Klaipėdos apygardos teismo nutartis, e2A-758-440/2023

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-10-12
Bylos Nr.: e2A-758-440/2023
Teisminio proceso Nr.: 2-06-3-08712-2021-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Larisa Šimanskienė, Danutė Žvinklytė, Vilija Valantienė
Ieškovas: R. Ž.
Atsakovas: M. E.

Kategorijos

2.6.1.3.6Piniginės prievolės
2.6.1.4Prievolių vykdymas
2.6.1.2Prievolių atsiradimas
2.6.8.1Sutarties samprata ir sutarčių rūšys
2.6.8.8Sutarčių aiškinimas
2.6.2.5Kiti su prievolių įvykdymo užtikrinimu susiję klausimai
3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
3.3.1.20Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas
3.1.7.11Išlaidų advokato, advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimas

Civilinė byla Nr. e2A-758-440/2023Teisminio proceso Nr. 2-06-3-08712-2021-4Procesinio sprendimo kategorija: 2.6.1.3.6; 2.6.1.4; 2.6.1.2; 2.6.8.1; 2.6.8.8; 2.6.2.5; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20; 3.1.7.11 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. spalio 12 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Larisos Šimanskienės, Danutės Žvinklytės ir Vilijos Valantienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo R. Ž. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2023 m. gegužės 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-221-676/2023 pagal ieškovo R. Ž. ieškinį atsakovui M. E. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas R. Ž. (toliau – ir ieškovas) teismo prašė priteisti iš atsakovo M. E. (toliau – ir atsakovas) 7 240,50 Eur skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2011 m. gruodžio 9 d. ieškovas paskolino atsakovui 7 240,50 Eur (25 000 Lt), kurie turėjo būti grąžinti po trijų mėnesių, t. y. iki 2012 m. kovo 9 d.

Atsiliepimas

2. Atsakovas su ieškinio reikalavimais nesutiko ir prašė jo netenkinti. Nurodė, jog jis neginčija, kad paskolos sutartyje yra jo parašas ir kad jis siekė pasiskolinti šią pinigų sumą, tačiau jam pinigai nebuvo perduoti, t. y. paskolos sandoris neįvyko. Nurodė, kad paskolos sutartis buvo parengta ieškovo. Paskolos sutartyje yra numatyta, jog jis paskolos užtikrinimui privalo įkeisti jam nuosavybės teise priklausančią jachtą „Vakarė“. Teigė, kad ieškovas reikalavo įtraukti į sutartį sąlygą dėl jachtos „Vakarė“ įkeitimo, tačiau įkeitimo sandoris nebuvo atliktas. Nepavykus įkeisti jachtos, ieškovas prašomos pinigų sumos jam neperdavė. Paskolos sutartyje nėra pažymėta, jog jis paskolos sumą gavo. Reikiamą pinigų sumą jis pasiskolino iš kito asmens P. L..

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2023 m. gegužės 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-221-676/2023 ieškovo ieškinys atmestas, paskirstytos bylinėjimosi išlaidos.

4. Teismas nustatė, kad ieškovas ieškinį grindė (duomenys neskelbtini) paskolos sutartimi (toliau – ir Paskolos sutartis). Nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl (duomenys neskelbtini) paskolos sutartyje nurodytos paskolos sumos perdavimo atsakovui fakto.

5. Teismas, vertindamas (duomenys neskelbtini) paskolos sutartį, padarė išvadą, jog ji neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimų. Nors sutartis pasirašyta abiejų ginčo šalių, tačiau joje nėra numatytas paskolos sutarties dalyko perdavimas paskolos gavėjui. Teismas nurodė, kad paskolos sutartyje nesant užfiksuotam pinigų perdavimo paskolos gavėjui faktui, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui, t. y. ieškovui. Iš byloje esančių duomenų bei įrodymų teismas nustatė, kad ieškovas pinigų perdavimo atsakovui faktą grindžia tik minėta (duomenys neskelbtini) paskolos sutartimi ir liudytojo R. Ž., kuris yra ieškovo sūnus, parodymais. Atsakovas pinigų perdavimo jam faktą pagal šią sutartį neigia. Teismas nurodė, kad ieškovas, būdamas paskolos davėju, nepateikė į bylą jokių kitų įrodymų, galinčių patvirtinti faktinį paskolos sutartyje nurodytos 25 000 Lt sumos perdavimą atsakovui. Nors teismo posėdyje liudijęs R. Ž. paaiškino, kad dalyvavo pinigų perdavime ir kad pinigai buvo perduoti atsakovui, tačiau teismas, įvertinęs tai, kad liudytojas R. Ž. yra ieškovo sūnus, manė, kad šiuo atveju, nesant byloje kitų nurodytas pinigų perdavimo atsakovui aplinkybes patvirtinančių ar (ir) paneigiančių duomenų bei įrodymų, nėra pagrindo šio asmens parodymų vertinti kaip neabejotinai patvirtinančių visas jo nurodytas aplinkybes, juolab, kai bylos įrodymų visuma leidžia daryti priešingas išvadas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 straipsnis).

