- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-07-29
- Bylos Nr.
- e2A-1467-779/2025
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Inga Staknienė
- Ieškovas
- M. P., A. P.
- Atsakovas
- A. G., K. S.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantų (atsakovų) A. G. ir K. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų M. P., A. P. ieškinį atsakovams A. G. ir K. S. dėl nuotolių atlyginimo (įmokėto avanso grąžinimo).
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovai M. P. ir A. P. (toliau – ieškovai) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami priteisti solidariai iš atsakovų A. G. ir K. S. (toliau – atsakovai) 34 500 Eur skolą (sumokėtą avansą) ir bylinėjimosi išlaidas.
1.1. Ieškovai nurodė, kad (duomenys neskelbtini) su atsakovais sudarė preliminarią pirkimo–pardavimo sutartį, kurios pagrindu atsakovai įsipareigojo iki 2023 m. rugsėjo 10 d. sudaryti su ieškovais pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, kuria parduotų 1/2 žemės sklypo dalį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su ant jos pastatytu butu, turto adresas – (duomenys neskelbtini) (toliau – Butas). 2023 m. rugpjūčio 25 d. atsakovai ieškovus informavo, kad jų planuojamo pirkti Buto paskirtis yra registruota kaip ūkinis pastatas. Atsakovai žadėjo iki 2023 m. gruodžio mėn. pakeisti Buto paskirtį į gyvenamųjų patalpų paskirtį. Sutartu laiku Buto paskirtis nebuvo pakeista, taip pat ieškovams tapo žinoma, kad Butui yra pritaikytas turto areštas. Pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovų kaltės, todėl ieškovai prašė teismo grąžinti jų sumokėtą 34 500 Eur avansą.
Atsiliepimas
2. Atsakovai atsiliepimu su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
2.1. Atsiliepime nurodė, kad ieškovai nenurodė visų faktinių aplinkybių.
2.2. Nesutiko, kad planuojamo parduoti pastato paskirtis yra ūkinė, nurodė statybos leidimą ir kadastro bylą, kurie paneigia ieškovų teiginį.
2.3. Pažymėjo, jog atsakovai neturėjo galimybės sudaryti pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties dėl nuo jų nepriklausančių aplinkybių – valstybės institucijų užtrukusių projekto nagrinėjimo procedūrų. Teigė, kad pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl ieškovų kaltės, nes jiems nebuvo suteiktas banko kreditas turto įsigijimui.
3. Bylos nagrinėjimo teismo posėdžiuose (2024 m. lapkričio 11 d.; 2025 m. sausio 27 d.) metu atsakovai pripažino ieškinį: 1) 2025 m. lapkričio 11 d. parengiamojo posėdžio metu atsakovai siekė taikiai išspręsti ginčą; 2) 2025 m. sausio 24 d. atsakovas A. G. ieškovei M. P. atliko 4 000 Eur mokėjimą avanso daliai padengti; 3) 2025 m. sausio 27 d. teismo posėdžio metu šalys taip pat siekė sudaryti taikos sutartį. Atsakovai likusią 30 500 Eur sumą prašė leisti grąžinti per tris mėnesius.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. vasario 14 d. sprendimu (toliau – skundžiamas sprendimas): 1) priėmė ieškovų prašymą dėl ieškinio dalies (4 000 Eur) atsisakymo ir civilinę bylą šioje dalyje nutraukė; 2) likusią ieškinio dalį tenkino visiškai – priteisė ieškovams solidariai iš atsakovų 30 500 Eur avansą; priteisė ieškovams solidariai iš atsakovų lygiomis dalimis 2 053 Eur, t. y. iš kiekvieno atsakovo po 1 026,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; grąžino ieškovams 302 Eur žyminio mokesčio permoką. Esminiai skundžiamos sprendimo motyvai:
4.1. Pirmosios instancijos teismas posėdžio metu nustatė, kad atsakovas A. G. grąžino dalį (4 000 Eur) ieškovų sumokėto avanso. Atsižvelgdamas į šią aplinkybę ir į tai, kad ieškovai sutiko dėl dalies ieškinio reikalavimo atsisakymo bei nenustačius prieštaravimų viešajam interesui ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, pirmosios instancijos teismas civilinę bylą dalyje dėl 4 000 Eur nuostolių priteisimo nutraukė.
