėjai advokatei Lauretai Ulbienei,nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams G. J. ir M. K. (M. K.),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. G. ir jo gynėjos advokatės L. Ulbienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2025 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo J. G. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, įpareigojant bausmės atlikimo laikotarpiu būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu ar lankymusi gydymo įstaigose; pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 40 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, asmenimis su negalia ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; per 10 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą;

pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 11 mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, įpareigojant bausmės atlikimo laikotarpiu būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu ar lankymusi gydymo įstaigose; pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 40 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, asmenimis su negalia ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; per 10 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedant švelnesnę bausmę, ir paskirta subendrinta 1 metų 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, įpareigojant bausmės atlikimo laikotarpiu būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu ar lankymusi gydymo įstaigose; pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 40 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, asmenimis su negalia ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; per 10 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą.

Žemesnės instancijos teismas

Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinis ieškinys tenkintas ir iš J. G. Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos naudai priteista 264,14 EUR žalos atlyginimo ir 5 procentai metinių palūkanų už priteistą sumą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės J. G. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš J. G. G. J. naudai priteista 300,20 EUR turtinės žalos atlyginimo ir 300 EUR neturtinės žalos atlyginimo; kita nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės G. J. civilinio ieškinio dalis atmesta.

Žemesnės instancijos teismas

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo M. K. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš J. G. M. K. naudai priteista 36 EUR turtinės žalos atlyginimo ir 1 600 EUR neturtinės žalos atlyginimo; kita nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo M. K. civilinio ieškinio dalis atmesta.

Kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas J. G. nesiartinti prie nukentėjusiosios G. J. arčiau nei 30 metrų atstumu, bet kokia forma nebendrauti ir neieškoti ryšių su G. J., taip pat nesilankyti pirtyje, esančioje adresu (duomenys neskelbtini), bei nesilankyti kitose vietose, kur būna nukentėjusioji, paliktos galioti iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo, o nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikintinos.

Teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. J. G. pripažintas kaltu dėl to, kad 2024 m. lapkričio 2 d. apie 10.50 val., pirties, esančios, adresu (duomenys neskelbtini), pastate ant laiptų panaudojo fizinį smurtą prieš savo šeimos narį sutuoktinę – G. J., t. y. tyčia su metaliniu strypu vieną kartą sudavė į dešinę ranką, padarydamas nukentėjusiajai poodinę kraujosruvą su odos nubrozdinimu dešiniame žaste, kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu ir sukėlė fizinį skausmą. Tokiais savo veiksmais J. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.

2. Taip pat, J. G. pripažintas kaltu dėl to, kad 2024 m. lapkričio 2 d. apie 10.50 val., pirties, esančios, adresu (duomenys neskelbtini), pastate panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį M. K., t. y. užlipęs į antrą pastato aukštą, tyčia rankoje turėtu metaliniu strypu sudavė nukentėjusiajam ne mažiau 2 kartus per galvą, po ko numetęs nukentėjusįjį veidu ant grindų, turėtu metaliniu strypu apglėbė kaklą ir dusino. M. K. atsikėlus nuo grindų, sudavė nukentėjusiajam metaliniu strypu nenustatytą skaičių smūgių į galvą, kumščiais nenustatytą skaičių smūgių į veidą, dėl ko nukentėjusysis nukrito ant laiptų ir nusirideno žemyn į pirmą aukštą. Tęsdamas nusikalstamą veiką, įlipo į šalia pirties esantį tvenkinį, kuriame buvo įkritęs nukentėjusysis, kuris siekdamas išvengti tolimesnių J. G. smurtinių veiksmų, nubėgo į pastato antrą aukštą ir šoko iš balkono, kur priplaukęs prie M. K. kairės rankos kumščiu sudavė į veidą, o dešinėje rankoje turėtu metaliniu strypu sudavė nenustatytą skaičių smūgių į kairę ranką, kai nukentėjusysis šia ranka siekė išvengti smūgių. Tokiu būdu ir veiksmais padarė nukentėjusiajam M. K. penkias žaizdas galvos plaukuotoje dalyje, poodines kraujosruvas kairės ausies kaušelyje, kairės akies vokuose, kairėje plaštakoje, kairio smilkinio sumušimą, pasireiškusį minkštųjų audinių patinimu, odos nubrozdinimu nugaroje, kairėje blauzdoje, odos nubrozdinimus su poodinėmis kraujosruvomis kairiame dilbyje, kairiame kelyje, odos nubrozdinimus ir kraujosruvą dešinėje kojoje, kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu ir sukėlė fizinį skausmą. Tokiais savo veiksmais J. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniu skundu nuteistasis J. G. ir jo gynėja advokatė L. Ulbienė prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2025 m. gruodžio 18 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti, arba, pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2025 m. gruodžio 18 d. nuosprendį ir: 1) paskirtas laisvės apribojimo bausmes pakeisti į viešuosius darbus, šias bausmes subendrinant BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatyta tvarka; 2) nepakeitus paskirtų laisvės apribojimo bausmių į švelnesnę, paskirtas laisvės apribojimo bausmes subendrinti vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskiriant subendrintą 11 mėnesių laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros, iš paskirtų įpareigojimų pašalinti įpareigojimą būti namuose nuo 22 val. iki 6 val.; 3) sumažinti M. K. priteistą neturtinės žalos atlyginimo dydį.

3.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintų nuostatų, J. G. kaltę grindė prielaidomis, t. y. nukentėjusiųjų bei su jais susijusių asmenų parodymais, kurie yra suinteresuoti bylos baigtimi, o teisinančius įrodymus ignoravo. Nuteistasis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, taip pat ir teisminio proceso metu, davė nuoseklius ir detalius parodymus, kad konfliktinę situaciją įvykio dieną išprovokavo tuo metu jam nepažįstamas M. K., įsiveržęs į nuteistojo gyvenamos vietos kiemą, kuris, matant sūnui D. G., pradėjo grasinti, jog juos nužudys, sužlugdys, vartojo necenzūrinius žodžius. M. K. pasirodė apsvaigęs, akivaizdžiai provokavo konfliktą, ragino prieiti, taigi, matėsi, kad norėjo sukelti muštynes. J. G., bijodamas dėl savo ir vaikų sveikatos ar gyvybės, užstojo nuo to vyro savo sūnų ir ėjo link jo. M. K. besitraukiant nuo J. G., abu atėjo prie pirties pastato, į kurį įbėgęs M. K. išsinešė peilį, juo mosikavo prieš nuteistąjį ir badė pilvo bei rankų srityse. J. G., išmušęs peilį, netyčia paslydo ir pargriuvo, o tuomet M. K. užšoko jam ant nugaros ir sudavė smūgius į nugaros, pečių bei galvos sritis. Pavykus atsistoti ir nustūmus M. K., jis nubėgo į pirties pastatą, dėl ko J. G. jam nubėgo iš paskos, nes galvojo, jog pirtyje yra žmona ir jai gali kilti pavojus. Antrame aukšte J. G. su M. K. susimušė, po to jis, sprukdamas į balkoną, iš jo iššoko, nukrito žemyn galva, galėjo atsitrenkti į laiptus, betoninę terasą ar atsikišusias namo dalis, tuomet nuriedėjo prie tvenkinio, į kurį įšoko. Lauke J. G. išgirdo, kad žmona kviečia policiją, tad nusiramino ir su sūnumi, kuris stovėjo kito tvenkinio pusėje, nuėjo į namus. M. K. metaliniu strypu nemušė ir apskritai visi prieš jį panaudoti veiksmai buvo skirti sūnaus ir žmonos sveikatos bei gyvybės apgynimui. Juo labiau, kad tuo metu M. K. nepažinojo ir nežinojo, jog jis yra naujas žmonos G. J., su kuria skyrėsi, draugas. Atkreipiamas dėmesys, kad tokias įvykio aplinkybes patvirtino įvykio metu buvęs ir viską matęs sūnus D. G..

3.2. Aplinkybę, kad įvykio metu J. G. buvo sužalotas, patvirtina teismo medicinos specialisto išvada, kurioje nustatyta, jog buvo padaryti sužalojimai: kairio momens, kairės plaštakos sumušimai, odos nubrozdinimas su poodine kraujosruva krūtinėje, odos įbrėžimai pilve, dešiniame žaste, dešiniame dilbyje, dešinės plaštakos trečiame piršte, kairiame dilbyje, dešinėje šlaunyje, poodinės kraujosruvos dešinėje plaštakoje, kairiame dilbyje, taškinis nubrozdinimas dešiniame delne. Taip pat nustatyta, kad odos įbrėžimai ir taškinis odos nubrozdinimas padaryti aštrią briauną ar / ir smailumą, ar / ir ašmenis turinčiu daiktu (daiktais) ar įrankiu, kiti sužalojimai padaryti kietu buku daiktu(-ais); sužalojimai padaryti ne mažiau kaip 32 trauminiais poveikiais ir yra kvalifikuojami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Nuteistojo teigimu, šie įrodymai patvirtina, kad jį dėl nežinomos priežasties užpuolė ir prieš jį smurtavo tuo metu nepažįstamas M. K., užpuldamas peiliu, juo sužalojęs bei padaręs kitus sužalojimus, mušdamas kumščiais, bei rodo, jog nuteistasis buvo būtinosios ginties situacijoje – jam ir sūnui grėsė akivaizdus pavojus sveikatai ar gyvybei, o kėsinimasis buvo pavojingas, akivaizdus ir pradėtas. Be to, nurodyti nuteistojo veiksmai sietini ir su tikslu apginti tuometinę žmoną G. J. – nežinodamas aplinkybių dėl jos ir M. K. tikrųjų santykių, J. G. buvo įsitikinęs, kad reali, akivaizdi, pavojinga grėsmė yra iškilusi ir G. J., dėl ko siekdamas šią grėsmę pašalinti ir stengėsi sulaikyti tam besipriešinantį M. K.. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas turėjo pripažinti, kad J. G. panaudojo fizinį smurtą prieš M. K. būtinosios ginties situacijoje, todėl, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 327 straipsnio 1 punktu, apkaltinamasis nuosprendis šioje dalyje turėtų būti panaikintas, baudžiamąją bylą nutraukiant.

