- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-01-20
- Bylos Nr.
- e2A-354-430/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-49-3-01190-2025-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Loreta Braždienė
- Pareiškėjas
- M. P.
- Suinteresuotas asmuo
- VĮ Turto bankas, biudžetinė įstaiga BĮ Ukmergės rajono savivaldybės administracija
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Loreta Braždienė vienasmeniškai,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo M. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo M. P. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys VĮ Turto bankas, biudžetinė įstaiga BĮ Ukmergės rajono savivaldybės administracija.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jo motina J. P., (duomenys neskelbtini), įgijo sandėliuką 4I1/b, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), įgyjamosios senaties pagrindu.
2. Pareiškime nurodė, kad J. P. valdė sandėliuką 4I1/b, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas buvo įsitikinęs, kad jis įteisintas, tačiau sandėliuko ji nebuvo įteisinusi. Tai pareiškėjas suprato tik gavęs paveldėjimo teisės liudijimą. Faktiškai šį sandėliuką ji valdė kaip savą, pareiškėjas perėmė šio sandėliuko valdymą kartu su kitu paveldimu turtu. Pažymėjo, jog po J. P. mirties palikimą priėmė pareiškėjas pagal 2024 m. sausio 10 d. paveldėjimo teisės liudijimą. Palikimą nekilnojamąjį turtą – butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir sandėliuką 4I1/b (duomenys neskelbtini), ir visą kitą turtą priėmė visa apimtimi. Kitų asmenų, priėmusių palikimą, nėra. Priėmė ir likusius mamos J. P. dokumentus apie sandėliuką. Atkreipė dėmesį, kad uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Ukmergės butų ūkis“ pateikė J. P. 1996 m. gegužės 9 d. pažymą Nr. 1-12/168. Joje nurodyta, kad UAB „Ukmergės butų ūkis“ neprieštarauja, kad J. P., buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), savininkė, nusipirktų sandėliuką, esantį šio namo kieme. Daugiabučio gyventojai 1996 m. gegužės 8 d. pateikė sutikimą, kad J. P. nusipirktų sandėliuką, tačiau sandėliuko ji tuo metu nenusipirko. Tačiau J. P. valdė sandėliuką 4I1/b, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuo 1996 m. gegužės mėn. iki mirties, o po jos mirties valdo pareiškėjas. Sandėliukas 4I1/b, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra daugiabučio gyvenamojo namo kieme, šalia kitų sandėliukų, kuriuos valdo kiti butų savininkai. Pažymėjo, kad pareiškėjas parengė sandėliuko 4I1/b, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)e, kadastrinių matavimų bylą. Šį sandėliuką J. P. valdė sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą daugiau kaip dešimt metų. Visi gyvenamojo namo butų savininkai matė, kaip J. P. valdė, naudojo, prižiūrėjo šį sandėliuką. Jokių pretenzijų per šį laiką jai nebuvo pareikšta. J. P. sutvarkė šio sandėliuko 4I1/b stogą, pakeitė stogo dangą, laikančiąsias konstrukcijas, sutvarkė sandėliuko vidų, sutvarkė išgriuvusių sienų dalis, pakeitė supuvusios medienos dalis. Nurodė, kad sandėliukas 4I1/b yra bendro ploto 27,92 kv. m. Jį naudojo savo poreikiams, sandėliavo jame daiktus. Pastebėjo, kad kitų asmenų, kurie būtų naudoję sandėliuką ar būtų įregistravę viešajame registre savo teises, nėra. VĮ “Registrų centras” sandėliukas nėra registruotas savivaldybės ar valstybės nuosavybė, nėra registruotas kito asmens vardu. Trečiųjų asmenų pretenzijų į šį sandėliuką niekada nebuvo. Visą valdymo laiką, ilgiau kaip 10 metų, sandėliuką J. P. valdė sąžiningai, tvirtai buvo įsitikinusi, kad niekas neturi daugiau teisių į šį sandėliuką. Teigė, kad Ukmergės savivaldybei yra žinomos aplinkybės apie patalpų naudojimą, valdymą. Per tą laiką pretenzijų nebuvo pareikšta. Pažymėjo, jog negalint kitais būdais įteisinti sandėliuko nuosavybės įforminimo klausimų, prašo teismo nustatyti patalpų įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą.
