Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės (pirmininkė ir pranešėja), Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės ir Birutės Simonaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės A. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2022 m. gruodžio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. Š. patikslintą ieškinį atsakovams A. P., J. P., J. Č. dėl susitarimo nutraukti nuomos sutartį ir naujos nuomos sutarties pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas

13. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

14. Byloje apeliacinis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo teismas atmetė ieškovės reikalavimus pripažinti nuo sudarymo momento (ab initio) negaliojančiu 2020-10-28 sudarytą susitarimą dėl A. Š. ir J. Č. 2015-10-05 privačios žemės nuomos sutarties nutraukimo; pripažinti nuo sudarymo momento (ab initio) negaliojančia A. P. ir J. Č. 2021-03-01 sudarytą privačios žemės nuomos sutartį; pratęsti A. Š. ir J. Č. 2015-10-05 privačios žemės nuomos sutarties galiojimą 218 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje kaip nepagrįstus teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

15. Byloje nustatyta, kad ieškovė A. Š. 2010-07-12 įgaliojimu, patvirtintu notaro (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)), įgaliojo savo tėvą – atsakovą J. P. – atstovauti ją valstybės institucijose, pilnai vykdyti jos, kaip ūkininko veiklą, pirkti jos vardu kilnojamuosius bei nekilnojamuosius daiktus ir atlikti kitus veiksmus, numatant, kad įgaliojimas galios iki 2020-12-31. 2015-10-05 privačios žemės nuomos sutartimi Nr. 1 J. Č. išnuomojo A. P. 6 metų laikotarpiui 27,5 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). 2020-10-28 susitarimu A. P. ir J. Č. susitarė nutraukti privačios žemės nuomos sutartį, kuri buvo sudaryta 2015-10-05. Susitarimą pasirašė J. P., pagal įgaliojimą, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), ir J. Č.. Įgaliojimas, kurio notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), 2020-11-06 pareiškimu apie įgaliojimo panaikinimą, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), buvo panaikintas. Ieškovė 2021-03-29 gavo atsakovo A. P. el. laišką, kuriame buvo nurodyta, kad nuo šių metų kovo 1 d. žemės sklypą, priklausantį J. Č., nuomojasi ūkininkas A. P.. 2020-10-28 data yra susitarimas tarp A. P. ir pasirašytas J. P. ir J. Č..

16. Byloje apeliantė teigia, kad Įgaliojimas nesuteikė teisės J. P. nutraukti 2015-10-05 privačios žemės nuomos sutartimi Nr. 1. Taip pat apeliantė nurodo, kad Įgaliojimas buvo panaikintas 2020-10-28 susitarimo, kuris buvo surašytas atgaline data, kadangi ikiteisminio tyrimo duomenimis nustatyta, kad susitarimas sudarytas ir pasirašytas 2021-03-01 14.02 val., o ne 2020-10-28. Apeliantės vertinimu, teismas nepagrįstai rėmėsi jai nepalankių liudytojų parodymais, taip pat nurodo, kad teismas pažeidė įrodymų leistinumo taisykles (CPK 177 str. 3 d.), kadangi rėmėsi liudytojų parodymais konstatuojant 2020-10-28 Susitarimo sudarymo faktą žodžiu būtent 2020-10-28, nors CK 1.93 str. 2 d. draudžia remtis liudytojų parodymais, įrodinėjant sandorio sudarymo faktą, kai nesilaikoma įstatymų reikalaujamos sandorio rašytinės formos.

17. Pažymėtina, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 str. 1 d.). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,JG Property developments“ v. A. B., bylos Nr. 3K-3-500/2010; ir kt.).

18. Teismų praktikoje taip pat pripažinta, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. Įrodymų pakankamumas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjamo dalyko faktams konstatuoti. Be kitų aplinkybių, teismas turi vertinti nagrinėjamų teisinių santykių esmę, galimo jų subjektų elgesio motyvus, atitiktį logikos dėsniams, rūpestingo, protingo, apdairaus teisinių santykių dalyvio elgesio standartams. Sprendžiant, koks ginčo šalių poelgis labiau tikėtinas, svarbu atsižvelgti į nagrinėjamą situaciją apibūdinančias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008).

19. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad aplinkybė, jog asmuo, apklausiamas kaip liudytojas, gali būti suinteresuotas duoti vienai šaliai palankius parodymus, nėra pagrindas atsisakyti apklausti asmenį kaip liudytoją, jo duotų parodymų nevertinti kaip įrodymų šaltinio – įrodinėjimo priemonės, o joje esančių faktinių duomenų kaip įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-158/2008). Taigi, net ir suinteresuoti asmenys gali būti kviečiami ir apklausiami kaip liudytojai, tačiau jų parodymai turi būti įvertinami pagal visus įrodymams keliamus reikalavimus – ar jie išsamūs ir tikslūs, ar siejasi su byloje nustatinėjamomis aplinkybėmis, ar yra objektyvūs ir patikimi.