4.2. Teismas taip pat nustatė, jog ieškovai 2023 m. vasario 10 d. pervedė į atsakovų sąskaitą 34 500 Eur. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, savo esme šis ieškovų atliktas mokėjimas yra avansas. Teismui nustačius, kad šalys pagrindinės sutarties nesudarė ir atsakovams pripažįstant ieškinį, atsižvelgiant į šalių sudarytos preliminariosios sutarties nuostatas, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog likusi negrąžinta 30 500 Eur avanso suma priteistina ieškovams solidariai iš atsakovų.
4.3. Pažymėjo, kad šalims nedraudžiama tartis dėl likusios nuostolių dalies grąžinimo vykdymo proceso metu, kurio metu išieškotojai ir skolininkai turi teisę sudaryti taikos sutartį.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
5. Atsakovai apeliaciniu skundu prašo teismo pakeisti skundžiamo sprendimo dalį, kuria iš atsakovų ieškovų naudai priteista 30 500 Eur, nurodant, jog ieškovams iš atsakovo solidariai priteista 26 500 Eur, šios sumos sumokėjimą išdėstant lygiomis dalimis per 3 (tris) mėnesius nuo apeliacinės instancijos teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas žemiau nurodytais argumentais:
Atsiliepimas
5.1. Atsakovai pažymi, jog tiek pareiškime, tiek posėdžio metu nurodė aiškius argumentus, jog pagal (duomenys neskelbtini) pasirašytą preliminarią ginčo namo pirkimo–pardavimo sutartį avansinis mokėjimas iš naujų pirkėjų turi būti gautas iki 2025 m. vasario 20 d., o kitas avansas iki 2024 m. balandžio 20 d., kurį gavus apeliantas turėtų pakankamai lėšų atsiskaityti su ieškovais, todėl sutiko su ieškiniu, bet prašė leisti 30 500,00 Eur sumą išmokėti per 3 (tris) mėnesius.
5.2. Atsakovų teigimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime dėl suformuoto reikalavimo leisti 30 500,00 Eur sumą išdėstyti per 3 (tris) mėnesius apskritai nepasisakė, todėl apeliantų teigimu, skundžiamas sprendimas yra visiškai nemotyvuotas, t. y. nėra motyvų (sutrumpintų motyvų) dėl šių aplinkybių, o tai yra absoliutus skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindas.
5.3. Taip pat nurodo, jog po skundžiamo sprendimo apeliantai sumokėjo ieškovams 4 000 Eur, todėl negrąžinto avanso suma sudaro 26 500 Eur.
6. Ieškovai atsiliepimu prašo teismo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą bei skirti atsakovams po 5 000 Eur dydžio baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, paskiriant po 50 proc., t. y. po 2 500 Eur ieškovams; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Esminiai atsiliepimo argumentai:
Šalies argumentai
6.1. Ieškovų teigimu, po skundžiamo sprendimo priėmimo, t. y. 2025 m. vasario 19 d., geranoriškai atsakovų sumokėtas ieškovams dalinis avanso grąžinimas 4 000 Eur sumoje niekaip negali daryti įtakos priimto skundžiamo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui bei nesudaro teisinio pagrindo jį keisti. Priimdamas sprendimą, teismas negali numanyti, ar vadovautis aplinkybėmis, kurios byloje nenustatytos ir įvyks tik po sprendimo paskelbimo.
6.2. Ieškovų vertinimu, geranoriškai sumažinus įsiskolinimo dydį jau po priimto sprendimo, toks atsakovų prašymas turi būti teikiamas pirmos instancijos teismui. Be kita ko, jis turi būti atitinkamai pagrįstas ne vien deklaratyviais pareiškimais apie tikėtinas ūkinės veiklos įplaukas, o atitinkamais įrodymais, kurie pagrįstų prašančios šalies turtinę padėtį ar kitas aplinkybes, trukdančias priteistos prievolės įvykdymui.
6.3. Ieškovai nurodo, jog atsakovų prašymas nėra teisės klausimas, todėl nedaro įtakos priimto skundžiamo sprendimo pagrįstumui.