3.3. Pažymima, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatas, tinkamai neįvertino J. G. pateiktos versijos dėl įvykio aplinkybių, kritiškai juos vertindamas kaip bandymą išvengti baudžiamosios atsakomybės, nors jo parodymus patvirtino sūnus, o teismo medicinos specialisto išvada pagrindžia, jog buvo sužalotas. Be to, skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai kritiškai buvo vertinti sūnaus D. G., kuris gyvena kartu su nuteistuoju, parodymai dėl smulkių neatitikimų, nekeičiančių jo parodymų esmės – jo santykiai su mama G. J. yra geri, todėl daryti išvadą, kad jo parodymai yra palankūs J. G. vien dėl lojalumo nuteistajam ir neatitinka tikrovės, yra neteisinga. Todėl pirmosios instancijos teismui neįvertinus įrodymų, kurie patvirtino nuteistojo pateiktas įvykio aplinkybes, liko neaišku, kas jį įvykio metu sužalojo ir kokiomis aplinkybėmis. Ne mažiau svarbu yra ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, kritiškai vertindamas nuteistojo parodymus, vadovavosi aplinkybe, jog ikiteisminis tyrimas dėl jo sužalojimo, buvo nutrauktas, nors BPK 20 straipsnyje nėra numatyta, jog kiti procesiniai sprendimai gali daryti įtaką teisme tiriamų įrodymų vertinimui. Visgi, šiuo atveju svarbi aplinkybė yra tai, kodėl sprendimas dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo nebuvo skundžiamas. Tai yra, nuteistasis ir G. J. buvo sutarę, kad dėl aptariamo įvykio atsisako reiškiamų pretenzijų, apie tai informuodami ikiteisminio tyrimo instituciją, bet susitarimo laikėsi tik nuteistasis, dėl ko neapskundė nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą, o G. J. ir M. K. savo pretenzijų neatsisakė. Tuo metu, kai šios aplinkybės paaiškėjo, terminas pateikti skundą dėl nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą buvo suėjęs.

3.4. Nuteistojo nurodymu, skundžiamas nuosprendis buvo grindžiamas nukentėjusiųjų M. K., G. J., jos motinos A. K., kaimyno K. A. (K. A.) parodymais. Pirmosios instancijos teismas šių asmenų parodymų patikimumu ir objektyvumu nesuabejojo, nors, nuteistojo įsitikinimu, toks vertinimas kelia abejones. Nukentėjusioji G. J. šioje baudžiamojoje byloje aktualiu laikotarpiu dar buvo nuteistojo sutuoktinė, bet jų santykiai buvo įtempti, vyko skyrybų procesas. J. G. inkriminuotas nukentėjusiajai padarytas sužalojimas dešiniame žaste yra grindžiamas tik jos parodymais ir tokį sužalojimą konstatavusio teismo medicinos specialisto išvada. Visgi, nuteistasis prieš ją nesmurtavo, nesudavė nei vieno smūgio, įvykio metu neturėjo metalinio strypo, kurį neva panaudojo ją sužalojant, be to, jis kaip nusikaltimo įrankis byloje nėra pateiktas. Nukentėjusiajai G. J. nustatytas sužalojimas galėjo atsirasti jai neatsargiai atsitrenkus į pirties siauro praėjimo laiptų turėklus, todėl daroma išvada, kad duodama parodymus, jog sužalojimą jos dešiniame žaste padarė J. G., jį apkalbėjo dėl blogų santykių. Esant tokioms aplinkybėms dėl G. J. sužalojimo, skundžiamas nuosprendis šioje dalyje turėtų būti taip pat panaikintas, priimant naują nuosprendį – J. G. išteisinant, jam nepadarius veikos, turinčios BK 140 straipsnio 2 dalies požymių.

3.5. Nurodoma, kad nors nukentėjusiojo M. K. sužalojimų padarymo aplinkybes patvirtina jo parodymai, nukentėjusioji G. J., jos mama A. K., bet šių asmenų parodymai, priešingai nei tai darė pirmosios instancijos teismas, turėtų būti vertinami kritiškai. Nuteistojo teigimu, M. K., duodamas priešingus parodymus, siekė, kad nebūtų nubaustas už įsibrovimą į jo gyvenamą teritoriją, konfliktinės situacijos išprovokavimą, be jokios priežasties įsiveržus į namų kiemą. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad M. K., dar nepasibaigus J. G. ir G. J. skyrybų procesui, tapo jos gyvenimo draugu, dėl ko buvo suinteresuotas nuteistąjį apkalbėti ir save apginti. Nagrinėjamu atveju neginčijama, kad M. K. buvo nustatyti kūno sužalojimai, tačiau nėra įrodyta, jog jie atsirado dėl J. G. tyčinių veiksmų prieš jį. Kaip jau buvo nurodyta, nuteistasis gynėsi nuo M. K. užpuolimo, siekė jį sulaikyti, dėl ko pastato antrame aukšte įvyko muštynės, kurių metu jam galėjo jam padaryti sužalojimus, juo labiau, jog M. K., iššokęs iš balkono bei krisdamas, galėjo atsitrenkti į atsikišusias balkono, namo dalis ir susižaloti. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad M. K. nustatyti sužalojimai atsirado dėl 21 trauminio poveikio, o J. G. – ne mažiau kaip dėl 32 trauminių poveikių. Nuteistojo teigimu, tai paneigia, kad užpultas buvo M. K., o ne jis (J. G.).

3.6. J. G. teigimu, nukentėjusiosios G. J. parodymus, priešingus jo parodymams dėl M. K. užpuolimo, sužalojimų padarymo aplinkybių, įvykio sekos, pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti taip pat kritiškai, kaip ir liudytojos A. K. parodymus, kuriais ji patvirtino nukentėjusiųjų parodymus, kad nuteistasis smurtavo prieš M. K. tvenkinyje, mušdamas jį metaliniu strypu. Nuteistąjį su A. K. sieja blogi santykiai, o tai patvirtina jos rašytos žinutės, to neneigia ir ji, todėl liudytoja, gindama savo dukrą G. J., nuteistąjį apkalbėjo. Tuo tarpu liudytojas K. A. yra A. K. kaimynas, kuris galimai dėl kaimyniškų santykių yra linkęs palaikyti A. K. parodymus, dėl ko ir šie parodymai turėjo būti vertinami kritiškai. Be to, vertinant nukentėjusiųjų parodymus, atkreipiamas dėmesys į jų nenuoseklumą, skirtingai aiškinamą nuteistojo smurto naudojimo eiliškumą, smurto pobūdį, taip pat į tai, kad jie skirtingai aiškino M. K. telefono sudaužymo aplinkybes, dėl aplinkybių, kur nuteistasis neva paėmė peilį ir pan. Daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatas, taikė skirtingus vertinimo kriterijus minėtų asmenų parodymams nei vertindamas nuteistajam palankius D. G. parodymus.

3.7. Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, kad tuo atveju, jei būtų konstatuota, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai J. G. pripažino kaltu dėl nukentėjusiesiems padarytų sužalojimų, turėtų būti sprendžiama dėl neteisingai paskirtos bausmės. J. G. praeityje nebuvo susikompromitavęs, anksčiau neteistas, nebaustas administracine tvarka, yra darbingas, o pirmosios instancijos teisme klausimas dėl viešųjų darbų bausmės, kurią sutiktų atlikti, skyrimo nebuvo svarstytas. Šiuo metu J. G. augina ir prižiūri du vaikus – sūnų D. G., kuris yra pilnametis, tačiau dar mokosi vidurinėje mokykloje, ir dukrą K. G., gimusią (duomenys neskelbtini). Teismas yra nustatęs nuteistojo ir buvusios sutuoktinės G. J. bendravimo su vaikais tvarką, pagal kurią su vaikais vieną savaitę būna nuteistasis, o kitą savaitę G. J., abu turi rūpintis ir vaikų materialiniais poreikiais, laisvalaikiu, tačiau G. J. šios tvarkos nesilaiko ar ją pažeidinėja, todėl vaikai dažniausiai būna su nuteistuoju, dėl ko buvo kreiptasi į teismą dėl bendravimo su vaikais tvarkos pakeitimo – tokio pakeitimo nori ir vaikai. Todėl paskyrus viešųjų darbų, o ne laisvės apribojimo bausmę, nuteistasis turėtų geresnes sąlygas bendrauti su vaikais, organizuoti jų laisvalaikį. Be to, viešųjų darbų bausmė labiau atitiktų ir BK 41, 54 straipsniuose įtvirtintus bendruosius bausmės skyrimo principus.

3.8. Nuteistojo nurodymu, jei būtų sprendžiama, kad nagrinėjamu atveju buvo parinkta tinkama bausmės rūšis, vis tik, paskirtos bausmės buvo subendrintos pažeidžiant bausmių bendrinimo taisykles, numatytas BK 63 straipsnyje. Skundžiamame nuosprendyje buvo nustatyta, kad abi nusikalstamos veikos buvo padarytos tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje, todėl turėjo būti pripažinta, jog nuteistajam inkriminuoti nusikalstami veiksmai buvo padaryti idealiąja sutaptimi ir bendrinant bausmes turėjo būti vadovaujamasi BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmes subendrinant apėmimo būdu, o ne dalinio sudėjimo būdu. Be to, nors pirmosios instancijos teismas paskirdamas bausmę įpareigojo nuteistąjį būti skundžiamame nuosprendyje nustatytu laiku namuose, tačiau tokio įpareigojimo paskyrimo tikslo nemotyvavo. Nuteistojo įsitikinimu, šis įpareigojimas turėtų būti pašalintas, nes yra perteklinis ir tiesiogiai nesusijęs su jo elgesio teigiama korekcija ar inkriminuotų nusikaltimų padarymu. Byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad J. G. yra linkęs nusikalsti ir tam turėtų įtakos jo nekontroliuojamas nebuvimas namuose, be to, nusikalstamos veikos buvo padarytos dienos metu. Juo labiau, šiuo metu nuteistasis augina du vaikus, su kuriais kuria ateities planus dėl kelionių, įvairaus laisvalaikio, todėl minimas įpareigojimas smarkiai suvaržytų ne tik nuteistojo, bet ir vaikų gyvenimą, kurie dėl amžiaus dar yra labai susiję su juo.

3.9. Taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė 1 600 EUR neturtinės žalos atlyginimą. Nors skundžiamame nuosprendyje vadovaujamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, tačiau pagal ją priteistos neturtinės žalos sumos buvo nuo 150 EUR iki 500 EUR. Tuo tarpu iš teismų praktikos matyti, kad paprastai tokio pobūdžio bylose neturtinės žalos dydis yra nustatomas nuo 100 EUR iki 800 EUR, o toks dydis, koks yra priteistas atlyginti M. K., paprastai nustatomas bylose dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo. Atsižvelgiant į tai, o taip pat ir į nuteistojo turtinę padėtį, kuri šiuo metu nėra gera, be to, nuteistasis išlaiko du vaikus, nukentėjusiajam M. K. priteistas neturtinės žalos dydis turėtų būti mažinamas.