6. Iš byloje pateiktos (duomenys neskelbtini) paskolos sutarties turinio teismas nustatė, kad šalys joje susitarė, jog „Kreditorius skolina Debitoriui 25 000 Lt grynais (sutarties 1 punktas). Debitorius, garantuodamas Kreditoriaus pinigų saugumą užstato jam nuosavybės teise priklausančią jachtą „Vakarė“ registracijos numeris (duomenys neskelbtini) tarptautinio burinės jachtos bilieto Nr. (duomenys neskelbtini)“ (sutarties 4 punktas). Remiantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, vertindamas (duomenys neskelbtini) paskolos sutarties 1 punkto nuostatoje pavartotą terminiją, jos gramatinę konstrukciją, teismas padarė išvadą, kad šioje sutartyje pavartota formuluote „skolina“ ir „užstato“, labiau tikėtina, jog iš esmės šalių buvo siekiama įtvirtinti nuostatą, jog atsakovas paskolos užtikrinimui privalo įkeisti jam nuosavybės teise priklausančią jachtą „Vakarė“. Žodžiai „skolina“ ir „užstato“ gramatiškai reiškia esamąjį laiką, todėl teismas konstatavo, kad šie abu veiksmai turėjo būti atliekami tuo pačiu metu, t. y. pinigų perdavimo metu jachta turėjo būti įkeista. Tačiau byloje nėra duomenų ir įrodymų, kad įkeitimo sandoris buvo sudarytas. Nurodytas jachtos dokumentų kopijų perdavimas ieškovui negali būti vertinamas ir laikomas kaip jachtos įkeitimas nustatyta tvarka. Todėl teismas nusprendė, jog įkeitimo sandoris nustatyta tvarka neįvyko, todėl labiau tikėtina, jog dėl šios priežasties ieškovas pinigų atsakovui taip ir neperdavė.

7. Nors ieškovas teigia, kad sutartyje pavartota žodžio „skolina“ formuluote iš esmės buvo siekiama įtvirtinti nuostatą dėl to, kad paskolos dalykas – 25 000 Lt – yra perduodamas paskolos gavėjui (atsakovui) būtent sutarties sudarymo metu (sutarties sudarymo dieną), tačiau teismas su šiais ieškovo argumentais nesutiko. Teismas vertino tai, kad vien tik žodžio „skolina“ vartojimas sutartyje, nesant atskirai aptarto pinigų – paskolos dalyko – perdavimo paskolos gavėjui, pats savaime nepatvirtina pinigų perdavimo fakto ir jo momento. Žodžio ,,skolina“, kuris gramatiškai reiškia esamąjį laiką, pavartojimas bendrame paskolos sutarties tekste, o ne atskirai specialiai aptariant paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti neginčijamu paskolos dalyko perdavimo momento patvirtinimą. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba rūšies požymiais apibūdintų suvartojamųjų daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis).

8. Teismo vertinimu paskolos davėjas (ieškovas) turėjo įrodyti pinigų (konkrečios sumos) pagal paskolos sutartį perdavimo atsakovui faktą. Tačiau ieškovas, įrodinėdamas paskolos suteikimo faktą, rėmėsi tik paskolos sutartimi, kuris pagal savo turinį nepatvirtina ieškovo įrodinėjamo fakto, jog 2011 m. gruodžio 9 d. atsakovui pinigai iš tiesų buvo perduoti ir atsakovo priimti. Esant minėtam įrodinėjimo pareigos paskirstymui, ieškovas turėjo pateikti įrodymus – faktinius duomenis, pagrindžiančius 25 000 Lt paskolos suteikimo atsakovui faktą (CPK 177 straipsnis). Tačiau pagal byloje esančius įrodymus teismas padarė išvadą, jog ieškovas nepagrindė paskolos dalyko perdavimo atsakovui. Taigi nebuvo pagrindo išvadai, jog tarp šalių (duomenys neskelbtini) paskolos sutarties pagrindu susiklostė paskolos sutartiniai teisiniai santykiai.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentai

9. Apeliaciniu skundu ieškovas R. Ž. (toliau – ir apeliantas) prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2023 m. gegužės 12 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-221-676/2023 ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atsakovui dėl skolos ir procesinių palūkanų priteisimo tenkinti visiškai; priteisti ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

