Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

nukentėjusiajam ir nukentėjusiojo D. P. (D. P.) atstovui pagal įstatymą S. P. (S. P.), jų įgaliotam atstovui advokato padėjėjui Remigijui Katinui,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje I. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, faktinė ir deklaruota gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini), dirbantis (duomenys neskelbtini) (vyriausiuoju finansų kontrolieriumi), vedęs, aukštojo išsilavinimo, anksčiau neteistas,

kaltinamas padarius nusikalstamas veikas, nustatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 3 dalyje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. P. 2020 m. lapkričio 1 d. 2.32 val. (duomenys neskelbtini) gatvėje, šalia namo (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį ,,Audi“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) privažiavo prie nukentėjusiųjų S. P. ir jo sūnaus D. P., atidaręs automobilio ,,Audi“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) langą papurškė į nukentėjusiuosius ašarinių dujų, tokiais savo veiksmais sukėlė S. P. fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį abiejų akių ragenų ir junginių I-II laipsnio cheminiu nudegimu, bei dėl pakliuvusių į akis dujų sukėlė D. P. fizinį skausmą.

I. P. šiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Byloje surinktų įrodymų vertinimas ir veikos kvalifikavimo motyvai

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismas pažymi, kad vienas iš įrodymų vertinimo aspektų yra tas, kad byloje vertinamas ne tik kiekvienas įrodymas atskirai, bet ir jų visuma. Nė vienam iš byloje surinktų įrodymų nesuteikiamas išskirtinis prioritetas.

Šioje byloje nėra ginčo dėl nagrinėjamo įvykio vietos, laiko bei nagrinėjamame įvykyje dalyvavusių asmenų, taip pat byloje nekyla ginčas dėl paties fakto, t. y. jog kaltinamasis panaudojo ašarines dujas, to neneigia ir pats kaltinamasis. Ginčas byloje kyla dėl to: 1) ar nagrinėjamu atveju buvo būtinosios ginties situacija, dėl ko kaltinamasis ir panaudojo ašarines dujas (BK 28 str.); 2) ar nagrinėjamas įvykis ir kaltinamojo veiksmai atitinka asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymo situaciją (BK 29 str.); 3) ar kaltinamasis suvokė, jog vienas iš asmenų, kuriam pakliuvo ašarinės dujos, yra mažametis; 4) ar kaltinamasis turėjo tyčią papurkšti dujas ne tik nukentėjusiajam S. P., bet ir kitam nukentėjusiajam D. P.. Tam, kad atsakyti į šiuos klausimus, visų pirma būtina tiksliai nustatyti visas nagrinėjamo įvykio aplinkybes, jame dalyvavusių asmenų veiksmus ir jų seką.

Tuo tarpu nukentėjusieji teisme ir ikiteisminio tyrimo metu aplinkybes aiškina šiek tiek skirtingai nei nurodo kaltinamasis. Teisme nukentėjusysis S. P. parodė, kad prie jų privažiavo automobilis. Žmogus atidarė keleivio pusės langą, todėl jis manė, kad nori kažko paklausti. Atvažiavus automobiliui jokio pokalbio nebuvo. Jam pasilenkus buvo porą keiksmų, tačiau jis nieko neatsakė. Automobilio durelių atidaryti nebandė. Į automobilį nespyrė. Fizinių veiksmų automobilio atžvilgiu nedarė, nemano, kad kaltinamajam galėjo pasirodyti, jog jis bando atidaryti automobilio dureles. Automobilio vairuotojas nebuvo išlipęs iš automobilio. Tada jam palenkus galvą gavo dujų čiurkšlę, o sūnus pradėjo klykti. Tas žmogus keikėsi. Pajuto skausmą, pradėjo graužti nosį, akis ir burną. Purškimas truko apie 15 sekundžių. Jo sūnui taip pat teko dujų, nes kai privažiavo automobilis, sūnus buvo už jo. Papurškus dujų, automobilis greitai apsisuko nuvažiuodamas žemyn gatve, po to dar kartą sustojo prie jų, kelias sekundes pabuvo ir nuvažiavo. Kaip sūnus sakė, automobilis antrą kartą sustojo, papurškė ir vėl nuvažiavo. Apie tą antrą kartą pasakojo sūnus, jis neatsimena. Kai privažiavo automobilis, sūnus vartėsi ir klykė, o jis buvo nukritęs, beveik gulėjo, buvo ant kelių. Sūnus bėgiojo šalia jo, tačiau nematė, ką tiksliai jis darė. Vairuotojas galėjo matyti, jog jis nekelia grėsmės, jis matė, kad jis buvo suklupęs. Antra čiurkšlė dujų galėjo būti skirta jo sūnui, kad ir jis nukristų. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis S. P. iš esmės parodė tas pačias aplinkybes kaip ir teisiamojo posėdžio metu. Ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklaustas mažametis nukentėjusysis D. P. parodė, kad kai buvo (duomenys neskelbtini) gatvėje, prie jų su tėčiu privažiavo tamsi „Audi“, sedanas. Iš keleivio vietos priekyje, atsidarė langas ir sklido vyriškas balsas. Tas vyras keiksmais pradėjo sakyti, ką jie čia daro. Kai tėtis priėjo pasiaiškinti situacijos, iškart jo tėčiui į veidą papurškė dujų balionėliu. Vyras su automobiliu „Audi“ vartojo keiksmažodžius. Dėl vėjo dujos pateko ir jam į veidą. Vyriškis uždarė mašinos langą, padidino greitį, apsisuko. Privažiavo prie jų, kai jie jau gulėjo ant žemės. Vėl atidarė langą ir vėl papurškė, dar pradėjo keiktis. Tada jis vėl padidino greitį ir nuvažiavo į savo namų pusę. Jis nelabai galėjo, ką matyti ar pastebėti, ką tėtis darė po papurškimo dujomis, nes jam labai skaudėjo ir jis buvo užsimerkęs. Tėtis gulėjo ant žemės, o jis bėgiojo iš skausmo. Dujų pateko į akis ir nosį. Jo burna buvo užčiaupta, todėl dujų pateko ant lūpų. Po to, kai tas automobilis nuvažiavo, jie skaudančiomis akimis ir vos bekvėpuodami, pirmiausia bandė surinkti policijos numerį ir surasti nuorodą, kur jie yra. Taigi, kaip matyti abiejų nukentėjusiųjų parodymai yra nuoseklūs ir esminėse detalėse tarpusavyje sutampa, tačiau iš dalies nesutampa su kaltinamojo parodymais – ir dėl nukentėjusiųjų atliktų veiksmų, ir dėl to, kad kaltinamasis dar ir antrąkart papurškė ašarinių dujų nukentėjusiesiems.