6.4. Ieškovų teigimu, atsakovų procesinis elgesys pagrindžia, kad atsakovai nesąžiningai stengiasi užvilkinti prievolės įvykdymą. Nurodo, kad atsakovų turtui taikomas areštas, o atsakovai nuo 2023 m. spalio 28 d. nesiėmė jokių veiksmų, kurie patvirtintų atsakovų siekį grąžinti avansinę įmoką ieškovams.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
8. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 14 d. sprendimas dalyje dėl atsakovų prašymo teismo sprendimo vykdymą išdėstyti 3 mėnesiams.
9. Nagrinėjamu atveju atsakovai kartu su apeliaciniu skundu prašo teismo prie bylos prijungti papildomą įrodymą – (duomenys neskelbtini) mokėjimo nurodymą Nr. 51. Ieškovai atsiliepimu taip pat prašo prijungti prie bylos papildomus įrodymus: 1) (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto savivaldybės administracijos raštą; 2) Valstybinės teritorinės statybos inspekcijos raštą; 3) Nekilnojamojo turto registro išrašą; 4) liudijimą dėl nuosavo būsto įsigijimo; 5) (duomenys neskelbtini) mokėjimo nurodymą Nr. 151 (paskola būsto įrengimui);
10. Pažymėtina, jog naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).
11. Nagrinėjamu atveju atsakovai, pateikdami mokėjimo nurodymą, argumentuoja dalinį prievolės įvykdymą po skundžiamo sprendimo priėmimo, tokiu būdu apeliacinio skundo reikalavime sumažindami ieškovams mokėtino avanso sumą. Atsižvelgdamas į tai, kad šis papildomas įrodymas yra glaudžiai susijęs su bylos pagrindu ir dalyku, apeliacinės instancijos teismas prijungia jį prie bylos medžiagos.
12. Tuo tarpu ieškovai papildomais įrodymais iš esmės grindžia atsiliepime nurodytas aplinkybes dėl, jų teigimu, atsakovų nepagrįsto prašymo išdėstyti teismo sprendimo vykdymą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškovų pateiktų rašytinių įrodymų turinį ir galimą įtaką nagrinėjamo ginčo išsprendimui, konstatuoja, kad minėti įrodymai neturi esminės reikšmės bylai ir jų priėmimas neturėtų įtakos teisingam ginčo išsprendimui. Atsižvelgdamas į tai bei vadovaudamasis CPK 314 straipsnio nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti ieškovų pateiktus papildomus naujus įrodymus.
13. Bylos duomenimis nustatyta, jog (duomenys neskelbtini) tarp šalių sudaryta preliminari pirkimo–pardavimo sutartis (Sutartis), kurios pagrindu atsakovai įsipareigojo iki (duomenys neskelbtini) sudaryti su ieškovais pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį, kuria parduotų 1/2 žemės sklypo dalį, unikalus (duomenys neskelbtini), su ant jos pastatytu butu, turto adresas – (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) mokėjimo nurodymas Nr. 3 patvirtina, jog ieškovai atsakovams sumokėjo Sutarties 3.2.1 papunkčiu sutartą 34 500 Eur dydžio avansą, tačiau Pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sutaryta dėl atsakovų kaltės.
Žemesnės instancijos teismas
14. Ieškovams kreipusis į teismą dėl sumokėto avanso grąžinimo, atsakovai ieškinį pripažino, sumokėjo dalį avanso (4 000 Eur), o likusią dalį pirmosios instancijos teismo prašė išdėstyti 3 mėnesiams. Pirmosios instancijos teismas 2025 m. vasario 14 d. sprendimu priėmė ieškovų prašymą dėl ieškinio dalies (4 000 Eur) atsisakymo ir civilinę bylą šioje dalyje nutraukė; likusią ieškinio dalį tenkino visiškai – priteisė ieškovams solidariai iš atsakovų 30 500 Eur avansą.
15. Apeliantai pateikė byloje apeliacinį skundą, įžvelgdami skundžiamo sprendimo absoliutų negaliojimo pagrindą, t. y. pirmosios instancijos teismas, apeliantų teigimu, nesprendė atsakovų prašymo dėl sprendimo išdėstymo 3 mėnesiams, t. y. skundžiamame sprendime nėra jokių motyvų ar argumentų, kodėl netenkinamas atsakovų prašymas dėl sprendimo išdėstymo. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovų pateikta pozicija.