9.1. Aplinkybė, kad rašytinėje paskolos sutartyje atskirai, padarant atitinkamą įrašą, nėra užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (tiesiogiai tai patvirtinančio įrašo nėra), nėra kliūtis teismui konstatuoti tokio fakto egzistavimo. Bylose dėl paskolos grąžinimo teismas negali susiaurinti įrodinėjimo dalyko vien tik iki aplinkybės, ar sutartyje įrašytas paskolos dalyko perdavimo faktas, nustatinėjimo. Šalių tikroji valia dėl sutarties dalyko perdavimo turi būti aiškinama ne vien tik pagal tai, ar yra konkretus įrašas apie pinigų ar daikto perdavimą. Sprendžiant klausimą apie paskolos sutarties sudarymą, jos dalyko perdavimą, reikšmingas sutarties lingvistinis aiškinimas, pavartoti terminai, gramatinės išraiškos formos, taip pat reikšmingos sutarties sąlygos dėl skolos grąžinimo užtikrinimo priemonių taikymo, įsipareigojimo grąžinti pinigus ar daiktą, reikšmingos ir aplinkybės dėl sutarties originalo buvimo pas kreditorių ar skolininką, įrašai ar kiti įrodymai apie sutarties vykdymą (grąžinimas dalimis, mokėjimas palūkanų, derybos dėl grąžinimo terminų pakeitimo ar kitokio atsiskaitymo būdų ir kt.). Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles, įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto duomenų padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja. Byloje nustatyta (šios aplinkybės atsakovas neginčija), kad Paskolos sutarties projektą paruošė atsakovas, jį koregavo kartu su ieškovu, įrašydami šalių suderintas sutarties sąlygas, ją pasirašė tiek ieškovas, tiek atsakovas. Paskolos sutarties originalas yra pas ieškovą.

9.2. Lingvistiškai aiškinant Paskolos sutarties 1 ir 2.1 punktuose nurodytas sąlygas – Kreditorius skolina pinigus Debitoriui trims mėnesiams – reikšminga yra tai, kad joje nurodyta, kad paskolos davėjas pinigus skolina (esamuoju laiku), tai teismų praktikoje laikoma viena iš reikšmingų aplinkybių, sudarančių pagrindą spręsti, kad paskolos sudarymo metu jos dalykas (pinigai) yra perduodami paskolos gavėjui. Apeliacinio skundo 7 ir 8 punktuose nurodyti argumentai bei byloje esanti Paskolos sutartis, kurią pateikė ieškovas, yra tiesioginis įrodymas, patvirtinantis pinigų perdavimo pagal šią sutartį faktas, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nepagrįstai nusprendė, kad Paskolos sutartis neatitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad įstatymo reikalavimus atitinkančios paskolos sutarties buvimas pas kreditorių yra pagrindas preziumuoti, kad sutartis sudaryta ir pinigus ar daiktus paskolos gavėjas gavo, tačiau kartu įstatymas suteikia teisę paskolos gavėjui šią prezumpciją nuginčyti ir įrodyti, jog paskolos sutartis nebuvo sudaryta (CK 6.875 straipsnis). Tačiau sprendime nepasisakė dėl šios reikšmingos aplinkybės – Paskolos sutarties originalo buvimo pas ieškovą, taip pat nevertino, kad atsakovas neteikė teismui priešieškinio, prašydamas pripažinti Paskolos sutartį nesudaryta. Teismas netinkamai įvertino įrodymus, kurie patvirtina ieškovo nurodomas ir byloje įrodinėjamas aplinkybes – tai, kad atsakovui reikėjo piniginių lėšų, ieškovas atsakovui paskolino tik dalį jam reikalingų lėšų, kurių grąžinti atsakovas Paskolos sutartyje numatytu terminu neturėjo galimybės, o savo skolinių įsipareigojimų tinkamai nevykdė ne tik ieškovui, tačiau ir kitiems savo kreditoriams.

9.3. Byloje nustatyta ir tai, kad šalis siejo ne vienkartiniai paskolos teisiniai santykiai – šalys buvo sudariusios ir daugiau paskolos sutarčių, pagal vieną jų ieškovas jau yra prisiteisęs iš atsakovo pinigus pagal byloje esančią Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. spalio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-875-513/2021. Pirmosios instancijos teismo sprendimu ši aplinkybė nepagrįstai buvo laikyta nereikšminga, kadangi tai patvirtina šalių ne tik verslo, tačiau ir paskolinių santykių pobūdį.