Vienintelis objektyvus byloje esantis įrodymas, galintis paneigti arba patvirtinti kaltinamojo ir nukentėjusiųjų paaiškinimus, yra vaizdo įrašas (t. 1, b. l. 125-126). Iš vaizdo įrašo matyti, kad vaizdo įrašo laiku 00:17 sek. vaizdo kameros akiratyje pasirodo du vyriškai, iš bylos aplinkybių žinomi kaip S. P. ir D. P.. S. P. ir D. P. eina gatve, vaizdo įrašo laiku 00:27 sek. paskui juos važiuoja automobilis, automobilio spalvos ir valstybinio numerio nesimato, iš bylos aplinkybių žinoma, kad automobilį vairuoja I. P., šis automobilis privažiuoja prie S. P. ir D. P. ir sustoja. D. P. ir S. P. stovi šalia vienas kito, prie automobilio keleivio durelių, ramiai ir jokių judesių neatlieka. Staiga nukentėjusieji pradeda daryti staigius judesius, lankstytis, automobilis pajuda ir važiuoja, vienas iš nukentėjusiųjų dar spėja pribėgti prie automobilio ir atlieka kažkokį judesį, tačiau kokį – nematyti. Automobilis nuvažiuoja. Matyti, kad S. P. suklupęs, prie jo pasilenkęs jo sūnus D. P.. Vaizdo įrašo laiku 1:17 min. apsisukęs I. P. su automobiliu privažiuoja dar kartą prie S. P. ir D. P., matosi, kad D. P. stovi šalia S. P., kuris guli/klūpo ant žemės, automobilis sustoja ir maždaug po 10 sekundžių išvažiuoja. Vaizdo įrašo laiku 4:28 min. matosi, kaip S. P. atsistoja.

Taigi, vertinant vaizdo įrašą, kaltinamojo ir nukentėjusiųjų parodymus, teismas konstatuoja, jog įvykio aplinkybės yra tokios: S. P. ir D. P. eina gatve, paskui juos važiuoja I. P. vairuojamas automobilis. Šis automobilis privažiuoja prie S. P. ir D. P. ir sustoja. D. P. ir S. P. stovi šalia vienas kito, prie automobilio priekinių keleivio durelių, ramiai ir jokių judesių neatlieka. I. P. papurškia ašarinių dujų. Staiga nukentėjusieji atšoka nuo automobilio, pradeda daryti staigius judesius, lankstytis, tuo metu automobilis pajuda ir važiuoja, vienas iš nukentėjusiųjų dar spėja pribėgti prie automobilio ir atlieka ar bando atlikti kažkokį judesį, tačiau kokį – neaišku, nes nesimato. Automobilis nuvažiuoja. Matyti, kad S. P. suklupęs, prie jo pasilenkęs jo sūnus D. P.. Po kiek laiko I. P. su automobiliu privažiuoja dar kartą prie S. P. ir D. P., matosi, kad D. P. stovi šalia S. P., kuris guli/klūpo ant žemės, sustoja ir maždaug po 10 sekundžių išvažiuoja. Kol automobilis stovi, tiek S. P., tiek D. P. jokių aktyvių veiksmų neatlieka, iš esmės lieka savo pozicijose (S. P. – klūpo nusisukęs nuo automobilio, o D. P. stovi nusisukęs nuo automobilio), automobilis stovi ne visai šalia jų, o per atstumą, dėl ko galima daryti išvadą, jog jei kaltinamasis ir antrąkart papurškė dujų, tai jos iš esmės tiesiogiai poveikio nukentėjusiesiems galėjo nepadaryti.

Teismas, ištyręs baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus bei jų pagrindu nustatytas aplinkybes, įvertinęs tiek jų visumą, tiek kiekvieną atskirai, konstatuoja, kad teigti, jog nagrinėjamu atveju buvo būtinosios ginties situacija, nėra pagrindo (BK 28 str.).

Pagal BK 28 straipsnio 1 dalį asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.

Sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba.

Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą.