Atsiliepimas
3. Suinteresuotas asmuo Ukmergės rajono savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į pareiškimą, kuriame prašė priimti sprendimą teismo nuožiūra.
4. Atsiliepime į pareiškimą patvirtino, kad pareiškime nurodytas nekilnojamas turtas (sandėlis 4I1/b, unikalus numeris (duomenys neskelbtini)) nėra ir nebuvo Ukmergės rajono savivaldybės nuosavybė, nėra įtrauktas į savivaldybės turto apskaitą, taip pat nėra duomenų apie tai, kad šis turtas buvo perduotas savivaldybei kaip valstybės turtas. Teigė, kad administracija neginčija pastatų valdymo fakto ir jai nėra žinomos aplinkybės, patvirtinančios ar paneigiančios pareiškėjos prašomą nustatyti juridinį faktą.
5. Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas teismo nustatytu terminu pateikė atsiliepimą į pareiškimą ir prašė pareiškimą dėl įgyjamosios senaties fakto nustatymo atmesti.
6. Nurodė, kad pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog sandėliukas buvo privatizuotas įstatymų nustatyta tvarka (CPK 178 straipsnis). Pažymėjo, kad butą (duomenys neskelbtini), J. P. privatizavo 1993 m. kovo 30 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagal Lietuvos Respublios 1991 m. gegužės 28 d. įstatymą Nr. I-1374 pagrindu. Nesant duomenų apie tai, jog sandėliukas buvo įkainotas ir privatizavusio asmens už jį buvo apmokėta teisės aktuose nustatyta kaina, nėra pagrindo teigti, kad sandėliukas buvo tinkamai privatizuotas kaip buto priklausinys. Šiuo atveju nesant byloje įrodymų, patvirtinančių sandėliukų privatizavimą, manytina, jog ginčo turtas buvo sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu, t. y. bendromis lėšomis ir darbu. Pagal CK 95 straipsnio redakciją, galiojusią iki 1994 m. gegužės 17 d., Lietuvoje buvo pripažįstama tik viena viešosios nuosavybės forma – valstybės nuosavybė. Valstybės turtas galėjo būti perleistas kitų asmenų nuosavybėn tik įstatyme specialiai numatytais pagrindais ir įstatyme nustatyta tvarka. Šiuo atveju sandėliuko statybos metai nurodomi 1962 m., todėl tai tarybinio laikotarpio statinys.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2025 m. rugsėjo 17 d. sprendimu pareiškimą atmetė.
8. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, 1964 m. Civilinio kodekso, Butų privatizavimo įstatymo nuostatas, teismų praktiką, vadovaudamasis įrodymų vertinimo taisyklėmis teismas sprendė, kad pareiškėjas neįrodė, jog ginčo statinys – sandėlis 4I1/b, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), buvo perleistas valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka buto įgijėjai J. P.. Dėl šios priežasties nėra faktinio ir teisinio pagrindo tenkinti pareiškimo dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo. Pareiškėjo pareiškimas atmestas kaip nepagrįstas ir neįrodytas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
9. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Nuo 1996 m. J. P. pradėjo faktiškai valdyti sandėliuką 4I1/b, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Šį sandėliuką ji perėmė tvarkyti ir naudoti gavusi tiek UAB „Ukmergės butų ūkis“, tiek kaimynų pritarimą. Tiek kiemo gyventojai, tiek šeimos nariai liudijo, kad J. P. elgėsi su šiuo turtu kaip tikra savininkė – investavo į jį, prižiūrėjo, remontavo, ir niekas per kelis dešimtmečius dėl to nereiškė pretenzijų. 1996 m. gegužės 9 d. UAB „Ukmergės butų ūkis“ išdavė pažymą, kurioje nurodė, kad neprieštarauja J. P. įsigyti minėtą sandėliuką. Dar prieš tai, 1996 m. gegužės 8 d., daugiabučio namo gyventojai raštu patvirtino, jog sutinka, kad J. P. sandėliuką nusipirktų ir naudotų savo reikmėms. Nors dėl įvairių priežasčių sandėliuko pirkimo – pardavimo sandoris nebuvo užbaigtas, realus valdymas prasidėjo būtent nuo šio laikotarpio ir tęsėsi be pertraukų iki 2023 m. rugsėjo 3 d., kai J. P. mirė. Visą šį laiką sandėliukas buvo laikomas jos nuosavybe tiek šeimos, tiek kaimynų akyse.