Žemesnės instancijos teismas

9.4. Nepagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė, kad liudytojo R. Ž. parodymai prieštarauja bylos įrodymų visumai. Sprendime taip ir nenurodyta, kuriems įrodymams liudytojo R. Ž. parodymai prieštarauja. Tai, kad šio liudytojo parodymai prieštarauja atsakovo teiktiems paaiškinimams, nesudaro pagrindo liudytojo R. Ž. parodymus vertinti kaip nepatikimus.

9.5. Paskolos sutartimi šalys susitarė, kad atsakovas „užstato“ ieškovui jachtą „Vakarė“, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutapatino du skirtingus prievolių užtikrinimo būdus – „užstatą“ ir „įkeitimą“. Nors užstatas yra artimas įkeitimui, tačiau šiuos institutus pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu sutapatino nepagrįstai. Šalys Paskolos sutarties 4 punktu išskyrė jachtą „Vakarė“ iš kito skolininko (atsakovo) turto masės ir tokiu būdu jį pasunkino ieškovo naudai. Šalys nesitarė, kad „užstato“ sandoris turi būti notarinės formos, o juolab nesitarė, kad atsakovas turi sudaryti įkeitimo sandorį, t. y. nesusitarė, kad atsakovui nuosavybės teise priklausiusi jachta „Vakarė“ turi būti įkeista ieškovo naudai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau-ir CK) 4.198 straipsnio prasme. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas negalėjo tikėtis ir nereikalavo atsakovo atlikti jokių kitų veiksmų, nenumatytų Paskolos sutartyje. Prievolių įvykdymo užtikrinimo sąrašas, numatytas CK 6.70 straipsnyje, nėra baigtinis, jis yra tik pavyzdinis, t. y. šalys yra laisvos susitarti dėl bet kokio imperatyvioms įstatymo normoms, teisės principams, viešajai tvarkai ir gerai moralei neprieštaraujančio bei adekvataus prievolės užtikrinimo būdo, taip pat ir užstato bei jo įforminimo sąlygų. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu netinkamai taikė sutarčių aiškinimo taisykles, nesilaikė kasacinio teismo suformuotos paskolos teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų taikymo, įrodymų tyrimo ir vertinimo praktikos, dėl to priėmė nepagrįstą sprendimą, kuris yra naikintinas.

Atsiliepimas

10. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas M. E. prašo ieškovo R. Ž. apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2023 m. gegužės 12 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepimą į skundą grindžia šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

10.1. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ginčo esmę, pažymėdamas, kad ginčas byloje kilo dėl (duomenys neskelbtini) paskolos sutartyje nurodytos paskolos sumos perdavimo atsakovui fakto. Kadangi paskolos sutartyje nėra užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimas paskolos gavėjui, pirmosios instancijos teismas padarė tinkamą išvadą, jog ji neatitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimų ir pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui, t. y. ieškovui. Apeliaciniame skunde yra teigiama, kad šalys, pasirašydamos paskolos sutartį, jau turėjo priešpriešines pareigas viena kitai, o ne tarėsi dėl jų atsiradimo ateityje, kadangi atsakovas paskolos sutartyje yra įvardijamas jau kaip skolininkas, o ne kaip paskolos gavėjas, kuriam ateityje bus perduodami pinigai (apeliacinio skundo 8 punktas). Tačiau toks teiginys prieštarauja paties ieškovo tiek procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdžiuose išsakytai pozicijai. Pirmosios instancijos teismas sprendime aptarė ieškovo argumentus, kuris teismo posėdžio metu papildomai paaiškino, kad atsakovą pažįsta seniai, juos siejo verslo reikalai. 2011 m. gruodžio 9 d. vakare atsakovas atvyko pas jį į namus ir su savimi atsivežė jau atspausdintą paskolos sutartį bei jachtos „Vakarė“ techninio paso kopiją, jie pasirašė paskolos sutartį, po kurios pasirašymo ieškovas perdavė atsakovui 25 000 Lt. Toks ieškovo nenuoseklumas (pirmosios instancijos teisme teigia, kad perdavė ginčo sumą po sutarties pasirašymo, o apeliaciniame skunde yra aiškinama, kad šalys, pasirašydamos sutartį, jau turėjo priešpriešines pareigas viena kitai, t. y. atsakovas pinigus jau buvo gavęs) tik dar labiau verčia abejoti ieškovo paaiškinimų tikrumu.