20. Nagrinėjamoje byloje liudytojais apklausti buvo J. P. ir R. P.. Teismas, priešingai nei nurodo savo skunde apeliantė, įvertino abiejų liudytojų parodymus, o aplinkybė, kad rėmėsi būtent liudytojos R. P. parodymais yra nulemta fakto, kad jos pozicija buvo nuosekli, ji atitiko atsakovų nurodytas aplinkybes, tarp šių asmenų nurodytų aplinkybių nebuvo prieštaravimų, ji atitiko kitus byloje esančius duomenis. Būtina įvertinti faktą, kad bylos šalys ir liudytojai yra šeimos nariai, kad juos siejo pasitikėjimu grįsti santykiai, todėl įprasta, kad šeimos nariai daugumą klausimų sprendžia susitardami žodžiu. Taip pat atsižvelgiama į tai, kad liudytojos R. P. parodymai atitinka atsakovės J. Č. poziciją byloje.

22. CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad paprasta rašytine forma turi būti sudaromi fizinių asmenų sandoriai, kai sandorio suma sudarymo metu yra didesnė kaip vienas tūkstantis penki šimtai eurų, išskyrus sandorius, kurie ir įvykdomi sudarymo metu. CK 1.93 straipsnio 2 dalis nustato, kad įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį. Šios taisyklės išimtis įtvirtinta CK 1.93 straipsnio 6 dalyje, pagal kurią CK 1.93 straipsnio 2 dalies teismas gali netaikyti, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams ir yra CK 1.93 straipsnio 6 dalies 1-4 punktuose nurodytos sąlygos: 1) yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių sandorio sudarymo įrodymų; 2) sandorio sudarymo faktą patvirtinantys rašytiniai įrodymai yra prarasti ne dėl šalies kaltės; 3) atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, objektyviai nebuvo įmanoma sandorio įforminti raštu; 4) atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.

26. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė nustatytomis atsakovų nurodytas faktines aplinkybes, kurias patvirtino ir liudytoja R. P.. Taigi, byloje laikoma įrodyta, kad 2020-10-28, veikdamas pagal ieškovės įgaliojimą, atsakovas J. P. susitarė su J. Č. dėl 2015-10-05 žemės nuomos sutarties nutraukimo, t. y. 2020-10-28 prie parduotuvės sutiko atsakovę J. Č. ir su ja susitarė, kad žemę toliau nuomosis A. P.. J. Č. sutiko. J. P. pasakė J. Č., kad raštu surašys susitarimą dėl žemės nuomos sutarties nutraukimo. Grįžęs namo, tą pačią dieną (2020-10-28) J. P. savo ranka parašė susitarimą ir pasirašė „pagal įgaliojimą J. P. (parašas) sutinku. Notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)“. Laikoma įrodyta, kad apie susitikimą su J. Č. ir apie susitarimą ieškovei buvo pranešta po dienos ar keleto dienų, kai J. P. atėjo aplankyti anūkų. A. Š. su tuo sutiko ir nurodė, kad J. P. gali toliau tvarkyti jos žemę savo nuožiūra.

27. Byloje nustatyta, kad atsakovui J. P. nieko nežinant, ieškovė 2020-11-06 panaikino 2010-07-12 išduotą ir notaro patvirtintą įgaliojimą. Byloje įrodyta, kad J. P. negavo jokio pranešimo nei iš notarės, nei iš ieškovės. Apie tai, kad įgaliojimas panaikintas, J. P. sužinojo 2020 m. gruodžio mėnesį atsitiktinai iš notarės, nuėjęs tvarkyti kitų reikalų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino aplinkybę, kad ieškovė, nurodydama, kad apie įgaliojimo nutraukimą buvo pranešta atsakovui J. P., viso proceso metu ieškovė negalėjo nuosekliai nurodyti, nei kada tiksliai, nei kokiu būdu jam buvo pranešta.

28. Byloje šalys skirtingai nurodo ieškovės ginčijamo 2020-10-28 susitarimo sudarymo datą. Ieškovė teigia, kad ginčijamas sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, nes jis sudarytas atgaline data, J. P. viršijant jam įgaliojimu suteiktas teises, suklastojus dokumentą, o taip pat pažeidžia jos teises. Atsakovas J. P. teigia, kad Susitarimas buvo surašytas tą dieną, kaip ir jame nurodyta – 2020-10-28.

29. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) CK 2.132 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys turi teisę sudaryti sandorius per atstovus, išskyrus tuos sandorius, kurie dėl savo pobūdžio gali būti asmenų sudaromi tiktai asmeniškai, ir kitokius įstatymų nurodytus sandorius. Vieno asmens (atstovo) sudarytas sandoris kito asmens (atstovaujamojo) vardu, atskleidžiant atstovavimo faktą ir neviršijant suteiktų teisių, tiesiogiai sukuria, pakeičia ir panaikina atstovaujamojo civilines teises ir pareigas (CK 2.133 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas, aiškindamas šias teisės normas, yra nurodęs, kad kai sandorį atstovaujamojo vardu sudaro atstovas, laikydamasis prieš tai nurodytų sąlygų (atskleisdamas atstovavimo faktą ir veikdamas neišeinant už suteiktų teisių ribų), atstovaujamajam atsiranda tokių pačių padarinių, kaip ir tuo atveju, jeigu sandorį jis sudarytų pats asmeniškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-102/2012).