Atsiliepimas
10.2. Ukmergės rajono savivaldybės administracija pateikė teismui oficialų atsiliepimą, kuriame aiškiai pažymėjo, kad ginčo sandėliukas niekada nebuvo įtrauktas į savivaldybės turto apskaitą, nebuvo registruotas kaip savivaldybės nuosavybė ir nėra duomenų, jog šis turtas būtų buvęs perduotas savivaldybei valstybės turto pagrindu. Tai reiškia, jog savivaldybė faktiškai patvirtino, kad sandėliukas nėra viešosios nuosavybės objektas, o jo teisinis statusas buvo neapibrėžtas.
10.3. Liudytojas V. P. patvirtino, kad šeima nuo seno naudojosi sandėliuku, o J. P., norėdama turėti tinkamą patalpą buities ir šeimos reikmėms, investavo savo lėšas į jo tvarkymą. Jis nurodė, kad sandėliuke buvo laikomi įrankiai, baldų gamybai skirtos medžiagos, o pats sandėliukas tapo neatskiriama šeimos gyvenimo dalimi. Liudytoja, nekilnojamojo turto ekspertė B. B., patvirtino, kad 1980-ųjų pabaigoje ir 1990-ųjų pradžioje daugiabučio kieme vyko rekonstrukcijos, o patys gyventojai savo iniciatyva tvarkė ir pritaikė sandėliukus savo poreikiams. P., jos teigimu, sandėliuką pasistatė, suremontavo ir visada naudojo savo reikmėms, todėl už jį atskirai mokėti nereikėjo. Ji aiškiai patvirtino, kad šis sandėliukas faktiškai visada buvo P. šeimos valdomas ir naudojamas.
10.4. Po motinos mirties 2023 m. rugsėjo 3 d. pareiškėjas paveldėjo jos turtą pagal 2024 m. sausio 10 d. paveldėjimo teisės liudijimą, kartu faktiškai perėmęs ir ginčo sandėliuką. Nors sandėliukas nebuvo formaliai įregistruotas, jis buvo paveldėtas kartu su kitu turtu ir faktiškai valdomas kaip nuosavybė. Pareiškėjas, sekdamas motinos pavyzdžiu, toliau naudojosi sandėliuku, jį prižiūrėjo, ir jo valdymas tęsėsi sklandžiai bei be ginčų. Per visą šį laikotarpį – nuo 1996 m. iki 2025 m. – nei valstybės institucijos, nei savivaldybė, nei trečiasis asmuo nepareiškė jokių teisių ar pretenzijų į ginčo objektą.
10.5. Nors VĮ „Turto bankas“ teismo procese bandė teigti, kad sandėliukas galėtų būti laikomas valstybės turtu, šis teiginys liko visiškai deklaratyvus. Nei byloje, nei viešuosiuose registruose nepateikta jokių įrodymų, kad sandėliukas kada nors buvo registruotas valstybės vardu, įtrauktas į valstybės turto sąrašus ar kad už jį buvo sumokėta valstybės nustatyta kaina privatizavimo metu.