Šalies argumentai

10.2. Apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutapatino įkeitimą su užstatu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-707/2013, kuria remiasi apeliantas, buvo sprendžiamas klausimas, ar užstatas gali būti kvalifikuojamas kaip avansas nuomos teisniuose santykiuose. Nagrinėjamos bylos aplinkybės yra visiškai kitos, paskolos sutarties 4 punktas buvo įtrauktas ieškovo iniciatyva (ir jo paties interesais), tiek ieškovas, tiek ir atsakovas suprato, jog prievolės įvykdymo užtikrinimui reikės įkeisti (užstatyti) jachtą „Vakarė“, kurios remontui atsakovas norėjo skolintis iš ieškovo 25 000 Lt. Todėl visiškai pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog labiau tikėtina, kad iš esmės šalių buvo siekiama įtvirtinti nuostatą, jog atsakovas paskolos užtikrinimui privalėjo įkeisti jam nuosavybės teise priklausančią jachtą „Vakarė“. Atsakovas jachtos remontui pinigus gavo iš kito asmens, kuris šias aplinkybes patvirtino teisme apklaustas kaip liudytojas, todėl skolintis iš ieškovo atsakovui nebereikėjo.

Žemesnės instancijos teismas

10.3. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog paties ieškovo ir kaip liudytojo apklausto jo sūnaus paaiškinimų nepakanka įrodyti aplinkybės, kad ginčo suma buvo perduota atsakovui. Neaišku, kodėl reikėtų sutikti su apeliacinio skundo teiginiu, jog „<... šioje byloje patikimais turėjo būti laikomi liudytojo R. Ž. parodymai, o ne subjektyvūs ir tendencingi atsakovo paaiškinimai.>“. Aplinkybė, kad tarp šalių buvo ir daugiau ginčų, niekaip neįrodo ieškovo reikalavimų pagrįstumo, tai tinkamai pažymėjo pirmosios instancijos teismas. Taip pat lieka neaišku, kodėl ieškovas kreipėsi į teismą praėjus 10 metų po Paskolos sutarties pasirašymo, kai skolinimosi terminas buvo tik trys mėnesiai. Todėl galima daryti vienareikšmišką išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos įrodymus, juos įvertino.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkinamas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą jo teisėtumo ir pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

12. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nagrinėjamu atveju nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

13. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

14. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovo ieškinys dėl skolos priteisimo buvo atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

Dėl paskolos suteikimo, pinigų perdavimo, įrodymų vertinimo

15. Kaip matyti iš šalių procesinių dokumentų turinio (ieškinio ir atsiliepimo), duotų paaiškinimų pirmosios instancijos teismui, šalys skirtingai aiškina tarp jų susiklosčiusius teisinius santykius – ieškovas nurodo, kad asmeniškai atsakovui pagal (duomenys neskelbtini) paskolos sutartį perdavė 7 240,50 Eur ( 25 000 Lt), kurie turėjo būti grąžinti po trijų mėnesių, t. y. iki 2012 m. kovo 9 d., o atsakovas tvirtina, kad minėtos pinigų sumos pagal Paskolos sutartį negavo ir jachtos „Vakarė“ remontui pinigus jis gavo iš kito asmens, kuris šias aplinkybes patvirtino pirmosios instancijos teisme apklaustas kaip liudytojas, todėl skolintis iš ieškovo atsakovui nebereikėjo.

16. CK 6.870 straipsnio nuostatos nustato, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba kitos rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Pagal CK 6.870 straipsnio 1 ir 2 dalis paskolos sutartis yra realinis sandoris, t. y. paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis, kurių nors vienos nesant, paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta, todėl minėtos aplinkybės bylose dėl paskolos grąžinimo sudaro įrodinėjimo dalyką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2005, 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-292-611/2020, 2021 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-381/2021).

17. Apelianto teigimu, aplinkybė, kad rašytinėje paskolos sutartyje atskirai, padarant atitinkamą įrašą, nėra užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (tiesiogiai tai patvirtinančio įrašo nėra), nėra kliūtis teismui konstatuoti tokio fakto egzistavimo. Teismas neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais.

18. Nagrinėjamoje byloje ieškovui pareiškus reikalavimą dėl paskolos grąžinimo, įrodinėjimo dalyką sudaro faktinės aplinkybės, galinčios patvirtinti paskolos sutarties sudarymo faktą: ar pinigai ieškovo buvo perduoti atsakovui kaip paskola ir ar atsakovas įsipareigojo gautus pinigus ieškovui grąžinti. Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles, įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-361-378/2016).

19. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad aplinkybė, jog rašytinėje paskolos sutartyje atskirai, padarant atitinkamą įrašą, nėra užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (tiesiogiai tai patvirtinančio įrašo nėra), nėra kliūtis teismui konstatuoti tokio fakto egzistavimą. Bylose dėl paskolos grąžinimo teismas negali susiaurinti įrodinėjimo dalyko vien tik iki aplinkybės, ar sutartyje įrašytas paskolos dalyko perdavimo faktas, nustatinėjimo. Šalių tikroji valia dėl sutarties dalyko perdavimo turi būti aiškinama ne vien tik pagal tai, ar yra konkretus įrašas apie pinigų ar daikto perdavimą. Nusprendžiant apie paskolos sutarties sudarymą, jos dalyko perdavimą, reikšmingas sutarties lingvistinis aiškinimas, pavartoti terminai, gramatinės išraiškos formos, taip pat sutarties sąlygos dėl skolos grąžinimo užtikrinimo priemonių taikymo, įsipareigojimo grąžinti pinigus ar daiktą, aplinkybės dėl sutarties originalo buvimo pas kreditorių ar skolininką, įrašai ar kiti įrodymai apie sutarties vykdymą (grąžinimas dalimis, mokėjimas palūkanų, derybos dėl grąžinimo terminų pakeitimo ar kitokio atsiskaitymo būdų ir kt.). Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų duomenų viseto padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus Civilinio proceso kodekse nustatytas išimtis. Dėl to, kas minėta, teismas, byloje surinktų įrodymų viseto duomenų kontekste įvertinęs sutarties sąlygas „<...> pasiskolinau <...>“, „<...> skolinuosi <...>“, gali vadovaujantis jomis konstatuoti paskolos sutarties sudarymo faktą. Išvadą dėl tokių sąlygų vertinimo tik kaip atitinkamo ketinimo arba tik įsipareigojimo ateityje perduoti paskolos dalyką gali lemti byloje surinktų įrodymų visetas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-12-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013, Lietuvos apeliacinio teismo 2017-02-22 nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-86-330/2017).

20. Iš (duomenys neskelbtini) paskolos sutarties turinio matyti, kad šalys joje susitarė, jog Kreditorius skolina Debitoriui 25 000 Lt grynaisiais (sutarties 1 punktas). Debitorius, garantuodamas Kreditoriaus pinigų saugumą, užstato jam nuosavybės teise priklausančią jachtą „Vakarė“, registracijos numeris (duomenys neskelbtini) tarptautinio burinės jachtos bilieto Nr. (duomenys neskelbtini) (sutarties 4 punktas). Vertinant Paskolos sutarties turinį akcentuotina, kad joje nėra nurodyta, jog paskolos gavėjas atsakovas įsipareigoja tokią pačią pinigų sumą grąžinti ir kad minėtą paskolą gavo. Taigi atsižvelgiant į anksčiau formuojamą teismų praktiką nagrinėjamu atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šioje Paskolos sutartyje pavartota formuluote „skolina“ ir „užstato“ šalys siekė įtvirtinti nuostatą, jog atsakovas paskolos užtikrinimui privalo įkeisti jam nuosavybės teise priklausančią jachtą „Vakarė“. Žodžiai „skolina“ ir „užstato“ gramatiškai reiškia esamąjį laiką, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad šie abu veiksmai turėjo būti atliekami tuo pačiu metu, t. y. pinigų perdavimo metu jachta turėjo būti įkeista. Kolegijos vertinimu, būtent tokie šalių veiksmai šiuo atveju būtų atitikę CK 6.870 straipsnio 1 ir 2 dalies esmę, kadangi minėta, jog paskolos sutartis yra realinis sandoris. Tačiau šiuo atveju, remiantis bylos medžiaga, to nebuvo padaryta. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog šalių sudaryta Paskolos sutartis neatitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimų.

21. Apeliantas teigia, kad neva tai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutapatino du skirtingus prievolių užtikrinimo būdus – „užstatą“ ir „įkeitimą“. Tačiau teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais nesutinka ir atmeta juos kaip teisiškai nepagrįstus. Visų pirma būtina pažymėti tai, kad užstatas yra pinigų suma ar daiktas, kurį viena sutarties pusė palieka siekdama padengti galimas netesybas ar užtikrinti, kad sudarys sutartį. O tuo tarpu įkeitimas tai yra daiktinė teisė į svetimą kilnojamąjį turtą ir turtines teises, kuria užtikrinamas esamo ar būsimo turtinio įsipareigojimo įvykdymas (CK 4.198 straipsnis). Taigi vertinant Paskolos sutarties 4 punktą, kuriame šalys sutaria, kad atsakovas ieškovui „užstato“ jachtą „Vakarė“, sudaromas pagrindas prieiti prie išvados, kad faktiškai nuo Paskolos sutarties sudarymo momento atsakovui nuosavybės teise priklausantis kilnojamasis daiktas (jachta) turėjo būti perduotas ieškovui ir būti ieškovo žinioje, suvaržant atsakavo teises laisvai disponuoti kilnojamuoju daiktu tol, kol atsakovas grąžins Paskolos sutartyje nurodytą pinigų sumą per joje nustatytą terminą. Tačiau nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad šalys būtų atlikusios minėtus veiksmus.