16. Visų pirma pažymėtina, jog teismų praktikoje išaiškinta, kad tam tikrais atvejais dėl objektyvių susiklosčiusių aplinkybių teismo sprendimas negali būti įvykdytas nedelsiant po jo įsiteisėjimo. Tokiu atveju pagal CPK 284 straipsnio 1 dalį teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti teismo sprendimo vykdymo tvarką. Atsižvelgiant į tai, kad CPK 284 straipsnyje išdėstytų nuostatų įgyvendinimas reiškia nukrypimą nuo bendrosios sprendimo vykdymo tvarkos, teismo sprendimo įvykdymą galima atidėti arba išdėstyti tik išimtiniais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-626-378/2015).
17. Kasacinis teismas, aiškindamas CPK 284 straipsnio 1 dalies įtvirtintą institutą, yra išaiškinęs, kad sprendimo įvykdymo atidėjimui (išdėstymui), be kita ko, aktualūs ir CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principai. Šių civilinių teisinių santykių teisinio reglamentavimo principų taikymas reikalauja, kad būtų atsižvelgta į abiejų bylos šalių interesus, į tai, ar bus užtikrintas tinkamas jo įvykdymas, ar nebus iš esmės paneigtas teismo sprendimas ir pažeisti šalies, kurios naudai jis priimtas, lūkesčiai. Spręsdamas klausimą dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo (išdėstymo), teismas turi atsižvelgti į abiejų šalių turtinę padėtį, taip pat į kitas svarbias aplinkybes, į tai, kad sprendimo vykdymo atidėjimas (išdėstymas) neturi suteikti nepagrįsto pranašumo skolininkui, o išieškotojas neturi patirti nepagrįstų nuostolių, siekti išlaikyti išieškotojo ir skolininko teisėtų interesų pusiausvyrą, vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-626-378/2015).
18. Taigi, atsižvelgiant į CPK 284 straipsnio nuostatų taikymą, sprendimo vykdymo atidėjimas ar išdėstymas galimas tik išimtiniais atvejais, kai tai pateisina konkrečios bylos aplinkybės. Tokiais atvejais teismas privalo visapusiškai įvertinti abiejų šalių turtinę padėtį, interesų pusiausvyrą, galimas pasekmes bei užtikrinti, kad nei viena šalis neįgytų nepagrįsto pranašumo. Svarbu paisyti teisingumo, sąžiningumo, proporcingumo bei teisėtų lūkesčių principų, kad sprendimo vykdymas išliktų realus ir teisingas abiem šalims.
19. Nagrinėjamu atveju atsakovai prašymą išdėstyti teismo sprendimo vykdymą grindė taikiu ginčo išsprendimu (bandymu sudaryti taikos sutartis su ieškovais) bei kita (duomenys neskelbtini) pasirašyta preliminaria ginčo namo pirkimo–pardavimo sutartimi. Nurodė, jog avansinis mokėjimas iš naujų pirkėjų turi būti gautas iki 2025 m. vasario 20 d., o kitas avansas iki 2025 m. balandžio 20 d., kurį gavus atsakovai turėtų pakankamai lėšų atsiskaityti su ieškovais. Taigi apeliantai apeliacinį skundą grindžia šių aplinkybių neįvertinimu ir pažymi, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl sprendimo vykdymo išdėstymo iš esmės yra be motyvų.
20. Pažymėtina, jog teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 straipsnis). Šie reikalavimai taikytini visų instancijų teismų priimamiems sprendimams ir yra susiję su įstatymu pavesta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 270, 331 straipsniai). CPK 331 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymai ir kiti teisės aktai bei teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas.
21. Motyvuojamoji teismo sprendimo (nutarties) dalis yra pati svarbiausia, todėl jei sprendimas (nutartis) yra be motyvų (sutrumpintų motyvų), tai pripažįstama absoliučiu teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas).
22. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015). Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą kasacijos pagrindas yra tik esminis proceso teisės normų pažeidimas, be to, kai šis pažeidimas galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą. Jeigu nenustatoma kitų pagrindų, tai apeliacinės instancijos teismo sprendimas nėra naikinamas vien dėl to, kad jos motyvai neišsamūs, o visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas atmetė apeliacinį skundą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015).
23. Nagrinėjamu atveju iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės visiškai neanalizavo ir nevertino atsakovų pateikto prašymo dėl avansu sumokėtos sumos grąžinimo išdėstymo 3 mėnesių laikotarpiui. Skundžiamo sprendimo 15 punkte teismas apsiribojo bendro pobūdžio teiginiu, jog šalims nėra uždrausta tarpusavyje tartis dėl likusios nuostolių dalies grąžinimo vykdymo proceso metu, nurodydamas, kad tokioje situacijoje išieškotojai ir skolininkai turi teisę sudaryti taikos sutartį. Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks formaliai deklaratyvus teiginys negali būti laikomas tinkamais ir pakankamais teismo sprendimo motyvais, sprendžiant dėl atsakovų prašymo dėl sprendimo vykdymo išdėstymo pagrįstumo. Teismas ne tik neatskleidė savo pozicijos šiuo klausimu, bet ir apskritai neanalizavo faktiškai reikšmingų aplinkybių, susijusių su atsakovų finansine padėtimi bei kitomis prašyme nurodytomis priežastimis.
24. Kaip jau buvo pažymėta ir atsižvelgiant į suformuotą teismų praktiką, vertinant prašymus dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo ar išdėstymo, teismai privalo išsamiai ir objektyviai įvertinti šalių nurodytas aplinkybes, kuriomis jos grindžia tokį prašymą, taip pat – šalių turtinę padėtį, santykių pobūdį bei visas kitas su sprendimo vykdymu susijusias reikšmingas aplinkybes. Be to, būtina vadovautis civilinio proceso principais – šalių lygiateisiškumo, proporcingumo bei teisingumo principais, užtikrinant abiejų proceso dalyvių teisėtų interesų pusiausvyrą. Nagrinėjamu atveju matyti, kad pirmosios instancijos teismas ne tik neanalizavo atsakovų prašyme nurodytų aplinkybių, bet ir apskritai nepateikė jokių argumentų ar motyvų, kurie leistų spręsti, ar atsakovų pateiktas prašymas dėl sprendimo vykdymo išdėstymo buvo pagrįstas ar nepagrįstas. Toks sprendimo nemotyvavimas laikytinas esminiu pažeidimu, neatitinkančiu teismo pareigos išsamiai motyvuoti priimtą sprendimą.
25. Nagrinėjamu atveju apeliantai prašo pakeisti skundžiamo sprendimo dalį, kuria iš atsakovų ieškovų naudai priteista 30 500 Eur, nurodant, kad ieškovams solidariai iš atsakovų būtų priteista 26 500 Eur, šios sumos sumokėjimą išdėstant lygiomis dalimis per 3 (tris) mėnesius nuo apeliacinės instancijos teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Apeliaciniame skunde atsakovai neteikia argumentų, pagrindžiančių būtinybę sprendimo vykdymą išdėstyti dalimis, o remiasi tik skundžiamo sprendimo absoliutaus negaliojimo pagrindu bei nauja aplinkybe – avanso dalies grąžinimu po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Ieškovai atsiliepime iš esmės išreiškė nesutikimą su prašymu išdėstyti sprendimo vykdymą, nurodydami nepritarimo motyvus.
26. Šių aplinkybių kontekste apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK 320 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Pažymėtina ir tai, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad apeliacinės instancijos teismas nesprendžia ginčo iš esmės, o patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ginčas išspręstas iš esmės, teisėtumą ir pagrįstumą. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; 2016 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-201-687/2016, 28 punktas).
27. Be to, nuostata, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, reiškia jog, pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųsto teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą ir neanalizuoja teisėtumo ir pagrįstumo tų sprendimo dalių, kurios nėra skundžiamos. Antra, ši norma reiškia, kad apskųsto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Todėl apeliacinės instancijos teismas įprastais atvejais savo iniciatyva negali išplėsti apeliacinio skundo argumentų sąrašo ir analizuoti tokių argumentų, kuriais apeliaciniame skunde nesiremiama.