10.6. Ginčo atveju pareiškėjo motina sandėliuką valdė nuo 1996 m. iki 2023 m., t. y. beveik 27 metus. Šis laikotarpis beveik tris kartus viršija CK 4.68 straipsnyje nustatytą terminą. Byloje nustatyta, kad ginčo sandėliukas nėra įregistruotas nei valstybės, nei savivaldybės vardu. Ukmergės. Todėl CK 4.69 straipsnio 3 dalies ribojimas šiai bylai netaikytinas. Šiuo atveju sandėliuko valdymas buvo įgytas teisėtai – gavus UAB „Ukmergės butų ūkis“ neprieštaravimą ir kaimynų rašytinį pritarimą. Pagal CK 4.26 straipsnio 3 dalį sąžiningu valdytoju laikomas tas, kuris yra įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau teisių į daiktą.
10.7. CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 33 straipsnis aiškiai nustato, kad įgyjamąją senatį reglamentuojančios normos taikomos ir tiems atvejams, kai daikto valdymas prasidėjo iki CK įsigaliojimo 2001 m. liepos 1 d. ir tęsiasi jam įsigaliojus. Ginčo atveju sandėliuko valdymas prasidėjo 1996 m., todėl galiojančios CK normos taikytinos ir šiai situacijai.
10.8. Butų privatizavimo įstatymo (1991 m. gegužės 28 d. Nr. I-1374) 1 straipsnis nustatė valstybinio butų fondo pirkimo – pardavimo tvarką nuomininkams. 2 straipsnyje buvo nurodyta, kad privatizavimo objektas yra gyvenamosios patalpos ir jų priklausiniai. Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309, numatė, kad pagalbiniai ūkiniai pastatai (tokie kaip sandėliukai) turi būti įkainojami atskirai. Šiuo atveju sandėliuko įkainojimas nebuvo atliktas, todėl jis nebuvo perleistas privatizavimo būdu. Tačiau tokiose situacijose spragą užpildo įgyjamosios senaties institutas, kuris užtikrina ilgalaikio faktinio valdymo teisinį stabilumą.
10.9. Analogiško pobūdžio byla jau buvo išnagrinėta Vilniaus regiono apylinkės teismo, kuris 2025 m. balandžio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-3984-1203/2025 patenkino pareiškėjos reikalavimus dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties būdu į sandėliuką, esantį tuo pačiu adresu.
2. Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo VĮ „Turto bankas“ praš
ė jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Pirmosios instancijos teismas byloje tinkamai įvertino aplinkybę, kad nėra visų įgyjamosios senaties sąlygas atitinkančių pagrindų (CPK 185 str.). Pastebėtina, kad to neneigia ir pripažįsta pats apeliantas, patvirtinantis, kad sandėliukas 4I1/b, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo privatizuotas (CPK 187 str.).
11.2. Suinteresuoto asmens vertinimu, tokiu atveju turi būti taikoma viešosios nuosavybės prezumpcija. Pažymėtina, kad butą (duomenys neskelbtini), J. P. privatizavo 1993-03-30 pirkimo pardavimo sutarties pagal LR 1991.05.28 įstatymą Nr. I-1374 pagrindu.