34. Byloje atsakovai įrodė, kad J. P. padėjo visiems vaikams, kad padėjo ieškovei ūkininkauti. Šias aplinkybes patvirtina ne tik liudytoja R. P., bet ir kiti atsakovai. Pats Įgaliojimo buvimas įrodo, kad atsakovas J. P. veikė savo dukters, t. y. ieškovės, naudai. Apeliantė nurodo, kad po 2015-2016 m. J. P., kaip įgaliotas asmuo, nebeatliko jokių veiksmų ieškovės vardu, kad tai patvirtina byloje esantys įrodymai ir šalių (įskaitant atsakovą) paaiškinimai. Atsakovė pažymi, kad Įgaliojimo pagrindu susiklostę atstovavimo santykiai faktiškai nutrūko, kadangi A. Š. grįžusi į Lietuvą visus sandorius sudarydavo bei turtinius reikalus tvarkė savarankiškai. Teisėjų kolegija nesutinka su minėtais apeliantės argumentais. Pažymėtina, kad nurodytus apeliantės argumentus paneigia atsakovo J. P. kartu su 2022-05-18 atsiliepimu į patikslintą ieškinį pateikti rašytiniai įrodymai: 2014-10-21 prašymas; 2014-12-12 prašymas ir pašto kvitas; 2015-02-26 protokolas; 2015-05-26 dalyvaujančių asmenų sąrašas; faktinio žemės sklypų naudojimo patikrinimo schema; 2015-05-26 protokolas; 2015-12-09 žemės naudojimo patikrinimo aktas. Taip pat nustatyta, kad ieškovės ūkiui reikėjo didesnio dirbamos žemės ploto tam, kad ji gautų Europos Sąjungos paramą. Šalių parodymai, bylos duomenų visuma įrodo, kad būtent J. P. prašymu 2015 m. A. P. perleido ieškovei ginčo žemės sklypo nuomos teisę ir įkalbėjo J. Č. pasirašyti 2015-10-05 privačios žemės nuomos sutartį. Ieškovė byloje neginčijo aplinkybės, kad ji J. Č. nepažinojo.

35. CK 1.79 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta šalies, turinčios teisę sandorį nuginčyti, teisė tokį sandorį patvirtinti. Patvirtinusi sandorį šalis netenka teisės jį ginčyti. Preziumuojama, kad šalis sandorį patvirtino, jeigu po to, kai įgijo galimybę sandorį patvirtinti arba nuginčyti, 1) sandorį visiškai ar iš dalies įvykdė, 2) pareikalavo, kad kita šalis įvykdytų sandorį; 3) užtikrino kitai šaliai savo prievolių įvykdymą; 4) visiškai ar iš dalies perleido kitam asmeniui pagal sandorį įgytas teises (CK 1.79 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė savo konkliudentiniais veiksmais patvirtino 2020-10-28 Susitarimą dėl privačios žemės nuomos sutarties nutraukimo. Tą ieškovė padarė pareikalaudama iš atsakovės J. Č. grąžinti sumokėtą nuomos mokestį, ir jį priimdama bei negrąžindama. Nurodytais veiksmais ieškovė pati pripažino nuomos sutarties nutraukimo teisėtumą ir tiesiogiai išreiškė savo valią dėl žemės nuomos sutarties nutraukimo.

36. Byloje nustatyta, kad atsakovė J. Č. neturėjo pagrindo abejoti, kad atsakovas J. P. veikia ieškovės interesais (Įgaliojimu) sudarant 2020-10-28 Susitarimą dėl žemės nuomos sutarties nutraukimo, kadangi būtent atsakovas J. P., o ne ieškovė tarėsi dėl žemės nuomos sutarties sudarymo, dėl žemės „paskolinimo“ ieškovei, su atsakovais J. P. ir A. P. J. Č. aptarė būsimos nuomos sutarties sąlygas ir jos galiojimą, pati ieškovė niekada su atsakove J. Č. nebendravo, nei sudarant nuomos sutartį, nei jai galiojant. J. Č. nebuvo informuota apie Įgaliojimo panaikinimą. Bylos aplinkybės patvirtina, kad atsakovė J. Č. neturėjo pagrindo abejoti atsakovų J. P. ir A. P. gerais ketinimais ieškovės atžvilgiu. Apeliantė nepagrįstai nurodo, kad byloje nebuvo surinkta įrodymų, kad atsakovas J. P. dalyvavo pokalbiuose dėl žemės nuomos su J. Č.. Byloje nustatyta, kad būtent J. P. 2012 metais susitarė su J. Č., kad ji išnuomotų žemę A. P., būtent J. P. 2015 metais sugalvojo, kad A. P. galėtų „paskolinti“ ieškovei J. Č. žemės nuomos teises, o ieškovė su tuo sutiko. J. P. prašymu 2015 metais A. P. perleido ieškovei ginčo žemės sklypo nuomos teisę.

37. Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog atsakovas J. P. sudarė 2020-10-28 Susitarimą, veikdamas pagal ieškovės 2010-07-12 Įgaliojimą, kuris galiojo iki 2020-12-31, todėl Susitarimas yra teisėtas ir ieškovei privalomas. Atsakovas J. P. veikė įgaliojimo ribose, jų neviršijo, savo veiksmais žalos ieškovei (savo dukrai) nepadarė.

Dėl 2020-10-28 Susitarimo pripažinimo negaliojančiu CK 1.80, 1.81 straipsnių pagrindu

38. Apeliantė teigia, kad 2020-10-28 Susitarimas yra sudarytas ir pasirašytas atgaline data, jis yra niekinis, nes prieštarauja imperatyvioms normoms. Apeliantė remiasi ikiteisminio tyrimo duomenimis, kad Susitarimas sudarytas ir pasirašytas 2021-03-01 14.02 val., o ne 2020-10-28. Apeliantė taip pat nurodo, kad teismas pažeidė materialinės teisės normas (CK 1.73 str., 1.80 str., 1.81 str., 1.93 str., 6.181 str. 4 d., 6.192 str. 4 d., 6.547 str. 1 d.), kadangi pripažino teisėtu Žemės nuomos sutarties nutraukimą nesant rašytinio susitarimo dėl sutarties nutraukimo ir nesant išreikštos Žemės nuomos sutarties šalies – A. Š. – valios bei jokia forma išreikšto sutikimo dėl nutraukimo.

39. CK 1.80 straipsnyje nustatyta, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (CK 1.78 straipsnio 5 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismas turi teisę konstatuoti niekinio sandorio negaliojimo faktą ir taikyti padarinius net ir tada, kai dėl to nepareikštas savarankiškas reikalavimas ieškinyje, prašymas šalių procesiniuose dokumentuose ar pareikštas žodžiu; teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad konkretus sandoris, kuriuo remiasi viena iš bylos šalių, yra niekinis ar niekinė yra tam tikra jo dalis, ex officio konstatuoja niekinio sandorio faktą ir jo teisinius padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2013; 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191-916/2015).

40. CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam sandorių negaliojimo pagrindui taikyti reikia nustatyti tokias sąlygas: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvi; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas. Imperatyvi įstatymo norma pripažintina tokia, kurios teisinių santykių subjektai negali panaikinti ar pakeisti tarpusavio susitarimu. Imperatyvi nuostata reiškia, kad teisės subjektas pats negali pasirinkti kitokio elgesio varianto (skirtingai nei esant dispozityviai teisės normai), o privalo elgtis taip, kaip yra nustatyta imperatyvioje teisės normoje. Nustatant, teisės norma yra imperatyvi ar ne, svarbus lingvistinis normos aiškinimas – jeigu vartojami žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan., tai darytina išvada, kad teisės norma yra imperatyvi. Jeigu teisės normoje nėra aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, vadovaujamasi civilinės teisės normų aiškinimo principais: atsižvelgiama į tam tikros teisės normos tikslus ir uždavinius, objektą ir interesą, kurį ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminius ryšius su kitomis normomis ir t. t. (CK 1.9 straipsnis). Nustačius, kad tam tikra teisės norma yra imperatyvi, reikia išsiaiškinti, ar konkretus sandoris sudarytas pažeidžiant šioje normoje įtvirtintą įsakmų reikalavimą arba draudimą ir ar šio pažeidimas lemia būtent sandorio negaliojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2009, 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191-916/2015).

41. CK 1.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad įstatyme neatskleistas formuluotės „viešoji tvarka“ ar „gera moralė“ turinys; jis yra įvairialypis ir sietinas ne tik su atliekamais veiksmais, bet ir su tikslais bei veiksmų pasekmėmis. Viešoji tvarka apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, o principai įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose. Sandorio turinys geros moralės požiūriu vertintinas pagal moralės vertybių (gėrio ir blogio, sąžiningumo ir nesąžiningumo) sampratą. Teisingumo kriterijus yra moralės normos, kurių tikslas – užtikrinti visų visuomenės narių interesų derinimą, apsaugoti ekonomiškai ir fiziškai silpnesnių visuomenės narių interesus, užkirsti kelią piktnaudžiauti teise, todėl, vertinant sudarytus sandorius, reikia vadovautis ne tik teisės, bet ir geros moralės, kurios kriterijus yra gėrio, blogio, teisingumo, pareigos, padorumo suvokimas, normomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2006; 2014 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2014; 2015 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-689-695/2015).

42. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nagrinėjant civilines bylas dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pagal CK 1.81 straipsnį sutarties šalių ketinimai turi svarbią reikšmę. Remiantis CK 1.81 straipsniu, turi būti įrodyta, kad pagrindinis ir vienintelis sutarties šalių ketinimas buvo skirtas tikslui, priešingam viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekti. Tokius šalių ketinimus, jeigu jie nėra akivaizdūs, privalo įrodyti sutartį ginčijantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2014; 2015 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-689-695/2015).

43. Bylos medžiaga, šalių paaiškinimai įrodo, kad 2020-10-28 susitarimas buvo J. P. surašytas ranka 2020 m. spalio mėnesį, po jo pokalbio su J. Č.. 2021 m. vasario pabaigoje J. P. paprašė A. P. atspausdinti susitarimo tekstą kompiuteriu keliais egzemplioriais. A. P. atspausdinus J. P. ranka rašytą tekstą kompiuteriu, J. P. jį pasirašė ir paprašė A. P. nuvežti jį J. Č. pasirašyti.

44. Ieškovė pateikė teismui duomenis apie atsakovo J. P. atžvilgiu pradėtą ir vykdomą ikiteisminį tyrimą pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu), tačiau, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, remiantis nekaltumo prezumpcijos principu, teismas neturi pagrindo konstatuoti, jog 2020-10-28 susitarimas buvo surašytas (o ne atspausdintas) paties atsakovo A. P. ir/ar jo pasirašytas. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog vien iš 2021-06-02 Informacinių technologijų tyrimo specialisto A. G. išvados, kurioje nurodyta, kad dokumentas sukurtas 2021-03-01, nėra pagrindo konstatuoti klastojimo fakto, kadangi išvadoje nebuvo tirta ir nėra nustatyta, kada atsakovė J. Č. faktiškai susitarė su atsakovu J. P., atstovavusiu A. Š., dėl 2015-10-05 nuomos sutarties nutraukimo. Atsakovai nurodė, kad atsakovo J. P. paprašytas atsakovas A. P. kompiuteriu perspausdino J. P. ranka surašytą 2020-10-28 susitarimo tekstą bei jį nuvežė atsakovei J. Č.. Ikiteisminis tyrimas, kuriame buvo pateikta išvada nėra baigtas, ikiteisminis tyrimas tęsimas atsakovo J. P. atžvilgiu, o atsakovų – A. Č. ir A. P. – atžvilgiu nutrauktas. Byloje ieškovė neįrodė, kad 2020-10-28 susitarimas prieštarauja BK 300 straipsnio 1 daliai.

46. Kasacinis teismas išaiškino, kad sutarčiai sudaryti būtinas aiškus ir nesąlygiškas akceptanto sutikimas su oferento pateiktu pasiūlymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2011). Sutarties sudarymo faktą galima pripažinti ir nesant aiškiai išreikštos ofertos ar akcepto, tačiau šalių veiksmais pakankamai patvirtinant, kad jos turėjo rimtų ketinimų sukurti tarpusavio teises ir pareigas. Taigi esminis sutarties, kaip sandorio, požymis yra šalių ketinimas sukurti tarpusavio teises ir pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2012; 2020 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-353-823/2020, 41 punktas).

47. Sutarties šalių valia ir ja prisiimtų įsipareigojimų apimtis nustatytinos pagal sutarčių aiškinimo taisykles. Sutarties turinio ir sąlygų, dėl kurių tarp jos šalių kyla ginčas, išaiškinimas pagal sutarčių aiškinimo taisykles, taip identifikuojant tikrąjį šalių susitarimą, pasiektą joms disponuojant laisve savanoriškai nustatyti sutarties turinį ir suderinus jų valią, koreliuoja su sutarties laisvės principu ir nereiškia šio principo pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-345-701/2018, 52 punktas; 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-112-421/2020 21 punktas).

48. Sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose ir suformuluotos kasacinio teismo nuoseklioje ir išplėtotoje praktikoje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes; sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais; taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-703/2013; 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-526-248/2016, 41 punktas; 2018 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-293-611/2018, 31 punktas). Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2011; 2018 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-340-248/2018, 73 punktas).

50. Teisėjų kolegija laiko pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad žemės nuomos mokesčio mokėjimo faktas neįrodo, kad ieškovė pati tarėsi dėl sutarties sąlygų, pati sudarė sutartį, o ją sudariusi pati dirbo žemę. Įvertinus bylos medžiagą, šalių paaiškinimus byloje, laikytini pagrįstais atsakovų argumentai, kad nuomos mokestis iš ieškovės ūkininkės ūkio sąskaitos buvo mokamas tam, kad ieškovė galėtų įrodyti jos ūkio vardu dirbamos žemės plotą, kad gautų europinę paramą, kurią ieškovė ir gavo; kad ginčo žemės sklypą visus tuos metus dirbo atsakovas A. P.. Nors ieškovė nurodė, kad pirmais metais už žemės nuomą sumokėjo grynais pinigais pasiskolintais iš brolio J. P., tačiau tokie jos ir liudytojo J. P. parodymai teismo pagrįstai vertinti kritiškai, nes būtų nelogiška, jog ieškovė, pasiskolintus iš liudytojo J. P. pinigus perduotų atsakovui A. P., o šis kartu su broliu J. P. vežtų pinigus atsakovei J. Č..