Paprastai kėsinimosi pradžia – tai riba, kada kėsinimasis jau pripažįstamas akivaizdžiu, o pabaiga – tai riba, iki kada kėsinimasis dar pripažįstamas akivaizdžiu. Pradinei kėsinimosi ribai nustatyti naudojami du kriterijai: 1) kai žala atitinkamiems interesams jau yra daroma (pavyzdžiui, gali būti pradėta naudoti fizinė jėga, smurtas; užpuolikas gali veikti su įrankiais ar be jų), ir 2) žala faktiškai dar nepadaryta, tačiau iš susiklosčiusios situacijos matyti aiški reali žalos grėsmė. Šiuo atveju reali grėsmė vertinama atsižvelgiant, kiek gresiantis ginamoms vertybėms pavojus yra akivaizdus ir tiesioginis (pavyzdžiui, tai gali būti ginklo išsitraukimas, peilio atlenkimas, besiginančiojo apsupimas kitų asmenų) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-416-942/2016).

Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdus, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, visuomenės ar valstybės interesams. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/210, 2K-7-313/2012, 2K-275/2013, 2K-467/2013, 2K-492/2014, 2K-71-895/2018). Būtinoji gintis nėra teisėta, jei kėsinimuisi atremti kaltininkas atlieka veiksmus, kurie akivaizdžiai tiek objektyviu požiūriu (išoriškai), tiek subjektyviu požiūriu (kai pačiam kaltininkui yra aišku) neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125/2011, 2K-350-222/2015, 2K-568-139/2015, 2K-31-788/2015, 2K-416-942/2016).

Kaip jau minėta, kaltinamasis aiškia realios žalos grėsme laiko tai, kad jam sustojus prie nukentėjusiųjų vienas iš tų asmenų atsakė jam necenzūriniais žodžiais, griebė už automobilio rankenėlės, pajuto smūgį, kad bandoma patekti į jo automobilį ir tik tuo metu panaudojo dujų balionėlį. Be to, kaip jau minėta, iš kaltinamojo paaiškinimų, jų kvartale nuolat daromos vagystės, žmona grįžusi namo pranešė, kad automobilių stovėjimo aikštelėje sutiko galimai du asmenis – vagis, kurie vaikščiojo aplink automobilius, todėl jis pamanė, kad tie asmenys, kuriuos jis netrukus sutiko netoliese namų, yra vagys. Tačiau, kaip jau minėta tokie kaltinamojo teiginiai yra laikytini jo gynybine versija, nes teismas byloje nustatė priešingas aplinkybes – t. y. kad I. P. automobilis privažiuoja prie S. P. ir D. P. ir sustoja. D. P. ir S. P. stovi šalia vienas kito, prie automobilio priekinių keleivio durelių, ramiai ir jokių judesių neatlieka ir tuo metu I. P. papurškia ašarinių dujų. Staiga nukentėjusieji atšoka nuo automobilio, pradeda daryti staigius judesius, lankstytis, tuo metu automobilis pajuda ir važiuoja ir tik tuo metu vienas iš nukentėjusiųjų dar spėja pribėgti prie automobilio ir atlieka ar bando atlikti kažkokį judesį, tačiau kokį – neaišku, nes nesimato. Taigi, nukentėjusieji jokių kėsinimosi veiksmų kaltinamojo atžvilgiu iki kaltinamajam papurškiant ašarinių dujų neatliko, be to, kaltinamasis iš esmės buvo palankesnėje padėtyje nei nukentėjusieji ir bet kada turėjo galimybę, esant pavojui, pasišalinti iš įvykio vietos – kaltinamasis buvo automobilyje, uždaroje erdvėje, variklis buvo visąlaik užvestas; ką vėliau kaltinamasis ir padarė. Kėsinimosi nagrinėjamu atveju apskritai nebuvo, šiuo atveju jis egzistavo tik kaltinamojo vaizduotėje, o ne objektyviai, nukentėjusieji iki kaltinamajam papurškiant dujų jokių agresyvių veiksmų neatliko, dėl ko kaltinamajam būtų buvusi būtinybė gintis. Kaltinamojo teiginiai, kad galbūt nukentėjusieji turėjo ginklą, niekuo neparemti, tik subjektyviu jo manymu, be to, jis pats teisme patvirtino, jog nematė, kad nukentėjusieji ką nors turėtų rankose; kaltinamojo teigimu, buvo naktis ir visa ta situacija buvo bauginanti ir kelianti grėsmę, dėl ko jam buvo būtinybė gintis, prieštarauja paties kaltinamojo veiksmams – jis nepabūgo nakties meto, sėdo į automobilį ir važiavo ieškoti, jo teigimu, vagių užuot po kaltinamojo sutuoktinės skambučio sulaukus policijos ir kartu su policija vykus ieškoti tų asmenų. Įvertinus šias aplinkybes, konstatuotina, kad kaltinamojo veiksmai purškiant ašarines dujas į nukentėjusiuosius buvo neadekvatūs ir neproporcingi. Tai reiškia, kad kaltinamasis smurtą naudojo puolimo, bet ne gynybos tikslais, dėl ko būtinoji gintis tokioje situacijoje pagal minėtą teismų praktiką nėra galima.

Tariamoji gintis neužtraukia baudžiamosios atsakomybės ir traktuojama kaip būtinoji gintis tik pateisinamos klaidos atveju, t. y. kai susidariusios įvykio aplinkybės leido asmeniui pagrįstai manyti esant pavojingą kėsinimąsi ir kai jis neturėjo ir negalėjo suvokti, jog kėsinimosi iš tikrųjų nėra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-38-788/2020). Teismas taip pat nenustatė ir tariamosios ginties situacijos, nes kaip matyti iš jau minėtų teismo nustatytų faktinių aplinkybių, kaltinamasis ašarines dujas papurškė ne dėl situacijos vertinimo klaidos, nes objektyviai nukentėjusieji pirmi kaltinamojo atžvilgiu neatliko jokių agresyvių ar grėsmę keliančių veiksmų.