11.3. Pagal 1991-07-31 nutarimu Nr. 309 patvirtintų Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių 7 punkto 12 pastraipos nuostatas, privatizuojamo gyvenamojo namo, buto priklausiniai – pagalbiniai ūkiniai pastatai ir statiniai buvo įkainojami atskirai, vadovaujantis Lietuvos Ministrų Tarybos 1982 m. kovo 25 d. nutarimu Nr. 89 patvirtintomis gyventojų pastatų Lietuvos kaimo ir miesto vietovėse įkainojimo normomis, patikslinus jas pagal 1989 metų kainos pataisos koeficientą (1,21), atskaitant nusidėvėjimą ir indeksuojant šių taisyklių 9 punkte nustatyta tvarka. Šis reglamentavimas reiškia, kad gyvenamojo namo priklausinių (pagalbinių pastatų, statinių, jų dalies) perleidimas privatizavimo procese privačion nuosavybėn turėjo būti aptartas privatizavimo dokumentuose atskirai. Nesant duomenų, apie tai, kad sandėliukas buvo įkainotas ir privatizavusio asmens už jį buvo apmokėta teisės aktuose nustatyta kaina, nėra pagrindo teigti, kad sandėliukas buvo tinkamai privatizuotas kaip buto priklausinys. Taip pat ir kasacinis teismas yra konstatavęs, jog vien valdymo fakto nepakanka tam, kad būtų pripažinta butą privatizavusio gyventojo nuosavybės teisė į ginčo patalpas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 23 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-289-421/2017).
11.4. Nesant byloje įrodymų, patvirtinančių sandėliuko privatizavimą, manytina, jog ginčo turtas buvo sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu, t. y. bendromis lėšomis ir darbu. Pagal CK 95 straipsnio redakciją, galiojusią iki 1994 m. gegužės 17 d., Lietuvoje buvo pripažįstama tik viena viešosios nuosavybės forma - valstybės nuosavybė. Valstybės turtas galėjo būti perleistas kitų asmenų nuosavybėn tik įstatyme specialiai numatytais pagrindais ir įstatyme nustatyta tvarka. Šiuo atveju sandėliuko statybos metai nurodomi 1962 m., todėl tai tarybinio laikotarpio statinys.
11.5. Šioje byloje, teismui priimant sprendimą, būtina vadovautis panašiose bylose priimtais teismo sprendimais. Pastebėtina, jog panašiose bylose (neprivatizuoti, atskirame ūkiniame statinyje, esantys sandėliukai) teismas konstatavo, kad turtas yra valstybės nuosavybė (Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-949-1070/2025; Vilniaus apygardos teismo 2024 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-42-562/2024). Taip pat ir kitose analogiškose bylose pareiškėjų pareiškimai buvo atmesti konstatuojant, jog byloje nepateikti jokie įrodymai, kad ginčo patalpos (sandėliukai) buvo privatizuoti įstatymų nustatyta tvarka ir įkainoti bei kad už juos butą privatizavęs asmenys būtų sumokėję (Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 23 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-546-392/2019; Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-608-611/2011; Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-830-614/2019; Vilniaus apygardos teismo 2024 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1370-430/2024; Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2024 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-137-936/2024; Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2023 m. gegužės 2 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-567-661/2023).
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, ar jų nėra.
10. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio kodekso 322 straipsnio nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tinkamas skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso tvarka.
11. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atmestas ieškovo pareiškimas dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
12. Nustatyta, kad J. P. 1993 m. kovo 30 d. Pirkimo–pardavimo sutarties pagal Lietuvos Respublikos 1991 m. gegužės 28 d. Įstatymą Nr. I-1374 Nr. 2731 pagrindu įgijo Butą/Patalpą – Butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), techninės apskaitos byloje yra nurodytas sandėlis 4I1/b. 2024 m. sausio 10 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas patvirtina, kad pareiškėjas M. P. paveldėjo J. P. butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog jo motina J. P., mirusi 2023 m. rugsėjo 3 d., įgijo sandėliuką 4I1/b, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įgyjamosios senaties pagrindu.
13. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas neįrodė, jog ginčo statinys – sandėlis 4I1/b, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), buvo perleistas valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka buto įgijėjai J. P.. Dėl šios priežasties nėra faktinio ir teisinio pagrindo tenkinti pareiškimo dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.
14. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog jo motina įgijo sandėliuką 4I1/b, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įgyjamosios senaties pagrindu.
15. CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą ir sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą.
16. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, apibendrindamas praktiką bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties būdu, yra konstatavęs, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys); teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis); daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011; 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-611/2018 21 punktas; 2023 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-303-943/2023 38 punktas). Šių sąlygų buvimą ar nebuvimą teismas konkrečioje byloje nustato kaip faktines bylos aplinkybes, taikydamas įrodymus, įrodinėjimą, įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-263-701/2016 26 punktas; 2023 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-303-943/2023 39 punktas).
Dėl apeliacinio skundo argumentų
17. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo turinį, atkreipia dėmesį, jog apeliantas iš esmės nenurodydamas kokias teisės normas netinkamai pritaikė pirmosios instancijos teismas, pakartotinai dėsto argumentus susijusius su įgyjamosios senaties sąlygomis. Tačiau pažymėtina, kad nors pirmosios instancijos teismas pakankamai koncentruotai ir neaptardamas kiekvienos įgyjamosios senaties sąlygos atskirai, visgi pasisakė, kad byloje nėra įrodymų, jog ginčo sandėlis buvo perleistas pareiškėjo motinai valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka, t.y. ieškovas neįrodė CK 4.69 straipsnio 3 dalyje aptartos sąlygos, įtvirtinančios draudimą įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Pažymėtina, kad draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei, užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo.
18. Apeliaciniame skunde apeliantas teigia, kad nei byloje, nei viešuosiuose registruose nepateikta įrodymų, kad sandėliukas kada nors buvo registruotas valstybės vardu, įtrauktas į valstybės turto sąrašus ar kad už jį buvo sumokėta valstybės nustatyta kaina privatizavimo metu. Nurodo, kad byloje nustatyta, kad ginčo sandėliukas nėra įregistruotas nei valstybės, nei savivaldybės vardu, todėl CK 4.69 straipsnio 3 dalies ribojimas šiai bylai netaikytinas. Su tokiais argumentais sutikti nėra teisinio pagrindo.
19. Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktika, dėl įgyjamosios senaties instituto taikymo pastatams (patalpoms), kurie liko neprivatizuoti, tačiau faktiškai naudojami greta esančių gyvenamųjų patalpų savininkų yra aiški ir keletą metų nesikeičia. Kasacinės instancijos teismas, sisteminiu būdu aiškindamas įgyjamąją senatį reglamentuojančių specialiųjų teisės aktų nuostatas ir LR CK 4.69 straipsnio 3 dalį, yra pažymėjęs, kad valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei pertvarkyti į privačiąją. LR CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra siejamas su šių daiktų priklausymu nuosavybės teise, bet ne su jų teisine registracija. Tai, kad teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, jog jie nebėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji LR CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata. Atsižvelgiant į tai, kad LR CK 4.69 straipsnio 3 dalies norma – imperatyvioji, joje įtvirtinto draudimo negalima paneigti remiantis LR CK 1.5 straipsnio 4 dalimi, kurioje įtvirtinta teismo pareiga aiškinant ir taikant įstatymus vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y., nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Jeigu statiniai yra valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal LR CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011; 2023 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-270-916/2023.).
20. Taigi, remiantis nurodyta kasacinio teismo praktika atmestini kaip nepagrįsti apelianto teiginiai, kad aplinkybė, jog ginčo sandėliukas nebuvo registruotas valstybės vardu, savaime sudaro pagrindą laikyti, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje aptariama sąlyga yra tenkinama.
21. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31d. nutarimu Nr. 309 patvirtintų Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 7 punktas nustatė, kad nuosavybės teisė įgyjama, tik privatizuojamą daiktą konkrečiai nurodžius sutartyje, jį įkainojus ir už jį sumokėjus. Taisyklių 7 p. nurodyta, kad privatizuojamo gyvenamojo namo, buto priklausiniai - pagalbiniai ūkiniai pastatai ir statiniai - įkainojami atskirai, vadovaujantis Lietuvos Ministrų Tarybos 1982 m. kovo 25 d. nutarimu Nr. 89 patvirtintomis gyventojų pastatų Lietuvos kaimo ir miesto vietovėse įkainojimo normomis, patikslinus jas pagal 1989 metų kainos pataisos koeficientą (1,21), atskaitant nusidėvėjimą ir indeksuojant šių taisyklių 9 punkte nustatyta tvarka.