51. Reikšminga byloje aplinkybė, kad šalys pripažino, kad laikėsi kitokios tvarkos, negu parašyta sutartyje. 2015 m. žemės nuomos sutarties 2.1 punkte buvo susitarta, kad nuomos mokestis bus mokamas už praėjusius metus, tačiau šalys žodžiu tą sąlygą pakeitė ir ieškovė nuomos mokestį mokėjo už būsimus metus. Šią aplinkybę byloje patvirtino ir ieškovė. Aplinkybė, kad šalys dėl atsiskaitymo žodžiu pakeitė sutartyje numatytą tvarką, sudaro pagrindą tikėti, kad ir dėl sutarties galiojimo termino šalys žodžiu susitarė kitaip, nei raštu sutartyje. Nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad labiau tikėtina, jog nors sutartyje jos galiojimo terminas nurodytas 6 metai, šalys, tikėtina, susitarė, kad sutartis galios 5 metus. Tokį susitarimą patvirtina ir nuosekli kitos sandorio šalies – atsakovės J. Č. – pozicija byloje, kad ji nenorėjo ilgesniam laikui išnuomoti žemės, nes nuomos kainos kyla. Taip pat įvertintina aplinkybė, kad pati ieškovė nedalyvavo tariantis su J. Č., kuri sutartį sutiko pasirašyti tik J. P. įtikinta. Ieškovės vardu veikė tėvas J. P. ir abu jos broliai. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovų paaiškinimais nustatyta, kad 2015 metais buvo susitarta, jog A. P. perleidžia ieškovei teisę nuomoti šią žemę 5 metams, ieškovė tai žinojo ir tam neprieštaravo, o sutartyje 6 metų žemės nuomos terminas buvo susitartas tik dėl to, kad ieškovę apdraustų dėl galimų neaiškumų, gaunant paramą žemės ūkio veiklai; ieškovė negali teigti, kad žodžiu susitartos sutarties sąlygos neatitiko jos valios ar buvo kitokios; ieškovė neturėjo pagrindo turėti lūkesčių nuomoti ginčo žemės sklypą ilgesnį laiką.

52. Byloje nustatyta, kad ieškovės įgaliotinis J. P. ir atsakovė J. Č. 2020-10-28 susitarė nutraukti 2015-10-05 privačios žemės nuomos sutartį, aptarė sutarties nutraukimo sąlygas ir taip išreiškė savo suderintą valią sukurti šalių tarpusavio teises ir pareigas. Teisėjų kolegija laiko pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad sandorio sudarymo aplinkybės, t, y. susitarimo sąlygų aptarimas viešoje vietoje, prie parduotuvės, objektyviai neleido sandorio įforminti raštu susitarimo metu, todėl 2020-10-28 J. P. ranka surašė ir pasirašė susitarimą, dėl kurio sąlygų tą pačią dieną susitarė su J. Č.. Kitos sandorio šalies, t. y. J. Č., susitarimo dėl 2015-10-05 žemės nuomos sutarties nutraukimo pasirašymas patvirtina, kad šalys sutartį nutraukė būtent 2020-10-28, priešingu atveju J. Č. tokiomis sąlygomis nebūtų pasirašiusi. Kaip pagrįstai akcentavo pirmosios instancijos teismas, atsakovė J. Č. byloje paaiškino, kad susitarimas yra pasirašytas jos asmeniškai bei atitinka jos valią.

53. Apeliantė nepagrįstai nurodo, jog aplinkybė, kad J. P. ranka surašytas 2020-10-28 datuotas susitarimas į civilinę bylą buvo pateiktas tik 2021-07-26, tai yra po pirmojo žodinio teismo posėdžio, leidžia pagrįstai manyti, jog šis dokumentas buvo surašytas jau prasidėjus teismo procesui. Pažymėtina, kad civilinėje byloje Nr. e2-5907-1029/2021 yra pateiktas A. P. 2021-05-06 apklausos protokolas, kur jau tada A. P. nurodė apie 2020-10-28 susitarimą, kurį yra surašęs jo tėvas J. P. savo ranka susitardamas su J. Č. dėl 2015-10-05 privačios žemės nuomos sutarties nutraukimo. Taip pat būtina įvertinti, kad J. P. pirmiau minėtoje civilinėje byloje ieškovės buvo patrauktas ne atsakovu, o trečiuoju asmeniu, jis neturėjo atstovo, bylą vedė pats, todėl aplinkybė, kad 2020-10-28 susitarimas į civilinę bylą buvo pateiktas 2021-07-26, nėra laikytina neįprasta, įvertinus aptartas faktines aplinkybes.