Teismas taip pat konstatuoja, kad teigti, jog nagrinėjamu atveju kaltinamasis siekė sulaikyti nusikalstamą veiką padariusį asmenį (BK 29 str.), nėra pagrindo.

BK 29 straipsnyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą už veiksmus, kai vydamasis, stabdydamas, neleisdamas ištrūkti ar kitais veiksmais aktyviai bandančiam išvengti sulaikymo nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui padaro turtinės žalos, nesunkų sveikatos sutrikdymą arba sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo, o sulaikydamas nusikaltimo vietoje asmenį, tyčia nužudžiusį ar pasikėsinusį nužudyti, – sunkų sveikatos sutrikdymą, jeigu nusikalstamą veiką padariusio asmens kitaip nebuvo galima sulaikyti. Pagal BK 29 straipsnį atsakomybę už atitinkamus BK nurodytus padarinius šalinanti aplinkybė yra tada, kai nustatoma, kad: 1) sulaikančiojo pagrįstu įsitikinimu, yra sulaikomas asmuo, padaręs nusikalstamą veiką, 2) toks asmuo aktyviai bando išvengti sulaikymo. Kad būtų galima taikyti BK 29 straipsnį, turi būti abi šios sąlygos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-546-511/2015, 2K-248-648/2020). Apie tai, jog asmuo padarė nusikalstamą veiką, gali liudyti, pavyzdžiui, tokios aplinkybės: asmuo užklumpamas bedarantis nusikalstamą veiką arba tuoj po jos padarymo, mačiusieji tiesiogiai nurodo asmenį kaip padariusį nusikalstamą veiką, ant asmens ar jo drabužių randami aiškūs tokios veikos pėdsakai, teisėsaugos institucijos paskelbia įtariamojo paiešką ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-666/2007, 2K-177/2014).

Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių duomenų, jog nukentėjusieji padarė nusikalstamą veiką ar ruošėsi ją daryti ar padarę ją vengė sulaikymo ar, kaip teigia kaltinamasis, yra vagys. Pažymėtina, kad vien tai, jog asmenys vaikšto nakties metu gyvenamųjų namų kvartale, apžiūrinėja automobilius, galimai netinkamai ir grubiai bendrauja su kitais asmenimis, nesudaro pakankamo pagrindo neabejotinai tvirtinti, kad asmenys galimai ruošiasi vykdyti nusikalstamą veiką, nesant kitų jokių tai objektyviai patvirtinančių aplinkybių. Sutiktina, kad tokie asmenys gali sukelti įtarimų, taip pat juolab, jei kaip nurodė kaltinamasis ir liudytoja jo sutuoktinė, kad vagystės jų kvartale yra dažnos, tačiau tokiu atveju, nesant kaltinamojo pagrįsto įsitikinimo, kad asmenys padarė nusikalstamą veiką, asmenys privalo kviesti policiją ir pranešti apie tokius įtartinus asmenis ir policijai padėti juos surasti, atpažinti ir pan. Kaltinamojo sutuoktinė liudytoja I. P. nurodė, kad anksčiau šių žmonių nėra mačiusi, taigi kaltinamojo įsitikinimas, kad šie asmenys yra tie patys asmenys, kurie anksčiau įvykdė vagystes jų rajone, yra deklaratyvus ir neparemtas jokiu pagrįstu įsitikinimu. Nors kaltinamasis tvirtina, kad jo žmona galimai sukliudė nukentėjusiesiems atlikti nusikalstamą veiką, nes juos pamatė ir pareiškė, kad kvies policiją, tačiau pats kaltinamasis ėmėsi teisei priešingų veiksmų neįsitikinęs, kad nusikalstama veika pradėta daryti ar ji padaryta. Be to, pastebėtina ir tai, kad nukentėjusieji niekur nebėgo, o toliau ėjo ramiai gatve, o kaltinamasis neatliko jokių veiksmų, kuriais siektų juos aktyviai sulaikyti – tik papurškė jiems ašarinių dujų ir po to pats pasišalino iš įvykio vietos. Taigi, byloje nenustatyta nė viena BK 29 straipsnyje nurodyta sąlyga, kuri leistų kaltinamojo veiksmus vertinti kaip asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymą.

Kaip jau minėta, BK 140 straipsnyje nustatyta nusikalstama veika subjektyviai pasireiškia – tiesiogine ar netiesiogine tyčia – suprantant, kad dėl konkretaus fizinio smurto – pavojingos veikos – gali kilti atitinkami padariniai (fizinis skausmas asmeniui, jo nežymus sužalojimas ar trumpalaikis susargdinimas), ir jų siekiant, arba nors ir nesiekiant šių konkrečių padarinių, bet sąmoningai leidžiant jiems atsirasti. Nors kaltinamasis teigia, kad jis dujų balionėlį buvo nukreipęs tik į nukentėjusįjį S. P., nes jis elgėsi agresyviai, ir nesiekė pataikyti nukentėjusiajam D. P., t. y. nukentėjusiojo D. P. atžvilgiu jis veikė neatsargiai, tačiau teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais argumentais. Nukentėjusysis mažametis, apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, teigė, kad dujos jam pateko dėl vėjo, kai jos buvo papurkštos jo tėvui, tačiau tai yra tik mažamečio nukentėjusiojo vertinimas ir subjektyvus situacijos suvokimas. Teismo toks nukentėjusiojo mažamečio suvokimas nesaisto, o įpareigoja nustatyti tikrąsias įvykio aplinkybes ir pateikti jų teisinį vertinimą, atitinkantį baudžiamąjį įstatymą.