22. Šiuo atveju apeliaciniame skunde pareiškėjas neginčija pirmosios instancijos teismo išvadų ir netgi pripažįsta, jog sandėliuko įkainojimas nebuvo atliktas, todėl jis nebuvo perleistas privatizavimo būdu. Šiuo atveju byloje nėra duomenų, kad ginčo statinys buvo sukurtas privačios nuosavybės pagrindu. Pareiškime nurodoma, kad pareiškėjo motina turėjo gyventojų ir butų ūkio sutikimą išpirkti ginčo sandėliuką, teigiama, kad jį naudojo, prižiūrėjo, remontavo. Liudytojai nurodė, kad ginčo sandėliukas buvo rekonstruotas, išverstos sienos, pakeistas stogas, t.y. jis pritaikytas pareiškėjo šeimos poreikiams. Iš byloje esančių įrodymų visumos spręstina, kad rekonstrukcija vyko 1990 m. Taigi darytina išvada, kad ginčo statinys atsižvelgiant į jo statybos metus (1962 m.) skurtas viešosios nuosavybės pagrindu, t.y. yra viešosios nuosavybės objektas. Minėta, jog remiantis nuosekliai formuojama teismų praktika, jeigu statiniai yra valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo ir to neginčija apeliantas, kad valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka jis buvo perduotas (parduotas ar kitaip pagal įstatymus perleistas) pareiškėjo motinos nuosavybėn.
23. Apeliacinės instancijos teismas be kita ko atkreipia dėmesį, jog viena iš įgyjamosios senaties sąlygų yra sąžiningu valdymo atsiradimu laikomas daikto valdymo atsiradimas, kai valdyti pradedantis asmuo yra įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, kurį jis pradeda valdyti (CK 4.26 straipsnis).
24. Šioje byloje pareiškėjas motinos valdymo teisės įgijimą grindė 1996 m. gegužės 8 d. raštu, taip pat 1996 m. gegužės 9 d. UAB „Ukmergės butų ūkis“ pažyma. Tačiau iš šių dokumentų yra akivaizdu, kad tiek namo gyventojai, tiek butų ūkis, išreiškė sutikimą, kad pareiškėjo motina išpirktų ginčo sandėliuką. Visgi, pats pareiškėjas bei liudytojai byloje patvirtino, kad sandėliukas išpirktas nebuvo. Esant tokioms aplinkybėms konstatuotina, kad pareiškėjo motina, pradėdama valdyti ginčo sandėliuką, tačiau žinodama, kad jį reikia išpirkti ir jo neišpirkdama, negalėjo būti, įsitikinusi, kad niekas neturi daugiau už ją teisių į daiktą, kurį ji pradeda valdyti. Taigi, spręstina, kad pareiškėjo motina negali būti laikoma sąžiningu valdytoju CK 4.26 straipsnio prasme.
25. Atsižvelgiant į išdėstytų argumentų visumą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, nenukrypdamas nuo šiuo klausimu formuojamos praktikos, tinkamai taikydamas įrodymų vertinimą reglamentuojančias normas, pagrįstai atmetė, pareiškėjo reikalavimą, kadangi įgyjamosios senaties sąlygų visumos pareiškėjas neįrodė.
26. Pagal CPK 4 straipsnį vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Apeliaciniame skunde pareiškėjo nurodytas teismo sprendimas yra priimtas ne Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, o apylinkės teismo, todėl juo nėra privaloma vadovautis nei lygiagrečios, nei juo labiau aukštesnės instancijos teismui.
27. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad įstatymo nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010, 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009).
28. Nurodytų argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 17 d. sprendimo naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl jis paliekamas nepakeistu.
Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.