28. Nagrinėjamu atveju matyti, kad pirmosios instancijos teisme atsakovai buvo pateikę prašymą dėl sprendimo vykdymo išdėstymo kartu su jį pagrindžiančiais argumentais. Tačiau pirmosios instancijos teismas šio prašymo neišnagrinėjo – nevertino nei atsakovų pateikto reikalavimo, nei su juo susijusių faktinių bei teisinių aplinkybių. Kitaip tariant, teismas apskritai netyrė ir neanalizavo klausimo dėl sprendimo vykdymo išdėstymo. Apeliaciniame skunde atsakovai būtent ir kelia šių pirmosios instancijos teismo veiksmų neteisėtumo klausimą. Tuo tarpu ieškovai, pateikdami atsiliepimą, pateikia argumentus, susijusius tiek su atsakovų pirminiu prašymu dėl sprendimo išdėstymo, tiek su apeliaciniu skundu.
29. Taigi, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo vertinti atsakovų prašyme dėl sprendimo vykdymo išdėstymo nurodytų aplinkybių ir jų pagrindu keisti skundžiamą sprendimą, taip pat – vertinti ieškovų atsiliepime į apeliacinį skundą pateiktų argumentų, kadangi pirmosios instancijos teismas šių klausimų iš esmės nenagrinėjo ir netyrė. Pažymėtina, kad atsakovai apeliaciniame skunde net neteikė argumentų, pagrindžiančių jų ankstesnio prašymo pagrįstumą. Priešingu atveju apeliacinės instancijos teismas peržengtų apeliacinio bylos nagrinėjimo ribas. Svarbu akcentuoti, jog priešingas situacijos vertinimas taip pat reikštų nepagrįstą atsakovų teisės į veiksmingą apeliaciją apribojimą.
30. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, yra pagrindas laikyti, kad sprendimo dalis dėl sprendimo vykdymo išdėstymo yra be motyvų, todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja pirmosios instancijos teismo padarytą CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto pažeidimą. Nustačius minėtos normos pažeidimą, yra pagrindas skundžiamo teismo sprendimą dalyje dėl sprendimo vykdymo išdėstymo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
31. Ieškovai atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat prašo paskirti apeliantams po 5 000 Eur dydžio baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, skiriant po 2 500 Eur sumos ieškovams.
32. CPK 95 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius.
33. Kasacinio teismo išaiškinta, kad piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra teisės pažeidimas, t. y. civilinio proceso teisės tiesiogiai draudžiamas elgesys, už kurį nustatyta galimybė taikyti teisinę atsakomybę, įtvirtintą CPK 95 straipsnyje. Ne kiekvienas pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nesilaikymo atvejis savaime reiškia teisės pažeidimą, galintį sukelti teisinės atsakomybės priemonių, nustatytų CPK 95 straipsnyje, taikymą, t. y. ne kiekvienu atveju pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nepaisymas laikytinas teisės pažeidimu, bet tam tikrais atvejais gali būti įvertintas kaip netinkamas subjektinės teisės įgyvendinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-404-969/2017, 63 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-695/2017, 65 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
34. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti, kad apeliantai piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis, nesąžiningai siekė užvilkinti teismo procesą ar sąmoningai reiškė visiškai nepagrįstus reikalavimus bylos nagrinėjimo metu. Pažymėtina, kad atsakovų apeliacinis skundas dėl pirmosios instancijos teismo veiksmų, kuriais pažeistas CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas, iš esmės buvo patenkintas. Be kita ko, pats apeliacinio skundo padavimas savaime nelaikytinas netinkamu ar nesąžiningu elgesiu. Apeliantai siekė ginti savo teises ir interesus jiems prieinamais teisėtais būdais, todėl toks jų elgesys iš esmės negali būti laikomas nesąžiningu bei piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas netenkina ieškovų prašymo dėl baudos skyrimo atsakovams.
35. Dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas
nutaria:
apeliantų (atsakovų) A. G. ir K. S. apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 14 d. sprendimą dalyje dėl atsakovų prašymo išdėstyti sprendimo vykdymą 3 mėnesiams perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.