BK 15 straipsnyje nustatyta, kad nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra tyčinis, jeigu jis padarytas tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti.

Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, yra paneigta kaltinamojo versija, jog jis siekė nutraukti agresyvius tik vieno iš nukentėjusiųjų veiksmus, t. y. S. P., o kitas nukentėjusysis stovėjo ramiai ir grėsmės nekėlė – kaip minėta, prieš kaltinamajam papurškiant dujų abu nukentėjusieji stovėjo arti vienas kito ir prie I. P. automobilio priekinių keleivio durelių, abu buvo ramūs ir jokių veiksmų neatliko, todėl kaltinamojo tvirtinimas, jog jis turėjo tyčią atlikti minėtus veiksmus tik prieš nukentėjusįjį S. P., yra nepagrįsti. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės paneigia kaltinamojo neatsargią kaltę nukentėjusiojo D. P. atžvilgiu. Visų pirma, pastebėtina, kad kaltinamasis žinojo, jog reikia ieškoti dviejų asmenų ir automobiliu netoli savo namų tuos du asmenis pamatė. Visų antra, kaltinamasis matė, kad prie jo automobilio visiškai šalia stovėjo du asmenys, todėl būdamas suaugęs, pakaltinamas asmuo, naudodamasis dujų balionėliu, suvokdamas jo veikimo principą, t. y. kad jei ir dujos sklinda koncentruota srove, tačiau jos išsisklaido aplinkoje tam tikru atstumu ir gali paveikti kitus asmenis, turėjo suvokti, kad net ir papurškus dujų tiesiai S. P., jos neišvengiamai gali sukelti tam tikrus padarinius ir visiškai šalia stovėjusiam kitam nukentėjusiajam D. P.. Taigi, matyti, kad kaltinamasis veikė tiesiogine tyčia nukentėjusiojo S. P. atžvilgiu, ir netiesiogine tyčia – nukentėjusiojo D. P. atžvilgiu. Pažymėtina ir tai, kad teismų praktikoje ne kartą konstatuota, jog dujų balionėlio panaudojimo atvejais neatsargi kaltė yra galima tada, kai asmenys įvykio vietoje atsiduria atsitiktinai arba po įvykio, o kaltinamasis apskritai neturi jokių ketinimų prieš juos (Kauno apygardos teismo 2017 m. spalio 5 d. nutartis Nr. 1A-645-530/2017, Šiaulių apygardos teismo 2019 m. kovo 18 d. nutartis Nr. 1A-48-316/2019). Tuo tarpu, kaip minėta, tokių aplinkybių byloje nenustatyta.

BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos kvalifikuojantis požymis – t. y. tai, kad nusikalstama veika padaryta mažamečiui. Taigi, baudžiamoji atsakomybė pagal šį BK straipsnį kyla tuo atveju, jei kaltininkas suvokė, jog asmuo, kurio atžvilgiu buvo naudojamas smurtas, yra mažametis arba galėjo ir turėjo tai numatyti. Mažametis yra asmuo iki 14 m. Kaip nustatyta byloje, nagrinėjamo įvykio metu nukentėjusiajam D. P. buvo (duomenys neskelbtini) metų. Nors nukentėjusysis S. P. teigė, kad kaltinamasis turėjo suvokti, kad jis yra su sūnumi, kad jis yra mažametis, tačiau teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, konstatuoja, kad byloje nėra neabejotinų įrodymų, jog kaltinamasis suvokė arba galėjo ir turėjo suvokti, kad nukentėjusysis D. P. yra mažametis. Nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios kaltinamasis nuosekliai tvirtino, kad jis nesuprato, jog vienas iš asmenų yra mažametis. Ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad jis pastebėjo du asmenis, vienas iš jų buvo vyresnis, vidutinio kūno sudėjimo, su barzda, apie 40 metų amžiaus, apie 175 cm ūgio, apsirengęs buvo tamsesnės spalvos striuke, daugiau jokių požymių nurodyti negali. Kartu su juo buvo, kaip jam pasirodė, aukštesnis vyrukas, iš pažiūros atrodė apie 25 metų amžiaus, tikrai negalėtų pagalvoti, kad jis yra nepilnametis, apsirengęs šviesesniais rūbais, daugiau jokių požymių nurodyti negali. Teisme kaltinamasis nurodė, kad nepastebėjo, kad kuris būtų nepilnametis, nes buvo tamsu. Jam atrodė, kad vienas asmuo didesnis, o kitas mažesnis. Kai buvo pradarytas automobilio langas, jo automobilyje šviesos nedegė. Kaip matyti iš vaizdo įrašo, įvykio vieta nebuvo gerai apšviesta, o iš nukentėjusiųjų kūno sudėjimo, kiek tai galima matyti vaizdo įraše, kategoriškai tvirtinti, jog vienas asmuo yra mažametis, negalima, be to, viskas įvyko pakankamai greitai. Nors teisiniam kaltinamojo veiksmų vertinimui iš esmės yra svarbus būtent kaltinamojo suvokimas apie nukentėjusiojo mažametystę, tačiau būtina įvertinti ir kaltinamojo sutuoktinės paaiškinimus. Kaltinamasis taip pat nurodė, kad žmona, grįžusi namo, neminėjo, kad vienas asmuo yra nepilnametis. Liudytoja kaltinamojo sutuoktinė I. P. BPC nurodė, kad nesuprato, ar vienas iš asmenų buvo vaikas, bet kad jaunas, jam gal kokių 15-16 metų gali būti, sunku vertinti, be to, jie buvo pasišalinę į neapšviestą teritoriją prie bokšto, vieta, kur ji sutiko vyrus, yra nelabai gerai apšviesta, vienas stambesnis, abu panašaus ūgio, iš balso tembro suprato, kad vienas žmogus yra vyresnis, kitas iš stovėsenos ir sudėjimo pasirodė jaunesnis. Jai pasirodė, kad jam apie 20 m. Taigi, negalima atmesti ir tos versijos, jog pačiai kaltinamojo sutuoktinei nekilus įtarimų, kad vienas iš jos sutiktų asmenų yra būtent mažametis, ji apie tai neužsiminė ir sutuoktiniui. Kad įvykio vietoje apšvietimas buvo prastas, patvirtino teisiamojo posėdžio metu ir nukentėjusysis S. P.. Visų šių aplinkybių kontekste teismas neturi pagrindo daryti neabejotinos išvados, kad kaltinamasis suvokė arba turėjo ir galėjo suvokti, jog vienas iš nukentėjusiųjų yra mažametis.

Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintų abejonių veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, patikimai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-532/2012, 2K-7-173/2014, 2K-317-719/2018, 2K-7-97-895/2019 ir kt.). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, iš kaltinimo šalintinas kaltinamajam inkriminuotas požymis – nukentėjusiojo mažametystė.

BK 63 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad nelaikoma, kad asmuo padarė kelias nusikalstamas veikas, jeigu jis padarė tęstinę nusikalstamą veiką. Pagal teismų praktiką tęstine nusikalstama veika laikoma tokia veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, kiekvienas iš kurių, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius, tačiau jie visi yra jungiami vieno sumanymo (vieningos tyčios). Tęstiniu nusikaltimu pripažįstami keli tapatūs laiko požiūriu vienas nuo kito nenutolę veiksmai, padaryti analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis, įgyvendinant vieną sumanymą dėl to paties dalyko. Taigi pagrindinis tęstinės nusikalstamos veikos požymis, skiriantis tęstinę veiką nuo pavienio nusikaltimo, yra vieningas kaltininko sumanymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-671/2001, 2K-181/2007, 2K-717/2007, 2K-605/2007, 2K-P-412/2007, 2K-307/2007, 2K-743/2007, 2K-232/2010, 2K-474/2010, 2K-650/2010).

Nagrinėjamu atveju pagal byloje esančius įrodymus nustatyta, kad kaltinamojo veiksmus prieš abu nukentėjusiuosius jungė vieninga tyčia, nukentėjusiesiems BK 140 straipsnyje nustatyti padariniai buvo sukelti kaltinamajam atlikus iš esmės vienu kartu vieną ir tą patį veiksmą – purškimą dujų balionėliu. Toks kaltinamojo veiksmų kaip vienos tęstinės nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, kvalifikavimas atitinka ir formuojamą teismų praktiką (Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 28 d. nutartis Nr. 1A-353-654/2019, 2019 m. rugsėjo 26 d. nutartis Nr. 1A-404-312/2019, Panevėžio apygardos teismo 2009 m. birželio 16 d. nutartis Nr. 1A-368-168/2009, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-269/2011).

Tai, kad tarp kaltinamojo veiksmų, smurtaujant prieš nukentėjusiuosius, ir nukentėjusiųjų patirto fizinio skausmo ir nežymaus sveikatos sutrikdymo yra tiesioginis priežastinis ryšys, patvirtina ne tik nukentėjusiųjų paaiškinimai, bet ir byloje esanti Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada G 3613/2020(01), pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolo duomenys, vaizdo įrašai.

Apibendrinant tai, kas nurodyta aukščiau, teismas sprendžia, kad byloje visiškai įrodyta, jog kaltinamasis I. P. 2020 m. lapkričio 1 d. 2.32 val. (duomenys neskelbtini) gatvėje, šalia namo (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį ,,Audi“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) privažiavo prie nukentėjusiųjų S. P. ir jo sūnaus D. P., atidaręs automobilio ,,Audi“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) langą papurškė į nukentėjusiuosius ašarinių dujų, tokiais savo veiksmais sukėlė S. P. fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį abiejų akių ragenų ir junginių I-II laipsnio cheminiu nudegimu, bei dėl pakliuvusių į akis dujų sukėlė D. P. fizinį skausmą. Kaltinamojo I. P. veiksmai atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, sudėtį.

Už nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, baudžiamasis įstatymas numato bausmes – viešuosius darbus arba laisvės apribojimą, arba areštą, arba laisvės atėmimą iki vienerių metų.

BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą.

Teismas, skirdamas I. P. bausmę, atsižvelgia į tai, kad padarytas vienas tyčinis nesunkus smurtinio pobūdžio nusikaltimas (BK 11 straipsnio 3 dalis), nusikaltimas padarytas panaudojant ašarines dujas prieš du nukentėjusiuosius, jiems sukeltas fizinis skausmas, o vienam jų ir nežymiai sužalota sveikata. Nusikaltimas padarytas tyčia, baigtas. Teismas atsižvelgia ir į tai, kad kaltinamasis paties dujų papurškimo fakto neneigė, taip pat bendradarbiavo su teisėsauga, teikė vaizdo įrašus, apskritai apgailestavo dėl susidariusios situacijos ir įvykio, iš dalies sutiko su jam pareikštu ieškiniu. Kaltinamojo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Vertinant kaltinamojo asmenybę, nustatyta, kad jis anksčiau nebuvo teistas (t. 2, b. l. 13), dirbantis, vedęs, baustas administracine tvarka, paskirtos baudos sumokėtos (t. 2, b. l. 10-12). Byloje nėra duomenų apie kaltinamojo priklausomybių ligų įskaitą ar gydymą psichiatrinėse ligoninėse.