Atsiliepimas

4. Atsiliepimų, pareiškimų dėl nušalinimo ir kitų prašymų negauta.

Šalies argumentai

5. Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėja ir J. G. apeliacinį skundą prašė tenkinti. J. G. tvirtino, jog gynėsi nuo M. K., į jų teritoriją buvo įsiveržęs svetimas asmuo, kuris grasino jo šeimai. Jam (nuteistajam) buvo padaryta daugiau kūno sužalojimų, nei nukentėjusiajam, tačiau dėl nukentėjusiųjų apgaulės jis pareiškimą atsiėmė. Sutinka atlyginti turtinę žalą tik dėl langetės (36 EUR). Daugiau žalos nepadaryta. Jis pats buvo supjaustytas, turėjo gydytis. Advokatė L. Ulbienė papildomai pažymėjo, kad M. K. veiksmus prieš nuteistąjį patvirtino nuteistojo ir nukentėjusiosios sūnus, kuris neturi pagrindo meluoti. Nėra įrodyta, kad nuteistasis G. J. sukėlė fizinį skausmą suduodamas jai metaliniu strypu. Alternatyviai prašė sušvelninti J. G. skirtą bausmę, įvertinti, kad pirmosios instancijos neteisingai subendrino paskirtas bausmes. J. G. veiksmai buvo atlikti idealiąja sutaptimi, todėl bausmės turėjo būti bendrinamos pagal BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktą. Atkreipė dėmesį, jog paskirtos žalos dydis neatitinka teismų praktikos tokio pobūdžio bylose, yra per didelis. Prašė nepriteisti gynybos išlaidų. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti, nurodė, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ištirtų įrodymų visuma, būtinosios ginties sąlygos byloje nenustatytos, keisti bausmės rūšį nėra pagrindo, jokių aplinkybių, jog nuteistajam paskirtas įpareigojimas – būti namuose – yra neproporcinga priemonė padarytoms veikoms nenustatyta. Padarytos veikos sekė viena po kitos, smurtauta prie du asmenis, nuteistojo veiksmai nors ir trumpą laiko tarpą, tačiau buvo nutrūkę, abiem nukentėjusiesiems padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, sužalojimai buvo padaryti ne vienu veiksmu. Tokie veiksmai negali būti vertinami kaip idealioji sutaptis. Pagrindo mažinti nukentėjusiesiems priteistą žalą prokurorė taip pat neįžvelgė.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo J. G. ir gynėjos advokatės L. Ulbienės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

7. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl to asmens, kuris padavė apeliacinį skundą ar dėl kurio toks skundas buvo paduotas. Kitus bylos aspektus apeliacinės instancijos teismas patikrina tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismas, neįžvelgęs esminių BPK pažeidimų, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą patikrina tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Pažymėtina ir tai, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą – šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis, atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-65-976/2017, 2K-180-976/2017, 2K-296-942/2018, 2K-7-196-303/2022, 2K-44-489/2024). Nagrinėjamu atveju nuteistasis ir jo gynėja apeliaciniu skundu prašo jį išteisinti nepadarius inkriminuotų nusikalstamų veikų arba reiškia alternatyvų prašymą, sušvelninti paskirtą bausmę arba panaikinti įpareigojimą nustatytu laiku būti namuose, kritikuoja apylinkės teismo parinktą bausmių bendrinimo būdą.

8. Apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl nuteistojo kaltės yra pagrįstas prielaidomis, vadovautasi išskirtinai suinteresuotų bylos baigtimi asmenų parodymais, ignoruoti J. G. teisinantys įrodymai. Su tokiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas įvertino visus byloje esančius įrodymus, išsamiai motyvavo, kodėl vienus laiko patikimais ir jais ar jų dalimi vadovaujasi priimdamas procesinį sprendimą, kuriuos laiko nepatikimais ir jais nesiremia. Susiejęs byloje esančius įrodymus į vientisą grandinę pirmosios instancijos teismas padarė motyvuotas bei pagrįstas išvadas, kurioms apeliacinės instancijos teismo kolegija visiškai pritaria.

Dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo.

9. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo įrodymais pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Be to, pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Esminiu šių nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, atitinkantys BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-145-495/2021, 2K-113-697/2022 ir kt.).

10. BK 140 straipsnio 2 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sužalojimą savo artimam giminaičiui ar šeimos nariui. Ši nusikalstama veika objektyviai pasireiškia fizinio smurto prieš asmenį naudojimu (mušimu, kitokiu smurtavimu), padariniais – fizinio skausmo sukėlimu arba nežymiu sužalojimu ar trumpu susargdinimu, priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių; subjektyviai – tiesiogine ar netiesiogine tyčia – suprantant, kad dėl konkretaus fizinio smurto – pavojingos veikos – gali kilti atitinkami padariniai (fizinis skausmas asmeniui, jo nežymus sužalojimas ar trumpalaikis susargdinimas), ir jų siekiant, arba nors ir nesiekiant šių konkrečių padarinių, bet sąmoningai leidžiant jiems atsirasti. Fizinis skausmas yra minimali nusikalstamos žalos sveikatai riba. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-164-895/2016, 2K-474- 489/2016, 2K-227-788/2017 ir kt.).

Žemesnės instancijos teismas

11. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad 2024 m. lapkričio 2 d. J. G. ir G. J. nors ir gyveno tuo pačiu adresu registruotuose skirtinguose statiniuose, tačiau dar nebuvo nutraukę santuokos, kartu rūpinosi bendrais vaikais, todėl nukentėjusioji nusikalstamos veikos padarymo metu vis dar buvo nuteistojo šeimos narė už kurios sveikatos sutrikdymą atsakomybė kaltininkui numatyta BK 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. J. G. yra tinkamas šios nusikalstamos veikos subjektas.

12. Pasak nuteistojo, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tikėjo G. J. parodymai dėl jai padaryto sužalojimo. Šioje baudžiamojoje byloje aktualiu laikotarpiu ji dar buvo nuteistojo sutuoktinė, tačiau jų santykiai buvo įtempti, vyko skyrybų procesas, mano, kad jį apkalbėjo dėl blogų santykių. Nuteistasis prieš G. J. nesmurtavo, nesudavė nei vieno smūgio, įvykio metu neturėjo metalinio strypo. Jai nustatytą sužalojimą nukentėjusioji galėjo pasidaryti pati, atsitiktinai atsitrenkusi į laiptų turėklus. Atsižvelgiant į tai, prašo dėl šios nusikalstamos veikos jį išteisinti. Su tokiais skundo argumentais apygardos teismas nesutinka ir konstatuoja, jog išteisinti J. G. dėl šio nusikaltimo nėra jokio pagrindo.

13. Pažymėtina, jog baudžiamojoje byloje be G. J. ir nuteistojo J. G. parodymų kitų tiesiogiai nukentėjusiosios sužalojimą mačiusių liudytojų nebuvo, todėl vertinant šio nusikaltimo padarymo aplinkybes būtina atsižvelgti į duotų parodymų nuoseklumą ir jų atitiktį kitiems bylos duomenims. J. G. viso proceso metu savo kaltę dėl šio nusikaltimo nuosekliai neigė, vis tik, teisėjų kolegija tokią nuteistojo poziciją vertina kaip jo pasirinktą gynybos versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ir jo, kaip suinteresuoto bylos baigtimi asmens, parodymų nelaiko patikimais. Priešingai, nukentėjusiosios duotus parodymus dėl jos sužalojimo aplinkybių patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai. Kitaip, nei nuteistasis, tiek ji, tiek liudytojai bei nukentėjusysis M. K. parodymus davė būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, jų parodymai vienas kitą atitinka ir papildo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais vadovavosi grįsdamas apkaltinamąjį nuosprendį.

Žemesnės instancijos teismas

14. G. J. nuosekliai viso proceso metu nurodė tas pačias jos sužalojimo aplinkybes, t. y. dar įvykio vietoje pareigūnai iš G. J. žodžių surašė pareiškimą apie padarytą nusikalstamą veiką, kuriame fiksuota, jog nukentėjusioji nurodė, kad 2024 m. vasario 2 d. 10.50 val. (duomenys neskelbtini), jos sutuoktinis J. G. metaliniu strypu vieną kartą trenkė jai į dešinę ranką, kuomet ji bandė neleisti jam patekti į pastato 2 aukštą. Po suduoto smūgio ji pajuto fizinį skausmą 9/10 balų skalėje (1 t., b. l. 17-37). Apklausta ikiteisminio tyrimo metu G. J. nurodė analogiškas aplinkybes, kad bandant sulaikyti J. G., kad neliptų į 2 aukštą, jis sudavė jai metaliniu strypu į dešinės rankos žastą, jautė stiprų skausmą (1 t., b. l. 100-103). Teismo posėdyje G. J. pakartojo, kad J. G. prieš jos valią įėjo į pastatą, kuriame ji gyveno, bandant sulaikyti jį už rankos, kad neliptų į antrą aukštą, tuomet jis sudavė jai į dešinę ranką strypu. Taigi, nukentėjusiosios parodymai dėl sudavimo į ranką aplinkybių išliko nuoseklūs viso proceso metu. Jie atitinka ir iš karto po įvykio pareigūnų užfiksuotus sužalojimus (fotolentelė Nr. 1, t. 1, b. l. 40-41) ir specialistų išvadas dėl sužalojimo laiko bei mechanizmo, juos iš dalies patvirtina ir kito nukentėjusiojo – M. K. – ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kad girdėjo, kaip G. J. konfliktavo pirmame aukšte ir paskui sekė riksmo garsas, mano, kad tuo metu nuteistasis jai sudavė. Užlipęs į antrą aukštą J. G. rankoje laikė metalinį strypą (1 t., b. l. 59-64, 89-92). Teisme M. K. taip pat nurodė, kad G. J. bandė sulaikyti nuteistąjį pirmame aukšte. Vaizdo įraše Nr. PSS-20241102-111725UTC+0200 fiksuota, kaip G. J. atvykusiems pareigūnams nurodo, kad nori rašyti pareiškimą, nes vyras davė per ranką su armatūra. Specialiai jai trenkė. Parodo pareigūnei vietą, teigia, kad jautė fizinį skausmą.

15. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto 2024 m. lapkričio 5 d. išvadoje Nr. G 3623/2024 (01) konstatuota, kad G. J. padaryta poodinė kraujosruva su odos nubrozdinimu dešiniame žaste, poodinė kraujosruva dešinėje šlaunyje, kietu buku ir buką briauną turinčiu daiktu (daiktais). Sužalojimai padaryti ne mažiau kaip dviem trauminiais poveikiais, kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu (1 t., b. l. 53). Išvadoje pažymėta, kad sužalojimai padaryti 1-3 paras iki apžiūros, kietu buku ir buką briauną turinčiu daiktu (daiktais), neatmetama, kad sužalojimas žaste padarytas 2024 m. lapkričio 2 d. įvykio aplinkybėse nurodytu būdu, t. y. suduodant metaliniu strypu. Pirmosios instancijos teismo posėdyje 2025 m. spalio 27 d. ekspertė Rasa Gaidienė patvirtino savo išvadas, taip pat atsakydama į gynėjos klausimą nurodė, jog kraujosruva žaste galėjo būti padaryta ir atsitrenkus į metalinį laiptų turėklą. Nežiūrint į tai, pastarąją nuteistojo gynėjos iškeltą versiją tiek pirmosios instancijos teismas, tiek teisėjų kolegija atmeta, kaip niekuo nepagrįstą, kadangi ją paneigia įvykio vietos apžiūros metu fotonuotraukose užfiksuoti duomenys. 2024 m. lapkričio 2 d. apžiūrėjus įvykio vietą nustatyta, kad pastate iš tiesų yra laiptai, vedantys į antrą aukštą, tačiau laiptai neturi turėklo, nuo bendros erdvės jie atskirti atitvaru iš vertikalių elementų (1 t., b. l. 17-37), tuo tarpu kaip matyti iš fotolentelėje Nr. 1 užfiksuoto nukentėjusiosios sužalojimo – tiek kraujosruva, tiek įbrėžimas ant žasto išorinės dalies yra horizontalioje padėtyje (t. 1, b. l. 40-41). Tokia sužalojimo lokacija labiau atitinka būtent nukentėjusiosios parodymus, jog jai buvo suduota strypu, o ne nuteistojo ir jo gynėjos keliama versija, jog sužalojimas atsirado susitrenkus į metalinius laiptų turėklus.

16. Nors nuteistasis nuosekliai neigė turėjęs ir naudojęs metalinį strypą, toks įrankis nebuvo rastas įvykio vietoje, vis tik šį faktą patvirtino abu nukentėjusieji jau aptartuose parodymuose, taip pat nukentėjusiosios motina A. K. ir jos kaimynas K. A. (A.). Ikiteisminio tyrimo metu abu šie liudytojai davė vienodus parodymus, kad atbėgę prie pirties pamatė kūdroje nuteistąjį ir kitą nepažįstamą vyrą, kuriam J. G. daug kartų sudavė metaliniu strypu (1 t., b. l. 106-109, 111-114). Tai, jog J. G. naudojo lazdą fiksuota ir nukentėjusiosios bei jos motinos pranešimuose BPC. Kviečiant policiją abi moterys nurodė, kad nuteistasis muša lazda. 2024 m. lapkričio 2 d. 10.57 val. pokalbio su BPC operatore metu A. K. pranešė, kad prieš 5 min. jai skambino dukra ir sakė, kad ją užpuolė, muša su pagaliais. 11.02 val. skambučio metu nukentėjusioji kviečia policiją tuo pačiu adresu, analogiškai nurodydama, jog užpuolė žmogų su lazda (1 t., b. l. 86, CD prie 2 tomo viršelio). Iš vaizdo įrašo Nr. PSS-20241102-111744UTC+0200 matyti, kaip nukentėjusiosios motina A. K. susijaudinusi rodo pareigūnams kaip J. G. mušė „su bita per galvą“ (CD prie 2 tomo viršelio). Taigi, visuose iš karto po įvykio surinktuose įrodymuose, taip pat ir vėlesniuose nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymuose nuosekliai nurodomas metalinės lazdos panaudojimo faktas, atsižvelgiant į tai teisėjų kolegija tiki nukentėjusiosios parodymais, jog J. G. ją sužalojo suduodamas smūgį į žastą metaline lazda. Tokie nuteistojo veiksmai atitinka BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, todėl skundžiamas nuosprendis šioje dalyje yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos

17. M. K. ir J. G. nurodė, kad iki nuteistajam inkriminuotų veiksmų tarpusavyje nebuvo pažįstami ir nebuvo vienas kito matę. Tokiais atvejais, kai nėra nustatytas kaltininko ir nukentėjusiojo šeiminis ar giminystės ryšys, kaltininko veiksmai, kuriais nukentėjusiajam buvo sukeltas fizinis skausmas ar nežymus sveikatos sužalojimas, kvalifikuojami pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

18. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto 2024 m. gruodžio 12 d. išvadoje Nr. G 3622/2024 (01) M. K. nustatyti tokie sužalojimai: penkios žaizdos galvos plaukuotoje dalyje, poodinės kraujosruvos kairės ausies kaušelyje, kairės akies vokuose, kairėje plaštakoje, kairiame pade, kairio smilkinio sumušimas, pasireiškęs minkštųjų audinių patinimu, odos nubrozdinimai nugaroje, kairėje blauzdoje, odos nubrozdinimai su poodinėmis kraujosruvomis kairiame dilbyje, kairiame kelyje, odos nubrozdinimai ir kraujosruva dešinėje kojoje. Konstatuota, kad sužalojimai padaryti kietu buku ir / ar briauną turinčiu daiktu (-ais) galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku, t. y. 2024 m. lapkričio 2 d., ne mažiau kaip dvidešimt vienu trauminiu poveikiu. Neatmetama, kad galėjo būti padaryti įvykio aplinkybėse nurodytu būdu. Sužalojimai keliuose galėjo būti padaryti griūnant ir atsitrenkiant į kietą buką paviršių. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus ekspertė papildomoje išvadoje nurodė, kad atsižvelgiant į M. K. kairio pado vidinio krašto I-o padikaulio projekcijoje bei I-me piršte nustatytos poodinės kraujosruvos savybes ir lokalizaciją, neatmetama, kad šis sužalojimas galėjo būti padarytas griūnant ar krentant iš nedidelio aukščio ant laiptelių. M. K. nustatyti sužalojimai tiek kartu, tiek kiekvienas iš jų atskirai kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu.

19. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme M. K. nuosekliai parodė, kad specialisto išvadoje nurodytus sužalojimus 2024 m. vasario 2 d. jam padarė J. G.. Nukentėjusysis į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams nurodė, kad būnant pas savo draugę G. J. namuose, atėjo jos sutuoktinis J. G.. Rankoje laikė metalinį strypą (apie 40 cm ilgio). Priėjęs jis iš karto sudavė strypu du smūgius į pakaušį. Tada jis (M. K.) pradėjo gintis ir mušti jį kumščiais. Jie nukrito ant grindų J. G. jį smaugė. Po to nuteistasis vėl paėmė strypą ir sudavė maždaug 4 smūgius į galvą. Toliau jie mušėsi kambaryje, paskui atsidūrė prie laiptų, nuo kurių vėliau abu neišsilaikę nukrito. Atsistoję mušėsi apačioje. Paskui J. ir G. išėjo į lauką, o grįžęs nuteistasis pasiėmė nuo virtuvės stalo peilį. Išsigandęs (M. K.) nubėgo į 2 aukštą, o nuteistasis jį nusivijo. Tuomet išsigandęs nušoko nuo balkono ir lauke nusirideno į prūdą prie namo. Išbėgęs į lauką J. G. sugadino nukentėjusiojo telefoną ir numetė į vandenį. Po to išmetė peilį, pasiėmė metalinį strypą ir pradėjo plaukti link jo. Būnant vandenyje J. G. smūgiavo strypu, o jis gynėsi kaire ranka, todėl visi smūgiai pataikė į ją. Toliau jie mušėsi, kol atbėgo G. J. mama ir nuteistasis apsiraminęs nuėjo link namų. Apklaustas pas ikiteisminio tyrimo pareigūną M. K. davė iš esmės analogiškus parodymus, patikslino, kad pirmiausia J. G. jam sudavė 2-3 smūgius strypu į galvą, parkritus pilvu ant žemės, bandė dusinti, spausdamas strypą prie gerklės, tuomet gindamasis jis (M. K.) sudavė pakaušiu nuteistajam į galvos sritį ir atsistojo. Patikslino, kad telefonas jam iškrito iš kišenės, kai iššoko pro balkoną. Vandenyje J. G. sudavė 3-4 smūgius kumščiu į veidą ir 2 kartus strypu galvos sritį. Jis taip pat nuteistajam sudavė pora smūgiu kumščiu į veido sritį. Po to J. G. dar 4-5 kartus bandė suduoti strypu, bet jis gynėsi ranka, todėl pataikė į kairę ranką. Nežino kur po visko dingo jo telefonas ir laikrodis, kurį buvo palikęs namo 2 aukšte (1 t., b. l. 89-97). Teismo posėdyje M. K. taip pat nurodė, kad vos atėjęs J. G. strypu sudavė jam 2 kartus į galvą, tuomet jie pradėjo grumtis, jam pavyko išmušti strypą iš rankų. Parvirtus ant grindų J. G. jį ėmė smaugti. Pavykus ištrūkti jie daužėsi toliau. J. G. sudavė į veidą, nežino, kiek kartų. Paskui jie nusirideno laiptais į apačią. Tuo metu nuteistasis kažkaip atsipeikėjo ir jis (M. K.) nubėgo į viršų pasiimti laikrodžio, o G. J. – kviesti pagalbos. Tuomet J. G. paėmė peilį nuo stalo, sakydamas „aš tave padursiu“. Tuo metu jis (M. K.) iššoko pro balkoną ir nusirideno į šalia buvusią kūdrą. J. G. atbėgo prie kūdros su strypu ir peiliu, neleido išlipti iš kūdros. Paskui metė peilį ir su strypu priplaukęs pradėjo daužyti veidą. Daug kartų. Mušė strypu. Po to prie kūdros pradėjo rinktis liudytojai ir J. G. išlipo iš kūdros. Iš aptarto matyti, jog M. K. parodymai dėl jo sužalojimo aplinkybių išliko nuoseklūs ir iš esmės sutapo viso proceso metu.