22. Antra, šiuo atveju būtina atkreipti dėmesį į kasacinio teismo praktiką, kurioje nurodoma, kad kiekviena sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-421/2016). Taigi remiantis byloje esančiais duomenimis ginčo šalys aiškiai suprato tai, kad atsakovas ieškovui kaip garantą įkeis jam nuosavybės teise priklausančią jachtą „Vakarė“. Tokiu atveju atsakovui priklausiusios jachtos įkeitimu būtų užtikrintas pinigų grąžinimas pagal šalių sudarytą Paskolos sutartį. To neneigia ir pats ieškovas, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodęs, kad tuo metu, kai tarp šalių buvo pasirašyta Paskolos sutartis, jis nežinojo, kad atsakovui nuosavybės teise priklausančios jachtos įkeitimo sutartis privalo būti patvirtinta notaro, ir manė, jog šiuo atveju užtenka šalių pasirašytos Paskolos sutarties. Be to, atsakovas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme tvirtino tą patį, t. y. tai, kad Paskolos sutartis buvo pasirašyta tokiomis aplinkybėmis, jog atsakovas paskolos užtikrinimui privalo įkeisti jam nuosavybės teise priklausančią jachtą „Vakarė“. Taigi šiuo atveju daroma išvada, kad šalys nors ir nurodė Paskolos sutartyje (4 punktas), jog atsakovas ieškovui „užstato“ jachtą „Vakarė“, tačiau „užstato“ institutu faktiškai nepasinaudojo. Todėl daroma išvada, kad šalys sudarydamos Paskolos sutartį susitarė dėl atsakovui nuosavybės teise prikalusiosios jachtos „Vakarė“ įkeitimo ieškovui. Atsakovas, siekdamas įkeisti jam nuosavybės teise priklausiusią jachtą, privalėjo tokio pobūdžio sandorį patvirtinti notariškai. Šiuo atveju byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų sudaręs įkeitimo sandorį įstatymų nustatyta tvarka. Todėl laikytina, kad Paskolos sutarties 4 punktas faktiškai nebuvo įvykdytas, tai sudaro pagrindą manyti, kad pinigai atsakovui nebuvo paskolinti, faktiškai nebuvo perduoti.

23. Bylos duomenimis teismo posėdžio metu liudytojas R. Ž. paaiškino, kad yra ieškovo sūnus, taip pat gerai pažįsta atsakovą. Nurodė, kad 2011 m. gruodžio 9 d. į jų namus atvyko atsakovas M. E. ir su savimi atsivežė jau paruoštą paskolos sutartį. Patvirtino, kad atsakovui buvo perduoti 25 000 Lt, kadangi pats perskaičiavo pinigus ir dalyvavo perduodant pinigus atsakovui. Byloje liudytojas P. L. paaiškino, kad 2011 m. gruodžio mėnesį jam paskambino atsakovas ir paprašė paskolinti pinigų jachtos „Vakarė“ remontui ir priežiūrai. Jis sutiko paskolinti atsakovui pinigus, reikalingus jachtos remontui, tačiau paprašė palaukti iki 2012 m. sausio mėnesio. Iš viso paskolino atsakovui 15 000 Lt, tačiau atsakovas šių pinigų sutartu terminu negrąžino, todėl jis perėmė iš atsakovo jachtą „Vakarė“. Apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas nustatydamas faktines aplinkybes bei įvertindamas įrodymus neatsižvelgė į visumą įrodymų, jų tarpusavio ryšį ir kt.

24. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad liudytojo R. Ž. parodymai prieštarauja bylos įrodymų visumai. Tačiau su šiais apelianto teiginiais nėra pagrindo sutikti. Iš pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų matyti, kad teismas įvertino tai, kad byloje be minėto liudytojo paaiškinimų nėra kitų nurodytas pinigų perdavimo atsakovui aplinkybes patvirtinančių ar, ir paneigiančių duomenų bei įrodymų, todėl nusprendė, kad nėra pagrindo šio asmens parodymų vertinti kaip neabejotinai patvirtinančių visas jo nurodytas aplinkybes, nes teismo vertinimu byloje esančių įrodymų visuma leidžia daryti priešingas išvadas (CPK 185 straipsnis). Taigi šiuo atveju įvertinus tai, kas išdėstyta prieš tai, ieškovo ir jo sūnaus paaiškinimai nėra pakankami aplinkybėms, kad ginčo suma buvo perduota atsakovui, įrodyti. Todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo liudytojo paaiškinimais, netinkamai įvertino įrodymus, ir nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas neįrodė, kad ginčo suma pagal tarp šalių sudarytą Paskolos sutartį buvo perduota atsakovui (CPK 178 straipsnis).

