Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. Ž. ieškinį atsakovui M. E. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo posėdžio metu ieškovas R. Ž. ir atstovas advokatas Osvaldas Martinkus papildomai paaiškino, kad atsakovą pažįsta seniai, juos siejo verslo reikalai. 2011 m. gruodžio 9 d. vakare atsakovas atvyko pas jį į namus ir su savimi atsivežė jau atspausdintą paskolos sutartį bei jachtos „Vakarė“ techninio paso kopiją, jie pasirašė paskolos sutartį, po kurios pasirašymo ieškovas perdavė atsakovui 25 000 Lt. Šias aplinkybes gali patvirtinti liudytojas R. Ž., kuris dalyvavo pasirašant sutartį ir perduodant pinigus atsakovui. Tuo metu pinigų turėjo, nes buvo perdavęs savo automobilį Toyota Land Cruiser. Paskolos sutartyje šalys susitarė, jog atsakovas paskolos užtikrinimui užstato jam nuosavybės teise priklausančią jachtą „Vakarė“, tačiau tuo metu ieškovas nežinojo, kad įkeitimo sutartis privalo būti patvirtinta notaro, ir manė, jog šiuo atveju užtenka šalių pasirašytos sutarties. Prašė ieškinį tenkinti.

Teismo posėdžio metu atsakovas M. E. ir jo atstovas advokatas Audrius Saulėnas papildomai paaiškino, jog 2011 m. gruodžio 9 d. atsakovas nuvyko pas ieškovą į darbą, kur kartu pakoregavo sutarties sąlygas ir atspausdino paskolos sutartį. Paskolos sutartis buvo pasirašytas tokiomis aplinkybėmis, jog atsakovas paskolos užtikrinimui privalo įkeisti jam nuosavybės teise priklausančią jachtą „Vakarė“. Išėjęs iš ieškovo atsakovas pradėjo ieškoti notaro įkeitimo sandoriui patvirtinti, tačiau įkeisti jachtos jam nepavyko, todėl ieškovas pinigų jam taip ir neperdavė. Atsakovas sutinka, kad ant skolos raštelio yra jo parašas ir, kad jis siekė pasiskolinti sutartyje nurodytą pinigų sumą, tačiau nurodė, kad Paskolos sutartyje nurodytų 7 240,50 Eur (25 000 Lt) atsakovas negavo. Vien tik paskolos sutarties pasirašymas nereiškia paskolos sutarties sudarymo. Prašė ieškovo ieškinį atmesti.

Teismo posėdžio metu liudytojas R. Ž. paaiškino, kad yra ieškovo sūnus, taip pat gerai pažįsta atsakovą. Nurodė, kad 2011 m. gruodžio 9 d. į jų namus atvyko atsakovas M. E. ir su savimi atsivežė jau paruoštą paskolos sutartį. Gali patvirtinti, kad atsakovui buvo perduoti 25 000 Lt, kadangi pats perskaičiavo pinigus ir dalyvavo perduodant pinigus atsakovui

Teismo posėdžio metu liudytojas P. L. paaiškino, kad yra senas atsakovo pažįstamas. 2011 m. gruodžio mėnesį jam paskambino atsakovas ir paprašė paskolinti pinigų jachtos „Vakarė“ remontui ir priežiūrai. Jis sutiko paskolinti atsakovui pinigus, reikalingus jachtos remontui, tačiau paprašė palaukti iki 2012 m. sausio mėnesio. Iš viso paskolino atsakovui 15 000 Lt, tačiau atsakovas šių pinigu sutartu terminu negrąžino, todėl jis perėmė iš atsakovo jachtą „Vakarė“.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

byloje ištirtais ir įvertintais įrodymais nustatyta, kad ieškovas, remdamasis 2011 m. gruodžio 9 d. paskolos sutartimi, prašo priteisti iš atsakovo 7 240,50 Eur (25 000 Lt) skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nagrinėjamu atveju šalys neginčija sutarties ir joje nurodytos paskolos sumos, tačiau atsakovas įrodinėja, kad sutartis nebuvo sudaryta, nes jam pinigai faktiškai perduoti nebuvo, taip pat pačioje sutartyje nėra žymos apie pinigų perdavimo faktą. Byloje ginčas kilo dėl reikalavimo dėl skolos priteisimo pagal paskolos sutartį pagrįstumo ir teisėtumo.

Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Nustačius, kad paskolos dalykas (daiktai, pinigai) paskolos gavėjui nebuvo perduotas, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 3 dalis).