54. Apeliantė teigia, kad ginčijamas Susitarimas prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, nes yra suklastotas (sudarytas atgaline data), o jo tikslas - padaryti žalos A. Š.. Teisėjų kolegija atmeta šiuos apeliantės argumentus kaip nepagrįstus. Pažymėtina, kad apeliantė neįrodinėjo, kokios rūšies ir kokio dydžio žala jai padaryta. Nepagrįstai apeliaciniame skunde remiamasi Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. spalio 22 d. nutartimi Civilinėje byloje Nr. 2A-522-1120/2020, nes minėtoje byloje teismas sprendė ginčą tarp dviejų juridinių asmenų dėl paslaugų teikimo sutarties ir paslaugų teikimo aktų teisėtumo, kai sutartį sudarė atsakovo direktorius, atstovaudamas atsakovui, tačiau iš esmės veikdamas ieškovės naudai, atsakovui pareiškus nepasitikėjimą direktoriaus veikla. Ginčyta sutartimi, teisėjų kolegijos vertinimu, iš esmės buvo siekiama ieškovės naudai gauti mokėjimą iš atsakovo už paslaugas, dėl kurių atlygintino teikimo šalys nebuvo susitarusios, ir taip nepagrįstai praturtėti atsakovo sąskaita. Apeliaciniame skunde minėtos ir išnagrinėtos bylos (kurioje sprendimą apeliantė skundžia), faktinės aplinkybės nėra tapačios, todėl ja remtis nėra pagrindo.

55. Bylos medžiaga iš šalių parodymais nustatyta, kad ginčijamu susitarimu atsakovas J. P. nesiekė pažeisti ieškovės teisių ir jų nepažeidė. Kaip pažymėjimo pirmosios instancijos teismas, bylos medžiaga nustatyta, kad atsakovas J. P. atliko daug veiksmų ieškovės interesais: pirko ir nuomojo žemės sklypus, davė ir skolino ieškovei pinigus ūkio veiklai, žemės ūkio technikai pirkti, sodybai pirkti, sodybos remontui, dovanojo savo sodybą, tačiau niekada neveikė prieš ieškovę ir neturėjo tikslo jos sužlugdyti. Taip pat nustatyta, kad savo atliekamus veiksmus atsakovas visada aptardavo su ieškove, o ieškovė veiksmams pritardavo, sakydavo veikti savo nuožiūra. Minėtas aplinkybes patvirtina ir Šiaulių apygardos teismo 2022 m. spalio 26 d. nutartis, kuria buvo atmestas atsakovės A. Š. apeliacinis skundas dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2022 m. gegužės 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. P. patikslintą ieškinį atsakovei A. Š. dėl skolos priteisimo. Pirmosios instancijos teismas detaliai aptarė, kokius veiksmus pagal Įgaliojimą po 2013 m. atliko atsakovas J. P. apeliantės naudai, todėl teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismu, pakartotinai šių aplinkybių nebeaptaria. Kaip jau buvo nurodyta, būtent J. P. prašymu 2015 metais A. P. perleido ieškovei ginčo žemės sklypo nuomos teisę, J. P. ir A. P. įkalbėjo J. Č. pasirašyti 2015-10-05 žemės nuomos sutartį. Taigi, be minėtų atsakovų veiksmų apeliantė nebūtų sudariusi žemės nuomos sutarties.

56. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apeliantės argumentus, kuriais ji nurodo, jog dėl žemės sutarties nutraukimo ji patyrė žalos, kurią sudaro žemės apsėjimo garstyčiomis išlaidos bei išlaidos pupų sėkloms įsigyti. 2020 m. pavasarį ieškovė pirko garstyčių sėklas tarpiniam pasėliui (2020-04-06 PVM sąskaitą faktūrą, kuri patvirtina, kad baltųjų garstyčių sėklas (tarpinį pasėlį) asmeniškai pirko pati A. Š., A. Š. 2022-09-09 rašytinių paaiškinimų priedas Nr. 1). Taip pat byloje yra pateikta 2021-02-10 pupų pirkimo sąskaita 3 001,77 Eur sumai (ieškinio priedas Nr. 12). Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos šalių parodymais nustatyta, kad žodžiu šalys susitarė, kad žemės nuomos sutartis sudaroma penkeriems metams, o šešerių metų terminas sutartyje įrašytas tik norint užtikrinti, kad ieškovė gautų Europos sąjungos paramą, todėl apeliantė neturėjo teisėjo lūkesčio ilgesniam sutarties galiojimui. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, atsakovui A. P. nebuvo jokio ekonomiškai naudingo motyvo 2015 m. pabaigoje atsisakyti toliau nuomotis žemės sklypą iš J. Č., kad atsakovas A. P., paprašytas tėvo J. P., tik norėdamas padėti seseriai (ieškovei), sutiko leisti jai terminui iki 5 metų naudotis žemės sklypu, kas reiškė realią turtinę naudą ieškovei bei realius turtinius praradimus jam pačiam. Įsigytą pupų sėklą ieškovė galėjo apsėti kitus jai priklausančius žemės sklypus, o neginčitinų duomenų, jog garstyčių sėklą pirko ieškovė, o ne jos broliai A. P. ir J. P., byloje nėra.