Įvertinęs šias aplinkybes, teismas sprendžia, kad BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatyti bausmės tikslai bus pasiekti I. P. paskyrus vieną švelniausių sankcijoje numatytų bausmės rūšių – laisvės apribojimą, jos dydį nustatant mažesnį už įstatymo įtvirtintą vidurkį, be intensyvios priežiūros. Siekiant kontroliuoti kaltinamojo elgesį, jis įpareigojamas viso laisvės apribojimo bausmės laikotarpiu: tęsti darbą arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; atlyginti nusikalstama veika nukentėjusiesiems padarytą turtinę žalą.

Teismo vertinimu, prokurorės siūlomas skirti įpareigojimas neatlygintinai išdirbti iki 100 valandų per 6 mėn. sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, netikslinga, bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus visus prieš tai minėtus įpareigojimus, be to, kaltinamasis turi du mažamečius vaikus, iš kurių vienas turi sveikatos problemų, jų šeima laukiasi ir trečiojo vaiko. Be to, iš kaltinamojo elgesio teisiamųjų posėdžių metu matyti ir tai, kad pats procesas kaltinamajam jau padarė teigiamą poveikį.

BPK 109 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Pagal BPK 113 straipsnį civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal šio kodekso nuostatas.

Civilinė ieškovė Vilniaus teritorinė ligonių kasa pateikė civilinį ieškinį dėl suteiktų nukentėjusiajam S. P. gydymo paslaugų 109,91 Eur sumai (t. 1, b. l. 130-133). Civilinis ieškinys grindžiamas tuo, kad nukentėjusysis S. P. dėl patirtų sužalojimų buvo gydytas asmens sveikatos priežiūros įstaigoje. Suteiktų gydymo paslaugų kaina – 109,91 Eur, ji buvo sumokėta iš PSDF biudžeto lėšų, o PSDF biudžetą vykdo Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir teritorinės ligonių kasos.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.283 straipsnio 1 dalį, jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiajam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius. Nukentėjusiojo S. P. gydymo išlaidas padengė Vilniaus teritorinė ligonių kasa, todėl ji turi į padariusį žalą asmenį (I. P.) regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo (CK 6.280 str. 1 d.). Atsižvelgiant į visa tai, 109,91 Eur Vilniaus teritorinei ligonių kasai priteistina iš kaltinamojo.

Iš 2020 m. gruodžio 9 d. S. P. ir D. P. įgalioto atstovo advokato padėjėjo Remigijaus Katino civilinio ieškinio nustatyta, jog prašoma priteisti ieškovams solidariai 32,07 Eur turtinės žalos, ieškovui S. P. – 1000 Eur neturtinės žalos, D. P. – 2000 Eur neturtinės žalos ir 500 Eur bylinėjimosi išlaidas (t. 1, b. l. 54-62, t. 2, b. l. 124).

Anksčiau aptartais įrodymais nustatyta, kad nukentėjusieji dėl kaltinamojo I. P. padarytos nusikalstamos veikos patyrė kelionės išlaidų į gydymo įstaigą nuvykti bei pagal bylos duomenis nukentėjusiajam S. P. buvo išrašyti akių lašai, tarp nukentėjusiesiems padarytos turtinės žalos ir kaltinamojo padarytų veiksmų yra tiesioginis priežastinis ryšys, padaryta turtinė žala pagrįsta įrodymais. Atsižvelgiant į tai, kad tikėtina, jog pinigines išlaidas vykti į gydymo įstaigą ir vaistams padengė suaugęs nukentėjusysis, t. y. S. P., be to, pagal byloje esančius duomenis vaistai buvo paskirti nukentėjusiajam S. P., iš kaltinamojo nukentėjusiojo S. P. naudai priteistina 32,07 Eur turtinei žalai atlyginti.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Kartu kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2005). Neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, mažinančias ar didinančias neturtinės žalos atlyginimą.

Nukentėjusiųjų civiliniame ieškinyje nurodoma, kad dėl kaltinamojo veiksmų jie patyrė išgyvenimų, stresą, nes buvo praradę regėjimą, įvykio metu nukentėjusysis D. P. buvo mažametis, jie abu dėl įvykio pasijuto dvasiškai ir psichologiškai palaužti, pasijautė pažeidžiami visuomenėje. S. P. taip pat išgyvena ir dėl savo sūnaus, jo patirti išgyvenimai dėl šio įvykio gali atsiliepti jam ateityje, jau dabar sūnus jaučia nervinę įtampą, liūdesį. Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis S. P. nurodė, kad tai buvo pažeminimas jiems, vaikui gali likti padarinių po šio įvykio, nes pažeminus tėvą prie vaiko akių, jis ima bijoti, būna nerimo priepuoliai.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad I. P. nusikalstama veika nukentėjusiajam S. P. sukėlė fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, o nukentėjusiajam D. P. ? fizinį skausmą, buvo panaudotas dujų balionėlis, dėl kurio dujų poveikio nukentėjusiesiems laikinai buvo sutrikdyta rega, pagal byloje nustatytas aplinkybes dujų poveikis buvo stipresnis nukentėjusiajam S. P.. Taigi šiuo atveju, įvertinus nukentėjusiųjų nurodytas aplinkybes, nukentėjusieji dėl nusikalstamos veikos patyrė tam tikrus dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, diskomfortą, jautėsi išsigandę, turėjo vykti pas medikus. Tačiau teismas vertina ir tai, kad sužalojimai nebuvo ilgalaikiai, duomenų apie kokius nors neigiamus liekamuosius reiškinius nėra. Įvertinus paminėtas bei kitas aplinkybes, reikšmingas neturtinės žalos dydžio nustatymui, tarp jų padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, jos pavojingumą, kilusias pasekmes nukentėjusiųjų sveikatai, kaltinamojo finansinę padėtį (dirba, turi šeimą, du vaikus ir laukiasi trečiojo), taip pat ir tai, kad kaltinamasis iš dalies sutiko su prašomu priteisti neturtinės žalos dydžiu, taip pat suformuotą teismų praktiką dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo esant tokio pobūdžio sužalojimams, panaudojant dujų balionėlį, darytina išvada, kad šiuo konkrečiu atveju yra pagrindas patenkinti nukentėjusiųjų reikalavimus dėl neturtinės žalos priteisimo iš dalies ir iš kaltinamojo nukentėjusiojo S. P. naudai priteisti 700 Eur, o nukentėjusiajam D. P. – 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.250 str.) (Vilniaus apygardos teismo nutartys Nr. 1A-293-932/2020, 1A-65-574/2019, Kauno apygardos teismo nutartis Nr. 1A-28-634/2021). Tai atitinka ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijus.

BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. 500 Eur bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos dokumentais, išlaidos susidarė dėl kaltinamojo neteisėtų veiksmų, dėl ko nukentėjusieji buvo priversti siekti savo teisių gynybos teisme, todėl atsižvelgiant į atstovavimo apimtį, posėdžių trukmę ir skaičių, byloje keliamų teisinių klausimų pobūdį, atstovaujami buvo du nukentėjusieji. Esant šioms aplinkybėms, teismas sprendžia, kad 500 Eur suma nelaikytina aiškiai per didele, nes atitinka rinkos kainas, protingumo, teisingumo ir proporcingumo kriterijus. Atsižvelgiant į tai, minėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš kaltinamojo.

I. P. ikiteisminio tyrimo metu skirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (t. 1, b. l. 152). Ji paliktina galioti iki šio teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o jam įsiteisėjus – panaikintina.

Daiktai, turintys reikšmės bylos nagrinėjimui, nuosprendžiui įsiteisėjus: 4 CD laikmenos su garso ir vaizdo įrašais (prisegtos prie t. 2 galinio bylos viršelio), paliktinos saugoti byloje.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297–298 straipsniais, 303?305 straipsniais, 307?308 straipsniais, 313 straipsniu,

nusprendžia:

I. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje (jo nusikalstamus veiksmus pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 3 dalį, perkvalifikavus į vieną tęstinę nusikalstamą veiką, nustatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje), ir skirti jam 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros, įpareigojant jį viso laisvės apribojimo bausmės laikotarpiu tęsti darbą arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; atlyginti nusikalstama veika nukentėjusiesiems padarytą turtinę žalą.

Laisvės apribojimo bausmės pradžią skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį tenkinti ir priteisti jai iš I. P. 109,91 (vieną šimtą devynis eurus devyniasdešimt vieną centą) eurų turtinei žalai už nukentėjusiojo S. P. gydymą atlyginti.

Iš I. P. S. P. naudai priteisti 32,07 Eur (trisdešimt du eurus septynis centus) turtinės ir 700 Eur (septynis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo bei 500 Eur advokato padėjėjo teisinės pagalbos išlaidoms padengti.

Iš I. P. D. P. naudai priteisti 500 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo, šių lėšų tvarkytoju uzufrukto teise iki nukentėjusiojo D. P. pilnametystės nustatant jo atstovą pagal įstatymą S. P..

I. P. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti palikti galioti iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o jam įsiteisėjus – panaikinti.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti –

4 CD laikmenas su garso ir vaizdo įrašais (prisegtas prie t. 2 galinio bylos viršelio), palikti saugoti byloje.

1) atvykti į probacijos tarnybą per tris darbo dienas nuo teismo nuosprendžio (nutarties), kuriuo paskirta laisvės apribojimo bausmė, įsiteisėjimo arba probacijos tarnybos šaukimo gavimo;

2) vykdyti probacijos sąlygas ir individualiame probuojamojo priežiūros plane nustatytas priemones, padedančias įvykdyti probacijos sąlygas, informuoti probuotoją apie jų vykdymą ir (ar) pateikti tai patvirtinančius dokumentus;

3) pranešti probacijos tarnybai apie savo gyvenamąją, darbo ar mokymosi vietą, išvykimą už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų. Bausmę vykdo nuteistojo gyvenamosios vietos probacijos tarnyba (Vilniuje – Lietuvos probacijos tarnybos Vilniaus regiono skyrius, Kareivių g. 1, tel. (8 5) 212 3551).

4) laisvės apribojimo bausmės vykdymo metu teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali pakeisti intensyvią priežiūrą, paskirtas baudžiamojo poveikio priemones, auklėjamojo poveikio priemones, įpareigojimus ir (ar) draudimus kitomis baudžiamojo poveikio priemonėmis, įpareigojimais, draudimais, paskirti papildomų baudžiamojo poveikio priemonių įpareigojimų ir (ar) draudimų, taip pat intensyvią priežiūrą, jeigu tai darytų teigiamą įtaką nuteistojo elgesiui.

5) jeigu asmuo vengia atlikti laisvės apribojimo bausmę, teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali papildomai paskirti baudžiamojo poveikio priemonių, įpareigojimų ir (ar) draudimų, taip pat intensyvią priežiūrą arba laisvės apribojimo bausmę pakeisti areštu.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.