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 6.870 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, jog paskolos sutartis yra realinė, t. y. paskolos sutartiniams santykiams atsirasti būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui. Taigi tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai pinigų paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis, kurių nors vienos nesant paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad šios aplinkybės bylose dėl paskolos grąžinimo sudaro įrodinėjimo dalyką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-292-611/2020; 2021 m. spalio 20 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-381/2021).

Kasacinio teismo praktika dėl paskolos sutarties sudarymo fakto įrodinėjimo yra pakankamai gausi ir išplėtota. Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, yra taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Kadangi paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018, 22 punktas). Be to, nagrinėjant iš paskolos santykių kilusius ginčus yra svarbu atsižvelgti į įstatymines prezumpcijas, t. y. į faktus bei aplinkybes, kuriems įstatymu suteikiama tam tikra teisinė reikšmė, kol nėra įrodyta priešingai. Pavyzdžiui, įstatymo reikalavimus atitinkančios paskolos sutarties buvimas pas kreditorių yra pagrindas preziumuoti, kad sutartis sudaryta ir pinigus ar daiktus paskolos gavėjas gavo, tačiau kartu įstatymas suteikia teisę paskolos gavėjui šią prezumpciją nuginčyti ir įrodyti, jog paskolos sutartis nebuvo sudaryta (CK 6.875 straipsnis).

Paskolos gavėjas taip pat turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Šias aplinkybes privalo įrodyti paskolos gavėjas. Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 1 ir 3 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-81-916/2017, 19 punktas).

Pagal kasacinio teismo praktiką tuo atveju, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui. Tuo atveju, kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui (t. y. paskolos raštelis atitinka CK 6.871 str. 3 d. reikalavimus), preziumuojama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui. Taigi, prezumpcijos, kad paskolos sutartis sudaryta ir pinigus paskolos gavėjas gavo, galiojimą bei įrodinėjimo naštos paskirstymą lemia tai, ar paskolos raštelis ar kitoks skolos dokumentas atitinka CK 6.871 str. 3 d. reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-09-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2010).

Teismų praktikoje pažymima, jog aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą faktinę bylos aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų duomenų viseto padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja. Pagal CPK176 str. 1 d. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 str. reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-04-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2010-05-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2011-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011). Dėl to teismas įvertina ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daro išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-07-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2010-12-07 nutartis civilinėje Nr. 3K-3-500/2010). Kartu pažymėtina tai, kad kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, jog teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2008-09-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę šalims tenka pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 str., 178 str.). Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis (CPK 185 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju ieškovas ieškinį grindžia 2011 m. gruodžio 9 d. paskolos sutartimi. Byloje nėra ginčo dėl to, kad 2011 m. gruodžio 9 d. paskolos sutartyje yra atsakovo parašas, t. y. atsakovas neneigia aplinkybės, kad pasirašė nurodytą paskolos sutartį. Tačiau atsakovas nurodo, kad sutartyje nurodyti pinigai nebuvo perduoti atsakovui, t. y. paskolos sandoris neįvyko. Taigi nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl 2011 m. gruodžio 9 d. paskolos sutartyje nurodytos paskolos sumos perdavimo atsakovui fakto.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs ir tai, kad tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui keliami tapatūs turinio reikalavimai, t. y. kad jų turinys patvirtintų paskolos teisinių santykių egzistavimą. Paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pavyzdžiui, „<...> pinigus gavau <...>“, „<...> ši sutartis yra pinigų perdavimo-priėmimo aktas“), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje. Tačiau net jei paskolos dalyko perdavimo faktas aiškiai žodžiais, tiesiogiai sutarties tekste ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193 – 6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant juose pavartotus terminus, gramatinės išraiškos formas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e3K-3-361-378/2016, 26 punktas). Bylose dėl paskolos grąžinimo teismas negali susiaurinti įrodinėjimo dalyko vien tik iki aplinkybės, ar sutartyje įrašytas paskolos dalyko perdavimo faktas, nustatymo. Šalių tikroji valia dėl sutarties dalyko perdavimo turi būti aiškinama ne vien tik pagal tai, ar yra konkretus įrašas apie pinigų ar daikto perdavimą. Sprendžiant apie paskolos sutarties sudarymą, jos dalyko perdavimą reikšmingas sutarties lingvistinis aiškinimas, pavartota terminija, gramatinės išraiškos formos, taip pat reikšmingos sutarties sąlygos dėl skolos grąžinimo užtikrinimo priemonių taikymo, įsipareigojimo grąžinti pinigus ar daiktą, reikšmingos ir aplinkybės dėl sutarties originalo buvimo pas kreditorių ar skolininką, įrašai ar kiti įrodymai apie sutarties vykdymą (grąžinimas dalimis, palūkanų mokėjimas, derybos dėl grąžinimo terminų pakeitimo ar kitokio atsiskaitymo būdų, ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-184-378/2018, 28 punktas).

Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad kiekviena sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-421/2016). Aiškindamas rašytine forma sudarytos sutarties turinį, teismas pirmiausia turi atsižvelgti į rašytinės sutarties tekstą. Jei jis yra aiškus ir neprieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas, spręsdamas dėl sutarties turinio (šalių teisių ir pareigų), turi pagrindą daryti išvadą, kad tikroji šalių valia sutampa su rašytiniu sutarties tekstu, ir remtis lingvistiniu sutarties aiškinimu. Tuo atveju, jei rašytinės sutarties tekstas yra neaiškus arba jis prieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas, aiškindamas tikrąjį sutarties turinį, turi nustatyti, ar lingvistinis sutarties turinio aiškinimas neprieštarauja tikrajai sutarties šalių valiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-695/2017).

Nagrinėjamu atveju vertinant byloje pateiktą 2011 m. gruodžio 9 d. paskolos sutartį, darytina išvada, jog ji neatitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimų. Nors sutartis pasirašyta abiejų ginčo šalių, tačiau joje nėra numatytas paskolos sutarties dalyko perdavimas paskolos gavėjui. Taigi, šiuo atveju paskolos sutartyje nesant užfiksuotam pinigų perdavimo paskolos gavėjui faktui, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui, t. y. ieškovui.

Iš byloje esančių duomenų bei įrodymų matyti, kad ieškovas pinigų perdavimo atsakovui faktą grindžia tik minėta 2011 m. gruodžio 9 d. paskolos sutartimi ir liudytojo R. Ž., kuris yra ieškovo sūnus, parodymais. Atsakovas pinigų perdavimo jam faktą pagal šią sutartį neigia. Ieškovas, būdamas paskolos davėju, nepateikė byloje jokių kitų įrodymų, galinčių patvirtinti faktinį paskolos sutartyje nurodytos 25 000 Lt sumos perdavimą atsakovui. Nors teismo posėdyje liudijęs R. Ž. paaiškino, kad dalyvavo pinigų perdavime ir, kad pinigai buvo perduoti atsakovui, tačiau teismas įvertinęs tai, kad liudytojas R. Ž. yra ieškovo sūnus, mano, kad šiuo atveju, nesant byloje kitų nurodytas pinigų perdavimo atsakovui aplinkybes patvirtinančiu ar/ir paneigiančių duomenų bei įrodymų, nėra pagrindo šio asmens parodymų vertinti kaip neabejotinai patvirtinančių visas jo nurodytas aplinkybes, juolab, kuomet bylos įrodymų visuma leidžia daryti priešingas išvadas (CPK 185 straipsnis). Kaip minėta, kitų įrodymų byloje, jog pinigai faktiškai buvo perduoti atsakovui, byloje nepateikta.

Iš byloje pateiktos 2011 m. gruodžio 9 d. paskolos sutarties turinio matyti, kad šalys joje susitarė, jog „Kreditorius skolina Debitoriui 25 000 Lt grynais (sutarties 1 punktas). Debitorius, garantuodamas Kreditoriaus pinigų saugumą užstato jam nuosavybės teise priklausančią jachtą „Vakarė“ registracijos numeris (duomenys neskelbtini) tarptautinio burinės jachtos bilieto Nr. 000188“ (sutarties 4 punktas). Remiantis anksčiau minėtomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, vertinant 2011 m. gruodžio 9 d. paskolos sutarties 1 punkto nuostatoje pavartotą terminiją, jos gramatinę konstrukciją, darytina išvada, kad šioje sutartyje pavartota formuluote „skolina“ ir „užstato“, labiau tikėtina, jog iš esmės šalių buvo siekiama įtvirtinti nuostatą, jog atsakovas paskolos užtikrinimui privalo įkeisti jam nuosavybės teise priklausančią jachtą „Vakarė“. Žodžiai „skolina“ ir „užstato“ gramatiškai reiškia esamąjį laiką, todėl konstatuotina, kad šie abu veiksmai turėjo būti atliekami tuo pačiu metu, t. y. pinigų perdavimo metu jachta turėjo būti įkeista. Tačiau byloje nėra duomenų ir įrodymų, kad įkeitimo sandoris buvo sudarytas. Nurodytas jachtos dokumentų kopijų perdavimas ieškovui negali būti vertinamas ir laikomas kaip jachtos įkeitimas nustatyta tvarka. Todėl teismas nesančių byloje tirtų įrodymų pagrindu sprendžia, jog įkeitimo sandoris nustatyta tvarka neįvyko, todėl labiau tikėtina, jog dėl šios priežasties ieškovas pinigų atsakovui taip ir neperdavė.