25. Dėl kitų argumentų, kad teismas nepasisakė dėl Paskolos sutarties originalo buvimo pas ieškovą, taip pat tai, kad teismas nevertino, kad atsakovas neteikė teismui priešieškinio, spręstina, kad apelianto nurodyti argumentai nesudaro pagrindo faktinių aplinkybių įvertinti kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Nes atsižvelgus į tai, kas išdėstyta prieš tai, apelianto nurodytos aplinkybės neįtakoja teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo. Taip pat apeliantas akcentuoja, kad teismas nepagrįstai laikė nereikšminga aplinkybe, kad šalis siejo ne vienkartiniai paskolos teisiniai santykiai, kad šalys buvo sudariusios ir daugiau paskolos sutarčių, kad pagal vieną jų ieškovas jau yra prisiteisęs iš atsakovo pinigus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės, kad šalys pažįsta viena kitą seniai, juos siejo ar sieja verslo reikalai, priešingai nei nurodė apeliantas suteikia pagrindo išvadai, kad šalims turėjo būti žinomas paskolos teisinių santykių įforminimas, kad reikalingas pinigų perdavimo fakto nurodymas, kiti duomenys, siekiant išvengti tarp šalių galinčių kilti ginčų ateityje ir kt. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms mano, kad dėl kitų skundo argumentų nėra tikslinga išsamiau pasisakyti, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali ir pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008).

26. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini. Dėl to atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010). Skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų analizė neleidžia daryti išvados, jog kažkurios reikšmingos aplinkybės arba su jomis susiję įrodymai, pagrindžiantys byloje dalyvaujančių asmenų argumentus, teismo nebuvo įvertinti. Nesant duomenų, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas bei nesant apelianto pagrįstų argumentų dėl įrodymų turinio ir vertinimo, teisėjų kolegijai nėra pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, kurios pagrįstos byloje esančių įrodymų visetu. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kuria nuspręsta, kad kitų įrodymų byloje, jog pinigai faktiškai buvo perduoti atsakovui, nepateikta.

Dėl bylos procesinės baigties

27. Apeliacinės instancijos teismas patikrinęs bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, įvertino į bylą pateiktus įrodymus, teisingai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas. Apeliacinio skundo argumentai iš esmės nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus ir bylos faktines aplinkybes vertinti kitaip. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apelianto apeliacinio skundo argumentai nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

28. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Atmetus apelianto apeliacinį skundą jo patirtos išlaidos neatlyginamos.

29. Atsakovas 2023 m. rugsėjo 14 d. pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Prašyme nurodė, kad jas sudaro 1 200,00 Eur. Kartu su prašymu pateikė bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius įrodymus, t. y. 2023 m. liepos 27 d. sąskaitą už suteiktas paslaugas Nr. ADS 33 ir „Swedbank“ 2023 m. rugpjūčio 21 d. mokėjimo nurodymą.

30. CPK 98 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės kaip Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose. Pagal Rekomendacijų 7 punktą rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant Rekomendacijose nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, šiuo atveju 2023 m. I ketvirčio bruto -1959,9 Eur. Už atsiliepimą į apeliacinį skundą taikomas – 1,3 koeficientas.

31. Pagal Rekomendacijų 8.11 punktą, maksimalus rekomenduojamas priteisti užmokestis už advokato teikiamą pagalbą, rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, nagrinėjamu atveju sudaro 2 547,87 Eur (1,3 × 1959,9 Eur). Šiuo atveju prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis už surašytą atsiliepimą į apeliacinį skundą neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nurodyto rekomenduojamo maksimalaus priteistino dydžio, įvertinus išdėstytus argumentus, procesinio dokumento apimtį yra pagrįstas, atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, kas aptarta, iš ieškovo atsakovui priteistina 1 200,00 Eur bylinėjimosi išlaidų suma, kurią šis patyrė bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2023 m. gegužės 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui M. E., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovo R. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 200,00 Eur (vieną tūkstantį du šimtus eurų 00 centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims.

Teisėjos Larisa ŠimanskienėVilija ValantienėDanutė Žvinklytė