57. Apeliantė nurodo, kad gauta Europos sąjungos parama (paskutinė (bet ne vienintelė) paramos sutartis sudaryta 2020 m., ieškinio 13 priedas) įpareigojo A. Š. ūkio veiklą vykdyti nemažinant turimo 82,23 ha žemės ploto, o sumažėjus per 12 mėnesių atstatyti arba grąžinti gautą paramą (paramos sutarties 3.1.10 p.). Nutraukus Žemės nuomos sutartį, žemės naudmenų plotas sumažėjo 21 ha, t. y. 25,5 %. Sumažinus žemės ūkio naudmenų plotą ieškovei grėsė suteiktos paramos grąžinimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad realių nuostolių apeliantė šiuo aspektu nepatyrė, nes, kaip pati nurodo, ji brolio J. P. dėka žemės plotą atstatė, nes brolis laikinai perleido jai savo turimus sklypus. Kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, įvertinus, kad ginčo žemės nuomos sutartis buvo nutraukta nuo 2020-10-28, ieškovė turėjo visas galimybes per 12 mėnesių išsinuomoti papildomai žemės ir jokių nuostolių nepatirti.

58. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas pripažino teisėtu Žemės nuomos sutarties nutraukimą nesant išreikštos Žemės nuomos sutarties šalies – A. Š. – valios bei jokia forma išreikšto sutikimo dėl nutraukimo. Liudytojų parodymais byloje nustatyta, kad 2020 m. rugpjūčio mėnesį ieškovė žodžiu, ir ne vieną kartą pareiškė viešai, kad ji nebenori žemės dirbti, kad jai per sunku, išreiškė valią nutraukti su J. Č. žemės nuomos sutartį. Taip apeliantė išreiškė savo valią įgaliotiniui J. P. nutraukti žemės nuomos sutartį. Kaip teisingai pabrėžė pirmosios instancijos teismas, nurodymai įgaliotiniui gali būti duodami ir žodžiu, ir raštu, jokios privalomos formos įstatymas nenumato, todėl ieškovės valios pareiškimui nėra nustatyta nei notarinė, nei rašytinė sandorio forma, o jos valios pareiškimą galima įrodinėti bet kokiomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, tame tarpe ir liudytojų parodymais.

59. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas darė pagrįstą išvadą, jog ieškovės ginčijamas 2020-10-28 Susitarimas tarp jame nurodytų šalių buvo sudarytas ta data, kuri jame ir nurodyta.

60. Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad 2020-10-28 susitarimas neprieštarauja imperatyviai teisės normai, jis neprieštarauja viešajai tvarkai bei gerai moralei ir šalių buvo patvirtintas. Patvirtinusi sandorį, šalis netenka teisės jį ginčyti (CK 1.79 straipsnio 1 dalis).

Dėl 2021 m. kovo 1 d. žemės sklypo nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia

61. Ieškovė byloje laikėsi pozicijos, kad pirmasis jos reikalavimas (pripažinti nuo sudarymo momento (ab initio) negaliojančiu 2020-10-28 susitarimą dėl jos ir J. Č. 2015-10-05 privačios žemės nuomos sutarties nutraukimo) yra pagrindinis, o likę pareikštu 2022-07-11 patikslintu ieškiniu du reikalavimai - išvestiniai.

62. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atmetęs ieškovės reikalavimą pripažinti nuo sudarymo momento negaliojančiu 2020-10-28 susitarimą dėl 2015-10-05 privačios žemės nuomos sutarties nutraukimo, darė pagrįstą išvadą, jog nelieka pagrindo tenkinti ieškovės kitų dviejų išvestinių reikalavimų - pripažinti nuo sudarymo momento negaliojančia atsakovų A. P. ir J. Č. 2021-03-01 privačios žemės nuomos sutartį bei pratęsti ieškovės ir atsakovės J. Č. 2015-10-05 privačios žemės nuomos sutarties galiojimą 218 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

63. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).

64. Kiti apeliacinio skundo argumentai vertintini kaip neturintys reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties

65. Atsižvelgdama į anksčiau nustatytas aplinkybes ir padarytas teisines išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

66. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos jos naudai nepriteistinos. Atsakovas J. P. apeliacinės instancijos teisme patyrė 500 Eur bylinėjimosi išlaidas, atsakovas A. P. – 1512,50 Eur, atsakovė J. Č. - 1355,20 Eur. Atsakovai pateikė bylinėjimosi išlaidų apmokėjimą patvirtinančius duomenis, todėl jų patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš ieškovės A. Š..

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2022 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės A. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 1512,50 Eur (vieno tūkstančio penkių šimtų dvylikos eurų 50 ct) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, atsakovui A. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini).

Priteisti iš ieškovės A. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 500 Eur (penkių šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, atsakovui J. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini).

Priteisti iš ieškovės A. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 1355,20 Eur (vieno tūkstančio trijų šimtų penkiasdešimt penkių eurų 20 ct) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, atsakovui J. Č., asmens kodas (duomenys neskelbtini).

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.