Nors ieškovas teigia, kad sutartyje pavartota žodžio „skolina“ formuluote iš esmės buvo siekiama įtvirtinti nuostatą dėl to, kad paskolos dalykas – 25 000 Lt, yra perduodamas paskolos gavėjui (atsakovui) būtent sutarties sudarymo metu (sutarties sudarymo dieną), tačiau teismas su šiais ieškovo argumentais nesutinka. Teismo vertinimu, vien tik žodžio „skolina“ vartojimas sutartyje, nesant atskirai aptarto pinigų – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjui, pats savaime nepatvirtina pinigų perdavimo fakto ir jo momento. Žodžio ,,skolina“, kuris gramatiškai reiškia esamąjį laiką, pavartojimas bendrame paskolos sutarties tekste, o ne atskirai specialiai aptariant paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti neginčijamu paskolos dalyko perdavimo momento patvirtinimą. Kaip minėta, paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba rūšies požymiais apibūdintų suvartojamųjų daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis).

Taip pat teismas kritiškai vertina ir ieškovo argumentus, kad ieškovas daug kartų skolino pinigus atsakovui, kad šalys buvo sudarę ir daugiau paskolos sutarčių, ir kad teisme buvo nagrinėjama ne viena byla dėl skolos išieškojimo iš atsakovo. Teismo vertinimu šios ieškovo nurodytos aplinkybės neįrodo minėtos paskolos sumos perdavimo atsakovui fakto.

Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2012; kt.). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; kt.). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas civilinio proceso tvarka konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo; įstatymo nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą dėl tam tikrų aplinkybių buvimo tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Civiliniame procese vadovaujamasi pirmiau nurodyta įrodymų pakankamumo taisykle, todėl teismas išvadą dėl faktų buvimo gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008; 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017).

Nagrinėjamu atveju paskolos davėjas (ieškovas), remiantis nurodytu teisiniu reglamentavimu ir teismų praktika, turėjo įrodyti pinigų (konkrečios sumos) pagal paskolos sutartį perdavimo atsakovui faktą. Tačiau ieškovas, įrodinėdamas paskolos suteikimo faktą rėmėsi tik paskolos sutartimi, kuris pagal savo turinį nepatvirtina ieškovo įrodinėjamo fakto, jog 2011 m. gruodžio 9 d. atsakovui pinigai iš tiesų buvo perduoti ir atsakovo priimti. Esant minėtam įrodinėjimo pareigos paskirstymui, ieškovas turėjo pateikti įrodymus – faktinius duomenis, pagrindžiančius 25 000 Lt paskolos suteikimo atsakovui faktą (CPK 177 str.). Tačiau, teismo vertinimu, pagal byloje esančius įrodymus bei vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, darytina išvada, jog ieškovas nepagrindė paskolos dalyko perdavimo atsakovui, taigi, nėra pagrindo išvadai, jog tarp šalių 2011 m. gruodžio 9 d. paskolos sutarties pagrindu susiklostė paskolos sutartiniai teisiniai santykiai. Ieškovo byloje pateikti duomenys apie automobilio pardavimą nepaneigia nurodytų teismo išvadų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovo ieškinys atsakovui dėl skolos priteisimo atmestinas (CPK 178 straipsnis).

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju ieškinį atmetus, iš ieškovo priteistinos atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Atsakovas į bylą nepateikė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl iš ieškovo atsakovo naudai bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Ieškinį atmetus, iš ieškovo valstybei priteistinos teismo turėtos 22,40 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 96 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-260, 263-270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškovo R. Ž. ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo R. Ž. valstybei 22,40 Eur (dvidešimt du eurus 40 centų) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5662.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.