20. Nukentėjusioji G. J. taip pat parodė, kad matė nuteistojo ir nukentėjusiojo grumtynes. Ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad matė, kaip J. G. namo 2 aukšte sudavė M. K. metaliniu strypu 2 kartus į galvą. Nukentėjusysis jį nuo savęs nustūmė, tarp vyrų vyko muštynės. Buvo didelė sumaištis, visko nepamena. Kažkuriuo metu jai pavyko ištraukti iš J. rankų strypą ir numesti į kitą kambarį. Bandė iš kito kambario paskambinti mamai. Matė pro durų angą, kaip M. K. gulėjo ant grindų, o J. G. ant jo užlipęs dusino rankomis. Paskui M. K. pavyko ištrūkti, jis atsistojo ir tarp vyrų vėl prasidėjo grumtynės. J. G. stūmė M. K. link laiptų. Ji nebeturėjo jėgų jų laikyti, todėl išbėgo į lauką ir paskambino 112. Grįžusi į vidų pamatė vyrus apačioje, nuteistasis laikė didelį virtuvinį peilį, nuo stalo numetė M. K. telefoną ir jį subadė, pasakė „tuoj aš jį papjausiu“. Nuėjo į antrą aukštą. Ji išgirdo, kaip kažkas iškrito iš antro aukšto. Ir pamatė, kaip M. K. nubėgo į kūdrą, o nuteistasis paskui jį. Ten tęsėsi grumtynės J. G. sudavė metaliniu strypu kelis kartus į galvos sritį. Krante stovėjo ji ir jau atėjusi jos mama su kaimynu K.. Juos pamatęs nuteistasis išlipo iš kūdros ir su sūnumi nuėjo namo (1 t., b. l. 110-113). Teismo posėdyje G. J. pakartojo parodymus, kad namuose nuteistasis iš pradžių 2 kartus sudavė M. K. metaliniu strypu per galvą. Paskui jie nukrito ant grindų, nuteistasis ėmė dusinti M. K.. Paskui jie buvo apačioje, vienu metu J. K. buvo aprimęs, paskui pasiėmė peilį ir lipo į antrą aukštą, šaukė, kad nužudys M. K.. Radęs nukentėjusiojo telefoną, badė jį peiliu, norėjo sugadinti. Ji skambino motinai, kad iškviestų policiją. Paskui išgirdo, kaip iš antro aukšto kažkas nukrito. M. K. nubėgo į vandenį, o J. G. neleido jam išlipti. Paskui pats įlipo į prūdą ir pradėjo daužyti M. K. strypu. Tai matė jos mama ir kaimynas. Jų išsigandęs J. G. išlipo iš vandens ir tuo laikotarpiu atėjo jos sūnus. Jie kartu išėjo namo. Iki nuteistasis atėjo pas juos į namus, su M. K. jis nebuvo susitikęs.

21. Įvertinus aptartus nukentėjusiųjų parodymus akivaizdu, kad esminėse aplinkybėse jie tarpusavyje sutampa ir vienas kitą papildo. G. J. parodymų nesutapimai su M. K. parodymais dalyje dėl dusinimo rankomis ar strypu, telefono sugadinimo laiko nelaikytini esminiais. Nukentėjusieji šias aplinkybes galėjo klaidingai prisiminti dėl patirto šoko ir netikėtumo įvykio metu, vis tik, patys nurodyti faktai dėl to, kad J. G. dusino M. K. ir sugadino jo telefoną, tarpusavyje sutampa. Nukentėjusiųjų parodymus atitinka ir liudytojų A. K. bei K. A. parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 106-114), tiek teisme. Pastebėtina, kad nors šie liudytojai matė tik konflikto pabaigą, analogiškai, kaip ir nukentėjusieji jie patvirtino matę, kaip J. G. mušė M. K. metaliniu strypu. A. K. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad pirmiausia dukra paskambino jai šaukdama, kad ją žudo. Ji su kaimynu nubėgo pas dukrą, pakeliui paskambino Bendrajam pagalbos centrui. Pribėgusi prie namo kūdroje pamatė J. G. ir nepažįstamą vyrą, kuriam nuteistasis daug kartų smūgiavo metaliniu strypu. Tas žmogus buvo labai nusilpęs, visas kruvinas, o J. G. nereagavo į jos prašymus sustoti. Paskui iš tolo pamatė atvykstant policiją ir GMP, tuomet J. G. išlipo iš kūdros ir nubėgo namo. Link kūdros ėjo ir jos anūkas D., bet nežino, ar jis kažką matė. Tuo metu tas kitas vyras bandė kapanotis iš vandens, jam padėjus išlipti, nukrito. Liudytojas K. A. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad girdėjo, kaip A. K. paskambinusi dukra šaukė, kad juos užmuša. Bėgant pas ją, pakeliui iškvietė policiją. Atbėgę pamatė kūdroje J. G. ir nepažįstamą vyrą. Nuteistasis montiruote daužė vyrui į galvą ir per pečius. Smūgiavo daug kartų. Vyras vis bandydavo pasitraukti, panerdavo po vandeniu, buvo išsekęs, o J. G. be perstojo smūgiavo. Šaukė, kad apsiramintų, bet nereagavo. Kažkuriuo metu J. G. išlipo iš kūdros. Ten jį pasitiko sūnus ir jie kartu nuėjo link namų. Teismo posėdyje patikslino, kad sūnų pamatė likus maždaug minutei iki konflikto pabaigos, tuo metu J. G. išlipinėjo iš vandens.

22. Nors apeliaciniame skunde akcentuojamas galimas nukentėjusiųjų ir šių liudytojų susitarimas apkalbėti nuteistąjį, kadangi jie visi yra susiję tarpusavyje bei su G. J., su kuria tuo metu nuteistojo santykiai buvo konfliktiški, nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė J. G. palankiais jo sūnaus D. G. parodymais, teisėjų kolegija tokius apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Iš tiesų, abu nukentėjusieji buvo pažįstami, o A. K. yra nukentėjusiosios motina, tačiau liudytojas K. A. yra atsitiktinai pas A. K. tuo metu buvęs kaimynas, jokių jo ryšių (nei priešiškų, nei draugiškų) su nuteistuoju ar nukentėjusiaisiais nenustatyta, šis asmuo parodymus teisme ir ikiteisminio tyrimo metu davė būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, taigi teisėjų kolegija neįžvelgia liudytojo šališkumo bei nemato pagrindo abejoti jo parodymais, kurie atitinka kitus bylos įrodymus.

23. Vertinant nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymų patikimumą yra aktualūs ir G. J. bei A. K. iš dalies jau paminėti skambučiai Bendrajam pagalbos centrui. Iš skambučių turinio akivaizdu, kad abi moterys buvo itin susijaudinusios, 10.57 val. skambinusi nukentėjusiosios motina kvietė atvykti policiją į dukros gyvenamą vietą, nes „vyras, su kuriuo skiriasi, ją užpuolė, muša su pagaliais“. 11.02 val. nukentėjusioji pati skambino BPC skubino pagalbą, nurodė: „užpuolė žmogų su lazda, dviese mušasi, greičiau, jeigu galima, jis užmuš jį, jis užmuš“ (1 t., b. l. 86, kompaktinis diskas). Iš pareigūnų kūno kamera daryto vaizdo įrašo Nr. PSS-20241102-111744UTC+0200 matyti, kaip nukentėjusioji susijaudinusi atvykusiems pareigūnams ir GMP darbuotojams nurodo, kad jos vyras užpuolė žmogų, parodo į M. K.. Tuo metu M. K. sėdi susilenkęs pusiau, apsirengęs tik chalatu, šlapiais plaukais. Nukentėjusiosios motina susijaudinusi pareigūnei taip pat aiškina, kad nuteistasis davė „bita“ per galvą šitoje upėje, nuėjo link savo namų“ (1 t., b. l. 87, kompaktinis diskas). Vaizdo įraše Nr. PSS-20241102-111725UTC+0200 matyti, kaip M. K. guli GMP automobilyje, medikai informuoja, kad veš į (duomenys neskelbtini). G. J. policijos pareigūnams nurodo, kad M. K. yra jos pažįstamas, atvažiavo pas ją į svečius, jau metus laiko vyksta skyrybos, tačiau turtas bendras. Nuteistasis „daužė galvą su armatūra, duris išlaužė, mušėsi viršuje, paskui nuo laiptų numetė, tada muštynės vyko apačioj, jis iššoko į prūdą, o jis vandenyje daužė dar jį. Su peiliu puolė“. Sudaužė M. K. telefoną. Ji matė visą įvykį. Paskui jos mama su liudytoju atbėgo iš savo namų ir matė. Sūnus buvo atėjęs. Liudytoja A. K. pareigūnams nurodo, kad „įvarė nukentėjusįjį į prūdą ir mušė per galvą“. Liudytojas K. A. patikslino, kad tai buvo montiruotė, pats matė. Kalbant apie veiksmų vandenyje nutraukimą nurodė: „paskui turbūt sušalo jis, tai nuėjo namo, o taip tai iki paskutinio čia...“. Taigi, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai visiškai atitinka ir kitus byloje esančius įrodymus, yra nuoseklūs ir vienas kitam neprieštarauja.

24. Priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas vertino tiek jo paties, tiek ir liudytoju apklausto nuteistojo sūnaus D. G. parodymus, gretino juos su kitais byloje esančiais įrodymais ir pagrįstai juos atmetė. Teisėjų kolegija dar kartą įvertinusi nuteistojo ir liudytojo D. G. parodymus sutinka su pirmosios instancijos išvada, kad jie neatitinka kitų bylos įrodymų, todėl nėra patikimi. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, visa įvykių seka, rodo, jog agresija ir pagrindiniai smurtiniai veiksmai buvo atlikti nuteistojo iniciatyva, kad susidariusioje situacijoje būtinosios ginties nebuvo. Atsižvelgiant į tai D. G. parodymais vadovaujamasi tik tiek, kiek jie atitinka kitus bylos įrodymus.

25. Pagal baudžiamąjį įstatymą būtinoji gintis yra atsakomybę šalinanti aplinkybė, kuri BK 28 straipsnyje apibrėžta kaip situacija, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo neperžengiamos būtinosios ginties ribos. Tačiau jos taikymui yra būtina, kad situacija atitiktų tam tikras sąlygas, t. y. kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, visuomenės ar valstybės interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-336/2008, 2K-277/2009, 2K-205/2010, 2K-279/2010, 2K-124-719/2022). Nagrinėjamu atveju tokios būtinosios ginties sąlygos neegzistavo.

26. Nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu ir teisme tvirtino, kad jo veiksmai M. K. atžvilgiu buvo išskirtinai gynybinio pobūdžio. Teigė, kad nukentėjusysis pirmas priėjo prie jo su sūnumi ir pradėjo grasinti, kad nužudys, papjaus, buvo agresyviai nusiteikęs, provokavo muštynes. Jis norėjo užstoti savo vaikus, todėl artinosi prie to vyro, o jis ėjo atbulas link pirties, ragindamas eiti paskui jį. Paskui vyras nubėgo į pirtį ir atsinešė peilį, pradėjo prieš jį mosikuoti, supjaustė visą pilvą. Tą peilį išmušė, bet paslydęs pargriuvo (ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad pargriovė vyras) ir vyras užšoko ant nugaros, pradėjo mušti prispaudęs iš viršaus. Kai jį nustūmė, vyras vėl nubėgo į pirtį, o jis nubėgo iš paskos, nes tą vyrą matė pirmą kartą ir jaudinosi dėl žmonos, manė, kad jai gresia pavojus. Viduje sutiko žmoną, paklausė, kas tas vyras, ji nieko neatsakė, sakė neiti į viršų ir prasilenkusi nubėgo į apačią, o jis užlipo į antrą aukštą ir ieškojo to vyro. Vyras jį pargriovė ir jie pradėjo grumtis, nusirideno nuo laiptų. Prašė to vyro išeiti, o jis vėl užlipo į antrą aukštą. Ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad vyras bandė pasprukti per balkoną, o jis bėgo į pastato apačią, kad jį sulaikyti, tačiau vyras iškrito per balkoną žemyn galva ir nuriedėjo į prūde esantį lieptelį, įšoko į prūdą. Tuo metu išgirdo, kaip žmona kviečia policiją, nusiramino ir nuėjo prie sūnaus, kuris buvo labai išsigandęs. Pamatęs atvykstant policiją, nuėjo namo. Teismo posėdyje šioje dalyje nuteistojo parodymai kiek išsiskyrė, teigė, kad nusirideno su nukentėjusiuoju laiptais, prašė M. K. išeiti, manė, kad jis gali jį užmušti, skaudėjo visą kūną nuo žaizdų, neturėjo jėgų ir ėjo link išėjimo, kai pamatė, kaip kažkas žemyn galva iškrito nuo balkono. Nukentėjusysis nuriedėjo laiptais, atsistojo ant tiltuko ir vėl pradėjo grasinti nužudymu, po to įšoko į tvenkinį ir provokavo muštynes. Nukentėjusysis pradėjo lipi iš vandens, kai pasirodė visi liudytojai, uošvienė iš jo šaipėsi. Tuomet jis paėmė sūnų ir nuėjo namo. Mano, kad visas įvykis buvo surežisuotas.

27. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme apklaustas nuteistojo sūnus D. G. parodė, kad matė tarp tėvo ir jam nepažįstamo vyro vykusį konfliktą ir grumtynes. Teigė, kad su tėvu prie namo rūkė mėsą, atėjo nepažįstamas vyras ir pasakė tėvui, kad jį nužudys, keikė. Tėvas sakė ateik čia, pakalbėsim, o tas vyras sakė pats ateik. Tuo metu jis stovėjo apie 20 m už tvoros. Vėliau vyras nubėgo į pirtį, o tėvas paskui jį. Nežino, kodėl. Matė, kaip tas vyras iš pirties išbėgo su peiliu ir pradėjo mosikuoti eidamas link tėvo, grasinti, kad papjaus, tėvas buvo 5 metrų atstumu. Tėvas rankose nieko neturėjo, atsitraukinėjo. Matė kaip įpjovė pora kartų per pilvą. Peilio apibūdinti negali, nes stebėjo nuo namo, o jie buvo prie pirties, matė, kad blizgėjo. Paskui tas vyras ant tėvo užšoko ir pradėjo kumščiais daužyti per veidą, 3-4 kartus. Mušė ant žemės. Tėvas irgi bandė mušti kumščiais per galvą, apie 3 smūgius. Nustūmė tą vyrą ir jis greitai nubėgo į pirtį. Tėvas nubėgo paskui jį. Tas vyras persisvėrė per 2 aukšto balkoną ir neišsilaikęs nukrito galva žemyn ant laiptų, įriedėjo į prūdą. Tėvas tuo metu buvo pirtyje. Vėliau tėvas išėjo iš pirties ir jis su tėvu nuėjo namo. To žmogaus jis nebematė. Mamos nematė, girdėjo tik jos balsą. Kažkuriuo momentu ji išbėgo ir atsisėdo į mašiną. Grįžus namo tėvui kairėje pusėje buvo paraudęs veidas nuo kumščių, marškinėliai suplėšyti, pilvas kaip įpjautas. Teismo posėdyje davė analogiškus parodymus, tuo pačiu nurodė, kad viską stebėjo apie 50 m atstumu, paskui buvo prisiartinęs apie 20 m. Ikiteisminio tyrimo metu buvo nurodęs, jog jiems su tėvu grįžinėjant namo, matė atbėgusį kažkokį žmogų, jo neįsidėmėjo.

28. Taigi, tiek nuteistasis, tiek jo sūnus nuosekliai teigė, kad tai M. K. pirmasis pradėjo grasinti, kad užmuš, papjaus. Tačiau tokie parodymai neatitinka nukentėjusiųjų parodymų dėl konflikto pradžios. Kita vertus, tokios nuteistojo nurodytos aplinkybės negali būti nei patvirtinamos, nei paneigiamos, abiem pusėms turint pagrindą apkalbėti vienas kitą. Liudytojo D. G. parodymais teismas taip pat turi pagrindą abejoti, kadangi jo nurodytos konflikto pabaigos aplinkybės nesutampa tiek su nukentėjusiųjų, tiek ir su įvykio pabaigą mačiusių liudytojų parodymais ir kitais bylos įrodymais (pvz. su M. K. nustatytais sužalojimais ir jų pobūdžiu). Nežiūrint į tai, net ir tikint nuteistojo ir jo sūnaus parodymais, kad pirmasis grasinimus nužudyti išsakė M. K., kad nuteistajam ir jo sūnui tai buvo nepažįstamas asmuo ir dėl tokių žodžių nuteistasis iš tiesų galėjo jausti grėsmę savo ir artimųjų sveikatai, savo turtui, vis tik, nuteistojo elgesys nukentėjusiojo asmens atžvilgiu nebuvo adekvatus ir peržengė būtinosios ginties ribas. Pastebėtina, kad nors nuteistasis teigė, kad M. K. grasino jo vaikams, D. G. parodė, jog grasinimus nepažįstamas asmuo išsakė tik jo tėvui, stovėdamas už jų namo tvoros, 20 metrų atstumu. Grasinimas buvo išsakytas žodžiu, jokių veiksmų tuo metu asmuo nesiėmė. Tėvui pradedant artintis link jo, vyras nubėgo į pirties pastatą. Logiška, kad tokiu atveju J. G. nusekė nepažįstamam vyrui iš paskos, nes jis nubėgo į nuteistajam nuosavybe priklausantį pastatą. Vis tik, J. G., kaip ir nukentėjusioji, patvirtino, jog pastato viduje jie susitiko ir G. J. nenorėjo, kad jis sektų nepažįstamam vyrui iš paskos į antrą aukštą. Taip pat nustatyta, kad palenkdamas nukentėjusiosios pasipriešinimą, J. G. sudavė jai metaliniu strypu per ranką. Teisėjų kolegijos vertinimu nurodyto įrankio turėjimas ir M. K. sekimas iš paskos, pašalinant kilusias kliūtis, niekaip nesiderina su būtinosios ginties situacija. Aptariamu atveju nukentėjusioji G. J. nesiskundė, kad namuose yra pašalinis žmogus, neprašė jos gelbėti, priešingai, siekė jį sulaikyti. Iš to J. G. turėjo suprasti, kad jokia grėsmė nei turtui, kuris tuo metu tarp sutuoktinių dar nebuvo padalintas, nei jai pačiai nekyla. Nežiūrint į išdėstytą, J. G., ne tik sužalojo buvusią sutuoktinę, tačiau ir užlipęs į antrą aukštą susigrūmė su nukentėjusiuoju. Buvusių grumtynių pėdsakai (kraujo pėdsakai, išvartyti baldai) atsispindi įvykio apžiūros metu fiksuotose nuotraukose. Taip pat grumtynių pėdsakai matyti ir pirmame namo aukšte ties laiptais – nuspirtas kilimėlis, šukės. Tai atitinka tiek nukentėjusiųjų, tiek ir nuteistojo parodymus dėl grumtynių pirmame aukšte, vis tik po to nuteistasis teigė jokių veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu neatlikęs, o nukentėjusysis pats užbėgo į antrą aukštą ir iššoko per balkoną. Teisėjų kolegijos vertinimu toks nukentėjusiojo rizikingas elgesys, nejaučiant sau jokios grėsmės būtų visiškai nelogiškas. Atitinkamai, teismas tiki nukentėjusiojo aprodymais, kad per balkoną M. K. iššoko/iškrito siekdamas išvengti nuteistojo keliamos grėsmės. Pastebėtina ir tai, kad nors pasak nuteistojo nukentėjusysis kėlė didelę grėsmę jo turtui, buvusiai sutuoktinei, vaikams, kad dėl to jis siekė jį sulaikyti, pasak paties J. G. parodymų, netrukus po to, kai M. K. iškrito per balkoną, jis išėjo namo, t. y. atsisakė savo sumanymo sulaikyti nukentėjusįjį ir palikdamas jį netoliese buvusios žmonos, savo gyvenamosios vietos teritorijoje. Tokie nuteistojo veiksmai neatitinka jo parodymų logikos, todėl teismas šia J. G. ir D. G. parodymų dalimi netiki.

29. Byloje esantys parodymai dėl peilio panaudojimo aplinkybių taip pat yra prieštaringi – nukentėjusieji teigia, kad peiliu grasino būtent nuteistasis M. K., o J. G. su sūnumi – kad tai M. K. puolė jį peiliu ir sužalojo pilvo srityje. Tokie sužalojimai – išilginiai odos įbrėžimai, J. G. buvo nustatyti, vis tik, teisėjų kolegijai kyla abejonių, ar jie buvo padaryti būtent tokiu nuteistojo nurodytu būdu. Ši abejonė pirmiausia kyla dėl to, kad iš karto po įvykio atvykusiems pareigūnams (vaizdo įrašas Nr. PSS-20241102-111725UTC+0200) M. G. nenurodė, kad buvo užpultas ir sužalotas peiliu, tvirtino, kad nusivijo M. K. iki pirties, kur jie abu susimušė, paskui jis suprato, kad tai žmonos pažįstamas ir grįžo namo. Į pareigūnės konkretų klausimą, kuo mušėsi – „rankom ar kuo?“ atsakė: „rankom“ ir parodė rankas, nurodė sužalojimų vietas ties juosmeniu, rankomis, teigė: „jis sėdėjo ant manęs užlipęs, mušė į pečius, kaklą“. Pastebėtina ir tai, kad nors D. G. parodė, kad tuo metu tėvas buvo užpultas peiliu, tuo pačiu jis teigė, kad stovėjo nuo jo pakankamai dideliu atstumu ir peilio gerai neįžiūrėjo, matė, kad „blizgėjo“. Taigi, galėjo ir apsirikti. Būtina įvertinti ir tai, kad pasak D. G. nurodytas veiksmas buvo atliktas dar iki M. K. įbėgant atgal į pirtį, taigi, po to bet kokia grėsmė J. G. iš nukentėjusiojo pusės jau buvo nutrūkusi. Kaip jis pats paaiškino pareigūnams, jis tuo metu suprato, kad tai žmonos meilužis, taigi, ginti jos nuo nepažįstamo jam vyro nebuvo jokio pagrindo. Aktualu ir tai, kad J. G. M. K. žalojimui buvo pasiėmęs metalinį strypą, tuo tarpu M. K. jokių įrankių nenaudojo, siekdamas išvengti sužalojimų net iššoko pro balkoną, kas niekaip nėra suderinama su puolamojo pobūdžio veiksmais, nuo kurių nuteistasis būtų turėjęs gintis.

30. Nors, priešingai nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymams, tiek J. G., tiek jo sūnus D. G. tvirtino, kad nuteistasis neturėjo su savimi metalinio strypo ir juo nukentėjusiojo nemušė, M. K. galvos sužalojimai galėjo atsirasti jam krentant iš 2 aukšto, tokius parodymus be jau anksčiau paminėtų M. K., G. J., A. K., K. A. parodymų, paneigia ir jau aptartas pareigūnų kūno kamera darytas vaizdo įrašas, kur iš karto po įvykio visi asmenys paminėjo, jog J. G. mušė nukentėjusįjį metaliniu strypu (montiruote, „bita“), BPC pokalbio įrašas, kur pranešama, jog mušama lazda, taip pat ir nustatytu M. K. padarytu sužalojimų pobūdžiu. Iš specialisto išvados matyti, kad M. K. nustatyti sužalojimai buvo padaryti 21 trauminiu poveikiu, be kita ko, 5 žaizdos galvos plaukuotoje dalyje, skersinės, strėlinės krypties (iš jų keturios siūtos), sužalojimai padaryti kietu, buku ir/ar briauną turinčiu daiktu (1 t., b. l. 79-80). Teismo posėdyje apklausta specialistė R. Gaidienė paneigė nuteistojo iškeltą versiją, jog M. K. susižalojo pats, iškrisdamas per balkoną ir kad visi M. K. nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti vienu momentiniu įvykiu. Teigė, kad vienu momentiniu įvykiu galėjo būti padarytas tik vienas trauminis poveikis. Tuo tarpu šuo atveju nustatytas 21 trauminis poveikis. Nurodė, kad nustatytos žaizdos viršugalvyje nebūdingos nugriuvimui, be to, yra skirtingų krypčių. Taip pat mažai tikėtina, kad viršugalvio sužalojimai atsirado verčiantis nuo laiptų, pasak ekspertės, tokiu būdu galėjo būti padaryti nubrozdinimai.

31. Byloje yra nustatyti ir J. G. patirti sužalojimai, kuriais nuteistasis įrodinėja jam kilusią grėsmę ir būtinosios ginties aplinkybes. Iš 2024 m. lapkričio 5 d. specialisto išvados matyti, kad J. G. nustatyti kairio momens srities, kairės plaštakos sumušimai, odos nubrozdinimas su poodine kraujosruva krūtinėje, odos įbrėžimai pilve, dešiniajame žaste, dešiniajame dilbyje, dešinės plaštakos trečiame piršte, kairiame dilbyje, dešinėje šlaunyje, poodinės kraujosruvos dešinėje plaštakoje, kairiajame dilbyje, taškinis odos nubrozdinimas dešiniame delne. Odos įbrėžimai ir taškinis nubrozdinimas padaryti aštrią briauną ar smailumą, ar/ir ašmenis turinčiu daiktu, įrankiu, kiti sužalojimai – kitu buku daiktu. Sužalojimai padaryti 32 trauminiais poveikiais, galėjo būti 2024 m. lapkričio 2 d., nebūdingi griuvimui (1 t., b. l. 157-159). Vis tik, šiuos nuteistojo sužalojimus būtina įvertinti visų nustatytų veiksmų kontekste, be to, lyginant juos su nustatytais M. K., akivaizdu, kad jie yra daug lengvesnio pobūdžio (nukentėjusiajam galvos srityje siūtos 4 žaizdos). Byloje nėra ginčo, kad tarp J. G. ir M. K. įvyko grumtynės, kurių metu jie abu sudavė vienas kitam smūgius, abu nusirideno nuo laiptų, todėl abu galėjo patirti tam tikro pobūdžio sužalojimus. Tuo tarpu J. G. nustatyti sužalojimai dešinėje plaštakoje, delne ir pirštuose gali būti paaiškinami kaip atsiradę naudojantis metaliniu strypu.

32. Apibendrinant darytina išvada, kad aptarta įvykių seka ir nukentėjusiajam padarytų sužalojimų pobūdis neabejotinai paneigia nuteistojo iškeltą savigynos versiją bei patvirtina puolamojo pobūdžio jo veiksmus, atitinkamai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai neįžvelgė BK 28 straipsnio taikymo sąlygų.

Dėl nuteistajam paskirtos bausmės

33. Apeliaciniu skundu reiškiamas alternatyvus reikalavimas pakeisti skundžiamą nuosprendį dalyje dėl paskirtos bausmės ir J. G. paskirtas laisvės apribojimo bausmes pakeisti į viešuosius darbus, šias bausmes subendrinant BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatyta tvarka; nepakeitus paskirtų laisvės apribojimo bausmių į švelnesnę, paskirtas laisvės apribojimo bausmes subendrinti vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskiriant subendrintą 11 mėnesių laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros, iš paskirtų įpareigojimų pašalinti įpareigojimą būti namuose nuo 22 val. iki 6 val.

34. Bausmės skyrimas, pirmiausia, yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę švelninti ar griežtinti gali tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusiojo asmenybę, nėra per griežta. Teisingumo principas neapsiriboja vien tik bausmės ir padarytos nusikalstamos veikos proporcingumu, bet turi ir kitų aspektų. Negali būti pamiršta ir taikinamoji teisingumo funkcija, t. y. tai, kad teisingumas gali būti įgyvendintas tik užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos. Bausmės, kaip baudžiamosios atsakomybės sudedamosios dalies, paskirtis taip pat neapsiriboja vien tik nubaudimo ir prevencijos tikslais.

35. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Baudžiamajame įstatyme numatyta, kad skiriant bausmę atsižvelgtina į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalies 1–8 punktai), taip pat į asmens teistumą (BK 97 straipsnio 1 dalis). Įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys).

36. BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje yra numatytos alternatyvios bausmės – viešieji darbai arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki 1 metų, to paties straipsnio 2 dalyje numatytos tokios pačios alternatyvios bausmių rūšis, tačiau maksimali laisvės atėmimo bausmė siekia iki 2 m. Pirmosios instancijos teismas J. G. už nusikalstamas veikas skyrė atitinkamai 9 mėnesių (už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą) ir 11 mėnesių (už BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą) laisvės apribojimo bausmes be intensyvios priežiūros. Vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis bausmes iš dalies sudėjo, prie griežčiausios iš dalies pridedant švelnesnę ir paskyrė galutinę 1 metų 6 mėnesių laisvės apribojimo be intensyvios priežiūros bausmę su įpareigojimais: 1) bausmės atlikimo laikotarpiu būti namuose nuo 22 val. iki 6 val. jei tai nesusiję su darbu ar lankymusi gydymo įstaigose; 2) pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; 3) per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 40 (keturiasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, asmenimis su negalia ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; 4) per 10 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą.

37. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas bausmę, atsižvelgė į tai, kad buvo padaryti du nesunkūs tyčiniai baigti nusikaltimai (BK 11 straipsnio 3 dalis, 140 straipsnio 1 dalis, 140 straipsnio 2 dalis); kad nenustatyta kaltininko atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių; J. G. anksčiau neteistas, baustas administracine tvarka; nedirbantis, augina du vaikus. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis, dar kartą įvertinusi bausmių skyrimui ir individualizavimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, jog teigti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmes, nesilaikė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, ar neįvertino visų bausmių individualizavimui reikšmingų aplinkybių, jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą galutinę bausmę, nėra pagrindo. Teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, siejant tik su nuteisto asmens interesais, nes tai neatitiktų bausmės (kuri yra valstybės prievartos priemonė) paskirties. Be to, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas J. G. už atskirus nusikaltimus paskyrė vienas švelniausių sankcijose numatytų bausmių rūšių, nesusisijusias su laisvės atėmimu, dar labiau švelninti J. G. atsakomybę nėra jokio pagrindo.

38. Apeliantas nurodo, jog apylinkės teismas paskirdamas jam laisvės apribojimo bausmę ir nustatydamas įpareigojimus neatsižvelgė į tai, kad jis praeityje nebuvo susikompromitavęs ir neteistas, nebaustas administracine tvarka, yra darbingas. Nurodo, jog sutiktų su viešųjų darbų bausme, kuri sudarytų jam geresnes sąlygas bendrauti su vaikais, organizuoti jų laisvalaikį. Teisėjų kolegija su nurodytais skundo argumentais nesutinka. Pastebėtina, kad priešingai, nei nurodyta apeliaciniame skunde, iki nusikalstamų veikų padarymo J. G. ne kartą buvo baustas už administracinius nusižengimus (be kita ko, 2024 m. rugpjūčio 6 d., 2024 m. birželio 28 d. už smurto artimoje aplinkoje orderio numatytų įpareigojimų pažeidimą. Iš Administracinių nusižengimų registro taip pat matyti, kad smurto artimoje aplinkoje orderis buvo išduotas ir 2024 gegužės 23 d.) (2 t., b. l. 86-91). Nors skunde nurodoma, kad asmuo yra darbingas, tačiau iš Sodros duomenų bazės išrašo (iki 2024 m. lapkričio 4 d. laikotarpio) matyti, jog J. G. nuo 2021 m. liepos 15 d. niekur nedirbo. Tai neigiamai charakterizuoja asmenį ir kelia pagrįstas abejones ar asmuo savanoriškai vykdytų jo prašomą skirti viešųjų darbų bausmę. Juo labiau, kad nustatytas nusikalstamų veiksmų pavojingumas (sužaloti net du asmenys, M. K. nors ir nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas, tačiau buvo suduoti daugybiniai smūgiai, taip pat ir į gyvybei pavojingą vietą – galvą, padarytas žaizdas teko siūti) bei paminėti šiai bylai reikšmingi administraciniai nusižengimai rodo, jog nagrinėjamu atveju viešųjų darbų bausmė J. G. būtų per švelni ir neatitiktų BK 41 straipsnyje keliamų bausmės tikslų.

39. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog apylinkės teismas parinko neteisingą bausmių bendrinimo būdą, t. y. nepagrįstai taikė dalinį bausmių sudėjimą. Pažymima, kad abi nusikalstamos veikos buvo padarytos tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje, todėl turėjo būti pripažinta, jog inkriminuoti nusikalstami veiksmai padaryti idealiąja nusikaltimų sutaptimi, už juos paskirtos bausmės bendrintos bausmių apėmimo būdu. Teisėjų kolegija šį skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą.

40. Pagal BK 63 straipsnio 1 dalį, jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę. Skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti. Vadovaudamiesi BK 63 straipsnio 5 dalimi, teismai bausmių apėmimą, be kita ko, taiko, kai nusikalstamos veikos padarytos idealia nusikaltimų sutaptimi. Idealioji nusikalstamų veikų sutaptis paprastai konstatuojama ne tik tada, kai asmuo viena veika tuo pačiu laiku padaro du ar daugiau nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų, nustatytų skirtinguose BK specialiosios dalies straipsniuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-145-511/2019, 2K-171-976/2021, 2K-185-976/2021, 2K-30-788/2023), bet ir tais atvejais, kai kelios veikos padarytos viena po kitos, per trumpą laiko tarpą, įgyvendinant bendrą sumanymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-30-788/2023). Taigi, nusikalstamų veikų sutaptį galima laikyti idealiąja, jei, įgyvendinant bendrą sumanymą, padaromos kelios skirtinguose BK straipsniuose nustatytos nusikalstamos veikos, kurios iš esmės yra neatskiriamos (būtinos) viso kaltininko sumanymo įgyvendinimo dalys, šios veikos padaromos viena po kitos, per sumanymui įgyvendinti būtiną laiko tarpą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-145-511/2019, 2K-185-976/2021, 2K-88-1073/2024).

41. Šiuo atveju idealios nusikalstamų veiksmų sutapties sąlygos nenustatytas. Nors nuteistojo nusikalstamo veiksmai iš tiesų buvo įvykdyti toje pačioje vietoje, panašiu metu, tačiau nuo jų nukentėjo skirtingi asmenys, taip pat iš byloje esančių įrodymų akivaizdu, jog J. G. tyčia dėl kiekvieno iš nukentėjusiųjų sužalojimo atsirado atskirai – prieš savo sutuoktinę jis smurtavo tik šiai nusprendus pasipriešinti jo patekimui į antrą aukštą. Akivaizdu, jog šie nusikalstami veiksmai nebuvo iš anksto suplanuoti ir J. G. tyčia dėl nukentėjusiosios atsirado staiga. Atitinkamai, net ir netrukus sekęs smurtavimas prieš M. K. nelaikytinas padarytu tais pačiais veiksmais, abiejų nukentėjusiųjų sužalojimo nesiejo vieningas nuteistojo sumanymas. Esant nurodytoms aplinkybėms taikyti J. G. palankesnį bausmių bendrinimo būdą (apėmimo), nėra jokio teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje visiškai teisingas ir pagrįstas.

42. Apygardos teismas taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimui J. G. kartu su laisvės apribojimo bausme paskirti nuosprendyje nurodytus įpareigojimus. Teisėjų kolegijos vertinimu iš esmės visi nuteistajam paskirti įpareigojimai yra teisingi, susiję su padarytais nusikalstamais veiksmais ir pakankami padaryti J. G. teigiamą įtaką, kad ateityje nusikalstamas elgesys nepasikartotų. Kita vertus J. G. reikalavimas pašalinti įpareigojimą bausmės laikotarpiu nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose yra pagrįstas ir tenkintinas.

43. J. G. nurodo, kad nusikalstamos veikos buvo padarytos dienos metu, be to, šis įpareigojimas apsunkina jo planus dėl ateities kelionių su vaikais, todėl neigiamai veikia ne tik jo, bet ir vaikų gyvenimą. Teisėjų kolegija, nors ir kitu, nei apeliaciniame skunde nurodytu pagrindu, sutinka, jog šis įpareigojimas J. G. buvo paskirtas nepagįstai. Kasacinis teismas formuojamoje teismų praktikoje yra išaiškinęs, kad įpareigojimas neišeiti iš namų tam tikru laiku, jei tai nesusiję su darbu arba mokymusi yra nustatytas BK 75 straipsnyje (X skyriuje) ir gali būti paskirtas tik atidedant bausmės vykdymą. Tuo tarpu asmeniui paskyrus laisvės apribojimo bausmę, gali būti paskirti įpareigojimai ir draudimai, nustatyti BK 48 straipsnio 4, 5 dalyse, bei BK IX skyriuje nustatytos viena ar kelios baudžiamojo poveikio priemonės. Tarp jų įpareigojimo neišeiti iš namų tam tikru laiku nėra. Todėl su nurodyta bausme toks įpareigojimas negali būti skiriamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-7-83-1073/2025). Esant nurodytoms aplinkybėms, skundžiamas nuosprendis keistinas, pašalinant J. G. skirtą įpareigojimą bausmės atlikimo laikotarpiu būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu ar lankymusi gydymo įstaigose.

Dėl civilinio ieškinio

44. Apeliaciniu skundu prašoma sumažinti M. K. priteistą neturtinės žalos atlyginimo dydį. Nurodoma, kad priteistas 1 600 EUR dydis neatitinka teismų praktikos analogiškose bylose, tuo pačiu prašoma atsižvelgti į nuteistojo turtinę padėtį, kuri nėra gera, šiuo metu vienas išlaiko du vaikus.

45. Pagal BPK 109 straipsnio 1 dalį, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį, o BPK 115 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Neturtinė žala Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnyje apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju, kitaip nei turtinės (CK 6.249 straipsnis, 6.263 straipsnio 2 dalis), visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigine išraiška. Teismo pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227/2011, 2K-410/2013, 2K-74/2014). Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje: sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, turi būti atsižvelgta į pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, tai, ar padaryta turtinė žala, jei taip – tai į jos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Tačiau šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas, nustatydamas konkretų neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas faktines bylos aplinkybes, kurios mažina ar didina žalos atlyginimą, ir argumentuotai pagrįsti šių kriterijų taikymą nagrinėjamo bylos aplinkybėmis, vertinti jų visumą. Kartu teismas privalo atsižvelgti į analogiškose bylose susiformavusią teismų praktiką dėl atlygintinos neturtinės žalos dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-252-697/2020).

46. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad nukentėjusysis M. K. dėl nuteistojo tyčinių veiksmų patyrė neturtinę žalą ir turi teisę į jos atlyginimą. Nuteistojo tyčiniais, netikėtais smurtiniais veiksmais žala buvo padaryta nukentėjusiojo sveikatai (asmens sveikata yra viena iš labiausiai saugomų vertybių), nors M. K. sveikata buvo sutrikdyta nežymiai, jam buvo suduota daug smūgių, taip sukeltas fizinis skausmas. Akivaizdu, jog nukentėjusiajam suduodant smūgius, juo labiau – į galvos sritį, o dar ir esant vandenyje, jis pagrįstai patyrė išgąstį dėl savo sveikatos ir gyvybės, šoką, kitus neigiamu išgyvenimus. Po to tęsėsi gydymosi periodas, atsirado liekamieji reiškiniai. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas priteisdamas neturtinę žalą įvertino šiuos ir kitus reikšmingus kriterijus objektyviam jos dydžiui nustatyti, detaliai juos aptarė, todėl apygardos teismas pritardamas jų nebekartoja. Apylinkės teismas taip pat atsižvelgė ir panašaus pobūdžio bylose priteisiamas pinigų sumas, kuriomis siekiama kompensuoti nukentėjusiųjų patirtą neturtinę žalą. Teismų praktikoje priteisiant neturtinę žalą dėl nusikalstamų veikų, įtvirtintų BK 140 straipsnio skirtingose dalyse, neturtinės žalos atlyginimo sumos svyruoja plačiose ribose, t. y. nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių eurų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-393-489/2017, 2K-220-689/2018, 2K-142-303/2021, 2K-236-495/2021, 2K-256-648/2022, 2K-21-697/2022, 2K-188-303/2023, 2K-29-648/2023, 2K-63-942/2023 ir kt.). Pastebėtina, kad apeliaciniame skunde nurodoma teismų praktika sietina su kitokiomis faktinėmis aplinkybėmis, t. y. mažesnis nukentėjusiesiems suduotų smūgių kiekis, nenustatytos ilgalaikės pasekmės, nenaudoti žalojantys įrankiai, todėl nurodyta praktika netaikytina nagrinėjamoje byloje. Šiuo atveju nustatyti nuteistojo veiksmai pagal savo pobūdį buvo daug pavojingesni, todėl nukentėjusysis objektyviai patyrė didesnę neturtinę žalą. Įvertinus M. K. padarytų sužalojimų aplinkybes ir kilusias ilgalaikes pasekmes, naudotą nusikaltimo priemonę, padarytų sužalojimų kiekį bei lokaciją, iš nuteistojo priteista neturtinės žalos atlyginimo suma nelaikytina aiškiai per didele, todėl mažinti ją nėra jokio pagrindo.

47. Apeliantas, prašydamas sumažinti M. K. priteistą neturtinės žalos dydį, nurodo sunkią savo turtinę padėti, taip pat tai, jog vienas išlaiko du vaikus. Kaip minėta, byloje esantys duomenys patvirtina, jog J. G. nedirba nuo 2021 m. liepos mėn., vis tik, tame pačiame apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, jog yra darbingas, taigi, kliūčių įsidarbinti nenustatyta, atitinkamai jo finansinė padėtis sietina išskirtinai su paties nuteistojo pasirinkimu, todėl negali būti neturtinę žalą mažinančiu dėl sunkios nuteistojo finansinės padėties veiksniu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nusprendžia:

Nuteistojo J. G. ir gynėjos advokatės L. Ulbienės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2025 m. gruodžio 18 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2025 m. gruodžio 18 d. nuosprendžiu J. G. kartu su laisvės apribojimo bausme paskirtą įpareigojimą bausmės atlikimo laikotarpiu būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu ar lankymusi gydymo įstaigose.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą

Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.

Teisėjai Giedrė TelksnienėEglė VenckienėPaulius Veršekys